2017-11-06 Nr. AB-20539-3-61-3-01492-2015-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-586-858/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01492-2015-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. lapkričio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės,

rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal pareiškėjo J. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo ir Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo,

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas J. G. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

2. Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildino iš kalinimo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) bei Laisvės atėmimo vietų ligoninėje sąlygų, kurios, jo teigimu, neatitinka teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjas paaiškino, kad kalinimo metu trūko oro, šviesos, laisvo ploto, iš tualeto sklido blogas kvapas; ligoninėje taip pat trūko ploto, buvo paguldytas į antrą lovos aukštą be kopėtėlių užlipti, nebuvo kėdžių, be to, kartu su juo buvo laikomi ir infekuotieji ŽIV, taip pat sergantys atvira tuberkuliozės forma. Dėl nurodytų aplinkybių pareiškėjas prašė priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.

4. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjui atvykus į Lukiškių TI-K jis buvo uždarytas į kamerą Nr. 115, kurioje buvo keturi asmenys, tačiau tą patį vakarą jis buvo perkeltas į kamerą Nr. 252, atitikusią ploto, tenkančio vienam asmeniui, reikalavimus. Atsakovas pažymėjo, kad įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, jog jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Lukiškių TI-K yra sudariusi paslaugų teikimo sutartį su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Atsakovas pažymėjo, kad visos kameros įrengtos pagal miegamųjų vietų skaičių, o papildomų spintelių, lentynų ar kitų baldų įrengti ne visada įmanoma dėl kameros ploto. Atsakovas nurodė, kad vidinių grotų įrengimas atitinka Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.1 punktą, sanitarinio mazgo įrengimas jį atitveriant 1,5 m aukščio sienele taip pat atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 nuostatas. Atsakovo teigimu, langai pritaikyti vėdinimui, o asmenys, kurie reguliariai vėdina kameras, neturi bėdų dėl pelėsio ar drėgmės. Teisė praustis duše vieną kartą per savaitę atitinka higienos normos reikalavimus. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo skundas grindžiamas abstrakčiais argumentais, žalos atsiradimo pagrindų pareiškėjas neįrodė, todėl žala nepriteistina.

5. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Laisvės atėmimo vietų ligoninės, atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

6. Atsakovas nurodė, kad Vidaus ligų skyriuje, kuriame buvo gydomas pareiškėjas, sudaryta galimybė nuo 6 val. ryto iki 22 val., laisvu nuo medicininių procedūrų laiku, būti gryname ore šio skyriaus lokaliniame sektoriuje. Todėl minimalaus ploto reikalavimo neatitikimas buvo kompensuotas sudarant galimybę pareiškėjui laisvai judėti lokaliniame sektoriuje ir gyvenamosiose patalpose. Ligoninėje palatos minimaliai aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi. Pagal teisės aktų reikalavimus sanitarinis mazgas atitveriamas 1,5 m aukščio pertvara, reikalavimo uždengti unitazą nėra. Deratizacijos ir dezinfekcijos darbai atliekami kartą per mėnesį, prireikus, ir dažniau. Vasaros laikotarpiu vienas kameros lango rėmas išimamas tam, kad būtų užtikrinamas vėdinimas per atidarytą langą, o žiemą jis įdedamas siekiant užtikrinti šilumą. Teisės aktai nereglamentuoja dienos šviesos išjungimo ir įjungimo, apšvietimas užtikrinamas per kameroje esantį langą, esant pacientų prašymui, šviesa neišjungiama. Nuteistieji asmenys, sergantys ŽIV, izoliuojami nuo kitų suimtųjų, nuteistųjų tik raštiškai pareiškę norą arba dėl nesaugaus jų elgesio. Atsakovas pažymėjo, kad priverstinis ŽIV infekuoto asmens izoliavimas vertinamas kaip diskriminacija. Ligoninei išduotas higienos pasas patvirtina, kad ligoninės patalpos atitinka higienos normų reikalavimus. Atsakovo nuomone, pareiškėjo reikalavimas nepagrįstas įrodymais, pareiškėjui buvo suteikta reikalinga pagalba, todėl civilinės atsakomybės būtinųjų sąlygų nėra ir žala nepriteistina.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. sausio 20 d. sprendimu pareiškėjo J. G. skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

8. Teismas nustatė, kad ploto reikalavimo neatitinkančioje kameroje pareiškėjas buvo laikomas nepilnai vieną dieną, todėl darė išvadą, kad Lukiškių TI-K administracija nepažeidė pareiškėjo subjektinės teisės būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto.

9. Teismas rėmėsi Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 111.4 punktu, nustatė, kad atsakovas pripažįsta aplinkybę, jog pareiškėjui Laisvės atėmimo vietų ligoninėje galėjo būti neužtikrintas minimalus plotas, o pateikti konkretaus skaičiaus, kiek palatoje buvo laikoma asmenų atitinkamomis dienomis, negalėjo. Tai, kad atsakovas neveda tokios statistikos, teismas vertino pareiškėjo naudai, dėl to pripažino, kad pareiškėjas buvo laikomas patalpoje, kurioje vienam asmeniui tenkantis plotas buvo mažesnis už teisės aktuose nustatytą minimalų vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą.

10. Teismas rėmėsi Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punktu, Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, 16.5 punktu, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 35.5 punktu ir darė išvadą, kad teisės aktai nenumato imperatyvaus reikalavimo pilnai atitverti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas pažeidimą dėl neatitverto sanitarinio mazgo sieja su iš jo sklindančiais blogais kvapais, o kitų argumentų, susijusių su kokiais nors jo teisių pažeidimais, nenurodo.

11. Teismas nustatė, kad Lukiškių TI-K mechaninės patalpų vėdinimo sistemos nėra, todėl kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus. Teismas vadovavosi Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, 14.1 punktu, ir sprendė, kad natūrali kamerų vėdinimo sistema (per langus) bei grotų įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus, todėl atsakovo atstovo veiksmų neteisėtumo šiuo atveju nenustatė.

12. Iš byloje esančių Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų teismas nustatė, jog pareiškėjo kalinimo laikotarpiais kameros, kuriose tuo metu jis buvo kalinamas, tikrintos nebuvo. Duomenų, kad kalinimo Lukiškių TI-K metu pareiškėjas su prašymais ar skundais dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų kreipęsis į pataisos įstaigos administraciją nenustatyta. Teismas darė išvadą, kad šiuo atveju nėra nustatytas atsakovo atstovo veiksmų neteisėtumas neužtikrinant higienos normos reikalavimų laikymosi, todėl šioje dalyje jam civilinė atsakomybė nekyla.

13. Teismas pažymėjo, kad Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse, patvirtintose Departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, nėra nurodyta, kokie baldai turi būti įrengti gyvenamosiose patalpose. Teismo vertinimu, negalima teigi, kad dviaukščių lovų įrengimas yra neteisėtas veiksmas. Be to, byloje nėra duomenų bei pareiškėjas savo skunde nenurodė, kad jis būtų pateikęs prašymą jį perkelti į dviaukštės lovos apatinę dalį ar būtų skundęsis dėl savo patiriamų nepatogumų Laisvės atėmimo vietų ligoninės administracijai.

14. Teismas rėmėsi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsniu, vidaus reikalų ministro 1999 m. gruodžio 27 d. įsakymo Nr. 704, kuriuo pakeistas vidaus reikalų ministro 1999 m. sausio 22 d. įsakymas Nr. 36 „Dėl nuteistųjų, infekuotų ŽIV, laikymo laisvės atėmimo vietose“, 1 punktu, pažymėjo, kad Somatinių ligų, kuriomis sergantys asmenys turi būti laikomi pataisos įstaigose izoliuoti nuo kitų suimtųjų, nuteistųjų, sąraše, patvirtintame sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. V-250, ŽIV liga įtraukta į šį sąrašą, tačiau su pastaba, kad suimtieji, nuteistieji asmenys, sergantys šia liga, izoliuojami nuo kitų suimtųjų, nuteistųjų tik raštiškai pareiškę norą būti izoliuotais arba kai dėl jų nesaugaus arba neatsargaus elgesio pataisos įstaigos direktoriaus įsakymu sudaryta komisija priėmė sprendimą izoliuoti. Pagal šį įsakymą kvėpavimo organų tuberkuliozė priskiriama somatinėms ligoms, kuriomis sergant asmuo laikomas izoliuotas. Tačiau pareiškėjo teiginys, kad jis buvo laikomas kartu su sergančiu šios formos tuberkulioze, nepagrįstas jokiais įrodymais. Pareiškėjas nenurodė jokių esamų pasekmių, o galimos pasekmės paremtos tik pareiškėjo samprotavimais. Teismas atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų šioje dalyje nenustatė.

15. Atsižvelgęs į minimalaus vienam asmeniui kamerų tipo palatoje tenkančio ploto neužtikrinimo faktą, į pažeidimo mastą, teismų praktiką nustatant priteisiamos neturtinės žalos dydį už analogiško pobūdžio pažeidimus, į pareiškėjo prašomos atlyginti žalos dydį, atitinkantį protingumo ir teisingumo kriterijus, teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir jam priteisė 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

III. 16. Pareiškėjas J. G. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti ir priteisti jam 1 500 Eur neturtinės žalos.

17. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad teismas, vertindamas kameros plotą, neatsižvelgė į tai, jog kamerose yra lovos, stalai, suolai, spintelės, kurios užima daugiau nei pusę kameros. Pareiškėjas nesutinka, kad kameros yra tinkamai ventiliuojamos, nes lango negalima atidaryti dėl įrengtų grotų. Pareiškėjas nurodo, kad kameroje Nr. 252 nėra kopėtėlių užlipti į antrą lovos aukštą. Pareiškėjas neneigia, kad nesikreipė į administraciją, tačiau paaiškina, kad nerašyti įstatymai jam neleidžia to daryti. Pareiškėjas pažymi, kad dėl mažo kameros ploto tarp nuteistųjų visą laiką tvyro įtampa.

18. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Laisvės atėmimo vietų ligoninės, atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti. Atsakovo vertinimu, pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė naujų argumentų ar motyvų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 19. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį priteisimo pareiškėjui J. G., kuris neturtinės žalos atsiradimą kildina iš jo netinkamo kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K nuo 2012-10-18 iki 2012-10-31 ir Laisvės atėmimo vietų ligoninėje (toliau – ir LAVL) nuo 2015-02-12 iki 2015-02-26.

20. Teisėjų kolegija pažymi, kad ši administracinė byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) redakcijos, galiojusios iki 2016 m. liepos 1 d., nustatyta tvarka (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).

21. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad, kiek tai susiję su pareiškėjo teisės būti laikomam ne mažiau kaip, atitinkamai 3,6 kv. m. (Lukiškių TI-K) ir 5,1 kv. m. (LAVL) vienam asmeniui tenkančiose patalpose, pareiškėjas pažeidžiant minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimus Lukiškių TI-K buvo laikomas mažiau nei vieną parą (b.l. 7), o LAVL - 24 paras, todėl dėl pastarosios aplinkybės konstatavo buvus neteisėtus atsakovo atstovo (LAVL) veiksmus. Kiek tai susiję su kitais pareiškėjo skunde nurodytais argumentais (dėl sanitarinio mazgo, vėdinimo, apšvietimo, oro temperatūros) pirmosios instancijos teismas pažeidimų nenustatė, todėl pareiškėjo skundą tenkino iš dalies.

22. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl kamerų ploto vertinimo kiek tai susiję su baldų užimamu plotu, taip pat dėl ventiliacijos ir kopėtėlių užlipti į antrą lovos aukštą kameroje Nr. 252 nebuvimo.

23. Kiek tai susiję su minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimo užtikrinimu pareiškėjui Lukiškių TI-K, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui kėlė šio reikalavimo pažeidimo klausimą.

24. Pagal LVAT praktiką tokio pobūdžio bylose, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016).

25. Iš bylos medžiagos taip pat matyti (b.l. 5), kad pirmosios instancijos teismas 2015 m. kovo 10 d. nutartimi atsakovo atstovą Lukiškių TI-K įpareigojo pateikti informaciją apie, be kita ko, kamerose, kuriose buvo kalintas pareiškėjas, esantį inventorių. Vis dėlto iš Lukiškių TI-K 2015 m. kovo 27 d. pateikto atsiliepimo į skundą (b.l.7-11) matyti, kad tokia informacija pateikta nebuvo. Pareiškėjas teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu šį aspektą taip pat akcentavo. Ginčijamame teismo sprendime šis aspektas nėra įvertintas, pirmosios instancijos teismas įvertino tik kameros Nr. 252 plotą ir jame buvusių asmenų skaičių ir konstatavo, jog pareiškėją laikant kameroje Nr. 252 atsakovo atstovas ginčo laikotarpiu minimalaus ploto reikalavimo nepažeidė.

26. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (toliau – ir LVAT) laikomasi nuostatos, kad baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas kriterijus vertinant pareiškėjo kalinimo sąlygas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1349-525/2017, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013). Taigi pirmosios instancijos teismas šio aspekto nepagrįstai nevertino, dėl jo nepasisakė.

27. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas skunde ir posėdžio metu pakankamai aiškiai akcentavo ir paaiškino kamerų apstatymo baldais aspektą, atsakovas šiuo klausimu argumentų nepateikė, pareiškėjo teiginių neginčijo. Dėl šios priežasties darytina išvada, jog pareiškėjo skundas šiuo aspektu yra pagrįstas, t.y. konstatuotina, kad atsakovo atstovas Lukiškių TI-K pareiškėjo kalinimo laikotarpiu neužtikrino jam minimalaus gyvenamojo ploto.

28. Pareiškėjas skunde ir apeliaciniame skunde taip pat nurodė, kad jį laikant LAVL jis buvo paskirtas gulėti į lovos antrą aukštą, tačiau nebuvo kopėtėlių, jam buvo sunku užlipti. Pareiškėjo manymu, atsižvelgiant į jo amžių ir jo sveikatos būklę ((duomenys neskelbtini) (b.l. 107-108) jo teisės buvo pažeistas. Pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu nurodė, kad teisės aktai nenurodo, kokie baldai turi būti įrengiami, nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, kad pareiškėjas į LAVL administraciją šiuo klausimu nesikreipė. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu nenustatė LAVL neteisėtų veiksmų ar neveikimo.

29. Teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip minėta, nėra ginčo dėl aplinkybių, kad pareiškėjas 2015 m. spalio 20-30 d. buvo gydomas LAVL kamerų tipo palatose Nr. 29 ir Nr. 30, atsakovo atstovas neginčija pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad kameroje Nr. 30 jis turėjo miegoti 2 lovos aukšte, kad nebuvo kopėtėlių į ją užlipti. Nėra ginčo ir dėl faktinės aplinkybės, kad pareiškėjas su prašymais ar skundais į LAVL administraciją nesikreipė.

30. Teisėjų kolegija šiuo aspektu atkreipia dėmesį į pareiškėjo amžių (ginčui aktualiu laikotarpiu – 63 metai), taip pat jo būseną (į LAVL 2015 m. spalio 20-30 d. buvo paguldytas su (duomenys neskelbtini) diagnoze (b.l. 107).

31. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Europos žmogaus teisių konvencijos 3 straipsnyje taip pat įtvirtinta, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį, arba tokiu būdu būti baudžiamas.

32. Europos žmogaus teisių teismas (toliau - ir EŽTT) savo praktikoje yra nurodęs, jog valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu, jų sveikata ir gerovė turi būti reikiamai užtikrinti, be kita ko, teikiant tinkamą medicinos pagalbą (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, bylos Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, bylos Nr. 44558/98). Analogiškos pozicijos laikomasi ir LVAT praktikoje (žr., pvz., 2014 m. birželio 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A442-448/2014).

33. Teisėjų kolegijos vertinimu, spręsdama dėl laikymo sąlygų LAVL administracija privalėjo atsižvelgti į pareiškėjo amžių bei jo sveikatos būklę, šiuo atveju ir be pareiškėjo skundų ar prašymų akivaizdu, jog be kopėtėlių sunku užlipti į antrą lovos aukštą (b.l. 108A). Todėl vien ta aplinkybė, kad teisės aktai išsamiai nenurodo, kokios lovos turi būti palatoje, savaime neleidžia daryti išvados, jog atsakovo atstovo neveikimas buvo teisėtas. Teisėjų kolegijos nuomone, LAVL adminstracija, spręsdama, kur ir kokiomis sąlygomis turėtų būti apgyvendintas pareiškėjas, turėjo įvertinti amžių ir jo sveikatos būklę, o to nepadariusi, netikrino pagarbos jo orumui. Todėl į šį aspektą teisėjų kolegija atsižvelgs vertindama priteistinos neturtinės žalos dydį.

34. Kiek tai susiję su ventiliacijos užtikrinimu teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė naujų argumentų ar įrodymų, o pirmosios instancijos teismas išsamiai šiuo klausimu pasisakė. Įvertinusi pirmosios instancijos teismo argumentus teisėjų kolegija su jais sutinka ir jų iš naujo nekartoja.

35. Kiek tai susiję su neturtinės žalos atlyginimo dydžiu, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad skunde pirmosios instancijos teismui jis buvo nurodęs 3000 eurų sumą, o apeliaciniame skunde – 1500 eur.

36. Dėl priteistos neturtinės žalos atlyginimo dydžio teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Tokia pozicija grindžiama neturtinės žalos pobūdžio specifika, pagal kurią ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus, šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtoms moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Administracinė jurisprudencija Nr. 14, 2008). Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1371-520/2017, 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-336/2012 ir kt.).

37. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas LAVL 24 paras ir Lukiškių TI-K 13 parų buvo laikomas pažeidžiant minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimus. Be to teisėjų kolegijos vertinimu, jam nebuvo sudarytos tinkamos gyvenimo sąlygos paguldant jį palatos Nr. 30 lovos antrą aukštą.

38. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013). Nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į įkalinimo įstaigų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas ginčo laikotarpiu, pobūdį, į nustatytus pažeidimus, jų pobūdį, mastą ir trukmę, į kitas reikšmingas žalos atlyginimo pobūdžio ir dydžio nustatymo aplinkybes, taip pat neturtinės žalos atlyginimo dydį, priteisiamą panašiose bylose, spręstina, kad pirmosios instancijos teismo priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis – 100 eurų, nėra adekvatus padarytiems pažeidimui ir patirtai žalai, todėl teisėjų kolegija nusprendžia iš dalies pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjui ir atsakovo, atstovaujamo Laisvės atėmimo vietų ligoninės, priteisti 700 Eur (septynis šimtus eurų neturtinės žalos atlyginimo, o iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K - 130 eurų.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo J. G. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 20 d. sprendimo rezoliucinės dalies antrą punktą pakeisti ir jį išdėstyti taip: pareiškėjo J. G. skundą tenkinti iš dalies. Priteisti J. G. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 700 Eur (septynis šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimą, o iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo 130 Eur (vieną šimtą trisdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Likusią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Irmantas Jarukaitis Gintaras Kryževičius Ramutė Ruškytė