2019-10-16 Nr. AB-19912-3-62-3-00068-2019-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-4450-968/2019

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00068-2019-0

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. spalio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. S. (E. S.) apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. balandžio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas E. S. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 2–3), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – Alytaus PN), 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2018 m. gegužės 1 d. iki 2019 m. sausio 9 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis) atliko bausmę Alytaus PN kamerų tipo patalpose. Teigė, kad kamerų tipo patalpų pasivaikščiojimo kiemelių būklė buvo antisanitarinė, jose buvo nesaugu, ant sienų veisėsi pelėsis, grybelis, sienos purvinos, byra tinkas, grindys nelygios, duobėtos, grindų betonas ištrupėjęs, pasivaikščiojimo kiemeliuose esantis sporto inventorius netvarkingas, surūdijęs, kiemelių niekas nevalo, juose pilna paukščių fekalijų, dulkių, iš šalia esančių kiemelių sklisdavo cigarečių dūmų kvapas. Pareiškėjas nurodė, kad dėl tokios pasivaikščiojimo kiemelių būklės jam tekdavo atsisakyti eiti pasivaikščioti. Taip pat turėjo teisę tik į vienos valandos pasivaikščiojimą gryname ore, nors priklausė 8 valandos per dieną. Alytaus PN administracija neatsižvelgia į pareiškėjo teikiamus skundus. Dėl minėtų atsakovo veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią emocine depresija, dvasiniais ir psichologiniais išgyvenimais.

3. Atsakovas pateikė atsiliepimą į skundą (b. l. 10–12), kuriame prašė skundą atmesti. Atsakovas pažymėjo, kad nuteistiesiems, kurie bausmę atlieka kamerų tipo patalpose, yra įrengti 7 pasivaikščiojimo kiemeliai, jų būklė yra gera, atitinkanti higienos normų reikalavimus, juose nuolatos palaikoma švara, sezoniškai atliekamas sienų dažymas, kiekviename pasivaikščiojimo kiemelyje yra šiukšlių dėžė. Sienos nėra atsilupusios, grindys išbetonuotos lygiai ir neištrupėjusios. Alytaus PN laikomiems nuteistiesiems draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Kiemeliuose yra įrengtos rūkymui skirtos vietos. Į pasivaikščiojimo kiemelius nerūkantieji yra išvedami atskirai nuo rūkančiųjų. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu kiekvieną dieną buvo išvedamas pasivaikščioti. Be to, kaip nurodė atsakovas, kiemelių ploto ir sporto inventoriaus juose įrengimo teisės aktai nereglamentuoja. Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, atlyginimo, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, kad buvo padaryta neturtinė žala. Būtina konkrečiai apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų išraišką (pasekmes) asmeniui Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.270 straipsnio prasme. Pareiškėjas remiasi abstrakčiais teiginiais, nepateikia jokių skunde dėstomas aplinkybes patvirtinančių objektyvių įrodymų, nedetalizuoja aplinkybių apie jam realiai padarytą neturtinę žalą, nenurodo, kuo grindžiamas prašomos priteisti žalos dydis.

II. 4. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2019 m. balandžio 11 d. sprendimu (b. l. 71–75) pareiškėjo skundą atmetė.

5. Teismas nurodė, kad nuteistųjų teisė pasivaikščioti gryname ore reglamentuota Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 103 straipsnyje, pagal kurio 1 ir 2 dalis nuteistieji BVK numatytais atvejais turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. Nuteistųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje pataisos įstaigos teritorijoje laikantis BVK 70 straipsnio reikalavimų. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka nuteistasis. Pasivaikščiojimo gryname ore kiemų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus reglamentuoja Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – ir Taisyklės), 18–21 punktai. Pasivaikščiojimo kiemuose gali būti sumontuota sporto įranga ar sporto inventorius, skirtas nuteistiesiems mankštintis gryname ore. Sporto įranga ir inventorius turi būti techniškai tvarkingi, patikimai pritvirtinti prie sienų ar grindų, nekelti pavojaus pataisos įstaigose laikomų asmenų ir personalo sveikatai ir gyvybei (Taisyklių 20 p.). Nei Taisyklių, nei kitų teisės aktų nuostatos nenumato atsakovui pareigos pasivaikščiojimų kiemeliuose įrengti sporto įrangos, sporto įranga ar sporto inventorius gali būti sumontuotas, tačiau neprivalomas, šiukšlių dėžės kiemeliuose taip pat nėra privalomos, todėl teismas pareiškėjo argumentus dėl pasivaikščiojimo kiemelių netinkamo įrengimo vertino kritiškai ir nurodė, kad neturi pagrindo atsakovo neteisėtų veiksmų konstatavimui. Teismas pažymėjo, kad pagal Taisyklių 21 punktą, pasivaikščiojimo kiemų sienos dengiamos lygia, patvaria ir drėgmei atsparia danga, grindys turi būti lygios ir neslidžios. Lietuvos higienos norma 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – Higienos norma 134:2015) pasivaikščiojimo kiemelių įrengimo nereglamentuoja.

6. Atsižvelgdamas į byloje pateiktas foto nuotraukas (b. l. 15–48) teismas sprendė, kad pasivaikščiojimo kiemai švarūs, tvarkingi, grindys lygios, neduobėtos, vietomis ant sienų matomi vandens nubėgimai, taip pat nubyrėjęs tinkas. Tačiau teismas pabrėžė, kad pareiškėjas tik konstatavo, jog pasivaikščiojimo kiemelių sienų tinkas nubyrėjęs, todėl pasivaikščiojimų kiemeliuose buvo pavojinga, bet nenurodė, kada konkrečiai, kokiomis aplinkybėmis jam buvo iškilęs realus pavojus. Pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog minėtos aplinkybės pažeidžia jo teises ir, jo manymu, duoda pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, tačiau visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio, sietino būtent su šiais pažeidimais. Teismas atkreipė dėmesį, kad sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Teismas pažymėjo, jog neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (CK 6.250 str. 1 d.). Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjo argumentus dėl netinkamos pasivaikščiojimo kiemelių būklės teismas atmetė.

7. BVK 145 straipsnio 1 dalis nustato, kad nuteistiesiems, atliekantiems nuobaudas kamerų tipo patalpose, leidžiama skaityti knygas, žurnalus, laikraščius ir kitą literatūrą, kasdien vieną valandą, o nepilnamečiams, neįgaliesiems, kuriems nustatytas 0–40 procentų darbingumo lygis arba didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis, ir ligoniams (pagal gydytojo išvadą) – dvi valandas pasivaikščioti. Teismas nurodė, kad pareiškėjas pripažino, jog buvo vedamas pasivaikščioti vieną kartą į dieną po 1 valandą. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų ir nenurodė jokių faktinių aplinkybių, kad jis turėjo teisę į ilgesnį pasivaikščiojimą gryname ore. Tokių aplinkybių nenustatyta ir byloje. Todėl pareiškėjo argumentus dėl per trumpo pasivaikščiojimo teismas atmetė.

8. Teismas pažymėjo, kad sprendžiant dėl pareiškėjo teisės į ilgesnės trukmės pasivaikščiojimą, atsižvelgiama į tai, jog Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą Antrojoje bendrojoje ataskaitoje [CPT/Inf (92)3] 8 ir daugiau valandų laikotarpis rekomenduojamas ne kardomojo kalinimo įstaigose laikomų asmenų pasivaikščiojimams lauke, o jų užimtumui tam tikromis veiklomis ne jų kamerose.

9. Ginčo situacijos teisinis reglamentavimas ir byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai suponuoja išvadą, jog pareiškėjo skundo argumentai dėl jo orumą žeminančių sąlygų Alytaus PN yra grindžiami tik abstraktaus, deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia asmenine jo paties nuomone, nepatvirtinta jokiais objektyviais įrodymais, todėl šių argumentų teismas nevertino kaip lėmusių neturtinės žalos atsiradimą. Atsakovo pateikti teismui duomenys apie sveikatos būklę yra niekuo neišsiskiriantys nuo laisvėje esančių asmenų sveikatos problemų, pareiškėjas įrodymų apie kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą nepateikė, todėl teismas neturėjo pagrindo spręsti apie netinkamų gyvenimo sąlygų poveikį sveikatos būklei, kitoms fizinėms arba psichinėms pareiškėjo savybėms. Byloje esantys įrodymai taip pat nepatvirtino neteisėtų valstybės institucijos veiksmų – pareiškėjo laikymo nepriimtinomis sąlygomis, tiek ir priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų aplinkybių bei jo patirtų neigiamų išgyvenimų ar kitokio pobūdžio nepatogumų, o tuo pačiu, ir neturtinės žalos atsiradimo fakto.

III. 10. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo (b. l. 80–81) panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti pareiškėjui 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

10.1. Teismas nevertino ir netyrė pareiškėjo teiginių. Taip buvo pažeista jo teisė į objektyvų ir nešališką teismą.

10.2. Teismas nepagrįstai teigia, kad „nei Taisyklių, nei kitų teisės aktų nuostatos nenumato atsakovui pareigos pasivaikščiojimo kiemeliuose įrengti sporto įrangos, sporto įranga ar sporto inventorius gali būti sumontuotas, tačiau neprivalomas, šiukšlių dėžės kiemeliuose taip pat nėra privalomos, todėl teismas pareiškėjo argumentus dėl pasivaikščiojimo kiemelių netinkamo įrengimo vertina kritiškai ir neturi pagrindo atsakovo neteisėtų veiksmų konstatavimui“. Šiuo atveju ginčas keliamas dėl sporto įrangos ar inventoriaus būklės, o ne dėl to, kad sporto įrangos ar inventoriaus pasivaikščiojimo kiemeliuose nėra.

10.3. Iš Alytaus PN pateiktų pasivaikščiojimo kiemelių nuotraukų matyti, kad daugumos kiemelių sienų danga yra nelygi, aptrupėjusi, purvina, paveikta drėgmės, pelėsio bei grybelio, grindų danga taip pat netvarkinga ir nelygi, duobėta, kiemelių durys ir kiemeliuose esantis sporto inventorius paveikti korozijos. Tai patvirtina pareiškėjo pretenzijas dėl netinkamų pasivaikščiojimo kiemelių sienų, grindų ir inventoriaus būklės. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmuose yra išnagrinėta administracinė byla Nr. I-6564-422/2018, kurioje teismas pripažino, jog pareiškėjo argumentas dėl netinkamos pasivaikščiojimo kiemelių būklės yra pagrįstas. Be to, pareiškėjas teigia, kad jam kelia abejonių pirmosios instancijos teismo teisėjos, išnagrinėjusios skundžiamą sprendimą, šališkumas, kadangi iš nuotraukų aiškiai matyti pareiškėjo dėstomi nusiskundimai.

10.4. Teismas nepagrįstai teigia, kad „pareiškėjas tik konstatavo, jog pasivaikščiojimo kiemelių sienų tinkas nenubyrėjęs, todėl pasivaikščiojimo kiemeliuose buvo pavojinga, tačiau nenurodė, kada konkrečiai, kokiomis aplinkybėmis jau buvo iškilęs realus pavojus“. Pareiškėjas teismui suformulavo reikalavimą ir nurodė, kad išsireikalautų pareiškėjui teiktus skundus atsakovui, pateikė atsikirtimą į atsakovo atsiliepimą, pateikė visus turėtus atsakovo atsakymus. Atsakovas sąmoningai laikė pareiškėją orumą žeminančiomis sąlygomis, tyčia trukdė rinkti įrodymus, nes pagal pareiškėjo prašymą atsakovas kiemelių nuotraukų nedarė.

10.5. Tai, kad teismas buvo šališkas rodo aplinkybė, jog teismas rėmėsi atsakovo teiginiais, kad pasivaikščiojimo kiemelius tvarko nuteistasis, tačiau jokių patvirtinančių įrodymų teismui nepateikė. Teismas turėjo remtis pareiškėjo teiginiais, nes atsakovas nepaneigė pareiškėjo teiginių dėl to, kad pasivaikščiojimo kiemeliai yra netvarkomi. Visą ginčo laikotarpį pareiškėjas buvo vedamas į lauką kartu su rūkančiais asmenimis ir nuolatos buvo verčiamas kvėpuoti tabako dūmų užterštu oru. Atsakovas neužtikrino, kad pareiškėjas, kuris nerūko, būtų vedamas į lauką atskirai nuo rūkančiųjų.

11. Atsakovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 85–87), kuriame prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas nurodo, kad visa su skundu susijusi medžiaga, atsiliepimas į pareiškėjo skundą buvo pateikti pirmosios instancijos teismui ir buvo tinkamai išnagrinėta bei įvertinta. Pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, kad jam padaryta turtinė ir neturtinė žala, nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai ji pasireiškė. Teiginiai apie padarytą žalą yra neparemti jokiais faktiniais įrodymais, pareiškėjas siekė žalos atlyginimo, todėl privalėjo visas aplinkybes tinkamai įrodyti, tačiau jokių įrodymų, kuriuos būtų galima įvardinti objektyviais, nepateikė, taip pat nedetalizavo aplinkybių, kurios galėtų patvirtinti apie pareiškėjui padarytą tariamą neturtinę žalą. Pareiškėjas rėmėsi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindė bei konkrečiai neįvardino valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nebuvo pagrindo priteisti žalos atlyginimą. Pareiškėjo nurodyti neturtinės žalos atsiradimą galintys sąlygoti veiksniai neįrodė realaus neturtinės žalos atsiradimo ar egzistavimo fakto.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 12. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo dėl pareiškėjo patirtų išgyvenimų kalint netinkamomis sąlygomis Alytaus PN.

13. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

14. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

15. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl pasivaikščiojimo kiemelių būklės. Pareiškėjas taip pat pabrėžia, jog sporto įrangos ar inventoriaus būklė pasivaikščiojimo kiemeliuose nėra tinkama. Pirmosios instancijos teismas iš byloje pateiktų fotonuotraukų nustatė, jog pasivaikščiojimo kiemeliai yra švarūs, tvarkingi, grindys lygios, neduobėtos, vietomis ant sienų pastebimi vandens nubėgimai, taip pat nubyrėjęs tinkas (žr. šios Nutarties 6 p.). Dėl pasivaikščiojimo kiemeliuose esančios įrangos pirmosios instancijos teismas sprendime citavo Taisyklių 20 punktą ir nurodė, kad nei Taisyklių, nei kitų teisės aktų nuostatos nenumato atsakovui pareigos pasivaikščiojimų kiemeliuose įrengti sporto įrangos, sporto įranga ar sporto inventorius gali būti sumontuotas, tačiau neprivalomas, todėl sprendė, kad neturi pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtų veiksmų.

16. Teisėjų kolegija, įvertinusi į bylą pateiktus duomenis (b. l. 58–64), atsakovo fotonuotraukas (b. l. 15–48), pažymi, kad Alytaus PN neužtikrino, jog pasivaikščiojimo kiemeliai atitiktų Taisyklių 20 ir 21 punktų reikalavimus. Iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas kreipėsi į Alytaus PN administraciją su skundais dėl sporto inventoriaus ir atliekamų kiemelių remonto, pareiškėjas skunde pakankamai detaliai nurodė, kad sporto inventorius yra techniškai netvarkingas, surūdijęs. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas galėjo patirti tam tikrų nepatogumų, neturtinę žalą, tačiau taip pat teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad iš administracinių teismų praktikos matyti, jog asmens, kuris patyrė neturtinę žalą dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija.

17. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi EŽTT praktika panašiose bylose. EŽTT, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją, 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą ). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, jog ne visais atvejais tam, kad būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662‑2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą; taip pat žr. 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

18. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamoje byloje nustatytas faktines aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir dydžio, nustatytų pažeidimų pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjui dėl nustatytų pažeidimų atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal CK 6.250 straipsnį. Pareiškėjo laikymo sąlygų neatitikimas teisės aktų reikalavimams galėjo sukelti tik nežymių trumpalaikių nepatogumų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Atsižvelgiant į tai, kas buvo išdėstyta prieš tai, šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteistinas.

19. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad visą ginčo laikotarpį buvo vedamas į lauką kartu su rūkančiaisiais asmenimis ir nuolatos buvo verčiamas kvėpuoti tabako dūmų užterštu oru. Pareiškėjas skundžiasi iš esmės dėl to, kad iš gretimų kiemelių sklinda tabako dūmai. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas kiemeliuose buvo laikomas atskirai nuo rūkančiųjų, nenurodė, kad dėl to, jog iš gretima esančių pasivaikščiojimo kiemelių buvo verčiamas kvėpuoti tabako dūmais, būtų skundęsis Alytaus PN administracijai. Teisėjų kolegija sutinka su tuo, kad pareiga sudaryti laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenimis saugią sveikatai gyvenamąją aplinką ir kad nerūkantieji gyvenamosiose patalpose nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru kyla nepriklausomai nuo to, ar nerūkantis asmuo atitinkamu būdu (žodiniu ar rašytiniu pareiškimu, skundu) primena įstaigos administracijai šią pareigą ar ne, tačiau šis aspektas yra svarbus, siekiant įvertinti, ar administracija, žinodama apie įpareigojimų nesilaikymą, ėmėsi, kad jų būtų laikomasi. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginiai dėl to, kad buvo verčiamas kvėpuoti tabako dūmų užterštu oru, atmetami.

20. Dėl pareiškėjo argumento, kad pasivaikščiojimo kiemeliai yra netvarkomi, teisėjų kolegija pažymi, kad Taisyklės ar kiti teisės aktai nenumato pasivaikščiojimų kiemeliuose įrengti šiukšlines. Atsakovas, atsakydamas į pareiškėjo skundus, nurodė, kad dėl kiemelių valymo buvo perspėti atsakingi asmenys, jog kiemeliai būtų tvarkomi (b. l. 58), kad pasivaikščiojimo kiemeliai yra nuolat tvarkomi ir prižiūrimi (b. l. 60), be to, vadovaujantis BVK 110 straipsnio 1 dalies 5 punktu, laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji privalo pasibaigus pasivaikščiojimui ir ilgalaikiam pasimatymui, sutvarkyti tam skirtą vietą ir patalpą (b. l. 61). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pareiškėjo argumentus dėl netvarkomų kiemelių atmeta.

21. Atsakydama į apeliacinio skundo argumentą dėl pirmosios instancijos teismo teisėjos šališkumo, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas nenurodė ABTĮ 44 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtintų pirmosios instancijos teismo teisėjos šališkumo pagrindų, o teisėjų kolegija jų nenustatė, todėl nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad sprendimą priėmė šališkas teismas. Abstraktaus pobūdžio argumentai, kad teisėja yra šališka atsakovams ar, kad priėmė pareiškėjui nepalankų sprendimą, nėra teisinis pagrindas abejoti pirmosios instancijos teismo teisėjos nešališkumu.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo E. S. (E. S.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. balandžio 11 d. sprendimą pakeisti pripažįstant, kad Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus pataisos namų, pažeidė pareiškėjo E. S. (E. S.) teisę į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė