2016-05-23 Nr. AB-11588-3-61-3-01786-2015-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1147-492/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01786-2015-3

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2., 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja) teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. L. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas T. L. (toliau – ir pareiškėjas) 2015 m. kovo 18 d. su skundu (b. l. 1–6) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K, atsakovo atstovas), priteisti 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas skunde bei atsikirtime į atsiliepimą (b. l. 65–66) paaiškino, kad nuo 2012 m. kovo mėnesio iki 2013 m. kovo mėnesio jis Lukiškių TI-K buvo laikomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, dėl to patyrė didelius nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, depresiją, galimybių sumažėjimą, pažeminimą, nuolatinį baimės jausmą ir apatiją. Teigė, kad kamerose, kuriose atliko bausmę, buvo laikoma nuo 3 iki 6 asmenų, todėl visą kamerose buvimo laikotarpį tekdavo gulėti arba sėdėti. Gyvenamosiose patalpose neužtikrinamas natūralus apšvietimas, trūksta vietos sportuoti. Nurodė, jog kalinimo įstaigos patalpose buvo šalta, drėgna, tamsu, trūko oro, rūkantys asmenys buvo laikomi kartu su nerūkančiais asmenimis, pareigūnai elgėsi su nuteistaisiais netinkamai, asmens apžiūros daromos esant žemai oro temperatūrai, verčiamas nusirengti, o daiktus dėti į nešvarias dėžes. Gyvenimo sąlygos kalinimo įstaigoje visą jo buvimo laikotarpį buvo nežmoniškos, žeminančios, kas akivaizdžiai pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 21 straipsnį, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencijos) 3 straipsnį. Jam padarytą neturtinę žalą kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, 2015 m. gegužės 4 d. atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 15–21) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, jog pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo kalinamas nuo 2012 m. kovo 21 d. iki 2013 m. sausio 7 d. Paaiškino, kad nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo naujos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 (toliau – ir Lietuvos higienos normos HN 76:2010, HN 76:2010), kuriose minimalios gyvenamojo ploto normos kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatytos. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymą Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas V-124) buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto. Nurodė, kad 2012 m. kovo 21 d. vakare, 2012 m. kovo 22 d., 2012 m. balandžio 12 d. ryte, 2012 m. balandžio 19 d. ryte, 2012 m. balandžio 23 d. ryte, 2012 m. balandžio 25 d. ryte, 2012 m. balandžio 27 d. ryte, 2012 m. gegužės 2 d. ryte, 2012 m. gegužės 3 d. ryte, 2012 m. gegužės 7 d. ryte, 2012 m. gegužės 14 d. ryte, nuo 2012 m. birželio 4 d. iki 2012 m. birželio 6 d., 2012 m. birželio 7 d. ryte, 2012 m. liepos 20 d. vakare, nuo 2012 m. liepos 21 d. iki 2012 m. liepos 22 d., 2012 m. liepos 23 d. ryte, 2012 m. rugpjūčio 23 d. ryte, 2012 m. rugsėjo 12 d. ryte, 2012 m. rugsėjo 13 d. ryte, 2012 m. rugsėjo 14 d. ryte, 2012 m. rugsėjo 25 d. ryte, 2012 m. spalio 2 d. ryte, 2012 m. spalio 4 d. ryte, 2012 m. spalio 18 d. ryte, 2012 m. spalio 25 d., 2012 m. spalio 26 d. ryte, 2012 m. lapkričio 15 d. ryte, 2012 m. lapkričio 21 d. ryte, 2012 m. lapkričio 22 d. ryte, 2012 m. lapkričio 23 d. ryte, vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje atitiko nustatytus reikalavimus, o nuo 2013 m. sausio 7 d. iki 2014 m. balandžio 10 d. pareiškėjo nebuvo įstaigoje.

Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 1 skyriaus 11.1 punkte yra nurodytas didžiausias Lukiškių TI-K leidžiamų laikyti nuteistųjų skaičius, kurio negalima viršyti – 300 asmenų (kalėjime). Maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra – 954, tačiau jis nuolat viršijamas ir gali siekti virš 1 000 asmenų. Didžiausią dalį Lukiškių TI-K esančių asmenų sudaro suimtieji, taip pat čia yra laikomi nuteistieji laisvės atėmimu iki gyvos galvos bei nuteistieji, kurie palikti atlikti ūkio darbus. Nuteistieji iki gyvos galvos užima kameras nuo 1 iki 75, jie laikomi po vieną (tik retais atvejais jų pačių prašymu jie gali būti laikomi po 2 asmenis). Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje, skaičiui, o jų nepriimti neturi teisinio pagrindo. Tačiau, skirstant atvykusius asmenis į kameras, laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų bei Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir Bausmių vykdymo kodeksas, BVK) 70 straipsnyje nustatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų. Kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada atitinka teisės aktų reikalavimus. Esant tokiai situacijai Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras.

Atsakovo atstovas paaiškino, kad Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų palaikyti tvarką kamerose, už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius pristatomas į kameras, išduodama kalcinuota soda, skirta kameroms, kriauklėms ir unitazams valyti, už administracijos reikalavimų nevykdymą skiriamos nuobaudos. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja valikliais. Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su „UAB Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Vykdytojai nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nuo 2013 m. gruodžio 30 d. Lukiškių TI-K sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“, kuri taip pat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.

Atsakovo atstovas pažymėjo, jog kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus resursus ir iš valstybės biudžeto gautas lėšas. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliai per langus ir tai atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės.

Atsakovo atstovas teigė, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, o reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės sąskaita. Prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1 400 Eur ( vieną tūkstantį keturis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Kalinamojo (nuteistojo) asmens įskaitos kortelės duomenimis pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2012 m. kovo 21 d. iki 2013 m. sausio 7 d.

Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, kad Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos ryšiui. Pažymėjo, kad sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Teismas nurodė, kad pareiškėjo suėmimo vykdymo Lukiškių TI-K laikotarpiu minimalius kalinimo vietų kamerų plotui keliamus reikalavimus reglamentavo Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktas, kuriame nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybės) 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. ir Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktas nenumato, kad asmeniui tenkantis plotas turi būti skaičiuojamas iš kameros ploto atimant sanitarinio mazgo, baldų ar kitų įrenginių užimamą plotą.

Iš atsiliepime į skundą ir kalinamojo (nuteistojo) asmens įskaitos kortelėse (b. l. 15–21, 22–23) nurodytų duomenų apie pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpius, kartu su juo kamerose buvusių asmenų skaičių ir kamerų plotus, nustatyta, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2012 m. kovo 21 d. iki 2013 m. sausio 7 d. buvo laikomas kamerose Nr. 105, 128, 134, 138, 155, 157, 166, 172, 177, 182, 196. Iš teismui pateiktų duomenų matyti, jog ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas buvo kalinamas 246 paras, tačiau 226 paras jo kalinimo sąlygos neatitiko Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimų dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K metu (pažeidžiant teisės aktų nustatytas kalinimo sąlygas), kai vienam asmeniui tenkantis kameros plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, jis svyravo nuo 1,96 kv. m iki 2,64 kv. m., t. y. pareiškėjui trūko nuo 1,64 kv. m. iki 0,96 kv. m. kameros ploto. Teismas neturėjo pagrindo nesiremti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis apie laikotarpius ir kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, jų plotus bei jose buvusių asmenų skaičių ir neginčija fakto, jog nustatyti teisės aktų reikalavimai gyvenamojo ploto normai tam tikrą laiką buvo pažeisti. Tai patvirtina pareiškėjo skunde nurodytus argumentus, jog jis Lukiškių TI-K kamerose buvo laikomas pažeidžiant vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimus. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad 20 parų vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus.

Lukiškių TI-K nurodė, kad vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytas ribas, tačiau pažymėjo, kad įstaigos administracija negali daryti įtakos dėl suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje, skaičiaus, o jų nepriimti įstaiga tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai (b. l. 15-21).

Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymo) 5 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. BVK 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.

Teismas atmetė atsakovo atstovo argumentus, kad Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti atvykstančių bei esančių įstaigoje suimtųjų ir nuteistųjų skaičiaus, kaip teisiškai nereikšmingus, sprendžiant klausimą dėl atsakovo veiksmų neteisėtumo, kadangi pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudenciją, valstybė turi garantuoti, jog kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96 ir kt.).

Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Teismas pažymėjo, jog EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją). Kita vertus, remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis.

Byloje esantys duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovavosi spręsdamas pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą. Teismas padarė išvadą, jog ginčo laikotarpiu suimtiesiems tenkantis plotas periodiškai buvo itin mažas, jie beveik neturėjo laisvos vietos, kurioje galėtų judėti, todėl tam tikru laikotarpiu pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista. Pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų apie sveikatos būklę, jos pablogėjimą, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto) neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą, tačiau teismui nekilo abejonių, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto), pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. T. L. patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje yra konstatuota, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje. Teismas pažymėjo, kad nustatytas pažeidimas nebuvo tęstinis, būdamas Lukiškių TI-K pareiškėjas buvo kilnojamas į skirtingas kameras ir tam tikrais atvejais pareiškėjui tenkantis kameros plotas siekė ir 7,94 kv. m. ir tuo laikotarpiu nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas buvo kalinamas žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis.

Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo (toliau – ir Tabako kontrolės įstatymas) 19 straipsnio 1 dalis numato, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Higienos normos HN 76:2010 14 punkte yra nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Atsižvelgiant į tai, Lukiškių TI-K administracijai kyla pareiga užtikrinti, kad asmenys kamerose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, o nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Pareiškėjas plačiau aplinkybių dėl rūkančiųjų laikymo atskirai nuo nerūkančiųjų nepaaiškino, jis tik nurodė, kad buvo laikomi kartu rūkantys nuteistieji su nerūkančiais ir dėl to kyla konfliktų. Atsakovo atstovas teismui nurodė, kad T. L. neteigė, kad yra nerūkantis. Lukiškių TI-K pareigūnai negali žinoti, kad asmuo yra nerūkantis, jeigu asmuo administracijos apie tai neinformuoja. Tik pateikus prašymą dėl apgyvendinimo su nerūkančiai, pareigūnams kyla įstatymo nustatytos pareigos atskirti asmenį nuo rūkančių nuteistųjų. Taigi, aptartas Lukiškių TI-K pareigūnų pažeidimas laikytinas neįrodytu.

Pirmos instancijos teismas dėl pareiškėjo skundo argumentų, kad kamerose turi būti didelis gerai praleidžiantis šviesą langas, pažymėjo, jog pagal HN 76:2010 22 punktą, gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 procentų. Minimalus kamerų langų dydis yra nustatytas siekiant užtikrinti natūralaus gyvenamųjų patalpų apšvietimo normas. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją dėl per mažo natūralaus kamerų apšvietimo, byloje taip pat nėra jokių kompetentingų institucijų parengtų administracinių aktų, kuriuose būtų užfiksuota, kad Lukiškių TI-K kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, natūralaus apšvietimo koeficientas neatitinka teisės aktų reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, teismas padarė išvadą, kad vien tik ta faktinė aplinkybė, jog Lukiškių TI-K kamerose turi būti didelis gerai praleidžiantis šviesą langas, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K kamerose buvo laikomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus.

Nors Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2012 m. gegužės 30 d. patikrinimo aktu Nr. 13(13.3)-13.16-586, 2012 m. spalio 25 d. patikrinimo aktu Nr. 13(13.3)-13.16-1259, 2012 m. rugsėjo 28 d. patikrinimo aktu Nr. 13(13.3)-13.16-1136 buvo konstatuota, kad kamerose Nr. 105, Nr.177, Nr. 196 tiek dirbtinė dieninė apšvieta, tiek naktinis apšvietimas neatitiko Lietuvos higienos normos HN 76:2010 22, 23 punkto reikalavimų (b.l. 29-31, 43-44, 46-49), tačiau Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2012 m. rugsėjo 28 d. patikrinimo akte Nr. 13(13.3)-13.16-1131 ir 2012 m. gruodžio 19 d. patikrinimo akte Nr. 13(13.3)-13.16-1549 (b.l. 32-35, 38-39), nurodyta, jog minėti trūkumai buvo pašalinti, o 2012 m. gruodžio 11 d. patikrinimo akte Nr. 13(13.3)-13.16-1492 konstatuota, jog kameroje Nr. 196 išmatuota naktinė dirbtinė apšvieta atitinka minėtos normos reikalavimus (b.l. 50-51).

Teismui pažymėjo, jog pateiktame skunde pareiškėjas reiškė bendro pobūdžio nusiskundimus, kad kamerose būdavo tamsu, trūko oro, buvo drėgna ir šalta, tačiau jų nekonkretizavo, nenurodė kuriose kamerose ir kada tai pasireiškė. Iš byloje esančių Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų buvo matyti, kad buvo tiriama kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas atitinkamais laikotarpiais, būklė ir jose esančios gyvenimo sąlygos. Vėdinimo, oro santykinės drėgmės ir apšvietimo neatitikimai Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 nustatytiems reikalavimams patikrinimo aktuose nebuvo konstatuoti, priešingai, nustatyta, kad kamerose Nr. 105, 177, 196 atitiko Lietuvos higienos normos HN 76:2010 26 punkte numatytas vertes (b.l. 26–28, 40–42, 46–49, 50–51). Taip pat, kad santykinė oro drėgmė atitinka reikalavimus kamerose Nr. 105, Nr. 196 matyti ir iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų (b.l. 29–31, 46-49, 50-51). Pastarajame akte taip pat pažymėta, jog šioje kameroje yra langai, pritaikyti natūraliam vėdinimui per langus HN 76:2010 24 punktas numato galimybę gyvenamąsias kameras vėdinti per langus, ši galimybė pareiškėjui buvo užtikrinta, todėl teismas nurodė neturintis pagrindo pripažinti, kad Lukiškių TI-K pažeidė HN 76:2010 24 punkto reikalavimus.

Spręsdamas dėl pareiškėjo argumento, kad Lukiškių TI-K nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, teismas nurodė, kad į bylą pateiktas Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2012 m. rugsėjo 28 d. patikrinimo aktas Nr. 13(13.3)-13.16-1136 patvirtina, kad kameroje Nr. 196 yra įrengtas sanitarinis mazgas su tiekiamu šaltu vandeniu, kurį sudaro klozetas ir praustuvė (b. l. 46–49). Minėtu aktu nebuvo nustatyta pažeidimų dėl sanitarinio mazgo įrengimo, todėl konstatavo, jog tinkamas yra sanitarinio mazgo įrengimas.

Kaip neturtinės žalos atsiradimo pagrindą pareiškėjas nurodė netinkamą pareigūnų elgesį su nuteistaisiais. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, kad pareigūnai su pareiškėju elgėsi netinkamai, taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipiąsis į Lukiškių TI-K administraciją ar kitas kompetentingas institucijas dėl pareigūnų elgesio ištyrimo, todėl šie skundo argumentai buvo vertinami, kaip deklaratyvaus pobūdžio teiginiai ir atmestini.

Pirmos instancijos teismas dėl pareiškėjo skundo argumentų, kad asmens apžiūros daromos antisanitarinėmis sąlygomis (šalta, purvina ir pan.). Asmuo esant žemai oro temperatūrai verčiamas nuogai nusirengti, o daiktus dėti į nešvarias dėžes. Šios pareiškėjo nurodytos aplinkybės yra abstrakčios, jis nenurodė, kada konkrečiai jo apžiūra buvo atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, kokie daiktai buvo dedami į nešvarias dėžes, todėl teismas padarė išvadą, kad šių aplinkybių pareiškėjas nepagrindė.

Teismas pažymėjo, kad likusieji tiek pareiškėjo, tiek atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste. LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą.

Teismas, atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, konstatavo, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų pareiškėjas patyrė neigiamo pobūdžio išgyvenimus (stresą ir pažeminimą), nepatogumus, kurių nebūtų patyręs, jei būtų kalinamas kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas atitiktų nustatytus reikalavimus t. y. neturtinę žalą, todėl kilo atsakovo civilinė atsakomybė. Teismo vertinimu, pareiškėjo patirti neigiami išgyvenimai buvo tokio intensyvumo, jog yra pagrindas juos įvertinti pinigais (CK 6.250 str. 2 d.).

Atsižvelgus į pareiškėjo laikymo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis Lukiškių TI-K trukmę ir pakankamai didelį ploto trūkumą atitinkamais laikotarpiais nuo 2012 m. kovo 21 d. iki 2013 m. sausio 7 d. (226 paras pareiškėjui teko nuo 1,96 kv. m iki 2,64 kv. m., t. y. pareiškėjui trūko nuo 1,64 kv. m. iki 0,96 kv. m. kameros ploto), į pareiškėjo patirtus nepatogumus dėl tokių atsakovo veiksmų (neveikimo) pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, kurių intensyvumas pagal bylos aplinkybes neišvengiamai viršijo kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, taip pat į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, minimalųjį darbo užmokestį, į kitus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, padaryta išvada, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti 20 000 Eur neturtinę žalą, neadekvatus, nesuprantamas ir nepateisinamas nei teisingumo, nei protingumo prasme. Be to, nagrinėjamu atveju byloje nenustatė jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių aplinkybę, jog dėl netinkamų pareiškėjo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K būtų sutrikusi pareiškėjo sveikata. Pareiškėjas nenurodė jokių duomenų bei nepateikė įrodymų, jog dėl dvasinių ir emocinių sukrėtimų, baimės, patiriamo streso būtų kreipęsis į gydytojus.

Teismas atsižvelgė į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį ir į kitus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus ir vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais, sprendė, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu, todėl priteisė pareiškėjui neturtinę žalą pinigais – 1 400 Eur.

III. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - patenkinti pareiškėjo skundą ir priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Apeliaciniame skunde nurodomi argumentai, pateikti pareiškėjo skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymima:

1) Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pareiškėjas teikdamas skundą rėmėsi tik Konvencijos 3 straipsnio nuostatomis, pagal kurias nėra jokių senaties terminų, nes tokia Lietuvos teisė prieštarauja EŽTT praktikai, be to, tai yra tęstinis kankinimo faktas likęs iki šių dienų. Pirmosios instancijos teismas visiškai neskaičiavo laikotarpio, kuriuo pareiškėjas buvo kalinamas nežmoniškomis sąlygomis.

2) Pareiškėjas teikdamas skundą prašė kalinimo laikotarpiu skaičiuoti 5 kv. m. vienam asmeniui, atskaičiavus baldus, normą, t. y. europietišką standartą. Teikdamas skundą pareiškėjas neprašė remtis Lietuvos teise, kadangi ji prieštarauja EŽTT praktikai.

3) Pareiškėjas nesutinka su visais argumentais, kuriuos atmetė pirmosios instancijos teismas, kadangi šis atmetimas yra nemotyvuotas.

4) Pareiškėjas pažymi, jog EŽTT yra nustatęs orientacinio dydžio kompensacijas, tačiau jomis nesivadovavo pirmosios instancijos teismas. Už pareiškėjo kankinimo faktą turėtų būti priteista tinkama kompensacija. Be to, pirmosios instancijos teismas nepaaiškino, kodėl atsisakė vadovautis EŽTT praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžių ir nesivadovavo EŽTT sprendimu byloje Canali prieš Prancūziją.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, 2015 m. liepos 28 d. atsiliepimu (b. l. 91–93) į pareiškėjo apeliacinį skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas grindžiamais šiais argumentais:

1) Atsakovas atstovas paaiškino, jog neneigia aplinkybių, susijusių su nustatytu plotu higienos reikalavimuose, tačiau pažymėjo, kad Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Todėl pasitaiko, kad kai kurios kameros gali būti perpildytos.

2) Nurodė, kad kamerose remontas atliekamas pagal iš anksto nustatytą planą ir turimus resursus, kamerų įrengimas ir kiti higienos reikalavimai atitinka teisės aktų, reglamentuojančių laisvės atėmimo vietų įrengimą, nuostatas.

3) Dėl pareiškėjo prašomos priteisti neturtinės žalos pažymėjo, kad šiuo konkrečiu atveju nėra būtinųjų CK 6.271 str. nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo T. L. prašomos priteisti 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime 2012 m. kovo 21 d. - 2013 m. sausio 7 d. laikotarpiu.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1 400 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pasisakydama dėl priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracijos veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš to, kad jis buvo kalinamas neužtikrinant jam teisės aktuose numatyto minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygų atitikimo Lietuvos Respublikos higienos normose numatytiems reikalavimams (b. l. 1–6).

Pareiškėjas apeliaciniu skundu nesutinka su priimtu teismo sprendimu, su vertintais neteisėtais Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo veiksmais, su priteista neturtinės žalos atlyginimo suma ir teigia, kad ši suma nekompensuoja jo patirtų išgyvenimų (b. l. 82).

Teisėjų kolegija tokiai pareiškėjo pozicijai iš dalies pritaria ir vertina priimtą pirmosios instancijos teismo sprendimą atsižvelgusi į apeliacinio skundo argumentus, pateiktus motyvus ginčijant padarytas teismo išvadas.

Dėl pareiškėjo nurodytų pažeidimų, susijusių su nepakankamu kalinimo patalpų plotu, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida.

Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. BVK 7 straipsnio 1 dalyje taip pat yra įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.

Nurodytas teisinis reguliavimas iš esmės atitinka ir EŽTT pateiktus išaiškinimus. Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT formuoja praktiką, jog Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą).

Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą Peers prieš Graikiją). Pastebėtina, jog EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Dorokhov prieš Rusiją, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją). Kita vertus, remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pavyzdžiui, Valašinas prieš Lietuvą byloje EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro bei suteikta judėjimo laisvė.

Vertindama pareiškėjo nurodytus argumentus teisėjų kolegija pabrėžia, kad, remiantis EŽTT ir LVAT praktika, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr. EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08, LVAT 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1251/2013). Atitinkamai, šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo užtikrintas nurodytas vienam asmeniui turintis tekti plotas, tenka atsakovui.

Pažymėtina, jog Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktas numato, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Iš viso aptariamo laikotarpio pareiškėjas buvo laikomas 263 dienas kamerose, kuriose jam tenkantis plotas buvo mažesnis nei nustatytas Įsakyme Nr. V-124. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su tuo, kad nurodytas gyvenamasis plotas buvo užstatytas lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, taigi pareiškėjui tekęs plotas iš tiesų buvo mažesnis, jis neturėjo pakankamai laisvos vietos, kurioje galėtų judėti (b. l. 1–6) (žr. EŽTT 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą Lutokhin prieš Rusiją, 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą Grzywaczewski prieš Lenkiją). Taigi nurodytų aplinkybių visuma liudija, kad pareiškėjo kalinimo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime metu įvardintu laikotarpiu buvo pažeista jo subjektinė teisė atlikti bausmę tinkamo ploto patalpose, t. y. viešojo administravimo subjektas neveikė taip, kaip jį įpareigojo veikti teisės aktai (CK 6.271 str.).

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, patikrinusi duomenis byloje, nustatė didesnį negu pirmosios instancijos teismas dienų skaičių – 263 dienas, kai pareiškėjas buvo kamerose, kuriose jam tenkantis plotas buvo mažesnis nei nustatytas Įsakyme, o 2012 m. kovo 21 d. vakare, 2012 m. kovo 22 d., 2012 m. balandžio 12 d. ryte, 2012 m. balandžio 19 d. ryte, 2012 m. balandžio 23 d. ryte, 2012 m. balandžio 25 d. ryte, 2012 m. balandžio 27 d. ryte, 2012 m. gegužės 2 d. ryte, 2012 m. gegužės 3 d. ryte, 2012 m. gegužės 7 d. ryte, 2012 m. gegužės 14 d. ryte, nuo 2012 m. birželio 4 d. iki 2012 m. birželio 6 d., 2012 m. birželio 7 d ryte, 2012 m. liepos 20 d. vakare, nuo 2012 m. liepos 21 d. iki 2012 m. liepos 22 d., 2012 m. liepos 23 d. ryte, 2012 m. rugpjūčio 23 d. ryte, 2012 m. rugsėjo 12 d. ryte, 2012 m. rugsėjo 13 d. ryte, 2012 m. rugsėjo 14 d. ryte, 2012 m. rugsėjo 25 d. ryte, 2012 m. spalio 2 d. ryte, 2012 m. spalio 4 d. ryte, 2012 m. spalio 18 d. ryte, 2012 m. spalio 25 d., 2012 m. spalio 26 d. ryte, 2012 m. lapkričio 15 d. ryte, 2012 m. lapkričio 21 d. ryte, 2012 m. lapkričio 22 d. ryte, 2012 m. lapkričio 23 d. ryte, pareiškėjui tenkantis plotas atitiko nustatytų reikalavimų visą arba tik dalį dienos (ryte ar vakare). Be to, Vilniaus visuomenės sveikatos centro atliktų patikrinimų metu keliose kamerose – Nr. 105 (2012 m. gegužės 25 d.); Nr. 105 (2012 m. gegužės 30 d.), 157 (2012 m. rugsėjo 28 d.); Nr. 177 (2012 m. spalio 25 d.), Nr. 196 (2012 m. rugsėjo 28 d.), kuriose pareiškėjas buvo laikomas, nustatyti pažeidimai, susiję su apšvietimo defektais (b. l. 26–28, 29–31, 43–45, 46–49).

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad pareiškėjui pakankamai ilgai nebuvo užtikrinta teisės aktuose numatyta minimali teisės aktais numatyta gyvenamojo ploto norma, nustatytas dirbtinės dieninės ir naktinės apšvietos normos HN 76:2010 reikalavimų pažeidimas, nors ir nėra byloje duomenų, kad būtent kalinimas pažeidžiant nustatytus minimalaus ploto ir apšvietimo reikalavimus pareiškėjui būtų sukėlęs sveikatos sutrikimus, įvertinusi neteisėtų veiksmų kumuliatyvų poveikį, konstatuoja, kad toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, sukėlė jam dvasines kančias bei nepilnavertiškumo jausmą, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.

Be to, pareiškėjas skunde pabrėžia, kad atvykus ir (ar) išvykstant iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo asmens apžiūros yra atlikinėjamos antisanitarinėmis sąlygomis (yra šalta, purvina) (b. l. 1–6).

Vertindama nurodytą aspektą teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos higienos normos HN 76:2010, 54 punktas numato, kad visos laisvės atėmimo vietų patalpos, įrenginiai ir baldai turi būti švarūs. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2005 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. 4/07-130 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos (2011 m. rugpjūčio 13 d., 2012 m. kovo 18 d. redakcija) (toliau – ir Instrukcija) 144 punkte nurodoma, kad suimtųjų ir nuteistųjų krata skirstoma į visą (išrengiant) ir dalinę (neišrengiant). Ją atlieka tos pačios lyties kaip suimtasis ar nuteistasis asmuo. Apieškodami suimtojo ar nuteistojo kūną ir maisto produktus, kratą atliekantys pareigūnai privalo mūvėti pirštines. Instrukcijos 145 punkte numatyta, jog suimtiesiems ir nuteistiesiems visa krata privalomai atliekama, be kita ko, atvykus į laisvės atėmimo vietą, taip pat išvykstant iš jos. Instrukcijos 146 punktas detaliai numato visą procedūros atlikimo tvarką. Taigi nurodytas teisinis reguliavimas suponuoja, kad atliekant asmenų kratas turi būti laikomasi, be kita ko, nustatytų higienos reikalavimų, užtikrinamos saugios ir tinkamos kratos atlikimo sąlygos.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, jog LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr. LVAT 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014), taigi atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Tuo tarpu pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, paprastai tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr. LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-977/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-525-197/2013). Nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodyti argumentai, jog darant asmens ir jo daiktų apžiūras tai atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, taip pat jo teiginiai dėl purvo, yra abstraktūs, be to, pareiškėjas skunde tik nurodė, jog asmens ir jo daiktų apžiūra atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, šių argumentų nedetalizavo, t. y. kuriuo metu atsižvelgus į ilgą vertinamą laikotarpį tai vyko, kuriose patalpose buvo nesilaikoma nustatytų reikalavimų. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nedetalizavo įvardintų aspektų (b. l. 82). Atitinkamai, pripažintina, kad atsakovui būtų pernelyg neproporcinga pareiga paneigti tokius abstrakčius ir nedetalius pareiškėjo teiginius. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo skunde nurodomų aplinkybių nepakanka konstatuoti, kad pareiškėjui atvykstant/išvykstant iš Lukiškių TI-K kratos buvo atliekamos pažeidžiant aukščiau nurodytą tvarką (b. l. 1–6). Taigi šioje dalyje pareiškėjas rėmėsi iš esmės deklaratyviais teiginiais ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiuo aspektu nekonstatavo neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų.

Teisėjų kolegija taip pat pripažįsta pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad nėra įrodytas Higienos normos HN 76:2010 14 punkto reikalavimų, nustatančių, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, pažeidimas. Pareiškėjas nėra nurodęs, kad pats yra nerūkantis, plačiau aplinkybių dėl rūkančiųjų laikymo atskirai nuo nerūkančiųjų nepaaiškino, jo bendro pobūdžio teiginiai, kad rūkantys nuteistieji buvo laikomi kartu su nerūkančiais ir dėl to kyla konfliktų, yra nepakankami pažeidimui įrodyti.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, sutinka su kitomis pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl kitų Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų ir jų papildomai nekartoja (žr. EŽTT 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją). Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė pagrįstų argumentų, leidžiančių kitaip traktuoti pirmosios instancijos teismo atliktą vertinimą.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs faktines bylos aplinkybes, pareiškėjo patirtą neturtinę žalą vertino 1 400 Eur, pareiškėjas apeliaciniame skunde su tokiu žalos vertinimu nesutinka. Pareiškėjas nurodo, kad EŽTT yra nustatęs orientacinio dydžio priteistinų sumų kompensacijas už kalinimą nežmoniškomis sąlygomis ir pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jomis nesivadovavo (b. l. 82).

Atsižvelgusi į šioje administracinėje byloje konstatuotus neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog pareiškėjas kalinamas įvardintomis sąlygomis Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime patyrė esminių nepatogumų ir dvasinių kančių, kurios viršijo įprastus kalinimo sąlygojamus suvaržymus. Atitinkamai, vertintina, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant teisės aktais numatytą vienam asmeniui skiriamą plotą, buvo nustatyti kiti neteisėti veiksmai, žala – pareiškėjas dėl to patyrė esminių nepatogumų ir kančių, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).

Ar priteista suma laikytina pagrįsta vis dėlto yra vertinama atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes, inter alia ir priteistą atlyginimo vertę, atsižvelgiant į gyvenimo lygį susijusioje valstybėje ir į tai, kad pagal nacionalinę sistemą kompensacija paprastai priteisiama ir išmokama greičiau, nei tuomet, kai dėl to spręstų EŽTT pagal Konvencijos 41 straipsnį (žr. EŽTT 2004 m. spalio 19 d. sprendimą Dubjaková prieš Slovakiją). Pagal šioje teismo nutartyje įvardintą subsidiarumo doktriną pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi pirmiausiai tenka valstybių nacionalinėms institucijoms, joms yra suteikiama pakankamai plati diskrecija šioje srityje. Teismui, kaip nacionalinei ginčą nagrinėjančiai institucijai, yra palikta pirmiausiai teisė įvertinti įvardinamus asmenų teisių pažeidimus, esant jiems konstatuotiems, priteisti pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą žalos dydį, kompensuojantį patirtą žalą, be kita ko, tai darydamas jis turi atsižvelgti į nacionaliniame reguliavime įtvirtintus tokios žalos dydžio nustatymo kriterijus. Tai pagrindžia ir EŽTT išaiškinimai, kad visų pirma nacionaliniai teismai privalo aiškinti ir taikyti vidaus teisę (žr. EŽTT 1998 m. vasario 19 d. sprendimą Edificaciones March Gallego S.A. prieš Ispaniją). Šiuo atveju EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos dydžio įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams.

Toks požiūris susijęs su aplinkybe, kad priteisiama būtent neturtinė žala, kurią lemia asmens patirti išgyvenimai, o jie paprastai būna labai individualūs, tokia priteisiama žala yra siekiama kompensuoti patirtą neturtinę žalą, kuri CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad priteisdamas konkrečią neturtinę žalą teismas turi atsižvelgti į nacionalinėje teisėje įtvirtintus žalos nustatymo kriterijus. Šiuo atveju CK 6.250 straipsnio 2 dalyje konkrečiai nurodyta, jog teismas atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Pasisakydama dėl nagrinėjamu atveju pareiškėjui priteistino konkretaus neturtinės žalos atlyginimo dydžio, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo principais, tokio pobūdžio bylose susiklosčiusia teismų praktika, atsižvelgusi į pareiškėjo skunde nurodytus patirtus išgyvenimus, teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, t. y. 20 000 Eur. Šiuo atveju administracinėje byloje nėra pateikta duomenų ir tokių nėra nustatyta, kad dėl nurodytų neteisėtų veiksmų būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, būtų sukelti ilgalaikiai padariniai; pareiškėjas dėl psichologinės pagalbos suteikimo į specialistus taip pat nei žodžiu, nei raštu nesikreipė; todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo patirtos neigiamos neteisėtų veiksmų pasekmės išsiskyrė (buvo didesnio masto) iš kitų, nustatomų panašiais atvejais (b. l. 1–6, 82).

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija, nustačiusi ilgesnę pažeidimo trukmę negu buvo nustatęs pirmosios instancijos teismas, įvertinusi nurodyto pažeidimo mastą (ploto trūko nuo 1,64 iki 0,96 kv. m iš nustatytų 3,6 kv. m), kitus pažeidimus (patalpos apšvietimas), dėl kurių pareiškėjas jautė dvasinius, fizinius išgyvenimus, taip pat aplinkybę, kad tokiu būdu atsakovas nėra sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, atsižvelgdama į EŽTT ir LVAT panašiais atvejais priteisiamo neturtinės žalos atlyginimo dydžius, vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais, laiko, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 2 000 Eur. Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo T. L. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 16 d. sprendimą pakeisti, pareiškėjui T. L. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, priteistą neturtinės žalos atlyginimo sumą padidinti iki 2 000 Eur (dviejų tūkstančių eurų).

Likusią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Arūnas Dirvonas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė