Legislator Case Law & Legislation
e1de4776-0076-428c-8086-b820708aa3d2 AI generated

Court allows unjust enrichment claim against third party for funds paid under voided sales contracts.

Case Number e1de4776-0076-428c-8086-b820708aa3d2
Court / Authority
Jurisdiction Lithuania (LT)
Outcome Partially Allowed

Legislator summary

AI generated

The appellate court upheld the first-instance judgment ordering the third party to return €69,418.88 to the plaintiff. Although the underlying sales contracts were declared void by another court, the plaintiff had already paid the third party a portion of the proceeds. The court ruled that since the plaintiff had no legal obligation to pay the third party under the void contracts, the subsequent payment constituted unjust enrichment.

Legislator headnote

AI generated

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas; 331 straipsnis: When a contract is declared void, payments made under it without a continuing legal basis constitute unjust enrichment, obligating the recipient to return the funds.

Keywords

AI generated
unjust enrichment void contract third party liability sales contract proceeds return

Cited Legislation

AI generated
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 331 straipsnis

Cited Case Law

AI generated
Šiaulių apygardos teismo 2016-12-02 sprendimas civilinėje byloje Nr. 3K-3-489-695/2016

Need to analyze how this precedent applies to your matter?

Cross-reference this judgment against statutes, commentaries, and subsequent citing case law inside Legislator AI.

Open in Legislator →

Full text

?Civilinė byla Nr. e2A-483-585/2021 Teisminio proceso Nr.2-55-3-02003-2017-0 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.9.2; 2.6.37 (S) LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2021 m. vasario 23 d. Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų ArtÅ«ro Driuko, Dalios Kačinskienės ir Vytauto Zeliankos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo atsakovo R. J. apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieÅ¡kovo E. V. ieÅ¡kinį atsakovams R.

J. ir D. J. dėl nepagrįsto praturtėjimo, trečiasis asmuo, nepareiÅ¡kiantis savarankiÅ¡kų reikalavimų, V. J.. Teisėjų kolegija n u s t a t ė : I. Ginčo esmė 1. IeÅ¡kovas E. V. kreipėsi į teismÄ su ieÅ¡kiniu, praÅ¡ydamas priteisti solidariai iÅ¡ atsakovų R. J. ir D. J. 69 418,88 Eur sumÄ . IeÅ¡kovas nurodė, kad su atsakovu R. J. yra pažįstamas nuo 2009 m. IeÅ¡kovo mama L. V. bendravo su atsakovo tėvo V. J. sugyventine J. B. (dabar – J.). Atsakovas R. J. 2009 m. pradžioje pasiÅ«lė ieÅ¡kovui uždirbti, įsigyjant ir parduodant vertingÄ Å¾emės sklypÄ , esantį (duomenys neskelbtini) (toliau – ir žemės sklypas).

Atsakovui buvo reikalingas verslo partneris, nes jis nedisponavo pakankama pinigų suma žemės sklypui įsigyti. IeÅ¡kovas turėjo įsigyti žemės sklypÄ už santykinai maÅ¾Ä kainÄ , o atsakovas įsipareigojo pasirÅ«pinti pardavimu už didesnę kainÄ . IeÅ¡kovas sutiko su atsakovo pasiÅ«lymu. S. V. 2009 m. kovo 27 d. pirkimo–pardavimo sutartimi pardavė ieÅ¡kovui asmeninės nuosavybės teise 40/100 dalių, o atsakovui R. J. bendrosios jungtinės nuosavybės teise su sutuoktine atsakove D.

J. 30/100 dalių žemės sklypo už 95 830 Lt (27 754 Eur). IeÅ¡kovas sumokėjo pardavėjui grynaisiais jam priklausančiÄ sumokėti dalį – 54 760 Lt (15 860 Eur). IeÅ¡kovas, atsakovai ir V. V. 2010 m. gegužės 25 d. pirkimo–pardavimo sutartimi pardavė žemės sklypÄ G. B. ir G. R.. Už parduotÄ Å¾emės sklypo dalį ieÅ¡kovui buvo sumokėta 440 000 Lt (127 432,80 Eur). Pagal ieÅ¡kovo ir atsakovo žodinį susitarimÄ ieÅ¡kovo pajamos turėjo sudaryti 200 000 Lt (57 924 Eur), todėl virÅ¡ijančiÄ Å¡iÄ sumÄ dalį ieÅ¡kovas 2010 m. lapkričio 2 d. banko pavedimu pervedė atsakovui; be to, pagal Å¡alių susitarimÄ Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos (toliau – ir VMI) ieÅ¡kovas sumokėjo 57 786 Lt (16 736 Eur) gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM).

2. IeÅ¡kovas taip pat nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2017 m. gegužės 8 d. sprendimu civilinėje byloje Nr.2-936-656/2017 iÅ¡ dalies tenkino Vilniaus apygardos prokuroro, ginančio vieÅ¡Ä jį interesÄ , ieÅ¡kinį ir, be kita ko, pripažino negaliojančia 2010 m. gegužės 25 d. pirkimo–pardavimo sutartį, iÅ¡reikalavo 0,1369 ha žemės sklypÄ iÅ¡ neteisėto G. B. ir G. R. valdymo ir grÄ Å¾ino jį valstybės nuosavybėn bei taikė restitucijÄ â€“ priteisė G. B. ir G. R. iÅ¡ Lietuvos Respublikos po 159 291,01 Eur;

Lietuvos Respublikai iÅ¡ V. V. – 95 574,60 Eur, iÅ¡ E. V. – 127 432,80 Eur, iÅ¡ R. J. ir D. J. – 95 574,60 Eur; priteisė E. V. iÅ¡ S. V. 15 859,59 Eur, R. J. iÅ¡ S. V. – 11 894,69 Eur. Teismas atmetė ieÅ¡kovo praÅ¡ymÄ taikyti restitucijÄ , priteisiant 239 689,50 Lt ekvivalentu eurais iÅ¡ R. J.. Teismas sprendė, kad E. V. privalo sumokėti visÄ sumÄ , gautÄ iÅ¡ žemės sklypo pirkėjų G. B. ir G. R., kiekvienam po 63 716,40 Eur (220 000 Lt); iÅ¡ viso 127 432,80 Eur (440 000 Lt). Taigi ieÅ¡kovas įgijo teisę reikalauti iÅ¡ atsakovų solidariai jiems sumokėtų 69 418,88 Eur (239 689,50 Lt) grÄ Å¾inimo.

3. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu ieškinį tenkino – priteisė ieškovui solidariai iš atsakovų 69 418,88 Eur nepagrįsto praturtėjimo ir po 566,50 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

4. Lietuvos apeliacinio teismas, iÅ¡nagrinėjęs atsakovo apeliacinį skundÄ , 2019 m. birželio 20 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 27 d. sprendimÄ paliko nepakeistÄ .

5. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2020 m. vasario 6 d. nutartimi Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. birželio 20 d. nutartį bei Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 27 d. sprendimÄ panaikino ir perdavė bylÄ iÅ¡ naujo nagrinėti Vilniaus apygardos teismui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad Å¡iÄ bylÄ nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo (kaip prejudicinėmis) remtis civilinėje byloje Nr. 2-936-656/2017, o taip pat Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gegužės 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-252-798/2018 nurodytomis aplinkybėmis dėl Å¡alių nesÄ Å¾iningumo, jų susitarimo dėl ginčo turto perpardavimo; teisiÅ¡kai reikÅ¡mingos Å¡ioje byloje pareikÅ¡to reikalavimo pagrįstumui įvertinti aplinkybės (susijusios su Å¡alių santykiais, jų kvalifikavimu, nepagrįsto praturtėjimo prielaidų įrodytumu) turėjo bÅ«ti nustatytos Å¡ioje byloje, iÅ¡tyrus ir įvertinus Å¡ios bylos duomenis.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė 6. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. spalio 30 d. sprendimu ieÅ¡kinį tenkino – priteisė ieÅ¡kovui E. V. iÅ¡ atsakovų R. J. ir D. J. solidariai 69 418,88 Eur nepagrįsto praturtėjimo sumÄ ; priteisė ieÅ¡kovui iÅ¡ atsakovų po 566,50 Eur bylinėjimosi iÅ¡laidų.

7. Teismo vertinimu, byloje esančių duomenų visuma leidžia daryti iÅ¡vadÄ , kad Å¡alių santykiai įsigyjant ir perparduodant žemės sklypÄ , esantį (duomenys neskelbtini), turi bÅ«ti kvalifikuojami kaip jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis, Å¡alims kooperavus savo pinigines lėšas, atsakovo R. J. organizacinį darbÄ , ryÅ¡ius, siekiant perparduoti įgytÄ turtÄ ir uždirbti pelnÄ .

8. Teismas pažymėjo, kad ikisutartiniai teisiniai santykiai, kurie buvo susiklostę tarp ginčo Å¡alių, paneigia ieÅ¡kovo teiginius, kad jis su atsakovu R. J. pažįstamas maždaug nuo 2009 metų, kurių pradžioje atsakovas R. J. jam pasiÅ«lė uždirbti įsigyjant ir vėliau perparduodant vertingÄ nekilnojamÄ jį turtÄ . Teismas konstatavo, kad Å¡alių jungtinė veikla, susijusi su žemės sklypo perpardavimu, prasidėjo ne vėliau kaip nuo 2007 m. rugsėjo 14 d., kada buvo sudaryta preliminari bÅ«simo nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis.

9. Teismo manymu, nėra pagrindo sutikti su atsakovu, kad tarp ginčo Å¡alių buvo sudaryta atlygintinų paslaugų teikimo (tarpininkavimo) sutartis, nesant į bylÄ pateiktų jokių raÅ¡ytinių įrodymų, pvz. raÅ¡tų, praneÅ¡imų, susiraÅ¡inėjimų, atliktų darbų ir / sÄ skaitų iÅ¡klotinių, galinčių patvirtinti atsakovo tarpininkavimo ir / konsultavimo aplinkybes, susijusias ieÅ¡kovo žemės sklypo dalies pardavimu (CPK 178 straipsnis).

10. Teismas pažymėjo, kad tiek atsakovas R. J., tiek trečiasis asmuo V. J. laikėsi pozicijos, jog tarp ginčo Å¡alių buvo susiklostę paskolos teisiniai santykiai, trečiajam asmeniui V. J. per atsakovÄ R. J. perdavus ieÅ¡kovui 93 000  JAV dolerių namo statybai; Å¡i skola, pasak atsakovo ir trečiojo asmens, grÄ Å¾inta atsakovui R. J. 2010 m. lapkričio 2 d. atliktu 239 689,50 Lt mokėjimu. Teismas pripažino, kad byloje nėra duomenų, iÅ¡ kurių bÅ«tų galima spręsti, kad 93 000 JAV dolerių suma grynaisiais pinigais ar bankiniu pavedimu bÅ«tų perduota ieÅ¡kovui namo statybai, t. y. paskolinta. Teismas taip pat pripažino, kad ieÅ¡kovas įrodė aplinkybę, jog minėtu laikotarpiu jo finansinė padėtis buvo gera, piniginių lėšų namo statybai jis turėjo.

11. Teismas nustatė, kad ieÅ¡kovas GPM sumokėjo nuo visos pagal 2010 m. gegužės 25 d. pirkimo-pardavimo sutartį gautos turto pardavimo kainos. Teismo vertinimu, nėra pagrindo spręsti, kad GPM, apskaičiuotas nuo visos 2010 m. gegužės 25 d. pirkimo–pardavimo sutartimi gautos turto kainos, įrodo aplinkybę, kad ieÅ¡kovo gautos pajamos sudariusios iÅ¡ viso 127 432,80 Eur (440 000 Lt), o ne 57 924 Eur (200 000 Lt). PrieÅ¡ingai, iÅ¡ byloje esančio ieÅ¡kovo „Swedbank“ AB sÄ skaitos iÅ¡raÅ¡o matyti, kad 2010 m. lapkričio 2 d. atsakovui R. J. į sÄ skaitÄ Nr. (duomenys neskelbtini), esančiÄ â€žSwedbank“, AB pagal 2010 m. gegužės 25 d. pirkimo–pardavimo sutartį pervesta 69 418,88 Eur (239 689,50 Lt). Tuo tarpu 93 000 JAV dolerių paskolos suteikimo aplinkybės byloje neįrodytos (CPK 178 straipsnis).

12. Teismas atkreipė dėmesį, kad ieÅ¡kovas atsakovui R. J. pervedė ne 240 000 Lt, o 239 689,50 Lt. IeÅ¡kovas nurodė, kad iÅ¡skaičiavo papildomai turėtas apie 310 Lt iÅ¡laidas už notarų suteiktas paslaugas bei degalus (240 000,00 Lt – 239 689,50 Lt = 310,50 Lt). Teismas sutiko su atsakovu, kad ieÅ¡kovas į bylÄ nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių jo turėtas 310,50 Lt iÅ¡laidas, tačiau pažymėjo, kad ieÅ¡kovui reikalavimo priteisti Å¡iÄ sumÄ iÅ¡ atsakovų nereiÅ¡kiant, laikytina, kad atsakovai ieÅ¡kovui turi grÄ Å¾inti tik 2010 m. lapkričio 2 d. ieÅ¡kovo atsakovui pagal 2010 m. gegužės 25 d. pirkimo–pardavimo sutartį sumokėtÄ 69 418,88 Eur (239 689,50 Lt) sumÄ .

13. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, padarė iÅ¡vadÄ , kad Å¡iuo atveju egzistuoja nepagrįsto praturtėjimo sÄ lygos. IeÅ¡kovas jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties pagrindu 2009 metų pradžioje sumokėjo žemės sklypo kainÄ , o atsakovas 2010 metų pradžioje susitarė dėl įsigyto turto pardavimo, iÅ¡ kurio Å¡alys gavo iÅ¡ viso 127 432,80 Eur (440 000 Lt) pajamų, padalintų taip: 57 924 Eur (200 000 Lt) – ieÅ¡kovui, 69 418,88 Eur (239 689,50 Lt) – atsakovui.

Atsižvelgęs į tai, kad sandoriai, kuriuos Å¡alys sudarė veikdamos pagal jungtinės veiklos (partnerystės) sutartį, pripažinti negaliojančiais, ieÅ¡kovas turi pareigÄ grÄ Å¾inti Lietuvos Respublikai kaip pajamas gautÄ 127 432,80 Eur (440 000 Lt) sumÄ , teismas sprendė, jog teisėtas Å¡alių gautų pagal negaliojančius sandorius pajamų pagrindas yra iÅ¡nykęs, todėl atsakovai turi grÄ Å¾inti ieÅ¡kovui be teisinio pagrindo įgytÄ 69 418,88 Eur sumÄ . III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai 14.

Apeliaciniu skundu atsakovas R. J. praÅ¡o panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 30 d. sprendimÄ ir priimti naujÄ teismo sprendimÄ â€“ ieÅ¡kinį atmesti. Nurodo Å¡iuos apeliacinio skundo argumentus: 14.1. Atsakovas nei viename procesiniame dokumente nenurodė, kad tarp jo ir ieÅ¡kovo bÅ«tų susiklostę atlygintinių paslaugų teikimo (tarpininkavimo) teisiniai santykiai ir Å¡ios faktinės aplinkybės neįrodinėjo. Aplinkybę, kad tarp Å¡alių buvo susiklostę atlygintinių paslaugų teikimo (tarpininkavimo) teisiniai santykiai, byloje įrodinėjo ieÅ¡kovas.

IeÅ¡kovas buvo nenuoseklus ir tik bylÄ nagrinėjant pirmosios instancijos teisme antrÄ kartÄ Ä¯rodinėjo, kad tarp Å¡alių susiklostė jungtinės veiklos (partnerystės) teisiniai santykiai. 14.2. Tarp Å¡alių nebuvo sudaryta jungtinės (partnerystės) veiklos sutartis, kadangi nebuvo laikytasi raÅ¡ytinės sutarties formos. Teismas nenurodė konkrečių motyvų, kurių pagrindu sprendė, kad tarp Å¡alių susiklostė jungtinės veiklos (partnerystės) teisiniai santykiai. 14.3. CK 6.670 straipsnio 2 dalyje nurodyta prezumpcija, kad partnerių įnaÅ¡ai yra lygÅ«s, jeigu jungtinės veiklos sutartis nenustato ko kita.

Ä®naÅ¡as įvertinamas pinigais visų partnerių susitarimu. IeÅ¡kovas Å¡ios prezumpcijos neneigė. CK 6.674 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad jeigu tokio susitarimo nėra, kiekvienas partneris atsako už bendras iÅ¡laidas ir bendrus nuostolius proporcingai savo dalies dydžiui. Taigi, jei Å¡alys patyrė nuostolius jungtinėje veikloje, jos atsako vienodai. 14.4. Tarp Å¡alių nebuvo susiklostę atlygintinių paslaugų teikimo (tarpininkavimo) teisiniai santykiai. Tačiau, jei teismas laikytų, kad tokie santykiai buvo susiklostę, ieÅ¡kinį turėtų atmesti, kadangi pats ieÅ¡kovas nurodė, jog mokėjo ieÅ¡kovui atlyginimÄ , o paslauga buvo suteikta. 14.5.

Teismas netinkamai paskirstė tarp Å¡alių įrodinėjimo naÅ¡tÄ . Ne atsakovas, o ieÅ¡kovas turėjo įrodyti, kad tarp Å¡alių susiklostė atlygintinių paslaugų teikimo teisiniai santykiai. 14.6. Teismas nepagrįstai nesivadovavo trečiojo asmens V. J. ir liudytojos J. J. paaiÅ¡kinimais apie ieÅ¡kovui paskolintÄ 97 000 JAV dolerių sumÄ . Vien aplinkybė, kad ieÅ¡kovo finansinė padėtis buvo gera, nepatvirtina, kad jis nesiskolino iÅ¡ trečiojo asmens V. J. 97 000 JAV dolerių namo statyboms.

Tiek J. J., tiek ir ieÅ¡kovo mama patvirtino, kad ginčo Å¡alių Å¡eimos draugavo tarpusavyje ir dažnai vieni kitiems skolino pinigus be raÅ¡ytinių sutarčių. 14.7. Nėra aiÅ¡ku, kodėl ieÅ¡kovas mokėjo GPM nuo visos gautos už parduotÄ sklypÄ sumos, o paskui dalį pinigų pervedė atsakovui. Tokie ieÅ¡kovo veiksmai prieÅ¡tarauja verslo logikai. 14.8. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo taikyti nepagrįsto praturtėjimo institutÄ , kadangi nėra visų jo taikymui bÅ«tinų sÄ lygų:

a) atsakovas nėra praturtėjęs ieÅ¡kovo sÄ skaita;

b) šalių teisiniai santykiai kvalifikuotini kaip atlygintinis paslaugų teikimas;

c) ieÅ¡kovas sumokėjo atsakovui užmokestį pagal susitarimÄ ;

d) ieškovas investavimo veiksmus atliko savo rizika, t. y. ieškovas ieškinyje nurodė, kad veiksmus atliko išimtinai savo interesais ir rizika. Taigi, ieškovas turėjo reikšti ieškinį dėl deliktinės arba sutartinės atsakomybės (žalos atlyginimo).

15. Atsiliepime į apeliacinį skundÄ ieÅ¡kovas E. V. praÅ¡o skundÄ atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimÄ nepakeistÄ . Nurodo Å¡iuos nesutikimo su apeliaciniu skundu motyvus: 15.1. PrieÅ¡ingai nei nurodo atsakovas, ieÅ¡kovas byloje neįrodinėjo, kad tarp Å¡alių susiklostė atlygintinų paslaugų (tarpininkavimo) teisniai santykiai. Å iÄ aplinkybę byloje įrodinėjo atsakovas. 15.2. IeÅ¡kovas ieÅ¡kiniu prašė priteisti 69 418,88 Eur sumÄ , o teisės normų taikymas ginčo santykiui yra bylÄ nagrinėjančio teismo prerogatyva. 15.3.

Teismas padarė pagrįstÄ iÅ¡vadÄ , kad Å¡alis siejo jungtinės veiklos (partnerystės) teisiniai santykiai, nes Å¡alys, kooperuodamos savo turtÄ , atsakovo organizacinį darbÄ , ryÅ¡ius bei turimas žinias apie nekilnojamojo turto rinkÄ siekė uždirbti pelnÄ . 15.4. Tarp Å¡alių buvo susitarimas, kad ieÅ¡kovo pajamos sudaro 200 000 Eur ir ieÅ¡kovas turi sumokėti visÄ GPM nuo visos (ieÅ¡kovo ir atsakovo) sklypo dalies pardavimo kainos, o atsakovui tenka likusios pajamos. Abi Å¡alys pripažino, kad sandorio sudarymÄ iniciavo atsakovas, jis turėjo informacijÄ apie galimybę pigiai nusipirkti ginčo sklypÄ ir galimybę jį perparduoti, todėl logiÅ¡ka, kad visa likusi pelno dalis teko atsakovui.

Ginčo sklypo pardavėjas S. V. civilinėje byloje Nr. e2-2458-656/2018 teismo posėdžio metu paliudijo, kad ieÅ¡kovÄ matė tik žemės sklypo pardavimo dienÄ . IeÅ¡kovas nedalyvavo derybose su G. R. ir G. B., esmines pardavimo sÄ lygas ir kainÄ su jais suderino atsakovas. 15.5. Jungtinės veiklos sutartis nebÅ«tinai turėjo bÅ«ti raÅ¡ytinės formos. Žodinės sutarties sudarymas apsunkina įrodinėjimÄ dėl sutarties dalyko, tačiau tai nėra besÄ lyginis pagrindas teigti, kad Å¡alys nesusitarė dėl tokios sutarties. 15.6.

IeÅ¡kovo mama ir J. J. paliudijo, kad skolino pinigus viena kitai ir tik iki 3 000 JAV dolerių. IeÅ¡kovas gerai nepažinojo trečiojo asmens V. J., kuris, atsakovo teigimu, paskolino ieÅ¡kovui 93 000 JAV dolerių. Be to, trečiasis asmuo V. J. atsakovo nurodomos paskolos suteikimo metu slapstėsi nuo teisėsaugos užsienyje. Teismo posėdžio metu atsakovas negalėjo paaiÅ¡kinti, kada tiksliai paskolos sutartis buvo sudaryta, kada perduoti pinigai, kokios buvo paskolos sutarties sÄ lygos. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė kaip neįrodytus atsakovo teiginius dėl paskolos suteikimo fakto. 15.7.

Å iuo atveju yra nepagrįsto praturtėjo sÄ lygų visetas, kadangi sutartys, pagal kurias Å¡alys, veikdamas jungtinės veiklos sutarties pagrindu, nusipirko ir pardavė žemės sklypÄ , yra pripažintos negaliojančiomis, dėl to įrodytas priežastinis ryÅ¡ys tarp ieÅ¡kovo turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo. Teisėtas Å¡alių, gautų pagal negaliojančius sandorius pajamų pagrindas yra iÅ¡nykęs, todėl atsakovai turi grÄ Å¾inti ieÅ¡kovui be teisinio pagrindo įgytÄ 69 418,88 Eur sumÄ .

Teisėjų kolegija k o n s t a t u o j a : IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados 16. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas Å¡iÄ bylÄ apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų bÅ«ti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja vieÅ¡asis interesas ir neperžengus skundo ribų bÅ«tų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Dėl ieÅ¡kovÄ ir apeliantÄ siejusių teisinių santykių 17. Jungtinės veiklos sutarties samprata yra apibrėžta CK 6.969 straipsnio 1 dalyje. Pagal aptariamÄ nuostatÄ , jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis – tai sutartis, kuria du ar daugiau asmenų (partnerių), kooperuodami savo turtÄ , darbÄ ar žinias, įsipareigoja veikti bendrai tam tikram, neprieÅ¡taraujančiam įstatymui tikslui arba tam tikrai veiklai. AiÅ¡kindamas Å¡iÄ teisės normÄ , kasacinis teismas yra iÅ¡skyręs Å¡iuos esminius jungtinės veiklos sutarties požymius:

1) kelių asmenų turtinių, intelektinių ar darbinių išteklių (įnašų) kooperavimas;

2) įsipareigojimas naudojant kooperuotus išteklius bendrai veikti;

3) bendras dalyvių tikslas ir interesas – tam tikros veiklos plėtojimas ar tikslo siekimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2009).

18. Kasacinio teismo praktikoje yra nurodyta, kad pagal teisinį tikslÄ jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis teisės doktrinoje yra priskiriama bendradarbiavimo sutarčių, kurių kvalifikuojamasis požymis yra sutarties Å¡alių bendri tikslai, grupei. Jungtinės veiklos sutarties dalyvių tikslo bendrumas lemia jų tarpusavio teisių ir pareigų specifikÄ : nė vienas jungtinės veiklos dalyvis negali reikalauti naudos tik sau pačiam, jungtinės veiklos partneriai dalijasi tiek gautÄ pelnÄ , tiek nuostolius ir bendrai atsako pagal iÅ¡ bendros veiklos kilusias prievoles (CK 6.974–6.976 straipsniai).

Skirtingai nuo įprastų sutarčių ir šalių bendradarbiavimo, pasižyminčių skirtingais, priešpriešiniais šalių interesais, jungtinės veiklos sutarties šalis vienija interesų bendrumas, veikiant ne išimtinai kiekvienos šalies naudai, bet partnerystės, kaip visumos, interesais, siekiant bendrų tikslų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugsėjo 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-435/2013).

19. Teisinę jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties formÄ gali įgyti labai įvairÅ«s civiliniai santykiai, jais gali bÅ«ti bet kokie įstatymui neprieÅ¡taraujantys kelių asmenų tarpusavio įsipareigojimai kooperuojant turtÄ ar nematerialines vertybes užsiimti bendra veikla ar siekti bendro tikslo. Todėl, siekiant tam tikrus teisinius santykius identifikuoti kaip jungtinės veiklos santykius, yra bÅ«tinas Å¡alių tarpusavio susitarimas vykdyti jungtinę veiklÄ . Å alys turi susitarti dėl siekiamo bendro dalyvių tikslo, jų įnašų ir dalies jungtinėje veikloje, partnerių bendrosios nuosavybės ir jos tvarkymo, bendrų reikalų organizavimo ir sprendimo, bendrų iÅ¡laidų ir nuostolių bei jų paskirstymo tarp Å¡alių, partnerių atsakomybės pagal bendras prievoles, pelno paskirstymo ir partnerio dalies atidalijimo, jungtinės veiklos sutarties pabaigos (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-103-219/2019).

20. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieÅ¡kovo ir apelianto veikla (Å¡alių vykdytas susitarimas, kooperuojant turimas lėšas ir žinias įsigyti ir parduoti žemės sklypÄ , siekiant gauti pelnÄ ), jÄ teisiÅ¡kai kvalifikuojant, yra panaÅ¡i į jungtinės veiklos sutartinius teisinius santykius (CK 6.969 straipsnio 1 dalis). Tačiau apeliantas teisingai nurodo, kad CK 6.969 straipsnio 4 dalyje nustatytas imperatyvas, jog jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis turi bÅ«ti raÅ¡ytinė, o įstatymo numatytais atvejais – notarinės formos. Jeigu sutarties formos reikalavimų nesilaikoma, sutartis tampa negaliojanti. Byloje nėra ginčo, kad Å¡alys nebuvo sudariusios raÅ¡ytinės sutarties. Apeliantas neigia savo valiÄ sudaryti jungtinės veiklos sutartį su ieÅ¡kovu. Todėl darytina iÅ¡vada, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo pripažinti, jog tarp Å¡alių susiklostė jungtinės veiklos (partnerystės) teisiniai santykiai.

21. Apeliantas teigia, kad su ieÅ¡kovu sudarė atlygintinių paslaugų sutartį. CK 6.716 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad paslaugų sutartimi viena Å¡alis (paslaugų teikėjas) įsipareigoja pagal kitos Å¡alies (kliento) užsakymÄ suteikti klientui tam tikras nematerialaus pobÅ«džio (intelektines) ar kitokias paslaugas, nesusijusias su materialaus objekto sukÅ«rimu (atlikti tam tikrus veiksmus arba vykdyti tam tikrÄ veiklÄ ), o klientas įsipareigoja už suteiktas paslaugas sumokėti. Kasacinio teismo praktikoje iÅ¡aiÅ¡kinta, kad atlygintinų paslaugų teikimo sutartį nuo kitų giminingų sutarčių tiksliausiai leidžia atriboti sutarties dalykas – nematerialaus pobÅ«džio (intelektinės) ar kitokios paslaugos, nesusijusios su materialaus objekto sukÅ«rimu; pagal atlygintinų paslaugų sutartį teikėjas įsipareigoja rÅ«pestingai (atidžiai) atlikti tam tikrÄ veiklÄ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-701/2018, 26 punktas);

CK XXXV skyrius, reglamentuojantis atlygintinų paslaugų teikimÄ , įsakmiai nenustato paslaugų sutarties formos, todėl Å¡i sutartis gali bÅ«ti sudaryta tiek raÅ¡ytine, tiek žodine forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-378/2018, 34 punktas).

22. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, kad tarp ginčo Å¡alių susiklosčiusius teisinius santykius nėra pagrindo pripažinti atlygintinų paslaugų teikimo (tarpininkavimo) teisiniais santykiais. Ä® bylÄ nėra pateikta jokių raÅ¡ytinių įrodymų, kurie galėtų patvirtinti apelianto tarpininkavimo ir / konsultavimo aplinkybes, susijusias ieÅ¡kovo žemės sklypo dalies pardavimu. Vien apelianto paaiÅ¡kinimai, kad ieÅ¡kovui paslauga buvo suteikta, nesant jokių kitų įrodymų, pavyzdžiui, raÅ¡tų, praneÅ¡imų, susiraÅ¡inėjimų, Å¡alių derintų pozicijų turto pardavimo sÄ lygų organizaciniais klausimais, pažymų apie atliktų darbų kiekius bei kainas ir pan., nesudaro pagrindo teigti, kad pervesdamas apeliantui į sÄ skaitÄ 69 418,88 Eur sumÄ , ieÅ¡kovas sumokėjo tarpininkavimo ir / konsultavimo mokestį už suteiktas atlygintines paslaugas.

Kaip žemiau nurodoma, byloje nustatyta, kad apeliantas pagal sutartį su ieÅ¡kovu gavo ne atlyginimÄ už suteiktas paslaugas, o pelnÄ iÅ¡ dalyvavimo bendrame su ieÅ¡kovu ir abiejų Å¡alių finansuotame sandoryje.

23. Tačiau iÅ¡ Å¡alių paaiÅ¡kinimų ir byloje esančių duomenų matyti, kad ieÅ¡kovas ir apeliantas turėjo bendrÄ tikslÄ : sujungti savo turimus iÅ¡teklius, kartu bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis įsigyti žemės sklypÄ ir vėliau jį, pasinaudojant apelianto pastangomis, parduoti už didesnę kainÄ , o gautÄ pelnÄ pasidalinti, tačiau jokio raÅ¡ytinio susitarimo Å¡alys nesudarė. IeÅ¡kovas ir apeliantas (su savo sutuoktine) susitarė įsigyti žemės sklypÄ bendros dalinės nuosavybės teisėmis ir tokį savo susitarimÄ Ä¯gyvendino, t. y. 2009 m. kovo 27 d. pirkimo–pardavimo sutartimi ieÅ¡kovas įsigijo asmeninės nuosavybės teise 40/100 dalių, o apeliantas su savo sutuoktine bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis įsigijo 30/100 dalių žemės sklypo už bendrÄ 95 830 Lt (27 754 Eur) kainÄ . 2010 m. gegužės 25 d. pirkimo–pardavimo sutartimi Å¡alys kartu su trečiÄ ja bendraturte V.

V. pardavė žemės sklypÄ G. B. ir G. R. už bendrÄ 318 582,02 Eur kainÄ . IeÅ¡kovas pagal 2010 m. gegužės 25 d. sutartį už savo vardu 2009 m. kovo 27 d. sutartimi įsigytÄ sklypo dalį gavo 127 432,80 Eur (440 000 Lt). IeÅ¡kovo teigimu, pagal Å¡alių žodinį susitarimÄ ieÅ¡kovo pajamos pardavus žemės sklypÄ sudarė 200 000 Lt, o apelianto – 240 000 Lt. TÄ patvirtina byloje esantys įrodymai – po žemės sklypo pardavimo, ieÅ¡kovas sumokėjo Valstybinei mokesčių inspekcijai GPM ir tÄ pačiÄ dienÄ pervedė apeliantui 239 689,50 Lt (69 418,88 Eur), mokėjimo paskirtyje nurodydamas, kad moka pagal 2010 m. gegužės 25 d. pirkimo–pardavimo sutartį.

IeÅ¡kovas paaiÅ¡kino, kad pervedė apeliantui ne 240 000 Lt, o 239 689,50 Lt, iÅ¡skaičiavęs papildomai turėtas iÅ¡laidas už notarų suteiktas paslaugas bei degalus. Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytas aplinkybes, sprendžia, kad Å¡alys buvo sudariusios įstatymo nedraudžiamÄ sutartį dėl bendro žemės sklypo įsigijimo ir vėlesnio bendro jo pardavimo, susitarimÄ vykdant sutartu bÅ«du sujungus bendras pinigines lėšas ir apelianto žinias, siekiant patenkinti bendrÄ interesÄ â€“ gauti pelnÄ ir jį pasidalinti iÅ¡ anksto nustatyta tvarka.

Asmenys turi teisę sudaryti bet kokius įstatymo nedraudžiamus susitarimus, o laisvai sudarydami sutartis bei savo nuožiūra nusistatydami tarpusavio teises bei pareigas jie sukuria, pakeičia arba nutraukia civilinius teisinius santykius, savo valia įgyja atitinkamas teises ir pareigas. Asmenys laisvi pasirinkti ir sudaryti labiausiai jų interesus atitinkančio turinio ir formos susitarimus (sandorius), kurie jiems tampa privalomi ir vykdytini tol, kol šie susitarimai nebus pakeisti ar pripažinti neteisėtais ir negaliojančiais.

Toks ieškovo ir apelianto sudarytas žodinis susitarimas neprieštarauja įstatymo normoms ir yra galimas.

24. Nors Å¡alys sutarties nesudarė įstatymo reikalaujama raÅ¡ytine forma (CK 1.73 straipsnio 1 dalies 1 punktas), įstatymas įsakmiai nenurodo, kad toks sandoris negalioja dėl reikalaujamos formos nesilaikymo (CK 1.93 straipsnio 1 ir 2 dalys), o sutarties sudarymÄ patvirtina Å¡alių suderinti veiksmai įsigyjant žemės sklypÄ bendros dalinės nuosavybės teisėmis, Å¡alių pripažįstamas ieÅ¡kovo nedalyvavimas derybose dėl įsigyto sklypo pardavimo, byloje esantys įrodymai apie dalies ieÅ¡kovo gautų pardavus sklypÄ lėšų pervedimÄ atsakovui, galiausiai – su kitais byloje esančiais įrodymais derantys ieÅ¡kovo paaiÅ¡kinimai, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo Å¡alių sutartį buvus sudarytÄ , nors ir netinkamai jÄ teisiÅ¡kai kvalifikavo.

25. IÅ¡vados, kad tarp Å¡alių buvo sudaryta sutartis dėl žemės sklypo pirkimo, perpardavimo ir gauto pelno pasidalinimo, nepaneigia apelianto teiginiai, kad tarp Å¡alių buvo susiklostę paskolos teisiniai santykiai ir 2010 m. lapkričio 2 d. mokėjimo nurodymu ieÅ¡kovas pervedė apeliantui 69 418,88 Eur (239 689,50 Lt) ne kaip gautų pajamų iÅ¡ žemės sklypo perpardavimo dalį, o grÄ Å¾ino apeliantui 93 000 JAV dolerių skolÄ , kuriÄ ieÅ¡kovui buvo suteikęs apelianto tėvas V. J. ieÅ¡kovo namo statybai.

26. Remiantis CK 6.870 straipsnio 1 dalimi, paskolos sutartimi viena Å¡alis (paskolos davėjas) perduoda kitos Å¡alies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibÅ«dintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grÄ Å¾inti paskolos davėjui tokiÄ pat pinigų sumÄ (paskolos sumÄ ) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palÅ«kanas, jeigu sutartis nenustato ko kita.

27. Pagal Å¡io straipsnio 2 dalį, paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento. CK 6.870 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata reiÅ¡kia, jog paskolos sutartis yra realinė, t. y. paskolos sutartiniams santykiams atsirasti bÅ«tinas pinigų arba rūšies požymiais apibÅ«dinamų suvartojamųjų daiktų perdavimas paskolos gavėjui. Todėl nors viena Å¡alis iÅ¡reiÅ¡kia sutikimÄ kitai skolinti pinigus arba daiktÄ , o kita, atitinkamai, sutinka priimti pinigus arba daiktÄ ir įsipareigoja nustatyta tvarka ir terminu grÄ Å¾inti pinigus ar daiktÄ , paskolos sutartis nebus pripažinta sudaryta, jeigu paskolos dalykas paskolos davėjo nebus perduotas arba paskolos gavėjo priimtas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-184-378/2018, 26 punktas).

28. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl paskolos sutarties sudarymo fakto įrodinėjimo yra pakankamai gausi ir iÅ¡plėtota. Teisminiams ginčams, kilusiems iÅ¡ paskolos teisinių santykių, yra taikomos bendrosios civilinio proceso įrodinėjimo normos (CPK XIII skyrius) bei materialinio Å¡ių teisinių santykių reguliavimo nulemtos taisyklės. Pagal bendrÄ jÄ Ä¯rodinėjimo naÅ¡tos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyme nustatytÄ pareigÄ Ä¯rodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų arba atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis).

29. Aplinkybę dėl paskolos sutarties sudarymo, kaip ir bet kuriÄ kitÄ aplinkybę, teismas konstatuoja pagal įrodymų vertinimo taisykles, t. y. įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus ir iÅ¡ jų viseto padaręs iÅ¡vadas, kai susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tokia aplinkybė egzistuoja arba neegzistuoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-361-378/2016, 31 punktas).

30. Byloje nėra ginčo, kad raÅ¡ytinė paskolos sutartis tarp ieÅ¡kovo ir apelianto tėvo nebuvo sudaryta. Apeliantas nurodė, kad 2007 m. birželio 29 d. pirkimo–pardavimo sutartimi V. J. ir J. B. pardavė žemės sklypÄ , už kurį gauta pinigų dalis iÅ¡ J. B. sÄ skaitos buvo pervesta apeliantui ir Å¡ie pinigai buvo paskolinti ieÅ¡kovui. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantas ne tik nepateikė įrodymų, pagrindžiančių pinigų perdavimo faktÄ , tačiau taip pat nenurodė, kada tiksliai pinigai ir kur buvo perduoti ieÅ¡kovui.

IeÅ¡kovas paskolos sutarties santykių ir pinigų perdavimo faktÄ neigia. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokiomis aplinkybėmis vien duomenų, kad apeliantas disponavo suma, kuriÄ teigia paskolinęs ieÅ¡kovui, aiÅ¡kiai nepakanka faktui, kad Å¡alis siejo paskolos teisiniai santykiai, konstatuoti. Be to, mokėjimo, kuriuo pervedė apeliantui 239 689,50 Lt (69 418,88 Eur), paskirtyje ieÅ¡kovas nurodė: „P/L PIRKIMO-PARDAVIMO SUTARTÄ® 2010.05.25“. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos vertinimu, tokie įrodymai nepatvirtina, kad ieÅ¡kovas minėtÄ pinigų sumÄ pervedė grÄ Å¾indamas jam suteiktÄ paskolÄ .

31. Apelianto nurodomÄ aplinkybę, kad ieÅ¡kovui buvo reikalingi pinigai namo statybai, todėl buvo sudaryta paskolos sutartis, paneigia į bylÄ pateikti įrodymai – 2017 m. rugpjūčio 31 d. „Swedbank“, AB pažymos duomenimis E. V. 2006 m. buvo suteiktas 32 437 Eur kreditas žemės sklypo pirkimui ir 2007 m. 57 0413,40 Eur kreditas gyvenamojo namo statybai; žemės sklypas su pastatu-Å«kininko sodyba buvo įsigytas 2006 m. sausio 26 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu; ieÅ¡kovo motina L. V. 2007 m. gruodžio 4 d. pardavė butÄ už 364 000 Lt (105 421,69 Eur) ir didžiÄ jÄ dalį už parduotÄ turtÄ gautų lėšų (104 421,68 Eur) 2008 m. sausio 9 d. mokėjimo nurodymu pervedė į ieÅ¡kovo banko sÄ skaitÄ ; 2007 m. kovo 1 d. susitarimo Nr. 3 duomenimis, darbdavys (duomenys neskelbtini) (dabar (duomenys neskelbtini)) buvo įsipareigojęs mokėti ieÅ¡kovui iki 1 448,10 Eur (5 000 Lt) darbo užmokestį.

32. Apeliantas paskolos sutarties sudarymo faktÄ grindė taip pat ir teisme apklaustų liudytojų J. J. bei L. V. parodymais ir trečiojo asmens V. J. paaiÅ¡kinimais, tačiau pažymėtina, kad įstatymų reikalaujamos paprastos raÅ¡ytinės formos nesilaikymas atima iÅ¡ Å¡alių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šį faktÄ Ä¯rodyti (CK 1.93 straipsnio 2 dalis).

33. Teisėjų kolegija, įvertinusi minėtus argumentus, pritaria pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadai, kad 93 000 JAV dolerių paskolos suteikimo faktas ieÅ¡kovui byloje neįrodytas, nes neįrodyta Å¡alių suderinta valia sukurti paskolos teisinius santykius, o taip neįrodyti nei pinigų perdavimo, nei jų grÄ Å¾inimo faktai. Dėl gyventojų pajamų mokesčio sumokėjimo 34. Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (akto redakcija, galiojusi nuo 2010 m. kovo 25 d. iki 2010 m. gruodžio 11 d.) 17 straipsnio 1 dalies 28 punkte buvo numatyta, kad neapmokestinamosioms pajamoms priskiriamos ne individualios veiklos turto pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn pajamos, gautos pardavus ar kitaip perleidus nuosavybėn kilnojamÄ jį daiktÄ , jeigu Å¡ios rūšies daiktui pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus privaloma teisinė registracija ir Å¡is daiktas yra nustatyta tvarka įregistruotas Europos ekonominės erdvės valstybėje, jeigu toks daiktas įsigytas anksčiau negu prieÅ¡ 3 metus iki jo pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn, arba Å¡ios dalies 53 ir 54 punktuose nenurodytÄ nekilnojamÄ jį daiktÄ , esantį Europos ekonominės erdvės valstybėje, jeigu toks daiktas įsigytas anksčiau negu prieÅ¡ 3 metus iki jo pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn. Kadangi ieÅ¡kovas žemės sklypo dalį įsigijo 2009 m. kovo 27 d., o pardavė – 2010 m. gegužės 25 d., iÅ¡ pardavimo gautos pajamos negalėjo bÅ«ti priskiriamos neapmokestinamosioms pajamoms, nesuėjus 3 metams nuo daikto įsigijimo dienos.

35. Ä® bylÄ pateiktas ieÅ¡kovo AB „Swedbank“ banko sÄ skaitos iÅ¡raÅ¡as patvirtina aplinkybę, kad 2010 m. lapkričio 2 d. Valstybinei mokesčių inspekcijai ieÅ¡kovas pervedė 57 786 Lt sumÄ , mokėjimo paskirtyje nurodydamas: ,,BrinkiÅ¡kių km., s. b. ,,Žaluma-2“, 417 sklypas, Vilniaus raj. / už parduotÄ Å¾emės sklypÄ 2010 m. gegužės 25 d.“ Taigi, kaip galima spręsti iÅ¡ ieÅ¡kovo pateikto skaičiavimo, jis iÅ¡ visos pagal 2010 m. gegužės 25 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 2-3864 gautos turto pardavimo kainos – 127 432,80 Eur (440 000Lt) atėmė 2009 m. kovo 27 d. pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. 1-120 sumokėtÄ jam priklausiusios kainos dalį – 16 728,45 Eur (57 760 Lt) ir nuo gautos 110 704,36 Eur (382 240 Lt) sumos sumokėjo 15 procentų dydžio GPM – 16 735,98 Eur (57 786,00 Lt).

36. Apeliantas nurodo, kad ieÅ¡kovas mokėjo GPM nuo visos gautos už parduotÄ sklypÄ sumos, o paskui dalį pinigų pervedė atsakovui. Tokie ieÅ¡kovo veiksmai, apelianto teigimu, prieÅ¡tarauja verslo logikai. Teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, kad vien aplinkybė, jog ieÅ¡kovas GPM sumokėjo nuo visos gautos už sklypo pardavimÄ sumos, paneigia ieÅ¡kovo paaiÅ¡kinimus dėl susitarimo atitinkamai pasidalinti už sklypÄ gautas pajamas. IeÅ¡kovas turėjo pareigÄ sumokėti GPM, apskaičiuotÄ nuo visų už jo sklypo dalį gautų pajamų, tačiau tai neprieÅ¡tarauja ieÅ¡kovo paaiÅ¡kinimui, kad Å¡alys buvo susitarusios likusį pelnÄ pasidalinti.

Be to, apeliantas byloje neįrodė, kad 69 418,88 Eur (239 689,50 Lt) suma jam buvo pervesta jo nurodytu pagrindu (grÄ Å¾inant paskolÄ ), taigi nėra pagrindo sutikti su apeliantu, kad GPM sumokėjimas nuo visos ieÅ¡kovo gautos sumos paneigia byloje konstatuotÄ ginčo Å¡alių sudarytÄ Å¾odinį susitarimÄ dėl sklypo pirkimo ir perpardavimo siekiant bendro tikslo – pelno gavimo, atitinkamai jį pagal Å¡alių susitarimÄ pasidalinant. Dėl nepagrįsto praturtėjimo 37. Remiantis CK 6.242 straipsnio 1 dalimi, be teisinio pagrindo nesÄ Å¾iningai praturtėjęs kito asmens sÄ skaita asmuo privalo atlyginti pastarajam tokio dydžio nuostolius, koks yra nepagrįstas praturtėjimas.

Tenkinant ieÅ¡kinį dėl nepagrįsto praturtėjimo, turi bÅ«ti nustatytos nepagrįsto praturtėjimo prielaidos. Pagal kasacinio teismo praktikÄ jos yra tokios:

1) atsakovas yra praturtėjęs dėl ieÅ¡kovo veiksmų, 2) nustatytas atsakovo praturtėjimas atitinka ieÅ¡kovo turto sumažėjimÄ (atsakovas turi bÅ«ti praturtėjęs ieÅ¡kovo sÄ skaita), 3) priežastinis ryÅ¡ys tarp ieÅ¡kovo turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo, 4) atsakovo praturtėjimui neturi bÅ«ti teisinio pagrindo, 5) nepagrįstas praturtėjimas turi egzistuoti pareiÅ¡kiant ieÅ¡kinį, 6) Å¡alis, kurios turtas sumažėjo, neturi bÅ«ti prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos, 7) ieÅ¡kovas turi negalėti apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos bÅ«dais, t. y. nepagrįsto praturtėjimo instituto negalima naudoti kaip priemonės, kuria bÅ«tų siekiama iÅ¡vengti kitų CK normų taikymo.

Kai ieškovas gali apginti savo pažeistas teises daiktinės ar deliktinės teisės gynimo būdais ar prisiteisti nuostolius, remdamasis sutarčių teisės nuostatomis, CK 6.242 straipsnio nuostatos negali būti taikomos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-489-695/2016, 22 punktas).

38. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadai, kad Å¡iuo atveju egzistuoja visos nepagrįsto praturtėjimo prielaidos. Vykdydami Å¡alių sudarytÄ sutartį, ieÅ¡kovas ir apeliantas 2009 m. kovo 27 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu įsigijo žemės sklypÄ (jo dalį), o atsakovas suorganizavo įsigyto turto pardavimÄ ir Å¡alys 2010 m. gegužės 25 d. pirkimo–pardavimo sutartimi pardavė žemės sklypÄ (jo dalį). IeÅ¡kovas už parduotÄ Å¾emės sklypo dalį gavo iÅ¡ viso 127 432,80 Eur (440 000 Lt) pajamų, kurias pagal susitarimo pasidalino: 200 000 Lt teko ieÅ¡kovui, o 240 000 Lt – apeliantui.

Byloje nustatyta, kad ieÅ¡kovas 2010 m. lapkričio 2 d. mokėjimo pavedimu sumokėjo apeliantui 239 689,50 Lt (69 418,88 Eur), mokėjimo paskirtyje nurodydamas, kad moka pagal 2010 m. gegužės 25 d. pirkimo–pardavimo sutartį. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. gegužės 8 d. sprendimu pripažino negaliojančiomis 2009 m. kovo 27 d. pirkimo–pardavimo sutartį ir 2010 m. gegužės 25 d. pirkimo–pardavimo sutartį bei taikė restitucijÄ â€“ iÅ¡ ieÅ¡kovo priteisė Lietuvos Respublikai 127 432,80 Eur (440 000 Lt).

Kadangi sandoriai, kuriuos Å¡alys sudarė įgyvendindamos tarpusavio sutartį, yra teismo pripažinti negaliojančiais ir ieÅ¡kovas turi pareigÄ grÄ Å¾inti valstybei lėšas (127 432,80 Eur), kurias ieÅ¡kovas ir apeliantas gavo kaip pajamas pagal negaliojančius sandorius, darytina iÅ¡vada, kad iÅ¡nyko teisėtas Å¡alių gautų pagal negaliojančius sandorius pajamų pagrindas, o ieÅ¡kovas pagal pripažintus negaliojančiais sandorius negavo pajamų. Kadangi pagal teismo Å¡ioje byloje nustatytÄ Å¡alių susitarimÄ ieÅ¡kovas turėjo prievolę sumokėti atsakovui savo gautų pajamų pagal pirkimo–pardavimo sutartį dalį, teismui kitoje byloje konstatavus, kad 2010 m. gegužės 25 d. pirkimo–pardavimo sutartis negalioja nuo sudarymo, t. y. nebuvo sudaryta, ieÅ¡kovas pagal nesudarytÄ sutartį negavo pajamų (nes gautas pajamas teismo sprendimu sumokėjo valstybei), todėl jam neatsirado prievolė (iÅ¡nyko pirkimo–pardavimo sutartį pripažinus negaliojančia) sumokėti pajamų dalį atsakovui.

Tačiau ieÅ¡kovas, neturėdamas tokios prievolės, sumokėjo savo gautų pajamų dalį atsakovui, dėl to atsakovas be teisinio pagrindo valdo ieÅ¡kovo jam sumokėtus 69 418,88 Eur ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad Å¡i suma turi bÅ«ti grÄ Å¾inta ieÅ¡kovui. Dėl bylos procesinės baigties 39. Apibendrindama tai, kas iÅ¡dėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nors ir kitais motyvais, tačiau ieÅ¡kovo ieÅ¡kinį tenkino pagrįstai.

Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, n u t a r i a : Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 30 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ . Teisėjai ArtÅ«ras Driukas Dalia Kačinskienė Vytautas Zelianka