2013-10-02 Nr. AB-5695-3-62-3-00614-2013-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS438-723/2013

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00614-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2013 m. spalio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Stasio Gagio ir Romano Klišausko (pranešėjas) teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo J. D. K. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 25 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. D. K. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Kauno apygardos administraciniame teisme 2013 m. birželio 14 d. buvo gautas pareiškėjo skundas, pasirašytas įgalioto asmens R. H. K., kuriuo prašoma panaikinti Kauno apskrities viršininko administracijos 2009 m. kovo 19 d. sprendimo Nr. 9446 1 punkto dalį, 3 dalį, 5 dalį, 2009 m. kovo 19 d. Kauno apskrities viršininko įsakymo Nr. 02-01-2461 2 punktą, 3 punktą, 4 punktą, Kauno apskrities viršininko 2009 m. sausio 28 d. išvadą Nr. 2335, įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą atkurti pareiškėjui nuosavybės teisę į jo senelio A. K. nuosavybės teise (duomenys neskelbtini), Kaune, turėto 0,34 ha žemės sklypo dalį 0,0518ha, grąžinant natūra 0,17 ha laisvą (neužstatytą) žemę, esančią (duomenys neskelbtini), Kaune (dabartinis adresas Lakūnų pl. 59, Kaune). Pareiškėjas taip pat pateikė prašymą, kuriuo prašoma atnaujinti terminą skundui paduoti dėl 2009 m. kovo 19 d. Kauno apskrities viršininko įsakymo Nr. 02-01-2461, 2009 m. kovo 19 d. Kauno apskrities viršininko administracijos sprendimo Nr. 9446 dalinio panaikinimo bei 2009 m. sausio 28 d. Kauno apskrities viršininko išvados Nr. 2335 panaikinimo.

Pareiškėjas nurodė, kad 2009 m. kovo 19 d. Kauno apskrities viršininko įsakymu Nr. 02-01-2461 ir Kauno apskrities viršininko administracijos 2009 m. kovo 19 d. sprendimu Nr. 9446 pareiškėjui buvo atkurtos nuosavybės teisės į jo senelio A. K. nuosavybės teise (duomenys neskelbtini), Kaune turėto 0,34 ha žemės sklypo dalį – 0,1182 ha, perduodant neatlygintinai nuosavybėn pareiškėjui naujai suformuotą sklypą kitoje vietoje. Už likusius 0,0518 ha buvo parengta 2009 m. sausio 28 d. išvada Nr. 2335, joje nurodant, kad pareiškėjas turi teisę atkurti nuosavybės teises į jo senelio žemės sklypą (duomenys neskelbtini), Kaune, kuris yra priskirtinas valstybės išperkamai žemei, todėl pareiškėjas sutiko gauti žemę kitoje vietoje – Kauno apskrityje, Kėdainių raj., Krakių seniūnijoje. Pareiškėjo teigimu, apskrities viršininko administracija jį apgavo, nuslėpdama faktą, kad jo senelio žemės sklypas Lakūnų pl.2, Kaune yra laisvas ir jame gali būti atkurtos nuosavybės teisės. Taip pat institucija įrašė į skundžiamus administracinius aktus tikrovės neatitinkančią informaciją apie tai, kad žemės sklypas (duomenys neskelbtini) , Kaune yra valstybės išperkama žemė ir negali būti grąžintina pareiškėjui. Pareiškėjas 2013 m. kovo mėnesį sužinojo iš pusbrolio, kad pastarajam buvo atkurtos nuosavybės teisės į greta sklypo (duomenys neskelbtini), Kaune esančio žemės sklypo dalį. Pareiškėjas nurodė, jog Kauno apskrities viršininko administracija pasiliko jo seneliui priklausantį žemės sklypą, kuris visais atžvilgiais yra geresnis. Pareiškėjas nurodė, jog neturi žinių dėl nurodyto sklypo priklausymo valstybės išperkamai žemei, tačiau laiko, kad jo išdėstytos priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą atnaujinti skundo padavimo terminą.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 25 d. sprendimu neatnaujino pareiškėjo skundo padavimo termino, o pareiškėjo J. D. K. skundą atsisakė priimti.

Teismas konstatavo, jog pareiškėjas siekia nuginčyti nuosavybės teisių atkūrimo sprendimus, kuriais buvo atkurtos jam nuosavybės teisės į jo senelio A. K. turėtą žemę. Minėti administraciniai aktai priimti 2009 metais. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnis numato, kad sprendimai dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo gali būti apskųsti teismui per 30 dienų nuo šių sprendimų įteikimo piliečiams dienos. ABTĮ 34 straipsnio 1 dalis nustato, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 1-7 punktuose. Teismas pažymėjo, kad svarbiomis termino apeliaciniam skundui paduoti praleidimo priežastimis laikytinos objektyvios, nuo asmens valios nepriklausančios aplinkybės, apribojusios jo galimybes efektyviai pasinaudoti teisminės gynybos teise. Tuo tarpu tai, ar įstatymo nustatytas terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, teismas turi nustatyti kiekvienu konkrečiu atveju ir, vertindamas bylai reikšmingų aplinkybių visumą, vadovautis teisingumo ir protingumo kriterijais (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-553/2010).

Pirmosios instancijos teismas akcentavo, jog pareiškėjas ginčija Kauno apskrities viršininko 2009 m. kovo 19 d. įsakymą Nr. 02-01-2461 dėl nuosavybės teisių atkūrimo, 2009 m. kovo 19 d. Kauno apskrities sprendimą Nr. 9446 ir 2009 m. sausio 28 d. išvadą Nr. 2335. Kaip konstatavo pirmosios instancijos teismas, skunde pareiškėjas nenurodė tikslios datos, kada jam tapo žinoma apie skundžiamus sprendimus ir Išvadą, tačiau iš skundo aplinkybių spręstina, jog apie jų turinį pareiškėjui tapo žinoma tuoj po jų priėmimo, t.y. 2009 metais. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, pareiškėjas svarbiomis priežastimis įvardijo tai, jog buvo suklaidintas, apgautas nuosavybės teises atkuriančios institucijų darbuotojų, nes nuo jo buvo nuslėpta informacija, kad seneliui priklausęs žemės sklypas, į kurį pretendavo atkurti nuosavybės teises natūra (duomenys neskelbtini) (dabartinis adresas (duomenys neskelbtini), Kaune) yra valstybės išperkama žemė, šis suklaidinimas paveikė jo valią ir todėl jis sutiko, kad nuosavybės teisės būtų atkurtos, suteikiant lygiavertį 0,1182 ha žemės sklypą kitoje vietoje, kuris ir buvo suteiktas ginčijamais sprendimais.

Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog pareiškėjas skunde nurodė, jog 2013 m. kovo 8 d. iš VĮ Registrų centro pažymos sužinojo, kad žemės sklypas (duomenys neskelbtini), Kaune, yra laisvas, nes nuosavybės teisės niekam neatkurtos, valstybės reikmėms jis taip pat nenaudojamas, taigi, remiantis jo paties tvirtinimu, apie pažeistas teises pareiškėjui vėliausiai tapo žinoma 2013 m. kovo 8 d., tačiau į teismą kreipėsi tik 2013 m. birželio 14 d., t. y. žymiai praleidęs terminą nuo, jo teigimu, sužinojimo apie teisių pažeidimus dienos. Pirmosios instancijos teismas taip pat akcentavo, jog iš pateiktų teismui duomenų matyti, jog pareiškėjas savo teises gina per atstovus. Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog 2013 m. kovo 18 d. notaro išduotu įgaliojimu jis įgaliojęs atstovauti dėl nuosavybės teisių, dėl žemės grąžinimo tiek teisme, tiek kitose institucijose įgaliotą asmenį R. H. K. , minėtu įgaliojimu suteikta teisė įgaliotam asmeniui atlikti atstovaujamojo vardu visus veiksmus, tame tarpe už jį rašyti pareiškimus, prašymus, juos pasirašyti, sudaryti sutartis ir kt. Teisės doktrinoje ir teismų praktikoje galioja principas, kad asmuo, veikiantis per atstovą, veikia pats (lot. – qui fact per alium facit per se), todėl aptartų aplinkybių pagrindu darytina išvada, jog pareiškėjas turėdamas įgaliotą atstovą turėjo galimybę ginti savo pažeistas teises per atstovą. Teismo vertinimu, kaip matyti iš bylos duomenų, pareiškėjo įgaliotinė H. K. 2013 m. balandžio 19 d. kreipėsi pareiškėjo vardu į Nacionalinę žemės tarnybą, 2013 m. gegužės 29 d. prašymą minėtai institucijai pateikė jo advokatė, su kuria buvo sudaryta teisinių paslaugų sutartis pareiškėjo įgaliotinės H. K. iniciatyva.

Kaip akcentavo pirmosios instancijos teismas, šiuose prašymuose iš esmės išdėstyti skunde teismui nurodomi pareiškėjo teisių pažeidimai, jais prašoma pakeisti nuosavybės teisės atkūrimo būdą. Tačiau įstatymas nenumato ikiteisminės tvarkos nuosavybės teisių atkūrimo sprendimų apskundimui, minėti sprendimui turi būti skundžiami tiesiogiai teismui per 30 dienų nuo šių sprendimų įteikimo piliečiams dienos (Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog kiekvienas asmuo pats ar per savo atstovus gali pasirinkti savo pažeistų teisių ar įstatymo saugomų interesų gynimo būdą, todėl jo pasirinktų atstovų kreipiantis į institucijas, o ne į teismą yra subjektyvaus pobūdžio ir negali būti pripažinta objektyvia, nuo pareiškėjo (jo atstovų) valios nepriklausančia aplinkybe, dėl kurios nebuvo galimybės laiku pateikti skundą teismui. Kreipimasis į kitas institucijas, o ne į teismą, siekiant apginti pažeistas teises, teismo praktikoje nėra pripažįstamas svarbiomis aplinkybėmis, sudarančiomis pagrindą atnaujinti terminą kreiptis į teismą, nes yra sąlygotas ne objektyvių priežasčių, o tam tikro gynybos būdo pasirinkimo, kurį apsprendžia subjektyvūs kriterijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS520-106/2013, 2013 m. gegužės 8 d. nutartis Nr. AS858-449/2013).

Pirmosios instancijos teismas papildomai pabrėžė, jog Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio nuostata be kita ko suponuoja išvadą, kad teisė pasinaudoti teismine gynyba yra ribojama laiko atžvilgiu, todėl asmuo, kurio teises įtakoja administracinis aktas, sužinojęs apie tokio akto priėmimą ir siekdamas realizuoti teisę ginčyti administracinį aktą, jis turi būti apdairus ir veikti operatyviai. Kaip ne kartą yra išaiškinęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir ABTĮ 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, nes ji yra neatsiejamai susijusi su asmens pareiga įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, vienas iš kurių yra kreipimasis į teismą įstatymo numatytu terminu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje bylose Nr. AS525-575/2010 ir byloje AS858-403/2012). Nustatytais terminais yra siekiama užtikrinti teisinių santykių stabilumą, kitos teisinio santykio šalies teisinės padėties apibrėžtumą. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog pareiškėjas neįrodė objektyvių nuo jo valios nepriklausančių svarbių priežasčių, sutrukdžiusių skundą pateikti laiku, todėl nėra pagrindo praleistą terminą atnaujinti. Esant minėtoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundo padavimo termino neatnaujino ir skundą dėl Kauno apskrities viršininko 2009 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 02-01-2461, Kauno apskrities viršininko administracijos 2009 m. kovo 19 d. sprendimo Nr. 9446 dalinio panaikinimo atsisakė priimti (ABTĮ 37 str. 2 d. 8 p.). Atsisakęs priimti skundą dėl aukščiau nurodytų sprendimų panaikinimo, pirmosios instancijos teismas taip pat atsisakė priimti išvestinio pobūdžio reikalavimą dėl įpareigojimo atkurti nuosavybės teises natūra.

Pirmosios instancijos teismas nurodė ir tai, jog nuosavybės teisių į žemę atkūrimo procedūra pagal piliečių prašymus užbaigiama nuosavybės teises atkuriančiai institucijai priėmus sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, kuris sukelia teisines pasekmes ir gali būti skundžiamas teismui (Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turto atkūrimo įstatymo 18-19 str., Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ 100 p.). Nuosavybės teises atkuriančių institucijų išvados, kuriomis pripažįstama asmens teisė atkurti nuosavybės teisę, yra tarpiniai procedūriniai dokumentai, nenustatantys jokių privalomų nurodymų, nesukeliantys tiesioginių pasekmių, nes nuosavybės teisių atkūrimas realizuojamas ir nuosavybės teisių atkūrimo procedūroje nustatytų faktinių aplinkybių, iš kurių teisinio santykio subjektams kyla teisės ir pareigos, teisinis kvalifikavimas baigiamas tik priėmus sprendimą, tai yra konstatavęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išnagrinėtose bylose (pvz., 2011 m. vasario 24 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr.A442-229/2011, 2011 m. spalio 10 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr.A858-2232/2011). Pirmosios instancijos teismo vertinimu, kadangi prašoma panaikinti Kauno apskrities viršininko 2009 m. sausio 28 d. išvada Nr. 2335 nėra administracinis aktas, kuris gali būti skundžiamas administraciniam teismui, todėl skundas dėl šio reikalavimo taip pat atsisakytinas priimti, tik kitu, ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu (kaip nenagrinėtinas teismų). Atsisakęs priimti pareiškėjo skundą, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių nesprendė.

III. Atskiruoju skundu pareiškėjas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo 2013 m. birželio 25 d. nutartį ir atnaujinti skundo padavimo terminą bei pareiškėjo skundo priėmimo klausimą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismas be pagrindo pripažino, kad pareiškėjui skundo padavimo terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo sužinojimo apie ginčijamus administracinius aktus. Pareiškėjo nuomone, skundo padavimas sietinas su aplinkybėmis, kuomet jis pradėjo įtarti (bet tiksliai nežino), kad jo teisės pasirenkant nuosavybės teisių atkūrimo į žemę būdą buvo pažeistos.

2. Pareiškėjas pažymi, jog savo skunde nurodė, kad 2013 m. balandžio 23 d. pareiškimu grąžino atsakovui 2009 m. sausio 28 d. išvadą Nr. 2335, prašydamas toje dalyje atkurti nuosavybės teises į jo senelio žemę natūra turėtoje vietoje, nes laiko (bet tiksliai nežino), kad ši žemė nėra valstybės išperkama. Į šį pareiškėjo prašymą atsakovas atsakė, kad keisti nuosavybės teisės atkūrimo būdą yra vėlu. Anot pareiškėjo, jis tuo pačiu pagrindu, t. y. dėl to, kad buvo atsakovo apgautas, apskundė ir šį atsakovo veiksmą. Pareiškėjo nuomone, jei teismas laikė, kad skundo reikalavimas suformuluotas neteisingai ir jog galimai reikėjo skųsti ne išvadą, o atitinkamus atsakovo veiksmus (neveikimą), galėjo suteikti terminą skundo trūkumams pašalinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Iš bylos medžiagos matyti, jog pareiškėjas kreipėsi į pirmosios instancijos teismą su skundu, kurio pagrindiniai reikalavimai buvo panaikinti Kauno apskrities viršininko administracijos 2009 m. kovo 19 d. sprendimo Nr. 9446 1 punkto dalį, 3 dalį, 5 dalį, 2009 m. kovo 19 d. Kauno apskrities viršininko įsakymo Nr. 02-01-2461 2 punktą, 3 punktą, 4 punktą, t. y. panaikinti administracinius aktus, kuriais buvo išspręstas klausimas dėl pareiškėjo nuosavybės teisių į jo senelio A. K. nuosavybės teise (duomenys neskelbtini), Kaune, turėto 0,34 ha žemės sklypo dalį atkūrimo.

Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnis (1997 m. liepos 1 d. įstatymo Nr. VIII-359 redakcija) numato, jog įgaliotų institucijų sprendimai dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo gali būti apskųsti teismui per 30 dienų nuo šių sprendimų įteikimo piliečiams dienos. Byloje iš esmės nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjas apie nurodytų sprendimų turinį sužinojo dar 2009 m. (šios aplinkybės neginčija ir pareiškėjas). Tačiau, pareiškėjo vertinimu, pasinaudoti teise į teisminę gynybą jam sukliudė atsakovo veiksmai (neveikimas), t. y. suklaidinimas dėl žemės sklypo, į kurį pareiškėjas pretendavo atkurti nuosavybės teises natūra, statuso (šio sklypo priskyrimo valstybės išperkamai žemei). Kita vertus, kaip patvirtina byloje surinkti įrodymai, duomenys apie ginčo žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Kaune, statusą pareiškėjui buvo pateikti jau 2013 m. kovo mėn. (b. l. 14), tačiau nepaisant šios aplinkybės pareiškėjas skundą pirmosios instancijos teismui pateikė tik 2013 m. birželio 14 d. (b. l. 2–6). Šiuo aspektu pažymėtina, jog, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtintomis nuostatomis dėl skundų (prašymų) administraciniam teismui padavimo terminų, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos.

Kaip ne kartą yra išaiškinęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir ABTĮ 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, nes ji yra neatsiejamai susijusi su asmens pareiga įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, vienas iš kurių yra kreipimasis į teismą įstatymo numatytu terminu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. AS525-575/2010 ir Nr. AS858-403/2012). Įstatymo nustatytais terminais yra siekiama užtikrinti teisinių santykių stabilumą, kitos teisinio santykio šalies teisinės padėties apibrėžtumą. Todėl svarbiomis termino skundui paduoti praleidimo priežastimis teismų praktikoje pripažįstamos tik objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausančios aplinkybės, apribojusios galimybes efektyviai pasinaudoti teisminės gynybos teise (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS8–242/2005).

Teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamu atveju nei skunde pirmosios instancijos teismui, nei atskirajame skunde pareiškėjas nepateikė duomenų apie objektyvių, nuo jo valios nepriklausančių svarbių priežasčių, sutrukdžiusių skundą pateikti laiku, egzistavimą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai konstatavo, jog pareiškėjas yra praleidęs terminus skundui paduoti ir nėra pagrindų šiuos praleistus terminus atnaujinti.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo 2013 m. birželio 25 d. nutartis paliekama galioti nepakeista.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo J. D. K. atskirąjį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 25 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys Artūras Drigotas

Romanas Klišauskas