P-525-7-13 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. P525-7/2013

Procesinio sprendimo kategorija 80.11; 80.13

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. sausio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkė) ir Dainiaus Raižio, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A63-1457/2012 pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atsakovui valstybės įmonei Registrų centras dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje prašymu (I t., b. l. 1−3) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas įpareigoti Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktorių vykdyti Vyriausybės 2002 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 2092 patvirtintų Adresų formavimo taisyklių 6 punkto nuostatas ir pakeisti trečiojo suinteresuotojo asmens VĮ Registrų centras 2010 m. gegužės 6 d. rašte Nr. (1.1.30)-s-1995 nurodytų ir pagal VĮ Registrų centras 2011 m. liepos 15 d. rašte Nr. (1.1.30)s-3043 pateiktą patikslintą informaciją dar nepakeistų adresų objektų, turinčių tą patį adresą, duomenis bei Vyriausybės 2004 m. birželio 10 d. nutarimu Nr. 715 patvirtintų Lietuvos Respublikos adresų registro nuostatų 17 punkte nustatyta tvarka per 5 darbo dienas nuo sprendimo pakeisti adresų objekto duomenis įsigaliojimo, pateikti Adresų registro tvarkymo įstaigai šių sprendimų ir jų atitinkamų priedų kopijas.

Nurodė, kad Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktorius nėra pakeitęs VĮ Registrų centras 2010 m. gegužės 6 d. rašte Nr. (1.1.30)-s-2020 nurodytų adresų, nors vadovaujantis Vyriausybės 2002 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 2092 patvirtintų Adresų formavimo taisyklių 6 punktu, Vyriausybės 2010 m. balandžio 28 d. nutarimo Nr. 464 3.2 punktu, Vyriausybės 2004 m. birželio 10 d. nutarimu Nr. 715 patvirtintų Adresų registro nuostatų 17 punktu, turėjo tai padaryti iki 2010 m. gruodžio 1 d. Vyriausybės atstovas 2011 m. vasario 28 d. reikalavimu Nr. 1R-26 informavo Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktorių, reikalaudamas vykdyti Vyriausybės 2002 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 2092 patvirtintų Adresų formavimo taisyklių 6 punkto nuostatas ir pakeisti visų valstybės įmonės Registro centras 2010 m. gegužės 6 d. rašte Nr. (1.1.30)-s-2020 nurodytų adresų objektų, turinčių tą patį adresą, duomenis, bei Vyriausybės 2004 m. birželio 10 d. nutarimu Nr. 715 patvirtintų Lietuvos Respublikos adresų registro nuostatų 17 punkte nustatyta tvarka per 5 darbo dienas nuo sprendimo pakeisti adresų objekto duomenis įsigaliojimo, pateikti Adresų registro tvarkymo įstaigai šių sprendimų ir jų atitinkamų priedų kopijas. Atsižvelgdamas į atsakovo prašymą, pratęsė reikalavimo įvykdymo terminą iki 2011 m. birželio 30 d. Suėjus terminui atsakovas neinformavo Vyriausybės atstovo apie priimtą sprendimą. Trečiasis suinteresuotasis asmuo VĮ Registrų centras 2011 m. liepos 15 d. rašte Nr. (1.1.30)s-3043 pateikė duomenis, kurie adresai nėra pakeisti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. spalio 24 d. sprendimu (II t., b. l. 8−14) pareiškėjo prašymą atmetė.

Teismas, įvertinęs byloje esančius reikšmingus įrodymus, pažymėjo, kad atsižvelgiant į tai, jog suėjus pareiškėjo 2011 m. vasario 28 d. reikalavimu Nr. 1R-26 nustatytam terminui Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktorius neinformavo Vyriausybės atstovo apie priimtą sprendimą, Vyriausybės atstovas turėjo teisinį pagrindą kreiptis į teismą dėl atsakovo neveikimo. Nurodė, kad pagal Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 27 punktą prie savarankiškų savivaldybės funkcijų priskirtas adresų (gatvių, pastatų, statinių ir kitų savivaldybės teritorijoje esančių ir jai nuosavybės teise priklausančių objektų pavadinimų, pastatų ir šių pastatų butų ar patalpų numerių) suteikimas ir keitimas. Taigi, savivaldybei yra priskirta adresų (gatvių, pastatų, statinių ir kitų savivaldybės teritorijoje esančių ir jai nuosavybės teise priklausančių objektų pavadinimų, pastatų ir šių pastatų butų ar patalpų numerių) keitimo funkcija.

Teismas taip pat pažymėjo, kad Vyriausybės atstovo 2011 m. vasario 28 d. reikalavimo Nr. 1R-26 teisinis pagrindas yra trys teisės aktai – Vyriausybės 2002 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 2092 patvirtintų Adresų formavimo taisyklių 6 punktas, nustatantis, kad adresas formuojamas iš nustatytąja eilės tvarka išdėstytų sudedamųjų dalių ir yra unikalus, Vidaus reikalų ministro 2011 m. sausio 25 d. įsakymu Nr. 1V-57 patvirtinto Numerių pastatams, patalpoms ir butams suteikimo, keitimo ir apskaitos tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 11 punktas, nustatantis, kad prie gatvių sankryžų esantiems pastatams ir jų kompleksams suteikiamas numeris, nurodantis jų priklausomybę vienai gatvei, ir Vyriausybės 2010 m. balandžio 28 d. nutarimo Nr. 464 3.2 punktas, nustatantis, kad savivaldybių vykdomosios institucijos pagal VĮ Registrų centras pateiktus duomenis iki 2010 m. gruodžio 1 d. priima sprendimus dėl pastatų, esančių prie gatvių sankryžų ir turinčių antrinį adreso objekto numerį, ir prireikus dėl juose esančių patalpų ar butų numerių keitimo bei priima sprendimus dėl Adresų registre įregistruotų adresų objektų, turinčių tą patį adresą, adresų keitimo.

Byloje nustatyta, kad Vyriausybės 2010 m. balandžio 28 d. nutarimas Nr. 464 neteko galios nuo 2011 m. sausio 1 d., kai įsigaliojo Vyriausybės 2010 m. liepos 14 d. nutarimas Nr. 1030 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo 7-1 ir 9 straipsnius ir kai kurių Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų pripažinimo netekusiais galios“. Vyriausybės 2010 m. balandžio 28 d. nutarimas Nr. 464 pripažintas netekusiu galios visoje apimtyje, tiek nutarimu padaryti Vyriausybės 1996 m. lapkričio 27 d. nutarimo Nr. 1395, tiek papildomi įpareigojimai, numatyti Vyriausybės 2010 m. balandžio 28 d. nutarimo Nr. 464 3 punkte.

Teismas pažymėjo, kad teisės akto pripažinimas netekusiu galios reiškia, kad visos jame numatytos prievolės, tame tarpe ir tos, kurios buvo neįvykdytos iki tame akte nustatyto termino pabaigos, nėra teisiškai privalomos. O pripažintas negaliojančiu teisės aktas neturi būti vykdomas priverstinai. Todėl teismas nurodė, kad Vyriausybės atstovas negali 2011 m. vasario 28 d. reikalavimo Nr. 1R-26 grįsti teisės norma, kuri negalioja. Pažymėjo, kad reikalavimas savivaldybėms iki 2010 m. gruodžio 1 d. priimti sprendimus dėl pastatų, esančių prie gatvių sankryžų ir turinčių antrinį adreso objekto numerį, prireikus dėl juose esančių patalpų ar butų numerių keitimo bei priimti sprendimus dėl Adresų registre įregistruotų adresų objektų, turinčių tą patį adresą, adresų keitimo į kitą teisės aktą perkeltas nebuvo.

Kadangi Vyriausybės atstovo 2011 m. vasario 28 d. reikalavimo Nr. 1R-26 pateikimo metu vienas iš reikalavimo vykdymo teisinių pagrindų – Vyriausybės 2010 m. balandžio 28 d. nutarimas Nr. 464 – buvo pripažintas netekusiu galios ir jo numatytų įpareigojimų vykdymui neliko teisinio pagrindo, teismas nagrinėjamu atveju sprendė klausimą, ar kiti teisės aktai, kuriais grindžiamas Vyriausybės atstovo reikalavimas, yra pakankami įpareigoti atsakovą vykdyti reikalavimą.

Sprendime teismas nurodė, kad pavadinimų gatvėms, pastatams, statiniams ir kitiems objektams suteikimo, keitimo ir įtraukimo į apskaitą tvarkos aprašas reglamentuoja pavadinimų gatvėms, pastatams, statiniams ir kitiems objektams suteikimą, keitimą, įtraukimą į apskaitą ir nurodymą gyvenamojoje vietovėje, o Numerių pastatams, patalpoms ir butams suteikimo, keitimo ir apskaitos tvarkos aprašas nustato numerių pastatams, pastatų kompleksams, butams, patalpoms ir korpusams suteikimą, keitimą, apskaitą, pastatų, pastatų kompleksų ir korpusų vietos nustatymą, pastatų, pastatų kompleksų, butų, patalpų ir korpusų ženklinimą. Teismas padarė išvadą, kad nurodyti teisės aktai ir turi būti taikomi įgyvendinant Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 27 punkte numatytą savivaldybės funkciją. Todėl pažymėjo, kad siekdamas išspręsti pasikartojančių adresų problemą Vyriausybės atstovas turėjo remtis teisės normomis, kurios numato adresų suteikimo tvarką. Teismas konstatavo, kad atsižvelgiant į tai, kad Vyriausybės atstovo 2011 m. vasario 28 d. reikalavimas Nr. 1R-26 atsakovui yra grindžiamas iki šio reikalavimo surašymo galios netekusiu teisės aktu bei teisės aktu, kuris reglamentuoja kitus teisinius santykius, nei prašomi atlikti veiksmai, todėl pareiškėjo prašymą atmetė.

III. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 19-21), kuriuo prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 24 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą tenkinti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. balandžio 2 d. nutartimi (II t., b. l. 36-42) pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 24 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi Valstybės atstovo funkcijas įtvirtinančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 123 straipsnio 2 ir 3 dalimis, ir jo įgaliojimus ir įgyvendinimo tvarką įtvirtinančiais Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymas, kurio 4 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktais, atsižvelgė į byloje nustatytas aplinkybes ir darė išvada, kad įpareigojimo surašymo metu pareiškėjui buvo žinoma, kad Vilniaus rajono savivaldybės administracija atlieka prie gatvių sankryžų esančių adresų objektų numerių keitimą.

Be to, nuo 2011 m. sausio 1 d. nebegaliojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. balandžio 28 d. nutarimo Nr. 464 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. lapkričio 27 d. nutarimo Nr. 1395 „Dėl numerių pastatams, patalpoms ir butams suteikimo, keitimo ir apskaitos taisyklių ir pavadinimų gatvėms, pastatams, statiniams ir kitiems objektams suteikimo, keitimo ir įtraukimo į apskaitą taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ 3.2 punktas, nustatęs iki 2010 m. gruodžio 1 d. terminą sprendimams dėl Lietuvos Respublikos adresų registre įregistruotų adresų objektų, turinčių tą patį adresą, adresų keitimo priimti.

Tuo tarpu, šiuo metu galiojantis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2011 m. sausio 25 d. įsakymu Nr. 1V-57 patvirtinto Numerių pastatams, patalpoms ir butams suteikimo, keitimo ir apskaitos tvarkos aprašo 11 punktas numato, kad prie gatvių sankryžų esantiems pastatams ir jų kompleksams suteikiamas numeris, nurodantis jų priklausomybę tik vienai gatvei (pavyzdžiui, tai gatvei, iš kurios yra privažiavimas prie pastatų ir jų kompleksų arba prie kurios pastatas ar pagrindinis pastatų komplekso pastatas stovi frontalia dalimi ar iš kurios yra įėjimas į pastatą ar pastatų kompleksą).

Be to, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, reikalavimo pagrindu nurodytas Adresų formavimo taisyklių 6 punktas laikytinas teisės norma, kuri nustato adreso sudedamųjų dalių išdėstymą adrese, t. y. skirta nustatyti tvarką, kaip adresai yra nurodomi dokumentuose, tačiau nereguliuoja objekto adreso suteikimo tvarkos. Pareiškėjo reikalavime taip pat nurodytas Vyriausybės 2004 m. birželio 10 d. nutarimu Nr. 715 patvirtintų Adresų registro nuostatų 17 punktas, kuris numato, kad valstybės institucijos, Pavadinimų gatvėms, pastatams, statiniams ir kitiems objektams suteikimo, keitimo ir įtraukimo į apskaitą taisyklių nustatyta tvarka inicijavusios Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų dėl pavadinimų valstybei nuosavybės teise priklausantiems statiniams suteikimo priėmimą, pateikia atitinkamų Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų kopijas.

Iš to seka, kad šiuo metu galiojantis teisinis reguliavimas dėl adresų keitimo prie gatvių sankryžų esantiems pastatams konkretaus termino, per kiek laiko adresai turi būti pakeisti, nebenumato.

Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo, kad atsakovas turi teisės aktais numatytą pareigą pakeisti prie gatvių sankryžų esančių pastatų adresus ir privalo ją vykdyti. O iš byloje esančių dokumentų matyti, kad šią pareigą atsakovas vykdo. Atsakovas taip pat nurodė, kad yra parengęs įsakymų projektus dėl reikalavime nurodytų objektų, esančių Grigaičių k. Sodo gatvėje, Nemenčinės m. Švenčionių gatvėje, Pagirių k. Liepų gatvėje, Rukainių k., Šilėnų gatvėje, Vaičiūnų k. Draugystės gatvėje, adresų pakeitimo. Tuo tarpu, nedelsiant pakeisti likusių objektų numeracijos atsakovas negali dėl techninių kliūčių, t. y. dėl to, kad objektai nepažymėti nekilnojamojo turto registro žemėlapyje.

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatavo, kad 2011 m. vasario 28 d. reikalavimu Nr. 1R-26 pareiškėjas neturėjo teisinio ir faktinio pagrindo reikalauti Adresų formavimo taisyklių 6 punkto, Vyriausybės 2010 m. balandžio 28 d. nutarimo Nr. 464 3.2 punkto, Vyriausybės 2004 m. birželio 10 d. nutarimu Nr. 715 patvirtintų Adresų registro nuostatų 17 punkto vykdymo, kadangi savivaldybių veiklos administracinės priežiūros teisinių santykių susiklostymo metu aktualūs teisės aktai nenustatė atsakovui konkrečių terminų, susijusių su pareigų, kylančių iš Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 27 punkte nurodytos savarankiškosios savivaldybių funkcijos, įgyvendinimu. Be to, atsakovas aktyviai veikė jam priskirtos kompetencijos srityje ir tai, kad vykdė savo įstatymines pareigas patvirtina byloje nustatytų aplinkybių visuma. Tesimas pažymėjo, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pagal VĮ Registrų centro 2011 m. liepos 15 d. rašte Nr. (1.1130)-s-1995 pateiktą objektų, turinčių tą patį adresą, sąrašą, Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. A27-944 unikalų Nr. (duomenys neskelbtini) turinčiam objektui suteiktas adresas: Vilniaus r., Nemenčinės m., (duomenys neskelbtini), 2011 m. balandžio 12 d. įsakymu Nr. A27-776 unikalų Nr. (duomenys neskelbtini) turinčiam objektui suteiktas adresas Vilniaus r., Rudaminos k., (duomenys neskelbtini), 2011 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. A27-654 unikalų Nr. (duomenys neskelbtini) turinčiam objektui suteiktas adresas Vilniaus r., Juodšilių k., (duomenys neskelbtini), unikalų Nr. (duomenys neskelbtini) turinčiam objektui suteiktas adresas: Vilniaus r., Juodšilių k., (duomenys neskelbtini), unikalų Nr. (duomenys neskelbtini) turinčiam objektui suteiktas adresas Vilniaus r., Juodšilių k., (duomenys neskelbtini).

Teismas taip pat rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 1 dalimi ir 15 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir pažymėjo, jog, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas neįrodė, kad atsakovas atsisakė ar vengė realizuoti Adresų formavimo taisyklių 6 punkto, Vyriausybės 2010 m. balandžio 28 d. nutarimo Nr. 464 3.2 punkto (ar šiuo metu galiojančio Aprašo 11 punkto) bei Adresų registro nuostatų 17 punkto nuostatas, todėl 2011 m. vasario 28 d. reikalavimo Nr. 1R-26 jam davimas pripažintinas neteisėtu ir nepagrįstu. Kadangi tarp nagrinėjamos administracinės bylos šalių nėra ginčo dėl teisės, o tai reiškia, kad apeliacinio skundo tenkinimo atveju Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktoriaus teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų (nes atsakovas vykdė ir vykdo Vyriausybės sprendimus), teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio naikinti nėra teisinio pagrindo.

IV. Pareiškėjas pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A63-1457/2012 (II t., b. l. 46−51).

Nurodo, kad aptariamoje nutartyje teismas konstatavo, jog pareiškėjas neturėjo teisinio ir faktinio pagrindo reikalauti Adresų formavimo taisyklių 6 punkto, Vyriausybės 2010 m. balandžio 28 d. nutarimo Nr. 464 3.2 punkto, Vyriausybės 2004 m. birželio 10 d. nutarimu Nr. 715 patvirtintų Adresų registro nuostatų 17 punkto vykdymo, kadangi aktualūs teisės aktai nenustatė atsakovui konkrečių terminų, susijusių su pareigų, kylančių iš Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 27 punkte nurodytos savarankiškosios savivaldybių funkcijos, įgyvendinimu atsakovas aktyviai veikė. Taip, pareiškėjo nuomonėm teismas nemotyvuotai nukrypo nuo vieningos administracinių teismų praktikos ir formuoja ją klaidinga linkme.

Pažymi, kad LVAT praktikoje nurodyta, kad nors teisės aktai nenumato termino, iki kada atsakovas turi atlikti nurodytus veiksmus, šie veiksmai turi būti atliekami per protingą laikotarpį, kuris būtų pakankamas būtiniems veiksmams atlikti (nutartis byloje Nr. A858-1551/2012); termino nenustatymas įstatyme nepateisina galiojančių ir imperatyvių įstatymo nuostatų neįgyvendinimo bei iš čia kylančio Vyriausybės atstovo reikalavimo nepaisymo (nutartys bylose Nr. A556-2270/2011, A63-3204/2011, A444- 794/2011, A442-879/2010); savivaldybių institucijos joms priskirtas pareigas privalo įgyvendinti per protingą, įmanomai trumpiausią terminą (nutartis byloje Nr. A442- 1670/2010). Daro išvadą, kad aptariamoje nutartyje teismo išreikšta pozicija, kad teisės aktuose nesant nustatyto laiko reikalavimų, susijusių su pareigų įgyvendinimu, Vyriausybės atstovas neturėjo teisinio pagrindo reikalauti šiuos teisės aktus vykdyti, yra nepagrįsta ir neteisėta. Teigia, kad teismas ne tik nukrypo nuo LVAT suformuotos praktikos, bet ir išreiškė poziciją, kuri prieštarauja teisinio apibrėžtumo, teisinės valstybės, teisingumo bei protingumo principams. Atkreipia dėmesį, kad aptariamoje nutartyje pateiktas teisės normų aiškinimas sudaro prielaidos viešojo administravimo subjektams piktnaudžiauti savo teisėmis/pareigomis ir nevykdyti, atidėlioti, tyčia vilkinti jiems priskirtų pareigų įgyvendinimą, atitinkamų sprendimų priėmimą ir tuo pačiu leidžia išvengti atsakomybės už neveikimą, o šių teisės aktų pagrindu atsiradusios asmenų reikalavimo teisės negali būti ginamos.

Pareiškėjas teigia, kad LVAT nukrypo nuo formuojamos teismų praktikos ir tuo aspektu, jog nurodė, kad atsakovas veikė aktyviai. Teigia, kad byloje ginčas yra kilęs dėl dar iki šiol nepakeistų adresu objektų duomenų, t. y. dėl netinkamai (ne iki galo) atliktų veiksmų ir vien tai, kad dalies adresų objektų duomenys jau yra pakeisti, savaime negarantuoja, kad bus pakeisti ir likusieji. Pažymi, kad tuo atveju, jei būtų laikoma, kad viešojo administravimo subjektams pakaktų tik pradėti vykdyti tam tikras jiems imperatyviai numatytas pareigas, Vyriausybės atstovas negalėtų įgyvendinti savo funkcijų ir užtikrinti įstatymų vykdymo. Pateikdamas kitokį aiškinimą teismas formuoja klaidingą praktiką. Pažymi, kad pagal LVAT praktiką, Vyriausybės atstovo teisė kreiptis į teismą taikoma tada, kai savivaldybės administravimo subjektas nesielgia taip, kaip jį įpareigoja elgtis atitinkami teisės aktai, t. y. nepaiso jam privalomai nustatyto elgesio modelio (nutartis byloje Nr. A520- 2141/2012); Vyriausybės atstovo teisė kreiptis į teismą apima ir situaciją, kai gavęs rašytinį reikalavimą administravimo subjektas nereaguoja į jį 1 punkte nustatytu būdu. Administracinių bylų teisenos įstatymo taikymo prasme toks administravimo subjekto elgesys yra neveikimas, kuris savaime gali būti skundžiamas teismui šio įstatymo nustatyta tvarka (nutartys bylose Nr. A4-2158/2006; A16-981/2006; A556-868/2008; A442879/2010). Be to, LVAT yra pažymėjęs, kad Savivaldybių administracinės priežiūros Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktas vienareikšmiškai įpareigoja administravimo subjektą priimti tokį atsakymą, iš kurio būtų aišku, ar sutinkama įvykdyti reikalavimą, ar jį atsisakoma įvykdyti atitinkamų argumentų pagrindu. Konkretaus atsakymo vengimas, Vyriausybės atstovo reikalavimo įvykdymo atidėliojimas be objektyvių priežasčių, dviprasmiškų atsakymų pateikimas nesuderinami su gero administravimo, operatyvumo principais ir turi būti vertinami kaip atsisakymas vykdyti Vyriausybės atstovo reikalavimą (nutartis byloje Nr. A525-3203/2011).

Pareiškėjas taip pat pastebi, kad byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad atsakovas tik iš dalies įvykdė Vyriausybės atstovo reikalavimą. Likusių adresų objektų duomenų nepakeitimas, vadovaujantis aukščiau nurodyta teismų praktika, turi būti vertinamas kaip neveikimas, todėl teismas privalėjo įvertinti, ar atsakovas pagrįstai atsisakė įvykdyti reikalavimą, ar egzistuoja objektyvios priežastys, pateisinančios jo neveikimą. Tačiau teismas nutartyje visiškai nevertino, kiek laiko atsakovas nevykdo teisės aktų nuostatų ir nepakeičia teisės aktų reikalavimų neatitinkančių adresų objektų duomenų. Nevertino, dėl kokių priežasčių šie adresai yra nepakeisti, ar atsakovo nurodytos aplinkybės (adresų objektai nepažymėti nekilnojamo turto registro žemėlapyje), dėl kurių jis nepakeitė visų adresų objektų duomenų, yra objektyviai pagrįstos, t. y. nenurodė jokių motyvų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad savivaldybės administracijos direktoriaus neveikimas yra pateisinamas objektyviomis aplinkybėmis. Tokių motyvų nebuvimas, pareiškėjo nuomone, turėjo lemiamą įtaką vertinant atsakovo neveikimą bei priimant teismo nutartį ir yra pagrindas proceso atnaujinimui. Atkreipė dėmesį, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. gegužės 21 d. nutartyje byloje Nr. A858-1551/2012 nagrinėdamas analogišką ginčą konstatavo, kad atsakovo nurodytos priežastys (adresų objektai yra nebaigti formuoti ir neįbraižyti) dėl atsisakymo vykdyti pareiškėjo reikalavimą yra nepagrįstos teisiniu reguliavimu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VII. Prašymas dėl proceso atnaujinimo tenkintinas.

ABTĮ 153 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas šiame skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka. ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, byloje, kurioje prašoma proceso atnaujinimo, priimta 2012 m. balandžio 2 d. (II t., b. l. 36−42), o prašymas atnaujinti procesą pateiktas 2012 m. birželio 19 d. (II t., b. l. 46−51), todėl konstatuotina, jog terminas prašymui dėl proceso atnaujinimo nėra praleistas. Atsižvelgiant į tai, toliau nagrinėjama ar nagrinėjamu atveju egzistuoja įstatyme įtvirtinti proceso atnaujinimo pagrindai.

Nustatyta, kad prašymas atnaujinti procesą nagrinėjamu atveju grindžiamas dviem ABTĮ 153 straipsnyje nustatytais pagrindais – sprendimas ar nutartis yra be motyvų (ABTĮ 153 str. 2 d. 8 p.) ir būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą (ABTĮ 153 str. 2 d. 12 p.).

Teisėjų kolegija pažymi, jog ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu procesas gali būti atnaujinamas tuomet, jei teismo sprendimas (nutartis) apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš procesinio dokumento turinio neaišku, kuo vadovaudamasis teismas padarė išvadą, suformuluotą teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P662–61/2010, 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P143–127/2011). Prašymą dėl proceso atnaujinimo padavusio subjekto netenkinantys, nepakankamai išsamūs teismo sprendimo (nutarties) motyvai, taip pat atskirai kelto, tačiau su kitais reikalavimais glaudžiai susijusio klausimo neišsprendimas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto prasme negali būti prilyginti motyvų nebuvimui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P143-221/2011).

Šiuo atveju Vyriausybės atstovas, prašydamas atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu, argumentuoja, jog teismas nenurodė motyvų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, jog atsakovo neveikimas pateisinamas objektyviomis aplinkybėmis. Įvertinus pačią teismo nutartį byloje, kurioje prašoma proceso atnaujinimo, su tokiu pareiškėjo argumentu sutikti negalima, todėl, remiantis nurodyta teismų praktika, konstatuotina, jog nagrinėjamu atveju proceso atnaujinimas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu negalimas.

Kitas pareiškėjo nurodomas proceso atnaujinimo pagrindas – būtinumas užtikrinti vienodos teismų praktikos formavimą (ABTĮ 153 str. 2 d. 12 p.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog atnaujinti procesą šiuo pagrindu galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai (2011 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P143–127/2011, 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602–71/2012). Gavęs prašymą atnaujinti procesą aptariamu pagrindu, Vyriausiasis administracinis teismas pirmiausia vertina, ar paminėtos bylos su ta, kurioje siekiama proceso atnaujinimo, yra analogiškos, t. y. jų ratio decidendi sutampa (2011 m. rugpjūčio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P858–149/2011). Nustačius, jog administracinių teismų praktika prieštaringa, Vyriausiasis administracinis teismas turi į tai reaguoti ir imtis teisės aktuose nustatytų priemonių ją suvienodinti, nes tik unifikuojant teismų praktiką galima veiksmingai užtikrinti konstitucinio imperatyvo, kad analogiškos bylos būtų sprendžiamos taip pat, laikymąsi (2011 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P261–59/2011). Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes priešingu atveju nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (2010 m. gegužės 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662–54/2010, 2011 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502–19/2011).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo prašymą grindžia gausia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, tačiau analogiška bylai, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra tik viena iš nurodytų nutarčių – 2012 m. gegužės 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1551/2012, kitos bylos nors ir panašios, tačiau negali būti laikomos tapačiomis ar labai panašiomis.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, priimtą nutartį ir nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1551/2012, konstatuoja, jog egzistuoja akivaizdus teismų praktikos išsiskyrimas. Byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, nurodyta, jog galiojančiam teisiniam reguliavimui, dėl adresų keitimo prie gatvių sankryžų esantiems pastatams, konkretaus termino, per kiek laiko adresai turi būti pakeisti, nebenumatant, pareiškėjas neturėjo teisinio pagrindo reikalauti Adresų formavimo taisyklių 6 punkto, Vyriausybės 2010 m, balandžio 10 d. nutarimo Nr. 464 3.2 punkto, Vyriausybės 2004 m. birželio 10 d. nutarimu Nr. 715 patvirtintų Adresų registro nuostatų 17 punkto vykdymo. Be to, nurodyta, jog nedelsiant pakeisti likusių objektų numeracijos atsakovas negalėjo dėl techninių kliūčių, t. y. dėl to, kad objektai nepažymėti nekilnojamojo turto registro žemėlapyje. Tuo tarpu 2012 m. gegužės 21 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A858-1551/2012, pažymėta, jog nors teisės aktai nenumato termino, iki kada atsakovas turi atlikti nurodytus veiksmus, šie veiksmai turėtų būti atliekami per protingą laikotarpį, kuris būtų pakankamas būtiniems veiksmams atlikti. Dėl šios priežasties teismas nustatė terminą per kurį pareiškėjo reikalauti veiksmai turi būti atlikti. Šioje nutartyje taip pat nurodyta, kad sisteminis teisės aktų aiškinimas leidžia daryti išvadą, jog argumentai, kad negalėjimo įgyvendinti pareiškėjo reikalavimo, dėl ne nuo atsakovo priklausančių priežasčių, t. y. objektų adresai nebaigti formuoti ir neįbraižyti, nenustato objektyvių kliūčių pakeisti likusius adresus.

Pažymėtina, jog nors teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog naujai suformuota ar pasikeitusi teismų praktika dažniausiai negali būti taikoma išnagrinėtai bylai ir negali būti vertinama kaip pagrindas atnaujinti procesą, nes prieštarautų teisės principui lex retro non agit. (2012 m. liepos 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P520-40/2012), nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į nurodytus argumentus, siekiant unifikuoti teismų praktiką bei užtikrinti konstitucinį imperatyvą, kad analogiškos bylos būtų sprendžiamos tapačiai, teisėjų kolegija daro išvadą, jog šiuo atveju yra pagrindas proceso atnaujinimui byloje Nr. A63-1457/2012.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 12 punktu, 159 straipsnio 2 dalimi, 160 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a

pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą tenkinti.

Atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A63-1457/2012, bylą perduoti nagrinėti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Artūras Drigotas Dainius Raižys