2021-11-10 Nr. AB-23573-3-61-3-01751-2020-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-728-442/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01751-2020-1

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. lapkričio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugpjūčio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (iki reorganizavimo – Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas A. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) 6 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2018 m. gruodžio 19 d. iki 2019 m. gegužės 23 d. buvo kalinamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TIK) ir Vilniaus PN kamerose Nr. 351, 290, 325, 122, 303, 8, 188 nepertraukiamai 156 dienas, nežmoniškomis jo garbę ir orumą žeminančiomis sąlygomis, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Nebuvo užtikrinta galimybė naudotis privatumą užtikrinančiais ir higieniškais sanitariniais mazgais, nebuvo įrengtas atskiras sanitarinis mazgas su pilnai atitverta patalpa nuo gyvenamosios dalies, praustuvė įrengta už skiriamosios sienelės, jautėsi stebimas kamerose esančių kitų kalinamųjų, pareigūnų, tarp jų ir moterų, kuriems matant turėjo naudotis sanitariniu mazgu, atlikti kitus poreikius. Pastoviai jautė nemalonius kvapus, nebuvo įrengta ventiliacinė sistema, atitvarų sienelių garso izoliacija, žiemą, vėdinant kamerą, būdavo šalta. Nebuvo užtikrintas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas, normalus judėjimas, netinkamai įrengtos kalinimo patalpos, išdėstytas inventorius patalpose, jis perteklinio dydžio, nebuvo suteikta didesnė erdvė. Nebuvo sudarytos sąlygos kaip įmanoma daugiau laiko praleisti už kamerų ribų: pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, užsiimti kolektyvine veikla – mokytis, sportuoti, dalyvauti įvairiose programose, žiūrėti filmus ir pan. Buvo suteikta teisė tik vieną kartą per savaitę pasinaudoti dušu, todėl negalėjo tinkamai pasirūpinti savo higiena, švaria aplinka, nuolat kamavo antisanitarinės aplinkos pojūtis, perštėjo kūną. Buvo nepatogu susisiekti su pareigūnais, nes kamerose neveikė aliarmo sistema, buvo sunku išsikviesti pareigūnus, tai pareiškėjui kėlė pavojingą ir nesaugią aplinką, orumo žeminimą, didelius nepatogumus.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad tiek suimtieji, tiek nuteistieji į gyvenamąsias kameras skirstomi tik griežtai vadovaujantis teisės aktų reikalavimais. Pareiškėjui tenkantis plotas Lukiškių TI-K kamerose atitiko įstatymų nustatytus vienam asmeniui tenkančio ploto kameroje reikalavimus. Kameros įrengtos vadovaujantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėmis. Sanitarinis mazgas yra atitvertas nuo likusios kameros ploto 1,5 m aukščio pertvara, kuri padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Įstaigoje laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Siekiant užtikrinti nuteistųjų (suimtųjų) privatumą duše, dušo patalpose yra įrengtos pertvaros, kurių aukštis yra 1,6 m, plotis – 1,2 m. Lukiškių TI-K buvo įrengta centrinė šildymo sistema. Šildymo sezono metu visose gyvenamosiose kamerose palaikoma optimali temperatūra. Kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Įstaigos gyvenamosiose kamerose buvo įrengti aliarmo signalizacijos mygtukai, leidžiantys iškviesti apsaugos ir priežiūros poste budintį prižiūrėtoją, tačiau suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai gadino šią signalizaciją. Dalyvavimas socialinės reabilitacijos programose ir priemonėse pagrįstas savanoriškumo principu, nuteistieji turi savanoriškai dalyvauti įstaigoje vykdomose programose, priemonėse ir užsiėmimuose. Ginčo laikotarpiu įstaigos administracija nebuvo gavusi pareiškėjo prašymų dalyvauti pozityvaus užimtumo priemonėse ir, nesant jo valios išraiškos, negalėjo pastarajam suteikti šios teisės. Tam tikras suimtųjų ir (arba) nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Pareiškėjas pateikia samprotavimus apie tariamai atsiradusią neturtiną žalą, tačiau nekonkretizuoja, kuo būtent pasireiškia jam padaryta neturtinė žala, nepateikia jokių faktinių aplinkybių, neįrodo skunde nurodytos sumos dydžio.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. rugpjūčio 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 350 Eur neturtinei žalai atlyginti, kitą skundo dalį atmetė.

6. Teismas, akcentuodamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – ir CK) įtvirtintas valstybės atsakomybės sąlygas, vadovavosi atsakovo atstovo pateiktais duomenimis apie kamerų, kuriuose buvo laikomas pareiškėjas ginčo laikotarpiu, plotą, sanitarinio mazgo plotą, laikomų asmenų skaičių. Teismas nenustatė, kad ginčo laikotarpiu būtų pažeista pareiškėjo teisė į nacionaliniu teisės aktu nustatytą 3,6 kv. m gyvenamąjį plotą, taip pat, įvertinęs sanitarinio mazgo plotą, nenustatė, kad būtų pažeista iš Konvencijos nuostatų aiškinimo kilusi 3 kv. m minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto riba.

7. Teismas, įvertinęs Eksploatavimo taisyklių 14.5 papunktyje įtvirtintus sanitariniam mazgui keliamus reikalavimus, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) išaiškinimais dėl būtinumo užtikrinti galimybę naudotis tinkamai įrengtais ir higieniškais sanitariniais mazgais, be kita ko, užtikrinant asmens privatumą, iš bylos duomenų nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas vienas arba kartu su kitu asmeniu. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m sienele, kamerose įrengtos užuolaidos, skirtos užtikrinti asmens privatumą naudojantis sanitariniu mazgu. Teismas sprendė, kad Lukiškių TI-K 156 paras neužtikrino visiško privatumo, kadangi pareiškėjas visą parą buvo stebimas pareigūnų, be to, dalį laiko pareiškėjas buvo laikomas su kitais suimtaisiais. Teismas vertino, kad pažeidimo intensyvumą mažino tai, kad pareiškėjas dalį laiko buvo laikomas vienas.

8. Teismas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir higienos norma HN 134:2015) reikalavimų kontekste įvertinęs proceso šalių paaiškinimus, bylos medžiagą, nekonstatavo, kad pareiškėjas būtų laikomas pažeidžiant šios higienos normos reikalavimus.

9. Teismas, vadovaudamasis higienos normos HN 134:2015 44 punktu, įvertinęs pareiškėjo bei atsakovo atstovo paaiškinimus, sprendė, kad kalinimo įstaigoje laikomiems asmenims užtikrinta teisės aktuose numatyta galimybė ne rečiau kaip kartą per savaitę nusiprausti duše.

10. Teismas, ginčui aktualaus teisinio reglamentavimo kontekste įvertinęs proceso šalių paaiškinimus ir bylos medžiagą, atmetė skundo argumentus dėl aliarmo mygtukų kamerose nebuvimo, neužtikrinto užimtumo bei socialinės reabilitacijos programos.

11. Teismas priėjo prie išvados, kad dėl nustatyto privatumo pažeidimo pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų, fizinių nepatogumų, diskomfortą, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir kurių pareiškėjas nebūtų patyręs, jei jo laikymo Lukiškių TI-K sąlygos atitiktų teisės aktų reikalavimus, todėl atsakovas turi pareigą kompensuoti pareiškėjo patirtus neigiamus išgyvenimus, sumokant jam kompensaciją.

12. Teismas, nustatydamas pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydį, vertino nustatyto pažeidimo pobūdį ir trukmę (pareiškėjui 156 paras nebuvo užtikrinta galimybė naudotis tinkamai įrengtais sanitariniais mazgais), tai, kad šio pažeidimo intensyvumą mažino aplinkybę, kad dalį laiko pareiškėjas kamerose buvo laikomas vienas. Be to, teismas nenustatė, kad padarytas pažeidimas sukėlė pareiškėjui ilgalaikių, nepataisomų padarinių, o iš byloje esančių duomenų negalima daryti išvados, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningo Lukiškių TI-K elgesio jo atžvilgiu, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Teismas sprendė, kad teisinga satisfakcija pareiškėjui už jo patirtą neturtinę žalą yra 350 Eur suma.

III. 13. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugpjūčio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundo reikalavimus tenkinti visa apimtimi ir priteisti pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 6 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

14. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepateikė racionalių argumentų dėl visų skunde nurodytų ginčo aplinkybių, paliko neišspręstas ir dviprasmiškas aplinkybes, nepareikalavo papildomų įrodymų ir priėmė nepagrįstą sprendimą, iš esmės atsakovo naudai, todėl buvo šališkas.

15. Pareiškėjo teigimu, teismas pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalyje suformuotą įrodymų vertinimo taisyklę, skundą išnagrinėjo ne visa apimtimi, neobjektyviai, nebuvo aktyvus. Teismas nepareikalavo iš atsakovo atstovo įrodymų, pagrindžiančių pateiktų duomenų objektyvumą, patikimumą, vadovavosi išimtinai atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, o pareiškėjo paaiškinimus nepagrįstai vertino kaip hipotetinius. Be to, buvo pažeista pareiškėjo teisė susipažinti su byloje esančiais dokumentais ir pareiškėjo prašymu į bylą nebuvo išreikalauti duomenis apie Lukiškių TI-K pastato kadastro duomenų tikslinimą. Teismas nepagrįstai atsisakė vertinti esminį bylos įrodymą – Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2020 m. kovo 9 d. raštą, kuriame teisės aktų reikalavimų, keliamų kalinamų asmenų apgyvendinimui ir laikymui, pažeidimai pripažinti pagrindine priežastimi, kuri sąlygojo kalinimo įstaigos uždarymą.

16. Dėl sanitarinio mazgo pareiškėjas pažymi, kad Lukiškių TI-K tai nėra atskira patalpa. Sanitarinio mazgo plotas nėra aiškus, jį nustatyti nėra galimybės, tai suponuoja, kad visa kameros patalpa yra sanitarinio mazgo patalpa (pagalbinė patalpa), o ne gyvenamasis plotas. Taigi pareiškėjas buvo kalinamas sanitarinio mazgo (negyvenamojoje) patalpoje, gyvenamasis plotas jam iš viso nebuvo suteiktas. Pareiškėjo teigimu, judėjimas patalpoje, kuri nėra pritaikyta gyventi, negali būti vertinamas kaip judėjimas gyvenamojoje patalpoje. Be to, pareiškėjas ginčija pirmosios instancijos teismo taikytą ploto apskaičiavimo metodiką, į bendrą kameros plotą įskaičiuojant baldų ir kito inventoriaus užimamą plotą.

17. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo privatumo naudojantis kamerose esančiais sanitariniais mazgais pažeidimą, tačiau priteisė iš atsakovo neadekvačią kompensaciją. Pareiškėjo nuomone, teisinga kompensacija už nustatytą pažeidimą būtų 3 900 Eur.

18. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad vieno karto per savaitę naudojimosi dušu suteikimas nepriimtinas asmens higienos požiūriu, be to, Lietuvos Respublikos teisingumo ministras buvo nurodęs kalinimo įstaigų vadovams užtikrinti kalinamiems asmenims galimybę pasinaudoti dušu du kartus per savaitę.

19. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

20. Atsakovo atstovas nurodo, kad apeliacinis skundas abstraktus, pareiškėjas nenurodo jokių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, dėl kurių pirmosios instancijos teismo išvados turėtų būti pripažintos neteisingomis. Būtina įrodyti, kad tam tikri skunde minimi įstaigos trūkumai turėjo tiesioginės įtakos pareiškėjui ir tokia įtaka sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes. Nagrinėjamu atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos. Reikalavimas atlyginti neturtinę žalą laikytinas nepagrįstu bei traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės sąskaita.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 21. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K.

22. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, nustatęs, kad ginčo laikotarpiu 156 paras Lukiškių TI-K kamerose pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į privatumą naudojantis sanitariniais mazgais, priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 350 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

23. Pareiškėjas apeliacinį skundą iš esmės grindžia aplinkybėmis, kad jam iš viso nebuvo suteiktas gyvenamasis plotas, kad teismas netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus, nebuvo aktyvus, nepasisakė dėl pareiškėjo keliamo ginčo esmės, o teismo priteistas kompensacijos dydis nėra adekvatus nustatytam pažeidimui.

24. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdama apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

25. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumento, kad pirmosios instancijos teismas neišreikalavo iš atsakovo atstovo papildomų įrodymų tikslu visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti ginčą, vadovavosi iš esmės tik atsakovo atstovo pateikta pozicija, kas patvirtina teismo šališkumą, akcentuotina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad atsižvelgiant į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015; kt.). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016; kt.). Tačiau tai nereiškia, kad pareiškėjas tokiose bylose yra atleidžiamas nuo pareigos pateikti detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą. Tokio pobūdžio bylose turi būti vertinama įrodymų visuma, taip pat atsižvelgiama į pareiškėjo nusiskundimų dėl netinkamų laikymo sąlygų konkrečiu nusiskundimo aspektu apibūdinimo konkretumą, aiškumą, teiginių pagrįstumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-421-146/2017, 2017 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2614-492/2017).

26. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje yra pakankamai duomenų reikšmingoms aplinkybėms nustatyti ir teisingam sprendimui priimti. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, atliko pakankamai išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, atsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl priėmė sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, jog teismas vadovavosi atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, nesudaro pagrindo vienareikšmiškai vertinti, kad teismas buvo šališkas. Visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011 ir kt.). Įvertinusi bylos medžiagą teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių bylą nagrinėjusio teismo suinteresuotumą bylos baigtimi, tendencingumą, išankstinį nusistatymą prieš pareiškėją, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog teismas buvo šališkas. Be to, pirmosios instancijos teismas priėmė pareiškėjui iš dalies palankų sprendimą, todėl abejoti pirmosios instancijos teismo nešališkumu nėra pagrindo.

27. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas nevertino įrodymo – Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2020 m. kovo 9 d. rašto, kuriame teisės aktų reikalavimų, keliamų kalinamų asmenų apgyvendinimui ir laikymui, pažeidimai pripažinti pagrindine priežastimi, kuri sąlygojo kalinimo įstaigos uždarymą. Tačiau pažymėtina, kad pareiškėjo akcentuojamas dokumentas yra bendro pobūdžio, o nuteistų asmenų ginčai dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo kiekvienu atveju vertinami individualiai pagal bylos aplinkybių visumą, analizuojant visumą duomenų apie konkretų asmenį ir jo laikymo ginčo laikotarpiu konkrečiose kalinimo įstaigos patalpose sąlygas.

28. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ginčą pagal gautą skundą, įpareigojo atsakovo atstovą pateikti ir vertino ginčui išspręsti būtinus duomenis, kurie ginčui reikšmingais aspektais yra įvertinti.

29. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė, kad buvo pažeista pareiškėjo apeliaciniame skunde akcentuojama teisė susipažinti su bylos medžiaga. Pareiškėjui buvo žinomą apie iškeltą bylą. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas kreiptųsi į pirmosios instancijos teismą tikslu susipažinti su bylos medžiaga ir šis pareiškėjo prašymas nebūtų tenkintas.

30. Iš pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų taip pat matyti, kad pareiškėjas iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir nustatytomis aplinkybėmis dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų.

31. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; kt.). Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

32. Tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nėra pagrindas konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų.

33. Iš apeliacinio skundo matyti, kad pareiškėjas kelia atsakovo atstovo pirmosios instancijos teismui pateiktų duomenų teisingumo klausimą. Tačiau pareiškėjas nenurodė ir byloje nėra jokių objektyvių duomenų, paneigiančių atsakovo atstovo pateiktus įrodymus.

34. Pabrėžtina, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad, suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas.

35. Vertinant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl konkrečių pirmosios instancijos teismo nepagrįstai nenustatytų skunde nurodytų pažeidimų, visų pirma, pažymėtina, kad CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš jų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

36. Vertinant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl per mažo gyvenamojo ploto kamerose ir su tuo susijusių nepatogumų, vienam asmeniui tenkančio ploto apskaičiavimo metodikos (pareiškėjo įsitikinimu, iš bendro kameros ploto turi būti išskaičiuotas plotas, kurį užima baldai ir kitas inventorius), teisėjų kolegija, visų pirma, pažymi, jog atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, ginčui aktualus Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124), pagal kurio 1.3.1 punktą vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

37. Teisėjų kolegija pažymi, kad jokie kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, ir Konvencija, vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos konkrečiai nenustato. EŽTT yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma – 3,6 kv. m – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

38. Atsižvelgiant į tai, kad nei nacionalinės teisės aktai, nei EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje apskaičiuojant vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą nėra atimamas baldais ir kitu inventoriumi užimtas plotas, pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai šiuo aspektu yra nepagrįsti ir atmestini. Teisėjų kolegija pažymi, jog, kaip buvo minėta, vienam asmeniui tenkantį minimalų plotą tardymo izoliatoriaus kameroje reglamentuoja Įsakymas Nr. V-124, todėl nagrinėjamu atveju taikyti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus teisės aktus, reglamentuojančius statinių kadastro duomenų surinkimą, matavimus ir apskaitą, nėra pagrindo.

39. Pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai, kad visas kameros plotas turėtų būti pripažįstamas sanitarinio mazgo plotu, kad dėl to pripažintina, jog pareiškėjas buvo laikomas negyvenamosiose patalpose ir negalima apskaičiuoti gyvenamojo ploto, laikytini jo subjektyvia interpretacija, neturinčia jokio teisinio pagrindo, todėl pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

40. Iš byloje pateiktų duomenų apie kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, jų plotą ir kartu laikytų asmenų skaičių, šiuos duomenis įvertinus pagal šios Nutarties 37 punkte nurodytoje teismų praktikoje pateiktas aiškinimo taisykles, matyti, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjo atžvilgiu gyvenamojo ploto norma (3,6 kv. m vienam asmeniui) nebuvo pažeista. Todėl šioje dalyje atmestini pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl neužtikrintos ploto normos ir dėl to apribotos judėjimo laisvės.

41. Teisėjų kolegija, atmesdama pareiškėjo argumentus dėl galimybės naudotis dušu tik kartą per savaitę bei pritardama pirmosios instancijos teismo išvadoms aptariamu aspektu atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, jog Europos Tarybos Ministrų Komiteto Rekomendacijos valstybėms narėms dėl Europos kalinimo taisyklių yra tik rekomendacinio pobūdžio, dėl to šių taisyklių 19.4 punkto, įtvirtinančio kalinamo asmens teisę praustis duše ne rečiau kaip du kartus per savaitę, neprivalo vykdyti laisvės atėmimo įstaigos Lietuvoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017). Vis dėlto, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, sprendžiant dėl asmens laikymo sąlygų privaloma atsižvelgti į asmens sveikatos būklę ir esant asmens sveikatos sutrikimams užtikrinti pareiškėjui galimybę dažniau naudotis dušu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3301-858/2017). Byloje nesant duomenų apie pareiškėjo sveikatos sutrikimus, dėl kurių jam reikėtų naudotis dušu dažniau nei numatyta higienos normose (ne rečiau kaip kartą per savaitę), taip pat pareiškėjui neneigiant, kad jam buvo sudarytos galimybės bent kartą per savaitę nusiprausti duše, sprendžiama, kad šiuo aspektu pareiškėjo teisės į tinkamas higienos sąlygas naudotis dušu nebuvo pažeistos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1073-520/2018, 2018 m. liepos 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4468-520/2018).

42. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Lukiškių TI-K kamerose 156 paras pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į privatumą naudojantis sanitariniais mazgais bei vertino, kad dėl šio pažeidimo pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuria įvertino 350 Eur suma. Pažymėtina, kad atsakovo atstovas apeliacinio skundo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo nepateikė, todėl vertinama, kad su nustatytu pažeidimu sutiko.

43. Pareiškėjas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad priteista neturtinės žalos atlyginimo suma nėra adekvati padarytam pažeidimui.

44. Pirmosios instancijos teismas neturtinės žalos atlyginimo dydį nustatė atsižvelgdamas į pažeidimo pobūdį, trukmę, intensyvumą, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, taip pat į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose. Pažymėtina, kad neturtinės žalos dydžio nustatymas yra paties teismo prerogatyva, taikant CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kriterijus.

45. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimo trukmę, intensyvumą, pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus, ginamų vertybių pobūdį bei kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, nesant duomenų apie nustatyto pažeidimo įtaką pareiškėjo sveikatai, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteistas 350 Eur neturtinės žalos atlyginimas laikytina proporcinga pareiškėjo patirtų išgyvenimų kompensavimo priemone. Apeliacinio skundo argumentai nesuteikia pagrindo pakeisti pareiškėjui pirmosios instancijos teismo priteistą neturtinės žalos atlyginimo sumą.

46. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, daro išvadą, kad apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugpjūčio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė