2020-02-26 Nr. AB-5803-3-61-3-03643-2019-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3536-1062/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03643-2019-1

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. vasario 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainiaus Raižio, Ramutės Ruškytės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. B. (L. B.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. B. (L. B.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas L. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2019 m. rugsėjo 23 d. sprendimą Nr. (15/6-12)24 PR-25 „Dėl užsieniečio paso neišdavimo“ (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas nurodė, kad nesutinka su Migracijos departamento sprendime nurodytu teiginiu, kad „informacija apie L. B. kreipimąsi dėl prieglobsčio suteikimo <...> nėra ir nebuvo <...> skelbiama viešai, taip pat nenustatyta jokio pagrindo prielaidai, kad ši informacija pasiekė RF institucijas kitais būdais“. Manė, kad šis teiginys neatitinka tikrovės, kadangi pats Migracijos departamentas sprendime nurodo, kad su pareiškėjo prašymu dėl užsieniečio paso buvo pateikta Kaliningrado dienraštyje „Komsomolskaja pravda“ publikuoto straipsnio „Velnio dešimtinė iš Pabradės“ kopija, kuriame pareiškėjas nurodytas, kaip čečėnų kovotojas, prašantis prieglobsčio Lietuvoje.

3. Pareiškėjas teigė, kad Sprendime nurodytas teiginys, jog „individualaus pobūdžio grėsmės L. B. dėl jo dalyvavimo Čečėnijos kare tyrimo, atlikto nagrinėjant jo prašymą suteikti prieglobstį, metu nustatyta nebuvo“ ir „L. B., atsakydamas į klausimą apie prašymo motyvus, nurodė, kad kovo mėn. jis buvo sulaikytas, nes pasibaigė jo turėto laikinojo tapatybės pažymėjimo galiojimo laikas“, neatitinka tikrovės. Paaiškino, kad savo pirmo prieglobsčio prašymo Lietuvos Respublikoje nagrinėjimo metu pareiškėjas nurodė, jog jam kyla grėsmė dėl dalyvavimo kovos veiksmuose prieš Rusijos kariuomenę Čečėnijos karo metu. Manė, kad Migracijos departamento sprendimas neišduoti užsieniečio paso yra nepagrįstas ir prieštaraujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ) 37 straipsniui.

4. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti.

5. Atsakovas nurodė, kad išnagrinėjus pareiškėjo prašymą ir aplinkybes, dėl kurių jis teigia negalintis kreiptis į savo kilmės valstybės kompetentingas institucijas dėl asmens tapatybę patvirtinančio ir/ar kelionės dokumento išdavimo bei išnagrinėjus užsieniečio asmens byloje esančius duomenis, nustatyta, jog pareiškėjui papildoma apsauga buvo suteikta dėl tuo metu vykusio Rusijos ir Čečėnijos karinio konflikto keliamo pavojaus užsieniečio gyvybei. Individualaus pobūdžio grėsmės pareiškėjui dėl jo dalyvavimo Čečėnijos kare tyrimo, atlikto nagrinėjant jo prašymą suteikti prieglobstį, metu nustatyta nebuvo, taip pat Migracijos departamentui nebuvo pateikta jokių naujų duomenų, kurie galėtų pakeisti tyrimo išvadas. Atsižvelgus į tai, Migracijos departamentas konstatavo, kad pareiškėjo prašyme nurodytos aplinkybės, tariamai patvirtinančios, jog jis negali kreiptis į R. F. kompetentingas institucijas, nelaikytinos nei nustatytais faktais, nei atitinkamai objektyviomis priežastimis.

6. Atsakovas pažymėjo, kad Sprendime yra nurodyta, jog informacija apie pareiškėjo kreipimąsi dėl prieglobsčio suteikimo nėra ir nebuvo skelbiama viešai. Pareiškėjo pateikta publikacija nėra nauji duomenys ir ji jau buvo ištirta nagrinėjant pareiškėjo atvejį. Pareiškėjas nėra prieglobsčio prašytojas ir jam nėra suteiktas prieglobstis (pabėgėlio statusas ar papildoma apsauga) Lietuvos Respublikoje, o šiuo metu jis turi leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas turi galimybę gauti savo kilmės valstybės piliečio pasą arba kelionės dokumentą kreipiantis į R. F. ambasadą Lietuvos Respublikoje, nes pagal Migracijos departamento surinktą ir išnagrinėtą informaciją apie R. F. piliečio paso ir R. F. užsienio paso išdavimo R. F. ambasadoje Lietuvos Respublikoje tvarką nėra nustatyta objektyvių priežasčių, dėl kurių pareiškėjas negalėtų kreiptis į savo kilmės valstybės kompetentingas institucijas dėl kelionės dokumento išdavimo. Pažymėjo, kad pareiškėjui papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje buvo suteikta ne dėl valstybės vykdomo persekiojimo, o dėl tuo metu vykusio karo keliamos grėsmės jo sveikatai ir gyvybei, taigi Migracijos departamentas Sprendime konstatavo, kad individualaus pobūdžio grėsmės pareiškėjui dėl jo dalyvavimo Čečėnijos kare tyrimo, atlikto nagrinėjant jo prašymą suteikti prieglobstį, metu nustatyta nebuvo, taip pat Migracijos departamentui nebuvo pateikta jokių naujų duomenų, kurie galėtų pakeisti tyrimo išvadas, taigi pareiškėjo teiginiai apie jam kylančias grėsmes yra nepagrįsti.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. sausio 9 d. sprendimu pareiškėjo L. B. skundą atmetė.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Migracijos departamento Vilniaus skyriui 2019 m. rugsėjo 11 d. pateikė prašymą išduoti kelionės dokumentą – užsieniečio pasą, kadangi jo iš R. F. atstovybės gauti negali. Pareiškėjas nurodė aplinkybes, kad: Lietuvoje gyvena 18 metų, dėl kilmės valstybėje grėsusio pavojaus jam buvo suteikta papildoma apsauga; karo pabėgėliai R. F. valdžios institucijose nėra toleruojami; apie tai, kad jam buvo suteiktas prieglobstis buvo publikuota Kaliningrado dienraštyje „Komsomolskaja pravda: (2005 m. balandžio 2 d. straipsnis – „Velnio dešimtinė“ iš Pabradės); bijo kreiptis į R. F. atstovybes.

9. Vertindamas ginčijamo Sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, teismas pažymėjo, kad teisiniai santykiai dėl užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami Įstatymu.

10. Teismas nurodė, kad Sprendime yra konstatuota ir pareiškėjas šių faktinių aplinkybių neginčija, jog šiuo metu pareiškėjas nėra prieglobsčio prašytojas ir jam nėra suteiktas prieglobstis (pabėgėlio statusas ar papildoma apsauga) Lietuvos Respublikoje. Užsieniečio asmens bylos medžiaga patvirtina, kad papildoma apsauga pareiškėjui buvo teikiama nuo 2003 m. Tenkinęs pareiškėjo prašymą suteikti papildomą apsaugą, atsakovas 2008 m. birželio 20 d. priėmė sprendimus Nr.(15/6-14)13PR-156 ir Nr.(15/6-14)24PR-43, kuriais pareiškėjui buvo suteikta papildoma apsauga ir išduotas leidimas laikinai gyventi, galiojęs iki 2009 m. lapkričio 26 d. Pareiškėjui 2008 m. rugsėjo 15 d. buvo išduotas leidimas nuolat gyventi (galiojęs iki 2013 m. rugsėjo 15 d.), kuris vėliau buvo pakeistas Įstatymo 53 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu. Teismas pažymėjo, kad papildoma apsauga pareiškėjui Įstatymo nustatyta tvarka buvo teikiama iki 2009 m. lapkričio 26 d. Duomenų, jog pareiškėjas vėliau būtų teikęs prašymus dėl papildomos apsaugos suteikimo byloje nėra, to nenurodė ir pareiškėjas.

11. Teismas pabrėžė, kad byloje nustatyta, jog atsakovas, spręsdamas dėl pareiškėjo prašymo išduoti užsieniečio pasą, vertino pareiškėjo nurodytas aplinkybes, dėl kurių jis nurodė negalintis kreiptis į kilmės valstybės kompetentingas institucijas, taip pat užsieniečio asmens byloje esančius duomenis ir nustatė, jog papildoma apsauga pareiškėjui buvo suteikta dėl vykusio Rusijos ir Čečėnijos karinio konflikto keliamo pavojaus užsieniečio sveikatai ir gyvybei, tačiau individualaus pobūdžio grėsmės pareiškėjui dėl jo dalyvavimo Čečėnijos kare nagrinėjant prašymą nebuvo nustatyta. Pažymėjo, jog pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį teisėtumas bei pagrįstumas buvo patikrintas ir teismine tvarka (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. gruodžio 19 d. sprendimas Nr. III-71-20/2005). Pareiškėjo prašyme išduoti užsieniečio pasą nurodytos aplinkybės dėl 2005 m. balandžio 2 d. paskelbto straipsnio buvo vertintos sprendimo priėmimo metu ir nebuvo pripažintos individualios grėsmės įrodymu.

12. Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas nėra prieglobsčio prašytojas ir papildoma apsauga UTPĮ 86 straipsnio 1 dalies ir 87 straipsnio 1 dalies prasme nesinaudoja. Visi pareiškėjo pateikti duomenys dėl galimos grėsmės buvo įvertinti prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu, o naujų duomenų nėra pateikta. Atsakovas pareiškėjo prašymo nagrinėjimo metu atlikęs tyrimą, nustatė, jog kreipimąsi dėl R. F. piliečio tapatybės patvirtinimo galima pildyti elektroniniu būdu, o prašymą dėl R. F. piliečio vidaus paso išdavimo galima pateikti naudojantis R. F. elektroniniais valdžios vartais, todėl teismas vertino, jog pareiškėjui nėra būtina tiesiogiai kreiptis į kilmės valstybės institucijas. Pareiškėjas nėra keipęsis į kilmės valstybės institucijas dėl kelionės dokumento išdavimo, todėl negalima spręsti, kad jis negalėjo jo gauti dėl tos priežasties, jog pabėgėliai R. F. valdžios institucijose nėra toleruojami ir šie dokumentai jiems nėra išduodami.

13. Teismas padarė išvadą, kad Migracijos departamentas pagrįstai sprendė, jog objektyvių priežasčių, dėl kurių pareiškėjas negalėtų kreiptis į savo kilmės valstybės kompetentingas institucijas dėl kelionės dokumento išdavimo nenustatyta, todėl nesant sąlygų, numatytų UTPĮ 37 straipsnio 1 dalyje, atsakovas pagrįstai atsisakė pareiškėjui išduoti užsieniečio pasą.

III. 14. Pareiškėjas L. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo 2020 m. sausio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Sprendimą ir įpareigoti Migracijos departamentą pareiškėjo prašymą dėl užsieniečio paso išdavimo išnagrinėti iš naujo.

15. Pareiškėjas nurodo, kad teismas nepagrįstai vertino, jog pareiškėjas nėra laikytinas užsieniečiu, kuriam suteikta tarptautinė apsauga ir atitinkamai nesinaudoja tarptautinės apsaugos gavėjams taikomomis garantijomis, nes šiuo metu jis turi leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, kuris išduotas UTPĮ 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu. Teismas nepagrįstai nurodė, jog kreipimasis elektroniniu būdu į kilmės valstybės institucijas nėra laikytinas kreipimusi į kilmės valstybę ir kad pareiškėjas nepateikė duomenų, jog yra kreipęsis į kilmės valstybės institucijas dėl kelionės dokumento išdavimo. Mano, kad tokios teismo išvados prieštarauja Lietuvos teisėje įtvirtintiems prieglobsčio teisės principams, t. y. kad tarptautinė apsauga yra tęstinė ir ji nepasibaigia, kai baigiasi leidimo gyventi galiojimas, o baigiasi tuo atveju, jei išnyksta tarptautinės apsaugos poreikis ir dėl jos pasibaigimo yra priimamas sprendimas, bei prieglobstį gavusio asmens duomenų neatskleidimo jo kilmės valstybei principas.

16. Pareiškėjas pažymi, kad tiek pagal tarptautinę teisę (2011/93/ES Kvalifikavimo direktyva, 1951 m. Konvencija dėl pabėgėlių statuso), tiek pagal Lietuvos teisę (UTPĮ) prieglobsčio – papildomos apsaugos, nepanaikina leidimo gyventi pasibaigimas ar teisės nuolat gyventi įgijimas. Tarptautinės apsaugos statuso suteikimas ir teisę gyventi patvirtinančio dokumento išdavimas nėra tapatūs institutai. Tarptautinės apsaugos statusas – papildoma apsauga, suteikia teisę asmeniui gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje (UTPĮ 40 str. 1 d. 9 p.), tačiau, kai toks leidimas baigiasi, tai nesąlygoja tarptautinės apsaugos statuso pasibaigimo, ir asmeniui atitinkamai išduodamas naujas leidimas tuo pačiu pagrindu (t. y. asmuo neteikia naujo prašymo dėl prieglobsčio ir jo prieglobsčio byla iš naujo nėra nagrinėjama, leidimas išduodamas automatiškai). Atitinkamai asmeniui, kuri pragyveno Lietuvoje penkerius metus ir įgijo teisę nuolat gyventi Lietuvoje, dėl ko išduotas šią teisę patvirtinantis Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimas gyventi Europos Sąjungoje (UTPĮ 53 str. 1 d. 8 p.), tai nelemia, jog tokio asmens tarptautinės apsaugos statusas yra pasibaigęs. Tarptautinės apsaugos pasibaigimą reguliuoja UTPĮ 90 straipsnio nuostatos, kuriose yra įtvirtintas baigtinis prieglobsčio panaikinimo pagrindų sąrašas. Pažymi, jog šios nuostatos nenumato, kad tarptautinė apsauga yra panaikinama, kai užsienietis įgyja teisę gyventi Lietuvoje kitu pagrindu. Atitinkamai tokį patį baigtinį tarptautinės apsaugos panaikinimo pagrindų sąrašą nustato ir 2011/93/ES Kvalifikavimo direktyvos 11 ir 16straipsniai. Be to, pažymi, jog tarptautinė apsauga pasibaigia tik tuo atveju, kai dėl jos panaikinimo yra priimamas Migracijos departamento sprendimas, t. y. turi būti priimamas Migracijos departamento sprendimas dėl statuso panaikinimo bei jo panaikinimo – tokią procedūrą nustato Aprašas (130, 136, 137, 141 punktai).

17. Pareiškėjas vertina, kad tarptautinė apsauga asmeniui taikoma iki tol, kol yra priimamas sprendimas panaikinti tarptautinę apsaugą, kuris yra priimamas atlikus tyrimą ir nustačius tarptautinės apsaugos panaikinimo pagrindus. Be to, leidimo gyventi pasibaigimas ar kito pagrindo gyventi Lietuvoje įgijimas nepanaikina tarptautinės apsaugos patvirtina ir kitos teisės aktų nuostatos. 2011/93/ES Kvalifikavimo direktyvos 24 straipsnis, kuris nustato, jog po tarptautinės apsaugos statuso suteikimo asmeniui išduodamas leidimas gyventi valstybėje, t. y. tarptautinės apsaugos statuso nesieja su leidimo gyventi turėjimu (leidimo išdavimas yra statuso suteikimo pasekmė). 2011/51/ES Ilgalaikių gyventojų direktyvos 8 straipsnio 4 ir 5 dalys, kurios nustato, jog tais atvejais, kai teisę nuolat gyventi Europos Sąjungos valstybėje narėje įgyja tarptautinę apsaugą gavęs asmuo, tai jo leidime nuolat gyventi turi būti pažymėta ši aplinkybė, kuri taip pat patvirtina, kad teisės nuolat gyventi įgijimas nepanaikina tarptautinės apsaugos statuso. Todėl tarptautinės apsaugos statusas pasibaigia tik tuo atveju, jeigu jis yra panaikintas remiantis UTPĮ 90 straipsnyje įtvirtintais pagrindais priėmus Migracijos departamento sprendimą; nuolatinio gyventojo statuso Lietuvoje įgijimas tarptautinės apsaugos nepanaikina. Šiuo atveju dėl pareiškėjo nėra priimtas sprendimas dėl papildomos apsaugos panaikinimo (tai patvirtino ir Migracijos departamento atstovė teismo posėdžio metu). Todėl aplinkybė, kad pareiškėjas įgijo nuolatinio Lietuvos gyventojo statusą ir gavo leidimą gyventi UTPĮ 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu, nelemia jo tarptautinės apsaugos statuso panaikinimo ir jis ir toliau išlieka asmeniu, kuriam Lietuvoje yra suteiktas prieglobstis. Taigi teismo išvada, jog pareiškėjui nėra suteiktas prieglobstis Lietuvoje, yra nepagrįsta.

18. Pareiškėjas teigia, kad viena pagrindinių teisinių garantijų, taikomų prieglobstį gavusiems asmenims, remiantis tiek tarptautine, tiek Lietuvos teise, yra konfidencialumo principas. Remiantis prieglobsčio teise, informacija apie prieglobsčio gavėją jo kilmės valstybei neteikiama ir toks asmuo negali būti įpareigotas kreiptis į savo kilmės valstybę. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas, kaip tarptautinę apsaugą gavęs asmuo, negali būti įpareigojamas kreiptis į savo kilmės valstybę R. F. dėl kelionės dokumento išdavimo, nes tai gali kelti grėsmę jo gyvybei ir saugumui. Pažymi, kad tiek kreipimasis žodžiu tiesiogiai nuvykus į kilmės valstybės institucijas (pvz., ambasadą), tiek kreipimasis raštu (siunčiant laišką paštu ar elektroniniu būdu), kai pateikiama asmeninė informacija apie tarptautinę apsaugą gavusį asmenį, identifikuojanti jį, jo buvimo vietą, jo šeimos narius ir pan., yra laikytina informacijos kilmės valstybei pateikimu. Todėl pirmosios instancijos teismo argumentai, jog pareiškėjui nereikia tiesiogiai kreiptis į R. F. institucijas dėl paso išdavimo, bet prašymą galima pateikti per elektroninius valdžios vartus ir tai nelaikytina kreipimusi į kilmės valstybę, laikytini nepagrįstais. Pareiškėjui pateikus prašymą per elektroninius valdžios vartus, jis identifikuotų savo asmenybę, buvimo vietą, o tai keltų jam pavojų.

19. Pareiškėjas, vadovaudamasis UTPĮ 37 straipsnio 1 dalimi ir 89 straipsnio 2 dalimi, nurodo, kad jeigu užsienietis turi leidimą gyventi Lietuvoje ir neturi kelionės dokumento, kurio negali gauti dėl objektyvių priežasčių, jam yra išduodamas užsieniečio pasas. Užsieniečiui, kuriam suteikta papildoma apsauga, gyvenančiam Lietuvos Respublikoje, pagal šio Įstatymo 37 straipsnio nuostatas išduodamas užsieniečio pasas. Taigi pats savaime papildomos apsaugos suteikimas patvirtina asmens objektyvų negalėjimą kreiptis į savo kilmės valstybę dėl kelionės dokumento gavimo. Taigi pareiškėjui yra suteiktas prieglobstis Lietuvoje (jis niekada nebuvo panaikintas), tarptautinės apsaugos gavėjams yra taikomas duomenų neatskleidimo jų kilmės valstybei principas, todėl pareiškėjas negali kreiptis į R. F. nei tiesiogiai nei per elektronines sistemas, todėl akivaizdu, kad jis neturi objektyvių galimybių gauti savo kilmės valstybės kelionės dokumentą ir jam UTPĮ 37 straipsnio 1 dalies ir 89 straipsnio 2 dalies pagrindu turi būti išduotas užsieniečio pasas.

20. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo skundą atmesti ir skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas atsiliepimą grindžia iš esmės atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui nurodytais argumentais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 21. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento 2019 m. rugsėjo 23 d. sprendimo Nr. (15/6-12)24 PR-25, kuriuo nebuvo patenkintas pareiškėjo prašymas išduoti užsieniečio pasą.

22. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, konstatavęs, jog Migracijos departamentas pagrįstai sprendė, kad objektyvių priežasčių, dėl kurių pareiškėjas negalėtų kreiptis į savo kilmės valstybės kompetentingas institucijas dėl kelionės dokumento išdavimo, nenustatyta, todėl nesant sąlygų, numatytų UTPĮ 37 straipsnio 1 dalyje, atsakovas pagrįstai atsisakė pareiškėjui išduoti užsieniečio pasą.

23. Apeliaciniame skunde pareiškėjas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir prašo priimti naują sprendimą – panaikinti Sprendimą bei įpareigoti Migracijos departamentą pareiškėjo prašymą dėl užsieniečio paso išdavimo išnagrinėti iš naujo. Iš pareiškėjo apeliacinio skundo turinio matyti, jog nagrinėjamu atveju jis iš esmės nesutinka su teismo vertinimu, kad jo nurodytos atsakovui ir teismui priežastys, dėl kurių jis negali įgyvendinti vienos iš UTPĮ 37 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos sąlygos (t. y. dėl objektyvių priežasčių negali jo gauti iš savo kilmės valstybės kompetentingų įstaigų), nelaikytinos objektyviomis. Pareiškėjas mano, kad atsižvelgiant į tai, jog jis kaip tarptautinę apsaugą gavęs asmuo negali būti įpareigojamas kreiptis į savo kilmės valstybę – R. F. dėl kelionės dokumento išdavimo, nes tai gali kelti grėsmę jo gyvybei ir saugumui. Pažymi, kad jam pateikus prašymą per elektroninius valdžios vartus, jis identifikuotų savo asmenybę, buvimo vietą, o tai keltų jam pavojų.

24. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

25. UTPĮ 89 straipsnio 2 dalis numato, kad užsieniečiui, kuriam suteikta papildoma apsauga, gyvenančiam Lietuvos Respublikoje, pagal šio įstatymo 37 straipsnio nuostatas išduodamas užsieniečio pasas. UTPĮ 37 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad užsienio valstybės piliečiui, kuris turi teisę laikinai ar nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, tačiau neturi galiojančio užsienio valstybės piliečio paso ar jį atitinkančio kelionės dokumento arba jis yra pamestas ar sunaikintas, ir dėl objektyvių priežasčių negali jo gauti iš savo kilmės valstybės kompetentingų įstaigų, vidaus reikalų ministro nustatyta tvarka gali būti išduodamas užsieniečio pasas. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 10 d. įsakymu Nr. 1V-357 patvirtinto Užsieniečio paso išdavimo, keitimo, paskelbimo negaliojančiu ir naikinimo tvarkos aprašo 29 punktas numato, jog tuomet, kai prašymą išduoti (pakeisti) pasą pateikia užsienietis, turintis galiojantį leidimą gyventi, išduotą Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 9 punkte nurodytu pagrindu, kuris laisvos formos paaiškinime nurodo, kad bijo kreiptis į savo kilmės valstybės kompetentingas įstaigas dėl paso ar jį atitinkančio kelionės dokumento gavimo, tokia baimė laikoma objektyvia priežastimi Įstatymo 37 straipsnio 1 dalies prasme.

26. Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje nėra ginčo dėl aplinkybių, jog pareiškėjas atitinka kitas dvi UTPĮ 37 straipsnio 1 dalyje nurodytas imperatyvias sąlygas (t. y. pareiškėjas turi galiojantį leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje ir neturi R. F. kompetentingų institucijų išduoto galiojančio piliečio paso ar jį atitinkančio kelionės dokumento), todėl plačiau šiuo aspektu nepasisakytina. Byloje keliamas ginčas dėl „objektyvių priežasčių“ vertinimo Įstatymo 37 straipsnio 1 dalies prasme.

27. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas pateikė Migracijos departamento Vilniaus skyriui 2019 m. rugsėjo 11 d. prašymą išduoti kelionės dokumentą – užsieniečio pasą (užsieniečio asmens byla, l. 272), motyvuodamas aplinkybėmis, be kita ko, kad negali gauti paso iš R. F. atstovybės; dėl kilmės valstybėje grėsusio pavojaus jam buvo suteikta papildoma apsauga; pažymėjo, kad karo pabėgėliai R. F. valdžios institucijose nėra toleruojami; apie tai, kad jam buvo suteiktas prieglobstis buvo publikuota Kaliningrado dienraštyje „Komsomolskaja pravda“ (2005 m. balandžio 2 d. straipsnis – „Velnio dešimtinė“ iš Pabradės); kreipimosi atveju jam gali kilti reali grėsmė jo laisvei ir saugumui; pažymėjo, kad bijo kreiptis į R. F. atstovybes, nes jos sužinojusios, jog pareiškėjas yra Lietuvoje, gali inicijuoti procedūras dėl grąžinimo ar susidorojimo kaip su karo pabėgėliu.

28. Byloje nustatyta, kad Migracijos departamentas pareiškėjo prašymo nagrinėjimo metu, siekdamas įvertinti, ar pareiškėjas turi galimybes gauti savo kilmės valstybės piliečio pasą arba kelionės dokumentą, surinko informaciją apie R. F. piliečio paso ir R. F. užsienio paso išdavimo R. F. ambasadoje Lietuvos Respublikoje tvarką ir nustatė, jog kreipimąsi dėl R. F. piliečio tapatybės patvirtinimo galima pildyti elektroniniu būdu, o prašymą dėl R. F. piliečio vidaus paso išdavimo galima pateikti naudojantis R. F. elektroniniais valdžios vartais. Pareiškėjas neneigia šių galimybių, tačiau vertina, kad jam pateikus prašymą per elektroninius valdžios vartus, jis identifikuotų savo asmenybę, buvimo vietą, o tai keltų jam pavojų.

29. Nurodyti pareiškėjo paaiškinimai (žr. šios nutarties 27 punktą) nesudaro pagrindo vertinti, kad šiuo konkrečiu atveju UTPĮ 37 straipsnio 1 dalies prasme egzistuoja objektyvios priežastys, dėl kurių pareiškėjas negali paso gauti iš savo kilmės valstybės kompetentingų įstaigų, ir nepagrindžia pareiškėjo deklaruojamos baimės kreiptis į savo kilmės valstybės kompetentingas įstaigas dėl paso gavimo Aprašo 29 punkto kontekste. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai pabrėžė, jog kreipimąsi dėl R. F. piliečio tapatybės patvirtinimo galima pildyti elektroniniu būdu, o prašymą dėl R. F. piliečio vidaus paso išdavimo galima pateikti naudojantis R. F. elektroniniais valdžios vartais. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė jokių pagrįstų duomenų ir įrodymų, kad toks kreipimasis gali jam sukelti realią grėsmę, be to, pareiškėjas Lietuvoje, kaip pats pažymi, gyvena jau 19 metų, jis yra vyresnis nei 40 metų amžiaus, niekaip nepagrindė grėsmės dėl jo dalyvavimo kariniame konflikte, dėl susidorojimo kaip su karo pabėgėliu.

30. Pareiškėjo teiginiai apie jo baimę dėl grėsmės susidoroti su juo kaip karo pabėgėliu ar kitas jo deklaruojamas grėsmes vien dėl kreipimosi į R. F. institucijas elektroniniu būdu, siekiant gauti pasą, teisėjų kolegijos nuomone, nelaikytini šiuo konkrečiu atveju pagrįstais ir realiais, o vertinami kaip subjektyvi pareiškėjo nuomonė.

31. Pareiškėjo argumentas, susijęs su jo vertinimu dėl tarptautinės apsaugos turėjimo, savaime nereiškia, kad yra pagrindas nevykdyti UTPĮ nustatytos pareigos užsieniečiui pasirūpinti asmens dokumentu. Vertinant pareiškėjo argumentą dėl 2005 m. balandžio 2 d. straipsnio „Velnio dešimtinė“ iš Pabradės“ pažymėtina, kad ši informacija yra pernelyg nutolusi laike nuo nagrinėjamos situacijos šiuo metu, todėl Migracijos departamentas pagrįstai nevertino šių argumentų kaip pagrindžiančių individualią grėsmę.

32. Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino, jog Departamentas pagrįstai sprendė, jog objektyvių priežasčių, dėl kurių pareiškėjas negalėtų kreiptis į savo kilmės valstybės kompetentingas institucijas dėl kelionės dokumento išdavimo nenustatyta, ir konstatavo, kad nesant visų imperatyvių sąlygų, numatytų Įstatymo 37 straipsnio 1 dalyje, Departamentas pagrįstai atsisakė pareiškėjui išduoti užsieniečio pasą.

33. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo L. B. (L. B.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Dainius Raižys Ramutė Ruškytė Skirgailė Žalimienė