2017-07-27 Nr. AB-14482-3-61-3-04738-2016-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-3952-822/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04730-2016-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. liepos 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

sekretoriaujant Julijai Krinickienei, dalyvaujant vertėjui G. K.,

dalyvaujant pareiškėjo atstovei advokatei Astai Astrauskienei,

atsakovo atstovėms R. B.-J., V. J.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo B. I. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo B. I. B. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas B. I. B. kreipėsi į teismą su skundu (I t., b. l. 1–5), prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Departamentas, Migracijos departamentas) 2016 m. lapkričio 11 d. sprendimą Nr. (15/6-10)-12PR-107 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“; 2) įpareigoti Departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.

Skunde nurodė, kad prieglobsčio prašymas motyvuojamas tuo, kad (duomenys neskelbtini) pareiškėjas persekiojamas dėl brolio žmonos pagrobimo ir nužudymo, tačiau šio nusikaltimo nepadarė, bet buvo jo liudininkas. Pareiškėjas pateikė jo poziciją patvirtinančius rašytinius įrodymus: brolio K. I. B. pareiškimą policijai dėl žmonos nužudymo ir aplinkybių, laikraščio straipsnius, brolio santuokos liudijimą, „(duomenys neskelbtini)“ organizacijos pranešimų kopijas, tačiau Departamentas, remdamasis aplinkybe, kad (duomenys neskelbtini) dažnai klastojami dokumentai, nusprendė, kad šie dokumentai nepatikimi, bet jokių įrodymų ir/ar pagrįstų motyvų/argumentų, kurie neginčytinai patvirtintų, kad pareiškėjo pateikti dokumentai suklastoti – nepateikė. Departamentas, pats niekada neapklausęs pareiškėjo brolio, preziumavo, kad brolio pasakojimas buvo galimai teisingas, o pareiškėjo – ne. Departamentas netinkamai atliko tyrimą, formaliai nustatė, kad pareiškėjo prašymas prieštaringas ir nenuoseklus, tuo pačiu netinkamai pritaikė prieglobsčio teisėje žinomą abejonės privilegijos principą. Atsakovas netinkamai rėmėsi prieglobsčio teisėje žinomu įrodinėjimo standartu – tikimybių vertinimu – nes net neturėdamas pagrįstų įrodymų, patvirtinančių priešingai, nei jis teigia, nepagrįstai nusprendė prašymą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovo pasitelktas vertėjas vertė ne iš pareiškėjo gimtosios (duomenys neskelbtini) kalbos, todėl tinkamai jo nesuprato ir galimai klaidingai išvertė pareiškėjo pasakojimą ir kitus įrodymus. Teismo posėdžio metų pareiškėjas teigė, kad policijos pareigūnai žaloja žmones, apklausų metu naudoja fizinį smurtą, žmonės kankinami. Pareiškėjas pateikė teismui kompaktinį diską su nuorodomis į vaizdo įrašus, kuriuose matyti, kaip policijos pareigūnai elgiasi su žmonėmis. Teigė, kad jeigu grįš į (duomenys neskelbtini), gali būti kankinamas.

Atsakovas Departamentas su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (I t., b. l. 20–24) nurodė, kad Departamento išvada netaikyti abejonių privilegijos vertinat pareiškėjo teiginius yra pagrįsta. Departamentas nustatė esminius prieštaravimus, dėl kurių pareiškėjo nurodytos aplinkybės negali būti laikomos tikrovę atitinkančiais faktais, pvz. pareiškėjas negalėjo pasakyti nužudytosios vardo (jo nurodytas vardas nesutapo su kituose dokumentuose nurodytu vardu, taip pat buvo nustatyti nesutapimai tarp pareiškėjo paaiškinimų, pateiktų Departamento atliktų apklausų metu ir pareiškėjo ir jo brolio pateiktų paaiškinimų Belgijos Karalystėje atliktų apklausų metu (pareiškėjas ir jo brolis buvo pateikę prieglobsčio prašymus Belgijos Karalystėje, kuriuos buvo atsisakyta tenkinti) – nesutapo informacija apie gautus šaukimus, dalyvavimą posėdžiuose, kaltinimų panaikinimą ir kt. Departamentas vertino ne tik nesutapimus tarp pareiškėjo ir jo brolio paaiškinimų, bet ir nesutapimus tarp paties pareiškėjo paaiškinimų, teiktų Departamentui apklausų metu, ir ankstesnių paaiškinimų, teiktų Belgijos Karalystėje, taip pat pareiškėjo paaiškinimų ir pateiktų dokumentų. Pateiktus dokumentus Departamentas vertino duomenų visumoje, atsižvelgdamas į surinką informaciją apie tai, kad (duomenys neskelbtini) dažnai klastojami asmens dokumentai (asmens tapatybės kortelės, gimimo liudijimai, mokslo baigimo dokumentai, kelionės dokumentai, pirminiai pranešimai/skundai policijai, laikraščių straipsniai), taip pat į kitus pareiškėjo prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu nustatytus nesutapimus. Pareiškėjas pirminės apklausos metu nurodė, kad jo gimtoji kalba (duomenys neskelbtini), kitos kalbos, kurias moka – anglų, lietuvių (truputį). Pareiškėjas buvo iš anksto informuotas, kad apklausa bus atliekama (duomenys neskelbtini) kalba, apklausų metu dalyvavo pareiškėjo atstovė advokatė A. Astrauskienė, tačiau jokių pretenzijų nei apklausų metu, nei atlikus apklausas nebuvo pareikšta. Be to, asmens byloje esantys dokumentai rodo, kad pareiškėjas moka anglų kalbą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m kovo 6 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad (duomenys neskelbtini) pilietis B. I. B. 2011 metais lėktuvu skrido iš (duomenys neskelbtini) į Dubajų, iš ten į Madridą (keliavo su suklastotu Didžiosios Britanijos pasu), paskui autobusu į Belgiją. Belgijoje 2011 metais pasiprašė prieglobsčio, 2013 metais gavo neigiamą atsakymą, tada atvažiavo į Lietuvos Respubliką pas Lietuvos Respublikos pilietę A., su kuria susipažino internetu, 2015 metais susituokė. Minėtas pilietis gavo leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje (šiuo metu negaliojantis). Pagyvenęs Lietuvoje, asmuo išvyko į Daniją ir 2016 m. vasario 1 d. pasiprašė prieglobsčio Danijoje, 2016 m. gegužės 10 d. grąžintas iš Danijos pagal Dublino III reglamentą. Apklausos metu, vykusios 2016 m. gegužės 10 d. apie 11.45 val., raštu paprašė prieglobsčio Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Prieglobsčio reikalų skyriaus 2016 m. gegužės 11 d. sprendimu Nr. (15/6-10)-15PR-41 „Dėl prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje nagrinėjimo iš esmės“ nuspręsta nagrinėti (duomenys neskelbtini) piliečio B. I. B. prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš esmės; apgyvendinti jį Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centre.

Migracijos departamentas ginčijamo 2016 m. lapkričio 11 d. sprendimo Nr. (15/6-10)-12PR-107 1 punktu nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje pripažinęs, kad pareiškėjo pateikti argumentai nėra susiję su Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnyje įtvirtintais pabėgėlio statuso suteikimo pagrindais bei 1951 metų Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje numatytomis pabėgėlio statuso taikymo nuostatomis. Pareiškėjo teigimu, jis bijo grįžti į kilmės šalį, nes jam kilmės valstybėje yra neteisėtai pareikšti kaltinimai ir jis yra ieškomas dėl brolio žmonos pagrobimo ir nužudymo. Departamente atlikus tyrimą, buvo nustatyta, kad prieglobsčio prašytojo pasakojimas apie kilmės šalyje gresiantį baudžiamąjį persekiojimą yra prieštaringas, nenuoseklus bei prieštarauja jo brolio K. I. B. Belgijos Karalystėje pateiktai informacijai. Departamentas konstatavo, kad pareiškėjo prašymas neatitinka Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje nustatytų sąlygų ir negali būti vertinamas jo naudai. Taip pat, pareiškėjas nepateikė jokios kitos informacijos, atitinkančios Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Ginčijamo sprendimo 2 punktu Departamentas nusprendė nesuteikti pareiškėjui papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, kadangi nėra priežasčių jo atžvilgiu taikyti Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį. Migracijos departamentas konstatavo, kad atsižvelgiant į Migracijos departamento atliktą tyrimą bei bylos faktinę medžiagą, nėra pagrindo manyti, kad grįžimo į kilmės šalį atveju, pareiškėjas bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis tokiu būdu bus baudžiamas, kad jam asmeniškai galėtų kilti grėsmė, jog jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija. Pareiškėjui kilmės šalyje negresia pavojus, kuris būtų susijęs su Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytais veiksmais.

Teismas, išnagrinėjęs byloje esančius rašytinius įrodymus, nustatė, kad Departamente 2016 m. birželio 16 d. vyko pareiškėjo apklausa ir 2016 m. lapkričio 8 d. papildoma apklausa. Papildomos apklausos metu, pareiškėjas nurodė, jog 2011 metais jis kartu su broliu K. I. B. bandė gauti leidimą gyventi Belgijoje verslo pagrindu. Broliui prieglobstis nebuvo suteiktas, nes prašymo nagrinėjimo metu jis susituokė su Belgijos piliete ir gavo leidimą gyventi santuokos pagrindu. Belgijos Atsisakyme pripažinti pabėgėlio statusą arba suteikti papildomą apsaugą nurodoma, kad pareiškėjas prašymą suteikti pabėgėlio statusą grindžia tomis pačiomis aplinkybėmis, kaip ir brolis K.

I. B.. Atsisakymas grindžiamas, be kita ko, tuo, kad pareiškėjas ir jo brolis Belgijos atsakingai institucijai pateikė prieštaringus parodymus apie K. I. B. sutuoktinės F. šeimos sudėtį, apie K. I. B. ir jo sutuoktinės F. gyvenamąją vietą, apie dalyvavimą teismo posėdžiuose. Departamente 2016 m. lapkričio 8 d. vykusios papildomos apklausos metu pareiškėjas tik po pauzės pasakė, kad neprisimena nužudytosios merginos vardo, nurodė, kad jos vardas galbūt R. ar panašiai. Belgijos Atsisakyme pripažinti pabėgėlio statusą arba suteikti papildomą apsaugą nurodyta, kad pareiškėjas ir jo brolis skirtingai nurodė merginos šeimos sudėtį:

K. I. B. nurodė, kad jo žmona turėjo dvi seseris ir keturis brolius, tuo tarpu B. I. B. teigė, kad ji turėjo vieną seserį ir tris brolius. Brolis nurodė, kad jis su žmona gyveno (duomenys neskelbtini) mieste, pareiškėjas nurodė, kad buvo pas juos vieną ar du kartus nuvykęs, tačiau adreso neprisiminė, o papildomos apklausos metu nurodė, kad po santuokos brolis su žmona gyveno (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini) kaime. Belgijoje apklausų metu K. I. B. nurodė, kad 2010 m. lapkričio 22 d. jį su žmona sustabdė svainis I. ir sutuoktiniai buvo apšaudyti.

Mergina žuvo, o K. I. B. pavyko pasprukti laukais. B. I. B. Migracijos departamente vykusių apklausų metu teigė, kad merginos brolis ir dar du jo draugai juos sustabdė kelyje ir B. I. B. savo akimis viską matė, kad po apšaudymo merginos brolis su draugais pabėgo, taip pat nurodė, kad į įvykio vietą buvo atvykę policijos pareigūnai, kad po įvykio tą pačią dieną jie su broliu nuvyko į nuovadą ir parašė pareiškimą. Pareiškėjas Departamente vykusių apklausų metu nurodė, kad atvykti į policijos nuovadą jie šaukimų negavo, (duomenys neskelbtini) policija nesiunčia šaukimų, pranešimų, pareigūnai tiesiog atvyko į jų namus.

Belgijos Atsisakyme pripažinti pabėgėlio statusą arba suteikti papildomą apsaugą nurodyta, kad B. I. B. teigimu, jie gavo tris šaukimus į teismą, kuriuos jiems pristatė kaimo gyventojas M. T., ir kuriuos galimai dar tebeturi jo brolis. Tuo tarpu jo brolis K. I. B. teigė, kad jokių šaukimų jie negavo. Belgijoje apklausų metu K. I. B. ir B. I. B. tvirtino, kad po kaltinimų merginos pagrobimu ir nužudymu jie turėjo tris kartus dalyvauti teismo posėdyje. K. I. B. taip pat nurodė, kad nei viename teismo posėdyje nesusitiko savo brolio ir tik telefonu jį informuodavo apie reikalus, tačiau B.

I. B. tvirtino, kad lydėjo brolį į visus tris teismo posėdžius, rūpinosi jo saugumu. Departamente vykusių apklausų metu B. I. B. tvirtino, kad brolis slapstėsi ir buvo tik vieną karą nuėjęs į nuovadą: iš karto po nužudymo parašyti pareiškimą prieš žmonos brolį, daugiau jokiuose posėdžiuose brolis nedalyvavo. B. I. B. teigimu, jis niekada neleido broliui vykti į policiją, kadangi jis iš karto būtų sulaikytas. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad dėl pareikštų kaltinimų jam ir broliams į policijos nuovadą buvo nuvykęs tris kartus ir kartą į teismo posėdį.

Prašyme Belgijos atsakingai institucijai suteikti pabėgėlio statusą pareiškėjas ir jo brolis nurodė, jog 2011 m. sausio 26 d. buvo pasiektas kompromisas ir abu kaltinimai dėl merginos pagrobimo ir nužudymo panaikinti. Migracijos departamente vykusių apklausų metu pareiškėjas nurodė, kad prieš metus ar pusantrų byla nebuvo baigta, ir kad jie ieškomi kilmės valstybėje.

Įvertinęs pareiškėjo ir jo brolio prašyme Belgijos atsakingai institucijai pateiktus argumentus, apklausų metu pateiktus argumentus, Belgijos Atsisakyme pripažinti pabėgėlio statusą arba suteikti papildomą apsaugą nustatytas aplinkybes, pareiškėjo apklausų, vykusių Migracijos departamente metu pateiktus parodymus, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo pasakojimas Migracijos departamento pareigūnams apie kilmės šalyje gresiantį baudžiamąjį persekiojimą dėl neteisėtai pateiktų kaltinimų merginos pagrobimu ir nužudymu yra prieštaringas, nenuoseklus prieštarauja jo paties ir jo brolio Belgijos Karalystėje pateiktai informacijai, todėl negali būti vertinamas sprendžiant klausimą dėl pabėgėlio statuso pareiškėjui suteikimo.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas Migracijos departamentui pateikė jo poziciją patvirtinančius rašytinius įrodymus: brolio K. I. B. pareiškimą policijai dėl žmonos nužudymo ir aplinkybių, laikraščio straipsnius, brolio santuokos liudijimą, „(duomenys neskelbtini)“ organizacijos pranešimų kopijas, tačiau, teismas įvertinęs šiuos dokumentus konstatavo, kad šie dokumentai įrodomąją galią turėtų tik tokiu atveju, jei jais galima būtų pagrįsti pareiškėjo pasakojime nurodytas aplinkybes. Nagrinėjamu atveju šie dokumentai niekaip neįrodo pareiškėjo nurodytų aplinkybių, pateiktos tik kopijos, todėl Migracijos departamentas, spręsdamas dėl pabėgėlio statuso pareiškėjui suteikimo pagrįstai jų nevertino.

Teisėjų kolegija vertino, kad nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas, įvertinęs prieglobsčio prašytojo pasakojimą apie kilmės valstybėje gresiantį persekiojimą, pagrįstai jo teiginius paneigė ir atmetė, nes pareiškėjas nepateikė jokios patikimos informacijos leidžiančios įvertinti, ar jis atitinka pabėgėlio statusui taikytinas nuostatas.

Teismas konstatavo, kad Migracijos departamentas, įvertinęs visas reikšmingas aplinkybes ir konstatavęs, kad prieglobsčio prašytojo pasakojimas apie kilmės šalyje gresiantį baudžiamąjį persekiojimą yra prieštaringas, nenuoseklus bei prieštarauja jo brolio Belgijos Karalystėje pateiktai informacijai, teisėtai ir pagrįstai ginčijamo sprendimo 1 punktu nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje.

Teismo vertinimu, kad Departamentas atlikęs tyrimą bei išanalizavęs bylos faktinę medžiagą, pagrįstai nenustatė aplinkybių, leidžiančių manyti, kad pareiškėjui kilmės šalyje yra grėsmė, jog jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija, jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis tokiu būdu baudžiamas. Departamentas taip pat pagrįstai nenustatė, jog pareiškėjo kilmės valstybėje šiuo metu vyktų tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad Departamentas, pagrįstai nustatęs, kad pareiškėjui kilmės šalyje negresia pavojus, kuris būtų susijęs su įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytais veiksmais, teisėtai ir pagrįstai ginčijamo sprendimo 2 punktu atsisakė suteikti pareiškėjui papildomą apsaugą.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas prašymą Migracijos departamentui suteikti prieglobstį pateikė anglų kalba; Prieglobsčio prašytojo pirminės apklausos protokole nurodyta, kad pareiškėjas moka anglų kalbą ir truputi lietuvių kalbą. Migracijos departamento pranešime apie planuojamą 2016 m. birželio 16 d. atlikti apklausą nurodyta, kad apklausa vyks (duomenys neskelbtini) kalba. Apklausoje kartu su pareiškėju dalyvavo jo atstovė advokatė Asta Astrauskienė. Įvertinus tai, kad pareiškėjas ir jo atstovė apklausų metu ir po jų nepateikė jokių pretenzijų dėl kalbos, kuria buvo vykdoma apklausa, pareiškėjo argumentai, kad vertėjas jo nesuprato ir galimai klaidingai išvertė jo pasakojimą yra niekuo nepatvirtinti ir nepagrįsti. Pažymėta ir tai, kad vykusio posėdžio metu, kuriame dalyvavo vertėjas iš anglų kalbos, pareiškėjas pateikė paaiškinimus dėl jo prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumo ir nurodė visas jo nuomone svarbias aplinkybes, kurias teismas įvertino tikrindamas skundžiamo sprendimo pagrįstumą.

Įvertinęs tai, teismas padarė išvadą, kad skundžiamas Migracijos departamento sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Teismas nenustatė pagrindų, dėl ko šis sprendimas turi būti naikinamas. Netenkinus reikalavimo dėl sprendimo panaikinimo, negali būti tenkinamas ir išvestinis reikalavimas įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjo prieglobsčio prašymą iš naujo.

III. Pareiškėjas B. I. B. su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 6 d. sprendimu nesutinka. Apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad jo parodymų prieštaringumas ir nenuoseklumas nustatytas vertinant jo brolio parodymus, duotus prašant suteikti prieglobstį Belgijoje, ir lyginant duotus parodymus, teiktus apeliantui prašant suteikti prieglobstį Belgijoje 2011 metais. Atkreipia dėmesį, kad 2015 m. kovo mėn. EASO (angl. European Asylum Support Office) praktinės gairėse atkreipiamas dėmesys, jog „Patirtos traumos taip pat gali lemti baimę ir nepasitikėjimą, o tai gali turėti įtakos informacijos, kurią prieglobsčio prašytojas yra pasirengęs pateikti, kiekiui ir kokybei“. Apeliantas prieglobsčio Belgijoje prašė dar 2011 metais, t. y., daugiau nei prieš šešerius metus, todėl atitinkamų detalių neatitiktis tarp 2011 metais teiktų parodymų ir 2016 metais apklausų metu pateiktų duomenų, juolab, galimai metų eigoje sužinant papildomas aplinkybes, yra normali. Be to, prieglobsčio prašytojas savo prašymą suteikti jam prieglobstį grindžia pagrobimo bei nužudymo nusikalstamomis veikomis, kurios padarytos artimam asmeniui – brolio žmonai, kas, akivaizdu, yra trauminė patirtis, į ką turėtų būti atsižvelgiama vertinant pareiškėjo patikimumą. Apeliantui nesuprantama, kodėl atsakovas bei teismas, neapklausę pareiškėjo brolio, preziumavo, kad brolio pasakojimas buvo galimai teisingas, o pareiškėjo – ne, juolab, kai apelianto broliui prieglobstis Belgijoje irgi nebuvo suteiktas, o atsakovas priežasčių, kodėl jis nebuvo suteiktas, nesiaiškino.

Apelianto nuomone, teismo pozicija dėl jo pateiktų dokumentų vertinimo nepagrįsta. Pateikti dokumentai pagrindžia jo pasakojimą, t. y., kreipimąsi į policiją, brolio santuokos faktą su nužudytąja. Nagrinėjamu atveju konstatuoti, kad pareiškėjo pateikti dokumentai neturi būti nagrinėjami ir vertinami, nėra pagrindo, nes pareiškėjas turi pareigą teikti įrodymus, o jo galimybės teikti įrodymus yra apribotos.

Apibendrinus, apeliantas mano, kad Migracijos departamento tyrimas buvo atliktas formaliai, tinkamai neišsiaiškinus visų svarbių aplinkybių, todėl pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, matydamas atlikto tyrimo trūkumus, galimai sąlygojusius nepagrįsto atsakovo sprendimo priėmimą, turėjo pagrindą pareiškėjo skundą tenkinti.

Atsakovas Departamentas atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas pažymi, kad vertinant pareiškėjo teiginius buvo vadovaujamasi Įstatymo, Jungtinių Tautų Vyriausiojo pabėgėlių komisaro valdybos Pabėgėlio statuso nustatymo procedūrų ir kriterijų vadovo (toliau – JTVPK vadovas) nuostatomis. JTVPK vadovo 204 paragrafas numato, kad abejonės privilegiją įmanoma taikyti tik gavus ir patikrinus visus galimus įrodymus ir kai besikreipiantis asmuo kelia apklausiančiajam pasitikėjimą. Europos Žmogaus Teisių Teismas byloje N. prieš Švediją (2010 m.) yra nurodęs, kad, esant informacijai, kuri suteikia svarių priežasčių abejoti prieglobsčio prašytojo pareiškimų teisingumu, prieglobsčio prašytojas turi pateikti pakankamus paaiškinimus dėl tariamų neatitikimų. Atsižvelgiant į tai, nesant priežasčių numatytų Įstatymo 83 straipsnio 5 dalyje, Įstatymo 83 straipsnio 2 dalis gali būti taikoma tik tada, kai prieglobsčio prašytojas pagal turimas galimybes visiškai įvykdė savo pareigą išsamiai atskleisti savo atvejo faktus.

Atsakovas pažymi, kad Išvadoje nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, jos susietos su taikomomis teisės normomis. Migracijos departamentas nustatė esminius prieštaravimus, dėl kurių pareiškėjo nurodytos aplinkybės negali būti laikomos tikrovę atitinkančiais faktais (šie prieštaravimai detaliai aptarti Išvadoje). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismo posėdžio metu pareiškėjas nepateikė jokių paaiškinimų dėl nustatytų nesutapimų ir prieštaravimų. Atsižvelgiant į tai, apeliacinio skundo argumentai dėl pareiškėjo paaiškinimų prieštaringumo atmestini. Migracijos departamentas, įvertinęs, kad pareiškėjo pasakojimo nesutapimai susiję su esminėmis aplinkybėmis, jo asmenine patirtimi ir elgesiu, vadovaudamasis Įstatymo 83 straipsnio 5 dalimi, netaikė abejonių privilegijos ir pagrįstai pareiškėjo pasakojimo nevertino jo naudai. Migracijos departamento nuomone, asmeniui neturėtų būti sudėtinga vienodai apibūdinti tokio pobūdžio aplinkybes net ir praėjus tam tikram laiko tarpui, nes šios aplinkybės susijusios su asmenine žmogaus patirtimi (pvz., nužudytosios merginos vardu, gautais šaukimais, dalyvavimu posėdžiuose) ir kelia asmeniui persekiojimo baimę.

Atsakovas pažymi, kad nesutapimai tarp pareiškėjo brolio ir pareiškėjo paaiškinimų buvo įvertinti duomenų visumoje, tačiau nebuvo įvertinti kaip esminės aplinkybės, lėmusios ginčijamo sprendimo priėmimą. Pareiškėjas nenurodė jokių teisės aktų nuostatų, pagal kurias Migracijos departamentas būtų turėjęs pareigą aiškintis kitos valstybės priimto sprendimo dėl kito asmens (t. y. ne pareiškėjo) pateikto prieglobsčio prašymo motyvus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2016 m. lapkričio 11 d. sprendimo Nr. (15/6-10)-12PR-107 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ teisėtumo ir pagrįstumo.

Departamentas nusprendė nesuteikti pareiškėjui B. I. B. prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje, kadangi nebuvo priežasčių jam taikyti Konvencijos 1 straipsnio A dalies, Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 86 straipsnio ir 87 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 6 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, konstatavęs, kad skundžiamas Migracijos departamento sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindų, dėl ko šis sprendimas turi būti naikinamas. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

Teisėjų kolegija, vertindama teismo priimto sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, pažymi, kad teisiniai santykiai dėl prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“, kuris įgyvendina 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų nuostatas, 86 bei 87 straipsnių, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Įstatymo 86 straipsnio (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija) 1 dalis numato, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse.

Pažymėtina, kad pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, kad prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Ženevos konvencijos 1 straipsnio a dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-359/2014).

Įstatymo 87 straipsnio (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija) 1 dalyje nustatyta, jog papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-901/2010; 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-686/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).

Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir minėtos Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

Byloje nustatyta, kad B. I. B. 2011 metais pasiprašė prieglobsčio Belgijoje, 2013 m. kovo 29 d. gavo neigiamą atsakymą, 2012 m. lapkričio 26 d. pateikė prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, ir jį gavo 2013 m. liepos 22 d. Pareiškėjo leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo panaikintas 2014 m. liepos 31 d. Pareiškėjas buvo išvykęs į Daniją, kur 2016 m. vasario 1 d. pasiprašė prieglobsčio. 2016 m. gegužės 10 d. pareiškėjas buvo grąžintas į Lietuvą iš Danijos pagal Dublino III reglamentą.

2016 m. gegužės 10 d. pareiškėjas B. I. B. pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Šį prašymą iš esmės siejo su aplinkybe, kad kilmės valstybėje jis yra persekiojamas už nusikaltimą, kurio nepadarė (brolio žmonos pagrobimą ir nužudymą). Dėl šio pareiškėjo prašymo priimtas šioje byloje ginčijamas Departamento 2016 m. lapkričio 11 d. sprendimas nesuteikti B. I. B. prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje.

Nagrinėjamu atveju Departamentas, gavęs pareiškėjo 2016 m. gegužės 10 d. prašymą suteikti prieglobstį, nelaikė šio prašymo paskesniu (Įstatymo 2 str. 181 d.) prašymo, teikto Belgijoje atžvilgiu. Tačiau šiuos pareiškėjo prašymus atsakovas lygino ir iš esmės pagrindinis motyvas, kuriuo remiantis nuspręsta, kad nėra pagrindo suteikti prieglobstį pareiškėjui, nurodytas Departamento 2016 m. lapkričio 10 d. išvadoje Nr. 13PR-107RN (toliau – ir Išvada), buvo prieštaravimai tarp pareiškėjo (ir jo brolio) teiktų paaiškinimų, prašant prieglobsčio Belgijoje, ir pareiškėjo paaiškinimų, teiktų Lietuvoje.

Pažymėtina, jog užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje nagrinėjimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtintas Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas). Aprašo 115 punkte yra išvardintos aplinkybės, į kurias atsižvelgiama atliekant tyrimą dėl prašymo suteikti prieglobstį. Atsižvelgiant į tai, kiekvieną kartą turi būti atliekamas išsamus tyrimas, nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai.

Taigi teisėjų kolegijos vertinimu, vien tik pareiškėjo paaiškinimų, teiktų 2011 m. Belgijoje ir 2016 m. Lietuvoje, lyginimas, vertinant prieglobsčio prašymo pagrįstumą, nėra pakankamas. Tačiau atsižvelgus į B. I. B. asmens byloje surinktų duomenų visumą, taip pat atsakovo atstovių paaiškinimus teismo posėdyje apeliacinės instancijos teisme, matyti, kad Departamentas atliko išsamų tyrimą dėl pareiškėjo prašymo: t. y. Departamentas atliko dvi pareiškėjo apklausas, suteikė galimybę jam teikti išsamius paaiškinimus, tiksliai nurodyti visas reikšmingas aplinkybes bei pateikti aktualius dokumentus. Tačiau Departamento neįtikino pareiškėjo pozicija prašant suteikti jam prieglobstį. Pareiškėjas taip pat išdėstė savo poziciją teismui teiktuose procesiniuose dokumentuose, teismo posėdyje pirmosios instancijos teisme, be to, jam buvo suteikta galimybė teikti paaiškinimus ir teismo posėdyje apeliacinės instancijos teisme, kuria, neatvykęs į posėdį, pareiškėjas nepasinaudojo. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo paaiškinimus ir atsižvelgusi į byloje surinktų duomenų visumą, sutinka su atsakovu, jog šiuo atveju nebuvo pagrindo B. I. B. suteikti pabėgėlio statusą ar papildomą apsaugą.

Kaip minėta, pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį siejo su, jo teigimu, baime kilmės valstybėje patirti persekiojimą už nusikaltimą, kurio nepadarė. Pažymėtina, kad pagal Įstatymo 86 straipsnio 1 dalį persekiojimo baimė turi būti reali; galimas persekiojimas turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais.

Šiuo atveju pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, galinčių patvirtinti, kad jam kilmės valstybėje yra iškelta baudžiamoji byla. Pareiškėjo Departamentui pateikti dokumentai, kaip išsamiai pagrindė atsakovas Išvadoje, kelia abejonių dėl jų patikimumo, be to, juose nurodytos labai abstrakčios, tarpusavyje prieštaringos aplinkybės. Be to, pareiškėjas buvo pateikęs (duomenys neskelbtini) – miesto, kuriame jis gyveno (duomenys neskelbtini) (to paties miesto, kuriame, pareiškėjo teigimu, jam ir buvo pareikšti kaltinimai), policijos komisariato pažymą (B. I. B. asmens byla, 184–188 l.), kurioje nurodyta, kad jis įrašų apie teistumą neturi. Byloje nėra duomenų, kad būtų paskelbta B. I. B. tarptautinė paieška. Negana to, ir pareiškėjo paaiškinimai apklausų Departamente metu (2016 m. birželio 16 d. ir 2016 m. lapkričio 8 d.) nenuoseklūs ir prieštaringi, taip pat nesutampa su aplinkybėmis, kurias jis ir jo brolis dėstė prašant prieglobsčio Belgijoje – šiuos nesutapimus Departamentas išsamiai aptarė Išvadoje.

Be to, pažymėtina, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, be kita ko, apima ir subjektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta. Pareiškėjo nenuoseklus elgesys iki prašant prieglobsčio Lietuvos Respublikoje (t. y. įvykiai, dėl kurių, jo teigimu, jam gresia persekiojimas, buvo 2010 m., iš (duomenys neskelbtini) išvyko dar 2011 m., negavęs prieglobsčio Belgijoje, Lietuvoje jo ilgą laiką neprašė, o siekė gauti leidimą laikinai gyventi, prieglobsčio Lietuvoje paprašė tik 2016 m.) kelia abejonių dėl realiai pareiškėjo jaučiamos baimės būti persekiojamam kilmės valstybėje.

Pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas ne tik su konstatavimu aplinkybių, kad prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo, bet ir galimas persekiojimas turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2084-756/2015). Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus duomenis bei pareiškėjo argumentus, pritaria pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms, kad pareiškėjas nepateikė jokios patikimos informacijos, leidžiančios spręsti, kad jis atitinka pabėgėlio statusui taikytinas nuostatas.

Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjui papildomą apsaugą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ši nuostata aiškinama taip, kad pagal Užsieniečių teisinės padėties įstatymą papildoma apsauga asmeniui gali būti suteikiama ir dėl bendros situacijos kilmės valstybėje, kuri nulemia individualios ir pakankamai rimtos grėsmės jam atsiradimą (žr., pvz., LVAT 2010 m. balandžio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-737/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-686/2010). Pareiškėjas nepateikė argumentų, pagrindžiančių situaciją jo kilmės šalyje, kuri nulemtų individualios ir pakankamai rimtos grėsmės, atitinkančios Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, atsiradimą pareiškėjui.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė prieglobsčio ir papildomos apsaugos suteikimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas ir pagrįstai sprendė, jog skundžiamas Migracijos departamento sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl nėra pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, remiantis apeliacinio skundo ar kitais argumentais. Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo B. I. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Dalia Višinskienė

Skirgailė Žalimienė