2013-07-04 Nr. AB-3335-3-61-3-00852-2010-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A261-1717/2013

Teisminio proceso numeris Nr. 3-61-3-00852-2010-1

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. liepos 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą ir Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašymą dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo O. R. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas O. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–5), kurį vėliau patikslino (b. l. 46–47), prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija, VRM) 2010 m. kovo 20 d. sprendimą Nr. 1D-2041-(2); 2) priteisti iš atsakovų neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. spalio mėn.

Pareiškėjo teigimu, Vidaus reikalų ministerija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nuostatomis, nepagrįstai sumažino jam paskirtos valstybinės pensijos dydį. Laikinajame įstatyme nustatytas teisinis reguliavimas pažeidžia teisingumo, teisėtų lūkesčių apsaugos, proporcingumo principus, asmens teisę gauti užtarnautą pensiją, nepagrįstai riboja asmens konstitucinę teisę į nuosavybę.

Pareiškėjas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino Laikinojo įstatymo 5 straipsnio bei Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 3 straipsnio 3 dalies nuostatas prieštaraujančias Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija), todėl tvirtino, kad jos buvo taikomos neteisėtai.

Pareiškėjas pabrėžė, kad, priėmus Laikinąjį įstatymą bei Valstybinių pensijų įstatymo pakeitimo įstatymą, pareiškėjui paskirta pensija buvo perskaičiuota bei mokama sumažinta, vadovaujantis Konstitucijai prieštaraujančiomis nuostatomis.

Atsakovas ir jo atstovė Vidaus reikalų ministerija atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 18-20) su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Pažymėjo, kad Lietuvos teisėje galioja įstatymo teisėtumo prezumpcija, todėl tol, kol Laikinojo įstatymo nuostatos, kuriomis remiantis buvo perskaičiuota pareiškėjui mokama valstybinė pensija nepripažintos prieštaraujančios Konstitucijai, atsakovas neturėjo teisinio pagrindo jomis nesivadovauti. Pabrėžė, kad Konstitucinis Teismas prieštaraujančiomis Konstitucijai pripažino Laikinojo įstatymo 5 straipsnio bei Įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas. Pareiškėjui paskirta valstybinė pensija pagal Įstatymo 3 straipsnio 3 dalį nebuvo ribojama.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie VRM (toliau – ir Tarnyba) atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 15-16) su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad vadovavosi galiojančiomis teisės aktų nuostatomis ir pareiškėjui mokėjo tokio dydžio pensiją, kuri atitiko teisės aktų nuostatas ir pareiškėjo gaunamas draudžiamąsias pajamas. Tarnyba neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip negu nustato įstatymas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 12 d. sprendimu pareiškėjo O. R. skundą tenkino iš dalies. Priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 14 591,41 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu „Dėl pensijų perskaičiavimo ir mokėjimo valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai“, pagal kurį Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai, tačiau Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1, 2 dalyse (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. vasario 11 d. ir 2010 m. spalio 26 d. redakcijos) nustatytu teisiniu reguliavimu buvo sukurta tokia teisinė situacija, kad asmeniui teko rinktis, ar dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikru verslu ir gauti daugiau sumažintą valstybinę pensiją, ar nedirbti jokio darbo ir neužsiimti jokiu verslu ir gauti tokią valstybinę pensiją, kokia mokama visiems nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių pensijų gavėjams, todėl įstatymų leidėjas, ginčijamu teisiniu reguliavimu suvaržė Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą jų teisę laisvai pasirinkti darbą arba užsiimti tam tikru verslu. Taigi, pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas, valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, galimas tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Kitoks pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimo mastas, t. y. vadovaujantis Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi ir Laikinojo įstatymo 5 straipsniu, pažeidžia pensijos gavėjų konstitucines teises.

Teismas atsižvelgė į tai, kad šis Konstitucinio Teismo nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsnį, Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnį, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011), tai, kad pareiškėjas skundą teismui dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo padavė 2010 m. balandžio 2 d. (b. l. 1-5), t. y. nepraleidęs termino teisme ginti galimai pažeistas teises, ir pripažino, kad iki skundo išnagrinėjimo teisme atsakovo sprendimas perskaičiuoti pareiškėjo valstybinę pensiją nėra galutinis, todėl laikomas neįvykdytu, o pareiškėjo teisės prisiteisti nepagrįstai neišmokėtos pensijos dalį nepaneigia tai, kad valstybinė pensija buvo perskaičiuota iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo dienos, t. y. iki 2012 m. rugsėjo 21 d.

Nustatyta, jog Tarnybos 2012 m. spalio 19 d. pažyma Nr. 11D(P)-4846 (b. l. 45) patvirtina, kad pareiškėjui paskirtos pensijos dydis 2010 m. sausio mėn. – 2012 m. rugpjūčio mėn. buvo 1 857,65 Lt, todėl per šį laikotarpį jam būtų buvę išmokėta 59 444,80 Lt. Nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojus Laikinajam įstatymui ir pritaikius jo 4 straipsnio 1 dalį, nurodyta suma perskaičiuota iki 47 555,84 Lt. Ši suma, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatomis, perskaičiuota ir pareiškėjui laikotarpiu nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn. išmokėta 32 964,43 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (b. l. 45). Pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, pareiškėjui paskirta valstybinė pensija nebuvo ribojama. Atsižvelgus į tai, kad Konstitucinis Teismas pripažino, jog Konstitucijai prieštarauja Laikinojo įstatymo 5 straipsnyje nustatytas valstybinių pensijų ribojimas, padaryta išvada, kad pareiškėjui nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn. turėjo būti išmokėta valstybinės pensijos suma, perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, t. y. 47 555,84 Lt. Bylos duomenimis nustatyta, kad faktiškai pareiškėjui išmokėta 32 964,43 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjui priteista susidariusi pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoka – 14 591,41 Lt suma.

Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2012 m. liepos 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012), padarė išvadą, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis buvo neišmokėta ne dėl Vidaus reikalų ministerijos kaltės, o dėl to, kad Lietuvos Respublikos Seimo buvo nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris vėliau buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, todėl neišmokėtos pensijos dalis (14 591,41 Lt) pareiškėjui priteista iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos.

Teismas padarė išvadą, kad įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Nesant Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu. Nagrinėdama pareiškėjo prašymą dėl neišmokėtos pensijos dalies išmokėjimo, VRM vadovavosi galiojančiais teisės aktais, todėl veikė pagal kompetenciją ir teisės aktų nustatyta tvarka. VRM neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo ir išmokėti susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką bei mokėti jam paskirtą 1 857,65 Lt valstybinę pensiją, todėl jį atmetė pagrįstai. VRM sprendimo teisėtumas pareiškėjo teisių gynybai neturi įtakos, nes pareiškėjo teisės į pensiją bus apgintos, išmokėjus jam priklausančią valstybinės pensijos nepriemoką už prašomą laikotarpį. Todėl konstatuota, kad teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo dalį dėl VRM 2010 m. kovo 20 d. sprendimo Nr. 1D-2041-(2) panaikinimo nėra, todėl ji atmesta kaip nepagrįsta.

III. Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija pateikė apeliacinį skundą (b. l. 98-99), kuriuo prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. sprendimą dalyje dėl pareiškėjo reikalavimo tenkinimo, jį atmetant.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad:

1. Nei Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime, nei 2012 m. birželio 30 d. 2012 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatyme, įsigaliojusiame 2012 m. rugsėjo 1 d., nenumatyta, kad jie taikytini į praeitį, todėl ir Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negali būti taikomas ginčo santykiams iki nutarimo įsigaliojimo. Todėl nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą išmokėti pensijos nepriemoką.

2. Jei apeliacinės instancijos teismas nuspręs atsakovo reikalavimą atmesti, prašo pareiškėjo valstybinės pensijos perskaičiavimo kompensavimą atidėti iki 2014 m. vasario 1 d., nes Lietuvos Respublikos 2013 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintuose valstybės biudžeto asignavimuose lėšos pareigūnų ir karių sumažintų valstybinių pensijų atstatymui nėra skirtos lėšos. Asignavimų poreikis šiam tikslui bus įtrauktas, rengiant ir teikiant svarstyti Lietuvos Respublikos Seimui 2014 metų valstybės biudžeto projektą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prisideda prie apeliacinio skundo (b. l. 106).

Pareiškėjas O. R. atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 104-105) prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad:

1. Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė suformuotą konstitucinę jurisprudenciją ir pagrįstai įpareigojo atsakovą apskaičiuoti bei išmokėti jam neteisėtai neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu.

2. Be to, apeliaciniame skunde nėra jokių motyvų ar prašymą atidėti sprendimo vykdymą pagrindžiančių duomenų, tik pateikiama nuoroda į Lietuvos Respublikos 2013 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymą. Atkreipia dėmesį į tai, kad šios bylos dalykas nėra sietinas su sumažintų valstybinių pensijų atstatymu, kadangi valstybinės pareigūnų ir karių pensijos atstatytos 2012 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymu, t. y. valiniu įstatymų leidėjo apsisprendimu, įgyvendinant Konstitucinio Teismo nutarimą. Be to, 2012 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymo projekto (Nr. XIP-4485) aiškinamajame rašte nurodyta, kad Įstatymo projektu siūlomai nuostatai įgyvendinti 2012 m. papildomai reikės apie 4 mln. litų valstybės biudžeto lėšų. Taigi, dar 2012 m. buvo suplanuotas lėšų poreikis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio pagrindu neteisėtai sumažintų valstybinių pensijų atstatymo, dėl to neabejotina, kad svarstant bei priimant 2013 m. biudžetą lėšų poreikis buvo skaičiuojamas pagal galiojančius teisės aktus, t. y. nebegaliojant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatoms.

3. 2011 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos 2012 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu Nr. XI-1823 VRM iš viso buvo skirta 1 415 303 Lt asignavimų, iš jų – 1 390 863 Lt išlaidoms. Tais pačiais metais biudžetas buvo persvarstomas ir 2012 m. lapkričio 27 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos 2012 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo 1, 2, 4, 13 straipsnių ir 1, 3, 4, 10 priedelių pakeitimo įstatymas Nr. XII-17, kuriuo asignavimai VRM buvo padidinti iki 1 430 303 Lt.

4. Po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo praėjo daugiau nei metai, t. y. pakankamas laiko tarpas, per kurį tiek Lietuvos valstybė, tiek VRM, galėjo ir privalėjo suvokti apie lėšų poreikį teisminiu keliu savo pažeistas teises bandysiančių atstatyti valstybinių pensijų gavėjų nepriemokoms. Atsakovai nepateikė jokių įrodymų, kad būtų dėję pastangas spręsti lėšų poreikį, nebuvo inicijuotas 2013 metų biudžeto persvarstymas. Taip pat nepateikė duomenų, kad būtų motyvuotai atsisakyta skirti tam lėšas. Taigi, prašymas atidėti sprendimo vykdymą dar iki 2014 m. vasario 1 d. yra nepagrįstas, neatitinkantis protingumo ir teisingumo principų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Atsakovai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą iš esmės grindžia ginčui aktualaus Konstitucinio Teismo nutarimo galiojimo argumentais.

Sprendžiant dėl Konstitucinio Teismo nutarimo taikymo teisiniams santykiams, atsiradusiems iki tokio nutarimo įsigaliojimo, paminėtinas Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimas, kuriame konstatuota, jog Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis. Pagal Konstitucijos 110 straipsnį, nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį) būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esmė, kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves esmė.

Iš Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimo nuostatų matyti, kad Konstitucija apskritai nedraudžia tam tikrais ypatingais atvejais saugoti bei ginti ir tokias asmens įgytas teises, kurios kyla iš teisės aktų, vėliau pripažintų prieštaraujančiais Konstitucijai, jei nebus pažeista Konstitucijoje įtvirtintų, jos ginamų ir saugomų vertybių pusiausvyra.

2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, jog teismai privalo paisyti įsipareigojimų garantuoti tinkamą ir veiksmingą konstitucinės teisės į pensiją ir nuosavybės teisių gynimą. Neapsaugojus konstitucinių vertybių, nebūtų užtikrinta veiksminga žmogaus teisių teisminė gynyba, socialinis teisingumas bei teisės viršenybė. Vien ta aplinkybė, kad pareiškėjo teisių pažeidimo visiškas pašalinimas yra akivaizdžiai finansinio pobūdžio ir gali sukelti valstybei papildomą finansinę naštą, neleidžia daryti išvados, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimo tenkinimas reikštų neproporcingos naštos visuomenei ir valstybei atsiradimą ir atsižvelgus į tai, turėtų būti mažinama pažeistų konstitucinių vertybių apsauga.

Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad teismas pažeistų Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto lygiateisiškumo principą, jeigu Konstitucijoje įtvirtintos bendros taisyklės, jog Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį išimtis būtų rezervuota tik Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje ir ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje numatytiems atvejams ir nebūtų taikoma tuo atveju, kai asmuo kreipiasi į teismą dėl pažeistų teisių gynimo jau po to, kai yra priimtas tam tikras Konstitucinio Teismo nutarimas. Nustatyto pažeidimo aptartu būdu nepašalinus, būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t. y. būtų vykdomi Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo pagrindu priimti sprendimai, kurie dar negali būti laikomi įvykdytais Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Tai taip pat nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, numatančia, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei administracinių teismų praktiką, suformuotą panašiose bylose.

Todėl atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinis skundas ir trečiojo suinteresuoto asmens Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prisidėjimas prie apeliacinio skundo atmestini.

Atsakovų prašymas atidėti pareiškėjo valstybinės pensijos perskaičiavimo kompensavimą iki 2014 m. vasario 1 d. netenkintinas, kadangi yra nepagrįstas argumentais, atitinkančiais Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus sprendimo įvykdymo atidėjimo pagrindus.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą ir Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prisidėjimą prie apeliacinio skundo atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas