2013-06-10 Nr. AB-2331-3-61-3-01582-2012-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A520-950/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01582-2012-4

Procesinio sprendimo kategorija 12.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. birželio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų S. M., I. J., G. L. ir R. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų S. M., I. J., G. L. ir R. M. skundą atsakovams valstybės įmonei Registrų centrui ir valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims K. Š. ir V. U. dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjai S. M., I. J., G. L. ir R. M. (toliau – ir pareiškėjai) skundu prašė panaikinti valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro Vilniaus filialo 2012 m. balandžio 3 d. sprendimą Nr. IN(12.5.1.15.)-10352, Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2012 m. gegužės 23 d. sprendimą Nr. 143 ir nekilnojamojo turto registro įrašą Nr. (duomenys neskelbtini) apie M. Š. priklausantį nekilnojamąjį turtą, susidedantį iš pastato–gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastato–kiemo rūsio (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir kitų statinių (inžinerinių) – šulinio (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini).

Skunde pareiškėjai paaiškino, kad apie M. Š. iki mirties priklausiusį nekilnojamąjį turtą sužinojo iš Vilniaus rajono apylinkės teismo gavę K. Š. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo. Pareiškėjų manymu, nekilnojamasis turtas, susidedantis iš pastato–gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastato–kiemo rūsio (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir kitų statinių (inžinerinių) – šulinio (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), yra projektuojamame grąžinti natūra žemės sklype, kuris iki 1940 metų nacionalizacijos nuosavybės teise priklausė pareiškėjų seneliui A. M. (A. M.) pagal 2011 m. rugsėjo 9 d. UAB „Geodeziniai projektai“ žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektą M 1:500. Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Rukainių seniūnijos 2007 m. birželio 12 d. pažymoje Nr. 17P-167 yra duomenų apie L. M. iki mirties nuosavybės teise priklausiusį turtą, t. y. gyvenamąjį namą, ūkio pastatus ir kiemo statinius, kuriuos pareiškėjai paveldėjo. Visi jie yra viename žemės sklype. Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Rukainių seniūnijos 2012 m. sausio 26 d. pažymoje Nr. 17P-6 apie M. Š. iki mirties priklausiusį nekilnojamąjį turtą (gyvenamąjį namą, priestatą, ūkio pastatus) nurodyta, kad jie taip pat yra tame pačiame žemės sklype, kaip ir pareiškėjų pastatai, todėl VĮ Registrų centro Vilniaus filialas privalėjo pranešti pareiškėjams apie atliktus veiksmus. Nurodė, jog pagal turinį yra dvi skirtingos Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Rukainių seniūnijos pažymos apie M. Š. iki mirties priklausiusį nekilnojamąjį turtą: Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Rukainių seniūnijos 2011 m. gruodžio 1 d. pažyma Nr. 17P-115, kurioje yra duomenų apie gyvenamąjį namą, ūkio pastatus bei kiemo statinius, esančius (duomenys neskelbtini), ir Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Rukainių seniūnijos 2012 m. sausio 26 d. pažyma Nr. 17P-6, kurioje yra duomenų apie gyvenamąjį namą, priestatą, ūkio pastatus, esančius (duomenys neskelbtini). Teigė, jog pagal Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Rukainių seniūnijos 2002 m. liepos 23 d. raštą Nr. 690 Šalkovskių šeima iš pareiškėjų senelio A. M., kuris mirė 1940 metais, nusipirko gyvenamąjį namą.

Nurodė, jog Lietuvos centrinis valstybės archyvas 2011 m. gruodžio 12 d. raštu Nr. R4-2042 informavo, kad dokumentų apie M. Š. (duomenys neskelbtini) turėtą nekilnojamąjį turtą archyve saugomuose fonduose nerasta. Tai reiškia, kad A. M. nebuvo perleidęs Šalkovskių šeimai jokio nekilnojamojo turto. Pažymėjo, jog, nors Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Rukainių seniūnijos 2012 m. sausio 26 d. pažymoje Nr. 17P-6 yra duomenų apie gyvenamąjį namą, priestatą, ūkio pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), tačiau pridedamuose dokumentuose duomenų apie turėtus ūkinius pastatus bei inžinerinius statinius (šulinį) nėra. Teigė, jog M. Š. daiktinės teisės į pastatą–kiemo rūsį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kitus statinius (inžinerinius) – šulinį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) buvo įregistruotos be teisinio pagrindo, nes M. Š. mirė 1981 metais, o jos vardu įteisinamas pastatas–kiemo rūsys (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) buvo pradėtas statyti 1987 metais.

Atsakovas valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialas atsiliepimu į skundą su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad tiek ginčo statinių ir M. Š. nuosavybės teisės į juos įregistravimo nekilnojamojo turto registre metu, tiek šiuo metu po ginčo statiniais žemės sklypas nesuformuotas ir neįregistruotas nekilnojamojo turto registre. Nesutiko su pareiškėjų argumentu, kad ginčo statiniai yra suformuotame 4 176 kv. m ploto žemės sklype ir priklauso jiems, nes pareiškėjų pateiktas 4 176 kv. m žemės sklypo planas nėra patikrintas ir suderintas Nacionalinėje žemės tarnyboje, todėl šio žemės sklypo formavimo, nuosavybės teisės ir žemės sklypo atkūrimo grąžinimo procedūra nėra baigta ir ginčo statiniai nėra įregistruoti žemės sklype. Be to, pareiškėjai nėra pateikę jokių dokumentų, patvirtinančių jų nuosavybės teisę į ginčo statinius. Pareiškėjų nuosavybės teisė į kitus statinius, esančius (duomenys neskelbtini), įregistruota 2007 m. rugpjūčio 3 d. paveldėjimo teisės liudijimo, reg. Nr. 1-5597, ir 2007 m. rugpjūčio 3 d. paveldėjimo teisės liudijimo, reg. Nr. 1-5598, pagrindu po L. M. mirties. L. M. nuosavybės teisė nekilnojamojo turto registre buvo įregistruota remiantis Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Rukainių seniūnijos pažyma. Nurodė, kad duomenų apie tai, kam nuosavybės teise priklauso žemės sklypas, ant kurio stovi ginčo pastatai, nekilnojamojo turto registre nėra, todėl pareiškėjai neturi teisės ginčyti M. Š. nuosavybės teisės į ginčo statinius įregistravimą nekilnojamojo turto registre. Pažymėjo, jog pareiškėjai neginčija Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Rukainių seniūnijos 2012 m. sausio 26 d. pažymos Nr. 17P-6 pagrįstumo. Jie nepateikė dokumentų, patvirtinančių M. Š. nuosavybės teisės į ginčo statinius pasibaigimą, nuosavybės teisės turėtojo pasikeitimą ar šių statinių žuvimą (išnykimą), todėl tenkinti jų prašymo panaikinti nekilnojamojo turto registro įrašą Nr. (duomenys neskelbtini) apie M. Š. priklausantį nekilnojamąjį turtą nebuvo pagrindo.

Atsakovas valstybės įmonė Registrų centras atsiliepimu į skundą su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą paaiškino, kad skirtingo turinio dokumentai, t. y. Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Rukainių seniūnijos pažymos apie įrašus ūkinėse knygose, nesuteikia teisės nekilnojamojo turto registro tvarkytojui spręsti klausimo dėl pastatų priklausomybės ir atitinkamai savo iniciatyva priimti sprendimą pakoreguoti nekilnojamojo turto registro įrašus apie daiktinės teisės turėtoją, nesant dokumento, patvirtinančio 2012 m. sausio 26 d. seniūnijos pažymos Nr. I7P-6 pagrindu įregistruotos M. Š. daiktinės teisės pasibaigimą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimu atmetė pareiškėjų skundą.

Teismas, remdamasis nekilnojamojo turto registro duomenimis, nustatė, kad ginčo statinių ir M. Š. nuosavybės teisės į juos įregistravimo nekilnojamojo turto registre metu bei šiuo metu po šiais statiniais žemės sklypas nesuformuotas ir neįregistruotas nekilnojamojo turto registre, todėl nesutiko su pareiškėjų argumentu, kad ginčo statiniai yra suformuotame 4 176 kv. m ploto žemės sklype ir jiems priklauso. Pažymėjo, jog pareiškėjų kartu su 2012 m. kovo 23 d. prašymu Vilniaus filialui pateiktas 4 176 kv. m žemės sklypo planas nėra patikrintas ir suderintas Nacionalinėje žemės tarnyboje (teritoriniame padalinyje), žemės sklypo atkūrimo grąžinimo procedūra nėra baigta. Be to, pareiškėjai nėra pateikę jokių dokumentų, patvirtinančių jų nuosavybės teisę į ginčo statinius. Pareiškėjų nuosavybės teisė į kitus statinius, esančius (duomenys neskelbtini), įregistruota 2007 m. rugpjūčio 3 d. paveldėjimo teisės liudijimo, reg. Nr. 1-5597, ir 2007 m. rugpjūčio 3 d. paveldėjimo teisės liudijimo, reg. Nr. 1-5598, pagrindu po L. M. mirties. Pastarosios nuosavybės teisė nekilnojamojo turto registre buvo įregistruota Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Rukainių seniūnijos 2007 m. birželio 12 d. pažymos Nr. 17P-167 pagrindu. Teismas nustatė, jog duomenų apie tai, kam nuosavybės teise priklauso žemės sklypas, ant kurio stovi ginčo pastatai, nekilnojamojo turto registre nebuvo ir nėra, o tai reiškia, kad nėra teisinių prielaidų konstatuoti ne tik pareiškėjų suinteresuotumą ginčo statinių įregistravimu, bet ir pareiškėjų teisę ginčyti trečiojo asmens M. Š. nuosavybės teisės į ginčo statinius įregistravimą nekilnojamojo turto registre, todėl sprendė, jog pareiškėjai nepagrįstai teigia, kad Vilniaus filialas įregistruodamas nekilnojamojo turto registre M. Š. nuosavybės teisę į ginčo statinius privalėjo pranešti pareiškėjams kaip suinteresuotiems asmenims.

Rėmėsi Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo (toliau – ir Nekilnojamojo turto registro įstatymas) 16 straipsnio 1 dalimi, 23 straipsnio 1 dalimi ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 1129 patvirtintų Nekilnojamojo turto registro nuostatų (toliau – ir Nekilnojamojo turto registro nuostatai) 19, 35, 36 punktais. Atsižvelgęs į Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnio nuostatą, darė išvadą, kad duomenys apie daiktinės teisės turėtoją gali būti pakeisti kitais duomenimis tik tuo atveju, kai yra pateikiami nauji įstatymų nustatyti dokumentai apie daiktinės teisės pasibaigimą (daiktinės teisės turėtojo netekimą savo daiktinės teisės, šios teisės perleidimą kitam asmeniui).

Teismas vadovavosi Nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 straipsnio 1 punktu. Nustatė, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjai nėra ginčo objekto (nekilnojamųjų daiktų – statinių) daiktinės teisės turėtojai, todėl nėra tinkamas subjektas paduoti prašymą išregistruoti šį nekilnojamąjį daiktą pagal Nekilnojamojo turto registro nuostatų 19 punktą. Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui nesuteikta teisė ginti pareiškėjų nurodomas pažeistas teises ir teisėtus interesus, t. y. panaikinti M. Š. nuosavybės teises į nekilnojamąjį daiktą. Nurodė Nekilnojamojo turto registro nuostatų 9 punktą.

Rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Konstatavo, jog ginčas dėl M. Š. nuosavybės teisių į nekilnojamąjį daiktą panaikinimo, teisinės registracijos panaikinimo tuo pagrindu, kad neteisėtai, t. y. nesant teisėto pagrindo, M. Š. įgijo nuosavybės teisę į ginčo nekilnojamąjį turtą ir nebuvo teisėto pagrindo įregistruoti nuosavybės teisę šio asmens vardu, teismingas bendrosios kompetencijos teismui.

Teismas darė išvadą, kad atsakovai tinkamai įvertino ir taikė norminius teisės aktus, todėl Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2012 m. gegužės 23 d. sprendimas Nr. 143 ir VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2012 m. balandžio 3 d. sprendimas Nr. IN(12.5.1.15.)-10352 yra teisėti ir pagrįsti.

III. Pareiškėjai S. M., I. J., G. L. ir R. M. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti pareiškėjų skundą.

Apeliaciniame skunde nurodoma, jog trečiasis suinteresuotas asmuo K. Š. neteisėtais veiksmais siekia užvaldyti nekilnojamąjį turtą be teisinio pagrindo. Pareiškėjai teigia, jog šią aplinkybę atskleidžia byloje surinkti įrodymai bei tai atsispindi sprendimo motyvuojamoje dalyje, pažymėdami tai, kad VĮ Registrų centro Vilniaus filialas 2012 m. kovo 7 d. sprendimu Nr. KS-1586 atsisakė įregistruoti ūkinį pastatą (311/m – unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), nes 2011 m. gruodžio 29 d. kadastrinių matavimų metu šis pastatas pateko į žemės sklypą (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), nuosavybės teise priklausantį M. D. (M. D.), kurio sutikimas dėl šio pastato įregistravimo nekilnojamojo turto registre nepateiktas. Vėlesnių, t. y. 2012 m. balandžio 2 d., atliktų kadastrinių matavimų metu užfiksuota, jog ūkinis pastatas (311/m – unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) sunaikintas. Remiasi Nekilnojamojo turto registro nuostatų 35 punktu. Teigia, kad neįregistravus trečiajam suinteresuotam asmeniui nuosavybės teisės į ūkinį pastatą (311/m – unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) jis negalėjo būti sunaikintas vien dėl to, kad šis asmuo nebuvo nekilnojamojo daikto savininkas.

Teigia, jog byloje nėra pateikta nei vieno dokumento, patvirtinančio trečiojo suinteresuoto asmens nekilnojamojo turto sudėtį, išskyrus 2011 m. gruodžio 1 d. Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Rukainių seniūnijos pažymą Nr. 17P-115 ir 2012 m. sausio 26 d. pažymą Nr. 17P-6. Pažymi, jog atsakovo pateiktuose dokumentuose, gautuose iš archyvo, nėra domenų apie tai, kad trečiajam asmeniui priklausytų priestatas, ūkio pastatai bei kiemo statiniai. Mano, jog sprendime teismas teisingai pažymėjo, kad nuosavybės teisės atsiradimo ar pasibaigimo pagrindas yra ne teisinės registracijos faktas, o įstatyme nustatyta aplinkybė (sandoris, įvykis, aktas ir kt.), su kuria siejamas civilinių teisinių santykių atsiradimas ar pasibaigimas. Nurodo, jog pažymos buvo išduotos vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. kovo 3 d. nutarimo Nr. 278 „Dėl dokumentų, teiktinų Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui registruojant senus statinius, įsigytus ar pastatytus iki 1991 m. liepos 25 d., sąrašo patvirtinimo“ nuostatomis. Daro išvadą, kad pareiškėjų senelis nebuvo perleidęs Šalkovskių šeimai jokio nekilnojamojo turto. Teigia, jog bylos nagrinėjimo metu trečiasis asmuo iškėlė versiją, kad velionės vardu įregistruoti pastatai buvo pastatyti jo tėvo N. Š., bet byloje nėra nei vieno tai patvirtinančio dokumento.

Paaiškina, jog iki skundžiamų veiksmų atlikimo pareiškėjai laikė visą turtą, nurodytą 2011 m. rugsėjo 9 d. UAB „Geodeziniai projektai“ parengtame žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projekte M 1:500, kuriame suformuotas 4 176 kv. m ploto grąžintinas žemės sklypas su jame esančiais pastatais, dėl kurių priklausomybės nekilo abejonių, kaip priklausantį pareiškėjų šeimos nariams. Remiasi Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies 2 punktu, Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 3 straipsniu. Mano, kad tuo išreiškiamas viešasis interesas, jog žemės reforma būtų vykdoma pagal teisės aktų nustatytus reikalavimus, kad būtų derinami visų suinteresuotų asmenų interesai. Kaip pagrindą, patvirtinantį pareiškėjų teisę kreiptis į teimą, nurodo ir Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Rukainių seniūnijos 2007 m. birželio 12 d. pažymą Nr. 17P-167.

Atsakovas valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs byloje surinktus įrodymus, pagrįstai konstatavo, kad nekilnojamojo turto registro tvarkytojas, pateiktų dokumentų (kadastro duomenų bylos, Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Rukainių seniūnijos 2012 m. sausio 26 d. pažymos Nr. 17P-6, Vilniaus apskrities archyvo 2011 m. gruodžio 5 d. ūkinių knygų išrašų ir kt.) pagrindu įregistravęs K. Š. nuosavybės teises būtent atliko teisės aktais nustatytą funkciją – užtikrino nekilnojamojo turto registro duomenų teisingumą, kad jame padaryti įrašai atitiktų dokumentus, kurių pagrindu duomenys buvo įrašyti. Teigia, jog apeliantų apeliaciniame skunde nurodomas jų vidinis įsitikinimas neparemtas jokiais įrodymais, kad jie visą laiką buvo ir yra tiek ginčo pastatų, tiek žemės sklypo po jais savininkai. Teismas teisingai pažymėjo, kad pareiškėjams nesuteikta teisė teikti prašymo dėl kitų asmenų nuosavybės teisių išregistravimo.

Pažymi, jog apeliaciniame skunde pateikiama nuomonė, kad žemė, esanti po K. Š. nuosavybės teise įregistruotais pastatais, priskirtina laisvo valstybinio žemės fondo žemei, todėl turėtų būti sugrąžinta natūra pareiškėjams, ir tai suteikia teisę jiems kreiptis į nekilnojamojo turto registro tvarkytoją dėl trečiojo asmens nuosavybės teisių išregistravimo, yra tik apeliantų neteisinga, subjektyvi, teisės aktais nepagrįsta pozicija. Kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, skunde, taip pat ir apeliaciniame skunde apeliantai nenurodo konkrečių teisės aktų nuostatų, kurios nustato teisę ar pareigą nekilnojamojo turto registro tvarkytojui panaikinti teisinę registraciją pagal jų prašymą. Pabrėžia, kad nagrinėtos administracinės bylos dalykas buvo ne trečiojo asmens K. Š. veiksmai, o atsakovų priimti sprendimai. Nekilnojamojo turto registratorius nesprendžia ginčų tarp suinteresuotų asmenų dėl pačios daiktinės teisės ar jos turinio.

Trečiasis suinteresuotas asmuo K. Š. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime teigia, jog visiškai nepagrįstas apeliantų teiginys, kad K. Š. neteisėtais veiksmais siekia užvaldyti nekilnojamąjį turtą be teisinio pagrindo. Nurodo, jog 2012 m. kovo 7 d. pateikė VĮ Registrų centro Vilniaus filialui prašymą bei dokumentus, kurių pagrindu buvo įregistruota M. Š. nuosavybės teisė į nekilnojamuosius daiktus, esančius (duomenys neskelbtini). Teigia, jog 2012 m. balandžio 3 d. VĮ Registrų centro Vilniaus filialo sprendimas Nr. IN(12.5.1.15.)-10352, 2012 m. gegužės 23 d. Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos sprendimas Nr. 143 ir nekilnojamojo turto registro įrašas Nr. (duomenys neskelbtini) apie M. Š. priklausantį nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), yra teisėti ir pagrįsti.

Nesutinka su apeliantų argumentu, kad M. Š. vardu įregistruoti nekilnojamojo turto objektai yra projektuojamame grąžinti natūra žemės sklype, kuris iki 1940 metų nacionalizacijos priklausė apeliantų seneliui A. M.. Pažymi, kad apeliantų pateiktas 2011 m. rugsėjo 9 d. UAB „Geodeziniai projektai“ žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektas neturi jokios įrodomosios galios ir negali būti laikomas įrodymu šioje byloje, nes nepasirašytas jo rengėjo, nepatikrintas, projektas nėra suderintas su Nacionaline žemės tarnyba, žemės sklypas nesuformuotas ir neįregistruotas nekilnojamojo turto registre. Duomenų apie nuosavybės teisių atkūrimą nėra. Nesutinka su apeliantų argumentu, kad ginčo statiniai yra suformuotame 4 176 kv. m ploto žemės sklype ir jiems priklauso, teigia, jog nėra teisinių prielaidų konstatuoti ne tik apeliantų suinteresuotumą ginčo statinių įregistravimu, bet ir apeliantų teisę ginčyti trečiojo asmens M. Š. nuosavybės teisės į ginčo statinius įregistravimą nekilnojamojo turto registre.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas netenkintinas.

Nagrinėjamos bylos esminis dalykas – atsakovo VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2012 m. balandžio 3 d. sprendimo Nr. IN(12.5.1.15.)-10352, kuriuo netenkintas pareiškėjų prašymas panaikinti nekilnojamojo turto registre 2012 m. kovo 8 d. atliktus įrašus apie M. Š. nuosavybės teisę priklausiusį nekilnojamąjį turtą: gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kiemo rūsį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), šulinį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančių (duomenys neskelbtini), teisėtumas ir pagrįstumas.

Byloje nustatyta, kad trečiasis suinteresuotas asmuo K. Š. 2012 m. kovo 7 d. pateikė VĮ Registrų centro Vilniaus filialui prašymą įregistruoti minėtus nekilnojamuosius daiktus bei nekilnojamąjį daiktą – ūkinį pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini), ir jo motinos M. Š., mirusios 1981 m. rugpjūčio 14 d., nuosavybės teisę į juos. Kartu su prašymu buvo pateikti šie dokumentai: prašomų įregistruoti nekilnojamųjų daiktų kadastro duomenų byla, Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Rukainių seniūnijos 2012 m. sausio 26 d. pažyma Nr. 17P-6 apie pastatų priklausomybę, Vilniaus rajono 2-ojo notarų biuro notarės raštas Nr. 0028 dėl K. Š. kreipimosi priimti M. Š. palikimą, Vilniaus apskrities archyvo 2011 m. gruodžio 5 d. ūkinių knygų išrašai. VĮ Registrų centro Vilniaus filialas 2012 m. kovo 8 d. įregistravo nekilnojamojo turto registre (įrašas Nr. (duomenys neskelbtini)) gyvenamąjį namą (lAl/m - unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kurio statybos metai – 1937, kiemo rūsį (211/b - unikalus Nr. 4400-2277-4318), kurio statybos metai – 1987, šulinį (k - unikalus Nr. 4400-2277-4350), kurio statybos metai – 1937 (t. I, b. l. 27-28). Nekilnojamojo turto registre nurodyta, kad šių pastatų savininkė M. Š., o nuosavybės teisė įregistruota Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Rukainių seniūnijos 2012 m. sausio 26 d. pažymos Nr. 17P-6 pagrindu. Šioje pažymoje nurodyta, kad M. Š. vardu nuosavybės teise įregistruota: gyvenamasis namas VĮ Registrų centro byloje, pažymėtas 1A/m (bendras plotas 22,99 kv. m), priestatas 1a1/m, ūkio pastatai: 2I1/b, 3I1/m, k, esantys (duomenys neskelbtini) (t. I, b. l. 64). Pažymėtina, kad pagal šios bylos duomenis k raide yra žymimas šulinys. Iš bylos medžiagos matyti, kad į nekilnojamojo turto kadastrą buvo įrašyti duomenys apie statinius, remiantis 2011 m. gruodžio 29 d. Nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byla.

Pagal nagrinėjamos bylos duomenis atsakovui nekilnojamojo turto registre registruojant nuosavybės teisę M. Š. vardu į minėtus statinius, kitų asmenų vardu nuosavybės teisė nebuvo registruota. Pabrėžtina, kad šioje nagrinėjamoje byloje nebuvo ginčijamas VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2012 m. kovo 8 d. sprendimas įregistruoti minėtus statinius M. Š. vardu pagal trečiojo suinteresuoto asmens K. Š. prašymą, byloje nebuvo pateikti įrodymai, kad yra nuginčyta Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Rukainių seniūnijos 2012 m. sausio 26 d. pažyma Nr. 17P-6 apie pastatų priklausomybę, t. y. dokumentas, kurio pagrindu įregistruota nuosavybės teisė į ginčo statinius M. Š. vardu. Taigi nekilnojamojo turto registre buvo įregistruoti nekilnojamieji daiktai (minėti statiniai) bei M. Š. daiktinė teisė – nuosavybės teisė į minėtus pastatus (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.37, 4.253, 4.259 straipsniai).

Teisėjų kolegija pažymi, kad nekilnojamųjų daiktų, registruojamų nekilnojamojo turto registre, kadastro duomenų nustatymą, jų įrašymą į nekilnojamojo turto kadastrą, nekilnojamojo turto kadastro statusą, šio kadastro steigimą, tvarkymą ir kt. reglamentuoja Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymas. Šio įstatymo 3 straipsnio 4 dalis nustato, kad nekilnojamojo turto kadastre įrašyti duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nepakeisti arba nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Nekilnojamojo daikto kadastro duomenys – duomenys, apibūdinantys nekilnojamojo daikto buvimo vietą, gamtines ir ūkines žemės savybes, geometrinius statinių parametrus ir nekilnojamųjų daiktų naudojimo sąlygas (Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro 2 straipsnio 4 dalis). Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 5 straipsnis konkrečiai nurodo, kokie nekilnojamieji daiktai yra laikomi nekilnojamojo turto kadastro objektais, o 6 straipsnyje konkrečiai nurodoma, kokie kadastro duomenys įrašomi į nekilnojamojo turto kadastrą.

Nekilnojamojo turto registro įstatymas reglamentuoja žemės, statinių ir kitų nekilnojamųjų daiktų, daiktinių teisių į nekilnojamuosius daiktus, šių teisių suvaržymų, įstatymų nustatytų juridinių faktų registravimą nekilnojamojo turto registre, nekilnojamojo turto registro statusą, šio registro steigimą, tvarkymą, reorganizavimą ir likvidavimą, Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo teises, pareigas bei atsakomybę. Pažymėtina, kad nekilnojamojo turto registro paskirtis yra išviešinti duomenis apie nekilnojamuosius daiktus. Įstatymo nustatyta nekilnojamojo daikto teisinė registracija yra ne nuosavybės įsigijimo pagrindas, o įstatymuose nustatytais pagrindais įgytos nuosavybės registravimas, kuriuo valstybė, išviešindama šiuos faktus, siekia užtikrinti nuosavybės teisių apsaugą, suteikiant patikimą ir teisėtai gautą informaciją apie šių teisių pasikeitimus ir jų suvaržymus. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnis numato, kad visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Tokia nuostata yra nurodyta ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.262 straipsnyje. Registro duomenų teisingumas užtikrinamas tuo, kad jame padaryti įrašai turi atitikti dokumentus, kurių pagrindu tam tikri duomenys buvo įrašyti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad nekilnojamojo turto registratorius nesprendžia ginčų tarp suinteresuotų asmenų dėl pačios daiktinės teisės ar jos turinio, Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo funkcija yra tik duomenų iš jam pateiktų dokumentų apie nekilnojamąjį turtą perkėlimas į nekilnojamojo turto registrą, nekilnojamojo turto registro tvarkytojui įstatymas nesuteikia teisės vertinti jam pateiktų dokumentų apie nekilnojamąjį turtą teisėtumo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-3130/2011, kt.).

Kaip jau buvo minėta, nagrinėjamoje byloje nebuvo ginčijamas nekilnojamojo turto registratoriaus sprendimas įregistruoti M. Š. nuosavybės teisę į statinius ir statinius, bet buvo ginčijamas nekilnojamojo turto registratoriaus atsisakymas tenkinti pareiškėjų 2012 m. kovo 26 d. prašymą panaikinti (anuliuoti) neteisėtai įregistruotą nekilnojamojo turto registre turtą mirusios M. Š. vardu. Pažymėtina, kad pareiškėjai prašymą grindė tuo, jog jie paveldėjo po tėvų mirties gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir ūkio pastatus, esančius (duomenys neskelbtini).

Pareiškėjai nurodė, kad pagal Rukainių apylinkės ūkinėse knygose esančių ūkių žinių lapų dokumentus pareiškėjams priklausė dar vienas ūkinis pastatas, kuris neteisėtai užregistruotas M. Š. vardu. Taip pat pareiškėjai prašymą grindė tuo, kad M. Š. vardu buvo užregistruotas šulinys, kuris yra pareiškėjų žemėje ir kurį iškasė jų senelis, o K. Š. neturi jokių paveldėjimo teisių (t. I, b. l. 34-35). Atsakovas VĮ Registrų centro Vilniaus filialas 2012 m. balandžio 3 d. netenkino pareiškėjų prašymo, nurodydamas, kad 2012 m. kovo 8 d.

įrašyti duomenys nekilnojamojo turto registre apie M. Š. nuosavybės teise priklausantį turtą atitinka dokumentus, kurių pagrindu jie įrašyti, dokumentai nėra nuginčyti ar panaikinti. Atsakovas, netenkindamas pareiškėjų prašymo, taip pat nurodė, jog neturi juridinio pagrindo keisti nekilnojamojo turto registro įrašų. Šį atsakovo sprendimą pripažino pagrįstu ir teisėtu ir Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisija 2012 m. gegužės 23 d. sprendimu Nr. 143. Pareiškėjai nagrinėjamoje byloje skundė būtent šiuos sprendimus, teigdami, kad M.

Š. vardu įregistruoti statiniai yra projektuojamame grąžinti natūra žemės sklype, kuris iki 1940 metų nacionalizacijos nuosavybės teise priklausė pareiškėjų seneliui A. M.. Pareiškėjai nurodė, kad Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Rukainių seniūnijos 2007 m. birželio 12 d. pažymoje Nr. 17P-167 yra duomenų apie velionei L. M. iki mirties priklausiusį turtą, t. y. gyvenamąjį namą, ūkio pastatus ir kiemo pastatus, kuriuos vėliau paveldėjo pareiškėjai. Pareiškėjai skunde teigė, kad ir 2012 m. sausio 26 d. pažymoje Nr. 17P-6 yra duomenų apie velionei M.

Š. iki mirties priklausiusį nekilnojamąjį turtą – gyvenamąjį namą, priestatą, ūkio pastatus, nurodyta, kad jie taip pat yra tame pačiame žemės sklype. Pareiškėjai skundą grindė tuo, kad 2012 m. sausio 26 d. pažymoje Nr. 17P-6 nėra duomenų apie šulinį, M. Š. vardu įteisintas ūkinis pastatas, kuris pradėtas statyti 1987 metais. Pareiškėjai šias aplinkybes taip pat nurodo ir apeliaciniame skunde, kuriuo ginčija pirmosios instancijos teismo išvadas, kad atsakovas VĮ Registrų centro Vilniaus filialas 2012 m. balandžio 3 d. pagrįstai ir teisėtai netenkino pareiškėjų prašymo.

Pažymėtina, kad pareiškėjai apeliaciniame skunde akcentuoja aplinkybes, jog atsakovas VĮ Registrų centro Vilniaus filialas nepagrįstai ir neteisėtai įregistravo statinius ir daiktines teises M. Š. vardu pagal 2012 m. sausio 26 d. pažymą Nr. 17P-6, kad statiniai nuosavybės teise priklauso pareiškėjams.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ir įvertinusi pareiškėjų prašyme VĮ Registrų centro Vilniaus filialui, skunde ir apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurių pagrindu nurodo, kad VĮ Registrų centro Vilniaus filialas privalėjo panaikinti nekilnojamojo turto registro įrašą Nr. (duomenys neskelbtini) apie M. Š. priklausantį nekilnojamąjį turtą, susidedantį iš pastato–gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastato–kiemo rūsio (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir kitų statinių (inžinerinių) – šulinio (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju VĮ Registrų centro Vilniaus filialas neturėjo jokio teisinio pagrindo panaikinti nekilnojamojo turto registro įrašo Nr. (duomenys neskelbtini) pagal pareiškėjų prašymą.

Pareiškėjų byloje nurodomos faktinės aplinkybės apie tai, kad jiems nuosavybės teise priklauso nekilnojamojo turto registro įraše Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyti statiniai, leidžia daryti išvadą, kad tarp pareiškėjų ir trečiojo suinteresuoto asmens yra kilęs ginčas dėl statinių nuosavybės, o tokio ginčo nekilnojamojo turto registratorius bei administracinis teismas, nagrinėdamas registratoriaus sprendimų pagrįstumą ir teisėtumą, neturi teisės spręsti. Tokius ginčus sprendžia bendrosios kompetencijos teismai. Kaip jau buvo minėta, pareiškėjai byloje neginčijo nekilnojamojo turto registratoriaus sprendimo, kuriuo buvo įregistruoti statiniai ir nuosavybės teisė į šiuos statinius. Pareiškėjai byloje nepateikė įrodymų, kad ginčo statiniai bei jų nurodomas žemės sklypas, kuriame yra statiniai, buvo įregistruoti nekilnojamojo turto registre pareiškėjų vardu. Pagal bylos duomenis nei pareiškėjams po L. M. mirties išduotuose 2007 m. rugpjūčio 3 d. paveldėjimo teisės liudijimuose, nei nekilnojamojo turto registre nėra nurodyta, kad pareiškėjams nuosavybės teise priklauso ginčo statiniai, į kuriuos nuosavybės teisė įregistruota M. Š. vardu (t. I, b. l. 29-33, 39-42). Pareiškėjų apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės apie viešąjį interesą, jog žemės reforma turi būti vykdoma pagal teisės aktų nustatytus reikalavimus, kad turi būti derinami suinteresuotų asmenų interesai, visiškai nėra susijusios su šioje byloje nagrinėjamu atsakovo VĮ Registrų centro Vilniaus filialas 2012 m. balandžio 3 d. sprendimu netenkinti pareiškėjų prašymo. Pažymėtina, kad pareiškėjai nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodo teisinio pagrindo, kuriuo vadovaudamasis atsakovas privalėjo tenkinti pareiškėjų prašymą, o pirmosios instancijos teismas tenkinti pareiškėjų skundą. Apeliaciniame skunde taip pat nenurodomos teisės normos, kurios nustatė nekilnojamojo turto registratoriaus pareigą pagal pareiškėjų paduotą prašymą išregistruoti įregistruotą daiktinę teisę į statinius M. Š. vardu.

Teisinius santykius dėl nekilnojamojo turto registre įregistruotos daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą išregistravimo reglamentuoja Nekilnojamojo turto registro įstatymo 16 straipsnio 1 dalis ir Vyriausybės 2002 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 1129 patvirtintų Nekilnojamojo turto registro nuostatų 35, 36 punktai. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nekilnojamojo turto registre įregistruota daiktinė teisė į nekilnojamąjį daiktą išregistruojama, jeigu pateikiami įstatymų nustatyti dokumentai, patvirtinantys, kad ta daiktinė teisė pasibaigė arba pasikeitė daiktinės teisės turėtojas.

Pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 23 straipsnio 1 dalį prašymą įregistruoti nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą paduoda jį įgijęs asmuo, o kai registruojamos kitos daiktinės teisės, taip pat šių teisių į nekilnojamuosius daiktus suvaržymai, – šių teisių turėtojas arba asmuo, suinteresuotas jų įregistravimu. Pagal Nekilnojamojo turto registro nuostatų 19 punktą prašymai pakeisti ar išregistruoti nekilnojamuosius daiktus, daiktines teises į juos, tų teisių suvaržymus, juridinius faktus, įmonių dovanojimo, pirkimo–pardavimo ir nuomos sutartis registruojami ta pačia tvarka kaip ir prašymai įregistruoti nekilnojamuosius daiktus, daiktines teises į juos, šių teisių suvaržymus, juridinius faktus, įmonių dovanojimo, pirkimo–pardavimo ar nuomos sutartis.

Pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 46 straipsnį prašymas pakeisti įrašą registre registruojamas, nagrinėjamas ir duomenys įrašomi ta pačia tvarka ir terminais, kaip ir įregistruojant nekilnojamąjį daiktą ir daiktines teises į jį. Nekilnojamojo turto registro nuostatų 35 punkte numatyta, kad daiktinės teisės išregistruojamos, kai daiktinės teisės turėtojas netenka savo daiktinės teisės ar ją perleidžia ir įregistruojamas kitas daiktinės teisės turėtojas arba žūva (ar išnyksta) pats nekilnojamasis daiktas, o 36 punkte numatyta, kad nekilnojamasis daiktas, kuriam statyti, rekonstruoti ar atnaujinti (modernizuoti) reikia leidimo statyti naują statinį, leidimo rekonstruoti statinį ar leidimo atnaujinti (modernizuoti) pastatą, išregistruojamas, kai pateikiamas teisės aktų nustatytas dokumentas, patvirtinantis nekilnojamojo daikto žuvimo (nugriovimo, sugriovimo, sunykimo, sudegimo ir panašiai) faktą.

Kitais atvejais nekilnojamasis daiktas išregistruojamas, kai pateikiamoje nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byloje užfiksuotas nekilnojamojo daikto žuvimo faktas.

Atsižvelgiant į pirmiau nurodytą Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnio nuostatą, darytina išvada, kad duomenys apie daiktinės teisės turėtoją gali būti pakeisti kitais duomenimis tik tuo atveju, kai yra pateikiami nauji įstatymų nustatyti dokumentai apie daiktinės teisės pasibaigimą (daiktinės teisės turėtojo netekimą savo daiktinės teisės, šios teisės perleidimą kitam asmeniui). Šios nuostatos yra taikomos nekilnojamojo turto registratoriui, kuris, kaip viešojo administravimo subjektas, administracine tvarka negali keisti nekilnojamojo turto registre esančių duomenų (keisti įrašą apie daiktinės teisės turėtoją), kitaip vertindamas tuos pačius duomenis (įstatymų nustatytus dokumentus), kurie buvo pagrindas padaryti Nekilnojamojo turto registre pirminį įrašą.

Nagrinėjamoje byloje nebuvo pateikti tokie duomenys, kurių pagrindu nekilnojamojo turto registratorius, vadovaudamasis minėtomis teisės normomis, privalėjo išregistruoti daiktines teises į ginčo statinius M. Š. vardu, panaikinti registro įrašą Nr. (duomenys neskelbtini) 2012 m. balandžio 3 d. sprendimu. Pareiškėjų nurodoma aplinkybė apie pastato–kiemo rūsio statybos metus nagrinėjamu atveju nėra teisiškai reikšminga aplinkybė nagrinėjant pareiškėjų skundą. Teisėjų kolegija nenagrinėja pareiškėjų apeliaciniame skunde išdėstytų aplinkybių ir nurodomų dokumentų, kurių pagrindu pareiškėjai nesutinka su Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Rukainių seniūnijos 2012 m. sausio 26 d. pažyma Nr. 17P-6, nes šioje byloje nenagrinėjamas ginčas, kilęs tarp pareiškėjų ir trečiojo suinteresuoto asmens K. Š. dėl nuosavybės teisės į statinius.

Pareiškėjai apeliacinės instancijos teismui pateikė Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Rukainių seniūnijos 2012 m. birželio 28 d. raštą, kuriame nurodyta, kad dėl šulinio priklausomybės yra padaryti pataisymai ir Registrų centre šulinys bus įregistruotas kaip bendro naudojimo kaimo gyventojų H. Ž., R. M., S. M., G. L., I. J., M. Š. (t. II, b. l. 56), Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2013 m. sausio 4 d. raštas apie N. Š. turtą, gyventojų surašymo duomenis (t. II, b. l. 66), atsakovo VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2013 m. sausio 11 d. raštas apie tai, kad į ginčo šulinį nuosavybės teisė įregistruota M. Š. vardu (t. II, b. l. 67). Šie pareiškėjų papildomi įrodymai nepatvirtina, jog atsakovo VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2012 m. balandžio 3 d. sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl turi būti panaikintas. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje turi būti vertinami duomenys ir įrodymai, kurie buvo pateikti atsakovui, kai jis priiminėjo byloje ginčijamą sprendimą 2012 m. balandžio 3 d. Be to, pareiškėjų apeliacinės instancijos teismui pateikti papildomi dokumentai nesudaro nei faktinio, nei teisinio pagrindo konstatuoti, jog 2012 m. balandžio 3 d. buvo Nekilnojamojo turto registro įstatyme, Vyriausybės 2002 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 1129 patvirtintų Nekilnojamojo turto registro nuostatų normose nustatytos sąlygos, kurioms esant turėjo būti išregistruota pagal pareiškėjų prašymą daiktinė teisė į statinius.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Pareiškėjų apeliaciniame skunde nurodytos faktinės ir teisinės bylos aplinkybės nesudaro pagrindo pripažinti apeliacinio skundo reikalavimų pagrįstais, todėl apeliacinis skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjų S. M., I. J., G. L. ir R. M. apeliacinį skundą atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė