2016-12-20 Nr. AB-24086-3-64-3-02073-2015-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1928-822/2016

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02073-2015-6

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gruodžio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. N. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. N. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas K. N. kreipėsi į teismą prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), priteisti 300 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Skunde nurodė, kad nuo 2015 m. balandžio 8 d. iki 2015 m. balandžio 16 d. buvo kalinamas Šiaulių tardymo izoliatoriuje, teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Nors pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 78, kurios plotas yra 6,45 kv. m., į bendrą plotą įskaičiavus baldų ir sanitarinio mazgo užimamą plotą, pareiškėjui teko per mažai vietos. Jis negalėjo nei pajudėti, nei pasportuoti, nuolat teko sėdėti ar gulėti, kameroje buvo labai šalta ir drėgna, trūko oro, buvo tamsu, tualetas buvo neatskirtas sienele, tad pareigūnai per langelį galėjo stebėti, kaip jis atlieka gamtinius reikalus. Dėl to jis patyrė garbės ir orumo pažeminimą, dvasinius, emocinius sukrėtimus, emocinę depresiją, nepatogumus.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodė, kad Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 nustato, jog suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių tardymo izoliatoriuje, turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto, šis teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, tenkantį vienam asmeniui. Kaip matyti iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Įskaitos skyriaus 2015 m. liepos 24 d. pažymos Nr. 69/06-24574 „Dėl K. N.“, pareiškėjas į Šiaulių tardymo izoliatorių pirmą kartą etapuotas 2015 m. balandžio 8 d. ir įstaigoje periodiškai laikytas iki 2015 m. balandžio 16 d. Pareiškėjas šiuo laikotarpiu buvo laikomas vienas kameroje Nr. 78. Pareiškėjui visą laiką teko 6,45 kv. m gyvenamojo ploto. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu, laisvalaikio užimtumo metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje.

Pareiškėjo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje metu kamerose nebuvo atlikta sąlygų atitikimo higienos reikalavimams patikrinimų. Kameras privalo valyti patys suimtieji, tualetai visur yra atskirti 1,5 m aukščio sienele, vėdinimas atliekamas per langus. Inventorius į kamerą pateiktas sutinkamai su esamomis taisyklėmis. Atsakovas niekaip neišskyrė pareiškėjo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų ir jam tyčia nesudarė blogesnių laikymo sąlygų ir netaikė kokių nors įstatymo nenumatytų apribojimų. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis, padarytą žalą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 12 d. sprendimu pareiškėjo K. N. skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 8 d. iki 2015 m. balandžio 16 d., iš viso 9 dienas, buvo laikomas sąlygomis, nepažeidžiančiomis teisės aktais nustatyto kameros ploto vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje, teko ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto, tad Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija nepažeidė pareiškėjo subjektinės teisės būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau kaip 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. veikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Teismas akcentavo tai, kad Šiaulių TI Socialinės reabilitacijos skyriaus 2015 m. liepos 24 d. pažymoje Nr. 62/04-2464 nurodyta, jog nuo 2014 m. rugsėjo 16 d. iki 2015 m. liepos 14 d. pareiškėjas nesikreipė su skundais į Šiaulių TI direktorių dėl netinkamų laikymo sąlygų. Teismui pateiktoje Šiaulių tardymo izoliatoriaus Ūkio skyriaus 2015 m. liepos 24 d. pažymoje Nr. 62/08-751 nurodyta, kad „Šiaulių tardymo izoliatoriaus korpuse gyvenamosios kameros įrengtos vadovaujantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu „Dėl Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ Nr. V-176, Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. rugsėjo 9 d. įsakyme Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų kūdikių namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ nustatytais reikalavimais.

Vadovaujantis aukščiau minimais teisės aktais visose gyvenamosiose kamerose yra įrengtas sanitarinis mazgas (klozetas arba unitazas, praustuvė, 1 komplektas patalpai)“. Sanitariniai mazgai įrengti pagal teisės aktų reikalavimus, atitverti ne žemesne nei 1,5 m aukščio sienele, padengti lengvai valoma danga. Dirbtinis apšvietimas įrengtas pagal higienos normų reikalavimus, tačiau dėl pačių nuteistųjų netinkamo elgesio, gadinant įrenginius, būna ir mažesnis. Švarą ir tvarką kameroje turi palaikyti patys suimtieji, valymo inventorius jiems išduodamas. Pareiškėjo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje metu Šiaulių visuomenės sveikatos centras neatliko patikrinimus dėl sąlygų atitikimo higienos reikalavimams. Tokiu būdu, nors pareiškėjas ir nurodė, jog pagrindinė priežastis neturtinei žalai atsirasti buvo laikymas kamerose, kuriose nebuvo užtikrinta minimalus nustatytas vienam asmeniui kameros plotas, neužtikrintos higienos normos, tai nėra pagrįsta bylos medžiaga.

III. Pareiškėjas K. N. su Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 12 d. sprendimu nesutinka. Apeliaciniame skunde pareiškėjas prašo paminėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo pareiškėjo kalinimo teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis laikotarpį. Teigia, kad jam turėjo būti taikoma 4 kv. m kameros ploto vienam asmeniui norma. Mano, kad Lietuvos teisė prieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikai, todėl konkrečiu atveju netaikytina.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovo nuomone, pareiškėjas kreipėsi į teismą galimai siekdamas turtinės naudos, tačiau neįrodė, kad patyrė skunde nurodytus išgyvenimus, fizinius nepatogumus, diskomfortą bei gyvenimo kokybės pablogėjimą. Šiaulių TI ėmėsi visų įmanomų veiksmų, kad pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės kalinimo sąlygos ir niekaip jo neišskyrė iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Be to, nenustatyta, kad kalinimo sąlygos pakenkė pareiškėjo sveikatai. Apeliacinio skundo argumentai laikytini nepagrįstais ir reiškiami siekiant pasipelnyti iš susidariusios situacijos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuris nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal CK 6.271 straipsnį priteisimo pareiškėjui už kalinimą Šiaulių TI nuo 2015 m. balandžio 8 d. iki 2015 m. balandžio 16 d. teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, jog neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, jog poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012).

Teisėjų kolegija pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr. EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos, atsižvelgęs į ginčo laikotarpiu galiojusį teisinį reguliavimą (Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.) ir į tai, kad visą minėtą laikotarpį pareiškėjas Šiaulių TI kameroje Nr. 78, kurios plotas 6,45 kv. m, buvo laikomas vienas, padarė išvadą, jog jis buvo laikomas nepažeidžiant jo subjektinės teisės būti laikomam tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose, t. y. viešojo administravimo subjektas šiuo aspektu veikė taip, kaip jį įpareigojo veikti įstatymai.

Dėl kameroje įrengto sanitarinio mazgo bei sudarytų sąlygų privačiai pasinaudoti tualetu teismas nurodė, kad sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios paskirties ploto yra atskirtas 1,5 m aukščio pertvara, ir tai atitinka teisės aktų reikalavimus.

Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir mano, kad naudojantis kameroje įrengtu sanitariniu mazgu, jam nebuvo užtikrintas privatumas, pabrėžtina, kad nagrinėjamu atveju byloje neginčijamai nustatyta, jog visą ginčui aktualų laikotarpį pareiškėjas kameroje Nr. 78 buvo laikomas vienas, todėl ir visu kameroje esančiu inventoriumi naudojosi vienas. Duomenų, patvirtinančių pareiškėjo skundo teiginį, kad galimai pareigūnai per langelį stebi pareiškėją, šiam naudojantis sanitariniu mazgu, byloje nėra. Atsižvelgus į tai, spręstina, kad pareiškėjui buvo užtikrintas pakankamas privatumas, naudojantis sanitariniu mazgu. Šiame kontekste pažymėtina, kad EŽTT nusprendė, jog Konvencijos 3 straipsnis nebuvo pažeistas byloje, kurioje nustatyta, kad asmenys buvo laikomi vieni kamerose, kuriose tualetas nebuvo atskirtas nuo gyvenamosios erdvės (žr. 2015 m. rugsėjo 3 d. sprendimą byloje Story ir kiti prieš Maltą).

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą, tinkamai taikė materialinės teisės normas (Įsakymą Nr. V-124) ir pagrįstai nurodė, kad Šiaulių TI ginčui aktualiu laikotarpiu minimali gyvenamojo ploto norma vienam asmeniui turėjo būti 3,6 kv. m. Pareiškėjo apeliacinio skundo teiginys esą jam turėjo būti taikoma 4 kv. m kameros ploto vienam asmeniui norma atmestinas kaip nepagrįstas, nes tokio reikalavimo nenustatė nė vienas ginčui aktualiu laikotarpiu galiojęs teisės aktas. Šiame kontekste pažymėtina, kad EŽTT atsisako nustatyti, kiek minimalaus gyvenamojo ploto turi tekti kaliniui ir kada erdvės trūkumas gali būti traktuojamas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr. EŽTT 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą byloje Trepashkin prieš Rusiją, 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą byloje Logothetis ir kiti prieš Graikiją), nes vertinant kalinimo sąlygas, turi būti atsižvelgiama į jų visumos kumuliacinį poveikį (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-227-858/2016, 2016 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-221-858/2016).

Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 8 d. iki 2015 m. balandžio 16 d., iš viso 9 dienas, buvo kalinimas kameroje Nr. 78, kurios plotas 6,45 kv. m., be to, kameroje pareiškėjas buvo laikomas vienas, pirmosios instancijos teismo išvada, kad Šiaulių TI nepažeidė pareiškėjo subjektinės teisės būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau kaip 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. veikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti, yra pagrįsta. Kitų pažeidimų byloje taip pat nenustatyta, todėl nesant viešosios atsakomybės sąlygų, Šiaulių TI pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šiuo atveju išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 12 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo K. N. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis

Skirgailė Žalimienė