2013-10-29 Nr. BB-2016-1-50-1-00293-2011-5 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-412/2013

Teisminio proceso Nr. 1-50-1-00293-2011-5

Procesinio sprendimo kategorija:

1.2.9.4;

1.2.7.2.2.1;

1.1.8.7.1;

2.4.2.1;

2.4.7. (N) (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 29 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Valerijaus Čiučiulkos ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. J. kasacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. liepos 26 d. nuosprendžio, kurio D. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 150 straipsnio 3 dalį aštuoneriems metams laisvės atėmimo, 159 straipsnį – dvejiems metams laisvės atėmimo, 150 straipsnio 2 dalį – penkeriems metams laisvės atėmimo, 159 straipsnį – dvejiems metams laisvės atėmimo, 309 straipsnio 2 dalį – dvejiems metams laisvės atėmimo.

Vadovaudamasis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu bei jas iš dalies sudedant ir D. J. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dešimčiai metų.

Iš D. J. ir T. B. solidariai priteista nukentėjusiajai J. B. 10 000 Lt, nukentėjusiajai E. R. – 15 000 Lt neturtinės žalos ir 445 Lt turtinės žalos atlyginimo.

Šiuo nuosprendžiu nuteistas ir T. B., tačiau dėl jo kasacinių skundų nepaduota.

Taip pat skundžiama Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 27 d. nutartis, kuria atmestas nuteistojo D. J. apeliacinis skundas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

D. J. nuteistas už tai, kad 2011 m. liepos 28 d., apie 00.06 val., Kupiškio r., Ilčiūnų miške, veikdamas bendrininkų grupe su T. B., tenkino lytinę aistrą su nepilname J. B. prieš jos valią oraliniu būdu, panaudodamas fizinį smurtą ir kitaip atimdamas galimybę priešintis, t. y. iškylos metu miške, J. B. išreiškus nesutikimą lytiškai santykiauti su T. B., nukentėjusiosios pasipriešinimui įveikti užrakintame automobilyje „Renault Espace“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atėmė iš nukentėjusiosios mobiliojo ryšio telefoną, sudavė kumščiu į veidą, galvą, pilvą bei palaužė nukentėjusiosios valią priešintis. Po to, pasinaudodamas savo, kaip vyresnio amžiumi draugo autoritetu, ir nepilnamečio T. B. (gim. 1995 m. sausio 7 d.) baime susikompromituoti jo akivaizdoje bei nepritarus likti vienam miške, į nusikalstamą veiką įtraukė vaiką, kuris, pritardamas pradėtam nusikaltimui ir suprasdamas, kad nukentėjusiosios valia palaužta, tenkino lytinę aistrą su J. B. oraliniu būdu. T. B. tenkinant lytinę aistrą oraliniu būdu su nukentėjusiąja, tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus ir siekdamas, kad nukentėjusioji akto metu demonstruotų abipusį sutikimą ir elgtųsi pagal jo nurodymus, nukentėjusiosios pasipriešinimui įveikti sudavė jai kumščiu į galvą ir kairį šoną. T. B. nutraukus lytinės aistros tenkinimą, tęsdamas nusikalstamus veiksmus, D. J. jėga, ranka palenkęs nukentėjusiosios galvą, pats patenkino lytinę aistrą su J. B. oraliniu būdu, dėl patirtų išgyvenimų nesunkiai sutrikdydamas nukentėjusiosios psichinę sveikatą.

Be to, D. J. tuo pačiu laiku ir toje pačioje vietoje, bendrininkų grupe su T. B. darydamas seksualinio pobūdžio nusikaltimą prieš vaiką, nukentėjusiąją penkiolikmetę J. B., mobiliojo ryšio telefonu „Nokia C5“, turinčiu filmavimo funkciją, nufilmavęs šešiolikmečio T. B. lytinės aistros tenkinimo aktą oraliniu būdu su J. B., pagamino pornografinio turinio dalyką, kuriame vaizduojami vaikai, jį laikė, turėdamas telefono elektroninėje atmintyje iki 2011 m. rugsėjo 20 d., kol minėtas telefonas kratos metu buvo paimtas policijos pareigūnų.

Be to, D. J. 2011 m. rugpjūčio 10 d., laikotarpiu nuo 00.30 iki 03.30 val., veikdamas bendrininkų grupe su T. B., tenkino lytinę aistrą su E. R. prieš jos valią oraliniu ir analiniu būdais, grasindamas panaudoti fizinį smurtą ir kitaip atimdamas galimybę priešintis, t. y. apie 00.30 val. važiuodamas kartu su T. B. automobiliu „Renault Espace“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Panevėžyje, Taikos al., turėdamas tikslą lytiškai santykiauti su moterimi, nepriklausomai nuo jos valios, ties pastatu, esančiu Taikos al. 12, sustabdęs dviračiu važiavusią E. R., galimam pasipriešinimui įveikti nuvertė nukentėjusiąją nuo dviračio, jėga, užgulęs nukentėjusiąją savo kūnu, uždėjo ant galvos medžiaginę rankinę pirkiniams, prievarta įsodino į automobilį, paėmęs rankinę ir atėmęs nukentėjusiajai galimybe priešintis, į nusikalstamą veiką įtraukė vaiką, T. B., pasinaudodamas savo, kaip vyresnio amžiumi draugo autoritetu, ir nepilnamečio baime susikompromituoti jo akivaizdoje, kuris pritardamas pradėtam nusikaltimui laikė į Paežerio mišką, esantį Panevėžio rajone, automobiliu vežamą nukentėjusiąją. Po to Paežerio miške, E. R. išreiškus nesutikimą lytiškai santykiauti, nukentėjusiosios pasipriešinimui įveikti grasino panaudoti fizinį smurtą žodžiais, po kurių T. B., suprasdamas, kad nukentėjusiosios valia palaužta, automobilio salone tenkino lytinę aistrą su E. R. oraliniu būdu. T. B. nutraukus lytinės aistros tenkinimą, tęsdamas nusikalstamus veiksmus, D. J. automobilio salone tenkino lytinę aistrą su E. R. oraliniu, po to šalia automobilio – analiniu ir oraliniu būdu.

Kasaciniu skundu nuteistasis D. J. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 27 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme.

Kasatorius nurodo, kad teismai netinkamai aiškino ir taikė BK 25 straipsnio 2 dalį, 41 straipsnį, 54 straipsnio 2 dalies 5 punktą, 59 straipsnio 2 dalį, 61 straipsnio 1 dalį, 159 straipsnį, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos vienodos teismų praktikos (nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 49 „Dėl teismų praktikos išžaginimo ir seksualinio prievartavimo baudžiamosiose bylose“, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ išaiškinimų), vertindami įrodymus padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį ar nutartį.

Nuteistasis teigia, kad jo veikoje nėra visų būtinų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių BK 159 straipsnyje nustatytos veikos inkriminavimui. Teismai izoliuotai aiškino BK 159 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką, jos neaiškindami BK 25 straipsnio 2 dalies ir BK 150 straipsnio 2, 3 dalių (seksualinio prievartavimo padarymo veikiant bendrininkų grupe) kontekste. Kasatorius tvirtina neatlikęs jokių veiksmų, kuriais būtų bandęs paveikti T. B. ir įtraukti jį į nusikalstamą veiką, nesuvokęs darantis šiam neigiamą socialinį poveikį. Nors D. J. žinojo, kad T. B. yra nepilnametis, tačiau jo veiksmai T. B. atžvilgiu (vienkartinis pagąsdinimas palikti miške) nesukėlė realios grėsmės gyvybei, sveikatai ar psichologinei gerovei, todėl negali būti laikomi pakankamais palenkti T. B. valią. Be to, pagal BK 13 straipsnį T. B. yra sulaukęs įstatyme numatyto amžiaus, nuo kurio yra taikoma baudžiamoji atsakomybė už seksualinį prievartavimą. BK 150 straipsnio taikymo prasme T. B. turi būti vertinamas kaip fizinis asmuo, jau suvokiantis savo atliekamų veiksmų prasmę ir pavojingumą. T. B. pats aktyviai ir savarankiškai veikė J. B. seksualinio prievartavimo epizode. Tai, kad T. B. valia nebuvo palaužta, liudija ir jo veiksmų pakartotinumas. Pagal pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimus T. B. yra BK 150 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatytų nusikaltimų vykdytojas, reiškia jo veikimui buvo būtina tiesioginė tyčia. Kasatoriaus manymu, jo veikos kvalifikavimas pagal BK 159 straipsnyje nelogiškas, nes tam, kad T. B. būtų laikomas seksualinio prievartavimo (pagal 150 straipsnio 2, 3 dalis) bendravykdytoju, jo valia negali būti palaužta BK 159 straipsnio prasme. Taigi, inkriminuojant D. J. nusikalstamą veiką, numatytą BK 159 straipsnyje, nepagrįstai išplėsta baudžiamosios atsakomybės apimtis, o nusikaltimų bendrininkas T. B. nepagrįstai traktuojamas kaip nukentėjusysis BK 159 straipsnio prasme, nes pagal teismų sprendimus pastarasis, darydamas seksualinius prievartavimus, veikė tiesiogine tyčia.

Skunde taip pat nurodoma, kad teismai pažeidė bausmės skyrimą reguliuojančias teisės normas, taip paneigdami BK 41 straipsnyje įtvirtintą bausmės paskirtį. Skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas sistemiškai neįvertino BK 54 straipsnio 2 dalies 5 punkto, 59 straipsnio 2 dalies, 61 straipsnio 1 dalies, Bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 1 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 328 straipsnio 2 punkto. Teismas neįvertino, kad D. J. neteistas, neturi galiojančių administracinių nuobaudų, turi sugyventinę ir augina vaiką, kuriam reikalinga materialinė ir moralinė globa (tai atitinka konstitucinę šeimos sampratą). Paskirta dešimties metų laisvės atėmimo bausmė yra per griežta, neproporcinga, prieštarauja bausmės paskirčiai, bausmių vykdymo principams ir resocializacijos tikslui. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl paskirtos bausmės pagrįstumo, neatsižvelgė į visas reikšmingas faktines aplinkybes, sistemiškai nevertino teisės normų, svarbių parenkant bausmės rūšį ir dydį, netinkamai aiškino BK 41 straipsnį, neatskleidė šiame straipsnyje įtvirtintų nuostatų sąsajos su reikšmingomis bausmių vykdymo bei tarptautinės teisės normomis.

Apygardos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalį, 332 straipsnio 5 dalį, neištaisė pirmosios instancijos teismo padaryto BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimo, nepateikė pagrįstų motyvų, kodėl netenkina prašymo atlikti įrodymų tyrimą, iškviečiant į teismo posėdį J. B., E. R., T. B., nepašalino prieštaravimų asmenų parodymuose, nepasisakė dėl parodymų gavimo ir fiksavimo teisėtumo bei perkėlė įrodinėjimo naštą nuteistajam. Teismai, vertindami minėtų asmenų parodymus, jų patikimumą ir pakankamumą, rėmėsi tik tomis parodymų dalimis, kurios patvirtina kasatoriaus kaltę, bei savo sprendimuose nemotyvavo, kodėl rėmėsi vienais įrodymais, o kitus atmetė. Nukentėjusiosios J. B. parodymai, kuriais iš esmės vadovavosi nuosprendį priėmęs teismas, buvo gauti pažeidžiant BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimus, todėl negali būti pripažinti įrodymais. Apklausiant nukentėjusiąją pas ikiteisminio tyrimo teisėją, buvo daromas vaizdo ir garso įrašas, tačiau jis nekokybiškas (jame negirdėti duotų parodymų turinio). Taigi reikšmingi duomenys buvo surinkti neteisėtais būdais, apklausos eiga buvo netinkamai užfiksuota, taip suvaržant nuteistojo teises pagal BPK 44 straipsnio 7 dalį ir apribojant galimybę patikrinti įrodymus teisiamajame posėdyje BPK nustatytais veiksmais.

Atsiliepimu į nuteistojo D. J. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Dainora Miliūtė prašo kasacinį skundą tenkinti iš dalies, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. liepos 26 d. nuosprendį ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 27 d. nutartį pakeisti: pašalinti D. J. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikaltimus pagal BK 150 straipsnio 2 dalį ir 150 straipsnio 3 dalį jis padarė veikdamas bendrininkų grupe; pagal BK 150 straipsnio 3 dalį paskirti D. J. laisvės atėmimą septyneriems metams ir šešiems mėnesiams, pagal BK 150 straipsnio 2 dalį paskirti laisvės atėmimą ketveriems metams ir šešiems mėnesiams; vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 ir 5 dalimis, paskirtas bausmes subendrinti su bausmėmis, paskirtomis pagal BK 159 straipsnį ir 309 straipsnio 2 dalį, ir galutinę bausmę D. J. paskirti laisvės atėmimą devyneriems metams; kitos nuosprendžio ir nutarties dalies nekeisti.

Prokurorė nurodo, kad, paskirdamas penkerių ir aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmes už sunkiausias nuteistojo D. J. padarytas nusikalstamas veikas, numatytas BK 150 straipsnio 2 ir 3 dalyse, taip pat laisvės atėmimo bausmes už nesunkias nusikalstamas veikas, numatytas BK 159 straipsnyje ir 309 straipsnio 2 dalyje, teismas BK 54 straipsnio 1 dalies nuostatų nepažeidė. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę D. J., tinkamai įvertino visas esmines aplinkybes, turinčias reikšmę bausmės dydžiui. Tačiau teismas netinkamai pritaikė BK 60 straipsnio 1 dalies nuostatas, pripažindamas D. J. atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad nusikalstamas veikas, numatytas BK 150 straipsnio 2 ir 3 dalyse, jis padarė veikdamas bendrininkų grupe. Kadangi atsakomybę sunkinančios aplinkybės pripažinimas turėjo reikšmę nustatant laisvės atėmimo trukmę, pašalinus ją iš nuosprendžio atitinkamai mažintina bausmė už nusikalstamas veikas, numatytas BK 150 straipsnio 2 ir 3 dalyse.

Apeliacinės instancijos teisme byla išnagrinėta nepažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų, o priimtoje teismo nutartyje atsakyta į esminius apeliacinio skundo argumentus bei motyvuotai paaiškinta, kodėl jie atmetami (BPK 332 straipsnio 5 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, visiškai pagrįstai nenustatė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nustatant šios baudžiamosios bylos faktines aplinkybes, renkant, tiriant bei vertinant įrodymus, pagrindžiančius nuteistojo kaltę, ir argumentuotai atmetė skundą. Priešingai nei teigia kasatorius, apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje, išklausęs byloje dalyvavusių proceso dalyvių nuomonės dėl įrodymų tyrimo atlikimo, išsamiai apsvarstė visus nuteistojo pareikštus prašymus ir dėl kiekvieno jų priėmė motyvuotą sprendimą. Teismas atliko įrodymų tyrimą, bet iš naujo tirti visus įrodymus ir nustatinėti aplinkybes, kurios jau buvo nustatytos, nebuvo jokio teisinio pagrindo. Ta aplinkybė, kad didžiosios dalies nuteistojo D. J. prašymų apeliacinės instancijos teismas netenkino, neduoda pagrindo teiginiams, kad byla išnagrinėta neišsamiai, o teismo priimta nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta.

Nuteistojo D. J. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl BK 159 straipsnio taikymo

Kasatorius nuteistasis D. J., remdamasis tuo, kad kitas nuteistasis už seksualinį prievartavimą nepilnametis T. B. yra šių nusikaltimų bendravykdytojas ir veikė tiesiogine tyčia, mano jo (kasatoriaus) veiksmuose nesant BK 159 straipsnyje nustatyto nusikaltimo sudėties. Pasak kasatoriaus, tam, kad asmuo būtų laikomas seksualinio prievartavimo bendravykdytoju, jo valia negali būti palaužta BK 159 straipsnio prasme. Tokie argumentai neatitinka šios teisės normos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių.

Pagal BK 159 straipsnį atsako tas, kas įtikinėdamas, prašydamas, papirkdamas, grasindamas, apgaule ar kitokiu būdu įtraukė vaiką į nusikalstamą veiką. Priešingai, negu teigia kasatorius, nuteistasis D. J., kaltininko baudžiamoji atsakomybė už vaiko įtraukimą į nusikalstamą veiką negali būti siejama su paties vaiko baudžiamąja atsakomybe už nusikalstamą veiką, į kurią vaikas buvo įtrauktas. Kaltininko baudžiamajai atsakomybei atsirasti užtenka atlikti BK 159 straipsnio dispozicijoje nustatytus ar kitokius įtraukimo veiksmus, dėl kurių vaikas padarė nusikalstamą veiką. Žemesnių instancijų teismai tokius nuteistojo D. J. veiksmus nustatė. Nepilnamečio T. B. įtraukimas į nusikalstamas veikas pasireiškė tuo, kad D. J. pasinaudojo savo, kaip vyresnio amžiumi draugo, autoritetu, nepilnamečio baime susikompromituoti jo akivaizdoje ir būti paliktam vienam miške, skatino T. B. bei liepė jam atlikti seksualinio prievartavimo veiksmus prieš nukentėjusiąsias J. B. ir E. R. prieš jų valią.

Pagal BK 24 straipsnio 1 dalį bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Pagal BK 13 straipsnio 2 dalį už nusikalstamą veiką, nustatytą BK 150 straipsnyje, atsako asmuo, kuriam iki nusikaltimo padarymo buvo suėję keturiolika metų. Nuteistasis T. B. buvo sulaukęs amžiaus, nuo kurio galima baudžiamoji atsakomybė už seksualinį prievartavimą, todėl abu nuteistieji teisingai pripažinti padarę šį nusikaltimą bendrininkų grupe. Ta aplinkybė, kad vienas iš bendrininkų grupės narių įtraukė į nusikaltimą kitą bendrininkų grupės narį – vaiką, neatleidžia jo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 159 straipsnį.

Kasatorius deklaratyviai teigia nesant jo veiksmuose BK 159 straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos subjektyviųjų požymių. Kolegija pažymi, kad apie kaltinamo asmens kaltės formą sprendžiama iš jo atliktų veiksmų. Iš pirmiau nurodytų D. J. veiksmų teismai teisingai sprendė apie jo tiesioginę tyčią įtraukti į nusikalstamą veiką nepilnametį T. B..

Dėl BK 60 straipsnio taikymo ir D. J. paskirtos bausmės

Kasatoriaus nurodyti BPK nuostatų, reglamentuojančių bausmės skyrimą, pažeidimai deklaratyvūs ir nepagrįsti. Nėra pagrindo manyti, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę D. J., neatsižvelgė į BK 54 straipsnyje numatytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus ir BK 41 straipsnyje nustatytą bausmės paskirtį. Teismas įvertino tai, kad šis nuteistasis padarė BK 150 straipsnio 2, 3 dalyse nustatytas sunkias ir BK 159 straipsnyje, 309 straipsnio 2 dalyje nustatytas nesunkias nusikalstamas veikas; padaryti nusikaltimai tyčiniai, baigti, D. J. buvo jų iniciatorius ir aktyvus dalyvis, nusikalstamas veikas padarė grasindamas nukentėjusiosioms bei palauždamas jų pasipriešinimą, skatindamas ir pritardamas kito nepilnamečio bendrininko veiksmams; dėl padarytų nusikaltimų visiškai nesigaili, savo veiksmų nevertina kritiškai, ciniškai šmeižia nukentėjusiąsias, taip parodydamas visuomenei priimtinų moralės normų nepaisymą. Taip pat teismas įvertino tai, kad D. J. neturi galiojančių administracinių nuobaudų, dėl jo elgesio gyvenamojoje vietoje nusiskundimų negauta. Kaltininko asmenybė teismo įvertinta tinkamai. Kasatoriaus nurodoma šeiminė padėtis nėra kriterijus, iš esmės lemiantis bausmės (šiuo atveju – laisvės atėmimo) griežtumą, kurį skundžia kasatorius. Parenkant bausmės rūšį ir dydį kaltininkui vertinama BK 54 straipsnyje nustatytų aplinkybių visuma.

Vis dėlto kolegija konstatuoja, kad skirdamas bausmę D. J. teismas nepagrįstai atsižvelgė į neteisingai nustatytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę – nusikalstamų veikų padarymą bendrininkų grupe. BK 60 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad skirdamas bausmę teismas neatsižvelgia į tokią atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kuri įstatyme numatyta kaip nusikaltimo sudėties požymis. D. J. pagal BK 150 straipsnio 2 ir 3 dalis pripažintas kaltu, kad savo lytinę aistrą su abiem nukentėjusiosiomis tenkino veikdamas bendrininkų grupe. Taigi ši aplinkybė D. J. inkriminuota kaip jo nusikalstamas veikas kvalifikuojantis požymis, todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas D. J. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, nustatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl ši aplinkybė iš nuosprendžio šalintina bei atitinkamai mažintina bausmė už nusikalstamas veikas, numatytas BK 150 straipsnio 2 ir 3 dalyse.

Dėl BPK nuostatų taikymo bylą nagrinėjant apeliacine tvarka

BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatytos bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos – teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. BPK 332 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomojoje dalyje turi būti išdėstomos motyvuotos išvados dėl apeliacinio skundo. BPK 332 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad apeliacinio skundo atmetimo atveju nutartyje turi būti nurodyti motyvai, paaiškinantys, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje išsamiai pasisakė dėl visų esminių nuteistojo D. J. apeliacinio skundo argumentų, įvertino ir aptarė byloje surinktus įrodymus, motyvuotai paneigė nuteistojo iškeltas versijas.

Priešingai, nei teigia kasatorius, apeliacinės instancijos teismas argumentavo priimtą sprendimą dėl įrodymų tyrimo. Iš teismo posėdžio protokolų turinio matyti, kad teismas, išklausęs proceso dalyvių nuomonių dėl nuteistojo D. J. pareikštų prašymų, išdėstė išsamius motyvus dėl kiekvieno iš jų, tarp jų ir dėl prašymų į teismo posėdį iškviesti bei apklausti nukentėjusiąsias J. B. ir E. R.. Nuteistojo prašymą iškviesti T. B. teismas tenkino – jis teismo posėdyje dalyvavo ir buvo apklaustas.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus bylą patikrino tiek, kiek to buvo prašoma nuteistojo D. J. apeliaciniame skunde, šio teismo nutartis priimta nepažeidžiant BPK 20 straipsnio nuostatų, jos turinys atitinka BPK 332 straipsnio reikalavimus. Tai, kad kasatorius nesutinka su teismo padarytomis išvadomis dėl jo kaltės, nereiškia, kad teismas buvo šališkas, pažeidė nuteistojo teises ir priėmė neteisingą sprendimą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,

n u t a r i a:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. liepos 26 d. nuosprendį ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 27 d. nutartį pakeisti.

Pašalinti D. J. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikaltimus pagal BK 150 straipsnio 2 dalį ir 150 straipsnio 3 dalį jis padarė veikdamas bendrininkų grupe.

D. J. paskirtas bausmes sušvelninti: pagal BK 150 straipsnio 3 dalį – iki laisvės atėmimo septyneriems metams šešiems mėnesiams, pagal BK 150 straipsnio 2 dalį – iki laisvės atėmimo ketveriems metams šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 6 dalimi, pagal BK 150 straipsnio 3 dalį paskirta bausme apimti bausmes, paskirtas pagal BK 159 straipsnį ir 309 straipsnio 2 dalį, pagal BK 150 straipsnio 2 dalį paskirta bausme apimti bausmę, paskirtą pagal BK 159 straipsnį, taip subendrintas bausmes iš dalies sudėti ir galutinę subendrintą bausmę D. J. paskirti laisvės atėmimą devyneriems metams.

Kitas Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. liepos 26 d. nuosprendžio ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 27 d. nutarties dalis palikti nepakeistas.

Teisėjai Aldona Rakauskienė

Valerijus Čiučiulka

Vladislovas Ranonis