e1c2de35-0f8c-46b2-87f7-e9ef6c4f306b · Vilniaus apygardos administracinis teismas

Administracinė byla NrAdministracinė byla Nr. A575-1872/2012Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02564-2010-3Procesinio sprendimo kategorija 16.5 (S) LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2012 m. gegužės 24 d.Vilnius Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų Anatolijaus Baranovo, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,teismo posėdyje raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo administracinę bylÄ pagal atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiÅ¡kėjo P. Å . skundÄ atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl neiÅ¡mokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos).

Teisėjų kolegija n u s t a t ė : I. PareiÅ¡kėjas P. Å . (toliau – ir pareiÅ¡kėjas) skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismÄ , praÅ¡ydamas iÅ¡ atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato priteisti jam darbo užmokesčio nepriemokÄ , iÅ¡ viso 383,42 Lt, susidariusiÄ už 2008 m. rugpjūčio mėn.PareiÅ¡kėjas paaiÅ¡kino, kad neiÅ¡mokėta darbo užmokesčio dalis susidarė dėl to, kad jo darbdavys nepagrįstai apskaičiavo priedus bei priemokas pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTÄ®) 23 straipsnio 2 dalį, kuri 2009 m. gruodžio 11 d.

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) nutarimu pripažinta prieÅ¡taravusia Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingÄ apmokėjimÄ už darbÄ <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Dėl Å¡ios priežasties atsakovui kilo pareiga iÅ¡mokėti nepagrįstai neiÅ¡mokėtÄ darbo užmokesčio dalį. Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas (toliau – ir atsakovas) atsiliepimu su pareiÅ¡kėjo skundu nesutiko ir prašė skundÄ atmesti kaip nepagrįstÄ , paÅ¡alinti atsakovÄ Vilniaus apskrities VPK iÅ¡ atsakovų, teismui tenkinus pareiÅ¡kėjo reikalavimÄ , sprendimo vykdymÄ atidėti vieneriems metams.PaaiÅ¡kino, kad, apskaičiuodamas priedų ir priemokų dydžius, pagrįstai taikė VTÄ® 23 straipsnio 2 dalį, nes įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo bÅ«ti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieÅ¡taravimas Konstitucijai.

Kol nėra atitinkamo Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymÄ ar kitÄ teisės aktÄ , motyvuodamos Å¡io teisės akto nekonstitucingumu. Nurodė, kad nepalankių padarinių, kilusių dėl teisės akto pripažinimo prieÅ¡taraujančiu Konstitucijai, pasekmių likvidavimas yra įstatymo leidėjo konstitucinė priedermė. Vilniaus apskrities VPK, apskaičiuodamas ir mokėdamas darbo užmokesti, veikė teisėtai, t. y. taip, kaip privalėjo veikti pagal įstatymus.

Manė, jog vienintelis tinkamas atsakovas byloje galėtų būti Lietuvos valstybė. Trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu su pareiškėjo skundu nesutiko. Nurodė, kad pareiškėjo atžvilgiu darbo užmokesčio nepriemoka galėtų būti priteista tik tokiu atveju, jei atsakovas po Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo priėmimo, mokėdamas darbo užmokestį, ir toliau taikytų VTĮ nuostatas, pripažintas prieštaraujančiomis Konstitucijai.

Pabrėžė, kad, taikant CK 6.271 straipsnį, numatantį atsakomybę už žalÄ , atsiradusiÄ dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, pareiga atlyginti žalÄ gali kilti tik esant teisei prieÅ¡ingiems veiksmams. Todėl nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo taikyti teisinę atsakomybę atsakovo atžvilgiu. Taip pat nurodė, kad tokio pobÅ«džio reikalavimas turi bÅ«ti pareikÅ¡tas darbdaviui, o ne Lietuvos valstybei. Prašė pareiÅ¡kėjo reikalavimui taikyti senaties terminÄ .

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. gruodžio 9 d. sprendimu pareiÅ¡kėjo skundÄ tenkino. PareiÅ¡kėjui iÅ¡ atsakovo Vilniaus apskrities VPK priteisė 383,42 Lt neiÅ¡mokėtÄ darbo užmokesčio dalį. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu, kuriame konstatuojama, kad Valstybės tarnybos įstatymo skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį bÅ«tų buvę galima teisingai atlyginti už darbÄ vidaus tarnybos sistemos pareigÅ«nams, dirbusiems poilsio bei Å¡venčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis virÅ¡ijant nustatytÄ darbo trukmę, kai jiems iÅ¡mokėtinų priedų ir priemokų suma virÅ¡ijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytÄ ribÄ , prieÅ¡taravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai.

Remdamasis minėtu nutarimu, teismas padarė iÅ¡vadÄ , kad pareiÅ¡kėjo reikalavimas priteisti neiÅ¡mokėtÄ darbo užmokesčio dalį yra pagrįstas. Pažymėjo, kad pareiÅ¡kėjas į teismÄ kreipėsi nepraleidęs terminų, nustatytų tokiems reikalavimams pareikÅ¡ti. Teismas netenkino atsakovo praÅ¡ymo sprendimo vykdymÄ atidėti vieneriems metams. III. Atsakovas Vilniaus apskrities VPK pateikė apeliacinį skundÄ (b. l. 47–48), kuriuo iÅ¡ dalies nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu.

Atsakovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė atsakovo praÅ¡ymÄ atidėti sprendimo vykdymÄ vieneriems metams. Remiasi trečiojo suinteresuoto asmens Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2011 m. gruodžio 9 d. raÅ¡tu Nr. 5-S-5513, kuriame nurodoma, kad valstybės biudžete nėra numatyta pakankama lėšų suma darbo užmokesčio nepriemokoms sumokėti. Dėl Å¡ios priežasties atsakovas praÅ¡o panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmestas atsakovo praÅ¡ymas atidėti sprendimo vykdymÄ vieneriems metams, ir priimti naujÄ sprendimÄ , atsakovo praÅ¡ymÄ tenkinant.PareiÅ¡kėjas pateikė atsiliepimÄ Ä¯ atsakovo Vilniaus apskrities VPK apeliacinį skundÄ , kuriuo su apeliaciniu skundu nesutinka ir praÅ¡o pirmosios instancijos teismo sprendimÄ palikti nepakeistÄ (b. l. 59–60).PareiÅ¡kėjo manymu, atsakovas nepateikė įrodymų, jog pareiÅ¡kėjo skundo tenkinimas reikÅ¡mingai paveiks dabartinę atsakovo tutinę padėtį.

Teisėjų kolegija k o n s t a t u o j a: IV. Atsakovo apeliacinis skundas netenkintinas. Nagrinėjamoje byloje ginčas teisme kilo dėl už 2008 m. rugpjūčio mėn. pareiÅ¡kėjui neiÅ¡mokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė dėl minėtu laikotarpiu galiojusioje Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytos priedų ir priemokų ribos. 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu Konstitucinis Teismas pripažino, jog Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį bÅ«tų buvę galima teisingai atlyginti už darbÄ vidaus tarnybos sistemos pareigÅ«nams, dirbusiems poilsio bei Å¡venčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis virÅ¡ijant nustatytÄ darbo trukmę, kai jiems iÅ¡mokėtinų priedų ir priemokų suma virÅ¡ijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d.

įstatymo Nr. IX-855, 2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) nustatytÄ ribÄ , prieÅ¡taravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingÄ apmokėjimÄ už darbÄ <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.Atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo iÅ¡aiÅ¡kinimus dėl jurisprudencijos tęstinumo principo, taikytino ir administraciniams teismams (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimÄ ), taip pat į Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiÅ¡kinimo taisyklių, suformuluotų analogiÅ¡kose ar iÅ¡ esmės panaÅ¡iose bylose), teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje turi bÅ«ti vadovaujamasi jau suformuota praktika panaÅ¡iose bylose.

Tokios praktikos netaikymas galėtų bÅ«ti pagrįstas tik tais atvejais, kai tai yra neiÅ¡vengiama ar objektyviai bÅ«tina. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti iÅ¡vadÄ , kad Å¡ioje byloje yra sÄ lygos kurti naujÄ precedentÄ ar nukrypti nuo ankstesnės Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.Teisėjų kolegija pažymi, kad, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo iÅ¡plėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1735/2011), vidaus tarnybos sistemos pareigÅ«nai, manantys, jog jų teisės dėl minėto Konstitucijai prieÅ¡taraujančio teisinio reguliavimo nebuvimo buvo pažeistos, turėjo (turi) teisę dėl tokių pažeidimų kreiptis į teismÄ , kuris savo ruožtu privalo, jeigu nustato, kad asmens teisės iÅ¡ tikrųjų yra pažeistos dėl nurodytos priežasties, užtikrinti pažeistų teisių teisminę gynybÄ , taikydamas ne tik įstatymÄ (plačiÄ ja prasme), bet ir inter alia bendruosius teisės principus, taip pat aukÅ¡tesnės galios teisės aktus, pirmiausia aukščiausiÄ jÄ teisę – KonstitucijÄ .

Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis garantuoja asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismÄ . Asmens teisė kreiptis į teismÄ negali bÅ«ti apribota ar paneigta, nes kiltų grėsmė vienai svarbiausių teisinės valstybės vertybių. Asmens teisės turi bÅ«ti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigÅ«nų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio Teismo 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimas).

Atsakovas ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria teismas netenkino atsakovo Vilniaus apskrities VPK praÅ¡ymo teismo sprendimo vykdymÄ atidėti vieneriems metams. Pastebėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pabrėžiama, jog praÅ¡ymas atidėti sprendimo vykdymÄ dėl sunkios turinės padėties turi bÅ«ti pagrindžiamas įrodymais, kad pareiÅ¡kėjo skundo tenkinimas, priteisiant nurodytÄ darbo užmokesčio dalies dydį, reikÅ¡mingai paveiks atsakovo turtinę padėtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3291/2011; 2011 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-508/2011).

IÅ¡analizavusi atsakovo Vilniaus apskrities VPK argumentus bei trečiojo suinteresuoto asmens Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2011 m. gruodžio 9 d. raÅ¡tÄ Nr. 5-S-5513, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra pateikta pakankamų įrodymų, pagrindžiančių aplinkybę, jog pareiÅ¡kėjo skundo tenkinimas, priteisiant nurodytÄ darbo užmokesčio dalies dydį, reikÅ¡mingai paveiks atsakovo turtinę padėtį. Esant Å¡ioms aplinkybėms bei vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika analogiÅ¡kose bylose, praÅ¡ymas dėl sprendimo vykdymo atidėjimo netenkintinas.Kadangi su likusia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi atsakovas apeliaciniu skundu sutinka, todėl teisėjų kolegija daro iÅ¡vadÄ , kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtÄ ir pagrįstÄ sprendimÄ , todėl pagrindo tenkinti atsakovo apeliacinį skundÄ nėra.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija n u t a r i a : Atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundÄ atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 9 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ . Nutartis neskundžiama. TeisėjaiAnatolijus Baranovas Ričardas Piličiauskas Skirgailė Žalimienė