2013-12-18 Nr. AB-10524-3-61-3-02451-2012-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A525-1366/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02451-2012-0

Procesinio sprendimo kategorija 11.4.2; 11.6.1.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gruodžio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų T. K. ir K. K. skundą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjos T. K. ir K. K. su skundu (b. l. 1−4) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamos:

1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau − ir Tarnyba, NŽT) direktoriaus 2012 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą Nr. 1T-(7.5.)-75 (toliau – ir Tarnybos Sprendimas);

2) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus (toliau − ir Tarnybos Vilniaus skyrius) 2012 m. birželio 29 d. raštą Nr. 49SFN-(14.49.104)-1343 (toliau – ir Tarnybos Vilniaus skyriaus Sprendimas).

Pareiškėjos nurodė, kad jų močiutė M. M. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė namų valdą buvusioje (duomenys neskelbtini) (dabar − (duomenys neskelbtini)), Vilniuje − gyvenamąjį namą su ūkio paskirties pastatu ir žemės sklypą. 2001 m. gruodžio 29 d. pareiškėjų motina J. K. Vilniaus apskrities viršininko administracijos (toliau − ir VAVA) Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą − namą ir žemės sklypą, esančius (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kuris buvo nacionalizuotas sovietinės okupacijos metu.

Pagrindu nuosavybės teisių atkūrimui prašyme nurodyta pažyma apie 1949 m. birželio 10 d. nacionalizuotą turtą. (duomenys neskelbtini) J. K. mirė. 2003 m. birželio 17 d. VAVA Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius parengė pažymą Nr. 170, kuria nustatyta, kad J. K. turi nuosavybės teisę į 0,087 ha žemės (duomenys neskelbtini), Vilniuje. 2004 m. vasario 21 d. pareiškėjoms buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas, kuris 2004 m. birželio 25 d. buvo pateiktas VAVA Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui. Kilus ginčui dėl terminų nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti, pareiškėjos kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuris atnaujino terminą prašymui atkurti nuosavybės teises į pastatus (duomenys neskelbtini), Vilniuje, (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), taip pat nuosavybės teisę įrodantiems ir giminystės ryšį su buvusiu šių pastatų savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti Vilniaus miesto savivaldybės administracijai. 2001 m. gruodžio 28 d. prašyme atkurti nuosavybės teisę J.

K. nurodė, kad pageidaujamas nuosavybės teisių atkūrimo būdas − atkurti nuosavybės teises į namą ir žemę natūra, tačiau skundžiamame atsakyme nurodyta, kad 2003 m. kovo 27 d. T. K. pakeitė savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo nurodydama, jog pageidauja už turėtą žemę gauti piniginę kompensaciją. Atkreipė dėmesį, kad paveldėjimo teisės liudijimas pareiškėjoms (T. ir K. K.) išduotas 2004 m. vasario 21 d., o Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui pateiktas 2004 m. birželio 25 d. Dėl tos priežasties 2003 m. kovo 27 d. prašymas negali būti laikomas valios pakeitimu Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau − ir Atkūrimo įstatymas) 21 straipsnio (redakcijos, galiojusios iki 2012 m. vasario 1 d.) prasme.

Taip pat atkreipė dėmesį, kad T. K. savo mirusios motinos J. K. valią atkurti nuosavybės teises grąžinant žemę natūra patvirtino tik 2007 m. gegužės 7 d., po paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo pateikimo žemėtvarkos skyriui. 2007 m. gegužės 31 d. kreipėsi į VAVA Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrių dėl buvusios savininkės M. M. valdyto žemės sklypo kartografavimo, t. y. vykdė turto paveldėtojo funkcijas. Pažymėjo, kad nuosavybės teisės į gyvenamąjį namą iki šiol neatkurtos. Dalis gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, dabar priklauso Vilniaus miesto savivaldybei.

Vienas iš butų nuomojamas kaip socialinis būstas T. K.. Pareiškėjų manymu, J. K. išreikšta valia atkurtiant nuosavybės teises grąžinant žemę natūra iš dalies gali būti įgyvendinta, nes T. K. gyvena savo šeimos name, dalį kurio jau privatizavo tretieji asmenys, tačiau į neprivatizuotą namų dalį nuosavybės teisės gali būti atkurtos, tuo pačiu atkuriant nuosavybės teises ir į dalį jos šeimai priklausiusio žemės sklypo. Teigė, kad nuosavybės teisių atkūrimas užsitęsė dėl Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus neveikimo.

Atsakovas Tarnyba, atstovaujamas Tarnybos Vilniaus skyriaus, atsiliepime į skundą (b. l. 45−50) prašė jį atmesti.

Paaiškino, kad pareiškėjos yra savo motinos J. K. turto paveldėtojos, o taip pat ir pretendentės į buvusios savininkės M. M. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdyto 0,0887 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Vilnius, nuosavybės teisių atkūrimą. VAVA Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriuje 2003 m. kovo 27 d. buvo gautas pareiškėjos T. K. prašymas, kuriame nurodoma, jog ji pageidauja atkurti nuosavybės teises į buvus savininkės M. M. turėtą žemę (duomenys neskelbtini), Vilniuje, išmokant piniginę kompensaciją.

VAVA Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius, remdamasis nuosavybės teisę bei giminystės ryšį patvirtinančiais dokumentais, 2003 m. birželio 17 d. parengė pažymą Nr. 170 dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų. Nurodė, kad J. K. turi teisę atkurti nuosavybės teises į buvusios savininkės M. M. iki nacionalizacijos valdytą 0,0887 ha žemę, esančią (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Vadovaujantis 2004 m. vasario 27 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimu, pretendentės J. K., mirusios (duomenys neskelbtini), turtą lygiomis dalimis paveldėjo pareiškėjos.

Atlikus buvusios savininkės M. M. nuosavybės teisėmis valdyto žemės sklypo, buvusioje (duomenys neskelbtini) (dabartinis adresas (duomenys neskelbtini)), Vilniuje, kartografiją, VAVA Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2007 m. liepos 5 d. raštu kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją su prašymu nustatyti, ar minėtas žemės sklypas gali būti grąžintas ir, esant galimybei, suformuoti žemės sklypą nuosavybės teisių atkūrimui. Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2007 m. lapkričio 12 d. raštu informavo pareiškėją, kad nurodytas žemės sklypas priskirtas valstybės išperkamai žemei, nes užimtas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. kovo 13 d.

įsakymu Nr. 30-473 „Dėl sklypo (duomenys neskelbtini) duomenų nustatymo“ suformuotos naudojamos namų valdos žemės sklypo. Nuo 2012 m. vasario 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10, 16, 21 straipsnių pakeitimo įstatymas (toliau − ir Pakeitimo įstatymas). Apie įstatymo pakeitimą ir galimybę pakeisti valią bei prašyti už valstybės išperkamą žemę atlyginti pinigais pareiškėjos informuotos Tarnybos Vilniaus skyriaus 2012 m. vasario 10 d. raštu. 2012 m. gegužės 29 d.

Tarnybos Vilniaus skyriuje gautas pareiškėjų raštas, kuriame nurodoma, kad nuosavybės teisių atkūrimas į ginčo žemę galimas natūra. Pareiškėjos taip pat nurodė, kad pageidautų gauti žemės sklypą individualiai statybai Vilniaus mieste ir prašo įtraukti į eilę gauti naują žemės sklypą individualiai statybai bei už likusią užimtą žemę grąžinti žemę (mišką) kaimo vietovėje. Skundžiamame 2012 m. birželio 29 d. rašte pagrįstai nurodoma, kad prašymas dėl naujo žemės sklypo individualiai statybai suteikimo ir išvados dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn parengimo negali būti tenkinamas, nes pareiškėjos praleido Atkūrimo įstatyme numatytą terminą valiai dėl atkūrimo būdo išreikšti (pakeisti).

Viena pareiškėjų, T. K., būdama pretendentės į nuosavybės teisių atkūrimą J. K. turto paveldėtoja, iki nustatyto termino (t. y. iki 2003 m. balandžio 1 d.) išreiškė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo ir 2003 m. kovo 27 d. prašyme nurodė, kad pageidaujamas nuosavybės teisių atkūrimo būdas yra piniginė kompensacija. Vėlesnių prašymų dėl valios pakeitimo iki Atkūrimo įstatymo nustatyto termino iš T. K. nebuvo gauta. Atsakovas padarė išvadą, kad nuosavybės teisės T. K. atkurtinos pačios pareiškėjos pageidaujamu būdu, suteikiant piniginę kompensaciją.

Pažymėjo, kad T. K., pateikdama prašymą dėl būdo nuosavybės teisėms atkurti pakeitimo, atstovavo tik savo interesams, t. y. pareiškėjai K. K. minėtas T. K. prašymas nesukelia jokių teisinių pasekmių, jos atžvilgiu lieka galioti pretendentės į nuosavybės teisių atkūrimą J. K. prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo žemę grąžinant natūra. Taip pat pažymėjo, kad ginčo žemė priskirta valstybės išperkamai, nes užimta namų valdos žemės sklypu, o pareiškėja minėtame namų valdos žemės sklype nevaldo nuosavybės teisėmis jokių pastatų ar jų dalies, todėl nuosavybės teisių atkūrimas Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytu būdu šiuo metu negalimas, nes prieštarauja imperatyvioms teisės aktų normoms.

Nuosavybės teisių atkūrimas į gyvenamąsias patalpas neįgyvendinamas dėl priežasčių, nepriklausančių nuo VAVA Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. vasario 5 d. sprendimu (b. l. 175−180) pareiškėjų T. K. ir K. K. skundą tenkino. Panaikino Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2012 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą Nr. 1T-(7.5.)-75 ir Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto skyriaus 2012 m. birželio 29 d. sprendimą Nr. 49SFN-(l 4.49.104)-1343. Grąžino pareiškėjai T. K. jos sumokėtą 100 Lt žyminį mokestį.

Pasisakydamas dėl reikalavimo panaikinti Tarnybos Vilniaus skyriaus Sprendimą, teismas pažymėjo, kad jame nurodoma, kad pareiškėjoms nuosavybės teisės į ginčo žemę natūra negali būti atkuriamos dėl šių priežasčių:

1) T. K. 2003 m. kovo 27 d. raštu pakeitė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo ir nurodė, kad už turėtą žemę nori gauti piniginę kompensaciją;

2) ginčo žemė priskirtina valstybės išperkamai, nes užimta Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. kovo 13 d. įsakymu Nr. 30-473 suformuotos naudojamos namų valdos (duomenys neskelbtini) žemės sklypu (b. 1. 5-7). Remdamasis Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teismas darė išvadą, kad žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje, negali būti pareiškėjoms grąžinamas natūra, jeigu jis užimtas pastatams, statiniams ar įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti.

Vertindama, ar ginčo žemės sklypas atitinka Atkūrimo įstatymo 12 straipsnyje nurodytas sąlygas, teisėjų kolegija atsižvelgė į tai, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. liepos 17 d. sprendimu (adm. byla Nr. 1-933-815/2009) pareiškėjai T. K. buvo atnaujintas terminas prašymui atkurti nuosavybės teises į pastatus (duomenys neskelbtini), Vilniuje (unikalus numeris Nr. (duomenys neskelbtini) ir unikalus numeris Nr. (duomenys neskelbtini)), taip pat nuosavybės teisę įrodantiems ir giminystės ryšį su buvusiu šių pastatų savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti Vilniaus miesto savivaldybės administracijai.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 10 d. sprendimu (adm. byla Nr. 1-3005-643/2012) buvo patenkintas T. K. skundas ir panaikintas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. kovo 13 d. įsakymas Nr. 30-534. Sprendime minėtas teismas pažymėjo, kad T. K. prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), Vilniuje (unikalus numeris Nr. (duomenys neskelbtini) ir unikalus numeris Nr. (duomenys neskelbtini)) (pageidaujamas nuosavybės teisių atkūrimo būdas − grąžinimas natūra) skundžiamu įsakymu buvo atmestas nepagrįstai.

Teismo nuomone, šios aplinkybės patvirtina, kad T. K. aktyviai siekia atkurti nuosavybės teises į ginčo žemės sklype, t. y. (duomenys neskelbtini), Vilniuje, esančius pastatus. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju negalima atsietai vertinti Tarnybos skyriaus ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos vykdomų nuosavybės teisių atkūrimo procedūrų į žemę ir joje esančius pastatus, nes tik pripažinus, jog pareiškėjai negali būti atkurtos nuosavybės teisės natūra į ginčo žemės sklype esančius pastatus, šis žemės sklypas gali būti priskirtinas Atkūrimo įstatymo 12 straipsnyje nurodytai ir valstybės išperkamai žemei.

Priešingu atveju, t. y. pareiškėjoms realizavus nuosavybės teisių atkūrimą į pastatus natūra, ginčo žemės sklypas nebūtų laikomas valstybės išperkama žeme. Pažymėta ir tai, kad Tarnybos skyrius dalyvavo Vilniaus apygardos administracinio teisme išnagrinėtos administracinės bylos Nr. 1-3005-643/2012 nagrinėjime. Taigi atsakovui, priimant skundžiamą Tarnybos Vilniaus skyriaus Sprendimą, buvo žinoma, kad pareiškėjos siekia atkurti nuosavybės teises į ginčo sklype esančius pastatus. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, jog nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypą iki šiol nėra atkurtos jokiu Atkūrimo įstatymo 16 straipsnyje nustatytu būdu, nuosavybės atkūrimo procedūros į žemę ir pastatus esančius (duomenys neskelbtini), Vilniuje, yra vykdomos, o Vilniaus miesto savivaldybės administracija dėl pastatų grąžinimo natūra T.

K. ir K. K. nėra priėmusi galutinio sprendimo, sprendė, kad šioje nuosavybės teisių atkūrimo stadijoje negali būti paneigiama pareiškėjų teisė siekti nuosavybės teisių atkūrimo natūra į žemę, reikalingą šiems pastatams eksploatuoti. Priešingai aiškinant nagrinėjamu ginčo atveju susiklosčiusią teisinę situaciją, tektų pripažinti, kad pareiškėjų teisės atkurti nuosavybę į žemės sklypą natūra, būtų paneigiama Atkūrimo įstatymo nuostatas aiškinat formaliai ir atsietai nuo faktinių aplinkybių. Toks situacijos vertinimas, o tuo pačiu ir šio vertinimo pagrindu priimtas sprendimas, prieštarautų protingumo ir teisingumo principams, nebūtų teisingas.

Tokia teismo išvada grįsta ir tuo, kad Tarnybos skyrius iki skundžiamo Tarnybos Vilniaus skyriaus Sprendimo priėmimo vykdė nuosavybės teisių atkūrimo į žemės sklypą procedūras, kuriose buvo kviečiamos dalyvauti ir pareiškėjos (b. 1. 118, 123, 127-132). Taigi, atsakovas tokiais veiksmais iš esmės pripažino, kad pareiškėja K. K. 2003 m. kovo 27 d. ir 2007 m. gegužės 31 d. pateiktais prašymais nuosavybės teisių atkūrimo būdą nurodė tinkamai. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas pripažino, kad pareiškėjos turėjo teisėtą lūkestį, jog į ginčo žemės sklypą nuosavybės teisės bus atkurtos natūra.

Todėl Tarnybos skyriaus vėliau išreikšta pozicija, kad nuosavybės į žemę natūra negali būti atkuriamos dėl to, jog pareiškėjos tinkamai neišreiškė savo valios, yra nenuosekli ir prieštaringa. Taip pat pažymėta, kad Tarnybos pozicija, kad pareiškėjos K. K. atžvilgiu nuosavybės teisių atkūrimo žemę grąžinat natūra procedūros bus tęsiamos, prieštarauja ginčijamuose sprendimuose padarytai išvadai, jog už M. M. turėtą žemę gali būti atlyginta tik pinigais. Išnagrinėjusi ir įvertinusi visus byloje esančius įrodymus, teisėjų kolegija sprendė, kad Tarnybos Vilniaus skyriaus Sprendime faktinės aplinkybės vertintos ir ginčo santykius reglamentuojančios teisės aktų nuostatos taikytos netinkamai, minėtas sprendimas pagal Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį nelaikytinas pagrįstu ir teisėtu, todėl naikintinas.

Vadovaujantis tai pačiais motyvais naikintinas ir Tarnybos Sprendimas, priimtas išnagrinėjus kilusį ginčą išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka.

Atsižvelgiant į Atkūrimo įstatymo 19 straipsnį, T. K. grąžintas sumokėtas 100 Lt žyminis mokestis.

III. Atsakovas Tarnyba, atstovaujamas Tarnybos Vilniaus skyriaus, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 188−194), kuriuo prašo Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 5 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą − pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Apeliaciniame skunde pateikia šiuo pagrindinius argumentus:

1. bylos medžiaga patvirtina, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2007 m. lapkričio 12 d. raštu informavo tuometę Vilniaus miesto apskrities viršininko administraciją, kad žemė, esanti (duomenys neskelbtini), Vilniuje, priskirta valstybės išperkamai žemei, nes užimta Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. kovo 13 d. įsakymu Nr. 30-473 suformuotos naudojamos namų valdos (duomenys neskelbtini) žemės sklypu. Pareiškėjos apie faktą, kad žemės sklypas, į kurį norima atkurti nuosavybės teises, yra užimtas naudojama namų valda, buvo informuotos dar 2007 metais. Šio fakto pareiškėjos neginčijo. Tad pagal įtvirtintą teisinį reglamentavimą nuosavybės teisės pareiškėjoms grąžinant nekilnojamąjį turtą natūrą negalimas.

2. Pareiškėjoms 2012 m. gegužės 29 d. Vilniaus miesto skyriaus paprašius ne tik grąžinti žemę natūrą, bet ir naujo žemės sklypo individualiai statybai Vilniaus mieste bei už likusią žemę − suteikti žemės kaimo vietovėje, pareiškėjoms pagrįstai atsisakyta suteikti naują žemės sklypą individualiai statybai ir parengti išvadą dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn, nes jos praleido įstatyme nustatytą terminą valiai dėl atkūrimo būdo išreikšti (pakeisti). Bylos medžiaga patvirtina, kad viena iš pareiškėjų iki įstatymo nustatyto termino išreiškė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo 2003 m. kovo 27 d. prašyme nurodydama, kad pageidaujamas nuosavybės teisių atkūrimo būdas yra piniginė kompensacija, vėlesnių prašymų dėl valios pakeitimo nebuvo. Tuo metu pareiškėja veikė kaip pretendentės J. K. turto paveldėtoja.

3. Atsižvelgiant į tai, kad žemė, į kurią pareiškėjos siekia atkurti nuosavybės teises, yra priskirta valstybės išperkamai žemei, nes užimta namų valdos žemės sklypu, nė viena pareiškėja namų valdos žemės sklype nuosavybės teisėmis nevaldo jokių pastatų ar jų dalies, pagal Atkūrimo įstatymo nuostatas (Atkūrimo įstatymo 5 str. 2 d. 1 p.) nuosavybės teisių atkūrimas natūra negalimas. Vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalimi (redakcija galiojanti nuo 2012 m. lapkričio 22 d.) nuosavybės teisės pareiškėjoms atkurtinos atlyginant pinigais.

Pareiškėjos T. K. ir K. K. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 199−202), kuriuo prašo atmesti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamos Vilniaus miesto skyriaus, apeliacinį skundą dėl 2013 m. vasario 5 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo administracinėje byloje panaikinimo, kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą, be skunde pateiktų argumentų, nurodo:

1. kaip pažymėta ir atsakovo apeliaciniame skunde, Atkūrimo įstatymo preambulėje įtvirtintas nuosavybės teisių atkūrimo grąžinant nekilnojamąjį turtą natūrą prioritetas prieš kitus šio turto kompensavimo būdus. Pareiškėjos jau daug metų siekia įgyvendinti šį prioritetinį nuosavybės teisių atkūrimo būdą.

2. J. K. išreiškė savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo nustatytais terminais, tuo tarpu įgaliotos institucijos pažeidė ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nuostatas ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnį ir neperdavė dokumentų nustatytas terminais.

3. Teigia, jog keistai atrodo apeliaciniame skunde esantis argumentas, kad pareiškėjos turėjo ginčyti faktą dėl namų valdos suformavimo. Pažymi, kad namų valda buvo suformuota žemės sklype, kuris nuosavybės teisėmis priklausė pareiškėjų močiutei, ten stovi namai, kurie nuosavybės teise priklausė pareiškėjų močiutei, T. K. gyvena socialiniame būste, kuris padarytas jos močiutei priklausančiame name, kurį T. K. nuomoja Vilniaus miesto savivaldybė ir siekia atkurti nuosavybės teises į šį nacionalizuotą turtą. Kadangi dėl institucijų neveikimo nuosavybės teisės į gyvenamuosius namus dar nėra atkurtos, pareiškėjos yra teisėtos pretendentės, atkuriant natūra nuosavybės teises į suformuotoje namų valdoje esantį nekilnojamąjį turtą (pastatus ir šiems pastatams eksploatuoti reikalingą žemę). Neigdama pareiškėjų teisę atkurti nuosavybės teises į nacionalizuotą jų šeimos žemę prie nacionalizuotų jų šeimos namų, t. y. neigdama jų teisę į teisingumo atkūrimą, Tarnyba šiukščiai pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatas, teisinio saugumo, gero administravimo principus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Tarnybos Vilniaus skyriaus Sprendimo (b. l. 5−7), kuriame nurodyta, kad nuosavybės teisės į žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje pareiškėjoms negali būti atkurtos natūra, bei Tarnybos Sprendimo (b. l. 8−15), kuriuo pareiškėjų skundas dėl Tarnybos Vilniaus skyriaus Sprendimo buvo atmestas kaip nepagrįstas, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, visas bylai reikšmingas aplinkybes, remdamasis teisės aktų nuostatomis ir aiškiai sudėliodamas argumentaciją, detaliai pasisakydamas bylos šalių pateiktų argumentų ir skundžiamo Tarnybos Vilniaus skyriaus Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, teisėtai ir bei pagrįstai darė išvadą, kad Tarnybos Vilniaus skyrius 2012 m. birželio 29 d. Sprendime faktines aplinkybes vertino ir ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas taikė netinkamai, minėtas sprendimas pagal Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį nelaikytinas pagrįstu ir teisėtu, todėl naikintinas. Vadovaujantis tais pačiais motyvais panaikintas ir Tarnybos 2012 m. rugpjūčio 31 d. sprendimas, kuris priimtas išnagrinėjus kilusį ginčą išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo motyvais ir išvadomis, jų nekartos ir dėl visų byloje dalyvaujančių asmenų pateiktų argumentų iš naujo atskirai nepasisakys.

Vienas iš argumentų, nurodytų skundžiamuose sprendimuose, dėl ko pareiškėjoms negali būti natūra atkurtos nuosavybės teisės į žemės sklypą adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, yra tai, kad ginčo žemė yra valstybės išperkama, nes užimta Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. kovo 13 d. įsakymu Nr. 30-473 suformuotu naudojamos namų valdos (duomenys neskelbtini), Vilnius žemės sklypu.

Tokia išvada iš esmės atitinka Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktą, pagal kurį, nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise, taip pat piliečiui, nuosavybės teise turinčiam pastatus, jo naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ribų žemės sklypą, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, ir žemę, kurios susigrąžinti turėtoje vietoje pilietis nepageidauja. O pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą, žemė iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu ji iki 1995 m. birželio 1 d. buvo miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose ir pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta pastatams, statiniams ar įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų žemės sklypų.

Tačiau šiuo aspektu reikšmingos aplinkybės yra tai, jog, pirma, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. liepos 17 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-933-815/2009 pareiškėjai T. K. atnaujino terminą nuosavybės teises į žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), į kurį prašymas atkurti nuosavybės teises paduotas laiku ir tinkamai institucijai, įrodantiems ir giminystės ryšį su buvusiu žemės savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti Vilniaus apskrities viršininko administracijai. Aptariamu sprendimu teismas taip pat atnaujino terminą prašymui atkurti nuosavybės teises į pastatus (duomenys neskelbtini), Vilniuje, unikalus numeris Nr. (duomenys neskelbtini) ir unikalus numeris Nr. (duomenys neskelbtini), taip pat nuosavybės teisę įrodantiems ir giminystės ryšį su buvusiu šių pastatų savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti Vilniaus miesto savivaldybės administracijai(b. l. 18−25). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. balandžio 7 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. liepos 17 d. sprendimą paliko nepakeistą (b. l. 26−35).

Antra, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 10 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-3005-643/2012 buvo iš dalies patenkintas T. K. skundas ir panaikintas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. kovo 13 d. įsakymas Nr. 30-534, kuriuo T. K. buvo atsisakyta atkurti nuosavybės teises į pastatus esančius (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Teismas sprendė, kad T. K. prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), Vilniuje, unikalus numeris Nr. (duomenys neskelbtini) ir unikalus numeris Nr. (duomenys neskelbtini) (pageidaujamas nuosavybės teisių atkūrimo būdas – grąžinimas natūra) skundžiamu įsakymu buvo atmestas nepagrįstai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. balandžio 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A261-604/2013 Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 10 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Bylos duomenimis, naujas sprendimas (įsakymas) dėl nuosavybės teisių T. K. į pastatus, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje atkūrimo nėra priimtas. O kol toks sprendimas nepriimtas, t. y. kol neišspręstas klausimas dėl pareiškėjų ar vienos jų teisių atkurti nuosavybės teises į pastatus esančius (duomenys neskelbtini), Vilnius, negali būti sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjų nuosavybės teisių į žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilnius atkūrimo natūra. Todėl darytina išvada, jog šioje nuosavybės teisų atkūrimo stadijoje, Tarnybos Vilniaus skyriaus Sprendimas, kad pareiškėjoms nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypą natūra negali būti atkurtos yra priešlaikinis. Tiek sprendimas, kad pareiškėjoms nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypą gali būti atkurtos natūra, tiek sprendimas, kad jos negali būti atkurtos natūra ir tai bus padaryta kitais nuosavybės teisių atkūrimo būdais, priklauso nuo to, kaip bus išspręstas klausimas dėl nuosavybės teisių į sklype esančius pastatus atkūrimo. Tik tuomet bus aiškus žemės prie aptariamų pastatų statusas ir bus galima priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių į ją atkūrimo.

Taigi sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju negalima atsietai vertinti Tarnybos skyriaus ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos vykdomų nuosavybės teisių atkūrimo procedūrų į žemę ir joje esančius pastatus, nes tik pripažinus, jog pareiškėjai negali būti atkurtos nuosavybės teisės natūra į ginčo žemės sklype esančius pastatus, šis žemės sklypas gali būti priskirtinas Atkūrimo įstatymo 12 straipsnyje nurodytai ir valstybės išperkamai žemei. Priešingu atveju, t. y. pareiškėjoms realizavus nuosavybės teisių atkūrimą į pastatus natūra, ginčo žemės sklypas nebūtų laikomas valstybės išperkama žeme.

Nurodytos aplinkybės yra pakankamas konstatuoti, kad Tarnybos Vilniaus miesto Skyriaus Sprendimas, o taip pat ir Tarnybos Sprendimas yra neteisėti ir nepagrįsti, todėl naikintini.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, aptartą teismų praktiką, įvertinusi įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė visas bylos išsprendimui svarbias aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė