A-438-2652-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A438-2652/2012

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00436-2011-1

Procesinio sprendimo kategorija 5; 38 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. lapkričio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

dalyvaujant pareiškėjos atstovei Stasei Kazlauskienei,

atsakovo atstovams Evelinai Džiovenytei, Nijolei Bijanskienei,

trečiojo suinteresuoto asmens atstovei Rasai Rimkutei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjos Viešosios įstaigos Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės skundą apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos Viešosios įstaigos Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės skundą atsakovei Kauno teritorinei ligonių kasai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijai ir Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos dėl ekspertizės pažymos dalies panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja viešoji įstaiga Respublikinė Vilniaus psichiatrijos ligoninė kreipėsi į teismą skundu ir skundo papildymu, prašydama panaikinti Kauno teritorinės ligonių kasos 2011 m. vasario 28 d. ekspertizės pažymos Nr. 103-50 10 dalies 5 ir 6 punktus.

Pareiškėja teismui nurodė ir jos atstovės posėdžio metu paaiškino, jog viešoji įstaiga Respublikinė Vilniaus psichiatrijos ligoninė (toliau – ir VšĮ Respublikinė Vilniaus psichiatrijos ligoninė, ir Ligoninė) yra pasirašiusi sutartį su Kauno teritorine ligonių kasa (toliau – ir Kauno TLK, ir TLK) dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo. Kauno TLK 2010 m. spalio 12-18 d. dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo asmenims, kuriems suteiktos paslaugos apmokamos iš privalomojo sveikatos draudimo lėšų, atliko patikrinimą ir surašė 2011 m. vasario 28 d. ekspertizės pažymą Nr. 103-50.

Nurodė, kad nesutinka su atsakovo ekspertizės pažymos 10 dalies 5 punkte padaryta išvada, jog penkiais atvejais paslaugos neteisingai priskirtos Sergančiųjų psichikos ligomis ilgalaikio gydymo profiliui, kad buvo pažeistas Sveikatos apsaugos ministro 1998 m. birželio 18 d. įsakymo Nr. 329 „Dėl bazinių kainų patvirtinimo“ 4.10 punktas, teigia, jog neteisėtai ir nepagrįstai priskaičiuota 23 254,33 Lt žala Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui. Pareiškėjos teigimu, atsakovas nepagrįstai vadovaujasi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir Lietuvos Respublikos SAM) 1998 m. birželio 18d.

įsakymo Nr.329 4.10 punkto bendra nuostata ir nesivadovauja teisės aktais, tiesiogiai reglamentuojančiais ilgai gydomų sergančiųjų psichikos ligomis apmokėjimą. Lietuvos Respublikos SAM 1998 m. gegužės 27d. įsakymo Nr.273 I-ajame priede, Lietuvos Respublikos SAM 1999 m. įsakymo Nr. 256 9-ame priede nurodyta, jog prie ilgai gydomų ligonių priskiriami asmenys, sergantys ilgalaikiais psichiniais sutrikimais ir ligomis: F20. F25. L71-F73. F62, F84. FO0-FO3. F32.3, F33.2, F33.3 ir teritorinės ligonių kasos apmoka už ilgai gydomiems ligoniams suteiktas faktines asmens sveikatos priežiūros paslaugas pagal lovadienio kainą. t. y. už faktinį gydymo stacionare laiką.

Tas pats apmokėjimo pagrindas nurodytas ir Lietuvos Respublikos SAM 2008 m. gegužės 16 d. įsakymo Nr.V-466 „Dėl stacionarių asmens sveikatos priežiūros paslaugu, kurių išlaidos apmokamos privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis ir bazinių kainų sąrašo patvirtinimo” sąrašo 168 eilutėje. Atsakovas neturėdamas teisės aiškinti teisės aktus, juos aiškina taip, kad už paciento gydymą pagal Endogeninių psichikos sutrikimų III profilį mokama pagal Sveikatos apsaugos ministro 1998 m. birželio 18 d. įsakymo Nr. 329 „Dėl bazinių kainų patvirtinimo“ 4.10 punktą ne daugiau kaip už dvi nustatytas vidutines atitinkamo ligų gydymo profilio trukmes, t. y. 60 lovadienių x 2 = 120 dienų ir pacientas gali būti priskiriamas prie ilgai sergančių ligonių, priskirtų Endogeninių psichikos sutrikimų III profiliui ne anksčiau nei nuo 121 dienos.

Minėtas įsakymas nenustato atskaitos taško, kada turi susirinkti gydytojų konsultacinė komisija (toliau – ir GKK) ir nuspręsti, kada pacientas priskiriamas prie ilgai sergančiųjų ligonių. Pareiškėjos nuomone, gydytojų konsultacinė komisija paciento gydymo metu bet kada gali priimti sprendimą dėl pacientų nurodytų, 1-ojo priedo 1 dalies 3 punkte priskyrimo prie ilgai sergančiųjų, o šiai kategorijai priskyrus, pagal to paties įsakymo 1-ojo priedo 2 dalį, ketvirčiui pasibaigus teikti išvadą dėl tolimesnio gydymo ilgai sergančiųjų kategorijoje.

Taip pat pareiškėja nurodė, jog nesutinka su ginčijamos ekspertizės pažymos 10 dalies 6 punkto išvada, kuria nustatyta aštuoniolika pakartotinio pacientų stacionarizavimo atvejų, kai suteiktos paslaugos neteisingai priskirtos ligų gydymo profiliui, pažeidžiant Sveikatos apsaugos ministro 1998 m. birželio 18 d. įsakymo Nr. 329 „Dėl bazinių kainų patvirtinimo“ 4.18 punkto reikalavimus, nurodant, jog padaryta 24 938,00 Lt žala Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui. Nurodė, jog Lietuvos Respublikos SAM 2008 m. gegužės 16 d.

įsakymo Nr. V-466 „Dėl stacionarinių asmens sveikatos priežiūros paslaugų, kurių išlaidos apmokamos privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis ir bazinių kainų patvirtinimo“, kuris taikomas nuo 2008 m. gegužės 1 d., 155 punkte nustatyta, jog pirmoji hospitalizacija yra apmokama už 52 lovadienius, o 156 punkte nustatyta, jog esant rehospitalizacijai – mokama pagal lovadienio kainą, t. y., numatyta, kad apmokamas kiekvienas paciento gydymo atvejis. Todėl pareiškėjos nuomone, atsakovas rehospitalizacijos atvejais suteiktų paslaugų apmokėjimui neteisėtai taiko suminę apskaitą, nes tokia skaičiavimo tvarka teisės aktais nėra įtvirtinta, ji pažeidžia pareiškėjos teises, nes susidaro situacija, kai pareiškėja turi teikti paslaugas nemokamai.

Sveikatos apsaugos ministro 1998 m. birželio 18 d. įsakymo Nr. 329 4.18 punktas turi būti suprantamas taip, kad nepriklausomai kiek lovadienių pacientas buvo gydymas įstaigoje pirmosios hospitalizacijos metu, gydymo įstaigai sumokama už 52 lovadienius. Esant to paties paciento rehospitalizacijai gydymo įstaiga turi perskaičiuoti mokėjimą už pirmąją hospitalizaciją pagal faktinį lovadienių skaičių, o antroji rehospitalizacija apmokama pagal faktinę gulėjimo trukmę, tačiau ji negali viršyti rehospitalizacijai nustatytų normatyvų.

Kadangi normatyvų ribos nėra nustatytos, todėl turi būti apmokama už faktinį paciento gydymo laikotarpį. Tai patvirtina ir Sveikatos apsaugos ministro 2008 m. gegužės 16 d. įsakymu Nr. V-466 lentelės gale pateiktas „*“ (žvaigždutės) paaiškinimas „apmokama pagal lovadienio kainą“, taigi, lovadienių skaičius rehospitalizacijos atveju turi būti siejamas su faktiniu asmens gydymu ir negali būti taikoma suminės apskaitos kriterijus, kuris ir buvo taikomas nustatant ekspertizės pažymos 10 dalies 6 punktu tariamai padarytą žalą.

Pareiškėja pažymėjo, jog būna atvejų, kai pacientas 52 lovadienius buvo gydytas kitoje gydymo įstaigoje ir pareiškėja apie tai duomenų neturi, o atsakovas atlieka patikrinimą, sumuoja paciento gydymą abiejose gydymo įstaigose ir pareiškėjai už suteiktas paslaugas nemoka, nes traktuoja kaip rehospitalizaciją ir neteisėtai suteiktas paslaugas, tuo tarpu pareiškėja negali atsisakyti priimti asmens gydymui ar reikalauti už lovadienius susimokėti, kai jis yra draustas privalomuoju sveikatos draudimu. Atsakovas nepateikė pareiškėjai rekomendacijų dėl priemonių užtikrinančių teisės aktų laikymąsi bei paslaugų užtikrinimo organizavimo gerinimą, nors tokios rekomendacijos numatytos Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos direktoriaus 2006 m. kovo 26 d.

įsakymu Nr. 1K-41 ir 2010 m. gegužės 25 d. įsakymu Nr. 1K-101 patvirtintame tvarkos apraše. Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos direktoriaus 2006 m. kovo 24 d. įsakymo 24.11 punkte nustatyta, kad siūlymas neatitiktis vertinti kaip žalą Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui galima tik tuo atveju, jeigu dėl šių neatitikčių padidėjo Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto išlaidos. Ginčo ekspertizės pažymoje faktų dėl Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto išlaidų padidėjimo nenustatyta, todėl žala šiam biudžetui negalėjo atsirasti.

Pareiškėjos teigimu, ginčijamos ekspertizės pažymos 10 dalies 5 ir 6 punktai pažeidžia pareiškėjos bei pacientų teises ir teisėtus interesus, asmens sveikatos priežiūros esmę, todėl turi būti panaikinti.

Atsakovas su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsiliepime į skundą nurodė ir jos atstovės posėdžio metu paaiškino, kad atlikus VšĮ Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės stacionarinių paslaugų atitikimo teisės aktams ir pateikimo apmokėjimui teisingumą, 2011 m. vasario 28 d. ekspertizės pažyma Nr. 103-50 buvo nustatyti teisės aktų reikalavimų pažeidimai. Pareiškėjos ginčijamu 10 dalies 5 punktu buvo nurodytas Sveikatos apsaugos ministro 1998 m. birželio 18 d. įsakymo Nr. 329 4.10 punkto reikalavimų pažeidimas ir dėl netinkamo jo taikymo privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui padaryta 23 254,33 Lt žala.

Pagal susiklosčiusią minėto teisės taikymo praktiką, atsižvelgiant į Valstybinės ligonių kasos direktoriaus S. J. Janonio 2003 m. sausio 17 d. išaiškinimą Nr. 4K-09-115, Sveikatos apsaugos ministerijos 2011 m. gegužės 27 d. raštą Nr. 10-(10.5.-22)-4122 prie ilgai gydomų ligonių psichiatrijos stacionaruose gali būti priskiriami ligoniai ir apmokama už faktinį jų gydymo laiką pagal nustatytus faktinius lovadienių įkainius tik po to, kai jų faktinė gulėjimo trukmė viršija dvigubą normatyvinę atitinkamo psichiatrijos profilio gydymo trukmę ir esant Gydytojų konsultacinės komisijos (toliau – ir GKK) sprendimui dėl jų priskyrimo prie ilgalaikio gydymo priėmimo.

Pagal Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerijos 1998 m. birželio 18 d. įsakymu Nr. 329 reglamentuotą Asmens sveikatos priežiūros paslaugų organizavimo ir apmokėjimo tvarkos 4.7 punktą, ligų gydymo profilis turi būti nustatytas ir nurodytas ne vėliau kaip per 3 dienas stacionare, jį privalo nustatyti GKK. Konkrečiu atveju pareiškėja nevykdė minėtų reikalavimų, ligoniai stacionare buvo priskirti ilgalaikiam gydymui atbuline data, t. y. ne nuo GKK sprendimo priėmimo, o nuo pirmos jų hospitalizavimo pradžios, jiems neišbuvus dvigubos normatyvinės atitinkamo psichiatrijos profilio gydymo trukmės, VšĮ Respublikinei Vilniaus psichiatrijos ligoninei pateikiant Kauno teritorinei ligonių kasai apmokėti už visą pacientų gydymo laiką kaip už Sergančiųjų psichikos ligomis ilgalaikį gydymą.

Kauno TLK skaičiavo apmokėjimą nuo pacientų stacionarizavimo dienos pagal bendrą stacionarinį gydymo profilį ir tik gydžius pacientą ilgiau nei dviguba to profilio gydymo trukmė, buvo skaičiuojamas apmokėjimas pagal lovadienių skaičių už ilgalaikį gydymo profilį nuo jo nustatymo GKK dienos, o būtent, normatyvo trukmė – 52 dienos, dviguba normatyvo trukmė – 104 dienos, tai už 104 dienas TLK skaičiuoja apmokėjimą pagal normatyvą, o nuo 104-os dienos esant GKK sprendimui dėl ligonio priskyrimo prie ilgalaikio gydymo paslaugų, apmokėjimas skaičiuojamas pagal tam profiliui nustatytą lovadienių įkainį.

Todėl paskaičiuotas skirtumas tarp ligoninės nurodytų sumų už ilgalaikį gydymą ir TLK paskaičiavimo ir sudaro žalą PSDF biudžetui.

Atsakovas nurodė, jog pareiškėjos ginčijamu ekspertizės 10 dalies 6 punktu buvo nustatyta 18 Lietuvos Respublikos SAM 1998 m. birželio 18 d. įsakymo Nr. 329 4.18 punkto pažeidimo atvejų, Ligoninei netinkamai paskaičiavus apmokėjimą, kai ligoniai buvo pakartotinai hospitalizuojami 90 dienų laikotarpiu. Atsakovo nuomone, Lietuvos Respublikos SAM 1998 m. birželio 18 d. įsakymo Nr. 329 4.9 punkte yra nustatytas bendras apmokėjimo už gydymo stacionare paslaugas principas, t. y., mokama bazinė profilio kaina už gydymo profilį (suteiktą paslaugą), tai yra toks apmokėjimo modelis, kai mokama bazinė kaina, nepriklausomai nuo lovadienių, kuriuos pacientas buvo gydomas, skaičiaus. Minėto įsakymo 4.18 punkte įtvirtintas mišrus apmokėjimo modelis, perskaičiuojant lovadienius, t. y. už pirmąją ir antrąją hospitalizaciją 90 dienų laikotarpiu mokama pagal faktinį lovadienių skaičių ir abiejų suma negali viršyti nustatytos normatyvinės trukmės. Tokia paslaugų apmokėjimo tvarka skatina paslaugų teikėjus hospitalizacijos metu pasiekti maksimalų gydymo efektą ir išvengti pakartotinės hospitalizacijos, o taip pat atitinka vieną iš sveikatos sistemos pertvarkos tikslų – mažinti stacionarių paslaugų apimtis. Priešingas teisės akto aiškinimas, atsakovo nuomone, leistų paslaugų teikėjams piktnaudžiauti savo padėtimi, siekiant gauti kuo didesnį apmokėjimą iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto. Be to, sumuojamos ne visos gydymo trukmės, o tik rehospitalizacija 90 dienų laikotarpiu po pirmosios hospitalizacijos, kuri traktuojama kaip pirmosios tąsa. Nurodė, jog informacinės sistemos „Sveidra“ duomenimis, taikant šį paslaugų apmokėjimo modelį, minėta gydymo įstaiga gauna didesnę sumą už pacientui suteiktas paslaugas nei reali gydymo kaina, nes pacientui neišbuvus visos normatyvinės gydymo trukmės vis tiek sumokama bazinio profilio kaina. Išreiškė abejonę, ar ginčijamas aktas pažeidžia pareiškėjos teises ir teisėtus interesus, siūlė nutraukti bylą kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai arba atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Trečiųjų suinteresuotų asmenų Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos ir Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerijos atstovai į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą pranešta, byla nagrinėtina jiems nedalyvaujant. 2012 m. sausio 18 d. teismo posėdžio metu minėtų institucijų atstovės prašė skundą atmesti, iš esmės remdamosi atsakovo išdėstytais argumentais.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 19 d. sprendimu pareiškėjos Viešosios įstaigos Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės skundą tenkino iš dalies ir panaikino Kauno teritorinės ligonių kasos 2011 m. vasario 28 d. ekspertizės pažymos Nr. 103-50 10 dalies 5 punktą. Dėl kitos reikalavimų dalies teismas skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas konstatavo, jog bylos duomenimis nustatyta, kad Kauno teritorinė ligonių kasa, vykdydama stacionarinių paslaugų kiekio, atitikties nustatytiems reikalavimams ir apmokėjimo teisėtumo kontrolę, atliko patikrinimą VšĮ Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje už laikotarpį nuo 2010 m. sausio iki rugpjūčio mėn. ir surašė 2010 m. spalio 25 d. patikrinimo pažymą Nr. AS-122. Apsvarstęs patikrinimo rezultatus ir patikrinimo metu nustatytus faktus atsakovas 2011 m. vasario 28 d. ekspertizės pažymoje Nr. 103-50 įvertino patikrinimo pažymoje nustatytus faktus, pateikdamas žalos Privalomojo sveikatos draudimo fondo (toliau – ir PSDF) biudžetui paskaičiavimą. Pareiškėja VšĮ Respublikinė Vilniaus psichiatrijos ligoninė, nesutikdama su Ekspertizės pažyma, ją apskundė Kauno teritorinės ligonių kasos taikinimo komisijai. Kauno teritorinės ligonių kasos direktorius 2011 m. liepos 8 d. įsakymu Nr. 1-123, atsižvelgdamas į Kauno teritorinės ligonių kasos taikinimo komisijos 2011-04-28 ir 2011-06-15 posėdžio protokolus, pakeitė Kauno teritorinės ligonių kasos Ekspertizės pažymos atitinkamus punktus. Tačiau šiuo įsakymu nebuvo pakeisti Ekspertizės pažymos 10 dalies 5 ir 6 punktai, dėl kurių pareiškėja kelia ginčą šioje byloje. Ekspertizės pažymos 10 dalies 5 punkte nustatyta, kad penkiais atvejais paslaugos neteisingai priskirtos Sergančiųjų psichikos ligomis ilgalaikio gydymo profiliui, nes dar nebuvo viršyta dviguba normatyvinė buvimo stacionare trukmė, nurodyta, jog buvo pažeistas Sveikatos apsaugos ministro 1998 m. birželio 18 d. įsakymo Nr. 329 „Dėl bazinių kainų patvirtinimo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. 329) 4.10 punkto reikalavimas ir padaryta 23 254,33 Lt žala PSDF biudžetui. Ekspertizės pažymos 10 dalies 6 punkte nustatyta, kad aštuoniolika atvejų suteiktos paslaugos neteisingai priskirtos ligų gydymo profiliui, kai pacientai buvo stacionarizuoti pakartotinai, nurodyta, jog pažeistas Įsakymo Nr. 329 4.18 punktas ir padaryta 24 938,00 Lt žala PSDF biudžetui. Teismo vertinimu, byloje kilo ginčas dėl Ekspertizės pažymos 10 dalies 5 ir 6 punktuose nurodytos žalos Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui nustatymo teisėtumo.

Teismas akcentavo, jog Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 32 ir 33 straipsniuose įtvirtintas Teritorinių ligonių kasų statusas bei apibrėžtos minėtos institucijos funkcijos. Pagal Sveikatos draudimo įstatymo 4, 33 ir 34 straipsnius teritorinė ligonių kasa yra privalomąjį sveikatos draudimą vykdanti institucija. Teritorinė ligonių kasa įgyvendina Sveikatos draudimo įstatymo ir kitų privalomojo sveikatos draudimo sistemą nustatančių teisės aktų nuostatas, administruoja ir paskirsto specialaus valstybinio finansinio fondo – privalomojo sveikatos draudimo fondo – lėšas. Sveikatos draudimo įstatymo 33 straipsnio 1 punkte įtvirtinta Teritorinės ligonių kasos teisė sudaryti sutartis su sveikatos priežiūros įstaigomis ir vaistinėmis, šiose sutartyse nustatytu laiku ir tvarka apmokėti joms už draudžiamiesiems suteiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas ir išduotus vaistus bei medicinos pagalbos priemones. Minėto įstatymo 33 straipsnio 6 punktu, 7 punktu nustatyta TLK pareiga kontroliuoti savo veiklos zonoje asmens sveikatos priežiūros paslaugų, apmokamų iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto, kiekį ir kokybę, taip pat ar suteiktos asmens sveikatos priežiūros paslaugos atitinka nustatytus reikalavimus, tikrinti, ar teisingai išrašomos sveikatos priežiūros įstaigų sąskaitos ir su tuo susijusius buhalterinius bei kitus dokumentus. Teismo nuomone, pareiškėja ginčija Ekspertizės pažymos dalį, kuri buvo surašyta, TLK vykdant sveikatos priežiūros paslaugų, apmokamų iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto, kontrolės funkcijas.

Teismas pabrėžė, jog ginčijamu Ekspertizės pažymos 10 dalies 5 dalies punktu buvo nustatytas Sveikatos apsaugos ministro 1998 m. birželio 18 d. įsakymo Nr. 329 „Dėl bazinių kainų patvirtinimo“ 4.10 punkto reikalavimų pažeidimas, nurodant, jog penkiais atvejais paslaugos buvo neteisingai priskirtos ilgalaikio gydymo profiliui. Apmokėjimo už ilgai gydomų psichiatrijos stacionaruose ligonių tvarką reglamentuojančio Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerijos 1998 m. gegužės 27 d. įsakymo Nr. 273 (toliau – ir Įsakymas Nr. 273) 1 dalyje nustatyta, jog Teritorinės ligonių kasos pagal viešųjų sveikatos priežiūros įstaigų pateiktus ataskaitinius duomenis apmoka ne rečiau kaip kartą per ketvirtį už ligoniams suteiktas faktines asmens sveikatos priežiūros paslaugas, ligoniams, kurie: 1) paguldyti į stacionarą tardymo ar prokuratūros įstaigų siuntimu arba teismo sprendimu, 2) dėl ilgalaikių psichinių sutrikimų negali būti išleisti namo ar perkelti į psichoneurologijos pensionus dėl blogos psichikos būklės, su charakterio ir elgesio pakitimais, 3) pagal tarptautinę statistinę ligų ir sveikatos problemų klasifikaciją (TLK-10) skirtini prie ligonių, sergančių tokiais ilgalaikiais psichiniais sutrikimais ir ligomis: F20, F25, F71-F73, F62, F84, F00-F03, F32.3, F33.2, F33.3. Minėto įsakymo 2 dalis numato, jog pasibaigus kiekvienam metų ketvirčiui, ligonis turi būti apžiūrėtas gydytojų konsultacinės komisijos, kuri išvadoje privalo nurodyti priežastis, dėl kurių ligonis turi būti paliktas toliau gydyti stacionare.

Teismo nuomone, byloje nėra ginčo, jog konkrečiu atveju buvo pateikta TLK apmokėti sąskaitos už stacionarinių gydymą ligonių, kurie priskiriami prie sergančių ilgalaikiais psichiniais sutrikimais minėto įsakymo 3 punkto pagrindu. Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministro 1998 m. birželio 18 d. įsakymu Nr. 329 yra patvirtintos Stacionarinių asmens sveikatos priežiūros paslaugų bazinės kainos. Teismas sutinka su atsakovo pozicija, jog 1998 m. birželio 18 d. įsakymu Nr. 329 „Dėl bazinių kainų patvirtinimo“ yra nustatytas bendras apmokėjimo už gydymo stacionare paslaugas principas, t. y., mokama bazinė kaina už gydymo profilį, nepriklausomai nuo lovadienių, kuriuos pacientas buvo gydomas, skaičiaus (4.9 p.), tačiau konkrečiu atveju apmokėjimą už minėtiems ligoniams suteiktas stacionarines sveikatos priežiūros paslaugas, kurių išlaidos dengiamos privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis, teismo nuomone, reglamentuoja speciali teisės norma, įtvirtinta Lietuvos Respublikos SAM 2008 m. gegužės 16 d.

įsakymo Nr.V-466 „Dėl stacionarių asmens sveikatos priežiūros paslaugų, kurių išlaidos apmokamos privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis ir bazinių kainų sąrašo patvirtinimo” sąrašo 168-uoju numeriu nurodytoje eilutėje, kurioje aiškiai įvardinta kaip stacionari asmens sveikatos priežiūros paslauga – sergančiųjų psichikos ligomis ilgalaikis gydymas. Minėtoje eilutėje nurodyta vieno lovadienio kaina balais (103), tačiau bazinė kaina ir gydymo trukmės normatyvas nenustatytas, prie šios kategorijos pateiktas žymėjimas „*“, kuris pagal to paties įsakymo pabaigoje pateiktus paaiškinimus reiškia, kad minėtais atvejais yra apmokama pagal lovadienio kainą.

Pagal atsakovo pateiktą paskaičiavimą matyti, jog atsakovas nustatydamas žalos atlyginimą dėl sergančiųjų psichikos ligomis ilgalaikio gydymo, rėmėsi principu, jog stacionarinės gydymo paslaugos apmokamos už faktinį jų gydymo laiką pagal nustatytus faktinius lovadienių įkainius tik po to, kai jų faktinė gulėjimo trukmė viršija dvigubą normatyvinę atitinkamo psichiatrijos profilio gydymo trukmę. Tačiau toks paskaičiavimas nėra reglamentuotas šiuos teisinius santykius nustatančiuose teisės aktuose. Šią aplinkybę pripažino teismo posėdžio metu ir atsakovo atstovės. Kaip matyti iš jų paaiškinimų, paskaičiuodamas žalą ir taikydamas aukščiau nurodytą žalos paskaičiavimo principą atsakovas rėmėsi Valstybinės ligonių kasos direktoriaus S. J.

Janonio 2003 m. sausio 17 d. rašte Nr. 4K-09-115 bei Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerijos 2011 m. gegužės 27 d. rašte Nr. 10-(10.5.-22)-4122 išdėstyta pozicija.

Teismas pažymėjo, jog Teritorinė ligonių kasa, vykdydama privalomojo sveikatos draudimo ir gydymo įstaigų kontrolės šioje srityje funkcijas privalo vadovautis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, o būtent Sveikatos draudimo įstatymo ir kitų privalomojo sveikatos draudimo sistemą nustatančių teisės aktų nuostatomis, su sveikatos priežiūros įstaigomis sudarytų sutarčių nuostatomis (Sveikatos draudimo įstatymo 32 str., 33 str.). 2010 m. kovo 18 d. tarp Kauno teritorinės ligonių kasos ir Vilniaus psichiatrinės ligoninės sudaryta Asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo draudžiamiesiems ir šių paslaugų apmokėjimo sutartimi Nr. 32-03-18 buvo numatyta, jog apdraustiesiems suteiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas TLK apmoka bazinėmis kainomis, vadovaujantis Sveikatos apsaugos ministerijos patvirtinta apmokėjimo tvarka ir Valstybinės ligonių kasos prie Lietuvos Respublikos SAM (toliau – ir VLK prie SAM) nustatyta asmens sveikatos priežiūros paslaugų apskaitos tvarka (2.3 p., 3.2 p.), asmens sveikatos priežiūros paslaugų, apmokamų iš PSDF biudžeto lėšų, sąrašą bei šių paslaugų teikimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos SAM (3.1 p.). Taigi, TLK atlikdama šias funkcijas privalėjo vadovautis minėtų teisės aktų nuostatomis. Šią pareigą įtvirtina ir Viešojo administravimo įstatymo nuostatos. Teritorinės ligonių kasos kaip viešojo administravimo subjekto, atliekančio viešąjį administravimą sveikatos draudimo srityje, pobūdį yra konstatavęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2008 m. gegužės 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261 -339/2008).

Teismas akcentavo, jog remiantis Lietuvos Respublikos Viešojo administravimo įstatymu, viešasis administravimas – tai įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojama viešojo administravimo subjektų veikla, skirta įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti: administracinių sprendimų priėmimas, įstatymų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo kontrolė, įstatymų nustatytų administracinių paslaugų teikimas, viešųjų paslaugų teikimo administravimas ir viešojo administravimo subjekto vidaus administravimas (Įstatymo 2 str. 1 p.). Esminis viešojo administravimo principas – tai įstatymo viršenybės, teisėtumo principas, kuris reiškia kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti teisės aktuose, o veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus (Įstatymo 3 str. 1 p.). Teismo nuomone, kaip matyti, konkrečiu atveju TLK, atlikdama ilgalaikio gydymo paslaugų suteikimo kontrolę, vadovavosi taisykle, kuri nebuvo įtvirtinta nei šiuos teisinius santykius reglamentuojančiuose teisės aktuose (Sveikatos draudimo įstatyme, Lietuvos Respublikos SAM įsakymuose), nei tarp šalių sudarytoje sutartyje. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad būtų buvusi teisės aktų nustatyta tvarka priimta bendra TLK ir Lietuvos Respublikos SAM minėtų paslaugų apmokėjimo tvarka, įtvirtinusi konkrečiu atveju taikytą taisyklę. Valstybinės ligonių kasos direktoriaus S. J. Janonio 2003 m. sausio 17 d. raštas Nr. 4K-09-115 bei Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerijos 2011 m. gegužės 27 d. raštas Nr. 10-(10.5.-22)-4122 yra minėtų institucijų išreikšta oficiali nuomonė dėl Lietuvos Respublikos SAM įsakymų taikymo, tačiau šie raštai negali būti laikomi teisės aktais, kurių pagrindu viešojo administravimo subjektas gali teikti privalomus nurodymus, priimti teisines pasekmes sukeliančius administracinius aktus.

Teismo manymu, Sveikatos apsaugos ministro 1998 m. birželio 18 d. įsakymo Nr. 329 4.10 punktas, kurio reikalavimų pažeidimu kaltinama pareiškėja, numato, jeigu pacientas gydomas stacionare trigubai ar dar ilgiau negu nustatyta vidutinė atitinkamo ligų gydymo profilio trukmė, įstaigai mokama dviguba atitinkamo ligų gydymo profilio bazinė kaina. Taigi, įsakymo 4.10 punktu įtvirtinamos sąlygos, kurioms esant, įstaigai apmokama dviguba bazinė kaina. Tuo tarpu byloje tokių atvejų nenustatyta, atsakovo atstovės teismo posėdžio metu patvirtino, jog pareiškėja neprašė apmokėti dvigubos bazinės kainos, nes nebuvo atvejų, kad pacientas būtų buvęs stacionare gydomas trigubai ar dar ilgiau negu nustatyta vidutinė atitinkamo ligų gydymo profilio trukmė. Įvertinus nustatytas aplinkybes, darytina išvada, jog atsakovas paskaičiuodamas žalos atlyginimą dėl apmokėjimo už ilgalaikio gydymo paslaugas taikė teisės normą, kuri reglamentuoja ne tuos teisinius santykius. Viešojo administravimo įstatymas (8 straipsnis) administraciniam aktui kelia bendrus teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimus. Šio straipsnio 8 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, t. y. jis turi būti motyvuotas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuojantis teisės taikymo praktiką, yra pažymėjęs, kad „viešojo administravimo sistemai priklausančių kompetentingų institucijų sprendimai turi būti aiškūs, tikslūs, nedviprasmiški, leidžiantys suinteresuotam subjektui suvokti, kokios priežastys lėmė vienokį ar kitokį valdžios institucijos sprendimą” (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. A-556-1395/2008).Taigi akivaizdu, jog viešojo administravimo subjekto atliktas žalos paskaičiavimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 str. reikalavimų, jį priimant nebuvo atliktas objektyvus ir išsamus visų aplinkybių, turinčių įtakos sprendimo pagrįstumui, įvertinimas.

Teismas pabrėžė, jog kaip matyti iš atsakovo atstovių paaiškinimų, atsakovas iš esmės pareiškėją kaltina Sveikatos apsaugos ministro 1998 m. birželio 18 d. įsakymo Nr. 329 4.7 punkto reikalavimų pažeidimu, iš šio pažeidimo kildindamas žalos dėl ilgalaikio gydymo paslaugų suteikimo atsiradimą, būtent, kad pareiškėja per tris dienas GKK sprendimu pacientams nenustatė ligų gydymo profilio. Ginčijamos ekspertizės pažymos surašymo metu galiojusi minėto įsakymo 4.7 punkto redakcija numatė, jog ne vėliau kaip per tris dienas stacionare turi būti nustatyta klinikinė diagnozė, nurodytas ligų gydymo profilis bei sudarytas tyrimo ir gydymo planas, kurį turi patvirtinti skyriaus vedėjas ar kitas administracijos paskirtas gydytojas specialistas. Atsakovo teigimu, tik po GKK sprendimo, kuriuo pacientas priskiriamas prie sergančių psichikos ligomis ilgalaikio gydymo profilio, gali būti apmokamos lėšos TLK už pacientų gydymą stacionare, galimybė priskirti paslaugas atitinkamam profiliui atbuline data teisės aktuose nenustatyta.

Teismas pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos SAM įsakymas Nr. 273, reglamentuojantis apmokėjimo už ilgai gydomus psichiatrijos stacionaruose ligonių tvarką, nustato, jog Teritorinės ligonių kasos pagal viešųjų sveikatos priežiūros įstaigų pateiktus ataskaitinius duomenis apmoka ne rečiau kaip kartą per ketvirtį už ligoniams suteiktas faktines asmens sveikatos priežiūros paslaugas (1 d.). Remiantis minėto įsakymo 2 dalimi, pasibaigus kiekvienam metų ketvirčiui, ligonis turi būti apžiūrėtas gydytojų konsultacinės komisijos, kuri išvadoje privalo nurodyti priežastis, dėl kurių ligonis turi būti paliktas toliau gydyti stacionare. Taigi, teismo nuomone, minėtame teisės akte GKK yra įtvirtinta pareiga, pasibaigus kiekvienam metų ketvirčiui apžiūrėti ligonį, dėl priežasčių nustatymo tolimesnio jo gydymo stacionare tikslu, tačiau pagal šį teisės aktą ir kitus paslaugų apmokėjimą iš PSDF biudžeto lėšų reglamentuojančius teisės aktus nėra nustatyta, jog GKK privalo per 3 dienas pacientus priskirti prie atitinkamo gydymo profilio. Pažymėtina, jog ši 4.7 punkto nuostata dėl įpareigojimo per 3 d. nurodyti gydymo profilį, nuo 2012 m. sausio 1 d. neteko galios.

Teismo vertinimu, konkrečiu atveju, nors ir buvo pažeistas minėto įsakymo 4.7 p. (pagal tuo metu galiojusią redakciją) nurodytas trijų dienų gydymo profilio nustatymo terminas, tai patvirtina gydymo stacionare istorijų duomenys, tačiau byloje nėra ginčo, jog faktiškai stacionarinės paslaugos, kurios atitiko ilgalaikio gydymo paslaugų profilį, ligoniams buvo suteiktos, todėl vien remiantis formaliu minėto Įsakymo 4.7 p. pažeidimu, negalima daryti išvados apie pareiškėjos padarytą žalą PSDF biudžetui ir šiuo aspektu pripažinti žalos atlyginimo paskaičiavimą pagrįstu. Pažymėtina, jog atsakovo paaiškinimai dėl žalos paskaičiavimo prieštaringi, nenuoseklūs. Nors atsakovo atstovės nurodė, jog GKK priskyrus pacientus prie ilgalaikio gydymo profilio, jau gali būti taikomas ilgalaikio gydymo apmokėjimas pagal faktinį lovadienių skaičių, tačiau iš byloje esančių duomenų (Gydymo stacionare istorijų), žalos paskaičiavimo, matyti, jog net ir GKK nurodžius profilį, apmokėjimas pagal faktinius buvo taikomas tik po to, kai pacientų faktinė gulėjimo trukmė viršijo dvigubą normatyvinę atitinkamo profilio trukmę, o šios taisyklės nesilaikymas buvo įvertintas žalos padarymu. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, atsižvelgdamas į tai, jog žalos paskaičiavimas, nurodytas Ekspertizės 10 dalies 5 punkte buvo atliktas, taikant teisės aktais neįtvirtintą teisinį reglamentavimą, pažeidžiant Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio, 3 straipsnio 1 punkto, 8 straipsnio nuostatas, teismas konstatavo, jog tai sudaro pagrindą Kauno teritorinės ligonių kasos 2011 m. vasario 28 d. ekspertizės pažymos Nr. 103-50 10 dalies 5 punktą panaikinti (ABTĮ 89 str. 1 d. 3 p., 2 d.). Dėl kitos reikalavimų dalies pareiškėjos skundas buvo atmestas.

III. Apeliaciniu skundu pareiškėja prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje ir pareiškėjos apeliacinį skundą tenkinti, t.y. panaikinti Kauno TLK 2011 m. vasario 28 d. ekspertizės pažymos Nr. 103-50 10 dalies 6 punktą.

Apeliaciniame skunde nurodo, jog teismas spręsdamas ginčą dėl Kauno TLK 2011 m. vasario 28 d. ekspertizės pažymos Nr. 103-50 10 dalies 6 punkto panaikinimo, faktiškai atsiribojo nuo ginčo sprendimo, pasisakė tik formaliai, neatsižvelgdamas į trečiojo suinteresuotojo asmens Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos atstovės pasisakymus teismo posėdyje, kas sudarė prielaidas neteisingo sprendimo priėmimui. Be to, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2008 m. gegužės 16 d. įsakyme V-466 „Dėl stacionarinių asmens sveikatos priežiūros paslaugų, kurių išlaidos apmokamos privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis, iš bazinių kainų sąrašo patvirtinimo " nėra patvirtinta rehospitalizacijų normatyvinė gydymo trukmė ir skaičius, tokiu atveju yra patvirtintas neribotas normatyvas, siejamas su faktiniu asmens gydymu, apmokamu pagal galiojantį lovadienio įkainį ir nėra jokios rehospitalizacijos suminės apskaitos.

Atsiliepimais į apeliacinį skundą atsakovas bei tretysis suinteresuotasis asmuo prašo jį atmesti, atsiliepime nurodo, jog sutrinka su pirmosios instancijos teismo pozicija.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas.

Nagrinėjamas administracinis ginčas kilo dėl Kauno teritorinės ligonių kasos 2011 m. vasario 28 d. ekspertizės pažymos Nr. 130-50 10 dalies 5 ir 6 punktų.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą patenkino iš dalies ir panaikino Kauno teritorinės ligonių kasos 2011 m. vasario 28 d. ekspertizės pažymos Nr. 130-50 10 dalies 5 punktą, o dėl 6 punkto – skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo sprendimą dalyje, t.y. panaikinti Kauno TLK 2011 m. vasario 28 d. ekspertizės pažymos Nr. 103-50 10 dalies 6 punktą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad ginčas dėl Kauno teritorinės ligonių kasos 2011 m. vasario 28 d. ekspertizės pažymos Nr. 130-50 10 dalies 6 punkto kilo taikant Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1998 m. birželio 18 d. įsakymo Nr. 329 „Dėl bazinių kainų patvirtinimo“ 4.18 punktą, kuris nurodo, kad “pakartotinai hospitalizuojant pagal gydymo profilius: psichosomatiniai susirgimai, endogeniniai psichikos sutrikimai, neuroziniai susirgimai per 90 dienų laikotarpį, mokėjimas už pirmą hospitalizaciją perskaičiuojamas ir mokama už faktinę gulėjimo trukmę, o už antrą hospitalizaciją taip pat mokama pagal faktinę gulėjimo trukmę, neviršijant sveikatos apsaugos ministro patvirtinto normatyvo”, bei Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2008 m. gegužės 16 d. įsakymo Nr.V-466 „Dėl stacionarių asmens sveikatos priežiūros paslaugu, kurių išlaidos apmokamos privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis ir bazinių kainų sąrašo patvirtinimo” sąrašo (būtent 155, 156, ir kt.). Dėl to atsakovas Kauno teritorinės ligonių kasos nustatė, kad žala, padaryta PSDF biudžetui, yra 24 938 Lt.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija atlikusi teisės aktų analizę, nurodo, jog vadovaujantis bendra taisykle, hospitalizuojant pacientą ASPĮ yra sumokama už visus lovadienius neatsižvelgiant į tai, kiek dienų pacientas faktiškai buvo gydomas. SAM atsiliepime į skundą (I t., b.l. 147-148), teigiama, jog net ir nepasiekus faktinio lovadienių skaičiau pagal normatyvą (kuris nurodomas Sveikatos apsaugos ministro 2008 m. gegužės 16 d. įsakymu Nr. V-466 patvirtintame Stacionarių asmens sveikatos priežiūros paslaugu, kurių išlaidos apmokamos privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis, ir bazinių kainų sąraše), ASPĮ sumokama iš PSDF biudžeto už visus lovadienius pagal normatyvą, t.y. mokama ir už nepanaudotus lovadienius.

Apeliacinis teismas pabrėžia, jog Sveikatos apsaugos ministro 1998 m. birželio 18 d. įsakymo Nr. 329 „Dėl bazinių kainų patvirtinimo“ 4.18 punktas taikomas kaip specialus reguliavimas. Minėto įsakymo 4.18 punktas reglamentuoja paslaugų apmokėjimo tvarką pakartotinio hospitalizavimo (t.y. rehospitalizacijos) atvejais imperatyviai įtvirtindamas taisyklę, jog kuomet pacientai pakartotinai hospitalizuojami pagal jame nurodytus gydymo profilius per 90 dienų laikotarpį, apmokėjimas privalo būti perskaičiuotas už pirmąją hospitalizaciją ir mokama ASPĮ pagal faktinę ligonio gulėjimo trukmę neviršijant nustatyto normatyvo, o už antrą hospitalizaciją taip pat mokama pagal faktinę gulėjimo trukmę, neviršijant sveikatos apsaugos ministro patvirtinto normatyvo . Taigi, tokiais atvejais, kuriuos reglamentuoja Įsakymo Nr. 329 4.18 punktas, turi būti perskaičiuojamas apmokėjimas už suteiktas stacionarines paslaugas ir mokama už faktinę ligonių gydymo stacionare trukmę pagal atitinkamam profiliui nustatytą normatyvą. Kaip matyti iš Sveikatos apsaugos ministro įsakymo Nr. V-466, kuriuo patvirtintas minėtų paslaugų ir bazinių kainų sąrašas, rehospitalizacijos atvejais (Nr. 156, 158, 160, 162, 165, 167) nėra nustatyti normatyvai, todėl rehospitalizacija skaičiuojama pagal faktinę ligonio gydymo trukmę. Būtent tai leidžia konstatuoti, jog rehospitalizacijos atveju turi būti mokama už faktinį gydymo laikotarpį netaikant hospitalizacijai nustatyto normatyvo. Apeliacinis teismas nurodo, kad Sveikatos apsaugos ministro įsakyme Nr. V-466 prie asmens sveikatos priežiūros paslaugų, būtent hospitalizacijos atvejų (Nr. 155, 157, 159, 161, 163, 164, 166), nustatytas normatyvas negali būti taikomas gydymo trukmei, kuri gaunama susumavus hospitalizacijos ir rehospitalizacijos laikotarpius. Todėl teisėjų kolegija išanalizavusi bylos medžiagą ir tuo metu galiojusius teisės aktus konstatuoja, kad Kauno teritorinės ligonių kasos netinkamai taikė tuo metu galiojusius teisės aktus vertindamos patikrinimo rezultatus. Dėl šios priežasties, remiantis tokiu teisės taikymu, nustatyta žala PSDF nėra teisinga ir teisėta.

Apeliacinės intancijos teismas teigia, kad pirmos instancijos teismas neteisingai interpretavo bei taikė minėtus Lietuvos Respublikos sveikatos ministro įsakymus ir tokiu būdu nepagrįstai priėmė sprendimą dėl Kauno teritorinės ligonių kasos 2011 m. vasario 28 d. ekspertizės pažymos Nr. 130-50 10 dalies 6 punkto.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad dėl išvardintų priežasčių pareiškėjos apeliacinis skundas tenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas panaikinant Kauno teritorinės ligonių kasos 2011 m. vasario 28 d. ekspertizės pažymos Nr. 130-50 10 dalies 6 punktą. Kitoje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu

n u t a r i a :

panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. sprendimo dalį, kuria atmestas pareiškėjos skundas. Šioje dalyje pareiškėjos skundą patenkinti ir panaikinti Kauno teritorinės ligonių kasos 2011 m. vasario 28 d. ekspertizės pažymos Nr. 130-50 10 dalies 6 punktą.

Likusioje dalyje teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas