P-520-198-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A442-2417/2011

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02159-2010-3

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. liepos 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovui V. S.,

atsakovo atstovei Anai Daugienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. individualios įmonės „Almasta“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. individualios įmonės „Almasta“ skundą atsakovui valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė priteisti iš atsakovo neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos Migracijos skyrius 2004 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu Nr. 1/14-MS17-105 atsisakė jo savininkui V. S. išduoti asmens be pilietybės kelionės dokumentą. Apie šį sprendimą buvo pranešta tik 2004 m. rugsėjo 4 d., o tai lėmė, jog buvo praleistas 7 dienų terminas sprendimui apskųsti. Dėl dokumento neišdavimo ir pažeistos teisės kreiptis į teismą buvo atimta teisė laisvai naudotis įmonės turtu. Tai lėmė reputacijos netekimą ir neturtinės žalos atsiradimą.

Atsakovas su pareiškėjo skundu nesutiko.

Atsakovas nurodė, kad V. S. atsisakė Lietuvos Respublikos pilietybės (Respublikos Prezidento 2001 m. spalio 3 d. dekretas Nr. 1501). 2004 m. rugpjūčio 3 d. jis kreipėsi su prašymu išduoti asmens be pilietybės kelionės dokumentą, nurodydamas, kad leidimo nuolat gyventi Lietuvoje nenori. 2004 m. rugpjūčio 27 d. buvo priimtas sprendimas neišduoti asmens be pilietybės kelionės dokumento ir V. S. apie tai buvo informuotas 2004 m. rugpjūčio 30 d. raštu. Atsakovas nurodė, kad, neturint leidimo nuolat gyventi Lietuvoje, kelionės dokumentas negali būti išduodamas. Atsakovas nurodė, kad nesutinka su teiginiu, jog V. S., negavęs kelionės dokumento, negalėjo tvarkyti įmonės turto.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimu skundą atmetė.

Teismas nurodė, kad Respublikos Prezidento 2001 m. spalio 3 d. dekretu Nr. 1501 buvo patenkintas V. S. prašymas, kuriuo jis atsisakė Lietuvos Respublikos pilietybės. V. S. liko gyventi Lietuvos Respublikoje ir 2004 m. rugpjūčio 3 d. kreipėsi su prašymu išduoti asmens be pilietybės kelionės dokumentą, nurodydamas, kad leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje gauti nenori. 2004 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu Nr. 1/14-MS17-105 buvo nuspręsta neišduoti V. S. kelionės dokumento. Apie šį sprendimą V. S. buvo informuotas 2004 m. rugpjūčio 30 d. raštu Nr. 1/14-M4-S-134.

Pareiškėjas tvirtina, jog šis atsakovo raštas be paties sprendimo buvo įteiktas tik 2004 m. rugsėjo 4 d., dėl ko buvo praleistas 7 dienų terminas sprendimui apskųsti. Tačiau V. S. turėjo teisę prašyti teismo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą, todėl migracijos tarnybos veiksmai neatėmė iš jo galimybės ginti savo teises ir negalėjo sąlygoti neturtinės žalos atsiradimo. Teismas nurodė, kad, pagal įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 2 straipsnio 2 dalį, 24 ir 25 straipsnius, leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje ir šią teisę patvirtinančio dokumento turėjimas yra tos įstatymu nustatytos būtinosios prielaidos, nuo kurių buvimo priklauso asmens be pilietybės teisės laisvai išvykti iš Lietuvos ir sugrįžti į ją atsiradimas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gruodžio 1 d. nutartyje konstatuota, jog V. S., atsisakydamas Lietuvos Respublikos pilietybės, jos neteko 2001 m. spalio 3 d. bei liko toliau gyventi Lietuvoje; ši faktinė aplinkybė pagal įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 53 straipsnio 1 dalies 4 punktą sudarė jam prielaidas gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, tačiau jis savo teisės gyventi Lietuvoje neformalizavo, t. y. nesikreipė dėl tokio leidimo išdavimo (administracinė byla Nr. A(8) - 2150/2006).

Teismas nurodė, kad nėra pagrindo pripažinti, jog Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos Migracijos skyriaus 2004 m. rugpjūčio 27 d. sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas. Teismas nurodė, kad valstybės civilinės atsakomybės sąlygas, t. y. neteisėtus veiksmus (neveikimą), žalą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos, privalo įrodyti pareiškėjas, tačiau nagrinėjamu atveju remiamasi prielaidomis ir spėliojimais, nenurodant, kokia konkrečia nuosavybe dėl galimai neteisėtų pareigūnų veiksmų buvo atimta teisė naudotis.

Kadangi valstybės tarnautojų ar pareigūnų veiksmai atitiko teisės normas ir nėra valstybės civilinės atsakomybės sąlygų (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis), todėl V. S. skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

III. Apeliaciniu skundu pareiškėjas nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimu, prašo šį sprendimą panaikinti, išnagrinėti bylą iš naujo ir patenkinti jo skundą.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas sutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimu, o apeliacinį skundą prašo atmesti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta netinkamai. Teismas neteisingai apibrėžė asmenį, kuris turi būti laikomas pareiškėju, taip pat nagrinėjo nekonkretų ir neaiškų skundo reikalavimą. Iš byloje esančių pareiškėjo surašytų procesinių dokumentų (skundo ir kt.) matyti, kad skundą šiuo atveju padavė ir pareiškėju turi būti laikoma V. S. individuali įmonė „Almasta“, kaip juridinis asmuo, tačiau iš pirmosios instancijos teismo sprendimo galima suprasti, jog teismas pareiškėju laikė fizinį asmenį V. S.. Be to, pareiškėjas šioje byloje netiksliai ir nesuprantamai suformulavo skundo reikalavimą. Skunde nurodyta, kad prašoma priteisti neturtinės žalos atlyginimą, tačiau konkreti prašoma priteisti žalos atlyginimo suma neįvardinta. Skunde yra vartojama formuluotė „prašau atlyginti neturtinę žalą Lietuvos valstybės turto dydžio“, tačiau ji yra nekonkreti, neaiški ir pagal ją nėra galimybės tinkamai išspręsti bylą.

Dėl išdėstytų argumentų skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir bylą perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas

Dainius Raižys

Skirgailė Žalimienė