2016-06-14 Nr. AB-12964-3-63-3-00275-2014-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-3343-575/2016

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00275-2014-6

Procesinio sprendimo kategorija 16.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovui Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl įsakymų panaikinimo, grąžinimo į tarnybą, atlyginimo už priverstinės pravaikštos laikotarpį bei priverstinės pravaikštos laikotarpio įskaitymo į vidaus tarnybos stažą.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas A. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 4–10), prašydamas: 1) panaikinti Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Klaipėdos AVPK, atsakovas) viršininko 2014 m. vasario 26 d. įsakymą Nr. 30-TE-187 „Dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo“ (toliau – ir Įsakymas dėl leidimo panaikinimo); 2) panaikinti Klaipėdos AVPK viršininko 2014 m. vasario 26 d. įsakymą Nr. 30-TE-190 „Dėl vyresniojo inspektoriaus A. G. atleidimo“ (toliau – ir Įsakymas dėl atleidimo); 3) grąžinti pareiškėją į Klaipėdos AVPK (duomenys neskelbtini) pareigas; 4) priteisti iš atsakovo Klaipėdos AVPK vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo dienos, t. y. nuo 2014 m. vasario 26 d., iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; 5) įpareigoti atsakovą įskaityti į vidaus tarnybos stažą dėl neteisėto atleidimo iš pareigų buvusį priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo 2014 m. vasario 26 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas, netinkamai taikydamas Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (toliau – ir VTPĮ) bei Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) nuostatas, priėmė individualius teisės aktus, kurių pagrindu jis atleistas iš vidaus tarnybos. Teigė, kad individualūs teisės aktai, susiję su leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimu ir jo atleidimu iš vidaus tarnybos, yra nepagrįsti ir neteisėti. Nurodė, kad Įsakymu dėl leidimo panaikinimo jam buvo panaikintas 2012 m. gegužės 21 d. išduotas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“ (toliau – ir Leidimas), o Įsakymu dėl atleidimo – jis buvo atleistas iš Klaipėdos AVPK (duomenys neskelbtini) pareigų.

Pareiškėjas teigė, kad abu skundžiami įsakymai neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimų, nes yra nemotyvuoti, nepagrįsti faktinėmis aplinkybėmis, nenurodyta arba netinkamai nurodyta jų apskundimo tvarka. Be to, Įsakyme dėl leidimo panaikinimo nurodytas tik abstraktus teisinis pagrindas, dėl kurio panaikintas Leidimas (VTPĮ 16 str. 2 d. 20 p., 18 str. 1 d. 4 p., 18 str. 2 d.), tačiau nedetalizuota, dėl kokių konkrečių faktinių aplinkybių buvo padaryta išvada, kad Leidimas turi būti naikinamas.

Šiame įsakyme jokios faktinės aplinkybės nedetalizuotos, nenurodyti jokie motyvai, nepateikta jokia informacija apie pareiškėjo atžvilgiu atliktus patikrinimus, taip pat nenurodyta jokia informacija, kokios nustatytos konkrečios jo asmens savybės, kita veikla ar ryšiai, ar kitos su asmeniu susijusios aplinkybės, ar faktai, dėl kurių kyla grėsmė patikėtos įslaptintos informacijos saugumui. Įsakyme tiesiog nurodyta, kad jis priimtas atsižvelgiant į Klaipėdos AVPK Specialiosios ekspertų komisijos (toliau – ir Specialioji ekspertų komisija, SEK) 2014 m. vasario 17 d. posėdžio protokolą Nr. 30-SEK-6.

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad iš Klaipėdos AVPK 2014 m. kovo 10 d. rašto ir Specialiosios ekspertų komisijos 2014 m. vasario 17 d. posėdžio protokolo Nr. 30-SEK-6 matyti, jog SEK nutarė siūlyti panaikinti jam išduotą Leidimą, nes „per pastaruosius 3 metus buvo nustatytos asmens savybės, kita veikla ar ryšiai – nesąžiningumas ir neatsakingumas vykdant pareigas bei galimas polinkis nesilaikyti žinybinių teisės aktų ar net Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimų, dėl kurių kyla grėsmė patikėtos įslaptintos informacijos saugumui“.

Šią išvadą SEK iš esmės kildino iš dviejų aplinkybių: pareiškėjo atžvilgiu pradėto ikiteisminio tyrimo Nr. 30-1-00123-13 ir atsisakymo tikrintis poligrafu. Šiame kontekste pareiškėjas paaiškino, jog 2013 m. birželio 13 d. jam buvo pareikštas įtarimas pagal nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 225 straipsnio 2 dalyje, požymius. Baudžiamoji byla Nr. 1-150-158/2014 šiuo metu nagrinėjama Klaipėdos miesto apylinkės teisme. Iš ikiteisminio tyrimo metu surinktos informacijos matyti, jog jis baudžiamojoje byloje yra persekiojamas vien netiesioginių ir objektyvios tiesos neatitinkančių duomenų pagrindu.

Pareiškėjo manymu, Specialiosios ekspertų komisijos subjektyvi išvada apie jo neigiamas asmens savybes, kitą veiklą ar ryšius ir jos pagrindu priimtas Įsakymas dėl leidimo panaikinimo yra neteisėti, kadangi reiškia a priori asmens pripažinimą kaltu padarius tyčinę nusikalstamą veiką, šiurkščiai pažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalį ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą nekaltumo prezumpcijos principą. Specialioji ekspertų komisija neigiamą išvadą apie jo asmenines ir dalykines savybes taip pat kildino iš tariamo atsisakymo patikrinti tiriamo įvykio aplinkybes poligrafu.

Tačiau atlikti tyrimą poligrafu jam buvo pasiūlyta tik vienintelį kartą 2013 m. gegužės 17 d. ikiteisminio tyrimo metu atliekant jo, kaip įtariamojo, apklausą. Tai atlikti žodžiu pasiūlė tyrėjas M. D.. Toks tyrėjo žodinis pasiūlymas buvo netikėtas ir jam, ir jo gynėjui, todėl apklausos metu nurodė, kad dėl tyrimo poligrafu šiuo metu negali atsakyti. Tyrėjas nenurodė nei tyrimo laiko ir vietos, nei tyrimo tikslo ir aplinkybių, dėl kurių bus tiriama, todėl šis tyrėjo žodžiu pasiūlytas tyrimas poligrafu neatitinka Lietuvos Respublikos poligrafo naudojimo įstatymo nuostatų ir yra neteisėtas.

Pareiškėjas pažymėjo, jog nei iki ikiteisminio tyrimo pradėjimo, nei vėliau iki nušalinimo nuo pareigų jis nepažeidė teisės aktų, sąžiningai atliko savo pareigas, galiojančių drausminių nuobaudų neturi, nėra pažeidęs kitų teisės aktų reikalavimų, atliko atsakingas ir kitiems patruliams vadovaujančias pareigas – specialisto pareigas. Be to, iki ikiteisminio tyrimo pradėjimo buvo ne kartą skatinamas už nepriekaištingą darbą. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjas tvirtino, kad Specialiosios ekspertų komisijos išvada apie jo asmenines savybes, kaip nesąžiningumas ir neatsakingumas bei galimas polinkis nevykdyti teisės aktų, nepagrįsta jokiomis faktinėmis aplinkybėmis, todėl yra neteisėta.

Specialioji ekspertų komisija netinkamai, neobjektyviai ir tendencingai įvertino ikiteisminio tyrimo Nr. 30-1-00123-13 medžiagą bei vadovavosi subjektyviomis prielaidomis ir spėjimais, todėl jos išvada ir siūlymas panaikinti pareiškėjui išduotą Leidimą yra nepagrįsta. Pareiškėjas kartu nurodė, kad, teismui pripažinus, jog išduotas Leidimas buvo panaikintas neteisėtai, bei panaikinus Įsakymą dėl leidimo panaikinimo, Įsakymas dėl atleidimo taip pat turėtų būti pripažintas neteisėtu, nes jis yra priimtas nesant teisinio pagrindo, t. y.

Statuto 53 straipsnio 1 dalies 17 punkte nustatyto pagrindo. Pareiškėjas manė, kad jo atžvilgiu vykdomas baudžiamasis persekiojimas ir priimtas Įsakymas dėl leidimo panaikinimo nėra pakankamas pagrindas atleisti jį iš pareigų, kadangi toks atleidimas neatitinka proporcingumo ir teisingumo principų. Kilus abejonių dėl jo galimybės atlikti pareigybės aprašyme numatytas funkcijas, baudžiamojo persekiojimo metu jis turėjo būti nušalintas nuo pareigų arba perkeltas į kitas pareigas, kurių vykdymui nereikalingas leidimas susipažinti ar dirbti su įslaptinta informacija.

Tačiau nagrinėjamu atveju buvo tendencingai siekiama atleisti jį iš pareigų, kad nereikėtų įgyvendinti Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 341 straipsnyje numatytos garantijos, jeigu paaiškėtų, jog jis nuo tarnybos buvo nušalintas nepagrįstai, ar nepasitvirtins aplinkybės, lėmusios jo nušalinimą. Pripažinus Įsakymą dėl atleidimo neteisėtu, pareiškėjas prašė grąžinti jį į ankstesnes pareigas ir priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką.

Atsakovas Klaipėdos AVPK atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 31–34) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Klaipėdos AVPK nurodė, kad nagrinėjamu atveju esminis ginčo dalykas yra Įsakymo dėl leidimo panaikinimo teisėtumas ir pagrįstumas. Šiuo aspektu paaiškino, kad 2012 m. gegužės 21 d. pareiškėjui išduotas Leidimas, kuris buvo ir šiuo metu yra būtinas asmeniui, dirbančiam Klaipėdos AVPK (duomenys neskelbtini). Tačiau Specialioji ekspertų komisija, išanalizavusi bei įvertinusi aplinkybes dėl pareiškėjui pateiktų kaltinimų baudžiamojoje byloje Nr. 30-1-00123-13, pareiškėjo patikimumo ir lojalumo Lietuvos valstybei, tuo pačiu dėl to, kad tolesnis jo darbas su įslaptinta informacija gali kelti grėsmę tokios informacijos saugumui, atsižvelgdama į pareiškėjo atsisakymą tikrintis tiriamo įvykio aplinkybes poligrafu, 2014 m. vasario 17 d. protokoliniu nutarimu Nr. 30-SEK-6 atsakovui pasiūlė panaikinti pareiškėjui išduotą Leidimą.

Atsakovas pabrėžė, kad Klaipėdos miesto apylinkės teisme nagrinėjama baudžiamoji byla Nr. 1-150-158/2014 pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros 2013 m. lapkričio 20 d. kaltinamąjį aktą, kurioje pareiškėjui pareikšti kaltinimai padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 25 straipsnio 2 dalyje ir 225 straipsnio 2 dalyje, nes jis, veikdamas bendrininkų grupėje, būdamas valstybės tarnautojas, reikalavo kyšio ir priėmė kyšį už neteisėtą veikimą vykdant įgaliojimus, t. y. 2013 m. gegužės 5 d. kartu su vyresniuoju patruliu E. D. apie 21 val.

Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), sustabdė N. Š. vairuojamą automobilį „Rover“ ir iš vairuotojo pareikalavo duoti 400 Lt kyšį už tai, kad pastarasis nebūtų traukiamas administracinėn atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 128 straipsnį (transporto priemonės vairavimas neturint teisės vairuoti). Tarnybiniu automobiliu vairuotoją nuvežė iki prekybos centro (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėda, bankomato. Jam išėmus pinigus, parvežė atgal, kur E. D., pareiškėjui matant, iš vairuotojo paėmė 400 Lt kyšį.

Remiantis šia informacija, nuspręsta, kad yra nustatytos pareiškėjo asmeninės ir dalykinės savybės – neatsakingumas, nesąžiningumas ir nepatikimumas, dėl kurių jis netinka darbui su įslaptinta informacija. Klaipėdos AVPK atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamu atveju aplinkybės, jog pareiškėjo atžvilgiu atliekamas ikiteisminis tyrimas dėl galbūt nusikalstamų veikų padarymo, iš esmės buvo vertinamos tik kaip faktinis pagrindas konstatuoti, jog jis pagal dalykines ir asmenines savybes negali dirbti su įslaptinta informacija.

Atsižvelgta į tai, kad pareiškėjas kaltinamas nusikalstamos veikos padarymu pasinaudojant tarnybine padėtimi ir jam, kaip valstybės tarnautojui, suteiktomis teisėmis. Kaip papildoma aplinkybė įvertinta 2013 m. birželio 6 d. tarnybinio patikrinimo medžiaga (išvada Nr. 30-IS-106), kurios pagrindu Klaipėdos AVPK viršininko 2013 m. birželio 19 d. įsakymu Nr. 30-TE-497 pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda – papeikimas. Pareiškėjas su patikrinimo išvada ir priimtu sprendimu susipažino ir sutiko. Klaipėdos AVPK teigimu, turima informacija apie baudžiamojoje byloje pareiškėjui oficialiai pareikštus kaltinimus, pareiškėjo atsisakymą atlikti dėl įvykio aplinkybių psichofiziologinį tyrimą poligrafu ir tarnybinio patikrinimo išvada sudarė pakankamą pagrindą spręsti, kad leidimas pareiškėjui ir toliau dirbti su įslaptinta informacija kelia nepriimtiną riziką tokios informacijos saugumui.

Tuo tarpu atsakovas, spręsdamas dėl pareiškėjo patikimumo ir lojalumo Lietuvos valstybei, dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, nesprendė jo kaltumo padarius nusikalstamą veiką klausimo. Įsakymas dėl atleidimo priimtas remiantis Įsakymu dėl leidimo panaikinimo, kuris priimtas vadovaujantis Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 20 punktu (tikrinimo metu nustatomos ar per pastaruosius 3 metus buvo nustatytos asmens savybės, kita veikla ar ryšiai, ar kitos su asmeniu susijusios aplinkybės, ar faktai, dėl kurių kyla grėsmė patikėtos įslaptintos informacijos saugumui), bei atsižvelgiant į Specialiosios ekspertų komisijos 2014 m. vasario 17 d. protokolinį sprendimą.

Atitinkamai Statuto 53 straipsnio 1 dalies 17 punkte nurodyta, jog pareigūnas atleidžiamas iš tarnybos, kai jam įstatymų nustatyta tvarka atimamos specialiosios teisės, susijusios su jo tiesioginių pareigų atlikimu. Klaipėdos AVPK kartu akcentavo, kad pareiškėjo prašymo suteikti kitas pareigas (darbą) negavo, tačiau ir Statutas nenumato, kad atleidus pareiškėją pagal šias nuostatas, jam privaloma siūlyti kitas pareigas.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 22 d. sprendimu (II t., b. l. 49–55) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad iš Įsakymo dėl atleidimo iš vidaus tarnybos turinio matyti, jog pareiškėjas iš vidaus tarnybos atleistas Statuto 53 straipsnio 1 dalies 17 punkto pagrindu. Pagal šią teisės normą (2008 m. liepos 15 d. įstatymo Nr. X-1705 redakcija), pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos, kai jam įstatymų nustatyta tvarka atimamos specialiosios teisės, susijusios su jo tiesioginių pareigų atlikimu. Atitinkamai pareiškėjo turėta specialioji teisė panaikinta Įsakymu dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo. Atsižvelgęs į šias faktines aplinkybes bei Statuto 53 straipsnio 1 dalies 17 punkto taikymo ypatumą (kuris pasireiškia šios teisės normos taikymo tiesiogine sąsaja su tam tikros specialiosios teisės praradimu), teismas akcentavo, kad nagrinėjamu atveju pagrindiniu skundo reikalavimu laikytinas reikalavimas panaikinti Įsakymą dėl leidimo panaikinimo, o reikalavimas panaikinti Įsakymą dėl atleidimo – išvestiniu iš nurodyto pagrindinio reikalavimo. Taigi, nagrinėjamos administracinės bylos esmė yra leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“ (pareiškėjo turėtos specialiosios teisės), panaikinimo teisėtumas ir pagrįstumas.

Šiame kontekste teismas pažymėjo, jog Įsakymas dėl leidimo panaikinimo patvirtina, kad jis buvo priimtas, remiantis Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 20 punktu. Šia teisės norma nustatyta, kad leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba asmens patikimumo pažymėjimas neišduodamas, jeigu asmuo nėra patikimas ir lojalus Lietuvos valstybei, jei tikrinimo metu nustatomos ar per pastaruosius 3 metus buvo nustatytos asmens savybės, kita veikla ar ryšiai, ar kitos su asmeniu susijusios aplinkybės, ar faktai, dėl kurių kyla grėsmė patikėtos įslaptintos informacijos saugumui.

Leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija išduodamas bei panaikinamas Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatyme (bylai aktuali 2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-449 redakcija) nustatyta tvarka ir pagrindais. Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 2 straipsnio 8 dalies požiūriu vidaus reikalų įstaiga yra paslapčių subjektas. Vidaus reikalų įstaigos (paslapčių subjekto) vadovas yra atsakingas už bendrą įslaptintos informacijos apsaugos tame paslapčių subjekte organizavimą (VTPĮ 12 str. 2 d.) ir turi būti įsitikinęs, kad su paslapčių subjekto žinioje esančia įslaptinta informacija dirbs patikimi darbuotojai, kad bus užtikrintas įslaptintos informacijos saugumas ir naudojimas pagal įstatyme numatytą paskirtį.

Įstatymų leidėjas paslapčių subjekto vadovui suteikė teisines priemones siekti konstituciškai svarbių tikslų, t. y. užtikrinti, kad pareigas valstybės tarnyboje, susijusias su įslaptintos informacijos naudojimu ar jos apsauga, eitų tik tokie asmenys, kurių patikimumas ir lojalumas Lietuvos valstybei nekelia jokių abejonių, kartu užkirsti kelią galimoms grėsmėms įslaptintos informacijos saugumui ir su tokia informacija susijusiems valstybės interesams (VTPĮ 15, 16, 17, 18 str., Statuto 6, 11 str., 53 str. 1 d. 17 p., 56 str. 1 d.).

Pagal Įsakyme dėl leidimo panaikinimo nurodytą ir pareiškėjui pritaikytą šio įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 20 punktą leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba asmens patikimumo pažymėjimas asmeniui neišduodamas (o pagal šio įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 4 punktą yra panaikinamas), jeigu asmuo nėra patikimas ir lojalus Lietuvos valstybei: tikrinimo metu nustatomos ar per pastaruosius 3 metus buvo nustatytos asmens savybės, kita veikla ar ryšiai, ar kitos su asmeniu susijusios aplinkybės, ar faktai, dėl kurių kyla grėsmė patikėtos įslaptintos informacijos saugumui.

Pagal šios teisės normos prasmę ir paskirtį, joje nurodytų aplinkybių pavyzdinį pobūdį, galima daryti išvadą, kad šios aplinkybės yra siejamos su asmeninėmis nurodyto leidimo adresato savybėmis, tarp jų ir jo patikimumu dirbti su įslaptinta informacija. Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 20 punkte nurodytos aplinkybės (asmens savybės, kita veikla ar ryšiai, ar kitos su asmeniu susijusios aplinkybės, ar faktai, dėl kurių kyla grėsmė patikėtos įslaptintos informacijos saugumui) yra vertinamojo pobūdžio, jų sąrašas nėra baigtinis.

Šių aplinkybių buvimą (nustatymą) paslapčių subjektas, spręsdamas dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo, turi pagrįsti konkrečių nustatytų (paaiškėjusių po leidimo išdavimo) įvykių, faktų analize Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo kontekste ir suformuluoti tokiu vertinimu pagrįstas išvadas, t. y. nurodyti, kokias būtent leidimo turėtojo asmenines savybes nustatė, kokia jo veikla, ryšiai, faktai ar aplinkybės buvo nustatytos, dėl kurių kyla grėsmė jam patikėtos įslaptintos informacijos saugumui ir pareigūnas negali būti laikomas patikimu ir lojaliu Lietuvos valstybei, o teismas kiekvienu konkrečiu atveju, vadovaudamasis proporcingumo bei protingumo kriterijais, turi spręsti, ar per konkrečias faktines situacijas (per konkrečius faktus) pasireiškusias asmens savybes jis yra tinkamas dirbti su įslaptinta informacija (rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2011 m. gruodžio 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-3779/2011, 2012 m. rugsėjo 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-1932/2012).

Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 13 straipsnyje numatyta, kad paslapčių subjekto vadovo sprendimu sudaromos nuolatinės specialiosios ekspertų komisijos, kurioms priskirta funkcija teikti pasiūlymus paslapčių subjekto vadovui dėl leidimų dirbti su įslaptinta informacija išdavimo arba išduotų leidimų panaikinimo. Tokios komisijos išvada, kuria remdamasis paslapčių subjektas priima individualų administracinį aktą panaikinti leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, administracinių teismų praktikoje vertinama kaip tokio administracinio akto sudedamoji (motyvuojamoji) dalis.

Vienas iš būdų nustatyti pirmiau aptartas pareigūno (asmens) savybes yra pareigūno patikrinimas poligrafu (Poligrafo naudojimo įstatymo 5 str. 1 d.). Tyrimo poligrafu reikšmė ir jo atlikimo arba asmens (pareigūno) atsisakymo jį atlikti teisinės pasekmės yra nustatytos Poligrafo naudojimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią tyrimo poligrafu išvada yra naudojama kaip papildoma informacija, apibūdinanti tiriamą asmenį ir jo aplinką. Jeigu asmens tyrimo išvada yra neigiama, taip pat asmeniui atsisakius tirtis poligrafu, atsižvelgiant į visą turimą informaciją apie tiriamą asmenį ir jo aplinką, šiam asmeniui gali būti neišduodamas ar panaikinamas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija.

Asmeniui nenaudinga tyrimo poligrafu išvada (jeigu asmens sutikimu toks tyrimas buvo atliktas) arba asmens atsisakymas tirtis poligrafu savaime nesudaro pagrindo neišduoti leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba panaikinti anksčiau išduotą leidimą. Lemiamą reikšmę tokioms (asmeniui neigiamoms) pasekmėms atsirasti turi prieš tyrimą arba prieš atsisakymą tirtis turima (surinkta) kita informacija apie asmenį, kuri, viena vertus, sukelia pagrįstas abejones dėl asmens tinkamumo dirbti su įslaptinta informacija, kita vertus, nėra pakankama tam, kad būtų galima daryti vienareikšmišką išvadą apie asmens savybių nesuderinamumą su teise dirbti su tokia informacija.

Kiekvienu konkrečiu atveju lemiamą reikšmę išvadai apie asmens tinkamumą dirbti su įslaptinta informacija turi nustatytos faktinės asmens elgesį tam tikroje situacijoje charakterizuojančios aplinkybės. Be to, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2011 m. liepos 7 d. nutarime konstatavo, kad valstybės nepasitikėjimą tam tikru asmeniu gali lemti paties to asmens veikla, inter alia padaryti teisės pažeidimai, taip pat to asmens savybės, ryšiai, kitos svarbios aplinkybės. Tačiau tai, kad asmuo nėra laikomas kaltu padarius nusikalstamą veiką, kol jo kaltumas dėl tokios veikos nėra įstatymo nustatyta tvarka įrodytas ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, dar nereiškia, kad asmuo, siekiantis eiti ar einantis pareigas valstybės tarnyboje, susijusias su įslaptintos informacijos naudojimu ar jos apsauga, būtinai yra vertas valstybės pasitikėjimo ir kad įstatymo įgaliotai valstybės institucijai negali kilti tam tikrų abejonių dėl asmens patikimumo ar lojalumo Lietuvos valstybei, kurias sukelia ne nustatytas jo kaltumas padarius nusikalstamą veiką, o tam tikros faktinės aplinkybės, asmens veikla, savybės, reputacija, ryšiai ar kitos reikšmingos aplinkybės, inter alia susijusios su galbūt padaryta nusikalstama veika.

Teismas atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamu atveju ginčo šalys nekvestionuoja fakto, jog pareiškėjo užimtoms pareigoms buvo būtina turėti specialiąją teisę – (leidimą) dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“. Šalys taip pat nekvestionuoja Specialiosios ekspertų komisijos kompetencijos spręsti leidimo dirbti su įslaptinta informacija panaikinimo klausimą. Tuo tarpu Klaipėdos AVPK Specialiosios ekspertų komisijos 2014 m. vasario 17 d. protokolas Nr. 30-SEK-6 patvirtina, jog leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimas grindžiamas nustatytomis pareiškėjo asmeninėmis ir dalykinėmis savybėmis (nesąžiningumu ir neatsakingumu) vykdant pareigas bei galimu polinkiu nesilaikyti žinybinių teisės aktų ar net Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimų, dėl kurių jis netinka darbui su įslaptinta informacija. Nors jame nenurodyta, kokius teisės aktus, reglamentuojančius tarnybinę veiklą, pareiškėjas pažeidė, teismas sprendė, kad šis trūkumas nelaikytinas esminiu, sudarančiu pagrindą naikinti skundžiamą įsakymą, kadangi leidimo panaikinimo atveju nėra sprendžiamas asmens teisinės atsakomybės klausimas, o vertinamas jo patikimumas bei lojalumas valstybei, todėl padarytų teisės pažeidimų kvalifikavimas nėra privalomas, juolab kad už padarytą tarnybinį nusižengimą pareiškėjui jau yra paskirta tarnybinė nuobauda, be to, teisminio nagrinėjimo metu nustatyta, jog SEK, be kita ko, rėmėsi tarnybinio patikrinimo medžiaga bei patikrinimo išvada Nr. 30-IS-106, kurioje tarnybinių nusižengimų kvalifikavimas buvo atliktas.

Kadangi leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikintas dėl pareiškėjo savybės nesilaikyti teisės aktų reikalavimų, teismas nurodė, jog tikrinant SEK nustatytų faktinių aplinkybių patikimumą priimtam sprendimui pagrįsti, vertintinas pareiškėjo padarytų veikų priešingumas teisei. Atitinkamai teismas pažymėjo, kad Klaipėdos AVPK SEK 2014 m. vasario 17 d. posėdžio protokolas Nr. 30-SEK-6, kurio pagrindu buvo priimtas atsakovo 2014 m. vasario 26 d. įsakymas Nr. 30-TE-187, patvirtina, jog SEK posėdžio metu buvo tiriami duomenys, nurodyti Klaipėdos AVPK Imuniteto skyriaus tyrėjos 2013 m. spalio 16 d. tarnybiniame pranešime, remtasi surinkta medžiaga dėl pareiškėjo veiksmų, analizuota informacija apie Klaipėdos AVPK atliekamą ikiteisminį tyrimą pareiškėjo atžvilgiu dėl kyšininkavimo.

Tyrimo apimtį patvirtina SEK 2014 m. vasario 17 d. posėdžio protokolinės medžiagos kopijos. Teismo vertinimu, visuma įrodymų patvirtina, jog pareiškėjas pažeidė Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punkto įpareigojimą policijos pareigūnui užkirsti kelią teisės pažeidimui, sulaikyti ir pristatyti į policijos įstaigą asmenį, padariusį uždraustą veiką, bei pranešti apie tai policijos įstaigai, Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. liepos 19 d. įsakymu Nr. 5-V-673 patvirtintos Policijos patrulių veiklos instrukcijos 20.3 punktą, draudžiantį naudoti tarnybinį transportą ne tarnybos tikslams.

Pagal Policijos patrulių veiklos instrukcijos 47 punktą policijos patrulis privalo surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą dėl padaryto pažeidimo arba įstatymų nustatyta tvarka pristatyti pažeidėją į policijos įstaigą tokiam protokolui surašyti, o pagal šios instrukcijos 61.7 punktą, nustatantį eismo priežiūros patrulio pareigas, patrulis, vykdantis eismo priežiūrą, privalo nustatyta tvarka įforminti Kelių eismo taisyklių teisės pažeidimų dokumentus ir pagal kompetenciją taikyti administracinio poveikio priemones.

Tuo tarpu veiksmai, dėl kurių buvo sudarytos sąlygos asmeniui išvengti teisinės atsakomybės, akivaizdžiai prieštarauja policijos funkcijoms, menkina policijos autoritetą, griauna visuomenės pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga ir ją kompromituoja. Todėl teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju atsakovas pagrįstai pripažino, jog pareiškėjas yra nepatikimas bei dėl to kyla grėsmė jam patikėtos įslaptintos informacijos saugumui, dėl ko Leidimas ir buvo panaikintas, o panaikinus leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, pareiškėjas teisėtai atleistas iš vidaus tarnybos, remiantis Statuto 53 straipsnio 1 dalies 17 punktu.

Teismas kartu pabrėžė, kad įsakymus dėl leidimo panaikinimo ir dėl pareiškėjo atleidimo iš vidaus tarnybos pripažinus teisėtais, pareiškėjo skundas dalyje dėl reikalavimų grąžinti jį į tarnybą, priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo dienos, t. y. nuo 2014 m. vasario 26 d., iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos bei įpareigoti atsakovą į pareiškėjo vidaus tarnybos stažą įskaityti dėl neteisėto atleidimo iš pareigų buvusį priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo 2014 m. vasario 26 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos atmestinas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėjas A. G. pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 58–63), prašydamas panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 22 d. sprendimą ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pareiškėjas mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi teismas nevisapusiškai išnagrinėjo bylą ir netinkamai įvertino visumą byloje nustatytų aplinkybių, neatskleidė bylos esmės. Pareiškėjas pažymi, jog Įsakymo dėl leidimo panaikinimo faktiniu pagrindu yra Specialiosios ekspertų komisijos 2014 m. vasario 17 d. posėdžio protokolas Nr. 30-SEK-6, todėl teismas turėjo vertinti būtent šiame protokole išdėstytas aplinkybes, jų pagrįstumą ir atitikimą tikrovei.

Tačiau nagrinėjamu atveju teismas visiškai neanalizavo minėto protokolo, nevertino kada ir kokiomis sąlygomis vyko nurodytos komisijos posėdis, kaip jame buvo balsuota, be to, nevertino, ar pasitvirtina šio posėdžio protokole nurodytos pareiškėjo asmeninės ir dalykinės savybės. Pareiškėjas taip pat atkreipia dėmesį, kad nors teismas posėdyje liudytojais apklausė Specialiosios ekspertų komisijos narius, nei vieno iš jų parodymai nebuvo vertinti. Šiuo aspektu akcentuoja, kad Specialiosios ekspertų komisijos protokolinis nutarimas buvo priimtas tik vieno balso persvara, o jo įforminimas neatitinka teisės aktų reikalavimų.

Pareiškėjas kartu pabrėžia, kad nesutinka su jo atžvilgiu pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog veiksmai, dėl kurių buvo sudarytos sąlygos asmeniui išvengti teisinės atsakomybės, akivaizdžiai prieštarauja policijos funkcijoms, menkina policijos autoritetą, griauna visuomenės pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga ir ją kompromituoja, kadangi jis jokių teisės aktų nepažeidė ir neatliko jokių veiksmų, dėl kurių buvo sudarytos sąlygos asmeniui išvengti teisinės atsakomybės, o byloje nėra jokių minėtą teismo išvadą patvirtinančių įrodymų.

Pareiškėjo teigimu, net ir teismui padarius išvadą, kad jis pasižymi nesąžiningumo bei neatsakingumo savybe, turi polinkį nesilaikyti žinybinių teisės aktų ar net Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimų, teismas turėtų vertinti, ar tai sudaro grėsmę pareiškėjui patikėtai įslaptintai informacijai, ir tik tai nustačius, teismas galėtų konstatuoti, kad leidimas dirbti su įslaptinta informacija pareiškėjui panaikintas pagrįstai.

Atsakovas Klaipėdos AVPK atsiliepime į apeliacinį skundą (II t., b. l. 69) prašo jį atmesti ir palikti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 22 d. sprendimą nepakeistą. Klaipėdos AVPK mano, kad pirmosios instancijos teismas, visapusiškai, išsamiai ir objektyviai išnagrinėjęs visas faktines bylos aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl Klaipėdos AVPK viršininko 2014 m. vasario 26 d. įsakymų Nr. 30-TE-187 „Dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo“ ir Nr. 30-TE-190 „Dėl vyresniojo inspektoriaus A. G. atleidimo“ teisėtumo bei pagrįstumo. Pareiškėjas prašė teismo panaikinti minėtus įsakymus ir grąžinti jį į Klaipėdos AVPK (duomenys neskelbtini) pareigas, taip pat priteisti iš atsakovo Klaipėdos AVPK vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo dienos, t. y. nuo 2014 m. vasario 26 d., iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos bei įpareigoti atsakovą įskaityti į vidaus tarnybos stažą dėl neteisėto atleidimo iš pareigų buvusį priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo 2014 m. vasario 26 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Tačiau pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Su tokiu sprendimu pareiškėjas nesutinka ir mano, kad Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 22 d. sprendimas yra neteisėtas bei nepagrįstas, kadangi teismas nevisapusiškai išnagrinėjo bylą ir netinkamai įvertino visumą byloje nustatytų aplinkybių, neatskleidė bylos esmės. Taigi, kaip matyti iš pareiškėjo apeliacinio skundo turinio, šiuo atveju pareiškėjas iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime atliktu įrodymų vertinimu.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu (ABTĮ 136 str.), atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus ir byloje surinktus įrodymus, aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė ir neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis bei jų vertinimu. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priešingai, nei apeliaciniame skunde tvirtina pareiškėjas, išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjo bylą, tinkamai įvertinoje byloje surinktus duomenis bei padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas, kurias patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai ir liudytojų parodymai (I t., b. l. 11–22, 35–38, 46–48, 53, 121, 137–140, 142–163, 171–173, 188–191; II t., b. l. 3–15; Specialios ekspertų komisijos 2014 m. vasario 17 d. posėdžio protokolinės medžiagos, tarnybinio patikrinimo medžiagos ir 2013 m. birželio 6 d. išvados Nr. 30-IS-106 bei priimto sprendimo kopijos – bylos priedai), kuriais abejoti nėra jokio pagrindo. Tuo tarpu pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių minėtus duomenis ir jų pagrindu pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių duomenų, tik abstrakčiai nurodė, kad teismas netinkamai vertino jo argumentus ir byloje nustatytas aplinkybes.

Taigi, apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir pritardamas ginčijamo sprendimo motyvams, jų nebekartoja ir plačiau dėl to nepasisakys. Juolab kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Tuo tarpu pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

Pabrėžtina, kad nagrinėjamoje byloje, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, pagrindiniu pareiškėjo skundo reikalavimu laikytinas reikalavimas dėl Klaipėdos AVPK viršininko 2014 m. vasario 26 d. įsakymo Nr. 30-TE-187 „Dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo“ panaikinimo, to neginčija ir pareiškėjas. Atitinkamai iš minėto Klaipėdos AVPK viršininko 2014 m. vasario 26 d. įsakymo Nr. 30-TE-187 „Dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo“ (I t., b. l.

17) matyti, jog jis priimtas, be kita ko, remiantis Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 20 punktu ir atsižvelgiant į Specialiosios ekspertų komisijos 2014 m. vasario 17 d. posėdžio protokolą Nr. 30-SEK-6. Remiantis Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 20 punktu (redakcija, galiojusi nuo 2013 m. liepos 20 d.), leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba asmens patikimumo pažymėjimas neišduodamas, jeigu asmuo nėra patikimas ir lojalus Lietuvos valstybei, jei tikrinimo metu nustatomos ar per pastaruosius 3 metus buvo nustatytos asmens savybės, kita veikla ar ryšiai, ar kitos su asmeniu susijusios aplinkybės, ar faktai, dėl kurių kyla grėsmė patikėtos įslaptintos informacijos saugumui.

Atitinkamai pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą ir priimdamas skundžiamą sprendimą, be kita ko, vertino Specialiosios ekspertų komisijos posėdžio metu analizuotas ir nustatytas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo asmeninėmis bei dalykinėmis savybėmis, galimu polinkiu nesilaikyti teisės aktų reikalavimų, bei padarė išvadą, kad visuma įrodymų patvirtina, jog nagrinėjamu atveju atsakovas pagrįstai pripažino, kad pareiškėjas yra nepatikimas ir dėl to kyla grėsmė jam patikėtos įslaptintos informacijos saugumui, dėl ko jam ir buvo panaikintas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, kurį panaikinus, pareiškėjas buvo atleistas iš vidaus tarnybos, remiantis Statuto 53 straipsnio 1 dalies 17 punktu.

Teisėjų kolegija, papildomai įvertinusi Specialios ekspertų komisijos nustatytų faktinių aplinkybių pakankamumą priimtam sprendimui pagrįsti, pritaria minėtai pirmosios instancijos teismo išvadai. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad minėtą pirmosios instancijos teismo išvadą iš esmės patvirtina ir teismo posėdžio metu liudytojais apklaustų, dėl atsakomybės už melagingų parodymų gavimą įspėtų, Specialiosios ekspertų komisijos narių parodymai (I t., b. l. 137–140, 171–173), kuriais abejoti šiuo atveju nėra pagrindo.

Be to, kaip matyti iš bylos medžiagos, Klaipėdos AVPK Specialiosios ekspertų komisijos posėdžio metu buvo tiriami duomenys, nurodyti Klaipėdos AVPK Imuniteto skyriaus tyrėjos 2013 m. spalio 16 d. tarnybiniame pranešime, analizuota informacija apie Klaipėdos AVPK atliekamą ikiteisminį tyrimą pareiškėjo atžvilgiu dėl kyšininkavimo, remtasi kita surinkta medžiaga dėl pareiškėjo veiksmų (I t., b. l. 121). Tyrimo apimtį patvirtina Specialios ekspertų komisijos 2014 m. vasario 17 d. posėdžio protokolinės medžiagos kopijos (bylos priedas).

Tuo tarpu, kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, Konstitucinis Teismas 2011 m. liepos 7 d. nutarimu konstatavo, kad valstybės nepasitikėjimą tam tikru asmeniu gali lemti paties to asmens veikla, inter alia padaryti teisės pažeidimai, taip pat to asmens savybės, ryšiai, kitos svarbios aplinkybės. Tačiau tai, kad asmuo nėra laikomas kaltu padarius nusikalstamą veiką, kol jo kaltumas dėl tokios veikos nėra įstatymo nustatyta tvarka įrodytas ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, dar nereiškia, kad asmuo, siekiantis eiti ar einantis pareigas valstybės tarnyboje, susijusias su įslaptintos informacijos naudojimu ar jos apsauga, būtinai yra vertas valstybės pasitikėjimo ir kad įstatymo įgaliotai valstybės institucijai negali kilti tam tikrų abejonių dėl asmens patikimumo ar lojalumo Lietuvos valstybei, kurias sukelia ne nustatytas jo kaltumas padarius nusikalstamą veiką, o tam tikros faktinės aplinkybės, asmens veikla, savybės, reputacija, ryšiai ar kitos reikšmingos aplinkybės, inter alia susijusios su galbūt padaryta nusikalstama veika.

Taigi, atsižvelgus į byloje nustatytų aplinkybių visumą, pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai, jog teismas visiškai neanalizavo minėto Specialios ekspertų komisijos posėdžio protokolo, taip pat nevertino, ar pasitvirtina šio posėdžio protokole nurodytos pareiškėjo asmeninės ir dalykinės savybės bei ar jos kelia grėsmę jam patikėtai įslaptintai informacijai, atmestini kaip nepagrįsti. Tuo tarpu pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad Specialiosios ekspertų komisijos protokolinis nutarimas buvo priimtas tik vieno balso persvara, o jo įforminimas galbūt neatitinka teisės aktų reikalavimų, nagrinėjamu atveju esminės teisinės reikšmės neturi ir savaime nelemia ginčijamų sprendimų objektyvumo bei teisėtumo, todėl nevertinami.

Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, iš esmės teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 22 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Byloje taip pat pateikta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, teikiant valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui, kurioje nurodyta, kad iš viso valstybės naudai priteistina suma yra 228,71 Eur (II t., b. l. 70), tačiau, vadovaujantis ABTĮ 451 straipsnio 1 dalies, 44 straipsnio 6 dalies nuostatomis, šiuo atveju nėra pagrindo spręsti dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo valstybės naudai, nes pareiškėjo skundas atmestas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius