2020-12-09 Nr. AB-23368-3-65-3-00277-2018-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1306-261/2020

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00277-2018-4

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gruodžio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Ignalinos ir Visagino skyriaus apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. sausio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. T. skundą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Ignalinos ir Visagino skyriui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims UAB „Idavang“, UAB „Terra Bonum“, K. B., L. T., O. J. dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas S. T. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Ignalinos ir Visagino skyriaus (toliau – ir Skyrius) 2018 m. kovo 22 d. sprendimo (toliau – ir Sprendimas) Nr. 39 SK-161-(14.39.110) 1.10 punktą dėl specialiųjų žemės naudojimo sąlygų taikymo žemės sklypui (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiam (duomenys neskelbtini); 2) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Ignalinos ir Visagino skyriaus 2018 m. birželio 28 d. raštą Nr. 39SS-11-(14.39.32); 3) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2018 m. rugpjūčio 3 d. sprendimą Nr. 1SS-1587-(10.5); 4) įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą išregistruoti žemės sklypui, esančiam (duomenys neskelbtini), (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), 2018 m. kovo 22 d. sprendimu pritaikytas specialiąsias žemės naudojimo sąlygas.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Ignalinos ir Visagino skyrius 2018 m. kovo 22 d. sprendimo „Dėl žemės sklypų kadastro duomenų patikslinimo Ignalinos rajone“ Nr. 39 SK-161-(14.39.110) 1.10 punktu nusprendė taikyti žemės sklypui (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiam (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu (toliau – ir Nutarimas) Nr. 343 patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų XV skirsnio reikalavimus. Atsakovo priimtame sprendime nenurodyta, kokiu pagrindu žemės sklypui buvo nustatytos specialiosios žemės naudojimo sąlygos, jis yra nemotyvuotas, neaišku, kuo remiantis buvo nustatyta 1000 metrų sanitarinė apsaugos zona, todėl sprendimas neatitinka Lietuvos respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų.

Pažymėjo, kad 2018 m. kovo 5 d. rašte Nr. 39SD-872-(14.39.104) Skyrius pareiškėjui nurodė, jog siekiama įrašyti žemės sklypui specialiąją žemės naudojimo sąlygą, kadangi formuojant žemės sklypą specialioji žemės sklypo sąlyga turėjo būti nustatyta, tačiau ji nebuvo nustatyta. Skyrius vadovavosi Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 541 punktu, kuriame konstatuota, kad žemės sklypo kadastro duomenys gali būti keičiami, nerengiant visos žemės sklypo kadastro duomenų bylos, o tik papildant šių nuostatų 542 punkte nurodytais dokumentais, jeigu formuojant žemės sklypą, tam žemės sklypui taikytinos specialiosios naudojimo sąlygos nekilnojamojo turto kadastro duomenų byloje nebuvo nurodytos ir (ar) įrašytos į Nekilnojamojo turto kadastrą ir Nekilnojamojo turto registrą.

Lietuvos respublikos žemės įstatymo 22 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad formuojant naują žemės sklypą (teritorijose, kuriose iki teritorijų planavimo dokumentų ar žemės valdos projektų patvirtinimo nebuvo suformuoti žemės sklypai), šiam žemės sklypui taikytinos specialiosios žemės naudojimo sąlygos nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byloje nebuvo nurodytos ir (ar) įrašytos į Nekilnojamojo turto kadastrą ir Nekilnojamojo turto registrą, keičiami žemės sklypo kadastro duomenys. Žemės įstatymo 22 straipsnio 10 dalyje nustatyta, kad žemės sklypo kadastro duomenų – žemės sklypo formavimo metu taikytinų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų – įrašymą į Nekilnojamojo turto kadastrą ir Nekilnojamojo turto registrą organizuoja Nacionalinės žemės tarnybos teritorinio padalinio vadovas.

3. Pareiškėjas nurodė, kad žemės sklypas buvo suformuotas ir į jį Utenos apskrities viršininko 1999 m. sausio 29 d. sprendimu Nr. 37548-45-3961 atkurtos nuosavybės teisės Z. T., pareiškėjo motinai. Sanitarinė apsaugos zona žemės sklypui (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiam (duomenys neskelbtini), ginčijamu Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Ignalinos ir Visagino skyriaus 2018 m. kovo 22 d. sprendimu taikyta, tenkinant UAB „Idavang“ 2017 m. vasario 28 d. prašymą dėl sanitarinės apsaugos zonos.

Sprendžiant, ar žemės sklypui (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) taikytina sanitarinė apsaugos zona, bei nustatant jos dydį, Skyrius turėjo vadovautis žemės sklypo suformavimo metu galiojusia nuo 1998 m. kovo 29 d. iki 1999 m. gruodžio 8 d. Nutarimo 73 punkto redakcija, kurioje numatyta 500 metrų sanitarinė apsaugos zona nuo kiaulių fermos, ir 1500 metrų sanitarinė apsaugos zona numatyta nuo kiaulininkystė kompleksų (nuo 12 tūkst. iki 54 tūkst. kiaulių per metus). Ginčijamo sprendimo priėmimo metu galiojusi Nutarimo redakcija iš esmės analogiškai numatė 500 metrų sanitarinę apsaugos zoną nuo kiaulių fermos (nuo 300 iki 499 sutartinių gyvulių skaičiaus) ir 1500 metrų sanitarinę apsaugos zoną nuo kiaulių fermos (nuo 500 iki 2300 sutartinių gyvulių skaičiaus).

Atsakovas tiek atsiliepime, tiek ir jo atstovė teismo posėdyje patvirtino, kad žemės sklypui nustatyta 1000 metrų sanitarinė apsaugos zona, tačiau tokio dydžio sanitarinės apsaugos zonos nei žemės sklypo formavimo metu galiojančioje Nutarimo redakcijoje, nei 2018 m. kovo 22 d. sprendimo priėmimo metu galiojančioje redakcijoje nėra numatyta, todėl nėra aišku, kokiu teisės aktu atsakovas vadovavosi nustatydamas būtent tokio dydžio sanitarinę apsaugos zoną. Vien dėl minėtos aplinkybės ginčijamas sprendimas negali būti laikomas teisėtu.

Be to nėra jokių duomenų, kad 1998–1999 metais šiuo metu UAB „Idavang“ priklausančios fermos vietoje būtų veikusi kiaulių ferma, ir koks buvo bendrovėje augintų kiaulių skaičius, nes šie duomenys yra svarbūs, nustatant ar žemės sklypui formavimo metu turėjo būti taikyta sanitarinė apsaugos zona, bei nustatant sanitarinės apsaugos zonos dydį. Nacionalinė žemės tarnyba, išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, 2018 m. rugpjūčio 3 d. sprendimu Nr. 1SS-1587-(10.5) Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Ignalinos ir Visagino skyriaus 2018 m. kovo 22 d. sprendimą paliko nepakeistą, tačiau minėtu sprendimu pavedė Skyriaus vedėjui kreiptis į UAB „Idavang“ dėl duomenų apie žemės sklypo formavimo metu bendrovėje augintų kiaulių skaičių ir gavus informaciją įvertinti žemės sklypo suformavimo metu galiojusioje Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų redakcijoje nurodytus sanitarinės apsaugos zonos dydžius bei imtis veiksmų, kad sanitarinė apsaugos zona būtų įrašyta į Nekilnojamojo turto kadastrą ir Nekilnojamojo turto registrą tik tiems žemės sklypams, kuriems formavimo metu turėjo būti taikytina sanitarinė apsaugos zona.

Bei įvertinus žemės sklypo suformavimo metu galiojusioje Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų redakcijoje nurodytus sanitarinės apsaugos zonos dydžius, priimti sprendimą dėl būtinumo patikslinti sanitarinę apsaugos zoną, nustatytą Z. T. nuosavybės teise priklausančiam žemės sklypui (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)). Manė, kad nesant duomenų, kurių pagrindu galėjo būti nustatyta žemės sklypui (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) sanitarinė apsaugos zona, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Ignalinos ir Visagino skyriaus 2018 m. kovo 22 d. sprendimo Nr. 39 SK-161-(14.39.110) 1.10 punktas, bei išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka priimti sprendimai turi būti panaikinti kaip nepagrįsti.

4. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į skundą nesutiko su pareiškėjo skundu ir prašė jį atmesti.

5. Atsakovas nurodė, kad 1998 m. spalio 1 d. žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), ribų paženklinimo–parodymo akte nurodoma, jog žemės sklypas ribojasi su transformatorinės teritorija. 1999 m. sausio 7 d. nustatant žemės sklypo ribų posūkio taškų koordinates grafiškai pagal atnaujintą kartografinę medžiagą, buvo parengtas žemės sklypo planas, kuriame nurodyta žemės sklypo gretimybė taškuose 10-11-12 su kiaulių komplekso transformatorinės teritorija. Šie duomenys patvirtina, kad jau žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), formavimo metu egzistavo kiaulių kompleksas. 1999 m. sausio 29 d. Utenos apskrities viršininko sprendimu Nr. 37548-45-396 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje pilietei Z. T.“ natūra buvo atkurtos nuosavybės teisės į 66,0 ha žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini). Šiam žemės sklypui buvo nustatytos specialiosios žemės naudojimo sąlygos, taikyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr. 1640 VI (elektros linijų apsaugos zonos), XIV (gamybinių objektų sanitarinės apsaugos ir taršos poveikio zonos), XXI (melioracijos sistemos bei įrenginiai), XXVI (miško naudojimo apribojimai), XXVIII (vandens telkiniai), XXIX (paviršinio vandens telkinių apsaugos zonos ir pakrantės apsaugos juostos), LII (dirvožemio apsauga) punktų reikalavimai ir žemės servitutai.

6. Atsakovas teigė, kad 2017 m. vasario 28 d. Skyriuje buvo gautas UAB „Idavang“ prašymas dėl sanitarinių apsaugos zonų taikymo žemės sklypams, tame tarpe ir Z. T. nuosavybės teise priklausančiam žemės sklypui. UAB „Idavang“ kartu su prašymu pateikė archyvinius dokumentus, iš kurių matyti, kad kiaulių komplekse buvo laikoma daugiau nei 12 000 kiaulių. Specialiąją žemės naudojimo sąlygą žemės sklypui buvo siekiama įrašyti, nes žemės sklypo formavimo metu apribojimas nebuvo įrašytas, nors turėjo būti įrašytas. 2017 m. spalio 18 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus pavedimu Nr. 1PAV-415-(1.8 E) Skyriui buvo nurodyta nustatyti ar žemės sklypams, esantiems UAB „Idavang“ pateiktuose sąrašuose, pagal teisės aktų reikalavimus turi būti taikomi Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų, patvirtintų Nutarimu Nr. 343 reikalavimai bei organizuoti žemės sklypų, patenkančių į UAB „Idavang“ nuosavybės teise valdomų gamybinių ir komunalinių objektų sanitarinę apsaugos ir taršos poveikio zoną, kadastro duomenų patikslinimą, t. y. specialiosios žemės naudojimo sąlygos nustatymą. 2017 m. lapkričio 5 d. K. K. individuali įmonė (toliau – ir IĮ) „Geoplius“ parengė žemės sklypui taikytinų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų planą, kuriame matyti, jog Z. T. nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo dalis patenka į pastatų, kuriuose laikomi ūkiniai gyvūnai, su esančiais prie jų mėšlo ir srutų kaupimo įrenginiais arba be jų, sanitarinės apsaugos zoną. Skyrius, vykdydamas 2017 m. spalio 18 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus pavedimą bei tenkindamas UAB „Idavang“ prašymą, ginčijamu 2018 m. kovo 22 d. sprendimu Nr. SK-161-(14.39.110) „Dėl žemės sklypų kadastro duomenų patikslinimo Ignalinos rajone“, žemės sklypui, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančiam (duomenys neskelbtini) taikė Nutarimo XV skirsnio reikalavimus (pastatų, kuriuose laikomi ūkiniai gyvūnai, su esančiais prie jų mėšlo ir srutų kaupimo įrenginiais arba be jų, sanitarinės apsaugos zonos).

7. Pažymėjo, kad atsižvelgiant į 2017 m. lapkričio 5 d. K. K. IĮ „Geoplius“ parengtą žemės sklypui taikytinų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų planą, žemės sklypui, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), buvo nustatyta 1000 m sanitarinė apsaugos zona, t. y. mažesnė nei numatyta Nutarime Nr. 343. Kadangi žemės sklypo formavimo metu jau buvo objektas – kiaulių ferma, dėl kurio žemės sklypo formavimo metu turėjo būti taikoma specialioji žemės ir miško naudojimo sąlyga (XV – Gyvulininkystės, paukštininkystės ir žemės ūkio įmonių pastatų sanitarinės apsaugos zonos), žemės sklypui taikytina specialioji žemės ir miško naudojimo sąlyga, kuri nebuvo nurodyta žemės sklypų kadastro duomenų bylose ir (ar) įrašyta į Nekilnojamojo turto kadastrą ir Nekilnojamojo turto registrą, pagrįstai vadovaujantis Lietuvos respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatų 541 punktu, įrašyta į Nekilnojamojo turto kadastrą ir Nekilnojamojo turto registrą.

8. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Idavang“ pateikė atsiliepimą į skundą, kuriame su pareiškėjo skundu nesutiko.

9. Pažymėjo, kad kiaulių kompleksas (kiaulidės), esantis prie žemės sklypo, kurį paveldėjo pareiškėjas, pastatytas dar 1985 metais. Bendrovė (ankstesnis jos pavadinimas UAB „SAERIMNER“) 2000 m. įsigijusi kiaulių kompleksą pradėjo tvartų vidaus įrengimų modernizavimą, kuris buvo baigtas 2001 m. Žemės sklypo formavimo metu kiaulių kompleksas buvo skirtas 12 tūkst. kiaulių laikymui, ką įrodo 1987 m. Gyvulininkystės būklės ataskaita, ir tai atitiko Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 73 punkto kriterijus. Byloje pateikti dokumentai įrodo, kad greta formuojamo žemės sklypo buvo kiaulių kompleksas. Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 73 punkto redakcija, galiojusi žemės sklypo suformavimo metu t. y. 1999 m. sausio 29 d., nustatė, kad kiaulininkystės kompleksams (nuo 12 tūkst. iki 54 tūkst. kiaulių per metus) turi būti nustatoma 1 500 m. sanitarinė apsaugos zona. Pagal skundžiamo 2018 m. kovo 22 d. sprendimo priėmimo metu galiojusią Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 73 punkto redakciją, 1 500 m. sanitarinė apsaugos zona turi būti nustatoma pastatams, kuriose laikoma kiaulių nuo 500 iki 2300 sutartinių gyvulių. Taigi, tiek remiantis 1999 m. sausio 29 d. galiojusia, tiek skundžiamo 2018 m. kovo 22 d. sprendimo priėmimo metu galiojusia Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 73 punkto redakcija, turėjo būti taikoma 1 500 sanitarinė apsaugos zona, kuri šiuo metu yra taikoma. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 22 straipsnio 10 dalies, bei Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų 541–56 punktų nuostatos reglamentuoja vėlesnį žemės sklypo formavimo metu taikytinų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įrašymą į Nekilnojamojo turto kadastrą, jeigu tokios sąlygos nebuvo įrašytos į Nekilnojamojo turto kadastrą ir Nekilnojamojo turto registrą žemės sklypo formavimo metu. Manė, kad atsakovas atliko visas Nekilnojamojo turto kadastro nuostatuose nurodytas procedūras ir, turėdamas UAB „Idavang“ 2017 m. vasario 28 d. prašymą bei prie jo pateiktus reikalingus dokumentus, priėmė 2018 m. kovo 22 d. teisėtą bei pagrįstą sprendimą.

II. 10. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2019 m. sausio 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Teismas panaikino Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Ignalinos ir Visagino skyriaus 2018 m. kovo 22 d. sprendimo Nr. 39 SK-161-(14.39.110) „Dėl žemės sklypų kadastro duomenų patvirtinimo Ignalinos rajone“ 1.10 punktą taikyti žemės sklypui (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiam (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 343 patvirtintųjų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų XV skirsnio reikalavimus. Teismas taip pat panaikino Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Ignalinos ir Visagino skyriaus 2018 m. birželio 28 d. raštą Nr. 39SS-11-(14.39.32) ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2018 m. rugpjūčio 3 d. sprendimo Nr. 1SS-1587-( 10.5) dalį dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Ignalinos ir Visagino skyriaus 2018 m. kovo 22 d. sprendimo Nr. 39 SK-161-(14.39.110) „Dėl žemės sklypų kadastro duomenų patvirtinimo Ignalinos rajone“. Kitoje dalyje teismas skundą atmetė.

11. Teismas nustatė, kad Utenos apskrities viršininko 1999 m. sausio 29 d. sprendimu Nr. 37548-45-3961 Z. T. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 66,00 ha žemės, grąžinant natūra 48,70 ha žemės ir 17,30 ha miško, esančią (duomenys neskelbtini). Iš valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išrašo teismas nustatė, kad nuosavybės teisės Z. T. įregistruotos į minėtą žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) 1999 m. sausio 29 d., Utenos apskrities viršininko 1999 m. sausio 29 d. sprendimo Nr. 37548-45-3961 pagrindu. Šiam žemės sklypui buvo nustatytos ir Nekilnojamojo turto registre įregistruotos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr. 1640 specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos: VI (elektros linijų apsaugos zonos), XIV (gamybinių objektų sanitarinės apsaugos ir taršos poveikio zonos), XXI ( melioracijos sistemos bei įrenginiai), XXVI (miško naudojimo apribojimai), XXVIII (vandens telkiniai), XXIX (paviršinio vandens telkinių apsaugos zonos ir pakrantės apsaugos juostos), LII (dirvožemio apsauga).

12. Iš Kaišiadorių rajono savivaldybės 3-iojo notarų biuro notaro A. B. 2017 m. sausio 31 d. liudijimo teismas nustatė, kad Z. T., mirusios (duomenys neskelbtini), palikimą priėmė sūnus S.T. ir dukros K. B. bei L. T. UAB „Idavang“ 2017 m. vasario 28 d. prašymu kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Ignalinos ir Visagino skyrių dėl žemės sklypams, esantiems (duomenys neskelbtini), formavimo metu taikytinos specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos – pastatų, kuriuose laikomi ūkiniai gyvūnai, su esančiais prie jų mėšlo ir srutų kaupimo įrenginiais arba be jų, sanitarinės apsaugos zonos – įrašymo į Nekilnojamojo turto kadastrą ir Nekilnojamojo turto registrą.

13. Iš 1998 m. spalio 1 d. Z. T. suformuoto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) kadastrinėje vietovėje, ribų paženklinimo – parodymo akto teismas nustatė, kad šis žemės sklypas ribojasi su transformatorinės teritorija. Nustatant žemės sklypo Nr. 126 ribų posūkio taškų koordinates grafiškai pagal atnaujintą kartografinę medžiagą, 1999 m. sausio 7 d. buvo parengtas žemės sklypo planas, kuriame nurodyta žemės sklypo gretimybė taškuose 10-11-12 su kiaulių komplekso transformatorinės teritorija.

Iš Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išrašo bei Namų valdos techninės apskaitos bylos teismas nustatė, kad 1985 m. – 1986 m. buvo pastatytas kiaulių kompleksas (kiaulidės). UAB „Idavang“ kiaulių kompleksą, esantį žemės sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), adresu (duomenys neskelbtini), įsigijo pagal 2000 m. gruodžio 1 d. pirkimo–pardavimo sutartį, o pagal 2011 m. balandžio 11 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 943, įsigijo minėtą žemės sklypą, įregistravo nuosavybės teises. 2017 m. spalio 18 d.

Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus pavedimu Nr. 1PAV-415-(1.8 E) Skyriui buvo nurodyta nustatyti ar žemės sklypams, esantiems UAB „Idavang“ pateiktuose sąrašuose, pagal teisės aktų reikalavimus turi būti taikomi Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų, patvirtintų Nutarimu Nr. 343 reikalavimai bei organizuoti žemės sklypų, patenkančių į UAB „Idavang“ nuosavybės teise valdomų gamybinių ir komunalinių objektų sanitarinę apsaugos ir taršos poveikio zoną, kadastro duomenų patikslinimą, t. y. specialiosios žemės naudojimo sąlygos nustatymą.

Skyrius, pradėdamas žemės sklypų, esančių šalia UAB „Idavang“ žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), kadastro duomenų tikslinimo procedūrą, nustatyti jiems bei įrašyti į Nekilnojamojo turto kadastrą ir Nekilnojamojo turto registrą specialiąją žemės ir miško naudojimo sąlygą – pastatų, kuriuose laikomi ūkiniai gyvūnai, su esančiais prie jų mėšlo ir srutų kaupimo įrenginiais arba be jų, sanitarinės apsaugos zonos – kreipėsi į K. K. IĮ „Geoplius“, kuri užpildė žemės sklypo kadastro duomenų formą ir perskaičiavo žemės sklypo vertę, taip pat 2017 m. lapkričio 5 d. parengė žemės sklypui taikytinų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų planą.

14. Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos Ignalinos ir Visagino skyrius 2018 m. sausio 17 d. raštu Nr. 39SD-246-(14.39.31) „Dėl taikytinų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įrašymo“ informavo pareiškėją S. T., kad žemės sklypui, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančiam (duomenys neskelbtini), numatomas įrašyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 343 „Dėl specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“ patvirtintųjų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų XV skirsnio reikalavimas (pastatų, kuriuose laikomi ūkiniai gyvūnai, su esančiais prie jų mėšlo ir srutų kaupimo įrenginiais arba be jų, sanitarinės apsaugos zonos) bei nustatė 30 dienų terminą pastaboms pareikšti.

15. Skyrius 2018 m. vasario 12 d. gavo pareiškėjo raštą Nr. 39FP-351 „Dėl specialiųjų žemės naudojimo sąlygų“, kuriame pareiškėjas nurodė, jog rašytinio sutikimo nustatyti žemės sklypui taikomas specialiąsias žemės naudojimo sąlygas nėra davęs ir pareiškė, kad su specialiųjų žemės naudojimo sąlygų nustatymu žemės sklypui ir jų įregistravimu Nekilnojamojo turto registre nesutinka. Skyrius 2018 m. kovo 5 d. raštu Nr. 39SD-872-(14.39.104) pareiškėjui S. T. paaiškino specialiųjų žemės naudojimo sąlygų nustatymo tvarką bei informavo, kad pareiškėjas nėra įregistravęs nuosavybės teisių į minėtą žemės sklypą, todėl jo pastabos laikomos nepagrįstomis ir nurodė, kad artimiausiu metu bus rengiamas Nacionalinės žemės tarnybos vadovo ar jo įgalioto žemėtvarkos skyriaus vadovo sprendimo pakeisti žemės sklypo kadastro duomenis projektas. Skyrius 2018 m. kovo 22 d. sprendimo „Dėl žemės sklypų kadastro duomenų patikslinimo Ignalinos rajone“ Nr. 39SK-161-(14.39.110) 1.10 punktu nusprendė taikyti žemės sklypui (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiam (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu (toliau – Nutarimas) Nr. 343 patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų XV skirsnio reikalavimus. Teismas nurodė, kad iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo, ginčo sąlyga žemės sklypui įregistruota 2018 m. balandžio 4 d.

16. Pareiškėjas, nesutikdamas su priimtu sprendimu, pateikė 2018 m. birželio 18 d. skundą Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Ignalinos ir Visagino skyriui, kuris 2018 m. birželio 28 d. raštu Nr. 39SS-11-(14.39.32) pareiškėjo skundo netenkino, jame konstatavo, kad žemės sklypas, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausantis Z. T., yra netoli UAB „Idavang“ R. padalinio teritorijos, kurioje yra laikomos kiaulės, todėl žemės sklypas patenka į sanitarinės apsaugos zoną ir jam taikomi apribojimai nustatyti Nutarimo XV skirsnyje.

Taip pat nurodė, kad Skyrius teikia kadastro žemėlapio ištrauką, kurioje sanitarinės apsaugos zona nustatyta 1000 m. atstumu nuo UAB „Idavang“ R. padalinio teritorijos ir kurioje matoma, kad žemės sklypas, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), patenka į sanitarinės apsaugos zoną. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, išnagrinėjusi pareiškėjo 2018 m. liepos 26 d. skundą, 2018 m. rugpjūčio 3 d. sprendimu Nr. 1SS-1587-(10.5) jį atmetė kaip nepagrįstą, o Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Ignalinos ir Visagino skyriaus 2018 m. kovo 22 d. sprendimą Nr. 39 SK-161-(14.39.110) paliko nepakeistą, tačiau savo sprendime konstatavo, kad UAB „Idavang“ prašyme nėra informacijos apie prašomos nustatyti sanitarinės apsaugos zonos dydį, nėra duomenų apie žemės sklypų formavimo metu bendrovėje augintų kiaulių skaičių.

Minėtu sprendimu pavedė Skyriaus vedėjui kreiptis į UAB „Idavang“, kad pateiktų dokumentus, kuriuose būtų nurodytas prie prašymo pateiktame sąraše išvargintų žemės sklypų formavimo metu bendrovėje augintų kiaulių skaičių ir gavus informaciją, ją įvertinti žemės sklypų suformavimo metu galiojusioje Specialiųjų naudojimo sąlygų redakcijoje nurodytus sanitarinės apsaugos zonos dydžius bei imtis veiksmų, kad sanitarinė apsaugos zona būtų įrašyta į Nekilnojamojo turto kadastrą ir Nekilnojamojo turto registrą tik tiems žemės sklypams, kuriems formavimo metu turėjo būti taikytina sanitarinė apsaugos zona.

Įvertinus sąraše nurodytų žemės sklypų suformavimo metu galiojusioje Specialiųjų naudojimo sąlygų redakcijoje nurodytus sanitarinės apsaugos zonos dydžius, priimti sprendimą dėl būtinumo patikslinti sanitarinę apsaugos zoną, nustatytą Z. T. nuosavybės teise priklausančiam žemės sklypui, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini).

17. Taigi, teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Ignalinos ir Visagino skyriaus 2018 m. kovo 22 d. sprendimo Nr. 39 SK-161-(14.39.110) „Dėl žemės sklypų kadastro duomenų patikslinimo Ignalinos rajone“ 1.10 punkto taikyti žemės sklypui (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiam (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 343 patvirtintųjų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų XV skirsnio reikalavimus teisėtumo ir pagrįstumo.

18. Teismas, remiantis Žemės įstatymo 2 straipsnio 4 dalimi, 22 straipsnio 8 dalimi, 22 straipsnio 10 dalimi, Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų (redakcija, galiojanti nuo 2017 m. gruodžio 23 d.) 541.1.punktu, 541–56 punktais priėjo išvadą, kad yra galimas vėlesnis žemės sklypo formavimo momentu taikytinų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įrašymas į Nekilnojamojo turto kadastrą, jeigu tokios sąlygos nebuvo įrašytos į Nekilnojamojo turto kadastrą ir Nekilnojamojo turto registrą. Iš bylos medžiagos teismas nustatė, kad Skyrius 2017 m. vasario 28 d., gavęs UAB „Idavang“ prašymą, pradėjo specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos – pastatų, kuriuose laikomi ūkiniai gyvūnai, su esančiais prie jų mėšlo ir srutų kaupimo įrenginiais arba be jų, sanitarinės apsaugos zonos – nustatymo procedūrą. Šiame prašyme nėra informacijos apie prašomą nustatyti sanitarinės apsaugos zonos dydį.

19. Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygose, patvirtintose Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 „Dėl Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“, reglamentuotos žemės sklypams taikomos specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos, kurių pagrindu taikomi ūkinės veiklos apribojimai, ir jų dydžiai pagal atitinkamus kriterijus. Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų XV skirsnio „Gyvulininkystės, paukštininkystės ir žemės ūkio įmonių pastatų sanitarinės apsaugos zonos „73 punkto redakcija, galiojusi žemės sklypo suformavimo metu, nustatė 500 metrų sanitarinę apsaugos zoną nuo kiaulių fermos, ir 1500 metrų sanitarinė apsaugos zoną nuo kiaulininkystė kompleksų (nuo 12 tūkst. iki 54 tūkst. kiaulių per metus). Ginčijamo sprendimo 2018 m. kovo 22 d. priėmimo metu galiojusi Nutarimo XV skirsnio „Pastatų, kuriuose laikomi ūkiniai gyvūnai, su esančiais prie jų mėšlo ir srutų kaupimo įrenginiais arba be jų, sanitarinės apsaugos zonos“ 73 punkto redakcija numatė 500 metrų sanitarinę apsaugos zoną nuo kiaulių fermos (nuo 300 iki 499 sutartinių gyvulių skaičiaus), 1500 metrų sanitarinę apsaugos zoną nuo kiaulių fermos (nuo 500 iki 2300 sutartinių gyvulių skaičiaus). Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Ignalinos ir Visagino skyriaus 2018 m. kovo 22 d. sprendime Nr. 39 SK-161-(14.39.110) nėra nurodyta, kokia Nutarimo redakcija buvo taikyta ir kokio dydžio sanitarinė apsaugos zona nustatyta. Atsakovas 2018 m. birželio 28 d. rašte Nr. 39SS-11(14.39.32), atsiliepime į skundą nurodė, atsakovo atstovas teismo posėdyje patvirtino, kad žemės sklypui buvo nustatyta 1000 metrų, t. y. mažesnė nei numatyta Nutarime Nr. 343, sanitarinė apsaugos zona, tačiau tokio dydžio sanitarinės apsaugos zonos nei žemės sklypo formavimo metu galiojančioje Nutarimo redakcijoje, nei 2018 m. kovo 22 d. sprendimo priėmimo metu galiojančioje redakcijoje nėra numatyta, todėl, kaip nurodė teismas, nėra aišku kokiu teisės aktu atsakovas vadovavosi nustatydamas būtent tokio dydžio sanitarinę apsaugos zoną.

20. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo, jog žemės sklype, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), šiuo metu nuosavybės teise priklausančiame UAB „Idavang“ ir besiribojančiame su Z. T. nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), yra pastatai – kiaulidės, kurių statybos pabaigos metai yra 1985 m., tačiau iš trečiojo suinteresuoto asmens pateiktų archyvinių dokumentų (Namų valdos techninės apskaitos bylos, tarpūkinių įmonių metinės apskaitos dokumentų) nematyti, kad 1998–1999 metais UAB „Idavang“ šiuo metu priklausančios fermos vietoje būtų veikusi kiaulių ferma (kiaulininkystės kompleksas), ir koks buvo bendrovėje augintų kiaulių skaičius. Nacionalinė žemės tarnyba, išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, 2018 m. rugpjūčio 3 d. sprendimu Nr. 1SS-1587-(10.5) Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Ignalinos ir Visagino skyriaus 2018 m. kovo 22 d. sprendimą paliko nepakeistą, tačiau pavedė Skyriaus vedėjui kreiptis į UAB „Idavang“ dėl duomenų apie žemės sklypo formavimo metu bendrovėje augintų kiaulių skaičių ir gavus informaciją įvertinti žemės sklypo suformavimo metu galiojusioje Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų redakcijoje nurodytus sanitarinės apsaugos zonos dydžius bei imtis veiksmų, kad sanitarinė apsaugos zona būtų įrašyta į Nekilnojamojo turto kadastrą ir Nekilnojamojo turto registrą tik tiems žemės sklypams, kuriems formavimo metu turėjo būti taikytina sanitarinė apsaugos zona. Bei įvertinus žemės sklypo suformavimo metu galiojusioje Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų redakcijoje nurodytus sanitarinės apsaugos zonos dydžius, priimti sprendimą dėl būtinumo patikslinti sanitarinę apsaugos zoną, nustatytą Z. T. nuosavybės teise priklausančiam žemės sklypui (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)). Taigi, kaip nurodė teismas, šiuo sprendimu Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos iš esmės pripažino, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Ignalinos ir Visagino skyriaus 2018 m. kovo 22 d. sprendimas, priimtas nesant pakankamai duomenų, nustatant ar žemės sklypui formavimo metu turėjo būti taikyta sanitarinė apsaugos zona, bei nustatant sanitarinės apsaugos zonos dydį.

21. Atsižvelgdamas į byloje nustatytus duomenis, teismas nusprendė, kad ginčijamas atsakovo sprendimas yra neaiškus, tinkamai nemotyvuotas, dviprasmiškas, nepagrįstas teisės aktų normomis, todėl neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje individualiam administraciniam teisės aktui nustatytų reikalavimų.

III. 22. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo skundą pilna apimtimi.

23. Atsakovas teigia, kad teismui teiktame atsiliepime išsamiai nurodyta, taip pat, pagrindžiama byloje pateiktais įrodymais, kad pareiškėjas buvo išsamiai informuotas apie vykdomą specialiųjų žemės sąlygų nustatymo (padarytos istorinės klaidos ištaisymo) procedūrą, teikė jam paaiškinimus, tarp jų nurodė ir teisinius pagrindus, kuriais remiantis nustatinėjamos specialiosios žemės naudojimo sąlygos ir kt. Tai, kad pareiškėjui puikiai buvo žinomi 2018 m. kovo 22 d. sprendimo priėmimo teisiniai pagrindai ir kitos teisės normos, kuriomis vadovautasi priimant tarpinius procedūrinius aktus bei 2018 m. kovo 22 d. sprendimą, akivaizdžiai patvirtina pareiškėjo 2018 m. liepos 26 d. skundas „Dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Ignalinos ir Visagino skyriaus 2018 m. kovo 22 d. sprendimo Nr. 39SK-161-(14.39.10) ir 2018 m. birželio 28 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos ir Visagino skyriaus rašto Nr. 39SS-11-(14.39.32)“ (pareiškėjo skundo 4 priedas), taip pat ir šiuo skundu skundžiami administraciniai aktai. Taigi, pareiškėjui 2018 m. kovo 22 d. sprendimas, kuris buvo priimtas ilgų procedūrų rezultate ir kurio sudedamosiomis dalimis, be kita ko, buvo ir visi kartu su Nacionalinės žemės tarnybos atsiliepimu pateikti dokumentai (atsiliepimo priedai), nebuvo ir negalėjo būti neaiškus, dviprasmiškas ar nesuprantamas.

24. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Ignalinos ir Visagino skyrius teismo posėdžio metu nurodė, kad 1000 metrų apsaugos zona žemės sklypui (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) buvo nustatyta vadovaujantis 2017 m. lapkričio 5 d. K. K. IĮ „Geoplius“ parengtu žemės sklypui taikytinų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų planu M1:10 000, siekiant, kad žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) savininkai patirtų kuo mažesnius apribojimus ir nuostolius. Vien tai, kad žemės sklypui (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) 2018 m. kovo 22 d. ginčijamu sprendimu buvo nustatyta 1000 metrų apsaugos zona, o ne 500 metrų ar 1500 metrų kaip nurodyta Nutarime Nr. 343, nesudaro pakankamo pagrindo panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Ignalinos ir Visagino skyriaus 2018 m. kovo 22 d. sprendimą Nr. 39SK-161-(14.39.110) „Dėl žemės sklypų kadastro duomenų patvirtinimo Ignalinos rajone“.

Teismas priimtu 2019 m. sausio 11 d. sprendimu galėjo įpareigoti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Ignalinos ir Visagino skyrių patikslinti žemės sklypui (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) nustatytą 1000 metrų apsaugos zoną, kadangi, vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. rugpjūčio 19 d. įsakymu Nr. V-586 „Dėl sanitarinės apsaugos zonų ribų nustatymo ir režimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – taisyklės) 2 punktu taisyklės privalomos asmenims, projektuojantiems, statantiems, rekonstruojantiems (norintiems keisti ūkinę veiklą, didinti jos intensyvumą), valdantiems ar turintiems nuosavybės teise statinius, kuriuose vykdoma (planuojama vykdyti) ūkinė veikla yra susijusi su žmogaus gyvenamosios aplinkos tarša ir šiai veiklai turi būti nustatoma Sanitarinė Apsaugos Zona (toliau – SAZ), arba planuojantiems šių statinių teritorijas, taip pat valstybinės priežiūros institucijoms, kontroliuojančioms, kaip laikomasi SAZ nustatymo tvarkos ir SAZ nustatytų reikalavimų.

Taisyklių 46 punkte nurodoma, kad ūkinės veiklos objektų SAZ tvarkymo režimas nustatytas Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatyme ir Specialiosiose žemės ir miško naudojimo sąlygose, patvirtintose Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 „Dėl Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“. Toks teisinis reguliavimas nurodo, kad ūkinei veiklai vykdyti, kuri susijusi su žmogaus gyvenamosios aplinkos tarša, privaloma nustatyti SAZ.

25. Pažymi, kad žemės sklypas (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) yra visiškai greta kiaulių komplekso, tad nepriklausomai nuo to, kokio dydžio SAZ būtų nustatyta kiaulių kompleksui t. y., 500 m, 1000 m ar 1500 m, vis tiek žemės sklypo dalis patektų į šią apsaugos zoną. Todėl Nutarimo Nr. 343 redakcijos nenurodymas, priešingai nei teigia pirmosios instancijos teismas, neturėjo ir neturi absoliučiai jokios praktinės reikšmės pareiškėjui ir objektyviai negali pažeisti jo teisių ar teisėtų interesų.

26. Teismo sprendime dėstomi teiginiai, jog Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Ignalinos ir Visagino skyrius pareiškėjo žemės sklypui (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) nustatė 1000 m SAZ negali būti laikomi teisingais, nes SAZ nustatoma žemės sklypui. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Ignalinos ir Visagino skyrius nepriėmė ir neturėjo priimti sprendimų dėl sanitarinės apsaugos zonos nustatymo, o tik atliko procedūras, kad į žemės sklypų kadastro duomenis, ištaisant istorines klaidas, būtų įtrauktos specialiosios žemės naudojimo sąlygos, susijusios su kiaulių kompleksui pagal teisės aktų reikalavimus taikytinomis sanitarinėmis apsaugos zonomis. SAZ nustatymas buvo ir tebėra siejamas su galima tarša ir neigiamu poveikiu visuomenės sveikatai. Todėl nuo 1992 m., kai įsigaliojo Nutarimas Nr. 343, šiame nutarime įvardintiems stacionariems taršos šaltiniams, tiek planuojamiems statyti, tiek pastatytiems, tiek veikiantiems, tiek laikinai nevykdantiems veiklos, turėjo būti taikomos SAZ ir su SAZ susijusios specialiosios žemės naudojimo sąlygos pagal Nutarimo Nr. 343 2 punktą privalėjo būti įrašytos į žemės sklypų dokumentus. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, atsakovas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašo nustatyti 1 500 m SAZ.

27. Nurodo, kad iš Nutarimu Nr. 343 patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų XV skyriaus nuostatų, nepriklausomai nuo Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų redakcijos, matyti, jog niekuomet nebuvo nustatyta, jog specialiosios žemės naudojimo sąlygos žemės sklypui nustatomos tik tuo atveju, jei stacionarus taršos objektas yra veikiantis. Kitaip tariant, Nutarimo Nr. 343 nuostatos SAZ nustatymą sieja ne su stacionaraus taršos objekto veikimu ar neveikimu, kaip klaidingai išaiškino pirmosios instancijos teismas, o su tokio objekto pastatymu ir egzistavimu. Priešingai aiškinant minėtas teisės normas, susidarytų situacija, kad pavyzdžiui, esant kiaulių fermai, tačiau ištikus maro protrūkiui, dėl kurio ferma laikinai privalo būti uždaryta ar tiesiog laikinai kelioms dienoms išvežus kiaules iš fermos, tokiai fermai SAZ nereikėtų ir greta esantiems žemės sklypams jau neturėtų būti taikomos su SAZ susijusios specialiosios žemės naudojimo sąlygos, nes ferma yra, tačiau neveikia. Toks aiškinimas, akivaizdu, yra visiškai nelogiškas ir nepagrįstas.

28. Teismo sprendime yra aiškiai konstatuota, byloje esančiais įrodymais pagrįsta ir pats pareiškėjas neginčija to fakto, kad kiaulių kompleksas (fermos pastatai) greta žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) egzistavo ir tebeegzistuoja nuo 1985 metų ir fermos pastatų paskirtis niekuomet nebuvo pakeista. Taigi, akivaizdu, kad atkuriant nuosavybės teises ir greta komplekso formuojant žemės sklypus, vadovaujantis Nutarimu Nr. 343, privalėjo būti nustatomos specialiosios žemės naudojimo sąlygos, susijusios su SAZ, nepriklausomai nuo to, ar tą dieną, kai buvo priimamas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir sklypo suformavimo, fermoje buvo kiaulių ar ne (t. y. ar ferma veiklą vykdė ar ją buvo laikinai sustabdžiusi ir pan.). Atsižvelgiant į aplinkybes, manytina, kad teismas visiškai nepagrįstai nusprendė, kad 1999 metų archyvinių dokumentų trūkumas yra pagrindas netaikyti pareiškėjo žemės sklypui (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) specialiųjų žemės naudojimo sąlygų, susijusių su kiaulių kompleksui taikytina SAZ.

29. Pareiškėjas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti iš atsakovo jo naudai 423,50 Eur bylinėjimosi išlaidas.

30. Pareiškėjo vertinimu, apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, jog pareiškėjas buvo išsamiai informuotas, „pareiškėjui 2018 m. kovo 22 d. sprendimas, kuris buvo priimtas ilgų procedūrų rezultate ir kurio sudedamosiomis dalimis, be kita ko, buvo ir visi kartu su Nacionalinės žemės tarnybos atsiliepimu pateikti dokumentai (atsiliepimo priedai), nebuvo ir negalėjo būti neaiškus, dviprasmiškas ar nesuprantamas“. Pareiškėjui nebuvo pateikti visi dokumentai, kuriuos atsakovas pateikė su atsiliepimu į skundą ir laiko 2018 m. kovo 22 d. sprendimo sudedamosiomis dalimis (pavyzdžiui, UAB „Idavang“ prašymas, sklypų, patenkančių į SAZ, sąrašas, dokumentai dėl kiaulininkystės komplekse augintų kiaulių skaičiaus). Dalies šių dokumentų priimant 2018 m. kovo 22 d., 2018 m. birželio 28 d. ir 2018 m. rugpjūčio 3 d. sprendimus Nacionalinė žemės tarnyba pati neturėjo ir vien dėl to negalėjo pareiškėjui pateikti – 2018 m. rugpjūčio 3 d. sprendime (rašte Nr. 1SS-1587-(10.5)) konstatuota, kad Nacionalinė žemės tarnyba neturi informacijos ar dokumentų, kuriuose būtų nurodytas žemės sklypų formavimo metu bendrovėje augintų kiaulių skaičius. 2018 m. birželio 28 d. rašte (bylos 1 tomas, 26–30 lapai) Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Ignalinos ir Visagino skyrius nurodė (4 pastraipa), kad sanitarinė apsaugos zona nustatyta 1000 m atstumu nuo UAB „Idavang“, UAB Rupinskų padalinio teritorijos ir pridėjo tai vaizduojančią kadastro žemėlapio ištrauką, nors teisės aktai nenumato tokio sanitarinės apsaugos zonos dydžio. Pareiškėjo nuomone, nurodytos aplinkybės pagrindžia, kad pareiškėjo ginčyti sprendimai buvo neaiškūs, dviprasmiški ir nesuprantami, nemotyvuoti, priimti nesant nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

31. Atsakovas teigia teismo posėdžio metu nurodęs, kad 1 000 metrų apsaugos zona nustatyta siekiant, kad žemės sklypo kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) savininkai patirtų kuo mažesnius apribojimus ir nuostolius, tačiau nesuprantama kaip dėl tokio sanitarinės apsaugos zonos dydžio nustatymo galėtų sumažėti pareiškėjo patiriami apribojimai ir nuostoliai. Tai greičiau gali būti susiję su specialių teisės aktuose nenumatytų sąlygų suteikimu trečiajam asmeniui UAB „Idavang“, taip jam palengvinant sanitarinių apsaugos zonų nustatymą, sanitarines apsaugos zonas nustatant ne visiems žemės sklypams, kurie patektų į 1500 m zoną. Apeliaciniame skunde teigiama, kad ūkinei veiklai vykdyti, kuri susijusi su žmogaus gyvenamosios aplinkos tarša, privaloma nustatyti sanitarines apsaugos zonas, tačiau, kaip matyti, pats atsakovas laikėsi kitokios pozicijos – t. y., kad pakanka nustatyti tik dalį teisės aktuose atsakovės manymu nustatytinos sanitarinės apsaugos zonos.

32. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 343 (toliau – Nutarimas) „Dėl specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“ patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 73 punkte nėra numatyta 1000 m sanitarinės apsaugos zonos dydžio kiaulininkystės kompleksams. Be to, sąlygų 73 punkte sanitarinės apsaugos zonos dydžiai numatyti fiksuoti, o ne kaip intervalai (pavyzdžiui, 0-1500 m). Todėl akivaizdu, kad nustatant Nutarime nenumatytą sanitarinės apsaugos zonos dydį atsakovas pažeidė teisės aktų reikalavimus.

33. Apeliaciniame skunde teigiama, kad sanitarinės apsaugos zonos turi būti nustatomos tiek planuojamiems statyti, tiek pastatytiems, tiek laikinai nevykdantiems veiklos stacionariems taršos šaltiniams. Nutarime tokių nuostatų nėra. Priešingai, Nutarime sanitarinių apsaugos zonų dydis nustatytas pagal pastatuose laikomų gyvūnų skaičių, todėl neturint duomenų apie laikomą gyvūnų skaičių sanitarinės apsaugos zonos dydžio nustatyti neįmanoma. Ginčijamais sprendimas Nacionalinė žemės tarnyba sanitarinės apsaugos zonos dydį nustatė tokių duomenų neturėdama, o ir vėliau jos gauti duomenys būtinumo nustatyti sanitarinės apsaugos zoną nepagrindė, nes duomenų apie laikytų gyvūnų skaičių žemės sklypo kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) suformavimo metu nėra. Apeliaciniame skunde atsakovo dėstoma pozicija, kad laikomų gyvūnų skaičius nėra svarbu, prieštarauja atsakovo 2018 m. rugpjūčio 3 d. rašte išdėstytai pozicijai, kad priimant sprendimą dėl sanitarinės apsaugos zonos nustatymo turėjo būti nustatytas žemės sklypo suformavimo metu bendrovėje augintų kiaulių skaičius.

34. Apeliaciniame skunde reiškiamas prašymas įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą nustatyti 1500 m sanitarinę apsaugos zoną. Tokio reikalavimo teismui nagrinėjant bylą pirmojoje instancijoje nebuvo pareikšta, todėl šis reikalavimas išeina už bylos nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje ribų. Be to, atsakovas nenurodo jokių aplinkybių, kurios būtų kliudžiusios priimti sprendimą nustatyti 1 500 m dydžio sanitarinę apsaugos zoną, jei atsakovas manė tam esant pagrindo. Dėl to, kad pareiškėjo žemės sklypui nebuvo pagrindo nustatyti šios sanitarinės apsaugos zonos remiantis tuo, kad sanitarinė apsaugos zona turėjo būti nustatyta žemės sklypo suformavimo metu, pareiškėjas jau yra pasisakęs tiek šiame atsiliepime, tiek skunde pirmosios instancijos teismui.

35. Apeliaciniame skunde teigiama, kad neturi reikšmės, kurios redakcijos Nutarimas taikytas atsakovui priimant sprendimus dėl sanitarinės apsaugos zonos dydžio. Tačiau šiuo metu galiojančios Nutarimo redakcijos 73 punktas, skirtingai nuo galiojusios žemės sklypo suformavimo metu, numato, kad sanitarinės apsaugos zonos netaikomos, jei pastatuose laikoma iki 300 kiaulių.

36. Pareiškėjas pažymi, kad Žemės įstatymo 22 straipsnio 10 dalyje numatytas pagrindas sanitarinėms apsaugos zonoms nustatyti nėra vienintelis, kuriuo gali būti nustatytos sanitarinės apsaugos zonos. Jį galima įvardinti kaip lengvatinį, nes šiuo atveju nėra rengiama visa žemės sklypo kadastro duomenų byla, nėra rengiami teritorijų planavimo dokumentai. Sanitarinės apsaugos zonos gali būti nustatytos ir kitais pagrindais, numatytais Žemės įstatymo 22 straipsnyje.

37. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Idavang“ pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo S. T. 2018 m. rugsėjo 6 d. skundą dėl Nacionalinės žemės tarnyvos prie Žemės ūkio ministerijos sprendimų. Taip pat prašo priteisti iš S. T. trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Idavang” naudai visas jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

38. Teigia, kad 2018 m. kovo 22 d. sprendimas yra viena iš sudedamųjų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų, nustatytų proceso dalių, todėl turi būti vertinamas kartu su kitais procedūriniais dokumentais, įskaitant priimtus administracinius aktus, dėl kurių yra kilęs šis ginčas. Tuo tarpu priimant skundžiamą sprendimą buvo nepagrįstai suabsoliutintas ir kaip atskiras dokumentas vertintas 2018 m. kovo 22 d. sprendimas, neatsižvelgiant į visą specialiųjų žemės naudojimo sąlygų, susijusių su kiaulių kompleksui taikoma sanitarinė apsaugos zona, nustatymo procedūra bei jos metu priimtais / parengtais procedūriniais dokumentais.

39. Skundžiamame sprendime dėstomi argumentai, kad NŽT, priimdama 2018 m. kovo 22 d. sprendimą nenurodė, kokio dydžio sanitarinė apsaugos zona yra taikoma, neatitinka tikrovės ir nepagrindžia 2018 m. kovo 22 d. sprendimo neteisėtumo. Be to, tai, kad į bylą nebuvo pateikta archyvinių duomenų, kurie parodytų, kiek kiaulių komplekse buvo auginama kiaulių laikotarpiu nuo 1998-1999 m., niekaip nepaneigia kiaulių komplekso – stacionaraus šaltinio, kuriam taikoma SAZ – egzistavimo (paskirties ir dydžio) ir pareigas nustatyti atitinkamas specialiąsias žemės naudojimo sąlygas sklypams, kurie patenka į SAZ.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 40. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Ignalinos ir Visagino skyriaus 2018 m. kovo 22 d. sprendimo Nr. 39 SK-161-(14.39.110) „Dėl žemės sklypų kadastro duomenų patikslinimo Ignalinos rajone“ (toliau – ir ginčijamas sprendimas) 1.10 punkto taikyti žemės sklypui (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiam (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 343 patvirtintųjų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų XV skirsnio reikalavimus teisėtumo ir pagrįstumo.

41. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

42. Vadovaujantis Žemės įstatymo 22 straipsnio 4 dalimi, rengiant teritorijų planavimo dokumentus, žemės valdos projektus, statybų ar kitokios veiklos projektus, turi būti laikomasi nustatytų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų. Specialiosios žemės naudojimo sąlygos – įstatymais ar Vyriausybės nutarimais nustatyti ūkinės ir (ar) kitokios veiklos apribojimai, priklausantys nuo geografinės padėties, gretimybių, pagrindinės žemės naudojimo paskirties, žemės sklypo naudojimo būdo ir jame vykdomos konkrečios veiklos, žemės sklype esančių statinių, aplinkos apsaugos ir visuomenės sveikatos saugos poreikių (Žemės įstatymo 2 str. 4 d.). Žemės įstatymo 22 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad konkrečiam žemės sklypui taikomos specialiosios žemės naudojimo sąlygos įrašomos į Nekilnojamojo turto kadastrą ir Nekilnojamojo turto registrą registruojant suformuotus naujus (teritorijose, kuriose iki teritorijų planavimo dokumentų ar žemės valdos projektų patvirtinimo nebuvo suformuoti žemės sklypai) žemės sklypus pagal teritorijų planavimo dokumentus ar žemės valdos projektus.

43. Žemės įstatymo 2 straipsnio 20 dalis apibrėžia, kad žemės sklypų formavimas ir pertvarkymas – visuma žemėtvarkos veiksmų, apimančių žemės sklypų projektavimą, šių sklypų ribų ženklinimą vietovėje, kadastro duomenų nustatymą ir jų įrašymą į Nekilnojamojo turto kadastrą.

44. Vadovaujantis Žemės įstatymo 22 straipsnio 8 ir 10 dalimis, yra įtvirtina galimybė į Kadastrą įrašyti specialiąsias žemės naudojimo sąlygas, kurios, nors ir buvo nustatytos žemės sklypo formavimo metu, tačiau tuo metu į šį Kadastrą neįrašytos. Šis teisinis reglamentavimas vertintinas kaip nustatantis klaidos, padarytos žemės sklypų formavimo metu, taisymo mechanizmą – į Kadastrą turi būti įrašytos tik tos specialiosios žemės naudojimo sąlygos, kurios, nors ir buvo nustatytos žemės sklypo formavimo metu, tačiau tuo metu į šį Kadastrą neįrašytos.

45. Byloje nėra įrodymų, kuriais remiantis būtų galima konstatuoti, kad 1999 metų laikotarpiu formuojant ginčo žemės sklypą, šiam sklypui buvo nustatytos specialiosios žemės naudojimo sąlygos, įtvirtintos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų XV skirsnyje „Gyvulininkystės, paukštininkystės ir žemės ūkio įmonių pastatams sanitarinės apsaugos zonos“, vėliau pavadinimas pakeistas – „Gyvulininkystės, paukštininkystės ir žemės ūkio įmonių pastatų sanitarinės apsaugos zonos nustatomos pagal žemės ūkio įmonių ar objektų paskirtį ir dydį“. Byloje nėra ir įrodymų, patvirtinančių, kad ginčo žemės sklypo formavimo metu aukštesnės galios teritorijų planavimo dokumentais būtų nustatytos tokio turinio (įtvirtintų XV skirsnyje) specialios žemės ir miško naudojimo sąlygos.

46. Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka (8 str. 2 d.).

47. Aiškindamas pastarąsias nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440/14; 2014 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-839/14; 2009 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-420/2009).

Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., 2014 m. spalio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-827/2014; 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-2197/2011). Nurodytos nuostatos taip pat patvirtina, jog individualiam administraciniam aktui keliamas motyvuotumo reikalavimas. Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas.

Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai darant tik iš dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo (žr., pvz. 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440/2014). Be to, pastebėtina, kad individualiais administraciniais aktais, kuriuos priima viešojo administravimo subjektai, yra sprendžiami klausimai dėl skirtingo pobūdžio teisinių santykių, kuriuos reguliuoja specialios teisės normos, skirtos tik šiems teisiniams santykiams reglamentuoti.

Tai lemia, kad ir skirtinguose teisiniuose santykiuose priimamų individualių administracinių aktų turinys gali būti skirtingas (pagal apimtį, struktūrą ir pan.), nes gali būti sąlygotas tų specialiųjų teisės normų reikalavimų, kurios reglamentuoja atitinkamus teisinius santykius. Kiekvienu konkrečiu atveju vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama ir į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialinės teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose (2010 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1116/2010).

48. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, taip pat motyvai. Todėl, kai nėra pagrindo individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (tik šiuo atveju) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galbūt) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2017 m. rugsėjo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr eA-709-415/2017; 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011).

49. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nėra nustatyta, keliuose rašytiniuose dokumentuose turi būti išdėstytas individualaus administracinio akto pagrindimas (jo turinys) ir pats sprendimas dėl nustatytų ar suteiktų teisių, t. y. nereikalaujama, kad individualus administracinis aktas būtų surašytas vientisame dokumente. Be to, pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 11 straipsnio 1 dalį ir 12 straipsnį, viešojo administravimo funkcijas viešojo administravimo subjektas atlieka, nustatyta tvarka vykdydamas vidaus administravimo veiklą, kurią reglamentuoja įstatymai arba jų pagrindu priimti teisės aktai (nuostatai, veiklos (darbo) reglamentai, pareigybių aprašymai (pareiginės instrukcijos), vidaus tvarkos taisyklės). Šis teisinis reglamentavimas lemia, kad atitinkamo viešojo administravimo subjekto priimamų administracinių aktų formą, jų sudėtines dalis ir pan. nustato šių viešojo administravimo subjektų vidaus administravimo veiklą reglamentuojantys įstatymai arba jų pagrindu priimti teisės aktai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1411/2011). Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad tuo atveju, kai tam tikras individualus administracinis aktas yra priimamas ankstesnių procedūrinių dokumentų pagrindu, tai tokiame individualiame administraciniame akte nėra būtina pakartoti tuose dokumentuose nustatytas aplinkybes, tokio akto įžanginėje dalyje pakanka nurodyti tuos procedūrinius dokumentus, kuriais remiantis priimtas individualus administracinis aktas, asmeniui sukeliantis materialiąsias teisines pasekmes, ir pridėti tuos dokumentus prie individualaus akto, ir tokie atvejai traktuojami, kad individualaus administracinio akto įžanginėje dalyje nurodyti procedūriniai dokumentai yra to individualaus akto sudėtinė (motyvuojamoji) dalis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2289-520/2017; 2015 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1266-624/2015).

50. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad skundžiamas sprendimas neatitinka individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio prasme.

51. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Ignalinos ir Visagino skyriaus 2018 m. kovo 22 d. sprendime Nr. 39 SK-161-(14.39.110) nėra nurodyta, kokia Nutarimo redakcija buvo taikyta ir kokio dydžio sanitarinė apsaugos zona pareiškėjui nustatyta. Teismas taip pat pabrėžė, kad atsakovas 2018 m. birželio 28 d. rašte Nr. 39SS-11(14.39.32), atsiliepime į skundą nurodė, atsakovo atstovė teismo posėdyje patvirtino, kad žemės sklypui buvo nustatyta 1000 metrų, t. y. mažesnė nei numatyta Nutarimo Nr. 343, sanitarinė apsaugos zona, tačiau tokio dydžio sanitarinės apsaugos zonos nei žemės sklypo formavimo metu galiojančioje Nutarimo redakcijoje, nei 2018 m. kovo 22 d. sprendimo priėmimo metu galiojančioje redakcijoje nėra numatyta, todėl nėra aišku, kokiu teisės aktu atsakovas vadovavosi nustatydamas būtent tokio dydžio sanitarinę apsaugos zoną. Teisėjų kolegija taip pat nurodo, kad atsakovas nepaaiškino, kodėl buvo pareiškėjui nustatyta būtent 1000 m sanitarinė apsaugos zona. Be to, apeliaciniame skunde atsakovas prašo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nustatyti pareiškėjui 1500 m SAZ, tačiau atsižvelgiant į tai, kad keliamas naujas reikalavimas, kuris nebuvo nagrinėtas pirmosios instancijos teisme, apeliacinės instancijos teismas atsakovo prašymo nenagrinėja.

52. Taigi, teisėjų kolegija pažymi, kad iš skundžiamo sprendimo ir kitų jo sudedamųjų procedūrinių dokumentų vis tiek lieka neaišku, kodėl pareiškėjui taikyta būtent 1000 m sanitarinė apsaugos zona ir atkreipia dėmesį į tai, kad administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas.

53. Taip pat pažymėtina, kad ir Nacionalinė žemės tarnyba 2018 m. rugpjūčio 3 d. raštu Nr. 1SS-1587-(10.5) „Dėl skundo nagrinėjimo“ pavedė Skyriaus vedėjui kreiptis į UAB „Idavang“, kad pateiktų dokumentus, kuriuose būtų nurodytas UAB „Idavang“ 2017 m. vasario 28 d. prašyme dėl sanitarinės apsaugos zonos įrašymo žemės sklypuose, nurodytuose prašymo pridėtame žemės sklypų sąraše išvardintų žemės sklypų formavimo metu bendrovėje augintų kiaulių skaičius ir gavus šią informaciją įvertinti sąraše nurodytų žemės sklypų suformavimo metu galiojusioje Specialiųjų naudojimo sąlygų redakcijoje nurodytus sanitarinės apsugos zonos dydžius bei imtis veiksmų, kad sanitarinė apsaugos zona būtų įrašyta į Nekilnojamojo turto kadastrą ir Nekilnojamojo turto registrą tik tiems žemės sklypams, kuriems formavimo metu turėjo būti taikoma sanitarinė apsaugos zona. Be to, minėtame rašte taip pat pavesta Skyriui, įvertinus minėtame sąraše nurodytų žemės sklypų suformavimo metu galiojusioje Specialiųjų naudojimo sąlygų redakcijoje nurodytus sanitarinės apsaugos zonos dydžius, priimti sprendimą dėl būtinumo patikslinti sanitarinę apsaugos zoną, nustatytą Z. T. nuosavybės teise priklausančiam žemės sklypui.

54. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šiuo atveju išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. sausio 11 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

55. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą pateikė prašymą priteisti iš atsakovo 423,50 Eur bylinėjimosi išlaidas. Išlaidas grindžia 2019 m. vasario 14 d. išrašyta PVM sąskaita faktūra už atsiliepimo į Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Ignalinos ir Visagino skyriaus apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 11 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. eI-7380-279-2018 parengimą.

56. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Šio straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas. CPK 98 straipsnio 2 dalis nustato, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

57. Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) 7 punkte nustatyta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Šių Rekomendacijų 8.11 punkte numatyta, kad už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis koeficientais yra 1,3.

58. Atsižvelgiant į Lietuvos statistikos departamento skelbiamą užpraėjusio ketvirčio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydį, kuris 2019 m. III ketvirtį (už atsiliepimą į apeliacinį skundą apmokėta 2020 m. vasario mėn.) sudarė 935,7 Eur, darytina išvada, jog pareiškėjo prašoma priteisti 423,50 Eur suma neviršija maksimalaus galimo priteisti užmokesčio dydžio – 1 216,41 Eur (935,7 Eur x 1,3).

59. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pareiškėjo atstovo rengto procesinio dokumento turinį, taip pat atsižvelgiant į Rekomendacijose įtvirtintus principus, darytina išvada, kad pareiškėjo naudai iš atsakovo priteisiama 423,50 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40, 41 straipsniais, 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Ignalinos ir Visagino skyriaus apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. sausio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Pareiškėjui S. T. iš atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Ignalinos ir Visagino skyriaus priteisti 423,50 Eur (keturis šimtus dvidešimt tris eurus ir penkiasdešimt euro centų) atstovavimo išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Stasys Gagys

Ramutė Ruškytė