2018-03-13 Nr. AB-5363-3-61-3-04159-2017-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-182-520/2018 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04159-2017-2 Procesinio sprendimo kategorija 43.3 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2018 m. kovo 13 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo S. F. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos

administracinio teismo 2018 m. sausio 15 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. F. prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė: I.

Pareiškėjas

S. F. (toliau – ir pareiškėjas) 2017 m. gruodžio 12 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su prašymu dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo ir prašė uždrausti Vilniaus miesto savivaldybės administracijai reikalauti iš pareiškėjo atlikti jų nurodymus ir sustabdyti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyriaus 2017 m. gruodžio 8 d. siuntimo atlikti visuomenei naudingą darbą galiojimą. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 20 d. nutartimi nustatė pareiškėjui terminą iki 2018 m. sausio 4 d. pašalinti nutartyje nustatytus skundo trūkumus ir pateikti teismui Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 24 straipsnyje keliamus reikalavimus atitinkantį skundą. Teismas nurodė, kad pareiškėjas pateikė prašymą, kuriame nėra suformuluotas materialinio pobūdžio reikalavimas, kartu išaiškino, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas galimas tik tada, kai teisme yra priimtas materialinio pobūdžio reikalavimas dėl tam tikro akto panaikinimo ar įpareigojimo atlikti veiksmus. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. sausio 15 d. nutartimi pareiškėjo skundą laikė nepaduotu ir jį gražino pareiškėjui, nes nustatė, kad pareiškėjas nepašalino minėtoje nutartyje nustatytų skundo trūkumų. Teismas išaiškino pareiškėjui, kad priimta nutartis neužkerta kelio jam pakartotinai kreiptis į teismą su skundu, kuris atitiktų ABTĮ skundui keliamus reikalavimus.

II.

Pareiškėjas S. F. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjo Ryčio Krasausko 2018 m. sausio 15 d. nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo pagal ABTĮ 154 straipsnio 4 punktą, pranešti prokurorui apie teisėjo Ryčio Krasausko, kuris nusikalstamai aplaidžiai nagrinėjo procesinius dokumentus, nusikalstamai aplaidžiai neišsprendė prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių ir priėmė nusikalstamai aplaidžias ir kitas nutartis, veikas. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra akivaizdžiai neteisėta, nemotyvuota ir neteisinga, niekinė ir negaliojanti nuo pat jos priėmimo momento. Nutartis yra pažeidžianti bendruosius teisės principus, Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatas, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos ir Protokolų, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos įtvirtintas nenusavinamas, prigimtines žmogaus teises ir laisves bei teisėtus interesus. Pareiškėjo įsitikinimu, teisėjas Rytis Krasauskas vykdomas nusikalstamas veikas procesinių veiksmų priedangoje formaliai grindė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi, o dėl šio teisėjo įvykdytų nusikalstamų ir neteisėtų veikų neišvengiamai kyla baudžiamoji ir visų kitų rūšių atsakomybė. Teisėjas privalėjo priimti pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių pagal prašyme nurodytas vienareikšmiškas aplinkybes, bet to nusikalstamai aplaidžiai neįvykdė, pažeisdamas įstatymo nustatymus. Taip pat teisėjas nusikalstamai išgalvojo, kad pareiškėjas turi pateikti išgalvotą skundą, suformuluoti materialinio pobūdžio reikalavimą. Pareiškėjas prašo pranešti prokurorui apie šio teisėjo nusikalstamų veikų vykdymą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a: III.

Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 15 d. nutarties, kuria pareiškėjo S.

F. skundas (prašymas) laikytas nepaduotu ir grąžintas pareiškėjui, teisėtumas ir pagrįstumas. Pirmosios instancijos teismas ginčijama nutartimi pareiškėjo skundą (prašymą) laikė nepaduotu, konstatavęs, kad pareiškėjas nepašalino pirmosios instancijos teismo 2017 m. gruodžio 20 d. nutartyje nurodytų skundo (prašymo) trūkumų, t. y. nepateikė teismui ABTĮ 24 straipsnio reikalavimus atitinkančio skundo. Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių

(Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų

(Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.). Tačiau Lietuvos Respublikos Konstitucijoje yra įtvirtintos ne tik asmens teisės, bet yra įtvirtintos ir pareigos, t. y. nurodyta, jog žmogus, įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių (Konstitucijos 28 str.). Taigi teisė

kreiptis į teismą gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose (šiuo atveju – ABTĮ) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pasisakęs, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno

suinteresuoto subjekto teisė įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, jog

būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas visais atvejais turi būti įgyvendinama,

laikantis ABTĮ nustatytų reikalavimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-224/2012).

Administraciniam teismui paduodamas skundas turi atitikti ABTĮ 24 ir 25 straipsnių reikalavimus. ABTĮ 24 straipsnyje nustatyta, kad pareiškėjo teismui pateikiamas skundas turi atitikti minėtame straipsnyje numatytus skundo formos ir turinio reikalavimus. ABTĮ

25 straipsnyje yra nurodyti skundo priedai, kuriuos privaloma pateikti kartu su skundu. Pagal ABTĮ 24 straipsnio 2 dalies 7 ir 8 punktus, pareiškėjas skunde privalo nurodyti reikalavimą, aplinkybes, kuriomis jis grindžia savo reikalavimą, bei tai patvirtinančius įrodymus. Pažymėtina, kad skundo dalykas turi būti suformuluotas taip, kad būtų aišku, kokio materialinio teisinio rezultato siekiama iškeliant administracinę bylą, o iš skundo turinio turi būti suprantama, kokių byloje įrodinėjamų faktų pagrindu to reikalaujama. Pagal pareikštus konkrečius ir aiškius reikalavimus apibrėžiamos administracinės bylos nagrinėjimo ribos, o tiksli jų formuluotė gali atskleisti siekiamas apginti teises ar teisėtus interesus bei padėti visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti bylą, taikant teisės aktus, reguliuojančius atitinkamus visuomeninius santykius (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A17-217/2007).

ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, jeigu teismui paduotas skundas neatitinka šio įstatymo 24, 25 straipsnių reikalavimų, nutartimi nustatomas terminas trūkumams pašalinti; jeigu per teismo nustatytą terminą trūkumai nepašalinami, skundas laikomas nepaduotu ir teisėjo nutartimi grąžinamas pareiškėjui. Taigi vadovaujantis ABTĮ 33 straipsnio 1 dalimi, teismo nutartyje nurodytų skundo trūkumų nepašalinimas (netinkamas pašalinimas arba ne visų teismo nurodytų trūkumų pašalinimas) per teismo nustatytą terminą yra pagrindas laikyti skundą nepaduotu ir grąžinti jį pareiškėjui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-1125-502/2015).

Pažymėtina, kad termino pašalinti skundo trūkumus nustatymas yra skundą pateikusiam asmeniui palanki aplinkybė, kadangi teismas, nurodydamas skundo trūkumus, suteikia asmeniui galimybę per nustatytą laiką pašalinti kliūtis, kurios teismui užkerta kelią priimti pateiktą skundą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-550/2010). Nagrinėjamu atveju susiklostė tokia teisinė situacija, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi ne su skundu, kuris atitiktų ABTĮ 24 straipsnio reikalavimus ir kuriame būtų suformuluotas reikalavimas, kuriuo siekiama išspręsti administracinį ginčą, kilusį tarp pareiškėjo ir viešojo administravimo subjekto,

o su prašymu taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, t. y. laikinai sustabdyti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių

reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyriaus 2017 m. gruodžio 8 d. siuntimo atlikti visuomenei naudingą darbą galiojimą bei uždrausti Vilniaus miesto savivaldybės administracijai reikalauti iš pareiškėjo atlikti nepagrįstus ir neteisėtus nurodymus. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis ABTĮ 70 straipsnio, reglamentuojančio užtikrinimo priemonių administracinėse bylose taikymą, nuostatomis ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS-366-756/2017 pateiktu išaiškinimu, 2017 m. gruodžio 20 d. nutartyje nurodė, kad pareiškėjas kartu su prašymu taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi paduoti skundą, nes reikalavimo užtikrinimo priemonės yra taikomos tik tuomet, kai yra teisme jau pareikštas ir priimtas materialinio pobūdžio reikalavimas.

Iš atskirojo skundo argumentų matyti, kad pareiškėjas su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka, tačiau atskirajame skunde nenurodo jokių teisinių argumentų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo išvadas. Atskirojo skundo abstraktūs argumentai apie bendrųjų teisės principų, Konstitucijos nuostatų, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje ir Protokoluose, Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje įtvirtintų prigimtinių žmogaus teisių ir laisvių bei teisėtų interesų pažeidimą nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, kad pagal ABTĮ 70 straipsnį prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo gali būti nagrinėjamas tik tuomet, kai teisme jau yra pareikštas ir priimtas skundas, kuriame suformuluotas konkretus materialinio pobūdžio reikalavimas.

Pagal ABTĮ 70 straipsnio 1 dalį teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti; reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti:

1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus;

2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas;

3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas;

4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės (ABTĮ 70 str. 3 d.). Aiškinamajame rašte „Dėl Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo projekto bei Lietuvos Respublikos administracinių ginčų komisijų įstatymo Nr. VIII-1031 pakeitimo įstatymo projekto“ nurodyta, kad atsižvelgiant į Europos Tarybos Ministrų Komiteto 1989 m. rugsėjo 13 d. rekomendacijas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo administraciniame procese Nr. (89)8, ABTĮ projekto 70 straipsnio 1 dalyje siūloma nustatyti, kad reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Taigi ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių konkrečiam reikalavimui užtikrinti. ABTĮ 70 straipsnyje nėra įtvirtintos tokios pat nuostatos kaip Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 144 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tiek nepareiškus ieškinio, tiek ir bet kurioje civilinio proceso stadijoje. Pagal ABTĮ 15 straipsnio 1 dalį vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, todėl turi būti remiamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, aiškinant ir taikant ABTĮ 70 straipsnį.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS-366-756/2017 išaiškinta, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės teismo gali būti taikomos (atitinkamai, ir prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo teismui gali būti pateikiamas) tik tuomet, kai teisme jau yra pareikštas ir priimtas materialinio pobūdžio reikalavimas dėl tam tikro akto panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir pan. Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas iki skundo priėmimo nagrinėti teisme pagal ABTĮ nuostatas nėra galimas.

Be to, svarbu pabrėžti ir tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje nutartyje, įvertinęs aplinkybes, jog pareiškėjas pateikė tik prašymą taikyti

reikalavimo užtikrinimo priemones, nurodė, kad pirmosios instancijos teismas turėjo nustatyti terminą skundo trūkumams pašalinti,

išaiškinti pareiškėjui teisę pateikti ABTĮ reikalavimus atitinkantį skundą (kuriame, be kita ko, būtų tinkamai suformuluotas materialinio pobūdžio reikalavimas) ir tik tuomet spręsti klausimą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad analogiškos pozicijos laikomasi ir kitose bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-271-602/2017; 2016 m. gruodžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1054-261/2016; 2016 m. rugsėjo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-621-552/2016). Apibendrinant konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas (teisėjas) teisėtai ir pagrįstai pareiškėjui nurodė, jog reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas galimas tik tada, kai teisme yra priimtas materialinio pobūdžio reikalavimas dėl tam tikro akto panaikinimo ar įpareigojimo atlikti veiksmus, ir sudarė galimybę pareiškėjui pateikti skundą, atitinkantį ABTĮ 24 straipsnio reikalavimus. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismo suteikta galimybe pateikti skundą nepasinaudojo, 2017 m. gruodžio 20 d. nutartyje nurodyto trūkumo netaisė, todėl pirmosios instancijos teismas (teisėjas) teisėtai ir pagrįstai pareiškėjo

prašymą (skundą) laikė nepaduotu (ABTĮ 33 str. 1 d.). Pažymėtina, kad nutartis yra tinkamai ir išsamiai motyvuota, todėl

nepagrįsti atskirojo skundo argumentai, kad nutartis nemotyvuota. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo pranešti prokurorui apie teisėjo, priėmusio skundžiamą nutartį, atskirajame skunde nurodytų nusikalstamų veikų požymius (ABTĮ 111 str.

1 d.). Vertinant pareiškėjo prašymą, adresuotą Vilniaus apygardos administracinio teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkams, teikti prašymą Teisėjų etikos ir drausmės komisijai dėl drausmės bylos iškėlimo pirmosios instancijos teismo teisėjui, priėmusiam pareiškėjo skundžiamą nutartį, pažymėtina, kad teisėjo drausminės atsakomybės klausimas nėra nagrinėjamos administracinės bylos procesinis klausimas, jis nėra susijęs su pareiškėjo atskirojo skundo reikalavimais, todėl apeliacinės instancijos teismas, nagrinėjantis pareiškėjo atskirąjį skundą, plačiau nurodytu klausimu nepasisako. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes klausimui išspręsti, teisingai pritaikė teisinius santykius reglamentuojančias proceso teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį. Pareiškėjo atskirojo skundo motyvai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. F. atskirąjį skundą atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 15 d. nutartį palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė