2025-05-28 Nr. AB-9442-3-63-3-01157-2023-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-332-815/2025

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01157-2023-6

Procesinio sprendimo kategorija 7.5.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. gegužės 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Ivetos Pelienės, Ernesto Spruogio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2023 m. gruodžio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. patikslintą skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio skyrius) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. M. (toliau – ir pareiškėjas) su patikslintu skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV, atsakovas) Panevėžio skyriaus 2022 m. lapkričio 4 d. sprendimą Nr. VPE_SP5-1374 „Dėl atsisakymo A. M. skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą“ (toliau – ir Sprendimas 1); 2) VSDFV 2023 m. gegužės 26 d. sprendimą Nr. (18.2E)I-5819, kuriuo paliktas nepakeistas Sprendimas 1 (toliau – ir Sprendimas 2) (toliau abu kartu – ir sprendimai); 3) įpareigoti atsakovą teisės aktų nustatyta tvarka paskirti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą policijoje pagal ištarnautus metus ir stažą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad VSDFV Sprendimu 2 be jokių aiškių motyvų, formaliai ir nepagrįsdamas objektyviais duomenimis paliko galioti VSDFV Panevėžio skyriaus Sprendimą 1, kuriuo, vadovaujantis Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Pareigūnų pensijų įstatymas) 3 straipsnio 5 dalimi, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 128 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų patvirtinimo“ (toliau – ir Nuostatai), nusprendė neskirti jam pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą, nes jis buvo atleistas iš tarnybos dėl savo paties kaltės ir po atleidimo iš tarnybos dienos nėra praėję 3 metai bei nėra sukakęs Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) pakeitimo įstatymo (toliau – ir Statuto pakeitimo įstatymas) 3 straipsnio 18 dalies 3 punkte nustatyto išleidimo į atsargą amžius. Sprendimas 2 buvo grindžiamas tuo, kad iš vidaus tarnybos pareiškėjas atleistas dėl to, jog 2022 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro (toliau – ir Vidaus reikalų ministras(ė)) įsakymu Nr. IV-461 leidimas dirbti ir susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Slaptai“, buvo panaikintas dėl jo paties kaltės.

3. Pareiškėjas tvirtino, kad skundžiami sprendimai yra nepagrįsti, priimti neteisingai aiškinant / interpretuojant atleidimo iš Statuto pagrindą. Pareiškėjas, remdamasis Statuto 38 straipsnio 1 dalies nuostata, teigė, kad ar valstybės tarnautojas padarė tarnybinį nusižengimą, nustatoma tarnybinio patikrinimo metu, kurį baigus surašoma tarnybinio patikrinimo išvada, kurioje turi būti motyvuotai nurodyta, kokios nustatytos aplinkybės sudarė pagrindą manyti, jog buvo (arba nebuvo) padarytas tarnybinis nusižengimas bei kaltės forma – tyčia / neatsargumas (Statuto 2 str. 6 d., 21 str. 5 p., 38 str. 1 d., 39 str. 1, 7 d.).

4. Pareiškėjas paaiškino, kad iš vidaus tarnybos buvo atleistas Lietuvos kriminalinės policijos biuro viršininko 2022 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. 38-TE-140, vadovaujantis Statuto 72 straipsnio 1 dalies 16 punktu (pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos, kai jam įstatymų nustatyta tvarka panaikinamos / atimamos specialiosios teisės, susijusios su jo tiesioginių pareigų atlikimu). Sprendimas 2 buvo priimtas atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Centrinės specialiųjų ekspertų komisijos (toliau – ir VRM CSEK) 2022 m. birželio 29 d. posėdžio protokolo Nr. 1SEP-2 išvadą ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (toliau – ir Paslapčių įstatymo) 17 straipsnio 2 dalies 20 punkto (tikrinimo metu nustatomos ar per pastaruosius 3 metus buvo nustatytos asmens savybės, kita veikla ar ryšiai, ar kitos su asmeniu susijusios aplinkybės, ar faktai, dėl kurių kyla grėsmė patikėtos įslaptintos informacijos saugumui) ir 20 straipsnio 1 dalies 4 punkto (atlikus pakartotinį ar papildomą asmens tikrinimą nustatoma kuri nors iš aplinkybių, nurodytų 17 str. 2 d.) nuostatomis.

5. Pareiškėjas vertino, kad specialiosios teisės, susijusios su pareigybei priskirtų tiesioginių pareigų atlikimu, panaikinimas lėmė tai, kad valstybės tarnautojas / pareigūnas negali atlikti jam priskirtų funkcijų, todėl atsirado pagrindas taikyti Statuto 72 straipsnio 1 dalies 16 punktą, o tai yra Statuto atskiras / savarankiškas pagrindas atleisti atitinkamą pareigūną iš tarnybos be kaltės, neatliekant tarnybinio patikrinimo.

6. Pareiškėjas pažymėjo, kad jo atžvilgiu joks tarnybinis patikrinimas dėl kokio nors neteisėto elgesio, t. y. tarnybos pareigų, nustatytų įstatyme, pareigybių aprašymuose, teisės aktuose, reglamentuojančiuose valstybės tarnybos veiklą, neatlikimo arba netinkamo atlikimo, nebuvo atliekamas. Remiantis Statuto nuostatomis, tam, kad būtų konstatuota pareigūno kaltė, būtina atlikti tarnybinį patikrinimą, kurio išvadoje motyvuotai nurodoma, kokios nustatytos aplinkybės sudarė pagrindą manyti, jog buvo (arba nebuvo) padarytas tarnybinis nusižengimas bei kaltė.

7. Pareiškėjas tvirtino, kad 2022 m. liepos 1 d. rašytiniu prašymu kreipėsi į savo buvusį darbdavį Lietuvos Kriminalinės policijos biuro viršininką (per Personalo darbuotoją I. F., iš pradžių telefonu, o po to ir išsiųsdamas atitinkamą rašytinį prašymą) teisės aktų nustatyta tvarka prašydamas skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Tą pačią dieną vakare iš minėtos darbuotojos sužinojo, kad skubos tvarka priimtas įsakymas jį atleisti iš tarnybos, kuris buvo pasirašytas jau po darbo valandų.

8. Pareiškėjas teigė, kad tarnybinio nusižengimo tyrimas dėl pareigūno kaltės ir leidimo dirbti su įslaptinta informacija panaikinimas yra du skirtingi teisiniai institutai. Panaikinus ar atėmus leidimą dirbti su slapta informacija, pareigūnas automatiškai nebūtinai praranda teisę ir toliau dirbti vidaus tarnyboje, gali užimti kitas pareigas, kurių vykdymui nebūtinas leidimas dirbti su įslaptinta informacija.

9. Pareiškėjas nurodė Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas) 2022 m. liepos 22 d. raštą Nr. 5-S-14498 ir 2022 m. rugpjūčio 4 d. raštą Nr. 5-S-15375, kuriuose nurodyta, kad nėra duomenų / informacijos, kurie leistų daryti išvadą, jog pareiškėjas iš vidaus tarnybos Lietuvos kriminalinės policijos biure buvo atleistas dėl paties kaltės. Teigė, kad VSDFV pateiktuose oficialiuose Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Policijos departamento, Lietuvos kriminalinės policijos biuro raštuose aiškiai ir nedviprasmiškai konstatuota, kad iš vidaus tarnybos pareiškėjas buvo atleistas be kaltės, t. y. Statuto 72 straipsnio 1 dalies 16 punkto pagrindu.

10. Atsakovas VSDFV atsiliepime į patikslintą skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

11. Atsakovas nurodė, kad, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą dėl VSDFV Panevėžio skyriaus Sprendimo 1 panaikinimo, nustatė, jog minėtas sprendimas buvo priimtas remiantis pateiktais duomenimis apie pareiškėjo atleidimą: Vidaus reikalų ministro 2022 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 1V-461 „Dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo“, Lietuvos kriminalinės policijos biuro viršininko 2022 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. 38-TE-140, kuriuo iš vidaus tarnybos pareiškėjas nuo 2022 m. liepos 1 d. buvo atleistas pagal Statuto 72 straipsnio 1 dalies 16 punktą, ir VRM CSEK 2022 m. birželio 29 d. posėdžio protokolo išrašą. Vadovaujantis minėtu protokolu, kuris pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką laikytinas sudėtine, motyvacine minėto įsakymo dalimi, buvo nuspręsta, kad pareiškėjui leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Slaptai“, panaikintas dėl jo paties kaltės. VSDFV Sprendimu 2 konstatavo, kad VSDFV Panevėžio skyrius, vadovaudamasis Pareigūnų pensijų įstatymo 3 straipsnio 5 dalimi, 2022 m. lapkričio 4 d. priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą 1 dėl atsisakymo skirti pareiškėjui pareigūnų pensiją. Pažymėjo, kad byloje nėra ginčo, ar po pareiškėjo atleidimo iš tarnybos dienos praėjo 3 metai, ir kad pareiškėjas nėra sukakęs įstatymų nustatyto išleidimo į atsargą amžiaus. Akcentavo, kad VRM CSEK 2022 m. birželio 29 d. posėdžio protokole esančių duomenų visuma leido daryti išvadą, jog pareiškėjui leidimas dirbti su įslaptinta informacija panaikintas dėl jo paties kaltės. Kadangi pareiškėjo atleidimo pagrindas atsirado dėl jo paties kaltės, buvo laikyta, kad iš tarnybos jis atleistas taip pat dėl jo paties kaltės.

12. Atsakovas teigė, kad įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. sausio 11 d. sprendimu buvo konstatuota, jog pareiškėjui leidimas dirbti su įslaptinta informacija panaikintas teisėtai ir pagrįstai, taip pat teisėtas ir pagrįstas pareiškėjo atleidimas iš tarnybos, todėl nėra pagrindo abejoti VRM CSEK 2022 m. birželio 29 d. posėdžio protokolo duomenų teisingumu ir pagrįstumu.

13. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV Panevėžio skyrius atsiliepime į patikslintą skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

14. VSDFV Panevėžio skyrius nurodė, kad ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl Pareigūnų pensijų įstatymo 3 straipsnio 5 dalies taikymo pareiškėjo atžvilgiu. Teigė, kad nėra ginčo, ar po pareiškėjo atleidimo iš vidaus tarnybos dienos praėjo 3 metai, ir kad pareiškėjas nėra sukakęs įstatymų nustatyto išleidimo į atsargą amžiaus.

15. VSDFV Panevėžio skyrius pažymėjo, kad pareiškėjas iš tarnybos buvo atleistas Lietuvos kriminalinės policijos biuro viršininko 2022 m. liepos 1 d. įsakymu, vadovaujantis Statuto 72 straipsnio 1 dalies 16 punktu bei atsižvelgiant į Vidaus reikalų ministro 2022 m. birželio 30 d. įsakymą Nr. 1V-461 „Dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo“. Minėtas įsakymas buvo priimtas atsižvelgiant į VRM CMEK 2022 m. birželio 29 d. posėdžio protokolo sprendimą bei vadovaujantis Paslapčių įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 20 punktu ir 20 straipsnio 1 dalies 4 punktu. Lietuvos kriminalinės policijos biuro 2022 m. gruodžio 1 d. rašte Nr. 38-S-12366 „Dėl tarnybinio patikrinimo atlikimo juridiniam faktui nustatyti“ buvo patvirtinta, kad leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Slaptai“, panaikintas dėl pareiškėjo kaltės. Minėtame rašte buvo nurodyta, kad susipažinus su VRM CMEK posėdžio protokolu, paaiškėjo, jog per papildomą patikrinimą, išanalizavus pareigūno veiksmus, nustatyta jų neatitiktis teisės aktų reikalavimams, t. y. neteisėtumas, o pareigūno veiksmų neteisėtumo nustatymas protokole, kuriuo siūloma panaikinti asmeniui specialiąją teisę, buvo pakankamai informatyvus.

16. VSDFV Panevėžio skyrius, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimu, akcentavo, jog Pareigūnų pensijų įstatymo 3 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta sąlyga, kuriai esant ši pensija neskiriama (pensija neskiriama pareigūnams ir kariams, kurie dėl pačių kaltės buvo pašalinti iš vidaus reikalų), o ne už tai, kad asmuo buvo patrauktas tarnybinėn, administracinėn ar baudžiamojon atsakomybėn. Taip pat VSDFV Panevėžio skyrius akcentavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1423-492/2015.

17. VSDFV Panevėžio skyrius tvirtino, kad statutiniam valstybės tarnautojui paslapčių subjekto vadovo priimtas administracinis aktas, kuriuo panaikinamas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, sukelia reikšmingas teisines pasekmes, nes specialiosios teisės, susijusios su tiesioginių pareigų atlikimu, atėmimas lemia tai, kad vidaus reikalų statutinės įstaigos vadovas tokio pareigūno atžvilgiu turi taikyti Statuto 76 straipsnio 1 dalį bei 72 straipsnio 1 dalies 16 punkto nuostatas ir atleisti jį iš tarnybos. Susidarius teisinei situacijai, kai pareigūnui nustatyta tvarka atimama specialioji teisė, Statuto 72 straipsnio 1 dalies 16 punkte ir 76 straipsnio 1 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas nesuteikia vidaus reikalų statutinės įstaigos vadovui diskrecijos priimti kokį nors kitą sprendimo variantą, išskyrus numatytą Statuto 72 straipsnio 1 dalies 16 punkte. Priešingai, įstatymų leidėjas nustatė terminą, per kurį turi būti pritaikyta minėta Statuto norma (pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos kitą dieną po to, kai atsiranda ar nustatomas faktas (aplinkybė), dėl kurio pareigūnas nebegali tęsti tarnybos). Įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. sausio 11 d. sprendimu buvo konstatuota, kad pareiškėjui leidimas dirbti su įslaptinta informacija panaikintas teisėtai ir pagrįstai, todėl teisėtas bei pagrįstas pareiškėjo atleidimas iš tarnybos.

II. 18. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2023 m. gruodžio 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

19. Teismas pažymėjo, kad skundžiamu Sprendimu 1 buvo nuspręsta, remiantis Pareigūnų pensijų įstatymo 3 straipsnio 5 dalimi, neskirti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą, nes buvęs pareigūnas atleistas iš tarnybos dėl paties kaltės ir po atleidimo iš tarnybos dienos nėra praėję 3 metai bei jis nėra sukakęs Statuto 3 straipsnio 18 dalies 3 punkte nustatyto išleidimo į atsargą amžiaus.

20. Teismas nurodė, kad VSDFV, priimdamas Sprendimą 2, kuriuo paliko nepakeistą VSDFV Panevėžio skyriaus Sprendimą 1, vykdė funkcijas, numatytas Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 41 straipsnyje, t. y., veikė kaip išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija, todėl teismas sprendė, kad Sprendimas 2 nesudaro savarankiško bylos nagrinėjimo dalyko ir vertinamas kaip išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos priimtas sprendimas, nagrinėjant byloje kilusį ginčą.

21. Teismas, įvertinęs pareiškėjo nesutikimo su Sprendimu 1 argumentus, pažymėjo, kad įsiteisėjusiais teismų sprendimais, priimtais Vilniaus apygardos administracinio teismo byloje Nr. I3-1135-331/2023 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byloje Nr. A-1468-556/2023, buvo nustatyta, jog Vidaus reikalų ministrė, vadovaudamasi VRM CSEK 2022 m. birželio 29 d. protokolu Nr. 1SEP-2, Paslapčių įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 20 punktu, 20 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 2022 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 1V-461, panaikino pareiškėjui 2015 m. balandžio 27 d. išduotą leidimą Nr. 435 dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Slaptai“ (toliau – ir Leidimas), o Lietuvos kriminalinės policijos biuro viršininkas, vadovaudamasis Statuto 72 straipsnio 1 dalies 16 punktu, 76 straipsnio 5 dalimi, atsižvelgdamas į Vidaus reikalų ministro 2022 m. birželio 30 d. įsakymą Nr. 1V-461 dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo, 2022 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. 38-TE-140 atleido pareiškėją iš vidaus tarnybos. Teismas vertino, kad minėtų teismų sprendimai patvirtina, jog pareiškėjas iš vidaus tarnybos buvo atleistas remiantis Statuto 72 straipsnio 1 dalies 16 punktu, kai jam įstatymų nustatyta tvarka atimamos specialiosios teisės, susijusios su jo tiesioginių pareigų atlikimu, o tokio atleidimo faktinį pagrindą sudarė pareiškėjui išduoto Leidimo panaikinimas. Be to, teismas nurodė, kad Leidimas pareiškėjui panaikintas, remiantis Paslapčių įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 20 punktu bei 20 straipsnio 1 dalies 4 punktu.

22. Kadangi Paslapčių įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 4 punktas, kaip teisės norma, yra nukreipiantis į minėto įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 20 punktą, teismas sprendė, kad aptariamų Pareigūnų pensijų įstatymo 3 straipsnio 5 dalies nuostatų aiškinimui bei taikymui aktuali Paslapčių įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 20 punkto dispozicija, iš kurios matyti, kad asmuo, įvykdęs veiką, numatytą pastarosios teisės normos dispozicijoje, yra pripažįstamas nepatikimu ir nelojaliu Lietuvos valstybei.

23. Teismas akcentavo, kad įsiteisėjusiais teismų sprendimais, priimtais Vilniaus apygardos administracinio teismo byloje Nr. I3-1135-331/2023 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byloje Nr. A-1468-556/2023, buvo nustatyta, jog pareiškėjas įvykdė veiką, numatytą Paslapčių įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 20 punkte. Todėl teismas sprendė, kad tai reiškia, jog pastarųjų teismų sprendimais konstatuota ir tai, jog pareiškėjas, atlikdamas jam inkriminuotą veiką, buvo nepatikimas bei nelojalus Lietuvos valstybei. Vadovaudamasis Statuto 8 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 10 straipsniu, 16 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teismas pažymėjo, kad lojalumas Lietuvos valstybei yra viena iš būtinų sąlygų, jog asmuo galėtų įgyti vidaus tarnybos sistemos pareigūno statusą bei dirbti vidaus tarnyboje, todėl pareiškėją nustatyta tvarka pripažinus nepatikimu ir nelojaliu Lietuvos valstybei, jo tolesnis darbas vidaus tarnyboje tapo nesuderinamas su vidaus tarnybos sistemos pareigūno statusu.

24. Teismas nurodė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A-1468-556/2023 ir Konstitucinio Teismo 2007 m. rugpjūčio 13 d. ir 2011 m. liepos 7 d. nutarimuose pateiktus išaiškinimus. Pažymėjo, kad įsiteisėjusiais teismų sprendimais, priimtais Vilniaus apygardos administracinio teismo byloje Nr. I3-1135-331/2023 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byloje Nr. A-1468-556/2023, taip pat buvo nustatyta, kad pareiškėjas patikimumo ir lojalumo Lietuvos valstybei reikalavimus pažeidė savo aktyviais veiksmais: 1) pareiškėjas teikdamas Vidaus reikalų informacinės sistemos Centrinio duomenų banko užklausas, nenurodydavo paieškos pagrindo arba nurodydavo netikslų, paieškos turinio neatitinkantį pagrindą; 2) pareiškėjas 42 kartus nedeklaravo ir neįformino kontakto su slaptu bendradarbiu; 3) pareiškėjas 2021 m. lapkričio 17 d. padarė garso įrašą I klasės saugumo zonoje, kurio turinys sudaro valstybės paslaptį, išsinešė šį garso įrašą iš įslaptintos I klasės saugumo zonos, padarė jo kopiją (galbūt kopijas), pateikė šį garso įrašą (galbūt kopiją) subjektui, neturinčiam teisinių įgaliojimų įvertinti ir atlikti patikrinimą (prokurorui).

25. Teismas sprendė, kad būtent pareiškėjo atlikti neteisėti, Paslapčių įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 20 punkto taikymo prasme, veiksmai ir buvo ta aplinkybė (priežastis), kuri lėmė jo atleidimą iš vidaus tarnybos. Tai, kad pareiškėjo atlikti neteisėti, Paslapčių įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 20 punkto taikymo prasme, veiksmai lėmė jo atleidimą iš vidaus tarnybos patvirtino ir Lietuvos kriminalinės policijos biuro viršininko 2022 m. liepos 1 d. įsakymo Nr. 38-TE-140 turinys, kuriame buvo nurodyta, jog pareiškėjas atleistas iš vidaus tarnybos, atsižvelgus į Vidaus reikalų ministro 2022 m. birželio 30 d. įsakymą Nr. 1V-461 dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo.

26. Vadovaudamasis Konstitucinio Teismo jurisprudencija, teismas akcentavo, kad byloje nustatytos teisiškai reikšmingos aplinkybės apibendrinamos darant išvadą, jog tais atvejais, kai asmuo atlieka veiksmus, dėl kurių padarymo jis nustatyta tvarka pripažįstamas nepatikimu ir nelojaliu Lietuvos valstybei, tokia jo veikla tampa nesuderinama su vidaus tarnybos pareigūno statusu bei yra kliūtis jam dirbti vidaus tarnyboje, ir kai ši aplinkybė tampa pagrindine priežastimi nutraukti su pareigūnu darbo vidaus tarnyboje santykius, tokia jo veikla atitinka Pareigūnų pensijų įstatymo 3 straipsnio 5 dalyje nustatytos sąvokos „dėl pačių kaltės buvo pašalinti iš vidaus reikalų, vidaus tarnybos“ kriterijus. Atsižvelgiant į tai, teismas sprendė, jog pareiškėjo skundo argumentai, kuriais teigiama, kad jo atleidimo iš tarnybos pagrindas – Statuto 72 straipsnio 1 dalies 16 punktas, paneigė jo kaltės faktą dėl tarnybos santykių nutraukimo ir pan., todėl yra nepagrįsti bei neteisingi.

27. Kadangi tarp šalių nėra ginčo, jog po pareiškėjo atleidimo iš tarnybos dienos nėra praėję 3 metai ir jis nėra sukakęs Statuto 3 straipsnio 18 dalies 3 punkte nustatyto išleidimo į atsargą amžiaus, teismas vertino, kad dar nėra atsiradusios teisinės prielaidos, kurios leistų pareiškėjo atžvilgiu taikyti Pareigūnų pensijų įstatymo 3 straipsnio 5 dalies nuostatas.

28. Teismas darė išvadą, kad skundžiamu Sprendimu 1 pagrįstai bei teisingai buvo atsisakyta, remiantis Pareigūnų pensijų įstatymo 3 straipsnio 5 dalimi, skirti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą, todėl pareiškėjo skundas yra nepagrįstas bei atmestinas.

III. 29. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2023 m. gruodžio 7 d. sprendimą ir įpareigoti VSDFV teisės aktų nustatyta tvarka paskirti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą policijoje pagal ištarnautus metus ir stažą.

30. Pareiškėjas pakartoja faktines bylos aplinkybes ir nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu.

31. Pareiškėjas akcentuoja, kad kilusio teisinio ginčo esmė yra VSDFV sprendimai, o tai yra Pareigūnų pensijų įstatymo 3 straipsnio 5 dalyje nustatytos sąvokos „dėl pačių kaltės buvo pašalinti iš vidaus reikalų, vidaus tarnybos“ kriterijus, t. y. (ne)kaltumas.

32. Pareiškėjas pažymi, kad Statutas nustato vidaus tarnybos principus, sistemos pareigūnų statusą, priėmimo į tarnybą ir atleidimo iš jos ypatumus, o remiantis Statuto 38 straipsnio 1 dalimi, pareigūnai, kurie atlikdami pareigas pažeidė įstatymų reikalavimus, įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka, atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį, traukiami tarnybinėn, administracinėn, materialinėn ar baudžiamojon atsakomybėn. Todėl, pasak pareiškėjo, tarnybos pažeidimo objektu pripažįstama nustatyta vidaus tarnybos tvarka.

33. Pareiškėjo teigimu, ar valstybės tarnautojas / pareigūnas padarė tarnybinį nusižengimą, nustatoma tarnybinio patikrinimo metu, po kurio surašoma tarnybinio patikrinimo išvada. Pareiškėjo nuomone, minėta išvada yra juridinę reikšmę turintis aktas, kuriame nurodomas konkretus tarnybinis nusižengimas, apibrėžiamos kaltinimo, nuo kurio pareigūnas gali gintis, ribos ir apimtis, kaltės forma. Vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjas tvirtina, kad tarnybinio patikrinimo išvada ir joje nurodytos aplinkybės bei pasiūlymai dėl patraukimo (nepatraukimo) atsakomybėn skirti tam, kad juos įvertintų turintis teisę skirti tarnybinę nuobaudą vadovas. Todėl pareiškėjas, vadovaudamasis Statuto nuostatomis, teigia, kad tarnybinio patikrinimo išvadoje turi būti motyvuotai nurodyta, kokios nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą manyti, jog buvo (arba nebuvo) padarytas tarnybinis nusižengimas bei kaltė, jos forma – tyčia / neatsargumas.

34. Pareiškėjo vertinimu, joks tarnybinis patikrinimas dėl kokių nors tarnybos pareigų, nustatytų įstatyme, pareigybių aprašymuose, teisės aktuose, reglamentuojančiuose valstybės tarnybos veiklą, neatlikimo arba netinkamo atlikimo dėl jo nebuvo atliekamas, o tai patvirtina į bylą pateikti duomenys, t. y. Lietuvos kriminalinės policijos biuro 2022 m. rugsėjo 2 d. raštas Nr. 38-S-8730 „Dėl išvados pateikimo“, kuriuo VSDFV informavo, kad atlikto papildomo patikrinimo metu nei prieš tai, kaltės klausimas sprendžiant klausimą dėl leidimo dirbti su įslaptinta informacija nebuvo nagrinėjamas, bet buvo vertinamas patikimumas bei veiksmų atitiktis teisės aktų nuostatoms pagal Paslapčių įstatymą. Be to, VSDFV yra gavusi Policijos departamento 2022 m. liepos 22 d. raštą Nr. 5-S-14498 ir 2022 m. rugpjūčio 4 d. raštą Nr. 5-S-15375, kuriuose nurodyta, kad nėra duomenų / informacijos, leidžiančių daryti išvadą, kad pareiškėjas iš vidaus tarnybos Lietuvos kriminalinės policijos biure buvo atleistas dėl paties kaltės.

35. Pareiškėjas akcentuoja, kad iš vidaus tarnybos buvo atleistas Lietuvos kriminalinės policijos biuro viršininko 2022 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. 38-TE-140 vadovaujantis Statuto 72 straipsnio 1 dalies 16 punktu, 76 straipsnio 5 dalimi, atsižvelgiant į Vidaus reikalų ministro 2022 m. birželio 30 d. įsakymą Nr. 1V-461 dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo. Pareiškėjo teigimu, vadovaujantis Statuto 39 straipsnio nuostatomis, teisės dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimas nėra tarnybinė nuobauda, kadangi panaikinus ar atėmus leidimą dirbti su slapta informacija, pareigūnas nebūtinai praranda teisę ir toliau dirbti vidaus tarnyboje, nes gali užimti kitas pareigas, kurių vykdymui nėra būtinas leidimas dirbti su įslaptinta informacija.

36. Pareiškėjas tvirtina, kad pagal Statuto 76 straipsnio 5 dalį atleisti pareigūną iš vidaus tarnybos minėto Statuto 72 straipsnio 1 dalies 4, 12, 15, 16 ir 17 punktuose nurodytais pagrindais galima tik tuo atveju, kai nėra galimybės jį perkelti į lygiavertes pareigas arba pareigūno rašytiniu sutikimu – į žemesnes pareigas. Pareiškėjo įsitikinimu, nurodytas teisinis reguliavimas leidžia daryti išvadą, kad pareigūno atleidimo pagrindas buvo ne specialiosios teisės, susijusios su jo tiesioginių pareigų atlikimu, panaikinimas ar atėmimas, o tai, kad atitinkamoje įstaigoje atleidimo iš tarnybos metu neatsirado / nebuvo lygiaverčių pareigų, kurių aprašyme nebūtų keliamas specialusis reikalavimas turėti leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, arba toks pareigūnas nesutiko užimti žemesnių pareigų.

37. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad iš užimamų pareigų buvo atleistas ne dėl savo kaltės, kaip tai sprendė skundžiamą sprendimą priėmęs pirmosios instancijos teismas ir VSDFV, o kitais pagrindais, t. y. dėl to, kad įstaigoje, kurioje jis dirbo, nebuvo lygiaverčių pareigų, į kurias galėjo būti paskirtas.

38. Atsakovas VSDFV atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

39. Atsakovas pakartoja faktines bylos aplinkybes, pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentus ir nurodo, kad nėra teisinio pagrindo pareiškėjo apeliacinio skundo motyvais naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

40. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV Panevėžio skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

41. VSDFV Panevėžio skyrius pakartoja faktines bylos aplinkybes, ginčui aktualų teisinį reguliavimą ir nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka, mano, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas, tinkamai ištyrė ir vertino byloje esančius įrodymus bei pagrįstai konstatavo, kad vadovaujantis Pareigūnų pensijų įstatymo 3 straipsnio 5 dalimi pagrįstai ir teisėtai buvo atsisakyta skirti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą. Todėl, VSDFV Panevėžio skyriaus vertinimu, pareiškėjo skundas yra nepagrįstas ir atmestinas.

42. VSDFV Panevėžio skyriaus nuomone, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad būtent pareiškėjo atlikti neteisėti, Paslapčių įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 20 punkto taikymo prasme, veiksmai ir buvo ta aplinkybė (priežastis), kuri lėmė jo atleidimą iš vidaus tarnybos. Be to, pareiškėjo veiksmų neteisėtumas, tai, kad jis atliko priešingą vidaus tarnybos interesams veiklą (Paslapčių įstatymo 20 str. 1 d. 4 p. ir 17 str. 2 d. 20 p.), yra nustatyta įsiteisėjusiais teismų sprendimais (administracinėje byloje Nr. I3-1135-331/2023).

43. VSDFV Panevėžio skyrius tvirtina, jog pareiškėjo argumentai, kad iš vidaus tarnybos jis buvo atleistas ne dėl savo kaltės, kadangi jo atžvilgiu nebuvo atliekamas joks tarnybinis patikrinimas, kurio metu būtų sprendžiamas jo kaltės klausimas, yra nepagrįsti, nes įvertinus galiojantį teisinį reguliavimą, asmens pripažinimas kaltu įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu ar surašius tarnybinio patikrinimo išvadą ir pan. nėra būtina sąlyga Pareigūnų pensijų įstatymo 3 straipsnio 5 dalies taikymui.

44. VSDFV Panevėžio skyriaus teigimu, taip pat nepagrįsti pareiškėjo argumentai, kad iš užimamų pareigų jis buvo atleistas ne dėl savo paties kaltės, kaip tai sprendė skundžiamą sprendimą priėmęs pirmosios instancijos teismas ir VSDFV, o kitais pagrindais, t. y. dėl to, kad įstaigoje, kurioje jis dirbo, nebuvo lygiaverčių pareigų, į kurias galėjo būti paskirtas. Akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pagrįstai rėmėsi teismų sprendimais, priimtais Vilniaus apygardos administracinio teismo byloje Nr. I3-1135-331/2023 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byloje Nr. A-1468-556/2023, kuriose buvo išnagrinėtas pareiškėjo skundas dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo ir atleidimo iš vidaus tarnybos teisėtumo ir pagrįstumo. VSDFV Panevėžio skyrius pažymi, kad įsiteisėjusiais teismų sprendimais patvirtinta, jog pareiškėjas iš vidaus tarnybos buvo atleistas remiantis Statuto 72 straipsnio 1 dalies 16 punktu, o tokio atleidimo pagrindą sudarė Leidimo panaikinimas pareiškėjui. Be to, atkreipia dėmesį, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. I3-1135-331/2023 yra pažymėjęs, kad pagal Statuto 72 straipsnio 1 dalies 16 punktą specialiosios teisės (šiuo atveju dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Slaptai“) panaikinimas yra savarankiškas atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindas.

45. VSDFV Panevėžio skyrius, vadovaudamasis Konstitucinio Teismo jurisprudencija, akcentuoja, kad valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos, taip pat nuo kitų valstybinio socialinio draudimo pensijų. Valstybinės pensijos yra skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiesiems asmenims, ir yra mokamos iš valstybės biudžeto. Todėl VSDFV Panevėžio skyriaus nuomone, pirmosios instancijos teismas, remdamasis Konstitucinio Teismo jurisprudencija bei byloje nustatytomis teisiškai reikšmingomis aplinkybėmis, padarė pagrįstą išvadą, kad tais atvejais, kai asmuo atlieka veiksmus, dėl kurių padarymo jis nustatyta tvarka pripažįstamas nepatikimu ir nelojaliu Lietuvos valstybei, ir kai ši aplinkybė tampa pagrindine priežastimi nutraukti su pareigūnu darbo vidaus tarnyboje santykius, tokia jo veikla atitinka Pareigūnų pensijų įstatymo 3 straipsnio 5 dalyje nustatytos sąvokos „dėl pačių kaltės buvo pašalinti iš vidaus reikalų, vidaus tarnybos“ kriterijus.

46. Vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir Pareigūnų pensijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalimi, VSDFV Panevėžio skyriaus tvirtina, kad pareiškėjo prašymas įpareigoti VSDFV teisės aktų nustatyta tvarka paskirti jam pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą policijoje laikytinas nepagrįstu.

47. VSDFV Panevėžio skyrius laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas tinkamai išaiškinus ir pritaikius materialiosios teisės normas, vadovaujantis Konstitucinio Teismo jurisprudencija, todėl yra teisėtas bei pagrįstas ir nėra teisinio pagrindo naikinti jį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 48. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl VSDFV Panevėžio skyriaus Sprendimo 1, kuriuo nuspręsta pareiškėjui neskirti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą, nes buvęs pareigūnas atleistas iš tarnybos dėl savo paties kaltės ir po atleidimo iš tarnybos dienos nėra praėję 3 metai, ir jis nėra sukakęs Statuto pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 18 dalies 3 punkte nustatyto išleidimo į atsargą amžiaus, bei VSDFV Sprendimo 2, kuriuo paliktas nepakeistas Sprendimas 1, teisėtumo ir pagrįstumo.

49. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad Sprendimu 1, remiantis Pareigūnų pensijų įstatymo 3 straipsnio 5 dalimi, pagrįstai bei teisingai buvo atsisakyta skirti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą, pripažino pareiškėjo skundą nepagrįstu ir jį atmetė.

50. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, kad iš užimamų pareigų jis buvo atleistas ne dėl savo paties kaltės, kaip sprendė pirmosios instancijos teismas, priėmęs skundžiamą sprendimą ir VSDFV, o kitais pagrindais, t. y. dėl to, kad įstaigoje, kurioje pareiškėjas dirbo, nebuvo lygiaverčių pareigų, į kurias jis galėjo būti paskirtas.

51. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausiai pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

52. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija akcentuoja, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą skyrimo pagrindus bei tvarką reglamentuoja Pareigūnų pensijų įstatymas. Atsižvelgiant į tai, kad sprendimas dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos neskyrimo pareiškėjo atžvilgiu buvo priimtas 2022 m. lapkričio 4 d., ginčui yra aktuali Pareigūnų pensijų įstatymo 3 straipsnio redakcija, galiojusi nuo 2022 m. kovo 24 d. iki 2023 m. gruodžio 31 d. Minėto straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad pareigūnams ir kariams, kurie dėl pačių kaltės buvo pašalinti iš vidaus reikalų, vidaus tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos sistemų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Kalėjimų departamento ar jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių, muitinės sistemos po 2016 m. sausio 1 d. ir kurie 2016 m. sausio 1 d. buvo ištarnavę vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos sistemose, Specialiųjų tyrimų tarnyboje, Kalėjimų departamente ar jam pavaldžiose įstaigose ir valstybės įmonėse, muitinės sistemoje 11 ir daugiau metų, valstybinė pensija skiriama tik tada, kai jie yra ištarnavę šio straipsnio 3 dalyje nustatytą tarnybos metų skaičių, reikalingą pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti, ir po atleidimo iš tarnybos dienos yra praėję 3 metai arba kai jie yra ištarnavę šio straipsnio 3 dalyje nustatytą tarnybos metų skaičių, reikalingą pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti, ir yra sukakę įstatymų nustatytą išleidimo į atsargą amžių (jeigu toks amžius nenustatytas, – senatvės pensijos amžių).

53. Byloje nustatyta, kad Vidaus reikalų ministrė, atsižvelgdama į VRM CSEK 2022 m. birželio 29 d. posėdžio protokolo Nr. 1SEP-2 sprendimą bei vadovaudamasi Paslapčių įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 20 punktu ir 20 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 2022 m. birželio 30 d. įsakymu „Dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo“ Nr. 1V-461, panaikino Lietuvos kriminalinės policijos biuro Sunkaus ir organizuoto nusikalstamumo tyrimo 1-osios valdybos 1-ojo skyriaus vyriausiajam tyrėjui (pareiškėjui) išduotą Leidimą. Lietuvos kriminalinės policijos biuro viršininkas įsakymu Nr. 38-TE-140 „Dėl A. M. atleidimo iš vidaus tarnybos“, vadovaudamasis Statuto 72 straipsnio 1 dalies 16 punktu (kai jam įstatytų nustatyta tvarka atimamos specialiosios teisės, susijusios su jo tiesioginių pareigų atlikimu), 76 straipsnio 5 dalimi ir atsižvelgdamas į Vidaus reikalų ministro 2022 m. birželio 30 d. įsakymą Nr. 1V-461 „Dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo“, atleido pareiškėją iš tarnybos.

54. Nagrinėjamu atveju VSDFV Panevėžio skyrius, vadovaudamasis Pareigūnų pensijų įstatymo 3 straipsnio 5 dalimi ir Nuostatais, priėmė Sprendimą 1, kuriame, be kita ko, nurodyta, kad pareiškėjo tarnybos laikas iki 2016 m. sausio 1 d. – 24 metai 2 mėnesiai ir 27 dienos, tarnybos laikas po 2016 m. sausio 1 d. – 6 metai 1 mėnuo, bendras tarnybos laikas pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti – 30 metų 3 mėnesiai ir 27 dienos. Sprendime 1 taip pat pažymėta, kad buvęs pareigūnas iš tarybos atleistas 2022 m. liepos 1 d., atleidimo pagrindas – Statuto 72 straipsnio 1 dalies 16 punktas, be to, vadovaujantis Statuto 25 straipsnio 13 dalies 1 punktu, Statuto pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 18 dalies 3 punktu, buvęs pareigūnas teisę į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją įgytų tik sukakęs Statuto pakeitimo įstatyme nustatytą išleidimo į atsargą amžių, o pareiškėjo vidaus tarnybos komisaro išleidimo į atsargą amžius – 60 metų. Taigi, kadangi buvęs pareigūnas atleistas iš tarnybos dėl paties kaltės ir po atleidimo iš tarnybos dienos nėra praėję 3 metai ir nėra sukakęs Statuto pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 18 dalies 3 punkte nustatyto išleidimo į atsargą amžiaus, buvo nuspręsta neskirti jam pareigūnų ir karių valstybinęs pensijos už tarnybą. Nesutikdamas su Sprendimu 1, pareiškėjas 2023 m. balandžio 27 d. pateikė skundą VSDFV, prašydamas panaikinti Sprendimą 1. VSDFV, patikrinęs bylos duomenis, Sprendimu 2 sprendė, kad VSDFV Panevėžio skyrius priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą 1, kurio naikinti nėra teisinio pagrindo, todėl pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

55. Teisėjų kolegija, susipažinusi su byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, įvertinusi byloje esančius įrodymus ir proceso dalyvių pozicijas, išdėstytas procesiniuose dokumentuose, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, jog pareiškėjo atlikti neteisėti veiksmai, Paslapčių įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 20 punkto taikymo prasme, ir buvo ta aplinkybė (priežastis), kuri lėmė jo atleidimą iš vidaus tarnybos. Be to, minėtą aplinkybę patvirtina ir įsiteisėję teismų sprendimai, priimti Vilniaus apygardos administracinio teismo byloje Nr. I3-1135-331/2023 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byloje Nr. A-1468-556/2023, kuriose, be kita ko, nustatyta, kad pareiškėjas įvykdė veiką, numatytą Paslapčių įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 20 punkte. Todėl atmetami kaip neatitinkantys tikrovės ir nepagrįsti pareiškėjo teiginiai, jog iš užimamų pareigų jis buvo atleistas ne dėl savo paties kaltės, o dėl to, kad įstaigoje, kurioje jis dirbo nebuvo lygiaverčių pareigų, į kurias jis galėjo būti paskirtas.

56. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes, ginčui aktualų teisinį reguliavimą, Konstitucinio Teismo jurisprudenciją bei teismų praktiką. Aiškindamasis dėl pareiškėjo argumentų, kad buvo neteisingai išaiškintos bei pritaikytos Pareigūnų pensijų įstatymo 3 straipsnio 5 dalies nuostatos, taip pat kad pareiškėjo atleidimo iš tarnybos pagrindas – Statuto 72 straipsnio 1 dalies 16 punktas – paneigia jo kaltės faktą dėl tarnybos santykių nutraukimo ir pan., pirmosios instancijos teismas atliko byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad tais atvejais, kai asmuo atlieka veiksmus, dėl kurių padarymo jis nustatyta tvarka pripažįstamas nepatikimu ir nelojaliu Lietuvos valstybei, tokia jo veikla tampa nesuderinama su vidaus tarnybos pareigūno statusu bei yra kliūtis jam dirbti vidaus tarnyboje, ir kai ši aplinkybė tampa pagrindine priežastimi nutraukti su pareigūnu darbo vidaus tarnyboje santykius, tai tokia jo veikla atitinka Pareigūnų pensijų įstatymo 3 straipsnio 5 dalyje nustatytos sąvokos „dėl pačių kaltės buvo pašalinti iš vidaus reikalų, vidaus tarnybos“ kriterijus.

57. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens atsiliepimus į pareiškėjo skundą, kitus byloje esančius įrodymus, priėmė sprendimą, kuriame aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reguliavimą, argumentus, dėl kurių pareiškėjo skundas atmestinas. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, teisingai nustatė bylos faktines aplinkybes ir taikė ginčo santykius reguliuojančias teisės normas, sprendime išdėstė argumentus, kuriais remdamasis priėjo prie išvadų, jog skundžiami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti. Teisėjų kolegija, išanalizavusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, taip pat nustatė, kad buvo atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl priimtas skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra aiškus bei motyvuotas, atitinkantis ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimus. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių teise ir faktais pagrįstų argumentų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo išvadas ar kuriais remiantis būtų pagrindas konstatuoti, kad teismas neteisingai įvertino bylos duomenis bei padarė nepagrįstas išvadas dėl bylos aplinkybių skundžiamame sprendime. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai iš esmės tik pakartoja pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime jau išdėstytą poziciją, kuri teismo buvo detaliai išnagrinėta ir pagrįstai atmesta. Akcentuotina, kad vien tai, jog pareiškėjas įrodymus vertina kitaip ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas ir dėl to administracinė byla galėjo būti išspręsta neteisingai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1349-463/2024).

58. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicija, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011), vertina, kad visi likę pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai neturi esminės teisinės reikšmės sprendžiant dėl tikrinamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl dėl jų plačiau nepasisakoma ir jie atskirai nevertinami.

59. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo išsamiai ir visapusiškai, teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatytas faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, proceso teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio naikinti ar keisti, vadovaujantis pareiškėjo apeliaciniame išdėstytais argumentais, nėra pagrindo. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. M. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2023 m. gruodžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Iveta Pelienė

Ernestas Spruogis

Skirgailė Žalimienė