2024-03-27 Nr. AB-5143-3-61-3-02798-2021-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-75-502/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02798-2021-4

Procesinio sprendimo kategorija 17.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. kovo 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. liepos 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal atsakovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos (skundą pateikusio asmens) prašymą pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „B.O.K projektai“ dėl rašto panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Atsakovas (skundą pateikęs asmuo) Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) kreipėsi į teismą su prašymu panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos (toliau – ir LAGK) 2021 m. liepos 29 d. sprendimą byloje Nr. AG-492 (toliau – ir Sprendimas) bei atmesti pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „B.O.K. projektai“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) 2021 m. birželio 28 d. skundą.

2. Departamentas rėmėsi šiais pagrindiniais argumentais:

2.1. LAGK Sprendimu patenkino Bendrovės skundą ir panaikino Departamento Vilniaus skyriaus 2021 m. gegužės 26 d. raštą Nr. Nr. (1.29-V E)2V-1201 „Dėl daugiabučių gyvenamųjų pastatų (duomenys neskelbtini), statybos ir rekonstrukcijos projekto“ (toliau – ir Raštas).

2.2. Sprendime nurodyta, kad pareiškėjui išduoti specialieji paveldosaugos reikalavimai ir individualus apsaugos reglamentas nenumatė pareigos prieš teikiant tvarkomųjų statybos darbų projektą derinimui į informacinę sistemą (toliau – ir IS) „Infostatyba“ atlikti planuojamų sprendinių poveikio Vilniaus istorinio centro išskirtinei visuotinei vertei (toliau – ir IVV) derinimo. Tačiau Specialiųjų paveldosaugos reikalavimų Nr. EV-165, išduotų Departamento Vilniaus teritorinio skyriaus 2019 m. lapkričio 6 d. (toliau – ir SP reikalavimai), 9 punkte nurodyta techniniame projekte įvertinti, ar projekto sprendiniai savo aukščiu, tūriu, apimtimi ar išraiška nenustelbtų Vilniaus senamiesčio teritorijoje esančio kultūros paveldo objektų ar kultūros paveldo statinių, Statinių komplekso adresu (duomenys neskelbtini); Statinių komplekso antro namo (duomenys neskelbtini); Statinių komplekso tvoros su vartais (duomenys neskelbtini). 2020 m. lapkričio 30 d. Kultūros paveldo objekto individualaus apsaugos reglamento Nr. IRVS-16, patvirtinto Departamento Vilniaus teritorinio skyriaus vedėjo 2020 m. lapkričio 30 d. tvirtinimo aktu Nr. LRV-246 (12.98-V) (toliau – ir IA reglamentas) 2.41 punkte nustatyta, kad tvarkomųjų statybos darbų projektai rengiami įvertinus tyrimų duomenis, o pagal 2.43 punktą tyrimų pagrindu koreguojant Statinių komplekso erdvinę struktūrą, naujų elementų įvedimas savo tūriu aukščiu, apimtimi, forma ir medžiagiškumu bei koloritu turi nedominuoti komplekso teritorijoje bei Senamiesčio aplinkoje. Taigi, tiek SP reikalavimai, tiek IA reglamentas nustatė pareigą įvertinti projekto sprendinius aukščio, tūrio, apimties ar išraiškos aspektais, remiantis tyrimų duomenimis.

2.3. Atsakovas nesutiko su argumentais, kad Raštas yra nemotyvuotas, bei pažymėjo, jog Rašto preambulėje pateikiama nuoroda į Valstybinės kultūros paveldo komisijos (toliau – ir Paveldo komisija) 2021 m. balandžio 29 d. raštą Nr. 1-1439. Paveldo komisija atkreipė dėmesį ir išreiškė susirūpinimą dėl Vilniaus senamiestyje projektuojamo naujo užstatymo morfologinio tipo, statinių tūrių, formos išraiškos ir medžiagiškumo. Tai galėjo paveikti Senamiesčio vizualinę taršą, todėl vertinant panašaus pobūdžio statybos ir rekonstravimo projektus rekomendavo prieš tai pareikalauti statytojų atlikti planuojamų sprendinių poveikio Vilniaus istorinio centro (Senamiesčio) IVV vertinimą. Be to, Departamento Rašte nurodytos ir aktualios Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo apsaugos konvencijos, priimtos 1972 m. lapkričio 16 d. UNESCO Generalinės konferencijos septynioliktojoje sesijoje Paryžiuje (toliau – ir Konvencija), nuostatos. IVV vertinimas buvo nulemtas taip pat ir Konvencijos įgyvendinimo gairėse ir Retrospektyviniamiame Vilniaus istorinio centro išskirtinės visuotinės vertės apraše, patvirtintame UNESCO Pasaulio paveldo komiteto 37-osios sesijos nutarimu Nr. 8E, įtvirtintu reguliavimu ir buvo konkretizuotas SP reikalavimų 9 punkte bei IA reglamento 2.41 ir 2.4 punktuose. Pareiškėjui buvo suprantami Rašto teisinis ir faktinis pagrindas bei aktualūs argumentai.

2.4. Sprendime nepagrįstai remiamasi Lietuvos Respublikos planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo nuostatomis. LAGK nepagrįstai sutapatino planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimą ir išskirtinės visuotinės vertės vertinimą, kurį atlieka kultūros ministro nustatyta tvarka atestuotas nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialistas. Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimas nesusijęs su SP reikalavimais ir IA reglamentu.

2.5. Raštas yra tarpinis dokumentas, prieš pateikimo derinti ir derinimo stadiją IS „Infostatyba“. Todėl Raštas nesukūrė pareiškėjui materialių teisinių pasekmių ir negalėjo būti skundžiamas. Pareiškėjas galėjo skųsti tik atsisakymą derinti projektą IS „Infostayba“.

2.6. Atsakovo manymu, LAGK Sprendimas buvo surašytas iki bylos išnagrinėjimo posėdyje, neatsižvelgiant į šalių posėdžio metu pateiktus argumentus.

3. Pareiškėjas Bendrovė atsiliepime į atsakovo prašymą su juo nesutiko, nurodė ginčui aktualias faktines aplinkybes bei rėmėsi šiais pagrindiniais argumentais:

3.1. Ginčui aktualus teisinis reguliavimas ir Bendrovei išduoti SP reikalavimai ir IA reglamentas nenustatė pareigos prieš teikiant tvarkomųjų statybos darbų projektą derinimui į IS „Infostatyba“ atlikti planuojamų sprendinių poveikio Vilniaus istorinio centro IVV vertinimą. SP reikalavimų 9 punkto reikalavimas „Techniniame projekte įvertinti, ar projekto sprendiniai savo aukščiu, tūriu, apimtimi ar išraiška nenustelbtų Vilniaus senamiesčio (16073) teritorijoje esančio kultūros paveldo objektų ar kultūros paveldo statinių <...>“, buvo tinkamai įgyvendintas ir negali būti laikomas papildomu įpareigojimu atlikti planuojamų sprendinių poveikio konkretaus kultūros paveldo objekto išskirtinei visuotinei vertei vertinimą. Be to, aktualūs teisės aktai taip pat nereglamentuoja planuojamų sprendinių poveikio Vilniaus istorinio centro kaip kultūros paveldo objekto išskirtinei visuotinei vertei vertinimo metodikos bei procedūrų. Šiuo atveju projekto rengimo metu buvo atlikta ne tik bendroji projekto ekspertizė, bet ir kelios paveldosaugos ekspertizės, kurios patvirtino, kad projekto įgyvendinimas nekelia grėsmės saugomiems kultūros paveldo objektams. Pareiškėjas, vadovaudamasis IA reglamento 2.41 ir 2.43 punktų analize, nurodė, kad tvarkomųjų statybos darbų projektas turi būti rengiamas, įvertinus tyrimų duomenis, o atliekant anksčiau minėtas korekcijas turi būti įvertinta tokių korekcijų galima įtaka komplekso teritorijai bei Senamiesčio aplinkai. IA reglamento nustatyta pareiga atsižvelgti į tyrimų duomenis bei įvertinti galimų korekcijų įtaką kultūros paveldo objektams negali būti suprantama kaip statytojo pareiga atlikti teisės aktų nenumatytą planuojamų sprendinių poveikio tam tikro kultūros paveldo objekto IVV vertinimą. Pareiškėjo vertinimu, minėti reikalavimai šiuo atveju buvo įgyvendinti. Rašte nurodytais įpareigojimas atlikti planuojamų sprendinių poveikio Vilniaus istorinio centro IVV vertinimą yra per se neteisėtas taip pat dėl tokio įpareigojimo pobūdžio ir neapibrėžtumo. Be to, pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 24 straipsnio 3 dalį, projektas iš pradžių turėjo būti rengiamas, atsižvelgiant į išduotų SP reikalavimų, o vėliau – parengto IA reglamento nuostatas, kurios ir nustatė konkrečius paveldosaugos reikalavimus ir būtinus atlikti tyrimus.

3.2. Raštas yra nemotyvuotas ir neaiškus, jame pateiktas Paveldo komisijos raštas, kuris net nebuvo adresuotas atsakovui, kaip pirminiam adresatui, be to, juo buvo tik išreikštas susirūpinimas bei pateikta tam tikra rekomendacija. Todėl Paveldo komisijos raštas negalėjo sukurti konkrečių įpareigojimų tretiesiems asmenims. Bandymas pagrįsti priimtą sprendimą kilus ginčui negali būti toleruojamas – Rašto teisėtumas turi būti vertinamas pagal jame išdėstytus argumentus, nevertinant motyvų, kurie nebuvo jame nurodyti. Be to, konkretūs reikalavimai, kurie yra aktualūs rengiant projektą, nustatyti nacionaliniuose teisės aktuose, o ne Sprendime minimoje Konvencijoje, kuri nenustato jokių konkrečių įpareigojimų. Minėta Konvencija galiojo tiek SP reikalavimų išdavimo metu, tiek ir IA reglamento rengimo metu, tačiau šiuose dokumentuose nebuvo reikalavimo atlikti planuojamų sprendinių poveikio Vilniaus istorinio centro IVV vertinimą. Tai, kad tokio pobūdžio vertinimas nėra privalomas, patvirtina ir Vilniaus miesto bendrojo plano tvirtinimo aplinkybės – nors ir buvo reikalaujama minėto vertinimo, jis nebuvo atliktas, nes jis nėra privalomas ir jo nenumato teisės aktai. Atsakovas pažeidė, be kita ko, teisėtų lūkesčių apsaugos principą.

3.3. Raštas nėra tarpinio pobūdžio dokumentas, jis Bendrovei sukelia teisines pasekmes ir gali būti skundžiamas – Raštas buvo priimtas atsakovo iniciatyva ir ne kaip vykstančios procedūros dalis. Tuo metu, kai buvo priimtas Raštas, Bendrovė nebuvo pateikusi Projekto derinimui, taip pat nebuvo pateikusi prašymų, kuriais būtų siekiama inicijuoti kokią nors administracinę procedūrą. Be to, Rašte nurodytas įpareigojimas nebuvo nurodytas kaip atsisakymo derinti pateiktą projektą pagrindas. Pareiškėjui nesuprantamas Rašto priėmimo teisinis pagrindas ir kokios procedūros metu jis buvo priimtas, vertinant Sprendimo priėmimo momentą. Raštas dėl jo sukeliamų teisinių padarinių ir priėmimo aplinkybių gali būti savarankiškas administracinės bylos dalykas, tą patvirtina ir Rašte nurodyta apskundimo tvarka.

4. Trečiasis suinteresuotas asmuo Paveldo komisija atsiliepime į atsakovo prašymą su juo sutiko bei pažymėjo, kad atsakovas turėjo diskrecijos teisę prašyti atlikti planuojamų sprendinių poveikio Vilniaus istorinio centro (Senamiesčio) IVV vertinimą, o tai būtų papildomas saugiklis prieš priimant sprendimus dėl statybos ir rekonstrukcijos projektu planuojamų sprendinių. Paveldo komisija sutiko su atsakovo argumentais, kad Raštas pareiškėjui teisinių pasekmių nesukėlė ir atliko tik pagalbinį, tarpinį vaidmenį viešojo administravimo procedūroje.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. liepos 14 d. sprendimu atsakovo prašymą atmetė.

6. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje pateiktais rašytiniais įrodymais, nustatė, be kita ko, šias aktualias aplinkybes:

6.1. Departamento Vilniaus teritorinis skyrius skundžiamame Rašte nurodė, kad gavo Paveldo komisijos 2021 m. balandžio 29 d. raštą Nr. 1-1439, kuriuo Paveldo komisija atkreipė dėmesį ir išreiškė susirūpinimą dėl projektuojamo naujo užstatymo morfologinio tipo, statinių tūrių, formos, išraiškos ir medžiagiškumo, kas gali paveikti Vilniaus miesto istorinio centro (Senamiesčio) dalies vizualinę išraišką. Atsižvelgiant į išdėstytą, vadovaujantis Konvencija, Paveldo komisija prašė prieš teikiant tvarkomųjų statybos darbų projektą derinimui į IS „Infostatyba“, atlikti planuojamų sprendinių poveikio Vilniaus istorinio centro (Senamiesčio unikalus objekto kodas Kultūros vertybių registre 16073, statusas – paminklas) IVV vertinimą ir pateikti Departamento Vilniaus teritoriniam skyriui.

6.2. Paveldo komisijos 2021 m. balandžio mėn. rašte Nr. 11- (1.14E) nurodyta, kad Paveldo komisija susipažino su išdėstytais argumentais, IA reglamentu, viešoje erdvėje prieinamais Daugiabučių gyvenamųjų pastatų (duomenys neskelbtini), statybos ir rekonstrukcijos projekto projektiniais pasiūlymais, kuriems pritarė Vilniaus miesto savivaldybės administracija. Pažymėjo, kad IA reglamentas yra parengtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2014 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. ĮV-974 patvirtintu Kultūros paveldo objektų individualių apsaugos reglamentų rengimo tvarkos aprašu ir kaip dokumentas savo turiniu nekelia grėsmės Statinių komplekso (duomenys neskelbtini) išsaugojimui. Paveldo komisija atkreipė dėmesį ir išreiškė susirūpinimą dėl šioje teritorijoje projektuojamo naujo užstatymo morfologinio tipo, statinių tūrių, formos, išraiškos ir medžiagiškumo, kas gali ženkliai paveikti šios Vilniaus miesto istorinio centro (Senamiesčio) dalies vizualinę išraišką. Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamente nurodyti bendrieji reikalavimai rekonstruojamiems ir naujai statomiems pastatams (duomenys neskelbtini): šių pastatų architektūrinės išraiškos priemonės, apdailos medžiagos derinamos prie aplinkinio užstatymo. Paveldo komisijos manymu, projektuojami nauji statiniai neturėtų dominuoti Statinių komplekso (duomenys neskelbtini) bei greta esančio (duomenys neskelbtini) dalies, (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), kitų statinių komplekso atžvilgiu. Turėtų būti atsižvelgiama į projektuojamų statinių atitiktį Lietuvos Respublikos architektūros įstatyme nustatytiems architektūros kokybės kriterijams. Paveldo komisija rekomendavo Departamento Vilniaus teritoriniam skyriui, vertinant panašaus pobūdžio statybos ir rekonstravimo projektus, prieš tai pareikalauti statytojų atlikti planuojamų sprendinių poveikio Vilniaus istorinio centro (Senamiesčio) IVV vertinimą.

7. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ginčui aktualų teisinį reguliavimą, be kita ko, Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo (toliau – ir NKPAĮ; 5, 7 str.), Departamento nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Kultūros ministro 2005 m. balandžio 1 d. įsakymu Nr. ĮV-116 (toliau – ir Nuostatai; 9.12, 9.16 pap.), Specialiųjų paveldosaugos reikalavimų turinio ir išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2014 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. ĮV-975 (toliau – ir Aprašas; 5.5–5.6, 6 pap.), Kultūros paveldo objektų individualių apsaugos reglamentų rengimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2014 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. ĮV-974 (toliau – ir Reglamentas), nuostatas, pažymėjo, kad Departamentas iš esmės argumentuoja, kad Raštas buvo paremtas Konvencija, Paveldo komisijos raštu, SP reikalavimų 9 punkto ir IA reglamento 2.4 punktu, taip pat kad nesukėlė pareiškėjui teisinių pasekmių.

8. Teismas, pacitavęs SP reikalavimų 9 punktą ir IA reglamento 2.41 ir 2.43 punktų nuostatas, vertino, kad rengiant techninį projektą ir tvarkomųjų statybos darbų projektą reikia įvertinti ir Senamiesčio aplinką.

9. Įvertinęs ginčui aktualų projektą teismas pažymėjo, kad jo aiškinamojo rašto 5.1 dalyje buvo detaliai aptartos kultūros paveldo vertybės, jų savybės (5.2 dalyje aptarti nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos sprendiniai, 5.3 dalyje projektiniai sprendiniai kultūros paveldo objektuose, jų įtaka kultūros paveldo objektams – 5.4 dalyje). Taip pat projekto aiškinamajame rašte nurodyta, kad projekto sprendiniai buvo aptarti Vilniaus regioninėje architektų taryboje, o rengiant techninį projektą atsižvelgta į tarybos išvadas, parengta analitinė studija.

10. Teismas sutiko su LAGK išvada, kad nei SP reikalavimai, nei IA reglamentas nenustatė pareigos prieš teikiant prašymą ir projektą derinimui IS „Infostatyba“ atlikti IVV vertinimą. Teismas pažymėjo, kad Rašte nurodoma IVV vertinimo procedūra nėra reglamentuota. Atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo nepaneigė, kad SP reikalavimų ir IA reglamento nuostatos galėjo būti įgyvendintos taip, kaip buvo aprašyta ginčo projekte. Teismas nevertino, ar atliktas vertinimas atitiko tokiam vertinimui keliamus reikalavimus, nes tai nėra šios bylos dalykas. Taip pat atsakovas, priimdamas Raštą, nesirėmė argumentu, kad vertinimas atliktas netinkamai. Kadangi IVV vertinimo procedūra nėra reglamentuota, iš Rašto turinio nėra aišku, kaip tokį vertinimą turėtų atlikti pareiškėjas, t. y. kokius konkrečius veiksmus turėtų atlikti. Taip pat iš Rašto nėra aišku, kokios administracinės procedūros metu jis yra priimtas sprendimas, taip pat tokios procedūros atsakovas neįvardijo nei ginčą nagrinėjant LAGK, nei teisme.

11. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad Konvencijos įsipareigojimai realizuojami Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytais būdais. Minėti įsipareigojimai gali būti įgyvendinami naudojant tokius instrumentus kaip SP reikalavimai ir IA reglamentas. Teismas preziumavo, kad Lietuvos institucijos, atsakingos už Konvencijos įgyvendinimą, pasirinko tokį jos realizavimo būdą ir byloje Paveldo komisija neargumentavo, kad teisinis reguliavimas būtų ydingas ir neužtikrintų tinkamo Konvencijos įgyvendinimo. Be to, Departamentas savo teises gali realizuoti dalyvaudamas statybą leidžiančio dokumento išdavimo procedūroje. Pareiga vykdant viešojo administravimo veiklą laikytis teisėtumo principo apima tiek reikalavimą priimti administracinį sprendimą, kuris atitiktų tam teisiniam santykiui taikytiną konkrečią teisės normą (turinio požiūriu sprendimas turi būti pagrįstas tinkamu teisiniu pagrindu), tiek reikalavimą priimtame sprendime expressis verbis nurodyti teisinį pagrindą atitinkančią konkrečią teisės normą. Viešojo administravimo subjektų veiklai būdingas formalizmo principas, nes jų veikla turi atitikti nustatytas procedūras. Tokių procedūrų nustatymas yra susijęs ir su teisėtumo principo įgyvendinimu, nes viešojo administravimo institucijos turi veikti taip, kaip nustatyta jų veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose. Taigi, atsakovas turėjo laikytis teisės aktuose nustatytų procedūrų, todėl teismas nesutiko su atsakovo argumentu, kad ginčo situacijoje jis tiesiogiai ir teisėtai realizavo Konvencijos nuostatas.

12. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus teismas sutiko su LAGK, kad Departamentas, ketindamas pakeisti SP reikalavimuose ar IA reglamente nustatytas sąlygas, turi laikytis nustatytų procedūrų, tačiau nei IA reglamente, nei SP reikalavimuose nenustatytas reikalavimas atlikti planuojamų sprendinių poveikio Vilniaus istorinio centro IVV vertinimą. Nei iš skundžiamo Departamento Rašto, nei iš Paveldo komisijos rašto Nr. 11- (1.14E) turinio nėra aišku, kokios kompetencijos ribose ir pagal kokias procedūras Departamentas prašė pareiškėjo atlikti planuojamų sprendinių poveikio Vilniaus istorinio centro IVV vertinimą ir pateikti jį Departamento Vilniaus teritoriniam skyriui.

13. Nors atsakovas teigė, kad Raštas yra tarpinio pobūdžio dokumentas, tačiau neidentifikavo konkrečios administracinės procedūros, kurios metu jis buvo priimtas. Teismo vertinimu, atsakovas turi omenyje statybą leidžiančio dokumento išdavimo procedūrą. Iš byloje esančių šalių paaiškinimų ir dokumentų matyti, kad pareiškėjas 2020 m. gruodžio 30 d. per IS „Infostatyba“ pradėjo leidimo gavimo procedūrą, tačiau 2021 m. vasario 9 d. gavo neigiamą atsakymą. 2021 m. birželio 17 d. Bendrovės vardu buvo pateiktas patikslintas projektas su prašymu išduoti statybą leidžiantį dokumentą. Tuo tarpu Raštas buvo priimtas 2021 m. gegužės 26 d., kai derinimo procedūra IS „Infostatyboje“ nebuvo pradėta. Iš Rašto turinio taip pat matyti, kad pareiškėjas įpareigojamas dar iki derinimo procedūrų atlikti IVV vertinimą. Todėl teismas darė išvadą, kad Raštas yra priimtas ne konkrečioje kitoje administracinėje procedūroje ir pareiškėjui sukelia teisines pasekmes. Kartu teismas pažymėjo, kad pačiame Rašte buvo nurodyta galimybė jį atskirai apskųsti. Ši aplinkybė buvo aptarta ir LAGK Sprendime ir teismas nenustatė pagrindo vertinti jos kitaip.

14. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad LAGK iš esmės teisingai įvertino ginčo faktines aplinkybes ir joms taikytiną teisinį reguliavimą ir pagrįstai konstatavo, jog Raštas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio reikalavimų, iš jo nėra aiškus nei faktinis, nei teisinis pagrindas, nei konkrečiai nurodytos adresato pareigos, Raštas neatitinka teisėtumo principo.

15. Vertindamas argumentą, kad LAGK Sprendimas buvo priimtas neobjektyviai, nes posėdis pasibaigė 2021 m. liepos 29 d. 11.22 val., o pirmasis parašas Sprendime sudarytas 11.44 val., teismas atkreipė dėmesį, kad LAGK posėdžio informacinė pažyma ir Sprendimo metaduomenys patvirtina atsakovo teiginius, kad laiko tarpas tarp posėdžio pabaigos ir baigiamojo dokumento surašymo yra pakankamai trumpas. Nepaisant to, tai nelaidžia daryti išvados, kad visi šalių argumentai negalėjo būti įvertinti, taip pat teismas šiame sprendime turėjo galimybę įvertinti Sprendimo turinį ir dėl jo pasisakė. Todėl vien aptarta aplinkybė nėra pagrindas panaikinti Sprendimą.

III. 16. Atsakovas Departamentas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą bei atsakovo prašymą patenkinti.

17. Atsakovas apeliaciniame skunde pakartoja ginčui aktualias faktines aplinkybes ir teisinį reguliavimą bei remiasi šiais pagrindiniais argumentais:

17.1. Atsižvelgiant į pareiškėjui privalomų SP reikalavimų 9 punktą ir IA reglamento 2.41 bei 2.43 punktų nuostatas, minėti teisės aktai nustatė pareigą įvertinti projekto sprendinius aukščio, tūrio, apimties ar išraiškos aspektais, remiantis tyrimų duomenimis, be kita ko, ir IVV vertinimu, todėl pirmosios instancijos teismo vertinimas yra nepagrįstas ir neteisėtas.

17.2. Pirmosios instancijos teismas nevertino pareiškėjo argumentų dėl Konvencijos ir jos įgyvendinimo gairių.

17.3. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad rengiant ginčo projektą buvo atliktas SP reikalavimų 9 punkte nurodytas vertinimas, kadangi projekte apie išskirtinę visuotinę vertę, ar jos vertinimą neužsimenama. Teismas klaidingai sutapatino projekto sprendinių vertinimą ir projekte nurodomą sprendinių įtaką kultūros paveldo objektams su IVV vertinimu.

17.4. Atsižvelgiant į Bendrovės LAGK ir teismui pateiktus argumentus, darytina išvada, kad pareiškėjui buvo suprantamas Rašto teisinis ir faktinis pagrindas bei jame išdėstyti motyvai. Vien aplinkybė, kad pareiškėjas nesutiko su raštu, nelemia Rašto neteisėtumo.

17.5. Atsakovas nesutinka, kad jis neidentifikavo konkrečios administracinės procedūros, kurios metu buvo priimtas Raštas. Šiuo aspektu atsakovas pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismui buvo įvardijęs Raštą kaip tarpinį dokumentą bei pateikęs tiek statybą leidžiančio dokumento išdavimo procedūras reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, tiek nurodęs suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pagrindžiančią tokį vertinimą. Aplinkybę, kad Raštas yra informacinio pobūdžio tarpinis dokumentas, patvirtina tai, kad jis nėra atsakymas į kokį nors pareiškėjo raštą ar prašymą. Atsakovas šiuo aspektu nekartoja pirmosios instancijos teismui nurodytų argumentų, tačiau pažymi, kad nors Raštą ir galimų būtų vertinti kaip statybą leidžiančio dokumento išdavimo procedūros sudedamąją dalį, tačiau tai nėra galutinis sprendimas šioje procedūroje, ką patvirtiną ir teisės aktų, reglamentuojančių šią procedūrą, nuostatos. po Rašto, vertinant administracinio sprendimo prasme, priėmimo, tolesnės statybą leidžiančio dokumento išdavimo procedūros galėjo vykti toliau.

17.6. Rašte nurodyta apskundimo tvarka yra standartinė bei privaloma daugelyje siunčiamų raštų, tačiau šiuo atveju ji vertintina kaip pertekline, ją teismas be pagrindo suabsoliutino, iškeldamas formą prieš turinį.

17.7. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino LAGK sprendimo priėmimo aplinkybes, nors ir sutiko su Departamento teiginiais, kad laiko tarpas tarp posėdžio pabaigos ir baigiamo dokumento surašymo buvo pakankamai trumpas. Departamento nuomone, tai patvirtina, kad pats Sprendimas priimtas iki bylos nagrinėjimo posėdyje, neatsižvelgiant į šalių posėdyje pateiktus argumentus.

18. Pareiškėjas Bendrovė atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą su juo nesutinka, pakartoja ginčui aktualias faktines aplinkybes, teisinį reguliavimą pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus ir papildomai pažymi:

18.1. Teismas pagrįstai konstatavo, kad teisės aktai Bendrovei nenustato pareigos prieš teikiant tvarkomųjų statybos darbų projektą derinimui į IS „Infostatyba“ atlikti planuojamų sprendinių poreikio Vilniaus istorinio centro IVV vertinimą. Priešingi apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti.

18.2. Atsakovas nepagrindė argumentų, kad teismas klaidingai sutapatino projekto sprendinių vertinimą ir projekte nurodomą sprendinių įtaką kultūros paveldo objektams su IVV vertinimu.

18.3. Pareiškėjo įsitikinimu, tvarkomųjų statybos darbų projektas turi būti rengiamas įvertinus tyrimų duomenis, o atliekant statinių komplekso erdvinės struktūros, naujų elementų įvedimo savo tūriu, aukščiu, apimtimi forma, medžiagiškumu bei koloritu korekcijas turi būti įvertinta tokių korekcijų galima įtaka komplekso teritorijai bei Senamiesčio aplinkai. IA reglamente nustatyta pareiga atsižvelgti į tyrimų duomenis bei įvertinti galimų korekcijų įtaką kultūros paveldo objektams negali būti suprantama kaip statytojo pareiga atlikti teisės aktų nenumatytą planuojamų sprendinių poveikio tam tikro kultūros paveldo objekto IVV vertinimą. IA reglamento 2.41 ir 2.43 punktuose nustatyti reikalavimai buvo įgyvendinti. Projekto sprendinių ekspertinį vertinimą taip pat atliko ir Lietuvos architektų rūmų Vilniaus regioninė architektų taryba. Be to, pats atsakovas anksčiau patikrino projektinius pasiūlymus, kuriems neturėjo jokių pastabų, ir pritarė detaliojo plano sprendinių koregavimui (statybos zonos ir ribų pakeitimui).

18.4. Konvencijos įgyvendinimo gairių 119 punkte įtvirtinta, kad Konvencijos šalys narės turi priimti atitinkamus įstatymus, sukurti politikas ir strategijas, kuriomis vadovaujantis įgyvendinant Konvenciją nacionalinėje teisėje turėtų veikti atitinkami subjektai, tai konstatavo ir teismas. Konvencija, taip pat ir jos įgyvendinimo gairės, nenustato jokių konkrečių Bendrovei taikytinų įpareigojimų, taip pat ir pareigos atlikti planuojamų sprendinių poveikio Vilniaus istorinio centro IVV vertinimą.

18.5. Teismas pagrįstai konstatavo, kad Raštas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo, kadangi yra neaiškus ir netinkamai motyvuotas.

18.6. Raštas taip pat sukelia pareiškėjui neigiamas teisines pasekmes. Bendrovė 2020 m. gruodžio 30 d. per IS „Infostatyba“ pradėjo statybą leidžiančio dokumento gavimo procedūrą, tačiau 2021 m. vasario 9 d. gavo neigiamą atsakymą. 2021 m. birželio 17 d. Bendrovės vardu buvo pateiktas patikslintas projektas su prašymu išduoti statybą leidžiantį dokumentą. Tuo tarpu Raštas buvo priimtas 2021 m. gegužės 26 d., t. y. kai derinimo procedūra IS „Infostatyba“ nebuvo pradėta. Taip pat iš Rašto turinio matyti, kad Bendrovė įpareigojama dar iki derinimo procedūrų IS „Infostatyba“ atlikti IVV vertinimą. Todėl atsakovo argumentai, kad Raštas buvo kitos procedūros sudėtinė dalis, neatitinka faktinių aplinkybių. Be to, Rašte nurodytas įpareigojimas nebuvo nurodytas kaip atsisakymo derinti pateiktą projektą pagrindas. Pareiškėjui nėra suprantamas Rašto priėmimo teisinis pagrindas ir kokios procedūros metu jis buvo priimtas. Be to, jame buvo nurodyta jo apskundimo tvarka.

19. Trečiasis suinteresuotas asmuo Paveldo komisija atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą su juo sutinka, pakartoja ginčui aktualias faktines aplinkybes ir teisinį reguliavimą bei teigia, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, Departamento motyvus ir teisinius argumentus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 20. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Departamento Vilniaus skyriaus 2021 m. gegužės 26 d. rašto Nr. Nr. (1.29-V E)2V-1201 „Dėl daugiabučių gyvenamųjų pastatų (duomenys neskelbtini), statybos ir rekonstrukcijos projekto“, kuriuo prašoma „prieš teikiant tvarkomųjų statybos darbų projektą derinimui į IS „Infostatyba“, atlikti planuojamų sprendinių poveikio Vilniaus istorinio centro (Senamiesčio unikalaus objekto kodas Kultūros vertybių registre 16073, statusas – paminklas) išskirtinei visuotinei vertei (IVV) vertinimą ir pateikti Skyriui“.

21. Tiek pirmosios instancijos teismas tiek ikiteisminio ginčų nagrinėjimo institucija šį raštą pripažino neatitinkančiu VAĮ reikalavimų ir naikintinu.

22. ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

23. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

24. Kiekvieno individualaus ginčo atveju turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių (ABTĮ 56 str. 7 d.), turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. ABTĮ 81 straipsnis reglamentuoja, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas teismo vidiniu įsitikinimu, kurį lemia visapusiškas, išsamus ir objektyvus bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimas, ginčui spręsti taikytinos įstatymų normos, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijai. Įstatymas reikalauja, kad teismas, įvertinęs ištirtus teismo posėdyje įrodymus, sprendime konstatuotų, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.). Įstatymas taip pat reikalauja, kad teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje pagrįstų savo vidinį įsitikinimą dėl įrodymų vertinimo, atlikto pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą įrodymų vertinimo taisyklę (ABTĮ 87 str. 4 d. 2–4 p.).

25. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, remdamasis minėtomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, turėjo įvertinti ne tik ginčijamo rašto formalią atitiktį VAĮ reikalavimams, tačiau, visų pirma jo pobūdį ir sukeliamas pasekmes, kas būtina administracinio ginčo identifikavimui.

26. Atsakovas visose bylos nagrinėjimo stadijose laikosi nuoseklios pozicijos, kad ginčijamas 2021 m. gegužės 26 d. raštas yra tarpinis dokumentas prieš pateikiant derinti ir derinant projektą Lietuvos Respublikos statybos leidimų ir statybos valstybinės priežiūros informacinėje sistemoje „Infostatyba“ ir jokių materialinių teisinių pasekmių pareiškėjui nesukėlė, dėl ko negalėjo būti skundo administraciniam teismui objektu.

27. ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis nustato, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Aiškindamas minėtą nuostatą, taip pat ABTĮ 22 straipsnio 1 dalį (aktualios redakcijos 23 str. 1 d.), pagal kurią skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės ir savivaldybių viešojo administravimo tarnautojus, pareigūnus ir įstaigų vadovus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai pažymi, jog administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo.

Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1238/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 21, 2011, p. 254–264; 2011 m. birželio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-69/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 21, 2011, p. 359–378 ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat ne kartą yra nurodęs, jog vientisos (vienos) administracinės procedūros metu, prieš priimant galutinį sprendimą, gali būti ir dažnai yra surašomas ne vienas viešojo administravimo institucijos dokumentas.

Šie dokumentai paprastai atlieka tik pagalbinį, tarpinį ar aptarnaujantį vaidmenį viešojo administravimo procedūroje ir jais dažniausiai nėra įforminami baigiamieji (galutiniai) kompetentingų (įgaliotų) asmenų (pareigūnų) sprendimai tuo klausimu, dėl kurio buvo pradėta administracinė procedūra. Jais gali būti sprendžiami įvairūs procedūriniai klausimai, tiesiogiai nesusiję su asmens teisių ar pareigų atsiradimu, pasikeitimu ar išnykimu (pasibaigimu). Dėl šios priežasties šie dokumentai dažnai (tačiau jokiu būdu ne visada) suinteresuotiems asmenims jokių materialinių teisinių pasekmių nesukelia (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-69/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 21, 2011, p. 359–378).

28. Pagal suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką skundas negali būti teikiamas dėl tarpinių viešojo administravimo subjekto priimamų dokumentų, kuriais siekiama parengti ar sudaryti prielaidas priimti galutinį sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-1138-858/2015). Skundai gali būti teikiami tik dėl tokių tarpinio procedūrinio pobūdžio viešojo administravimo subjektų sprendimų, kurie sukelia konkrečias teisines pasekmes, t. y. užkerta kelia tolimesniam procedūros vykdymui ir galutinio sprendimo priėmimui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-669-492/2016; 2019 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-12-520/2019; 2021 m. rugpjūčio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2276-520/2021).

29. Viešojo administravimo subjekto priimto akto kvalifikavimo ir teisinio įvertinimo kaip sprendimo, dėl kurio gali būti paduotas skundas administraciniuose teismuose, negali lemti vien tam tikri formalūs kriterijai – jo pavadinimas, nurodyta apskundimo tvarka ir pan., o išvada turi būti daroma atsižvelgiant į tokio sprendimo turinį.

30. Minėta, kad 2021 m. gegužės 26 d. raštu Nr. Nr. (1.29-V E)2V-1201 „Dėl daugiabučių gyvenamųjų pastatų (duomenys neskelbtini), statybos ir rekonstrukcijos projekto“, atsakovas prašė „prieš teikiant tvarkomųjų statybos darbų projektą derinimui į IS „Infostatyba“, atlikti planuojamų sprendinių poveikio Vilniaus istorinio centro (Senamiesčio unikalaus objekto kodas Kultūros vertybių registre 16073, statusas – paminklas) išskirtinei visuotinei vertei (IVV) vertinimą ir pateikti Skyriui“. Taigi šiame rašte atsakovas nustatė tam tikras aplinkybes – kad gavo kitos institucijos raštą, kuriuo atkreipiamas dėmesys ir reiškiamas susirūpinimas dėl galimo poveikio Vilniaus miesto istorinio centro dalies vizualinei išraiškai, bei pateikė prašymą (pasiūlymą) atlikti atitinkamus veiksmus. Raštu nenustatytos jokios pareigos pareiškėjui, nesuformuluoti jokie viešojo administravimo institucijos – atsakovo, kompetentingo priimti sprendimus, – valdingi patvarkymai, juo nenustatytos, nepakeistos ir nepanaikintos pareiškėjo ar kitų asmenų teisės ar pareigos, ir tai, teisėjų kolegijos vertinimu, sudaro pagrindą išvadai, jog nurodytas raštas nesukelia pareiškėjui ar kitiems asmenims savarankiškų materialinių teisinių pasekmių. Nors pirmosios instancijos teismas lakoniškai konstatavo, kad Raštas yra priimtas ne kokioje nors kitoje administracinėje procedūroje ir sukelia teisines pasekmes pareiškėjui, tačiau tų pasekmių neįvardijo. Pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes, nepaisant to, kad ginčijamas atsakovo raštas surašytas prieš pakartotinai kreipiantis su prašymu išduoti statybą leidžiantį dokumentą, jame suformuluotas siūlymas susijęs su tokio dokumento išdavimo procedūra, todėl savo esme, sutinkant su atsakovo pozicija, gali būti pripažįstamas tarpiniu dokumentu.

31. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktą, pagal kurį atsisakoma priimti skundą (prašymą, pareiškimą), jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) nenagrinėtinas teismų šio įstatymo nustatyta tvarka, ne kartą yra nurodęs, kad ginčo administracinėje byloje dalyku gali būti tik toks viešojo administravimo subjekto priimtas administracinis aktas, kuris atitinkamiems asmenims nustato tam tikras teises ar pareigas, sukelia savarankiškas teisines pasekmes (žr., pvz., 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-327/2011; 2021 m. sausio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-18-662/2021). Nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundas neturėjo būti priimtas nagrinėti, o pradėta byla pagal tokį skundą turi būti nutraukta ABTĮ 103 straipsnio 1 punkto pagrindu.

32. Iš dalies pritariant atsakovo argumentams, kad teismas netinkamai vertino LAGK sprendimo priėmimo aplinkybes (dėl pasirašymo laiko), teisėjų kolegijos nuomone, nepaneigia šioje nutartyje anksčiau padarytų išvadų, todėl tokio pobūdžio apeliacinio skundo argumentai išsamiau nenagrinėjami, kaip neturintys teisinės reikšmės bylos išsprendimui.

33. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas bei ikiteisminio ginčų nagrinėjimo institucija netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, taikė procesinės teisės normas bei nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos, dėl ko procesiniai sprendimai negali būti pripažinti teisėtais ir pagrįstais. Iš dalies tenkinant apeliacinį skundą pirmosios instancijos teismo ir Lietuvos administracinių ginčų komisijos sprendimai naikinami, o administracinė byla nutraukiama.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 5 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. liepos 14 d. sprendimą ir Lietuvos administracinių ginčų komisijos 2021 m. liepos 29 d. sprendimą panaikinti, o administracinę bylą nutraukti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė