2018-07-05 Nr. AB-12620-3-61-3-02803-2016-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-807-602/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02803-2016-5

Procesinio sprendimo kategorija 12.13.1.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. liepos 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. M. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas E. M. (toliau – ir pareiškėjas) su patikslintu skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2016 m. birželio 13 d. sprendimą Nr.S-121(7-305/2015), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, atsakovas) 2015 m. lapkričio 25 d. sprendimą Nr. 68-203, Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Šiaulių AVMI) 2015 m. rugsėjo 4 d. sprendimą Nr. 44.4-22/14-31/194, bei atleisti pareiškėją nuo skaičiuojamų palūkanų pagal sudarytą mokestinės paskolos sutartį Nr. (23.24-08)-327-5153.

2. Pareiškėjas skunde paaiškino, kad VMI pagal pareiškėjo prašymą pasirašė mokestinės paskolos 2015 m. rugpjūčio 19 d. sutartį Nr. (23.24-08)-327-5153 dėl 41 427,54 Eur mokestinės nepriemokos atidėjimo / išdėstymo laikotarpiui nuo 2015 m. liepos 20 d. iki 2020 m. liepos 19 d. Pareiškėjui pateikus prašymą atleisti jį nuo sutartinių palūkanų mokėjimo, jo prašymas nebuvo tenkinamas.

3. Pareiškėjas teigė, jog Šiaulių AVMI, VMI ir Komisijos priimti sprendimai nepagrįsti, todėl naikintini. Pareiškėjo nuomone, Komisijos sprendimas yra neteisingas, nes priimtas, neatsižvelgus į skunde nurodytas aplinkybes: jo sveikata yra pablogėjusi, nedirba, gauna 262 Eur pensiją, dirbdamas uždarojoje akcinėje bendrovėje „Investika“ (toliau – ir UAB „Investika“) gaudavo apie 100 Eur, dabar nedirba. Nurodė, jog jo vardu įregistruotas nekilnojamasis turtas pajamų neduoda, todėl nėra priežasties netaikyti Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 100 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatų. Be to, pareiškėjas turi įsipareigojimus D. M. pagal žemės pirkimo sutartį, pagal kurią skolingas 11 380 Eur.

4. Nurodė, jog šiuo metu jis neturi jokių galimybių vykdyti su VMI sudarytą mokestinės paskolos sutartį, pinigus įmokų mokėjimui jam perveda duktė N. A., kuriai jis privalės grąžinti. Pareiškėjo nuomone, neteisinga, kad dėl sunkios ekonominės padėties negalint iš karto sumokėti susitarime nurodytos sumos, ši suma ženkliai išaugtų dėl skaičiuojamų palūkanų.

5. Atsakovas prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

6. Nurodė, jog pareiškėjas VMI prašė atleisti nuo palūkanų mokėjimo MAĮ 141 straipsnio 1 dalies, 1 punkto, 100 straipsnio 1 dalies 3 punkto numatytais pagrindais, t. y. jei mokesčių mokėtojas įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo, ir delspinigius ir / ar palūkanas išieškoti netikslinga ekonominiu ir (ar ) socialiniu požiūriu.

7. Nurodo, kad VMI atliko pareiškėjo 2008 m. sausio 1 d. – 2008 m. gruodžio 31 d. laikotarpio gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) patikrinimą ir 2014 m. kovo 20 d. patikrinimo aktu Nr. 35-26 nustatė, kad nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartis su pirkėju uždarąja akcine bendrove „PB Group“ (toliau – ir UAB „PB Group“) sudaryta tokiu būdu, kad būtų sumažintas pelno mokestis ir išvengta GPM mokėjimo, t. y. mokesčio bazė perkelta tam asmeniui, kuris mokesčių mokėti neprivalo arba turi jų mokėti mažiau. VMI paskaičiavo pareiškėjui mokėtiną 130 037 Lt GPM sumą, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 36 straipsnio 2 dalimi, MAĮ 96 ir 97 straipsnių nuostatomis, VMI pareiškėjui apskaičiavo 80 466 Lt GPM delspinigių bei vadovaudamasi MAĮ 139 straipsniu, skyrė 13 004 Lt GPM baudą.

8. Atsakovas pažymėjo, jog pareiškėjas, sudarydamas su VMI 2015 m. rugpjūčio 19 d. sutartį dėl mokestinės nepriemokos atidėjimo / išdėstymo, žinojo sudaromo susitarimo sąlygas, su jomis sutiko, todėl negali būti atleistas nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų) palūkanų MAĮ 141 straipsnio 1 dalies, 1 punkto pagrindu. Atleisti pareiškėją dėl sunkios asmens ekonominės (socialinės) padėties, pagrindo nėra, kadangi pareiškėjo vardu įregistruoti nekilnojamojo turto objektai (jų dalys), jis gauna senatvės pensiją, turi darbą UAB „Investika“, be to 2007 m. gavo pajamas (1 338 000 Lt) už parduotą nekilnojamąjį turtą, įrodymų apie šių lėšų panaudojimą, nepateikta.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 14 d. sprendimu pareiškėjo E. M. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

10. Teismas nustatė, jog VMI su pareiškėju 2015 m. rugpjūčio 19 d. sudarė Mokestinės paskolos sutartį Nr. (23.24-08)-327-5153 dėl 41 427,54 Eur mokestinės nepriemokos atidėjimo / išdėstymo laikotarpiui nuo 2015 m. liepos 20 d. iki 2020 m. liepos 19 d. Pareiškėjas Šiaulių AVMI pateikė 2015 m. liepos 17 d. prašymą atleisti jį nuo numatomų mokestinės paskolos palūkanų, remdamasis MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punkte, 100 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytais pagrindais, tačiau Šiaulių AVMI 2015 m. rugsėjo 4 d. sprendimu Nr. 44.4-22/14-31/194 pareiškėjo prašymo netenkino (b. l. 32-34). Šį sprendimą pareiškėjas apskundė VMI, kuri 2015 m. lapkričio 25 d. sprendimu Nr. 68-203, pareiškėjo skundo netenkino. Pareiškėjas, nesutikdamas su VMI sprendimu, kreipėsi į Mokestinių ginčų komisiją, kuri 2016 m. birželio 13 d. sprendimu Nr. S-121 (7-305/2015) patvirtino VMI sprendimą. Teismas, vertindamas visus įrodymus, priėjo prie išvados, kad pareiškėjo skundžiami Šiaulių AVMI, VMI Komisijos sprendimai buvo priimti, atsižvelgiant į visus įrodymus, kurie buvo pateikti minėtų skundų nagrinėjimo metu, sprendimai yra išsamūs, motyvuoti ir pagrįsti, jų naikinti nėra teisinio pagrindo.

11. Atleidimo nuo palūkanų pagrindus nustato Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 88 straipsnio 6 dalis, 100 straipsnio 1 dalis ir 141 str. 1 dalis bei Lietuvos Respublikos valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko 2004 m. liepos 26 d. įsakymu Nr. VA-144 patvirtintų „Atleidimo nuo baudų ir delspinigių taisyklių (toliau – ir Taisyklių) 7 punktas. Teismas pažymėjo, jog mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet dar nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies, jei jis įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo (MAĮ 141 str. 1 d. 1 punktas).

12. Vertindamas byloje pateiktus įrodymus, teismas nustatė, jog Šiaulių AVMI atliko pareiškėjo 2008 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. laikotarpio GPM patikrinimą ir 2014 m. kovo 20 d. patikrinimo aktu Nr. 35-26 nustatė, kad pareiškėjas ir uždaroji akcinė bendrovė „Škvalas“ (toliau – UAB „Škvalas“) pagal 2007 m. gruodžio 29 d. Nekilnojamo daikto pirkimo- pardavimo sutartį pardavė nekilnojamąjį turtą UAB „PB GROUP“ bendroje sumoje už 1 500 000 Lt. Pareiškėjui priklausanti dalis parduota už 1 338 000 Lt, o UAB „Škvalas“ priklausanti dalis parduota už 162 000 Lt. Pareiškėjui priklausanti dalis parduota ženkliai didesne kaina, nei UAB „Škvalas“ dalis. Tačiau Nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo ataskaitoje Nr. I-07-13S nekilnojamas turtas, nuosavybės teise priklausęs pareiškėjui, įvertintas tik 250 000 Lt, o priklausęs UAB „Škvalas“ įvertintas 798 000 Lt. Pareiškėjui priklausantis turto plotas sudarė 23,45 procentus bendro parduoto turto ploto. Pareiškėjas buvo UAB „Škvalas“ akcininkas ir likvidatorius. Nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sandoryje, pareiškėjas atstovavo save, kaip fizinį asmenį, ir UAB „Škvalas“. Atsižvelgusi į minėtas aplinkybes, Šiaulių AVMI darė išvadą, kad 2007 m. gruodžio 29 d. Nekilnojamo daikto pirkimo-pardavimo sutartis su pirkėju UAB „PB GROUP“ sudaryta tokiu būdu, kad būtų sumažintas pelno mokestis ir išvengta GPM mokėjimo, t. y. mokesčio bazė perkelta tam asmeniui, kuris mokesčių mokėti neprivalo arba turi jų mokėti mažiau. Šiaulių AVMI pareiškėjui apskaičiavo mokėtiną 130 037 Lt GPM sumą, 80 466 Lt GPM delspinigius, bei skyrė 13 004 Lt GPM baudą. Mokestinis ginčas dėl nustatytos mokestinės prievolės baigėsi 2015 m. gegužės 20 d. Susitarimu dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžio (VMI pasirašė su pareiškėju Susitarimą dėl 42 952,68 EUR sumos). VMI su pareiškėju 2015 m. rugpjūčio 19 d. sudarė Sutartį (toliau – ir Sutartis) dėl mokestinės nepriemokos atidėjimo / išdėstymo.

13. Teismas pažymėjo, jog pagal Sutarties 4 punktą „Mokesčių mokėtojas už suteiktą mokestinę paskolą moka palūkanas, kurių dydį nustato finansų ministras. Palūkanos mokamos pagal patvirtintą grafiką. Pavėluotai, t.y. pažeidus sutarties grafiką, mokant atidėtos / išdėstytos mokestinės nepriemokos įmokas, skaičiuojamos padidintos palūkanos, o pavėluotai mokant palūkanų sumas, skaičiuojami delspinigiai”. Teismas vertino, jog pareiškėjas, sudarydamas Sutartį žinojo visas sudaromo susitarimo su mokesčių administratoriumi sąlygas ir pasirašydamas Sutartį su jomis sutiko, todėl negali būti atleistas nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų) palūkanų MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punkto (nesant jo kaltės) pagrindu.

14. Teismas, vertindamas ar pareiškėjas gali būti atleistas nuo delspinigių mokėjimo dėl sunkios fizinio asmens ekonominės (socialinės) padėties, įvertino tai, jog pareiškėjas buvo UAB „Investika” direktorius, iki 2016 m. kovo 1 d. gavo darbo užmokestį ir senatvės pensiją. VĮ Registrų centro duomenis pareiškėjo vardu yra įregistruoti 7 nekilnojamojo turto objektai (jų dalys) (butas Šiauliuose, 3 žemės sklypai su namais 2 žemės sklypai ir 1 žemės sklypas su šiltnamiu Voveriškių k., Šiaulių raj.). Pareiškėjas pagal 2007 m. gruodžio 29 d. Nekilnojamo daikto pirkimo- pardavimo sutartį pardavė nekilnojamąjį turtą UAB „PB GROUP“, pareiškėjui priklausanti dalis parduota už 1 338 000 Lt.

15. Teismas pažymėjo, jog nagrinėjamos bylos atveju, nėra neginčytinai įrodyta, kad pareiškėjo ekonominė (socialinė) padėtis yra tokia sunki, jog pareiškėjas galėtų būti atleistas nuo palūkanų MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu. Atkreipė dėmesį į tai, kad Komisija 2016 m. birželio 13 d. sprendime Nr. S-121 (7-305/2015) pagrįstai nurodė, kad nors pareiškėjas nurodė, kad 2007 m. gautas 1 338 000 Lt pinigines lėšas išleido žemės sklypams įsigyti, tačiau įrodymų apie faktines išlaidas nekilnojamam turtui įsigyti ir gyvenamiesiems namams statyti nepateikė.

16. Taip pat teismas įvertino pareiškėjo teiginius, kad gaunamas pajamas skiria dengti skolinius įsipareigojimus D. M., bei tai, jog turės grąžinti dukrai jam šiuo metu duodamas pinigines lėšas. Teismas atkreipė dėmesį, kad valstybė negali būti traktuojama kaip nelygiavertis kreditorius kitų kreditorių atžvilgiu, dėl ko vykdydamas įsipareigojimus kitiems kreditoriams, pareiškėjas turėtų būti atleistas nuo įsipareigojimų biudžetui. Pažymėjo, jog apie turimus skolinius įsipareigojimus D. M. pareiškėjas nurodė tik Komisijai, tačiau šios aplinkybės nebuvo nurodytos Šiaulių AVMI ir VMI. Be to, apie nekilnojamojo turto pardavimą skelbimus spaudoje pareiškėjas įdėjo tik 2016 m. gegužės 24 d. ir 2016 m. gegužės 31 d., t. y. jau vykstant Komisijos posėdžiui. Teismas vertino, jog vien ta aplinkybė, jog pareiškėjas dar nėra pardavęs nekilnojamojo turto, neleidžia daryti išvados, kad pareiškėjo ekonominė (socialinė) padėtis yra sunki. Teismas, įvertinęs visus įrodymus, priėjo prie išvados, jog Šiaulių AVMI, VMI ir Komisija išsamiai ir motyvuotai išdėstė savo sprendimus.

III. 17. Pareiškėjas E. M. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 14 d. sprendimą ir tenkinti jo skundą.

18. Pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas netinkamai išnagrinėjus bylą.

19. Pareiškėjas paaiškino, jog 2007 metais pardavus gamybinį nekilnojamąjį turtą už 1 338 000 Lt, 2008 m. spalio mėnesį iš Šiaulių apskrities viršininko administracijos už 117 000 Lt nupirko išsimokėtinai (per 10 metų) žemės sklypą, kurį padalinus į atskirus sklypas, pradėjo statybas. Statybinių medžiagų pirkimo dokumentų negali pateikti, kadangi jų nerinko. Be to, už 115 000 Lt nupirko butą, esantį (duomenys neskelbtini), dukrai N. už 250 000 Lt nupirko nebaigtos statybos butą (duomenys neskelbtini), buto įrengimui skyrė 150 000 Lt. Kitai dukrai E. už 300 000 Lt pastatė ir įrengė namą (duomenys neskelbtini).Taip pat, įsigytame sklype pastatė dar tris objektus, tikėdamasis pelningai parduoti, kuriems išleido 800 000 Lt. Vieną objektą įregistravo, kiti du objektai neįregistruoti. Prasidėjus ekonominei krizei (2009 metais) – nekilnojamojo turto paklausa krito, turtas nuo 2014 metų pabaigos pardavinėjamas per nekilnojamojo turto pardavimų agentą. Įsipareigojimų pagal žemės pirkimo sutartį vykdymui, iš D. M. pareiškėjas pasiskolino 50 000 Lt, šiuo metu yra skolingas 11 380 Eur. Dukra augina du mažamečius vaikus, nedirba, yra pilnai išlaikoma vyro, todėl jos mokamas įmokas, pareiškėjas privalės grąžinti dukrai.

20. Pareiškėjas nesutinka su išvada, kad nekilnojamojo turto turėjimas yra priežastis netaikyti MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatų, kadangi pats turto turėjimas jokių pajamų neduoda. Nurodo, jog su VMI pasirašytame Susitarime, pareiškėjas privalo sumokėti numatytą prievolę ir praranda teisę ginčyti jos apskaičiavimo teisingumą, o mokesčių administratorius negali apskaičiuoti didesnės sumos, negu nurodyta. Pareiškėjo vertinimu, neteisinga, kad dėl sunkios ekonominės padėties negalint iš karto sumokėti Susitarime nurodytos sumos, ši suma ženkliai išaugtų dėl skaičiuojamų palūkanų.

21. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti bei palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 14 d. sprendimą nepakeistą.

22. Atsakovas pažymėjo, jog pareiškėjas, sudarydamas Sutartį su VMI žinojo visas sudaromo susitarimo sąlygas bei sutiko su jomis, todėl negali būti atleistas nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų) palūkanų MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punkto (nesant jo kaltės) pagrindu. Taip pat, atsižvelgiant į Mokesčių administravimo įstatymo nuostatas bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, bei įvertinus pareiškėjo turtinę padėtį (gauna darbo užmokestį, senatvės pensiją, yra UAB „Investika“ direktorius, pareiškėjo vardu registruoti nekilnojamojo turto objektai (jų dalys), transporto priemonė), be to pareiškėjas pardavė didelės vertės nekilnojamąjį turtą, atsakovas vertino, jog nėra neginčytinai įrodyta, kad pareiškėjo ekonominė (socialinė) padėtis yra tokia sunki, kad jis galėtų būti atleistas nuo palūkanų mokėjimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 23. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Mokestinių ginčų komisijos 2016 m. birželio 13 d. sprendimo Nr.S-121(7-305/2015), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2015 m. lapkričio 25 d. sprendimo Nr.68-203 ir Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2015 m. rugsėjo 4 d. sprendimo Nr.44.4-22/14-31/194.

24. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo E. M. skundą atmetė, pripažindamas, kad institucijų priimti sprendimai yra teisėti bei nustatydamas, kad nėra pagrindo atleisti pareiškėją nuo mokestinės paskolos palūkanų mokėjimo, remiantis Mokesčių administravimo įstatymo 100 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 141 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindais.

25. Pareiškėjas, nesutinkamas su pirmosios instancijos teismo 2016 m. lapkričio 14 d. sprendimu, apeliaciniu skundu prašo panaikinti teismo sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti. Apeliacinis skundas motyvuojamas tuo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė visas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo turtine padėtimi, todėl neteisingai vertino, kad nėra pagrindo pareiškėją atleisti nuo palūkanų mokėjimo dėl sunkios ekonominės (socialinės) padėties.

26. Byloje esančiais duomenimis, pirmosios instancijos teismas nustatė, jog:

26.1 VMI ir pareiškėjas 2015 m. gegužės 20 d. pasirašė Susitarimą dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžio (42 952,68 Eur sumai).

26.2 VMI su pareiškėju 2015 m. rugpjūčio 19 d. sudarė Mokestinės paskolos sutartį Nr. (23.24-08)-327-5153 dėl 41 427,54 Eur mokestinės nepriemokos atidėjimo / išdėstymo laikotarpiui nuo 2015 m. liepos 20 d. iki 2020 m. liepos 19 d.

26.3 Pareiškėjas Šiaulių AVMI pateikė 2015 m. liepos 17 d. prašymą atleisti jį nuo numatomų mokestinės paskolos palūkanų.

26.4 Šiaulių AVMI, vadovaudamasi MAĮ 100 straipsnio 1 dalimi, 141 straipsnio 1 dalini, 8 straipsnio 3 dalimi ir Taisyklių 7, 28.2 punktais, 2015 m. rugsėjo 4 d. sprendimu Nr. 44.4-22/14-31/194 pareiškėjo prašymo netenkino.

26.5 Pareiškėjas pateikė skundą VMI, kuri 2015 m. lapkričio 25 d. sprendimu Nr. 68-203 patvirtino Inspekcijos 2015 m. rugsėjo 4 d. sprendimą Nr. 44.4-22/14-31/194.

26.6 Pareiškėjas pateikė skundą Mokestinių ginčų komisijai, kuri 2016 m. birželio 13 d. sprendimu Nr. S-121 (7-305/2015) patvirtino VMI sprendimą Nr. 68-203 (b.l.25-29).

27. Nagrinėjamoje byloje spręstina, ar mokesčių administratorius tinkamai nagrinėjo klausimą ir ar priėmė teisėtą sprendimą dėl pareiškėjo atleidimo nuo mokestinės paskolos palūkanų mokėjimo. Minėta, kad mokesčių mokėtojas teikė prašymą atleisti jį nuo palūkanų mokėjimo remiantis MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punktu (atleidimas nuo baudų jei mokesčių mokėtojas įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo) ir 100 straipsnio 1 dalies 3 punktu (atleidimas nuo delspinigių kitais atvejais, kai delspinigius išieškoti netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu, kaip tai suprantama pagal šio įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą (netikslinga priverstinai išieškoti nepriemoką, kadangi sunki fizinio asmens ekonominė (socialinė) padėtis: fiziniam asmeniui reikia valstybės paramos (asmuo yra pensinio amžiaus, neįgalusis, asmeniui reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ir reabilitacija, asmuo yra bedarbis, gauna socialinę pašalpą) arba tokia parama jau teikiama. Šis nepriemokos pripažinimo beviltiška pagrindas taikomas tik mokesčių mokėtojams, kurie yra fiziniai asmenys, arba kai individualių (personalinių) įmonių savininkų ar ūkinių bendrijų narių sunki ekonominė (socialinė) padėtis). Vietos mokesčių administratorius ir centrinis mokesčių administratorius sprendė, kad nenustatyti šie atleidimo nuo delspinigių pagrindai. Komisija, remdamasi pareiškėjo skundu, išnagrinėjo pareiškėjo reikalavimą dėl atleidimo nuo palūkanų remiantis MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punktu.

28. Minėta, kad pareiškėjo mokestinis patikrinimas baigtas pasirašius susitarimą dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžių, šiame susitarime nurodyta, kad mokestine prasme vertintas sandoris buvo sudarytas tokiu būdu, kad būtų sumažintas pelno mokestis ir išvengta GPM mokėjimo, tačiau Šiaulių AVMI akte ir sprendime MAĮ 69 straipsnio taikymas nebuvo pakankamai pagrįstas, kad būtų suformuota aiški mokestinė bazė, todėl mokesčių administratorius neturi pakankamai įrodymų savo pozicijoms pagrįsti, dėl to sudaromas šis susitarimas. Šias aplinkybes akcentavo ir Šiaulių AVMI skundžiamame sprendime bei akcentavo, kad šiuo atveju gali būti taikomas MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punktas, tačiau netenkino tokio mokesčių mokėtojo prašymą, nustatęs, kad mokesčių mokėtojas neįrodė, kad dėl pateisinamų priežasčių negali nustatytu terminu įvykdyti mokestinės prievolės. Centrinis mokesčių administratorius akcentavo, kad Šiaulių AVMI paskaičiavo pareiškėjui GPM remiantis MAĮ 69 straipsniu, mokestinis ginčas baigėsi pasirašius susitarimą dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžių, pareiškėjas žinojo visas susitarimo sąlygas ir su jomis sutiko, todėl negali būti atleistas nuo palūkanų.

29. Minėti bylos duomenys patvirtina, kad vietos ir centrinio mokesčių administratoriaus sprendimų motyvai yra prieštaringi pasisakant dėl MAĮ 69 straipsnio reikšmės. Sprendžiant klausimą dėl mokesčio mokėtojo atleidimo nuo baudų, delspinigių ar palūkanų MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, kuris yra siejamas su mokesčių mokėtojo kaltės nebuvimu dėl padaryto pažeidimo, ir nustačius MAĮ 69 straipsnio taikymą, paprastai minėtas atleidimo pagrindas negalėtų būti taikomas. MAĮ 69 straipsnis, nustatantis mokesčio apskaičiavimą taikant turinio viršenybės prieš formą principą, taikytinas, kai nustatomas mokesčio mokėtojo piktnaudžiavimas teise, taigi negalima tvirtinti dėl mokesčio mokėtojo kaltės nebuvimo. Tačiau nagrinėjamu atveju susitarime dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžių nurodyta, kad MAĮ 69 straipsnio taikymas nebuvo pakankamai pagrįstas ir tai akcentavo vietos mokesčių administratorius. Centrinis mokesčius administratorius nepagrįstai akcentavo, kad MAĮ 69 straipsnis buvo taikomas Šiaulių AVMI sprendime, tačiau šis sprendimas nėra mokestinės nepriemokos nustatymo pagrindas, todėl jame nustatytomis aplinkybėmis nebuvo pagrindo remtis.

30. Pastebėtina taip pat ir tai, kad centrinis mokesčių administratorius nenurodė, kodėl pareiškėjas negali būti atleistas nuo palūkanų, t.y. tinkamai nemotyvavo savo priimto sprendimo. Centrinio mokesčių administratoriaus nurodyta aplinkybė dėl susitarimo sudarymo, savaime nepagrindžia tokio sprendimo. MAĮ 88 straipsnio 6 dalis (2012 06 19 įstatymo Nr. XI-2078 dalies redakcija) (Šio Įstatymo 100 straipsnio 1 dalyje nustatytais pagrindais mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet nesumokėtų (neišieškotų) palūkanų, padidintų palūkanų, palūkanų delspinigių ar jų dalies. Šiam atleidimui mutatis mutandis (lot. su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) taikomos šio Įstatymo 100 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios atleidimo nuo delspinigių tvarką.) nustato pareiškėjo mokesčio mokėtojo teisę būti atleistam nuo palūkanų, Taisyklės (redakcija nuo 2012 m. spalio 7 d.) reglamentuoja tokio atleidimo tvarką. Faktinio pagrindo, dėl kurio skaičiuojamos palūkanos, konstatavimas nesudaro pagrindo tvirtinti, kad prašymas dėl palūkanų yra nepagrįstas.

31. Nustačius, kad vietos ir centrinio mokesčių administratoriaus sprendimų motyvai yra prieštaringi, centrinis mokesčių administratorius nemotyvavo tinkamai savo sprendimo, o Komisija patvirtino šiuos sprendimus, sprendimai naikinami ir mokesčio mokėtojo skundas perduodamas nagrinėti centriniam mokesčių administratoriui iš naujo (ABTĮ 91 str. 1 d. 1 p., MAĮ 155 str. 4 d. 5 p.). Pirmosios instancijos teismas neteisingai sprendė dėl minėtų mokesčių administratoriaus taikytų materialinės teisės normų, todėl sprendimas naikinamas (ABTĮ 147 str.).

32. Pažymėtina, kad mokesčių administratorius be pagrindo akcentavo tik mokesčių mokėtojo nurodytus atleidimo nuo palūkanų įstatymo pagrindus. Taisyklių 13.3 ir 13.4 punktai įtvirtina mokesčių mokėtojo prašyme dėl atleidimo nuo palūkanų nurodyti atleidimo pagrindą ir su atleidimo pagrindais susijusius faktinius duomenis. Nei MAĮ, nei Taisyklės įsakmiai nenustato, kad mokesčių mokėtojas gali būti atleistas nuo palūkanų tik jam teisingai nurodžius tinkamą teisinį pagrindą, arba prašymas gali būti nagrinėjamas tik mokesčio mokėtojo nurodytose prašymo ribose. Be to, remiantis Taisyklėmis mokesčių administratorius gali nagrinėti šį klausimą ir savo iniciatyva. Taigi mokesčių mokėtojui nepalankaus sprendimo motyvais negali būti argumentai dėl tinkamo teisinio pagrindo nenurodymo.

33. Nustačius, kad pareiškėjo skundas turėtų būti nagrinėjamas iš naujo, nevertintini apeliacinio skundo argumentai dėl prašymo dalies atleisti jį nuo palūkanų mokėjimo remiantis MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punktu. Centrinis mokesčių administratorius, nagrinėdamas skundą iš naujo ir nustatęs pasikeitusią faktinę padėtį, turėtų iš naujo vertinti ir minėto punkto taikymo galimybę. Kitaip aiškinant MAĮ ir Taisyklėse nustatytą atleidimo nuo palūkanų taikymo tvarką, nagrinėjamu atveju būtų pažeista pareiškėjo teisė, kad jo klausimas institucijoje būtų išspręstas per protingą terminą.

34. Patenkinus pareiškėjo skundą, jo naudai priteisiamas sumokėtas žyminis mokestis – 42 Eur žyminio mokesčio.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

pareiškėjo E. M. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 14 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. birželio 13 d. sprendimą Nr. S-121(7-305/2015), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2015 m. lapkričio 25 d. sprendimą Nr. 68-203 ir perduoti skundą nagrinėti centriniam mokesčių administratoriui iš naujo.

Priteisti pareiškėjo E. M. naudai iš atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 42 Eur (keturiasdešimt du eurus) žyminio mokesčio.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius