2021-11-17 Nr. AB-24456-3-62-3-00557-2020-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-740-575/2021

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00557-2020-5

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. lapkričio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N. I. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo N. I. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas N. I. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN), 7 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas skunde paaiškino, kad nuo 2018 m. gegužės 17 d. iki 2019 m. gruodžio 12 d. atlikinėjo bausmę toliau – Alytaus PN kamerų tipo patalpose, baudos izoliatoriuje. 2019 m. birželio 19 d. apie 14.50 val. pareiškėjo dukra patyrė didžiulę traumą iškritusi iš 6 metrų aukščio, buvo išvežta į Kauno klinikas ir paguldyta į reanimacijos skyrių. Sužinojęs apie įvykį, pareiškėjas kreipėsi į Alytaus PN administraciją, kad suteiktų galimybę paskambinti dukrai bei savo mamai, kuri yra dukros globėja. Tačiau daugiau kaip 5 mėnesius nebuvo leidžiama paskambinti artimiesiems ir sužinoti apie dukros sveikatos būklę, taip pat nebuvo leidžiama išsiųsti laiško, nors prašymus teikdavo pasibaigus paskirtai nuobaudai. Galimybė paskambinti buvo suteikta tik 2019 m. gruodžio 9 d., prieš išvežant pareiškėją iš Alytaus PN į Marijampolės pataisos namų Kybartų sektorių. Alytaus PN administracija neatsižvelgė į pareiškėjo teikiamų prašymų svarbą, nevertino esamos padėties, kuri galėjo būti įvertinta kaip išimtinės aplinkybės. Pareiškėjui nepagrįstai buvo apribotas bendravimas su artimaisiais – mama, sūnumi, dukra, nesuteikiant pasimatymų, telefoninių skambučių, neleidžiant siųsti laiškų.

3. Pareiškėjas taip pat skundėsi, kad Alytaus PN nuo 2016 metų buvo laikomas su dukros skriaudėju, nuo kurio nukentėjo pareiškėjo dukra. Šį asmenį pareiškėjui dažnai tekdavo sutikti, kadangi dirbo Alytaus PN valgyklos virtuvėje. 2019 m. vasario 14 d. su šiuo asmeniu pareiškėjas buvo etapuotas į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą, o nuo 2019 m. gegužės 14 d. pareiškėjas buvo patalpintas į gretimą kamerą. Pareiškėjas ne kartą kreipėsi su prašymais ir skundais į Alytaus PN administraciją, tačiau pataisos namų vadovybė į juos nereagavo. Pareiškėjas visą laikotarpį nemaloniai jautėsi.

4. Pareiškėjas atlikinėdamas paskirtą nuobaudą Alytaus PN nuo 2018 m. gegužės 17 d. iki 2019 m. gruodžio 12 d., dažnai kreipdavosi į pataisos namų administraciją su prašymais suteikti reikiamos informacijos arba gauti siunčiamų ir gautų laiškų išklotines, tačiau jei ir gaudavo, tai informacija būdavo nepilna, o dažnai gaudavo atsakymus, kad į prašymą atsakyta nebus. Dėl to patyrė didelių nepatogumų bei išgyvenimų negaudamas to, kas pareiškėjui buvo svarbu ir neuždrausta. Taip pat daug kartų kreipėsi į Alytaus PN administraciją, kad suteiktų galimybę susitikti su direktoriumi asmeniniam pokalbiui tam, kad galėtų išspręsti pirmiau paminėtas asmenines problemas. Tačiau Alytaus PN direktorius nepanoro susitikti su pareiškėju.

5. Pareiškėjas nurodė, kad jei Alytaus PN pareigūnai su juo būtų elgęsi tinkamai, pareiškėjui nebūtų kilę papildomų nepatogumų, neigiamų emocijų, dvasinių išgyvenimų, dvasinių sukrėtimų, pažeminimo, reputacijos pablogėjimo, bendravimo galimybių sumažėjimo, ir gyvenimo kokybės pablogėjimo. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu ne kartą yra kreipęsis į psichologinę tarnybą dėl nutraukto ryšio su artimaisiais, juntamos įtampos.

6. Dėl Lietuvos valstybei atstovaujančių Alytaus PN atsiliepimo pareiškėjas nurodė, kad Alytaus PN pateikta telefoninių pokalbių išklotinė kelia abejonių. Pareiškėjas pabrėžė, kad jis teikdavo prašymus ir skundus dėl leidimo paskambinti savo mamai, tačiau gaudavo neigiamus atsakymus, kad būnant kamerų tipo patalpoje skambučiai negalimi. Pareiškėjo teigimu, duomenys buvo suklastoti.

7. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus PN, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

8. Alytaus PN nurodė, kad nuo 2018 m. gegužės 17 d. iki 2019 m. kovo 19 d. ir nuo 2019 m. balandžio 25 d. iki 2019 m. gruodžio 12 d. pareiškėjas buvo laikomas uždarosios zonos kamerų tipo patalpose nes atlikinėjo drausmines nuobaudas ar buvo laikinai izoliuojamas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 144 straipsniu. Nuo 2019 m. kovo 29 d. iki 2019 m. balandžio 11 d. pareiškėjas buvo laikomas 12 būryje. Atsižvelgiant į BVK 145 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą, į kamerų tipo patalpas perkelti nuteistieji neturi teisės gauti pasimatymų, smulkiųjų paketų, siųsti laiškų (išskyrus atvejus, kai jie įgyvendina šio Kodekso 100, 109 ir 183 straipsniuose nurodytas teises), taip pat paskambinti telefonu. Pareiškėjas savo 2019 m. rugsėjo 17 d., 2019 m. spalio 21 d. prašymuose skambinti motinai yra nurodęs jos telefono Nr. (duomenys neskelbtini). Šis telefono numeris yra užfiksuotas išklotinėse kaip dažni pokalbiai visą ginčo laikotarpį nuo 2019 m. birželio 20 d. (kuomet pareiškėjo dukrai atsitiko nelaimingas įvykis), taip pat užfiksuotas ir pareiškėjo susirašinėjimas laiškais su motina, todėl jo argumentai, kad negalėjo pasidomėti nei motinos, nei dukros sveikata, atmestini. Alytaus PN yra sudarę sutartį su uždarąja akcine bendrove „CSC Telecom“, todėl nuteistieji gali naudotis taksofonais, įrengtais kontroliniuose praleidimo punktuose ir uždarojoje zonoje.

9. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas kreipėsi į Alytaus PN dėl skunde nurodytų aplinkybių. Alytaus PN neturi duomenų, kad įstaigos darbuotojai netinkamai atliktų jiems pavestas funkcijas nagrinėdami pareiškėjo skundus ar prašymus. Pareiškėjui niekada nebuvo sudarytos išskirtinės, blogesnės nei kitiems nuteistiesiems, bausmės atlikimo sąlygos.

10. Alytaus PN teigimu, pareiškėjas savo skunde remiasi abstrakčiais teiginiais, nepagrindžia bei konkrečiai neįvardija valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nėra pagrindo kalbėti apie žalos atlyginimą. Pareiškėjas skunde teismui nenurodo, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip yra konkrečiai paskaičiuotas.

II. 11. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2020 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

12. Teismas nurodė, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš teisės paskambinti nesuteikimo artimiesiems, susirašinėti ir gauti su jais pasimatymus, pareiškėjo laikymo vienuose pataisos namuose su asmeniu, nuo kurio nukentėjo pareiškėjo dukra, netinkamai suteikiama informacija į jo prašymus bei galimybės asmeniškai susitikti su Alytaus PN direktoriumi nesudarymo.

13. Byloje buvo nustatyta, kad nuo 2018 m. gegužės 17 d. iki 2019 m. kovo 29 d. pareiškėjas buvo laikomas uždarosios zonos kamerų tipo patalpose, nuo 2019 m. kovo 29 d. iki 2019 m. balandžio 11 d. pareiškėjas buvo paskirtas į 12 būrį, o nuo 2019 m. balandžio 25 d. iki 2019 m. gruodžio 12 d. pareiškėjas buvo laikomas uždarosios zonos kamerų tipo patalpose. Teismas iš Alytaus PN atsiliepime nurodytų duomenų sprendė, jog pareiškėjas kamerų tipo patalpose buvo laikomas, nes atlikinėjo paskirtas nuobaudas arba buvo laikinai izoliuojamas vadovaujantis BVK 144 straipsniu. Aplinkybes apie pareiškėjui paskirtas nuobaudas – perkėlimą į kamerų tipo patalpas patvirtino Alytaus PN 2020 m. balandžio 6 d. pažyma apie nuteistojo nuobaudas ir paskatinimus.

14. Teismas analizavo BVK 144 ir 145 straipsniuose nustatytą teisinį reguliavimą ir pažymėjo, kad paskyrus nuobaudą – perkėlimą į kamerų tipo patalpas – nuteistieji neturi teisės gauti pasimatymų, smulkiųjų paketų, siųsti laiškų (išskyrus atvejus, kai jie įgyvendina šio kodekso 100, 109 ir 183 straipsniuose nurodytas teises), taip pat paskambinti telefonu. Atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismas pabrėžė, jog BVK 145 straipsnio 1 dalyje nustatyti apribojimai taikytini ir BVK 144 straipsnyje nustatytu atveju. Teismas darė išvadą, jog pareiškėjui, esant laikinai izoliuotam BVK 144 straipsnio pagrindu arba esant perkeltam į kamerų tipo patalpas atlikti nuobaudas, galėjo būti taikomi BVK 145 straipsnio 1 dalyje numatyti apribojimai – draudimas gauti pasimatymus, siųsti laiškus artimiesiems, taip pat paskambinti telefonu.

15. Dėl pareiškėjo teiginių, kad jam po dukros patirtos traumos 2019 m. birželio 19 d. nebuvo suteikta galimybė paskambinti savo motinai, kuri buvo ir dukros globėja, teismas pažymėjo, kad į bylą pateikta pareiškėjo telefoninių skambučių išklotinė patvirtino, jog minėtu laikotarpiu pareiškėjas turėjo teisę skambinti artimiesiems. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2019 m. rugsėjo 17 d. pateikė prašymą Alytaus PN direktoriui, prašydamas suteikti galimybę paskambinti motinai bei nurodė jos telefono Nr. (duomenys neskelbtini). Įvertinęs pateiktos telefono skambučių išklotinės (atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, jog išklotinėje skiltyje „Įstaiga“ Kybartų pataisos namai nurodyti klaidingai, kadangi kompiuterinė programa suformuodama išklotinę įrašo esamą buvimo vietą) duomenis, teismas sprendė, kad pareiškėjas 2019 m. birželio – rugpjūčio mėnesiais reguliariai skambino mamai telefono Nr. (duomenys neskelbtini), minėtu telefono numeriu pareiškėjas taip pat skambino 2019 m. rugsėjo 1 d., 2019 m. rugsėjo 28 d., 2019 m. spalio 28 d., 2019 m. gruodžio 9 d. Be to, 2020 m. balandžio 6 d. Nuteistojo susirašinėjimo apskaitos kortelė patvirtino, kad vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjas susirašinėjo su įvairiais asmenimis.

16. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas darė išvadą, jog nagrinėjamu atveju nenustatyti jokie atsakovo atstovo neteisėti veiksmai, todėl pareiškėjo argumentus dėl nesudarytos galimybės paskambinti artimiesiems, susirašinėti ir gauti su jais pasimatymus atmetė.

17. Vertindamas pareiškėjo argumentus, kad jis buvo laikomas kartu su kitu nuteistuoju, dėl kurio veiksmų nukentėjo jo duktė, teismas vadovavosi BVK 70 straipsnyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu, nustatančių nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose tikslus, pagrindus ir tvarką. Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodomas atvejis nepateko į BVK 70 straipsnio taikymo sritį.

18. Teismas nustatė, jog pareiškėjas 2019 m. gegužės 13 d. ir 2019 m. birželio 10 d. teikė prašymus Alytaus PN direktoriui dėl to, jog yra vienuose pataisos namuose laikomas su asmeniu, kuris yra padaręs nusikaltimą prieš jo dukrą; Alytaus PN administracija į minėtus pareiškėjo prašymus atsakė 2019 m. birželio 4 d. raštu Nr. 363-860 ir 2019 m. liepos 11 d. raštu Nr. 363-1022, kuriuose nurodė, kad jei pareiškėjas negali Alytaus PN atlikti laisvės atėmimo bausmės, turi raštu nurodyti konkrečias priežastis (asmenis, nuo kurių pareiškėjas gali nukentėti būdamas Alytaus PN), tuomet tai bus ištirta tyrimo metu ir priimtas sprendimas. Teismo vertinimu, byloje nebuvo duomenų, jog pareiškėjas Alytaus PN administracijai būtų nurodęs priežastis, jog dėl laikymo su tam tikru asmeniu vienuose pataisos namuose būtų kilusi reali grėsmė jo sveikatai ar gyvybei, o apibūdindamas jam kilusiais neigimas pasekmes pareiškėjas skunde tik abstrakčiai nurodė, jog visą tą laikotarpį nemaloniai jautėsi. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, jog nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus; be to, pareiškėjas nenurodė konkrečių jam kilusių neigiamų pasekmių, kurios galėtų būti vertinamos kaip neturtinė žala.

19. Vertindamas pareiškėjo nusiskundimų, susijusių su jo netinkamai išnagrinėtais prašymais ir neteikiama pareiškėjui reikalinga informacija, pagrįstumą, teismas nustatė, kad pareiškėjas Alytaus PN administracijai teikė prašymus dėl pareiškėjo rašytų prašymų kopijų, perkėlimų pažymos, išrašo iš pareiškėjo medicininės kortelės išdavimo. Į minėtus pareiškėjo prašymus buvo atsakoma pagal atsakovo kompetenciją, tačiau kai kuriais atvejais Alytaus PN administracija informuodavo pareiškėją, kad dėl didelės apimties dokumentų išduoti negali. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teismas nurodė, kad institucija atsisako pateikti pareiškėjui dokumentus, jeigu pagal pareiškėjo prašymą reikėtų specialiai adaptuoti, apdoroti ar kitaip perdirbti dokumentus ir tai būtų susiję su neproporcingai didelėmis darbo ir laiko sąnaudomis. Atsižvelgęs į išdėstytą, teismas nenustatė, pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus, taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas skunde patirtą žalą apibūdino deklaratyviai – teigė, jog patyrė didelių nepatogumų bei išgyvenimų negaudamas to, kas pareiškėjui buvo svarbu ir neuždrausta, tačiau nenurodė, kokiam tikslui pareiškėjui buvo reikalingi prašomi dokumentai, kokius nepatogumus jis patyrė jų negavęs. Teismo vertinimu, nebuvo pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjui dėl galbūt netinkamų atsakymų į jo prašymus kilo neturtinė žala.

20. Dėl pareiškėjo teiginio, jog jam nebuvo sudaryta galimybė susitikti su Alytaus PN direktoriumi asmeniniam pokalbiui, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog su prašymais susitikti su Alytaus PN direktoriumi yra kreipęsis į Alytaus PN administraciją, tokio pobūdžio prašymų nebuvo užregistruota ir Nuteistųjų prašymų ir skundų registre. Teismo vertinimu, pareiškėjas nekonkretizavo, kada jis teikė minėtus prašymus, kokius atsakymus gavo iš Alytaus PN administracijos, todėl šių nusiskundimų nepripažino pagrįstais.

21. Iš bylos duomenų teismas nustatė, kad pareiškėjas į gydytojus buvo kreipęsis dėl tam tikrų sveikatos sutrikimų, tačiau atsižvelgęs į jų pobūdį, nenustatė pagrindo konstatuoti, jog minėtiems susirgimams turėjo įtakos pareiškėjo skunde nurodomos kalinimo sąlygos. Teismas nurodė, kad kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Byloje nebuvo nustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.

22. Įvertinęs nustatytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas neįrodė visų būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų (neteisėtų veiksmų ir jam kilusios žalos), todėl valstybei pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį nekilo turtinė prievolė atlyginti žalą. Teismas nenustatė teisinio pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus PN, ir pareiškėjo skundą atmetė.

III. 23. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir jo skundą tenkinti pilnai.

24. Pareiškėjas kartu su apeliaciniu skundu pateikia įrodymus (medicininių dokumentų išrašą, informaciją apie nelaimingo įvykio aplinkybes, prašymų, adresuotų Alytaus PN, kopijas, Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus raštus ir pažymą dėl pareiškėjo skundo, Alytaus PN atsakymus dėl pareiškėjo kreipimųsi), kurie pagrindžia, jog jis į Alytaus PN administraciją yra kreipęsis dėl neleidžiamų skambučių.

25. Pareiškėjas nurodo, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra naikintinas, kadangi teismas netinkamai vertino skundo argumentus, su skundu pateiktus įrodymus, neatsižvelgė į nacionalinių ir tarptautinių teismų sprendimus, buvo šališkas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja aplinkybes, nurodytas pirmosios instancijos teismui, dėl dukros patirto nelaimingo atsitikimo, nesudarytos galimybės paskambinti artimiesiems, dėl laikymo toje pačioje įstaigoje su asmeniu, kuris, pareiškėjo teigimu, padaręs nusikalstamą veiką jo dukros atžvilgiu.

26. Pareiškėjas pabrėžia, kad jis nuo pat atvykimo į Alytaus PN visą laikotarpį nuo 2018 m. gegužės 17 d. iki 2019 m. gruodžio 12 d. buvo laikomas kamerų tipo patalpose, o tai jau laikytina kankinimu. Nuolatinis ribojimas apsipirkti, siųsti laiškus artimiesiems, gauti pasimatymus visiškai paneigia bendravimo galimybę. Pareiškėjas svarbiu momentu negalėjo bendrauti su šeima, nors artimojo liga paprastai gali būti pripažįstama svarbia priežastimi suteikti papildomą skambutį.

27. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo skundą, kadangi pagal telefoninių pokalbių išklotinę neįvertino, jog su pareiškėjo taksofono kortelės kodu galėjo naudotis kitas nuteistasis. Pareiškėjas visą laikotarpį buvo laikomas kamerų tipo patalpoje, o taksofonas įrengtas koridoriuje, todėl pareiškėjas negalėjo juo naudotis – jo visi prašymai leisti paskambinti dukrai buvo netenkinti. Pareiškėjui taip pat buvo neleidžiama skambinti paskirtiems advokatams.

28. Nors telefoninių pokalbių išklotinėse gali matytis pareiškėjo kortelės kodas ir jo mamos telefono numeris, tačiau dėl to, kad pareiškėjui buvo neleidžiama paskambinti, jis prašė kito nuteistojo, kad jis, naudodamasis pareiškėjo kortelės kodu, paskambintų pareiškėjo mamai ir sužinotų apie pareiškėjo dukros sveikatos būklę. Pareiškėjui nebuvo leidžiama ne tik paskambinti, bet ir siųsti laiškus.

29. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus PN, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovo atstovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje esančius įrodymus. Pareiškėjui neturtinė žala negali būti priteista, nes pareiškėjas neįrodė neva kilusios neturtinės žalos, neįvardijo jokių aplinkybių, kurios galėtų patvirtinti apie jam padarytą tariamą neturtinę žalą. Pareiškėjo nurodyti neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galintys veiksniai neįrodė realaus neturtinės žalos atsiradimo fakto.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VII. 30. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis laikotarpiu.

31. Pareiškėjas su apeliaciniu pateikė papildomus įrodymus. Teismas, siekdamas išsamiai įvertinti pareiškėjo situaciją, nutarė prijungti pateiktus įrodymus prie bylos.

32. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau ir – ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

33. Teismas, įvertinęs apelianto teiginius, visų pirma pažymi, kad jie yra abstraktaus pobūdžio, apeliantas pateikia bendro pobūdžio nusiskundimus. Apelianto teiginiai nėra paremti konkrečiais įrodymais. Iš apeliacinio skundo matyti, kad, apelianto nuomone, teismas, netinkamai vertino pareiškėjo skundo argumentus ir bylos medžiagą. Dėl šių argumentų teismas pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį įrodymai byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, o vidinis įsitikinimas susiformuoja ne vieno įrodymo bei nustatytos faktinės bylos aplinkybės pagrindu, tačiau jų visuma. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijais.

34. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai. Tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino bylos duomenis, nepritarė (nesutiko) su tam tikrais pareiškėjo teiginiais ir argumentais, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstas išvadas. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, jog teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus, dėl kurių pareiškėjo skundas atmetamas. Aplinkybė, kad pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo bylai reikšmingų aplinkybių vertinimu, negali būti pagrindas išvadai dėl sprendimo nemotyvavimo ar nepakankamo motyvavimo. Šiuo aspektu taip pat akcentuotina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį byloje Nr. A261-355/2011 ir kt.).

35. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir argumentų nekartoja. Visų pirma, apelianto turimas teises nustato bausmių vykdymą reglamentuojančios teisės normos. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgdamas į BVK nuostatas bei aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teisingai nusprendė, kad pareiškėjui esant laikinai izoliuotam BVK 144 straipsnio pagrindu arba esant perkeltam į kamerų tipo patalpas atlikti nuobaudas, pareiškėjui galėjo būti taikomi BVK 145 straipsnio 1 dalyje numatyti apribojimai – draudimas gauti pasimatymų, siųsti laiškus artimiesiems, taip pat paskambinti telefonu. Apeliantas neįrodė, kad kokias nors konkrečias teisės normas atsakovas būtų pažeidęs.

36. Dėl apelianto nusiskundimų dėl kontaktų ribojimo pažymėtina, kad į bylą pateikta pareiškėjo telefoninių skambučių išklotinė (I t., b. l. 134–148) patvirtina, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas turėjo teisę skambinti artimiesiems. Šis įrodymas patvirtina, kad pareiškėjas 2019 m. birželio – rugpjūčio mėnesiais reguliariai skambino mamai telefono Nr. (duomenys neskelbtini), minėtu telefono numeriu pareiškėjas taip pat skambino 2019 m. rugsėjo 1 d., 2019 m. rugsėjo 28 d., 2019 m. spalio 28 d., 2019 m. gruodžio 9 d. (I t., b. l. 134–148). Be to, 2020 m. balandžio 6 d. Nuteistojo susirašinėjimo apskaitos kortelė (I t., b. l. 149–172) patvirtina, kad vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjas susirašinėjo su įvairiais asmenimis. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju nenustatyti jokie atsakovo atstovo neteisėti veiksmai, todėl pareiškėjo argumentai dėl teisės nesuteikimo paskambinti artimiesiems, susirašinėti ir gauti su jais pasimatymus atmestini kaip nepagrįsti, atitinka bylos medžiagą.

37. Apeliantas nurodo, kad buvo laikomas kartu su kitu nuteistuoju, dėl kurio nukentėjo jo duktė. Pirmosios instancijos teismas įstatymų pažeidimų nenustatė, jų nenurodė ir apeliantas. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas Alytaus PN administracijai būtų nurodęs priežastis, jog dėl laikymo su tam tikru asmeniu vienuose pataisos namuose būtų kilusi reali grėsmė jo sveikatai ar gyvybei. Apibūdindamas jam kilusiais neigimas pasekmes pareiškėjas skunde tik abstrakčiai nurodo, jog visą tą laikotarpį nemaloniai jautėsi. Šiuo bylos aspektu nėra įrodyti nei atsakovo neteisėti veiksmai, nei jam kilusios konkrečios neigiamos pasekmės, kas galėtų būti vertinama kaip neturtinė žala.

38. Apeliantas teigia, kad daug kartų kreipėsi į Alytaus PN administraciją, kad suteiktų galimybę susitikti su direktoriumi asmeniniam pokalbiui, tačiau kada konkrečiai teikė minėtus prašymus, kokius atsakymus iš Alytaus PN administracijos gavo, nenurodė, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini kaip nepagrįsti.

39. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje yra pakankamai duomenų reikšmingoms aplinkybėms nustatyti ir teisingam sprendimui priimti. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, atliko pakankamai išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, atsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl priėmė sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, jog teismas vadovavosi atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, nesudaro pagrindo vienareikšmiškai vertinti, kad teismas buvo šališkas. Visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011 ir kt.).

40. Įvertinusi bylos medžiagą teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių bylą nagrinėjusio teismo suinteresuotumą bylos baigtimi, tendencingumą, išankstinį nusistatymą prieš pareiškėją, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog teismas buvo šališkas. Be to, vien tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pareiškėjui nepalankų sprendimą, savaime nereiškia, jog teisėjai byloje buvo šališki.

41. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo N. I. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan