2021-10-13 Nr. AB-21192-3-62-3-02696-2019-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2238-438/2021

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02696-2019-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 18.2; 18.6.1.5;

18.7; 18.9; 18.10

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. spalio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. spalio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. P. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl administracinių aktų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja padavė teismui skundą, kuriuo prašė: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) 2019 m. rugsėjo 27 d. sprendimą Nr. 7S-92-(14.7.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje pilietei D. P.“ (toliau – ir 2019 m. rugsėjo 27 d. sprendimas); 2) panaikinti NŽT Kauno rajono skyriaus 2019 m. spalio 2 d. raštą Nr. 7SD-6895-(14.7.104.) „Dėl prašymo nagrinėjimo“ (toliau – ir 2019 m. spalio 2 d. sprendimas); 3) panaikinti NŽT 2019 m. lapkričio 4 d. raštą Nr. 1SS-2097-(7.5.) „Dėl skundo nagrinėjimo“ (toliau – ir 2019 m. lapkričio 4 d. sprendimas); 4) įpareigoti NŽT iš naujo spręsti klausimą dėl nuosavybės teisių į buvusios savininkės K. B. nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą – 52,67 ha žemės (duomenys neskelbtini), – atkūrimo pareiškėjai. Pareiškėja nurodė, kad:

1.1. Ji yra pateikusi prašymą atkurti nuosavybės teises į K. B. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 52,67 ha žemės (duomenys neskelbtini). Pareiškėja pageidavo, kad nuosavybės teisės būtų atkuriamos natūra. Jai žinoma vėliausia informacija sudarė rimtą pagrindą tikėtis, jog jai bus atkurtos nuosavybės teisės į buvusią žemę. NŽT 2019 m. rugsėjo 27 d. sprendimas priimtas nepagrįstai.

1.2. Atsakovas neinformavo pareiškėjos apie tai, kad jokių galimybių atkurti nuosavybės teises natūra nėra, ir raštu nepasiūlė rinktis kitus atlyginimo būdus. Tik Lietuvos Respublikos Vyriausybei 2018 m. spalio 17 d. nutarimu Nr. 1051 „Dėl žemės, suteiktos kaimo vietovėje mokslo ir studijų institucijoms, šių institucijų įsteigtoms viešosioms įstaigoms, organizuojančioms praktinį mokymą ir tyrimus, valstybiniams specializuotiems sėklininkystės, veislininkystės ūkiams ir specializuotoms sėklininkystės, veislininkystės veiklą vykdančioms valstybės kontroliuojamoms akcinėms bendrovėms ir uždarosioms akcinėms bendrovėms, kuriose valstybei priklauso daugiau kaip 1/2 akcijų, naudotojų ir jų naudojamų žemės sklypų dydžių sąrašų patvirtinimo“ (toliau – ir 2018 m. spalio 17 d. nutarimas Nr. 1051) patikslinus universiteto naudojamo sklypo dydį sumažinant jį 1,09 ha žemės plotu, į kuri buvusios savininkės K. B. turėta žemė nepatenka, tapo aišku, kad K. B. turėta žemė natūra negali būti grąžinama. Tačiau NŽT Kauno rajono skyrius apie tai pretendentės neinformavo, nepasiūlė rinktis kitus numatytus atlyginimo būdus, t. y. neįvykdė Lietuvos Respublikos piliečiu nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 18 straipsnio 3 dalyje nustatytos pareigos. Toks kompetentingos institucijos veikimas neturi tapti priežastimi riboti Įstatyme numatytas pareiškėjos teises (pasirinkti atlyginimo būdą). Dėl to pareiškėjai neturi kilti neigiamos tokių veiksmų pasekmės.

1.3. Pati institucija teikė informaciją, kad mokslo reikmėms suteiktas žemės plotas bus sumažintas ir pateikė tai patvirtinančius dokumentus, todėl pareiškėjos lūkesčiai, kad nuosavybės teisės bus atkurtos natūra, susiformavo pagrįstai. Tai dar labiau patvirtina aplinkybė, kad mokslo reikmėms skirtas plotas ir buvo sumažintas (tokią informaciją pateikė pats atsakovas), tačiau mažesne apimtimi, nei buvo svarstoma. Tai tik pagrindžia, kad pareiškėjos lūkesčiai buvo realūs ir teisėti.

1.4. Atsakovas pažeidė gero administravimo principą, kuris apima teisėtumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, asmens dalyvavimo priimant atitinkamus sprendimus, skaidrumo ir kitus reikalavimus. Taip pat pažeidė teisėtų lūkesčių principą. Viešojo administravimo institucijų elgesys (veiksmai) pareiškėjos atžvilgiu neatitinka nei Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų, nei jokių viešojo administravimo, nei apskritai pamatinių (teisingumo, protingumo, teisėtų lūkesčių) principų.

2. Atsakovas NŽT atsiliepimu prašė pareiškėjos skundą atmesti. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad:

2.1. Pareiškėjai atkurti nuosavybės teises, grąžinant žemę natūra, būtų buvę galima tik tuo atveju, jeigu būtų pakeistas, t. y. sumažintas universiteto mokslo ir mokymo reikmėms naudojamas plotas, kuris patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugpjūčio 13 d. nutarimu Nr. 1026 „Dėl žemės, suteiktos kaimo vietovėje mokslo ir studijų institucijoms, šių institucijų įsteigtoms viešosioms įstaigoms, organizuojančioms praktinį mokymą ir tyrimus, valstybiniams specializuotiems sėklininkystės, veislininkystės ūkiams ir specializuotoms sėklininkystės, veislininkystės veiklą vykdančioms valstybės kontroliuojamoms akcinėms bendrovėms ir uždarosioms akcinėms bendrovėms, kuriose valstybei priklauso daugiau kaip 1/2 akcijų, naudotojų ir jų naudojamų žemės sklypų dydžių sąrašų patvirtinimo“. Tačiau universiteto mokslo ir mokymo reikmėms patvirtintas naudojamas plotas sumažintas tik 1,09 ha ir į šį plotą buvusios savininkės K. B. turėta žemė nepatenka, t. y. K. B. turėta žemė yra valstybės išperkama ir pareiškėjai natūra negali būti grąžinama.

2.2. NŽT Kauno rajono skyriaus 2019 m. spalio 2 d. sprendimu pareiškėja buvo informuota apie tai, kad dar 2003 m. ir 2007 m. tuometės Kauno apskrities viršininko administracijos Kauno rajono skyriaus raštais pareiškėjai buvo pranešta, jog už buvusio savininko turėtą žemę, kuri priskirta valstybės išperkamai, turi pasirinkti kitą (-us) nuosavybės teisių atlyginimo būdą (-us). Taigi apie tai, kad turi pasirinkti kitą (-us) nuosavybės teisių atlyginimo būdą (-us), pareiškėjai buvo žinoma ir pati tai patvirtina skunde, tačiau savo apsisprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo būdo nepakeitė. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. spalio 17 d. nutarimu Nr. 1051 sumažinus universiteto mokslo ir mokymo reikmėms patvirtintą naudojamą plotą buvusios savininkės K. B. turėta žemė taip ir liko valstybės išperkama, todėl laikytina, kad NŽT Kauno rajono skyrius apie tai pareiškėjos dar kartą informuoti pareigos neturėjo. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos argumentas dėl to, jog neturėjo informacijos, kad žemę grąžinti natūra nėra galimybės, negalėjo įgyvendinti teisės pareikšti valią atkurti nuosavybės teises kitais būdais, yra nepagrįsta.

2.3. NŽT Kauno rajono skyrius pareiškėjai pagrįstai parengė sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo atlyginant pinigais projektą ir pakvietė dalyvauti 2019 m. rugsėjo 26 d. susirinkime dėl sprendimo priėmimo, todėl sustabdyti sprendimo atkurti nuosavybės teises atlyginant pinigais projekto svarstymą nebuvo pagrindo. Kaip nustatyta iš 2019 m. rugsėjo 26 d. vykusio susirinkimo protokolo, pareiškėja šiame susirinkime nedalyvavo ir sprendimas priimtas pareiškėjai nedalyvaujant. NŽT 2019 m. rugsėjo 27 d. sprendimu pareiškėjai yra atkurtos nuosavybės teisės į buvusios savininkės K. B. 52,67 ha žemės pinigais, nepažeidžiant jokių teisės aktų reikalavimų.

II. 3. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2020 m. spalio 20 d. sprendimu pareiškėjos NMA skundą tenkino – panaikino NŽT 2019 m. rugsėjo 27 d. sprendimą, NŽT Kauno rajono skyriaus 2019 m. spalio 2 d. sprendimą ir NŽT 2019 m. lapkričio 4 d. sprendimą bei įpareigojo NŽT iš naujo spręsti klausimą dėl nuosavybės teisių į buvusios savininkės K. B. nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą – 52,67 ha žemės (duomenys neskelbtini) – atkūrimo pareiškėjai.

4. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjai objektyviai nebuvo žinomos realios galimybės dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra, iki kol nebuvo priimtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. spalio 17 d. nutarimas Nr. 1051 patikslinti mokslo reikmėms naudojamo sklypo dydį. Atsakovas nuo 2007 metų kovo mėnesio neinformavo pareiškėjos apie nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą ir galimybės atkurti nuosavybės teises natūra nebuvimą. Taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybei 2018 m. spalio 17 d. nutarimu Nr. 1051 sumažinus universiteto mokslo ir mokymo reikmėms naudojamos žemės plotus, nepranešė pareiškėjai, jog nėra galimybės atkurti nuosavybės teisių jai natūra. Tik pačiai pareiškėjai pateikus atsakovui 2019 m. rugsėjo 9 d. prašymą dėl informacijos suteikimo, NŽT 2019 m. rugsėjo 12 d. raštu Nr. 7SD-6316-(14.7.104) informavo pareiškėją apie galimybės atkurti nuosavybės teises natūra nebuvimą bei nurodė, jog parengė sprendimo atkurti nuosavybės teises atlyginant pinigais projektą ir pakvietė pareiškėją atvykti į posėdį, kuriame turėjo būti svarstomas minėto sprendimo priėmimo klausimas. NŽT nepateisinamai ilgai, t. y. nuo 2007 m. kovo mėnesio iki 2019 m. rugsėjo 12 d., neteikė pareiškėjai jokios informacijos apie nuosavybės teisių atkūrimą ir per šį laikotarpį taip pat nepriėmė sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

5. Teismo vertinimu, netinkamas atsakovo veikimas, neinformavimas pareiškėjos apie tai, kad sumažinus mokslo reikmėms suteiktus ir naudojamus žemės plotus pareiškėjai nėra galimybės atkurti nuosavybės teisių natūra, sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo nepriėmimas per protingą ir objektyvų laiką nuo visų dokumentų pateikimo ir parengimo dienos lėmė tokią situaciją, jog pareiškėja visiškai pagrįstai tikėjosi, jog nuosavybės teisės jai bus atkurtos natūra ir todėl neišreiškė konkrečios valios dėl atlyginimo būdo už valstybės išperkamą turtą.

6. Teismas konstatavo, kad būtent atsakovas nevykdė pareigos, numatytos Įstatymo 18 straipsnio 3 dalyje, raštu pasiūlyti pareiškėjai kitus šiame įstatyme numatytus atlyginimo būdus, iki kol nebuvo pasibaigęs Įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje buvęs numatytas terminas, t. y. iki 2003 m. balandžio 1 d., pareikšti valią dėl atlyginimo būdo. Pareiškėjos nepasirinkimas nuosavybės teisių atkūrimo būdo iki 2003 m. balandžio 1 d. negali būti vertinamas kaip pareiškėjos nerūpestingas ir nesąžiningas neveikimas ar nepagrįstas delsimas išreikšti valią dėl atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo. Pareiškėja nuosavybės teisių atkūrimo procese dalyvavo rūpestingai ir sąžiningai. Įstatyme nustatytais terminais pareiškėja pateikė visus nuosavybės teisių atkūrimui reikalingus dokumentus, taip pat buvo pakankamai aktyvi, domėjosi galimybe atkurti nuosavybės teises natūra, bei siekė išsamiai sužinoti apie kompensavimo būdų įvykdymo eigą ir metodus. Tačiau institucijos, vykdančios nuosavybės teisių atkūrimą, neveikimas ir buvo būtent ta priežastis, turėjusi įtakos neteisingam ir nepagrįstam nuosavybės teisių atkūrimui pinigais bei lėmė teisines pasekmes pareiškėjai, nes jos teisės į nuosavybės atkūrimą negalėjo būti įgyvendintos Įstatyme numatytais terminais ir tuo būdu, kurį pareiškėja būtų pasirinkusi ir jo siekusi, jeigu būtų tinkamai informuota apie nuosavybės teisių atkūrimo galimybes.

7. Teismas pripažino, kad pareiškėjai nepagrįstai nuosavybės teisės atkurtos jai nepriimtinu atlyginimo būdu – pinigais. NŽT, priimdama pareiškėjai nepalankų sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo atlyginant pinigais, neišsiaiškino pareiškėjos valios dėl atlyginimo būdo, todėl neturėjo teisės atkurti nuosavybės teises kitu lygiaverčiu atlyginimo būdu – pinigais. Dėl to NŽT 2019 m. rugsėjo 27 d. sprendimas naikintinas kaip neteisėtas ir nepagrįstas.

8. Teismas taip pat vertino, kad neabejotinai galima konstatuoti, jog NŽT skundžiamais raštais (2019 m. spalio 2 d. sprendimu atsakydama pareiškėjai į jos prašymą ir 2019 m. lapkričio 4 d. sprendimu vertindama pareiškėjos skundą dėl NŽT Kauno skyriaus veiksmų) nepagrįstai neatsižvelgė į faktines aplinkybes ir pareiškėjos valią, nesant galimybės atkurti nuosavybės teisių natūra, atlyginti pareiškėjai priimtinu būdu už valstybės išperkamą turtą, tačiau ne pinigais. NŽT 2019 m. spalio 2 d. sprendimu informavo pareiškėją apie nuosavybės teisių atkūrimo galimybes tik tuomet, kai jau buvo parengtas sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo projektas, atsisakydama tenkinti pareiškėjos prašymą dėl sprendimo procedūros sustabdymo. NŽT 2019 m. lapkričio 4 d. sprendimu nepagrįstai atmetė pareiškėjos skundą dėl NŽT Kauno skyriaus netinkamų veiksmų, objektyviai nevertindama NŽT Kauno skyriaus veiksmų teisėtumo ir pagrįstumo, neinformavus pareiškėjos apie nuosavybės teisių atkūrimo galimybes Įstatymo numatytais terminais ir sąlygomis. Minėti sprendimai neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2020 m. spalio 31 d.) 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, keliamų individualiam administraciniam aktui, t. y., kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Įvertinus nustatytas aplinkybes ir teisės aktų reikalavimus, 2019 m. spalio 2 d. sprendimas ir 2019 m. lapkričio 4 d. sprendimas naikintini kaip neteisėti ir nepagrįsti.

9. Teismas pažymėjo, kad atsakovas įpareigotinas iš naujo spręsti klausimą dėl nuosavybės teisių į buvusios savininkės K. B. nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą – 52,67 ha žemės (duomenys neskelbtini) – atkūrimo pareiškėjai, sudarant pareiškėjai galimybę išreikšti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, jei nuosavybės teisių negalima atkurti natūra turėtoje vietoje.

III. 10. Atsakovas NŽT padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad:

10.1. 2003 m. vasario 27 d. pranešimu Nr. 137-9 pareiškėja buvo informuota, kad iki 2003 m. balandžio 1 d. pateiktų prašymą, nurodant, kokį kompensavimo būdą už valstybės išperkamą žemę pasirenka. Tačiau laiškas nebuvo įteiktas ir grįžo siuntėjui. Nepaisant to, kad laiškas grįžo, nors buvo siųstas pareiškėjos nurodytu adresu, pareiškėja žinojo apie minėtame rašte esamą informaciją, kadangi atsakydama į minėtame rašte esančią informaciją pareiškėja 2003 m. kovo 27 d. pateikė prašymą, kuriuo atsisakė nuo siūlomų kompensavimo būdų ir pageidavo, kad žemė būtų grąžinta natūra. Ši aplinkybė labai svarbi šioje byloje, kadangi būtent šis pareiškėjos prašymas įrodo, kad pareiškėja buvo informuota ir žinojo apie galimybę iki 2003 m. balandžio 1 d. pareikšti valią dėl atlyginimo būdo už valstybės išperkamą turtą ir ją išreiškė 2003 m. kovo 27 d. prašyme. Taigi pareiškėja atsisakė jai siūlomų kompensavimo būdų ir pareiškė valią dėl atlyginimo būdo už valstybės išperkamą turtą, t. y. žemę gražinti natūra jai priklausančioje vietoje. Atsakovas nepažeidė Įstatymo 18 straipsnyje 3 dalies, kuriame numatyta, kad institucijos, nagrinėjančios piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nesant galimybės pagal šį įstatymą nuosavybę grąžinti natūra, privalo piliečiams raštu pasiūlyti kitus šiame įstatyme numatytus atlyginimo būdus.

10.2. Pareiškėja nuo pat pradžių, dar 1991 m. birželio 4 d. teikdama pirminį prašymą, žinojo apie tai, kad žemė yra užimta Žemės ūkio akademijos gamybinio mokomojo ūkio. Šią informaciją pati pareiškėja nurodė savo prašyme ir per visą tą laika nuo prašymo pateikimo iki sprendimo atkurti nuosavybes teises priėmimo situacija nepasikeitė. Teismas visiškai nevertino ir tos aplinkybės, kad Kauno apskrities viršininko administracijos raštai nėra adresuoti pareiškėjai, juose nėra nurodyta, kad prašomas sumažinti žemės sklypo plotas patenka į buvusios savininkės K. B. turėtą žemę, dėl ko pareiškėjai galėtų būti rimtas pagrindas manyti, jog bus atkurtos nuosavybės teisės natūra. Universiteto mokslo ir mokymo reikmėms naudojamo žemės ploto sumažinimo galimybės buvo svarstomos Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijoje tik 2018 m. Tačiau iš Kauno rajono skyriaus turimų dokumentų į universiteto naudojamų žemės sklypų plotą pateko apie 106 ha žemės (duomenys neskelbtini), kurią pageidauja susigrąžinti natūra jos savininkai, tačiau į universiteto atsisakomus žemės plotus pateko tik apie 1,09 ha grąžintino natūra žemės ploto. Iš Kauno rajono skyriaus turimos informacijos nustatyta, kad į šį plotą buvusios savininkės K. B. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) turėta žemė nepatenka.

10.3. NŽT neturėjo pareigos dar kartą informuoti pareiškėją apie nepasikeitusią situaciją, kad žemė vis dar tebėra valstybės išperkama. Atsakovas turi prievolę pranešti apie tai, kad žemė yra laisva ir galimas atkūrimas natūra, jeigu dar nėra priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Pati pareiškėja nuo 2007 m. iki 2019 m. nesikreipė į NŽT ir nesidomėjo nuosavybės teisių atkūrimu. Taigi teismas visiškai be jokio teisinio pagrindo įpareigojo NŽT iš naujo spręsti klausimą dėl nuosavybės teisių į buvusios savininkės K. B. nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą – 52,67 ha žemės (duomenys neskelbtini) – atkūrimo pareiškėjai.

10.4. Teismas netinkamai pritaikė teisės normas, netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes ir pateiktus įrodymus, todėl nepagrįstai tenkino pareiškėjos skundą.

11. Pareiškėja atsiliepimu prašo atsakovo NŽT apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Taip pat prašo priteisti atlyginti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinėje instancijoje. Pareiškėja atsiliepime nurodo, kad:

11.1. Teismas pagrįstai sprendė, jog apie tai, kad pareiškėjai nuosavybės teisės negalės būti atkurtos natūra, paaiškėjo tik po Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. spalio 17 d. nutarimo Nr. 1051 priėmimo. Atsakovas pareiškėją apie tai informavo dar vėliau. Teismas netiksliai nustatė šią pareiškėjos informavimo datą. Priešingai nei nurodo teismas, 2019 m. rugsėjo 12 d. raštu Nr. 7SD-6316-(14.7.104) atsakovas nenurodė pareiškėjai, kad galimybių nuosavybės teises atkurti jai natūra nėra – šiame rašte minima tik apie sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo pinigais projekto parengimą. Šią informaciją pareiškėjai atsakovas nurodė tik 2019 m. spalio 2 d. sprendime. Tačiau, kaip pagrįstai nustatė teismas, atsakovas nepasiūlė pareiškėjai pasirinkti atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo, o iš karto priėmė 2019 m. rugsėjo 27 d. sprendimą, kurio nuosavybės teises pareiškėjai atkūrė numatydamas kompensaciją pinigais. Teismas taip pat pagrįstai sprendė, kad atsakovas nepateisinamai ilgai nuo 2007 m. kovo mėnesio iki 2019 m. rugsėjo 12 d., t. y. beveik 12 metų, neteikė pareiškėjai jokios informacijos apie nuosavybės teisių atkūrimą ir per šį laikotarpį taip pat nepriėmė sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo. NŽT pareigų nevykdymas negali panaikinti pareiškėjos teisės nuosavybės teises atsikurti jai priimtinu atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdu.

11.2. Atsakovas savo iniciatyva neinformavo pareiškėjos apie tai, kad galimybių atsikurti nuosavybės teises natūra nėra, nors privalėjo tai padaryti. Šią informaciją pareiškėja iš atsakovo gavo tik pati į jį pasikreipusi ir dargi ne iš karto, o po tolimesnio kreipimosi. Negana to, atsakovas vis tiek nepasiūlė pareiškėjai pasirinkti atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdų ir nuosavybės teises pareiškėjai atkūrė pinigais. Pareiškėja veikė sąžiningai ir aktyviai, be to, aiškiai matyti, kad pareiškėjos veikimo aktyvumas neturėjo jokios įtakos skundžiamiems atsakovo sprendimams – jis visiškai ignoravo pareiškėją ir nusprendė taip, kaip panorėjo.

11.3. Teismas iš esmės tinkamai įvertino įrodymus, teisingai nustatė bylos aplinkybes, atliko ginčui taikytinų teisės normų, principų ir juos aiškinančios teismų praktikos analizę, tinkamai pritaikė teisės normas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą, tinkamai motyvuotą sprendimą. Teismo sprendimą naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra jokio teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 12. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir sprendimą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Šis reglamentavimas lemia, kad apeliaciniame skunde pateikiamų argumentų, kuriais nesutinkama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pobūdis ir apimtis, apsprendžia ir bylos, nagrinėjamos apeliacine tvarka, ribas. Todėl byla apeliacinio proceso stadijoje nagrinėjama pagal apeliaciniu skundu suformuotas bylos nagrinėjimo ribas.

13. Šioje byloje pirmosios instancijos teisme pareiškėja ginčijo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2019 m. rugsėjo 27 d. sprendimą Nr. 7S-92-(14.7.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje pilietei D. P.“, kuriuo pareiškėjai atkurtos nuosavybės teisės į 52,67 ha žemės, atlyginant už valstybės išperkamą turtą pinigais.

14. Teismas skundžiamu sprendimu minėtą NŽT 2019 m. rugsėjo 27 d. sprendimą panaikino, be kita ko, konstatavęs, kad NŽT nevykdė pareigos, numatytos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 3 dalyje, t. y. neinformavęs, kad pareiškėjai nėra galimybės atkurti nuosavybės teisių natūra.

15. Įstatymo 18 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad institucijos, nagrinėjančios piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nesant galimybės pagal šį įstatymą nuosavybę grąžinti natūra, privalo piliečiams raštu pasiūlyti kitus šiame įstatyme numatytus atlyginimo būdus.

16. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymas yra siejamas būtent su faktinėmis aplinkybėmis, pagrindžiančiomis pretendento galimybes atkurti nuosavybės teises prašyme nurodytais būdais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 29 d. nutartį administracinėje byloje A-17-1095/2007, 2017 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-939-525/2017, 2018 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1894-415/2018, 2020 m. gegužės 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-509-492/2020, 2020 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-680-492/2020, 2021 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1462-789/2021). Taigi kai paaiškėja faktinė aplinkybė, kad nėra galimybės turėtą nuosavybę grąžinti natūra, pagal Įstatymo 18 straipsnio 3 dalį kompetentinga institucija (šiuo atveju – NŽT) turi pareigą pasiūlyti piliečiams kitus šiame įstatyme numatytus atlyginimo būdus. Tokiu būdu yra įgyvendinami ir iš atsakingo valdymo (gero administravimo) principo kylantys imperatyvai, pagal kuriuos viešojo administravimo subjektas turi pareigą imtis aktyvių veiksmų vykdant viešojo administravimo funkcijas, veikti nešališkai ir objektyviai, o formaliai ir biurokratiškai vykdomos viešojo administravimo funkcijos nesiderina su gero administravimo principu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. spalio 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3900-502/2021).

17. Nustatyta, kad Kauno apskrities viršininko administracija 2007 m. spalio 4 d. raštu Nr. 4-1787 (b. l. 27–28) kreipėsi į Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininką, Lietuvos Respublikos Ministrą Pirmininką ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministrą nurodydama, kad „Kauno apskrities viršininko administracija turi didelę problemą sprendžiant klausimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo piliečiams, kurių žemė yra suteikta Lietuvos Respublikos žemės ūkio universitetui bei Lietuvos veterinarijos akademijai mokslo ir mokymo reikmėms. Dauguma šių piliečių nesirenka kitų nuosavybės teisių atkūrimo būdų. Įstatyme numatytas priverstinis atkūrimo būdo pasirinkimas nėra efektyvus. Su valstybės numatytu kompensacijos dydžiu piliečiai nesutinka. Siekiant išspręsti susidariusią problemą ir atsiskaityti su buvusiais žemės savininkais Kauno apskrities viršininko administracija siūlo su minėtais piliečiais atsiskaityti suteikiant jiems žemės sklypus, kurių paskirtis iš žemės ūkio būtų pakeista į mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos ir į kitą (komercinę) paskirtį. Tai atlikus šių sklypų vertė pakiltų 10 kartų, tuo pačiu reikalingos grąžinti žemės plotai tiek pat kartų sumažėtų. Šie sklypai būtų projektuojami mokslo ir mokymo reikmėms suteiktos žemės plotuose, į kuriuos nepateikti piliečių prašymai dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Lietuvos žemės ūkio universitetui mokslo ir mokymo reikmėms suteiktoje teritorijoje yra du žemės sklypai, kurių bendras plotas 31 ha. Lietuvos veterinarijos akademijai mokslo ir mokymo reikmėms suteiktoje teritorijoje yra trys žemės sklypai, kurių bendras plotas apie 30 ha. Visa minėta žemė pagal Kauno miesto savivaldybės patvirtintą bendrąjį planą patenka į miesto plėtros teritoriją. Sklypų individualiai statybai suformavimui reikėtų rengti tik detaliuosius planus. Suformuoti kitos paskirties žemės sklypai atitiktų vertę, kuria įvertinta piliečių žemė išmokant jiems kompensaciją. Lietuvos žemės ūkio universiteto ir Lietuvos veterinarijos akademijos vadovybė pritaria tokiam klausimo sprendimui ir sutinka, kad mokslo ir mokymo reikmėms suteikta žemė būdų sumažinta jau minėtais žemės plotais“.

18. Byloje taip pat yra pateiktas Kauno apskrities viršininko administracijos 2017 m. lapkričio 20 d. raštas Nr. 4-2143 Lietuvos žemės ūkio universiteto rektoriui (b. l. 29), kuriame nurodyta, kad „Kauno apskrities viršininko administracija, siekdama išspręsti piliečių, kurių paveldima žemė suteikta Lietuvos žemės ūkio universiteto mokslo ir mokymo reikmėms, nuosavybės teisių atkūrimo klausimą, prašo artimiausiame Lietuvos žemės ūkio universiteto Senato posėdyje apsvarstyti galimybę atsisakyti apie 31 ha žemės. Šioje teritorijoje būtų parengti detalieji planai ir suformuoti žemės sklypai individualiai statybai bei komercinei veiklai. Pakeitus žemės naudojimo paskirtį sklypai būtų suteikti pretendentams į nuosavybės teisių atkūrimą. Žemės ūkio ministerija šiam pasiūlymui pritarė 2007 m. lapkričio 16 d. raštu Nr. 2D-5638-(7.3).“

19. Pats atsakovas atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodė, kad „Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2017 m. gruodžio 13 d. įsakymu Nr. 3D-790 buvo sudaryta darbo grupė mokslo ir mokymo įstaigoms suteiktų žemės sklypų naudojimo ir jų poreikio nustatymo klausimams nagrinėti. Minėtos darbo grupės posėdžio, įvykusio 2018 m. vasario 8 d. metu (protokolas Nr. 8D-66-(5.50 E)) buvo nustatyta, kad iš Kauno rajono skyriaus turimų dokumentų į Universiteto naudojamų žemės sklypų plotą patenka apie 106 ha žemės (duomenys neskelbtini), kurią pageidauja susigrąžinti natūra jos savininkai, tačiau į Universiteto atsisakomus žemės plotus patenka tik apie 1,09 ha grąžintino natūra žemės ploto.“

20. Lietuvos Respublikos Vyriausybei 2018 m. spalio 17 d. nutarimu Nr. 1051 „Dėl žemės, suteiktos kaimo vietovėje mokslo ir studijų institucijoms, šių institucijų įsteigtoms viešosioms įstaigoms, organizuojančioms praktinį mokymą ir tyrimus, valstybiniams specializuotiems sėklininkystės, veislininkystės ūkiams ir specializuotoms sėklininkystės, veislininkystės veiklą vykdančioms valstybės kontroliuojamoms akcinėms bendrovėms ir uždarosioms akcinėms bendrovėms, kuriose valstybei priklauso daugiau kaip 1/2 akcijų, naudotojų ir jų naudojamų žemės sklypų dydžių sąrašų patvirtinimo“ patikslinus VšĮ Aleksandro Stulginskio universiteto naudojamo sklypo dydį, minėtas sklypo dydis buvo kiek sumažintas – 1,09 ha. Tačiau byloje nėra ginčo, kad universitetui liko žemė, į kurią pretendavo atkurti nuosavybės teises pareiškėja, t. y. pareiškėjai nuosavybės teisės į žemę natūra negali būti atkuriamos.

21. Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytas aplinkybes, daro išvadą, kad nuo 2007 m. buvo siekiama rasti būdus, kaip piliečiams atkurti nuosavybės teises į žemę, sumažinant dalį aukštojo mokslo įstaigos reikmėms priskirto žemės ploto, o iki 2018 m. nebuvo aiški aplinkybė, kad pareiškėja tikrai neturi galimybės atkurti nuosavybės teises į žemą (bent jos dalį) natūra. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai pagrindžia ir kompetentingos institucijos (šiuo metu tai yra NŽT) itin ilgas delsimas priimti sprendimą pareiškėjai atkurti nuosavybės teises į žemę, nes pati NŽT paaiškinimo, kodėl taip ilgai delsė priimti sprendimą, kuris būtų pagrindas daryti kitokią išvadą, nenurodė.

22. Taigi, nepaisant to, jog pareiškėja iki 2007 m. buvo informuota, jog turi teisę pasirinkti iš valstybės išperkamos žemės atlyginimo būdų, konstatuotina, kad tik priėmus minėtą Lietuvos Respublikos Vyriausybei 2018 m. spalio 17 d. nutarimą Nr. 1051 ir paaiškėjus aplinkybei, kad pareiškėja tikrai neturi galimybės atkurti nuosavybės teisių į žemę (jos dalį) natūra, nes žemė, į kurią pareiškėja turi teisę atkurti nuosavybės teises, lieka universitetui, NŽT, vadovaudamasi Įstatymo 18 straipsnio 3 dalimi ir gero administravimo principo imperatyvais, turėjo pareigą pareiškėjai pasiūlyti kitus Įstatyme numatytus atlyginimo būdus. Teisėjų kolegijos vertinimu, priešingas šios situacijos vertinimas neatitiktų ir bendrųjų teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principų, reikštų, kad institucija gali veikti biurokratiškai ir formaliai, nepaisydama susiklosčiusių aplinkybių bei imperatyvių įstatymo normų ir gero administravimo pricipo imperatyvų.

23. NŽT po Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. spalio 17 d. nutarimo Nr. 1051 priėmimo pareiškėjai raštu nepasiūlius kitų Įstatyme numatytų atlyginimo būdų, darytina išvada, kad NŽT pažeidė Įstatymo 18 straipsnio 3 dalį, kuria įgyvendinamas ir gero administravimo principas. Tai yra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismas skundžiamu sprendimu pagrįstai panaikino NŽT 2019 m. rugsėjo 27 d. sprendimą, kuriuo, kaip minėta, pareiškėjai atkurtos nuosavybės teisės į 52,67 ha žemės, atlyginant už valstybės išperkamą turtą pinigais. Šiuo atveju buvo pažeistos Įstatymo 18 straipsnio 3 dalyje numatytos procedūros, kurios turėjo būti atliktos (ABTĮ 91 str. 1 d. 3 p.). Pagrįstai panaikinęs minėtą NŽT sprendimą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino ir pareiškėjos reikalavimą įpareigoti NŽT iš naujo spręsti klausimą dėl nuosavybės teisių į buvusios savininkės K. B. nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą – 52,67 ha žemės – atkūrimo, sudarant pareiškėjai galimybę išreikšti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo.

24. Nors atsakovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti visą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti, o tai reiškia, kad atsakovas prašo panaikinti ir teismo sprendimo dalį, kuria panaikinti NŽT Kauno rajono skyriaus 2019 m. spalio 2 d. raštas Nr. 7SD-6895-(14.7.104.) „Dėl prašymo nagrinėjimo“ ir NŽT 2019 m. lapkričio 4 d. raštas Nr. 1SS-2097-(7.5.) „Dėl skundo nagrinėjimo“, kuriais atsakyta į pareiškėjos prašymus (skundus), tačiau jokių pagrįstų argumentų, kurie pagrįstų minėtos teismo sprendimo dalies neteisėtumą ir nepagrįstumą, apeliaciniame skunde nenurodė. Todėl teisėjų kolegija, vadovaudamasi ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, t. y. bylą nagrinėdama apeliacinio skundo ribose, taip pat neturi pagrindo minėtą teismo sprendimo dalį panaikinti, t. y. pripažinti, kad teismas neteisėtai ir nepagrįstai panaikino minėtus NŽT sprendimus (raštus).

25. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą, kurio nėra pagrindo keisti ar naikinti remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais. Todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas. Pareiškėjai (jos atstovei) nepateikus prašymą priteisti atlyginti bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančių duomenų, šis prašymas atmetamas (ABTĮ 41 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. spalio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius