2019-08-21 Nr. AB-16089-3-63-3-01514-2017-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1642-1062/2019

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01514-2017-6

Procesinio sprendimo kategorija: 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. rugpjūčio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Veslavos Ruskan, Ramutės Ruškytės (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. B. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. vasario 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas M. B. su skundu (b. l. 3–7) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Klaipėdos AVPK), 12 600 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2017 m. kovo 11 d. iki 2017 m. spalio 13 d. (su pertraukomis) jis buvo laikomas Klaipėdos AVPK areštinėje (toliau – ir Areštinė) teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Areštinės kamerose nebūdavo užtikrinamas minimalus teisės aktais nustatytas gyvenamasis plotas, tinkamas natūralus apšvietimas, langus dengė neskaidrus plastikas, kuris trukdė patekti saulės spinduliams bei pamatyti dangų. Naktinis apšvietimas taip pat buvo netinkamas, kadangi buvo per daug intensyvus. Pareiškėjas buvo stebimas vaizdo kameromis (kai kuriose kamerose ir būnant sanitariniame mazge). Dėl netinkamų sąlygų pareiškėjas patyrė neigiamus išgyvenimus, tokios sąlygos kenkė jo regėjimui, jis negalėdavo užmigti, jam buvo daromas emocinis spaudimas. Skunde nurodė, jog 2 600 Eur neturtinės žalos jam priteistina už tai, kad Areštinės kamerose jis buvo laikomas netinkamomis sąlygomis, o 10 000 Eur už tai, kad buvo laikomas stebint vaizdo kameromis.

3. Klaipėdos AVPK atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 10–12) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Nurodė laikotarpius, kada pareiškėjas buvo laikomas Areštinėje, taip pat nurodė, kad Areštinė tinkama eksploatacijai, Komisija, kurios sudėtyje buvo Klaipėdos visuomenės sveikatos centro (toliau – ir VSC) atstovai, 2015 m. gruodžio 22 d. aktu (b. l. 16–17) patvirtino, kad Areštinės patalpos atitiko teisės aktų reikalavimus ir gali būti eksploatuojamos. Pareiškėjo laikymo Areštinėje metu jam tekęs minimalus gyvenamasis plotas neatitiko teisės aktais nustatyto minimalaus gyvenamojo ploto vienam kameroje laikomam asmeniui 2 paras, kurių metu ploto reikalavimo neatitikimas siekė 0,06 kv. m asmeniui. Atsakovo nuomone, tokio nežymaus ploto neatitikimo faktiškai pajusti neįmanoma, galimas ploto neatitikimas buvo nežymus, pasireiškęs labai trumpą laikotarpį, todėl, atsakovo vertinimu, buvo mažareikšmis, negalėjęs sukelti juntamų nepatogumų, kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį.

5. Galioję teisės aktai leido iš lauko pusės ant Areštinės kamerų langų įrengti įvairias technines apsaugos priemones (grotas, apsaugines uždangas ir kt.), padedančias užtikrinti saugumą ir leidžiančias kontroliuoti priėjimą prie Areštines. Nurodė, jog VSC, reaguodamas į asmenų, laikomų Areštinėje skundus, ne kartą tikrino ar Areštinės asmenų laikymo sąlygos atitiko higienos normų reikalavimus. Patikrinimų metu buvo nustatyta, jog Areštinėje reikalavimai dėl kamerų apšvietimo ir vėdinimo pažeidžiami nebuvo, todėl ant Areštinės langų įrengiant skaidraus plastiko uždangas teisės aktai pažeisti nebuvo. Klaipėdos AVPK nurodė, jog pareiškėjo teiginius dėl Areštinės kamerų neatitikties higienos normoms paneigia į bylą pateikti įrodymai ir nėra pagrindo manyti, kad sąlygos patikrintose kamerose ir kitose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, galėjo iš esmės pasikeisti ar būti kitokios nei konstatuota patikrinimo aktuose.

6. Dėl vaizdo kamerų nurodė, jog Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos sprendimu buvo leista Klaipėdos AVPK Areštinės kamerose vykdyti vaizdo stebėjimą. Vaizdo stebėjimo kameros nestebi vietų, kuriose asmens stebėjimas žemintų žmogaus orumą, kaip pvz. sanitarinio mazgo zona. 2017 m. kovo 13 d. pareiškėjas buvo apžiūrėtas bendruomenės slaugytojos. Apžiūros metu sumušimų ir sužalojimų nustatyta nebuvo, pareiškėjas nusiskundimų neišsakė. Duomenų, kad pareiškėjo buvimo Areštinėje metu jis kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) būtų skundęsis atsakovo atstovo administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl pažeidžiamų ar pažeistų teisių, atsakovės atstovas neturėjo. Atsižvelgiant į argumentus bei į bylą pateiktus įrodymus, atsakovo atstovo nuomone, tenkinti pareiškėjo skundą nebuvo pagrindo.

II. 7. Regionų apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad laikant jį Klaipėdos AVPK Areštinėje nuo 2017 m. kovo 13 d. 17 val. 13 min. iki 2017 m. kovo 16 d. 11 val. 19 min. vienam asmeniui tenkantis gyvenamojo ploto dydis, neįskaičiuojant sanitarinio mazgo ploto į bendrą gyvenamąjį plotą, buvo 0,06 kv. m mažesnis nei nustatė teisės aktai. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

8. Teismas konstatavo, jog pareiškėjas Areštinėje buvo laikomas 46 paras. Teismas apžvelgė teisės aktus, reglamentuojančius gyvenamojo ploto normas areštinėse bei konstatavo, jog laikotarpiu nuo 2017 m. kovo 13 d. 17 val. 13 min. iki 2017 m. kovo 16 d. 11 val. 19 min. (t. y. 2 paras ir 18 val. 6 min.), pareiškėjui tenkantis gyvenamojo ploto dydis, neįskaičiuojant sanitarinio mazgo ploto į bendrą gyvenamąjį plotą, buvo 4,94 kv. m, taigi šiuo laikotarpiu pareiškėjo teisė į minimalų teisės aktais nustatytą gyvenamąjį plotą buvo pažeista.

9. Dėl vaizdo stebėjimo teismas nurodė, jog vaizdo stebėjimas galėjo būti vykdomas, tačiau Areštinė turėjo pareigą užtikrinti, kad stebėjimas nebūtų vykdomas sanitariniuose mazguose. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad atsiliepime atsakovo atstovas nurodė, jog vaizdo stebėjimas nevykdomas vietose, kuriose asmens stebėjimas žemintų žmogaus orumą, t. y. sanitarinio mazgo zonose. Be to, teismo nuomone, pareiškėjas nepateikė detalesnių argumentų ir duomenų, kurių pagrindu būtu galima nustatyti, jog ilgalaikio sulaikymo patalpoje vaizdo kameros buvo įrengtos taip, jog žiūrint pro jas, buvo galima matyti pareiškėją, besinaudojantį sanitariniu mazgu. Taip pat byloje nenustatyta, kad pareiškėjas būtų teikęs skundus Areštinės administracijai. Todėl teismas nenustatė atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų.

10. Pareiškėjas skunde nurodė, jog Areštinėje įrengti langai uždengti plastiku, todėl trūko natūralaus apšvietimo, o naktinis apšvietimas buvo per intensyvus, be to, kamerų sąlygos buvo antisanitarinės. Teismas nurodė teisės aktais nustatytus reikalavimus gyvenamosioms patalpoms, taip pat sanitarines normas ir pažymėjo, jog į bylą buvo pateiktas aktas, kuriame nurodyta, kad buvo sudaryta komisija, kuri įvertino naujai įrengtos Areštinės patalpas ir nustatė, kad jos atitinka teisės aktų reikalavimus ir yra tinkamos eksploatuoti. Teismas taip pat įvertino VSC pateiktus patikrinimo aktus bei nurodė, jog pažeidimų, dėl natūralios ir dirbtinio apšvietimo, kamerose nustatyta nebuvo. Aktuose taip pat nurodyta, jog kamerose buvo sudaryta galimybė jas vėdinti per langus, jose įrengta mechaninė patalpų vėdinimo sistema, langai varstomi, švarūs. Teismas taip pat pažymėjo, jog byloje nebuvo nustatyta, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Areštinės administraciją. Įvertinęs minėtus faktus, teismas konstatavo, kad pareiškėjo teiginiai dėl netinkamo natūralaus ir dirbtinio apšvietimo nakties metu ir antisanitarinių sąlygų nepasitvirtino.

11. Teismas, atsižvelgęs į pažeidimo mastą, trukmę, intensyvumą bei nurodęs, kad tokio nežymaus ploto neatitikimo faktiškai pajusti neįmanoma ir galimas ploto neatitikimas ypatingai nežymus (0,06 kv. m mažesnis nei nustatė teisės aktai) ir trukęs tik dvi paras, sprendė, kad teisės pažeidimo konstatavimas yra pakankamas savarankiškas pažeistų teisių gynimo būdas.

III. 12. Pareiškėjas M. B. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 52–56), kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai ir priteisti jam 12 600 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

13. Nurodo, jog šiuo metu atlieka bausmę, negali pateikti pirmosios instancijos teismo nurodytų duomenų dėl vaizdo stebėjimo sanitarinio mazgo patalpose, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai perkėlė įrodinėjimo naštą pareiškėjui. Pareiškėjo manymu, Klaipėdos AVPK patvirtino, jog vaizdo stebėjimas yra vykdomas, vaizdo kameros įrengtos sanitariniuose mazguose, tačiau Klaipėdos AVPK nurodo, kad stebėjimas neapima sanitarinių mazgų. Pareiškėjas pažymi, kad neaišku, kodėl vaizdo kameros buvo įrengtos sanitariniuose mazguose, jeigu juose vaizdo stebėjimas nėra vykdomas. Be to, jokių įrodymų, paneigiančių stebėjimą sanitariniuose mazguose į bylą nebuvo pateikta.

14. Pareiškėjas remiasi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, susijusia su privatumo naudojantis sanitariniu mazgu užtikrinimu, taip pat Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo bei Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatų taikymo, ir nurodo, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas neturtinės žalos atlyginimui. Pareiškėjas pažymi, kad nagrinėjamu atveju teisės pažeidimo pripažinimas (dėl gyvenamojo ploto trūkumo) nėra pakankama satisfakcija, todėl būtina neturtinę žalą atlyginti pinigais.

15. Teigia, kad jei teismui trūksta įrodymų, jis pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 4 dalį gali šioje byloje išsireikalauti papildomus įrodymus.

16. Klaipėdos AVPK atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 60) nurodo, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, todėl palaiko pirmosios instancijos teismo sprendimą ir jame išdėstytus motyvus, apelianto skundą prašo atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 17. Nagrinėjamos bylos dalykas – Regionų apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 19 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjo skundas buvo tenkintas iš dalies ir pripažinta, kad pareiškėjo teisė į minimalų teisės aktais nustatytą gyvenamąjį plotą buvo pažeista, teisėtumas ir pagrįstumas.

18. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėją laikant Areštinėje nuo 2017 m. kovo 13 d. 17 val. 13 min. iki 2017 m. kovo 16 d. 11 val. 19 min. vienam asmeniui tenkantis gyvenamojo ploto dydis, neįskaičiuojant sanitarinio mazgo ploto į bendrą gyvenamąjį plotą, buvo 0,06 kv. m mažesnis nei nustato teisės aktai, todėl konstatavo, kad šiuo laikotarpiu pareiškėjo teisė į minimalų teisės aktais nustatytą gyvenamąjį plotą buvo pažeista. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

19. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjos ir atsakovo apeliacinių skundų ribų. Kai yra pagrindas pripažinti, kad, priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, pasisako tik dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017 ir kt.).

20. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad teisės pažeidimo pripažinimas šiuo atveju nėra pakankama satisfakcija už patirtus nepatogumus. Teisėjų kolegija, atsakydama į šį pareiškėjo argumentą, visų pirma pažymi, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi ir EŽTT praktika panašiose bylose. EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02); 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98)). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, jog ne visais atvejais tam, kad būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat žr., 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

21. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamoje administracinėje byloje nustatytas faktines aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir dydžio, nustatyto pažeidimo pobūdį (pareiškėjui 2 paras 18 val. 6 min trūko 0,06 kv. m gyvenamojo ploto), konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui dėl nustatyto pažeidimo atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal CK 6.250 straipsnį. Tokių pasekmių nenurodo ir pats pareiškėjas, savo procesiniuose dokumentuose įvardindamas tik bendro pobūdžio, deklaratyvius teiginius, nepagrįstus jokiais įrodymais. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteistinas.

22. Apeliaciniame skunde pareiškėjas ginčija pirmosios instancijos teismo išvadas, susijusias su pirmosios instancijos sprendimo dalimi, kuria atsisakyta priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą už tai, kad pareiškėjas buvo laikomas stebint vaizdo kameromis. Pareiškėjas pažymi, kad jis negali detalizuoti pateiktos informacijos, kadangi atlieka bausmę kitoje laisvės atėmimo įstaigoje. Akcentuoja, kad jei teismui trūksta įrodymų, jis pagal ABTĮ 57 straipsnio 4 dalį gali išsireikalauti papildomus įrodymus.

23. Pasisakydama dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su vaizdo stebėjimo kamerų naudojimu, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad pagal teisės aktus:Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalį („Draudžiama, išskyrus Lietuvos Respublikos teisės aktuose numatytus atvejus, filmuoti ar fotografuoti suimtąjį be išankstinio jo sutikimo“), Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (toliau – ir ADTĮ) 16 straipsnį (bylai aktuali redakcija nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. liepos 15 d.), Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. vasario 10 d. įsakymu Nr. 5-V-139 patvirtintą Policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukciją (toliau – ir Instrukcija)), areštinėse stebėjimas vaizdo kameromis nėra draudžiamas. Atvirkščiai, siekiant užtikrinti areštinėse esančių asmenų saugumą, taip pat užtikrinti, kad būtų sureaguota į netinkamą areštinėje laikomų asmenų elgesį, jų teisėtus prašymus ir pan., vykdomas nuolatinis visų policijos areštinėje esančių areštinės kamerų ir jose laikomų asmenų stebėjimas (Instrukcijos 101 p.). Tą pati pažymėjo ir Valstybinė duomenų apsaugos inspekciją savo 2016 m liepos 20 d. sprendime Nr. 2R-4788.(9.1-1) „Dėl Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato pateiktų registravimo duomenų įrašymo į asmens duomenų valdytojų valstybės registro duomenų bazę“ (b. l. 24), nurodydama, kad asmens (vaizdo) duomenų tvarkymas atitinka teisės aktų, reglamentuojančių duomenų tvarkymą, reikalavimus. Šiame sprendime buvo nurodyti ir duomenų tvarkymo tikslai – žmonių teisių ir laisvių apsauga, viešosios tvarkos ir visuomenės saugumas, nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų prevencija, atskleidimas, tyrimas; saugaus eismo užtikrinimas; policijos komisariato pastatų, teritorijos, materialaus turto, įslaptintos informacijos apsauga (vaizdo stebėjimas).

24. Pagal ADTĮ 19 straipsnio 1 dalį vaizdo stebėjimo priemonės turi būti įrengiamos taip, kad atsižvelgiant į nustatytą vaizdo stebėjimo tikslą: 1) vaizdo stebėjimas būtų vykdomas ne didesnėje patalpos ar teritorijos dalyje, negu tai yra būtina; 2) būtų renkama ne daugiau vaizdo duomenų, negu tai yra būtina. Teisėjų kolegija pastebi, kad byloje nėra duomenų apie tai, kad stebėjimo metu gauta informacija būtų panaudota ne teisės aktų nustatyta tvarka, taip pat nėra duomenų apie tai, kad būtų pažeidžiamos ADTĮ 19 straipsnio 1 dalies nuostatos. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjui esant Areštinėje, jis būtų kreipęsis į administraciją dėl vaizdo stebėjimo kamerų netinkamo naudojimo ar surinktos informacijos neteisėto panaudojimo.

25. Pažymėtina, kad ir EŽTT savo praktikoje nenurodo, kad asmenų, esančių laisvės atėmimo įstaigose, stebėjimas vaizdo kameromis yra visais atvejais draudžiamas, tačiau toks stebėjimas turi turėti aiškų tikslą ir turi būti numatytas teisės aktuose (žr., pvz., EŽTT 2004 m. birželio 1 d. sprendimą byloje Van der Graaf v. prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 8704/03; 2019 m. liepos 2 d. sprendimą byloje Gorlov ir kt. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 27057/06). Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublikos teisės aktuose, kaip minėta, yra numatyta galimybė stebėti asmenis vaizdo stebėjimo kameromis, taip pat teisės aktuose yra nurodyti aiškūs stebėjimo tikslai – „žmonių teisių ir laisvių apsauga, viešosios tvarkos ir visuomenės saugumas, nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų prevencija, atskleidimas, tyrimas;<...>“, darytina išvada, jog stebėjimas vaizdo kameromis vykdomas siekiant užtikrinti ir pačių suimtųjų asmenų saugumą. Be to, į bylą pateiktame tarnybiniame pranešime (b. l. 13–14) nurodyta, kad Areštinėje nėra stebimos vietos, kuriose asmens stebėjimas žemintų jo orumą (t. y. sanitarinio mazgo patalpa).

26. Atsižvelgiant į šios Nutarties 23–25 punktuose išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju Klaipėdos AVPK Areštinėje vaizdo stebėjimas kamerose vyko pagal teisės aktus, todėl nekilo būtinybė pirmosios instancijos teismui išsireikalauti papildomų įrodymų, pareiškėjo nurodytų jo skunde.

27. Teisėjų kolegija pažymi, kad CK 6.271 straipsnyje numatyta, jog viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

28. Konstatavus, kad stebėjimas Klaipėdos AVPK Areštinėje vaizdo kameromis vyko teisėtai, neteisėtų Klaipėdos AVPK pareigūnų veiksmų nenustatyta, todėl nagrinėjamu atveju valstybės civilinė atsakomybė nekyla ir pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetamas kaip nepagrįstas.

29. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Atsakovo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl Regionų apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 19 d. sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 punktu, 148 straipsniu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. B. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. vasario 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Veslava Ruskan

Ramutė Ruškytė

Arūnas Sutkevičius