2013-04-25 Nr. AB-1318-3-61-3-01910-2012-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A143-552/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01910-2012-9

Procesinio sprendimo kategorija 12.3.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. balandžio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Stasio Gagio,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens D. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. G. skundą atsakovui valstybės įmonei Registrų centrui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims valstybės įmonės Registrų centro Klaipėdos filialui, D. R. dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas J. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu (b. l. 1–3) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti valstybės įmonės Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos (toliau – Komisija) 2012 m. birželio 6 d. sprendimą Nr. 159.

Pareiškėjas nurodė, kad ginčijamu sprendimu buvo nutarta panaikinti trečiojo suinteresuoto asmens valstybės įmonės Registrų centro Klaipėdos filialo (toliau – VĮ Registrų centro Klaipėdos filialas) 2012 m. balandžio 11 d. priimtą sprendimą Nr. (4.4.2.)S-304 ir priimti naują sprendimą, kuriuo patenkintas trečiojo suinteresuoto asmens D. R. (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo, apeliantė) prašymas ištaisyti klaidą Nekilnojamojo turto registre ir įregistruoti jos nuosavybės teises į visą ūkinį pastatą-garažą (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Su tokiu atsakovo valstybės įmonės Registrų centro (toliau – atsakovas, VĮ Registrų centras) sprendimu pareiškėjas nesutiko ir nurodė, jog atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą, pažeidė Nekilnojamojo turto registro įstatymo 33 straipsnio 2 dalį. Šiuo sprendimu atsakovas pažeidė jo teises, vienašališkai atimdamas iš jo nuosavybės teisę į 71/100 ūkinio statinio dalį, todėl ginčijamas sprendimas yra neteisėtas ir turi būti panaikintas.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 63) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad nagrinėjamu atveju ginčo garažas yra vieno aukšto su šlaitiniu stogu statinys ir jis niekada nebuvo dviejų aukštų. Kadangi nėra tokio daikto ir nuosavybės teisės objekto kaip gyvenamosios patalpos garažo (duomenys neskelbtini) antrame aukšte, todėl pareiškėjo teiginiai apie prarastą nuosavybės teisę yra nepagrįsti ir neatitinka faktinės situacijos.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į skundą (b. l. 25–26) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad ginčijamu sprendimu Centrinis registratorius teisėtai, vadovaudamasis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 31 ir 32 straipsniais, tik ištaisė buvusią klaidą Nekilnojamojo turto registre, t. y. iš esmės pripažino, jog buvo padaryta klaida registruojant D. R. nuosavybės teises į jai 1997 m. balandžio 18 d. dovanojimo sutarties Nr. 2MV-1411 pagrindu padovanotą ūkinį pastatą-garažą, kurio pažymėjimas plane (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu: (duomenys neskelbtini), o ne keitė ir (ar) pakeitė paminėtos dovanojimo sutarties sąlygas ir (ar) dovanotojo (t. y. J. G.) valią. Teigė, jog skundžiamas sprendimas jokių pareiškėjo ir (ar) kitų asmenų nuosavybės teisių ir (ar) teisėtų interesų nepažeidžia, o paminėtos klaidos ištaisymas atsakovo atliktas teisėtai, pagrįstai ir teisingai.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 15 d. sprendimu (b. l. 98–101) patenkino pareiškėjo skundą. Teismas panaikino Komisijos 2012 m. birželio 6 d. sprendimą Nr. 159.

Teismas nustatė, kad byloje spręstinas ginčas dėl VĮ Registrų centro 2012 m. birželio 6 d. sprendimo Nr. 159 pagrįstumo ir teisėtumo. Teismas vadovavosi Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalimi, Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi. Pažymėjo, jog, sprendžiant pareiškėjo reikalavimo panaikinti ginčo sprendimą pagrįstumą, pirmiausia būtina įvertinti skundžiamo sprendimo, kuris laikytinas viešojo administravimo aktu, atitiktį Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytiems teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams.

Taip pat būtina įvertinti, ar nėra ABTĮ 89 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas sprendimas turėtų būti panaikintas. Teismas nustatė, kad atsakovas ginčijamą sprendimą grindžia Nekilnojamojo turto registro įstatymo 5 straipsnio 2 dalimi ir 33 straipsnio 1 dalimi. Be to, atsakovas sprendimą grindžia 2011 m. liepos 27 d. VĮ Registrų centro Klaipėdos filialo surašytu Ūkinio pastato (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), patikrinimo vietoje aktu. Šis aktas negali būti laikomas dokumentu, kurio pagrindu registre yra įrašyti ginčo duomenys, pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 5 ir 33 straipsnių taikymo prasmę.

Remdamasis Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašu, teismas nustatė, kad duomenys, kurie registre buvo pakeisti ginčijamu sprendimu, buvo įrašyti 1994 m. gruodžio 28 d. dovanojimo sutarties pagrindu. Atsižvelgdamas į nurodytus motyvus, teismas padarė išvadą, kad atsakovas ginčijamą sprendimą pagrindė netinkamais faktiniais duomenimis (Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d.). Teismas vadovavosi Nekilnojamojo turto registro įstatymo 33 straipsnio 2 dalimi. Nustatė, jog atsakovas ginčijamame sprendime nurodė, kad atliktas Nekilnojamojo turto registro duomenų keitimas negali būti vertinamas kaip trečiųjų asmenų – A.

J. G. ir J. G. teisėtų interesų pažeidimas, kadangi registracija Nekilnojamojo turto registre ar jos panaikinimas nesukuria ir nepanaikina nuosavybės teisių. Su tokia atsakovo pozicija teismas nesutiko. Remdamasis Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašu, teismas nustatė, kad Centrinio registratoriaus 2012 m. birželio 6 d. sprendimu Nr. 159 buvo panaikinta pareiškėjo nuosavybės teisė į 71/100 dalį pastato Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėto indeksu (duomenys neskelbtini), todėl akivaizdu, kad toks duomenų ištaisymas turėjo tiesioginės įtakos pareiškėjo teisėms (nuosavybės teisėms).

Tuo pačiu ginčo sprendimu D. R. įgijo nuosavybės teises į visą pastatą Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėtą indeksu (duomenys neskelbtini), nors prieš duomenų pakeitimą jai priklausė tik 29/200 dalys šio pastato. Teismas vadovavosi Nekilnojamojo turto registro įstatymo 2, 4 straipsniais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 1129 patvirtintų Nekilnojamojo turto registro nuostatų (toliau – Nuostatai) 4 punktu. Teismas padarė išvadą, kad registratoriaus sprendimas negali būti pagrindu nei nuosavybės teisės įgijimui, nei jos praradimui (Civilinio kodekso (toliau – CK) 4.47 str.), registratoriui nesuteikta teisė aiškinti tarp fizinių asmenų sudarytas civilines sutartis.

Nagrinėjamu atveju atsakovas aiškino 1994 m. gruodžio 28 d. ir 1997 m. balandžio 18 d. dovanojimo sutarčių sąlygas. Dėl atsakovo sprendimo pareiškėjas neteko nuosavybės teisių į 71/100 dalį pastato. Dėl to ginčijamą sprendimą teismas pripažino neteisėtu pagal ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Teismas nustatė, kad ginčas tarp pareiškėjo ir trečiojo suinteresuoto asmens yra kilęs dėl sutarties sąlygų aiškinimo ir dėl naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis valdomu turtu. Bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu.

Kai yra nesutarimas, valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarka nustatoma teismo tvarka pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį (CK 4.75 str.). Ir tik esant teismo sprendimui, kuriuo būtų pakeistas registruojamo daikto teisinis statusas ar iš esmės keičiamos jo valdymo, naudojimo ir disponavimo juo galimybės arba kitoks teismo sprendimas, turintis įtakos registruojamo daikto teisiniam statusui, registratoriui kiltų pareiga šį juridinį faktą registruoti Nekilnojamojo turto registre (CK 4.254 str.). Atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, remdamasis anksčiau išdėstytais motyvais ir vadovaudamasis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 2, 4 ir 33 straipsnių, CK 4.47, 4.75 ir 4.254 straipsnių nuostatomis, teismas konstatavo, kad Komisijos 2012 m. birželio 6 d. sprendimas Nr. 159 naikintinas kaip neteisėtas.

III. Trečiasis suinteresuotas asmuo apeliaciniu skundu (b. l. 107–110) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 15 d. sprendimą ir atmesti pareiškėjo skundą, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Įrašas viešame registre apie bendrąją nuosavybę į garažą (duomenys neskelbtini) atsirado dėl klaidos ir neatitinka dokumento, kurio pagrindu buvo padarytas, t. y. 1994 m. gruodžio 28 d. ir 1997 m. balandžio 18 d. dovanojimo sutarčių. Ne 2011 m. liepos 27 d. ūkinio pastato patikrinimo vietoje akto, o nurodytų dovanojimo sutarčių pagrindu turėjo būti iš karto įregistruota nuosavybė į visą pastatą, tačiau dėl klaidos tai nebuvo padaryta.

2. Registratoriaus sprendimas yra tik klaidos ištaisymas, tinkamas 1994 m. gruodžio 28 d. sutarties įregistravimas, o ne nuosavybės suteikimas ar atėmimas. Šios sutarties pagrindu pareiškėjas neįgijo nuosavybės teisės į dalį jos garažo, nes jam buvo padovanota tik gyvenamosios patalpos antrame aukšte virš kitų garažų, tačiau ne virš jos, nes jų tiesiog nėra.

3. Akivaizdu, kad įrašant viešame registre duomenis apie objektą ir nuosavybės teises į jį buvo padaryta klaida, todėl ji Centrinio registratoriaus ir buvo pagrįstai ištaisyta. Teismo nurodyta kaip keltina byla dėl nuosavybės teisės objekto naudojimosi, valdymo, disponavimo tvarkos yra visiškai nereikalinga ir negalima, nes pagal paminėtas dovanojimo sutartis jai vienai priklauso visas garažas.

Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 122–124) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėjas nurodo, kad atsakovui priėmus sprendimą jis prarado nuosavybės teisę į dalį ūkinio pastato. Atsakovas pažeidė Nekilnojamojo turto registro įstatymo 33 straipsnio 2 dalį, todėl teismas panaikino ginčijamą sprendimą. Teismas tinkamai įvertino administracinėje byloje esančius įrodymus bei taikė materialinės ir procesinės teisės normas. Yra kilęs ginčas dėl dovanojimo sutarties aiškinimo. Nuo 1997 m. balandžio 18 d. garažas nuosavybės teise priklausė 2 asmenims: jam – 71/100 dalis ir trečiajam suinteresuotam asmeniui – 29/100, ir nuo 1997 m. balandžio 18 d. iki 2012 m. pastarasis neginčijo, kad nuosavybės teise priklauso visas ginčo statinys, o ne 29/100 dalys ginčo statinio. Administracinėje byloje yra pateikti duomenys, kad ginčo pastatas buvo 2 aukštų. Atsakovas nėra kompetentinga institucija, kuri galėtų aiškinti civilinius sandorius, nustatyti naudojimosi ūkiniais statiniais tvarką. Akivaizdžiai yra kilęs ginčas tarp dviejų privačių asmenų dėl to, kokia ūkinio pastato dalis dovanojimo sutartimi atiteko J. G. (kuris vėliau savo dalį ūkinio pastato dovanojo D. R.), o kokia – jam; ginčas turėjo būti sprendžiamas tarp šių dviejų asmenų bendrosios kompetencijos teisme.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Iš trečiojo suinteresuoto asmens teritoriniam registro tvarkytojui paduoto 2012 m. kovo 21 d. prašymo (būtent dėl šio prašymo buvo priimtas šioje administracinėje byloje pareiškėjo skundžiamas Komisijos sprendimas) matyti, kad trečiasis suinteresuotas asmuo prašė registro tvarkytoją pakeisti 1997 m. balandžio 22 d. į Nekilnojamojo turto registrą įrašytus duomenis apie jos ir pareiškėjo bendrąją dalinę nuosavybės teisę į ginčo statinį – ūkinį pastatą garažą (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), padarant įrašą apie tik jos nuosavybės teisę į visą šį statinį. Iš šio trečiojo suinteresuoto asmens prašymo turinio (b. l. 42-43) matyti, kad jis yra grindžiamas ne naujomis aplinkybėmis arba naujais dokumentais, kurie būtų tokių registro duomenų pakeitimo pagrindu, o esamą įrašą pagrindžiančiu pirminiu dokumentu – 1997 m. balandžio 18 d. dovanojimo sutartimi, kuri, trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, darant paminėtą 1997 m. balandžio 22 d. įrašą, buvo neteisingai interpretuota ir kuri patvirtina jos nuosavybės teisę į visą nurodytą ginčo statinį. Esant tokiai situacijai, nagrinėjamai bylai yra aktualios ir aptartinos Nekilnojamojo turto registro įstatymo nuostatos dėl galimybės taisyti Nekilnojamojo turto registre esančius duomenis.

Kalbant apie Nekilnojamojo turto registro įstatymo taikymą šioje administracinėje byloje, pirmiausia būtina vadovautis jo 4 straipsnio nuostatomis dėl Nekilnojamojo turto registro duomenų teisinio statuso. Pagal šį straipsnį, visi Nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Nagrinėjamos bylos kontekste tai reiškia, kad duomenys (įstatymų nustatyti dokumentai), kurių pagrindu buvo įregistruota asmens daiktinė teisė į nekilnojamąjį daiktą, gali būti vertinami kitaip, negu registratoriaus buvo įvertinti padarant atitinkamą įrašą Nekilnojamojo turto registre, tik juos nuginčijus įstatymo nustatyta tvarka. Iš to darytina išvada, kad teritorinis registratorius, kaip viešojo administravimo subjektas, administracine tvarka negali keisti Nekilnojamojo turto registre esančių duomenų (keisti įrašą apie daiktinės teisės turėtoją), kitaip vertindamas tuos pačius duomenis (įstatymų nustatytus dokumentus), kurie buvo pagrindas padaryti Nekilnojamojo turto registre pirminį įrašą. Šiame kontekste pažymėtina, kad ginčo įrašu suinteresuoti asmenys (pareiškėjas ir trečiasis suinteresuotas asmuo), skirtingai interpretuodami paminėtą 1997 m. balandžio 18 d. dovanojimo sutartį, nesutaria dėl nuosavybės teisės į ginčo statinį apimties. Todėl akivaizdu, kad tarp šių asmenų kilo ginčas dėl nuosavybės teisės į šį statinį. Tokio ginčo išsprendimas yra bendrosios kompetencijos, o ne administracinio teismo kompetencija. Todėl kolegija, atsižvelgdama į aukščiau nurodytus argumentus, taip pat pritardama pirmosios instancijos teismo nurodytiems argumentams, sutinka su teismo padaryta išvada, kad pareiškėjo skundžiamas Komisijos 2012 m. birželio 6 d. sprendimas negali būti laikomas pagrįstu.

Taigi konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas yra teisingas ir pagrįstas (ABTĮ 86 str.).

Tenkinti trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą, o trečiojo suinteresuoto asmens D. R. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Stasys Gagys