2020-12-16 Nr. AB-23876-3-63-3-00187-2019-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Rūta Pečkytė

Administracinė byla Nr. A-2380-602/2020

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00187-2019-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gruodžio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. P. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. liepos 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Regionų apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Tauragės AVPK, atsakovo atstovas), 3 300 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas skunde nurodė:

2.1. Periodiškai nuo 2018 m. kovo 24 d. iki 2018 m. rugsėjo 1 d. jis buvo laikomas Tauragės AVPK areštinėje (toliau – ir areštinė) teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Areštinės kamerose atėmus baldų, sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą nebuvo užtikrinamas minimalus teisės aktuose nustatytas vienam asmeniui turintis tekti kameros plotas. Dėl to pareiškėjas negalėjo judėti, pailsėti, ramiai išsimiegoti, buvo priverstas nuolat gulėti arba sėdėti. Kamerose taip pat nebuvo ventiliacijos, buvo drėgna, per mažas natūralus apšvietimas, o dirbtinis apšvietimas per silpnas, šviestuvai techniškai netvarkingi (lemputės be apsauginių gaubtų). Dėl drėgmės rūdijo metalinės lovos, dėl blogo apšvietimo skaudėjo akis ir galvą. Areštinės kamerose nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais – pareigūnai, įskaitant moteris, galėdavo matyti pareiškėją atliekant gamtinius reikalus. Sanitariniai mazgai nehigieniški, juose nebuvo atskiros oro šalinimo sistemos.

2.2. Nurodytos kalinimo sąlygos pareiškėjui sukėlė fizinius skausmus, papildomus psichologinius išgyvenimus, esminius nepatogumus. Jis jautė baimę, nepilnavertiškumą, buvo pažemintas, sumenkintas. Pareiškėjui buvo ypatingai sunku išgyventi tokioje aplinkoje, jis tapo konfliktiškas, grubus, užsidaręs, nukentėjo jo kaip žmogaus orumas, reputacija, jis patyrė didelius dvasinius sukrėtimus, emocinius išgyvenimus, sumažėjo bendravimo galimybės, t. y. patyrė neturtinę žalą, kurią įvertino 3 300 Eur suma ir kurią prašė priteisti iš atsakovo.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Tauragės AVPK atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti. Atsiliepime į skundą buvo nurodyta:

3.1. Atsižvelgiant į asmenų laikymo policijos areštinėje specifiką toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per parą nėra stabilus (dalis asmenų kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, konvojuojama į teismus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje). Dėl to kameros plotas, tenkantis vienam asmeniui, keičiantis areštuotų asmenų skaičiui paros eigoje, kinta nuo mažesnio už nustatytą iki viršijančio normą. Pareiškėjas 15 parų buvo laikomas su vienu asmeniu, tačiau atsižvelgiant į areštinės kamerų plotą ir atmetus sanitarinio mazgo užimamą plotą (apie 1,5 kv. m), pareiškėjui teko daugiau nei 5 kv. m ploto ir jo teisė į gyvenamojo ploto normą nebuvo pažeista.

3.2. Pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – HN 134:2015), 3 punktą veikiančioms policijos areštinėms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Areštinės gyvenamosios kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus. Kitokios ventiliacijos įrengimas, natūralaus apšvietimo koeficiento padidinimas, kuris gali būti atliktas tik didinant kamerų langų angas, susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcija. Atsižvelgiant į tai, Tauragės AVPK negali būti pripažintas atsakingu dėl nustatomų šių reikalavimų galimų pažeidimų.

3.3. Visose areštinės kamerose sanitariniai mazgai įrengti vadovaujantis Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 (nuo 2015 m. lapkričio 1 d. neteko galios), 20 punktu (kamerose sanitarinis mazgas atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara) ir Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 380 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos ir eksploatavimo reikalavimų 29 punktu (kamerose įrengti 100 x 142 cm pločio sanitariniai mazgai su 120–130 cm aukščio pertvara). Norint naujai įrengti tualetus ar juos visiškai, iki lubų atskirti nuo likusio kameros ploto, būtinos lėšos, kurios nėra numatytos Tauragės AVPK biudžete ir netikslinga skirti minėtas lėšas, nes numatoma visos areštinės rekonstrukcija.

3.4. Ginčui aktualiu laikotarpiu kameros dėl jų atitikimo ar neatitikimo higienos normos reikalavimams nebuvo tikrintos kompetentingų institucijų, be to, pareiškėjas ir kiti kamerose laikomi asmenys dėl netinkamų sąlygų kamerose nesikreipė nei į Tauragės AVPK, nei į Tauragės visuomenės sveikatos centrą. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų ir medicininių dokumentų apie galimai patirtą moralinę žalą, psichologinius ir dvasinius išgyvenimus, stresą bei jo padarinius, kitus sveikatos sutrikimus ar neigiamas pasekmes, nepateikė nė vieno įrodymo, kuris pagrįstų prašomos priteisti neturtinės žalos dydį.

II. 4. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2019 m. liepos 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, t. y. pripažino, kad buvo pažeista jo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo Tauragės AVPK sąlygas.

5. Pirmosios instancijos teismas iš Tauragės AVPK Operatyvaus valdymo skyriaus 2019 m. kovo 14 d. tarnybinio pranešimo Nr. 85-PR2-2100 „Dėl informacijos suteikimo“ nustatė, kad areštinėje pareiškėjas buvo laikomas periodiškai nuo 2018 m. kovo 25 d. iki 2018 m. rugpjūčio 28 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis).

6. Vertindamas pareiškėjo teiginius dėl per mažo vienam asmeniui tenkančio laisvo kameros ploto teismas vadovavosi Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2017 m. balandžio 3 d. įsakymu Nr. 1V-247 (toliau – Taisyklės), 58 punktu, pagal kurį policijos areštinės kameroje vienam areštantui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Teismas, nustatydamas pareiškėjui ginčo laikotarpiu tekusį gyvenamąjį plotą, vadovavosi atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, pagal kuriuos vienam asmeniui turinti tekti gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeistas, kadangi neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto vienam asmeniui kameroje teko nuo 5,22 kv. m iki 10,44 kv. m kameros ploto. Teismas pažymėjo, kad Taisyklės neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, išskyrus sanitarinį mazgą, neįskaičiuoti kitų įrenginių ir baldų užimamo ploto. Į kameroje esančių baldų užimamą plotą atsižvelgiama tik vertinant pareiškėjo situaciją pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnio nuostatas, kuomet pareiškėjui tenka mažiau nei 3 kv. m ploto, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus nacionalinio teisės akto pažeidimus.

7. Dėl pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu užtikrinimo teismas nurodė, kad Tauragės AVPK areštinės kamerose įrengti 100 x 142 cm ploto sanitariniai mazgai su 120–130 cm aukščio pertvara. Teismas, atsižvelgęs į nustatytą teisinį reguliavimą ir vadovaudamasis suformuota Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika tokio pobūdžio bylose, sprendė, kad byloje nustatytos aplinkybės nepatvirtina, jog tualetai kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, įrengti taip, kad pareiškėjas galėjo privačiai pasinaudoti juo ir nepatirti nepatogumų. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis areštinės kamerose įrengtais tualetais, t. y. periodiškai 20 parų (atsakovo atstovas nenurodo tikslių valandų, kuriuo paros metu į areštinę buvo pristatytas ir išgabentas pareiškėjas, todėl kiekvieną tarnybiniame pranešime nurodytą dieną teismas vertino kaip visą parą), galėjo būti pažeista.

8. Vertindamas pareiškėjo teiginius dėl ventiliacijos kamerose nebuvimo, blogo apšvietimo, drėgmės, techniškai netvarkingų šviestuvų, nehigieniškų sanitarinių mazgų, teismas vadovavosi HN 134:2015 3, 14–17 punktais. Teismas nurodė, kad patalpų vėdinimas per langus atitinka HN 134:2015 17 punkto reikalavimus. Teismas sutiko su atsakovo atstovo argumentais, kad dirbtiniam apšvietimui padidinti būtina papildomai įrengti šviestuvus, o šviestuvams įrengti būtina pakeisti ir visą areštinės instaliaciją, nes senoji nepritaikyta tokioms apkrovoms, t. y. kad šie darbai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcija ar kapitaliniu remontu. Teismas atkreipė dėmesį, kad teisės aktai nenustato reikalavimo sanitarinio mazgo patalpoje įrengti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų ventiliaciją, juo labiau, neatliekant rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbų.

9. Atsižvelgdamas į tai, teismas sutiko su atsakovo atstovo teiginiais, kad vadovaujantis HN 134:2015 3 punktu atsakovo atstovas negali būti pripažintas atsakingu dėl nustatomų šių reikalavimų galimų pažeidimų. Be to, byloje nėra duomenų apie kompetentingų institucijų nustatytus šių reikalavimų galimus pažeidimus, t. y. nėra duomenų, jog ginčui aktualiu laikotarpiu areštinės kameros būtų tikrintos kompetentingų institucijų dėl jų atitikimo ar neatitikimo higienos normos reikalavimams, ar kad dėl netinkamų sąlygų kamerose pareiškėjas ar kiti kamerose laikomi asmenys būtų kreipęsi į Tauragės AVPK ar į Tauragės visuomenės sveikatos centrą.

10. Spręsdamas dėl pareiškėjui priteistino neturtinės žalos atlyginimo būdo (dydžio) teismas, įvertinęs byloje nustatytą pareiškėjo teisių pažeidimą, jo mastą ir intensyvumą (20 parų nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu), tai, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų apie galimai patirtą moralinę žalą, neturtinės žalos dydį, atsižvelgęs į tai, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovo atstovas būtų tyčia ir sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendė, kad pareiškėjui galbūt buvo padaryta neturtinė žala, tačiau ne itin didelė ir reikšminga, todėl šiuo atveju paties pažeidimo pripažinimas laikomas pakankama bei teisinga (proporcinga) satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, dėl ko neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteistinas.

III. 11. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. liepos 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo priteisti jam 3 300 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Apeliaciniame skunde nurodoma:

11.1. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas netinkamas kalinimo sąlygas, neatsižvelgė į daugelį aplinkybių, pavyzdžiui, dėl galimybės nuošaliai pasinaudoti tualetu. Neturėdamas tokios galimybės pareiškėjas patyrė įvairius nepatogumus, kurių neįmanoma išmatuoti pinigais. Pareiškėjas naudodamasis sanitariniu mazgu 20 parų buvo stebimas pareigūnų ir kitų nuteistųjų, kas sukėlė jam didelius dvasinius išgyvenimus, kurie jam turėtų būti kompensuoti priteisiant neturtinės žalos atlyginimą.

12. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Tauragės AVPK atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. liepos 8 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma:

12.1. Pareiškėjas nenurodė priežasčių, kodėl pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti panaikintas. Abstraktus teiginys, kad teismas neatsižvelgė į daugelį aplinkybių, negali būti pagrindas teismo sprendimo panaikinimui. Iš pateikto apeliacinio skundo tik galima spėti, kad pareiškėjas nori, jog jam būtų priteista neturtinė žala pinigais. Teismas, konstatavęs, jog ginčo laikotarpiu pareiškėją laikant areštinėje galbūt buvo pažeista jo teisė į privatumą naudojantis areštinės kamerose įrengtais tualetais, išsamiai pasisakė ir sprendė klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, remdamasis įstatymais ir teismų praktika.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 13. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų Tauragės AVPK, atlyginimo priteisimo.

14. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytas pretenzijas dėl jam neužtikrintų tinkamų kalinimo sąlygų, atsakovo atstovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pripažino pareiškėjo teisių pažeidimą Tauragės AVPK administracijai areštinės kamerose 20 parų neužtikrinus jo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu.

15. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir atsižvelgiant į tai, kad jam nebuvo sudaryta galimybė nuošaliai pasinaudoti tualetu, priteisti 3 300 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

16. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

17. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausiai pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011). Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

18. Pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Nagrinėjamoje byloje nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir byloje esančių įrodymų pagrindu neteisingai nustatė aplinkybes, kurios turi bylai esminės reikšmės. Todėl teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra argumentų, kuriais remiantis reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Pareiškėjas apeliaciniame skunde neginčija pirmosios instancijos teismo išvadų dėl nustatytų pažeidimų jį laikant Tauragės AVPK areštinės kamerose ir iš esmės nesutinka su teismo išvada nepriteisti jam neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, aptaria tik tuos aspektus, dėl kurių apeliaciniame skunde keliamas ginčas, t. y. dėl neturtinės žalos kompensavimo būdo.

19. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas Tauragės AVPK areštinės kamerose pažeidžiant privatumą buvo laikomas 2018 m. kovo 25 d. (1 para) kartu su vienu asmeniu kameroje Nr. 4, nuo 2018 m. kovo 26 d. iki 2018 m. kovo 29 d. (4 paras) – vienas kameroje Nr. 5, nuo 2018 m. gegužės 10 d. iki 2018 m. gegužės 15 d. (6 paras) ir nuo 2018 m. rugpjūčio 7 d. iki 2018 m. rugpjūčio 9 d. (3 paras) – kartu su vienu asmeniu kameroje Nr. 5, nuo 2018 m. rugpjūčio 23 d. iki 2018 m. rugpjūčio 28 d. (6 paras) – kartu su vienu asmeniu kameroje Nr. 4.

20. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į administracinėje byloje nustatytus neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog teisės aktų reikalavimus atitinkančių kalinimo sąlygų nesudarymas galėjo lemti pareiškėjui fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus bei sudaro pagrindą vertinti, kad šiuo aspektu egzistuoja valstybės civilinės atsakomybės sąlygos (CK 6.271 str.). Toks aiškinimas atitinka ir nuoseklią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pabrėžiančią, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013, 2017 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2741-624/2017).

21. Dėl pareiškėjo prašymo priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais pažymėtina, kad CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2017 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1046-624/2017 ir kt.). Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

22. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui dėl aptartų aplinkybių atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal CK 6.250 straipsnį. Pareiškėjas Tauragės AVPK areštinės kamerose buvo laikomas epizodiškai po vieną, tris, keturias ar šešias paras vienas arba kartu su kitu asmeniu. Be privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimo byloje nebuvo nustatyti kiti kalinimo sąlygų pažeidimai. Byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad sveikatos priežiūros specialistai būtų nustatę neigiamą netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai, taip pat nėra įrodymų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Tauragės AVPK pareigūnams, įstaigos administracijai būtų teikęs skundus (prašymus) dėl netinkamų kalinimo sąlygų, ar kad Tauragės AVPK administracija būtų sąmoningai siekusi pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Teisėjų kolegijos nuomone, nustatytas pareiškėjo teisių pažeidimai galėjo sukelti tik nežymių trumpalaikių nepatogumų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Atsižvelgdama į tai, taip pat į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo nustačius privatumo pažeidimą areštinių kamerose (žr., pvz. 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1506-624/2018, 2018 m. kovo 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1722-556/2018, 2017 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1092-624/2017), teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais pagrįstai nepriteistas.

23. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė materialiosios teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. P. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. liepos 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan