2023-06-12 Nr. AB-11725-3-61-3-02691-2021-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-469-602/2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02691-2021-6

Procesinio sprendimo kategorija 4.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. birželio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovų įstaigos Vyriausybės atstovo Vilniaus ir Alytaus apskrityse apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovų įstaigos Vyriausybės atstovo Vilniaus ir Alytaus apskrityse pareiškimą atsakovui Vilniaus rajono savivaldybės tarybai dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas Vyriausybės atstovų įstaigos Vyriausybės atstovas Vilniaus ir Alytaus apskrityse (toliau – ir Vyriausybės atstovas) padavė Vilniaus apygardos administraciniam teismui pareiškimą, kuriuo prašė ištirti, ar atsakovo Vilniaus rajono savivaldybės (toliau – ir Savivaldybė) tarybos (toliau – ir atsakovas, ir Taryba) priimto 2021 m. balandžio 30 d. sprendimo Nr. T3-110 „Dėl Prūdiškių socialinės globos namų perskaičiuotų geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų bazinių kainų nustatymo ir subsidijavimo“ (toliau – Sprendimas) 2 dalis, kuri numato geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo kainų subsidijavimą Vilniaus rajono savivaldybės biudžeto sąskaita, neprieštarauja Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir VSĮ) 4 straipsnio 6 punkte įtvirtintam teisėtumo principui bei 16 straipsnio 2 dalies 37 punkte numatytai savivaldybės tarybos kompetencijai, Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio 4 punkte įtvirtintam įstatymo viršenybės principui bei Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo (toliau – ir GVTNTĮ) 10 straipsnio 7 daliai.

2. Sprendimo 1 punktu nustatytos Prūdiškių socialinės globos namų perskaičiuotos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų bazinės kainos (be pridėtinės vertės mokesčio), o Sprendimo 2 punktu – subsidijuojamos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainos Prūdiškių socialinės globos namų vartotojams, kurie neturi įsiskolinimų už geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugas daugiau kaip už tris mėnesius. Sprendimo 2.3 punkte numatyta, jog skirtumai tarp kainų, išvardytų Sprendimo 1.1, 1.1.1, 1.1.2, 1.2 papunkčiuose, ir kainų, išvardytų Sprendimo 2.1, 2.1.1, 2.1.2, 2.2 papunkčiuose, subsidijuojami iš Vilniaus rajono savivaldybės biudžeto lėšų.

3. Pasak pareiškėjo, nei VSĮ, nei GVTNTĮ nenumato teisės savivaldybės tarybai tvirtinti subsidijuojamas geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainas, o tuo labiau subsidijas už geriamojo vandens tiekimą ir nuotekų tvarkymą padengti savivaldybės biudžeto sąskaita. Taigi, atsakovas, priimdamas Sprendimą, viršijo jam teisės aktų suteiktą kompetenciją.

4. Savivaldybė su pareiškimu nesutiko ir prašė pareiškėjo pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą.

5. Nurodė, kad 2015 m. gruodžio 10 d. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija nutarimu Nr. O3-643 „Dėl geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo licencijos Prūdiškių socialinės globos namams išdavimo“ išdavė biudžetinei įstaigai (toliau – ir BĮ) „Prūdiškių socialinės globos namai“ geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo licenciją. Prūdiškių socialinės globos namai aptarnauja tik savo įstaigą ir Prūdiškių kaimo gyventojus, kurie nuo seno yra prisijungę prie šios įmonės tinklų, vandens tiekimas ir nuotekų šalinimas nėra pagrindinė (o greičiau šalutinė, nuostolinga) šios įmonės veiklos sritis. Uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Vilniaus vandenys“ Vilniaus rajono gyventojams, gyvenantiems šios įmonės aptarnaujamoje rajono dalyje, gali pasiūlyti gerokai mažesnes kainas, nei tai gali padaryti likę trys lokaliniai Vilniaus rajono tiekėjai, tame tarpe ir Prūdiškių socialinės globos namai. Taigi Valstybinė energetikos reguliavimo taryba 2021 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. O3E-372 suderino BĮ „Prūdiškių socialinės globos namai“ geriamojo vandens ir nuotekų tvarkymo kainą –1,80 Eur/m3, kuri yra ženkliai didesnė, nei UAB „Vilniaus vandenys“ vartotojams siūloma kaina.

6. Atsakovas pažymėjo, kad matydamas tokį didelį kainų skirtumą ir suprasdamas, jog jis susidaro dėl objektyvių priežasčių, jau daugelį metų yra nusprendęs (ir nuosekliai to laikosi) rajono gyventojams, kurie neturi įsiskolinimų daugiau kaip už 3 mėnesius, savo biudžeto sąskaita kompensuoti susidarantį kainų skirtumą tarp UAB „Vilniaus vandenys“ ir likusių 3 tiekėjų. Tokiu būdu visiems rajono gyventojams, nepaisant to, kurio mažesnio tiekėjo paslaugomis jie besinaudotų, geriamojo vandens ir nuotekų tvarkymo kaina yra daugmaž suvienodinama, t. y. beveik prilygsta nustatytai UAB „Vilniaus vandenys“. Tai, Tarybos vertinimu, yra protinga ir teisinga. Toks centralizuotai teikiamų geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų subsidijavimas Tarybos buvo taikomas nuo 2010 m. iki 2016 m., o 2016 m. panaikinus subsidiją, gyventojų prašymu atnaujintas nuo 2019 m. ir taikomas iki šiol.

7. Taryba nurodė, kad vadovaujasi VSĮ 101 straipsnyje įtvirtinta Savivaldybėje veikiančia planavimo sistema, kurią sudaro a) teritorijų, b) strateginis ir c) finansinis planavimas. Vadovaujantis VSĮ 6 straipsnio 22 punktu, savivaldybės strateginio planavimo dokumentų ir juos įgyvendinančių planavimo dokumentų rengimas ir įgyvendinimas yra savarankiška funkcija, kurią pagal to paties įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktą savivaldybė atlieka pagal Konstitucijos ir įstatymų suteiktą kompetenciją, įsipareigojimus bendruomenei ir šios interesais. Įgyvendindamos šias funkcijas, savivaldybės turi Konstitucijos ir įstatymų nustatytą sprendimų iniciatyvos, jų priėmimo ir įgyvendinimo laisvę ir yra atsakingos už savarankiškųjų funkcijų atlikimą. Atsižvelgdama į tai, strategiškai planuodama savo veiklą bei finansus, Savivaldybė visuomet deklaruodavo, jog subsidijuos dalį geriamojo vandens ir nuotekų tvarkymo kainas: 1) Vilniaus rajono savivaldybės 2019-2021 metų strateginiame veiklos plane, patvirtintame Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2019 m. vasario 22 d. sprendimu Nr. T3-36 „Dėl Vilniaus rajono savivaldybės 2019-2021 m. strateginio veiklos plano patvirtinimo“; 2) Vilniaus rajono savivaldybės 2020-2022 metų strateginiame veiklos plane, patvirtintame Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2021 m. vasario 26 d. sprendimu Nr. T3-29 „Dėl Vilniaus rajono savivaldybės 2020-2022 m. strateginio veiklos plano patvirtinimo“. Pasisakydama dėl finansinio planavimo, Taryba nurodė, kad pagal VSĮ 104 straipsnio 1 dalį savivaldybių veiklos finansinis planavimas yra procesas, kurio metu atsižvelgiant į patvirtintus savivaldybės strateginio planavimo dokumentus yra rengiamas savivaldybės biudžetas ir kitų finansavimo šaltinių sąmatos. VSĮ 104 straipsnio 2 dalyje sukonkretinama, jog savivaldybės biudžetas (savivaldybės metinis finansinis planas) rengiamas vadovaujantis patvirtintu savivaldybės strateginiu veiklos planu, taip pat atsižvelgiant į kitus patvirtintus savivaldybės strateginio planavimo dokumentus, asignavimus planuojant savivaldybės strateginio veiklos plano programoms įgyvendinti ir planuojamiems rezultatams pasiekti ir paskirstant juos asignavimų valdytojams. Vadovaujantis VSĮ 6 straipsnio 1 dalimi, savivaldybės biudžeto sudarymas ir tvirtinimas yra savarankiška savivaldybės funkcija.

8. Atkreipė dėmesį į tai, kad esminiai teisiniai argumentai, susiję su ginčo kainos subsidijavimu, pareiškėjui buvo pateikti ne kartą, paskutinį kartą 2021 m. gegužės 27 d. Savivaldybės mero raštu Nr. A33(1)-4574 ir jie iš esmės lieka nepakitę. Esminis argumentas yra tas, jog Savivaldybė turi teisę ir gali sumažinti mokestinę naštą tam tikroms paslaugoms kompensacijų, lengvatų ar, kaip šiuo ginčo atveju, subsidijų forma. Analogiškų argumentų pareiškėjui visiškai pakakdavo kalbant apie UAB „Nemenčinės komunalininkas“ ir UAB „Nemėžio komunalininkas“ subsidijavimą, nors dėl subsidijų skyrimo šioms įmonėms teisėtumo pareiškėjas klausimo nuo 2019 metų nekėlė ir nekelia šiuo metu.

9. Vienas pagrindinių vietos savivaldos principų, įtvirtintų VSĮ 4 straipsnio 2 punkte, skelbia, jog vietos savivalda yra grindžiama savivaldybių savarankiškumo ir veiklos laisvės pagal Konstitucijoje ir įstatymuose apibrėžtą kompetenciją principu. Pagal VSĮ 6 straipsnio 30 punktą prie savarankiškųjų savivaldybių funkcijų priskiriamas geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo organizavimas. VSĮ 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad šias funkcijas savivaldybės atlieka pagal Konstitucijos ir įstatymų suteiktą kompetenciją, įsipareigojimus bendruomenei ir šios interesais. Įgyvendinama šias funkcijas, savivaldybė turi Konstitucijos ir įstatymų nustatytą sprendimų iniciatyvos, jų priėmimo ir įgyvendinimo laisvę ir yra atsakinga už savarankiškųjų funkcijų atlikimą. Panaši nuostata įtvirtinta ir Europos vietos savivaldos chartijoje (toliau – ir Chartija). Pagal Chartijos 3 straipsnio 1 dalį vietos savivalda reiškia, kad vietinės valdžios organai įstatymų nustatytose ribose turi teisę ir gebėjimą tvarkyti ir valdyti pagrindinę viešųjų reikalų dalį, už tai prisiimdamos visą atsakomybę ir vadovaudamosi vietos gyventojų interesais. Chartijos 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalies ekonomikos politika suteikia vietinės valdžios organams teisę turėti atitinkamus savo finansinius išteklius, kuriuos jie savo nuožiūra gali laisvai panaudoti pagal suteiktus įgaliojimus.

10. VSĮ 16 straipsnio 2 dalies 18 punktas numato išimtinę savivaldybės tarybos kompetenciją priimti sprendimus teikti mokesčių, rinkliavų ir kitas įstatymų nustatytas lengvatas savivaldybės biudžeto sąskaita, sprendimus dėl sumokėtų mokesčių, rinkliavų (ar jų dalies) kompensavimo tvarkos nustatymo ir šių kompensacijų teikimo savivaldybės biudžeto sąskaita. Vadovaujantis VSĮ 16 straipsnio 2 dalies 37 punktu, prie išimtinės savivaldybės tarybos kompetencijos priskiriamas ir kainų ir tarifų už savivaldybės valdomų įmonių, biudžetinių ir viešųjų įstaigų (kurių savininkė yra savivaldybė) teikiamas atlygintinas paslaugas, centralizuotai tiekiamos šilumos, šalto ir karšto vandens kainų nustatymas (tvirtinimas). VSĮ 16 straipsnio 2 dalies 38 punkte įtvirtinta nuostata, kad išimtinė tarybos kompetencija yra ir sprendimų dėl kompensacijų tam tikroms vartotojų grupėms mokėjimo priėmimas.

11. Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas kreipėsi į Savivaldybės kontrolės ir audito tarnybą dar 2019 m. raštu Nr. 3-8 išsiaiškinti, ar Taryba, numatydama geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo kainų vartotojams subsidijavimą, teisėtai, efektyviai ir ekonomiškai naudoja savivaldybės biudžeto lėšas. 2019 m. vasario 15 d. Savivaldybės kontrolės ir audito tarnyba pareiškėjui pateikė atsakymą Nr. S-8.

12. Atsakovas apibendrino, jog priimant ginčijamą Sprendimą Taryba kompetencijos neviršijo, jis priimtas kompetentingo subjekto, pagal galiojančius teisės aktus, todėl yra teisėtas ir galiojantis.

II. 13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. kovo 21 d. sprendimu pripažino Sprendimo 2 punktą teisėtu.

14. Teismas nurodė, kad byloje nagrinėjamas Vyriausybės atstovo abstraktus pareiškimas ištirti, ar Sprendimo 2 punktas, kuris numato geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo kainų subsidijavimą Vilniaus rajono savivaldybės biudžeto sąskaita, atitinka Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punkte įtvirtintą teisėtumo principą bei 16 straipsnio 2 dalies 37 punkte numatytą savivaldybės tarybos kompetenciją, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 4 punkte įtvirtintą įstatymo viršenybės principą bei Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 10 straipsnio 7 dalį.

15. Teismas nustatė, kad Sprendimo 2 punkto nuostatos šio teismo sprendimo priėmimo metu yra galiojančios, aktualios ir nepakeistos. Atskirai atkreipė dėmesį į tai, kad Vyriausybės atstovo pareiškimas teisme gautas 2021 m. rugpjūčio 18 d. Tai reiškia, kad abstraktų pareiškimą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą pateikęs pareiškėjas savo abejonę grindė remdamasis tuo metu galiojusiomis ginčo teisiniams santykiams aktualiomis teisės aktų normomis. Todėl, teismo vertinimu, būtina ištirti, ar Sprendimo 2 punkto nuostatos Vyriausybės atstovo pareiškime yra kvestionuojamos remiantis dar galiojančiomis ginčo teisiniams santykiams aktualiomis aukštesnės galios teisės aktų normomis (nepakitusiu teisiniu reglamentavimu).

16. Atsižvelgęs į tiriamą teisinį reguliavimą ir teisinį reguliavimą, kurio atžvilgiu ginčijamos nuostatos turi būti tiriamos, bei įvertinęs pareiškėjo pateiktame pareiškime nurodytus motyvus, teismas pirmiausia konstatavo, jog pareiškėjas Sprendimo 2 punkto nuostatų atitiktį aukštesnės galios teisės aktų nuostatoms iš esmės kvestionuoja tuo aspektu, jog minėtas Sprendimo 2 punktas nustato geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo kainų subsidijavimą Vilniaus rajono savivaldybės biudžeto sąskaita. Taigi jis numato tam tikras teises subjektams, įgyvendinantiems Sprendime nustatytas sąlygas, t. y. šio Sprendimo 2 punkte nustatyta, kad laikantis tam tikrų sąlygų (neturint įsiskolinimų už paslaugas daugiau kaip už tris mėnesius) Prūdiškių socialinės globos namų vartotojams bus taikomas subsidijavimas. Vyriausybės atstovo vertinimu, nei VSĮ, nei GVTNTĮ aiškiai nenumato teisės savivaldybės tarybai tvirtinti subsidijuojamas geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainas, o tuo labiau subsidijas už geriamojo vandens tiekimą ir nuotekų tvarkymą padengti savivaldybės biudžeto sąskaita, todėl Taryba, priimdama Sprendimą, viršijo jai teisės aktų suteiktą kompetenciją. Pareiškėjo pareiškimas iš esmės yra paremtas vieninteliu nurodytu motyvu, jokių kitų argumentų, kurie turėtų patvirtinti skundžiamo Vilniaus rajono savivaldybės tarybos Sprendimo 2 punkto neteisėtumą, pareiškėjas nepateikė.

17. Teismas iš Sprendimo preambulės nustatė, kad Sprendimas yra priimtas vadovaujantis minėtu VSĮ 16 straipsnio 2 dalies 37 punktu, šio įstatymo 18 straipsnio 1 dalimi (be kita ko, nustatančia, kad savivaldybės tarybos priimtus teisės aktus gali sustabdyti, pakeisti ar panaikinti pati savivaldybės taryba), minėtu GVTNTĮ 10 straipsnio 7 punktu, taip pat šio įstatymo 34 straipsnio 2 dalimi (įtvirtinančia taisyklę, jog „vadovaudamosi šiuo įstatymu, Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainų nustatymo metodika, Paviršinių nuotekų tvarkymo paslaugų kainų nustatymo metodika, geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainas, paviršinių nuotekų tvarkymo paslaugų kainas nustato savivaldybių tarybos“), o būtent – Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimu Nr. O3-92 „Dėl geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainų nustatymo metodikos“ patvirtinta Metodika (toliau – ir Metodika), taip pat administraciniu sprendimu – Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos 2021 m. kovo 19 d. nutarimu Nr. O3E-372 „Dėl Prūdiškių socialinės globos namų perskaičiuotų geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų bazinių kainų derinimo“ bei atsižvelgdama į Prūdiškių socialinės globos namų 2021 m. kovo 19 d. raštą Nr. R-02-97 „Dėl perskaičiuotų geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų bazinių kainų derinimo“.

18. Sprendimo 2 punktu nustatoma, kad iš Vilniaus rajono savivaldybės biudžeto lėšų subsidijuojamos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainos Prūdiškių socialinės globos namų vartotojams, kurie neturi įsiskolinimų už geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugas daugiau kaip už tris mėnesius, kaip skirtumai tarp kainų, išvardytų 1.1., 1.1.1., 1.1.2., 1.2. papunkčiuose, ir kainų, išvardytų 2.1., 2.1.1., 2.1.2., 2.2. papunkčiuose. Kitaip tariant, teismas nurodė, kad pareiškėjas kvestionuoja ne geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainų nustatymą (apskaičiavimą), kiurio nustatymo teisė aiškiai įtvirtinta GVTNTĮ 10 straipsnio 7 punkte, 34 straipsnio 2 dalyje, tačiau kvestionuoja Tarybos teisę tvirtinti subsidijuojamas geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainas bei patvirtintas subsidijas padengti Savivaldybės biudžeto sąskaita, kadangi tokia teisė aiškiai nėra įtvirtinta aukštesnės galios teisės aktuose (Vyriausybės nutarimuose, įstatymuose). Tokiu būdu yra keliamas Savivaldybės biudžeto lėšų naudojimo pagrįstumo klausimas.

19. Teismas nurodė, kad Sprendimo projekto 2021 m. balandžio 6 d. aiškinamojo rašto 1 straipsnyje nustatyti parengto Sprendimo projekto tikslai ir uždaviniai įgyvendinti GVTNTĮ 10 straipsnio 7 punkto, 34 straipsnio 2 dalies, Metodikos, nuostatas – nustatyti Prūdiškių socialinės globos namų perskaičiuotas geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų bazines kainas. Minėto aiškinamojo rašto 4 straipsnyje numatyta, kad Valstybinė energetikos reguliavimo taryba 2021 m. kovo 19 d. nutarimu Nr. O3E-372 „Dėl Prūdiškių socialinės globos namų perskaičiuotų geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų bazinių kainų derinimo“ suderino perskaičiuotas geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų bazines kainas. Gyventojų naštai sumažinti dalis kainos bus subsidijuojama iš Vilniaus rajono savivaldybės biudžeto lėšų.

20. Savivaldybės iškeltas tikslas – gyventojų finansinės naštos sumažinimas dalį geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainos subsidijuojant iš Savivaldybės biudžeto lėšų, didele dalimi yra susijęs su Savivaldybės keliamais ekonominiais bei politiniais tikslais. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnis įtvirtina administracinio teismo kompetenciją tikrinti viešojo administravimo subjektų priimtų sprendimų teisėtumą, todėl pirmosios instancijos teismas nevertino Sprendimo 2 punkto politinio bei ekonominio pobūdžio aspektu. Teismas tik vertino, ar formaliuoju teisiniu požiūriu Tarybos Sprendimu biudžeto lėšos gali būti naudojamos subsidijuojant geriamo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainas.

21. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pagal VSĮ 6 straipsnio 1 punktą savarankiškoji savivaldybių funkcija yra savivaldybės biudžeto sudarymas ir tvirtinimas, o pagal VSĮ 6 straipsnio 30 punktą prie savarankiškųjų Savivaldybės funkcijų priskiriamas šilumos ir geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo organizavimas. Pagal VSĮ 16 straipsnio 2 dalies 18 punktą išimtinei Tarybos kompetencijai priskirtinas sprendimų teikti mokesčių, rinkliavų ir kitas įstatymų nustatytas lengvatas savivaldybės biudžeto sąskaita, sprendimų dėl sumokėtų mokesčių, rinkliavų (ar jų dalies) kompensavimo tvarkos nustatymo ir šių kompensacijų teikimo savivaldybės biudžeto sąskaita priėmimas, subsidijų ir kompensacijų skyrimo naujas darbo vietas steigiančioms visų teisinių formų įmonėms tvarkos nustatymas atitinkamai keičiant savivaldybės biudžetą tais atvejais, kai lėšų tam nebuvo numatyta, priėmimas. Priimti Sprendimą numatant kompensacijų tam tikroms vartotojų grupėms mokėjimo priėmimą ir kompensacijų skyrimą iš Savivaldybės biudžeto yra išimtinė Savivaldybės Tarybos kompetencija (VSĮ 16 str. 2 d. 38 p.). Tuo tarpu Vyriausybės atstovas nevertina minėtų nuostatų sistemiškai kartu su VSĮ 16 straipsnio 2 dalies 37 punktu („išimtinė savivaldybės tarybos kompetencija: kainų ir tarifų už savivaldybės valdomų įmonių, biudžetinių ir viešųjų įstaigų (kurių savininkė yra savivaldybė) teikiamas atlygintinas viešąsias paslaugas ir keleivių vežimą vietiniais maršrutais nustatymas, centralizuotai tiekiamos šilumos, šalto ir karšto vandens kainų nustatymas (tvirtinimas) įstatymų nustatyta tvarka, vietinių rinkliavų, įmokų ir mokesčių tarifų nustatymas įstatymų nustatyta tvarka“), kurio atžvilgiu pareiškėjas kvestionuoja Sprendimo 2 punkto teisėtumą. VSĮ numato ne tik išimtinę savarankiškąją Tarybos funkciją nustatyti geriamo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainas (pareiškėjo nurodomas VSĮ 16 str. 2 d. 37 p.), bet ir subsidijavimo mechanizmo taikymo pagrindus (VSĮ 16 str. 2 d. 18 ir 38 p.).

22. Taip pat teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pagal GVTNTĮ 10 straipsnio 7 punktą tarybos, vadovaudamosi Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nustatyta Metodika, nustato geriamojo vandens tiekėjų ir nuotekų tvarkytojų tiekiamo geriamojo vandens ir teikiamų nuotekų tvarkymo paslaugų kainas. Šioje nuostatoje pareiškėjas neįžvelgia Tarybos teisės nustatyti savo biudžeto sąskaita subsidijuojamas geriamo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainas. Tačiau pareiškėjas ginčija Sprendimo 2 punkto reguliavimą atitikties GVTNTĮ 10 straipsnio 7 punktui požiūriu ignoruodamas ne tik Konstitucijos 121 straipsnio nuostatas, aukščiau minėtas VSĮ nuostatas, bet ir kitas GVTNTĮ nuostatas, be kita ko, GVTNTĮ 18 straipsnio 1 dalį, pagal kurią pagrindinis geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų (išskyrus paviršines nuotekas) tvarkymo finansavimo šaltinis – abonentų ir vartotojų lėšos, sumokėtos už suteiktas geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo paslaugas (geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kaina, apskaičiuota pagal šio įstatymo 34 straipsnį) bei GVTNTĮ 18 straipsnio 3 dalį, pagal kurią papildomi geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų, paviršinių nuotekų tvarkymo finansavimo šaltiniai gali būti, inter alia (be kita ko), valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšos (3 punktas).

23. Analizuodamas Sprendimo 2 punkto nuostatų teisėtumą teismas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2002 m. sausio 14 d. nutarime yra konstatavęs, jog pagal Konstituciją savivaldybių biudžetai yra savarankiški, kad savivaldybių biudžetų savarankiškumas – svarbus savivaldybių veiklos savarankiškumo pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją konstitucinio principo aspektas, taip pat kad savivaldybių savarankiškumas biudžeto srityje nėra absoliutus. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad įstatymų leidėjas turi teisę įstatymu nustatyti, kokios funkcijos (visos ar tik tam tikra apimtimi) yra perduodamos savivaldybėms (2005 m. liepos 8 d., 2008 m. sausio 21 d. nutarimai). Konstitucinė nuostata, kad savivaldybės pagal Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai, reiškia ir tai, kad jeigu Konstitucijoje ar įstatymuose tam tikros funkcijos yra priskirtos savivaldybėms, tai savivaldybės jas ir vykdo ta apimtimi, kuria šios yra joms priskirtos (2002 m. gruodžio 24 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2005 m. liepos 8 d., 2008 m. sausio 21 d. nutarimai). (Konstitucinio Teismo 2015 m. birželio 11 d. nutarimas "Dėl gyventojų pajamų mokesčio pervedimo į savivaldybių biudžetus“).

24. Pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį sprendimus klausimais, Konstitucijoje expressis verbis (aiškiai) priskirtais savivaldybės kompetencijai, priimtų ne savivaldybių tarybos, o jų sudaryti ir joms atskaitingi vykdomieji organai. Pažymėjo, kad savivaldybių kompetencija Konstitucijoje yra expressis verbis apibrėžta: <...> 121 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad savivaldybės sudaro ir tvirtina savo biudžetą; 121 straipsnio 2 dalyje, kurioje nustatyta, kad savivaldybių tarybos turi teisę įstatymo numatytose ribose ir tvarka nustatyti vietines rinkliavas, savo biudžeto sąskaita savivaldybių tarybos gali numatyti mokesčių bei rinkliavų lengvatas <...> (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimas „Dėl savivaldos atstovaujamųjų ir vykdomųjų institucijų kompetencijos“).

25. Teismas nurodė, kad Konstitucijos 119 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog savivaldos teisė laiduojama įstatymo numatytiems valstybės teritorijos administraciniams vienetams. Ji įgyvendinama per atitinkamas savivaldybių tarybas; Konstitucijos 121 straipsnyje įtvirtinta, kad savivaldybės sudaro ir tvirtina savo biudžetą (1 d.). Savivaldybių tarybos turi teisę įstatymo numatytose ribose ir tvarka nustatyti vietines rinkliavas, savo biudžeto sąskaita savivaldybių tarybos gali numatyti mokesčių bei rinkliavų lengvatas (2 d.). Būtent pastaroji Konstitucijos nuostata yra ypatingai reikšminga nagrinėjamos administracinės norminės bylos kontekste.

Teismo vertinimu, Konstitucijos 121 straipsnio nuostata yra tiesioginio taikymo, ji, kaip aukščiausioji teisė, nustato didžiausio norminio krūvio teisinį reguliavimą, kuris neprivalo būti detalus išvardinant visas galimas savivaldybių lygmens mokesčių ir rinkliavų rūšis (ginčijamas geriamo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainų nustatymas neabejotinai patenka į sritį Savivaldybės mokesčių, kuriems savo biudžeto sąskaita Savivaldybės Taryba gali numatyti subsidijavimą), o pareiškėjo pozicija byloje netiesiogiai siekiama apriboti ar paneigti galimybę tiesiogiai taikyti Konstituciją.

Minėta konstitucinė nuostata yra aukščiausios teisinės galios konstitucinė norma ir principas, kuriuo remiantis Savivaldybė gali savo biudžeto sąskaita subsidijuoti vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainas, ir vien šis konstitucinis pagrindas yra savaime pakankamas pareiškėjo pozicijai paneigti. Todėl pareiškėjas yra neteisus bandydamas įrodyti, jog neegzistuoja aukštesnės galios teisinis reguliavimas, kuriuo remiantis atsakovas galėjo tvirtinti subsidijuojamas geriamo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainas, ir numatytas subsidijas padengti savo biudžeto sąskaita.

Minėtos konstitucinės nuostatos yra aukštesnė Tarybos Sprendimo teisėtumo garantija, nei VSĮ ar GVTNTĮ, ar kitame įstatyme įtvirtinto eksplicitininio teisinio reguliavimo išraiškos forma. Dar daugiau, tai, kad Taryba imasi teisinių priemonių per subsidijavimo Savivaldybės biudžeto sąskaita mechanizmą kiek įmanoma labiau suvienodinti Savivaldybės gyventojų faktiškai mokamą geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainą (mažesnių tiekėjų kainas derinant prie didesnio tiekėjo nustatytų kainų), yra būtent pozityvi teisinė priemonė siekiant užtikrinanti Savivaldybės teritorijos gyventojų nediskriminavimą (teismas, kaip minėta, nevertina Sprendimo ekonominio ir politinio pagrįstumo).

Šis teismo vertinimas netiesiogiai seka ir iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, jog viešųjų vandens tiekėjų tiekiamo geriamojo vandens ir teikiamų nuotekų tvarkymo paslaugų kaina turi būti pagrįsta būtinosiomis sąnaudomis, nustatoma vadovaujantis Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos parengta geriamojo vandens ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainų nustatymo metodika, remiantis nediskriminavimo, sąnaudų susigrąžinimo principais ir principu „teršėjas moka“, kainos gali būti diferencijuojamos pagal atskiras abonentų (vartotojų) kategorijas, atsižvelgiant į kriterijus, susijusius su būtinosiomis sąnaudomis, reikalingomis vandeniui patiekti ir (arba) nuotekų tvarkymo paslaugoms teikti tam tikros kategorijos abonentams (vartotojams); nuotekų tvarkymo paslaugų kainos turi priklausyti nuo abonento (vartotojo) išleidžiamų teršalų kiekio ir taršos pobūdžio bei suderinus su Komisija, teikiamos tvirtinti savivaldybių, kurių teritorijose tiekia geriamąjį vandenį ir teikia nuotekų tvarkymo paslaugas, taryboms (žr.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1957-492/2015, Administracinė jurisprudencija, 2016, 31, p. 135-144).

26. Atsižvelgdamas į aukščiau išdėstytus argumentus, įvertindamas tiek ginčijamą teisinį reguliavimą, tiek pareiškėjo nurodomą aukštesnės galios teisinį reguliavimą bei teisinius principus, teismas vertino, jog Taryba teisėtai (in primis, sutinkamai su Konstitucijos 121 straipsniu, VSĮ 16 straipsnio 2 dalies 18, 38 punktais, GVTNTĮ 18 straipsnio 1, 3 dalimis) nustatė ginčijamą Sprendimo 2 punkto teisinį reguliavimą, kadangi šis teisinis reguliavimas išplaukia iš minėtų hierarchiniu požiūriu aukštesnės galios teisės aktų nuostatų. Teismo vidiniu įsitikinimu, Taryba ginčijamomis Sprendimo 2 punkto nuostatomis nepažeidė savivaldybės veikos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo, įstatymo viršenybės principų, VSĮ 16 straipsnio 2 dalies 37 punkte numatytos savivaldybės tarybos kompetencijos bei GVTNTĮ 10 straipsnio 7 dalies.

III. 27. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškimą tenkinti.

28. Pareiškėjas nesutinka su teismo padaryta išvada, jog keliama abejonė tik dėl biudžeto lėšų naudojimo. Biudžeto lėšų panaudojimo klausimą šioje byloje reikėtų vertinti kaip natūraliai išplaukiantį bei neatsiejamai susijusį, bet ne kaip pagrindinį. Pagrindinis klausimas yra, ar savivaldybės taryba gali priimti sprendimą dėl geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo kainų subsidijavimo, t. y. ar teisės aktai numato savivaldybės tarybai tokią kompetenciją. Vyriausybės atstovui abejonė kyla būtent dėl to, kad VSĮ ir kiti įstatymai numato teisę savivaldybės tarybai tvirtinti geriamojo vandens ir nuotekų tvarkymo kainas taip, kaip suderinta su Valstybine energetikos reguliavimo tarnyba, bet nenumato galimybės tvirtinti subsidijuojamas geriamojo vandens kainas. Be to, VSĮ aiškiai nurodyta, jog subsidijų skyrimas leidžiamas vieninteliu atveju – naujas darbo vietas steigiančioms visų teisinių formų įmonėms (VSĮ 16 str. 2 d. 18 p.). Būtent todėl ir yra pažeidžiamas teisėtumo principas. Ignoruojant šias aplinkybes būtų perkeliami privatinės teisės principai į viešosios teisės sritį, t. y būtų leidžiama viskas, kas nėra draudžiama, nors viešojoje teisėje galioja atvirkščias principas. Teismų praktikoje taip pat nuolat pabrėžiama, jog viešojoje teisėje draudžiama plečiamai aiškinti įstatymų leidėjo nustatytą reguliavimą.

29. Pareiškėjo vertinimu, teismas nepagrįstai suabsoliutina savivaldos teisę ir šiuo atveju ją netgi taiko plečiamai, todėl yra nesuderinama su viešosios teisės principais. Teismas išimtinai remiasi Konstitucija, tačiau ignoruoja įstatymus, konkrečiai VSĮ. Vietos savivaldos teisė, nors ir įtvirtinta Konstitucijoje, tačiau nėra absoliuti. Vietos savivaldos teisinis reglamentavimas yra išplėtotas, o kartu ir apibrėžtas / apribotas pagrindiniame šią sritį reglamentuojančiame įstatyme – VSĮ, kuris numato atvejus, kada galima taikyti subsidijas, lengvatas, kompensavimus ar kitus mechanizmus, skirtus palengvinti finansinę / ekonominę tam tikrų subjektų būklę (pvz. VSĮ 16 str. 2 d. 18 p. numato galimybę taikyti subsidijas įmonėms, steigiančioms naujas darbo vietas). Pati savivaldos teisės prigimtis suponuoja tai, kad savivaldybės savo funkcijas turi vykdyti atsižvelgdamos į vietos sąlygas ir aplinkybes, tačiau visais atvejais jos privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimas). Šio Konstitucinio Teismo nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 17.2 punkte taip pat konstatuota, kad „Konstitucinė nuostata, kad savivaldybės pagal Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai, reiškia ir tai, kad jeigu Konstitucijoje ar įstatymuose tam tikros funkcijos yra priskirtos savivaldybėms, tai savivaldybės ir vykdo šias funkcijas ta apimtimi, kuria šios yra joms priskirtos. Tai reiškia, kad tam tikra dalis savivaldybių kompetencijos turi būti įgyvendinama tiesiogiai, kad savivaldybių tarybų sprendimų, priimtų neperžengiat jų kompetencijos ribų, įgyvendinimas neturi būti saistomas kurių nors valstybės institucijų ar pareigūnų sprendimų (leidimų, sutikimų ir pan.). Tačiau pabrėžtina, kad ir tos funkcijos, kurios priklauso išimtinai savivaldybėms, yra reglamentuojamos įstatymais. Nė viena iš šių funkcijų nereiškia, kad savivaldybės atitinkamoje srityje yra absoliučiai savarankiškos“. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, pareiškėjas nesutinka su teismo pozicija, jog savivaldybės tarybos teisė taikyti subsidijas geriamojo vandens ir nuotekų tvarkymo kainoms kyla iš Konstitucijos 121 straipsnio 2 dalies ir gali būti tiesiogiai taikoma, ignoruojant VSĮ nuostatas.

30. Bylos nagrinėjimo metu Vyriausybės atstovas gavo 2022 m. kovo 9 d. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos raštą Nr. (15.1E-24)SD-936 „Dėl tarnybinės pagalbos suteikimo“, kuriame nurodoma, jog pagal Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymą savivaldybės socialinę pašalpą, būsto šildymo išlaidų, geriamojo vandens išlaidų ir karšto vandens išlaidų kompensacijas bei papildomą socialinę paramą gali teikti tik fiziniams asmenims, subsidijų teikimo juridiniams asmenims minėtas teisinis reguliavimas nenumato. Analogišką atsakymą Vyriausybės atstovas gavo ir iš Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (2022 m. balandžio 5 d. raštas Nr. (2.33-04)-6K-2202085 „Dėl tarnybinės pagalbos suteikimo“), kuriame nurodoma, jog Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių biudžetų pajamų ir išlaidų klasifikacijos 2.4 punktas apibrėžia subsidijas ir aiškina, kam jos gali būti mokamos ir kaip apskaitomos. Subsidijos yra einamiesiems tikslams neatlygintinai skiriamos lėšos, kurias valstybės institucijos ir įstaigos, savivaldybės skiria gamintojams rezidentams norėdamos paveikti jų gamybos lygį, produktų kainas arba atlyginti už gamybą skatinančius veiksnius. Subsidijos mokamos tik gamintojams, o ne galutiniams vartotojams. Lėšos, pervedamos valstybės institucijų ir įstaigų, savivaldybių tiesiogiai namų ūkiams, kaip vartotojams, arba institucijoms, aptarnaujančioms namų ūkius, laikomos socialinėmis išmokomis (pašalpomis) (2.7 ekonominės klasifikacijos str.). Gauti ministerijų atsakymai iš esmės papildomai pagrindžia Vyriausybės atstovo abejones, jog savivaldybių tarybos negali taikyti subsidijavimo mechanizmo geriamojo vandens ir nuotekų tvarkymo kainoms savo biudžeto sąskaita vartotojams.

31. Vadovaujantis Sprendimu, subsidija yra taikoma visiems vartotojams, kurie neturi įsiskolinimo. Iš esmės tokia nuostata kelia rimtų abejonių dėl socialinio teisingumo ir viešųjų pinigų naudojimo. Savivaldybė, nevertindama realaus socialinės paramos poreikio, suteikia paramą visiems vartotojams, kuriems geriamąjį vandenį tiekia konkretus tiekėjas, ir būtent tiems, kurie neturi įsiskolinimų, kas įprastai ir reiškia, jog parama suteikiama tiems, kam tos paramos reikia mažiau ar apskritai nereikia. VSĮ 6 straipsnio 43 punkte nustatyta savivaldybių savarankiškoji funkcija – socialinės pašalpos ir kompensacijų, nustatytų Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatyme, teikimas. Atitinkamai, Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymas reglamentuoja savivaldybės socialinę pašalpą, būsto šildymo išlaidų, geriamojo vandens išlaidų ir karšto vandens išlaidų kompensacijas bei papildomą socialinę paramą, teikiamą tik fiziniams asmenims, kai fizinis asmuo kreipiasi dėl pašalpos / paramos / kompensacijos. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas mano, jog teismo argumentas, kad toks savivaldybės sprendimas atlieka pozityvios diskriminacijos funkciją, yra klaidingas. Teismo sprendime nėra vertinama aplinkybė, jog biudžeto lėšos, skiriamos subsidijavimui, yra viešieji pinigai, t. y. visų mokesčių mokėtojų sumokami pinigai, o tokios lėšos turi būti naudojamos itin skaidriai, tikslingai, pagrįstai bei racionaliai. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, jog vienas iš pagrindinių aplinkos apsaugos principų yra „teršėjas moka“, kuris reikalauja, jog vartotojas padengtų visas būtinąsias ir faktines išlaidas (šiuo atveju geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo). Šiuo atveju geriamojo vandens išgavimo, jo tiekimo, nuotekų tvarkymo išlaidas. Savivaldybės taryba, numačiusi subsidijavimo mechanizmą iš esmės visiems vartotojams, iškreipia „teršėjas moka“ principą, nes padengia dalį vartotojo mokamos kainos ir tokiu būdu vartotojas nėra skatinamas taupyti natūralių gamtos resursų (vandens) ir susidarančių nuotekų tvarkymo kaštų. Be to, tuo pačiu susidariusios faktinės sąnaudos yra be jokio realaus pagrindo perkeliamos visiems savivaldybės mokesčių mokėtojams, panaudojant jų sumokėtus mokesčius.

32. Pareiškėjas apibendrina, kad teismas padarė esminius procesinės teisės pažeidimus, netinkamai pritaikė materialiosios teisės normas ir priėmė nemotyvuotą bei nepagrįstą sprendimą, neatitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimų.

33. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

34. Atsakovas informuoja, kad visus teisinius argumentus ir jų pagrindimą išsamiai išdėstė atsiliepime Vilniaus apygardos administraciniam teismui, todėl prašo į juos atsižvelgti ir šiame procese, juos visiškai palaiko. Papildomų teisinių argumentų neturi, mano, jog Sprendimas yra teisėtas.

35. Atsakovo nuomone, ginčijamas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas yra išsamus, labai plačiai teisiškai argumentuotas, motyvuotas, tad prašo jo nenaikinti. Pritaria teismo išsakytai pozicijai, jog Vyriausybės atstovas savo užimta pozicija labai siaurai mato problemos esmę.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 36. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo ištirti, ar atsakovo Vilniaus rajono savivaldybės tarybos priimto 2021 m. balandžio 30 d. sprendimo Nr. T3-110 „Dėl Prūdiškių socialinės globos namų perskaičiuotų geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų bazinių kainų nustatymo ir subsidijavimo“ 2 dalis, kuri numato geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo kainų subsidijavimą Vilniaus rajono savivaldybės biudžeto sąskaita, neprieštarauja Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punkte įtvirtintam teisėtumo principui bei 16 straipsnio 2 dalies 37 punkte numatytai savivaldybės tarybos kompetencijai, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 4 punkte įtvirtintam įstatymo viršenybės principui bei Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 10 straipsnio 7 daliai.

37. Teisėjų kolegija nustatė, kad Taryba 2023 m. vasario 2 d. sprendimo Nr. T3-40 „Dėl 2021 m. balandžio 30 d. Vilniaus rajono savivaldybės tarybos sprendimo Nr. T3-110 „Dėl Prūdiškių socialinės globos namų geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainų nustatymo ir subsidijavimo“ pripažinimo netekusiu galios“ 1 punktu pripažino netekus galios 2021 m. balandžio 30 d. sprendimą Nr. T3-110 „Dėl Prūdiškių socialinės globos namų perskaičiuotų geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų bazinių kainų nustatymo ir subsidijavimo“. Taigi, norminis administracinis aktas, dėl kurio teisėtumo ištyrimo su prašymu į teismą kreipėsi pareiškėjas, neteko galios.

38. Pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su abstrakčiu prašymu ištirti norminio administracinio akto teisėtumą. Kadangi nagrinėjamoje byloje į apygardos administracinį teismą dėl norminio administracinio akto teisėtumo kreipėsi ne individualią bylą nagrinėjantis teismas, o Vyriausybės atstovas Vilniaus ir Alytaus apskrityse, todėl norminio administracinio akto teisėtumo bylos išsprendimas tiesiogiai nėra susijęs su individualių asmenų teisių gynimu.

39. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformulavęs taisyklę, kad tais atvejais, kai į administracinį teismą dėl norminio administracinio akto teisėtumo kreipiasi ne teismai, o kiti ABTĮ 110 (dabar – ABTĮ 112 str.) straipsnyje nurodyti subjektai, administraciniams teismams yra priskiriama tirti tik galiojančių norminių administracinių aktų teisėtumą galiojantiems įstatymams ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės norminiams aktams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I444-4/2008; 2014 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje A-438-161/2014). Pripažinimas, kad nebegaliojantis norminis administracinis aktas prieštarauja įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui, nebetenka prasmės, nes neturėtų poveikio visuomeniniams santykiams. Toks poveikis būtų tik tada, jei teisme būtų nagrinėjama individuali byla, susijusi su pažeistų subjektinių teisių gynimu, ir norminio administracinio akto teisėtumo bylą inicijuotų individualią bylą nagrinėjantis teismas (žr., pvz., 2015 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-636-602/2015).

40. Nagrinėjamu atveju teisės aktas, kurio teisėtumą pareiškėjas prašo ištirti, neteko galios po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo, tačiau pirmosios instancijos teismo sprendimas dar nėra įsiteisėjęs, nes buvo apskųstas apeliacine tvarka (ABTĮ 98 str. 2 d.). Todėl šioje byloje turi būti atsižvelgta į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse suformuotą įstatymų aiškinimo ir taikymo praktiką. Taigi, konstatavus, jog aktas, kurio teisėtumą ištirti prašo pareiškėjas, yra panaikintas, atsižvelgiant į tai, kad prašymas nėra susijęs su individualia byla, o su abstrakčiu prašymu į pirmosios instancijos teismą kreipėsi Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovas Vilniaus ir Alytaus apskrityse, darytina išvada, jog byla turi būti nutraukta ABTĮ 103 straipsnio 1 punkto pagrindu. Padarius nurodytą išvadą, apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl kitų bylos šalių ir pirmosios instancijos teismo pateiktų argumentų ir padarytų išvadų.

41. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byla pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovų įstaigos Vyriausybės atstovas Vilniaus ir Alytaus apskrityse pareiškimą, kuriuo prašė ištirti, ar atsakovo Vilniaus rajono savivaldybės tarybos priimto 2021 m. balandžio 30 d. sprendimo Nr. T3-110 „Dėl Prūdiškių socialinės globos namų perskaičiuotų geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų bazinių kainų nustatymo ir subsidijavimo“ 2 dalis, kuri numato geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo kainų subsidijavimą Vilniaus rajono savivaldybės biudžeto sąskaita, neprieštarauja Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punkte įtvirtintam teisėtumo principui bei 16 straipsnio 2 dalies 37 punkte numatytai savivaldybės tarybos kompetencijai, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 4 punkte įtvirtintam įstatymo viršenybės principui bei Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo (10 straipsnio 7 daliai, nutrauktina kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai, nes, panaikinus ginčo norminį administracinį aktą, norminio administracinio akto teisėtumo byla prarado savo objektą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 103 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo Vyriausybės atstovų įstaigos Vyriausybės atstovo Vilniaus ir Alytaus apskrityse apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 21 d. sprendimą panaikinti ir bylą nutraukti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius