2022-06-08 Nr. AB-15130-3-61-3-03600-2020-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eP-72-442/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03600-2020-6

Procesinio sprendimo kategorijos 60.3.10; 60.3.12

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2022 m. birželio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Jolantos Malijauskienės ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-278-261/2022 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Kauen craft“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. balandžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Kauen craft“ skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Muitinės laboratorija) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Kauen craft“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Muitinės departamentas) 2020 m. spalio 13 d. sprendimą Nr. 3B(4.10)-6355 (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Muitinės departamentą išnagrinėti pareiškėjo 2020 m. rugsėjo 21 d. skundą dėl Muitinės laboratorijos 2020 m. rugsėjo 3 d. išvados dėl tarifinio prekių klasifikavimo Nr. (1.5)2B-273 (toliau – ir Išvada) iš esmės; 3) priteisti iš atsakovo pareiškėjo naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas paaiškino, kad 2020 m. liepos 15 d. raštu kreipėsi į Muitinės laboratoriją, informuodamas, jog jis ruošiasi gaminti fermentuotų ir nealkoholinių gėrimų mišinius ir prašydamas pagal jo pateiktus aprašymus ir pavyzdžius nustatyti kodus pagal Kombinuotąją prekių nomenklatūrą (toliau – ir KN), TARIC ir nacionalinį papildomą kodą. Muitinės laboratorija 2020 m. rugsėjo 3 d. raštu Nr. (15)2B-273 pateikė išvadą dėl pareiškėjo pateiktų mėginių tarifinio klasifikavimo, nurodydama, kad šis Muitinės laboratorijos raštas yra tik rekomendacinio pobūdžio ir nėra teisiškai privalomas. Pareiškėjas, nesutikdamas su Muitinės laboratorijos rašte pateiktam 2-am produktui (kolos skonio, spirituoto fermentuoto alkoholinio gėrimo ir nealkoholinio gėrimo mišinio, 14,5 proc. tūrio) rekomenduojamu tarifiniu kodu, 2020 m. rugsėjo 25 d. pateikė skundą Muitinės departamentui, prašydamas panaikinti Muitinės laboratorijos sprendimo (toliau – ir Muitinės laboratorijos raštas), įforminto Išvada, dalį dėl produkto Nr. 2 ir pavesti priimti naują sprendimą. Tačiau, atsakydamas į šį skundą, Muitinės departamentas 2020 m. spalio 13 d. raštu Nr. 3B(4.10)-6355 (toliau – ir Raštas) informavo, kad pareiškėjo skundas Muitinės departamente nebus nagrinėjamas, kadangi skundžiamas Muitinės laboratorijos raštas (kaip nurodyta ir pačiame rašte) yra rekomendacinio pobūdžio, nėra teisiškai privalomas, taigi, nesukeliantis pareiškėjo atžvilgiu teisinių pasekmių ir nelaikytinas sprendimu. Nesutikdamas ir su Muitinės departamento Raštu pareiškėjas pateikė skundą teismui.

Pareiškėjas teigė, kad Muitinės laboratorijos Išvada, nepaisant pavadinimo bei neva jos rekomendacinio pobūdžio, visgi yra pareiškėjui tiesiogiai ir asmeniškai taikomas specialiosios muitinės įstaigos sprendimas, susijęs su muitinės įgyvendinamų teisės aktų taikymu. Pareiškėjas turi teisę skųsti sprendimą Muitinės departamentui, o Muitinės departamentas privalo Bendrovės skundą nagrinėti, vadovaujantis Skundų pateikimo Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir jų nagrinėjimo nuostatų, patvirtintų Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2016 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. 1B-1074 (toliau – ir Nuostatai), 5.1 papunkčiu, Lietuvos Respublikos muitinės įstatymo (toliau – ir Muitinės įstatymas) 31 straipsnio 1 punktu.

Pareiškėjas pažymėjo, kad išskirtinai Muitinės laboratorija Lietuvos Respublikoje turi teisę teikti išvadas muitinės įstaigoms, kitoms valstybinės ir savivaldybių institucijoms bei įstaigoms, taip pat kitiems asmenims (įskaitant ir Bendrovę) dėl prekių klasifikavimo pagal KN. Todėl šiuo atveju Išvada neabejotinai turi įtakos pareiškėjo pareigoms santykiuose su valstybe, nes Muitinės laboratorijos tyrimo išvadomis teisės aktų nustatyta tvarka remiasi visos muitinės įstaigos ir kiti asmenys. Išvada šiuo atveju tiesiogiai sukelia pareiškėjui neigiamas teisines pasekmes.

Pareiškėjas nurodė, kad vadovaujantis KN kodu, nustatoma mokestinė – teisinė situacija prekės atžvilgiu, be kita ko, atitinkamam gėrimui taikytinas akcizo tarifas. KN 2208 pozicijoje (kuri Muitinės laboratorijos vertinimu šiuo atveju turėtų būti taikoma produkto Nr. 2 atžvilgiu) klasifikuojamiems gėrimams taikomas ženkliai didesnis akcizo tarifas, nei KN 2206 pozicijoje (kuri turėtų būti taikoma produkto Nr. 2 atžvilgiu). Taigi, Muitinės laboratorijai nustačius, jog pareiškėjo gėrimas – produktas Nr. 2 – klasifikuotinas KN 2208, o ne KN 2206 pozicijoje (kuri turėtų būti taikoma produkto Nr. 2 atžvilgiu), savo ruožtu konstatuota, jog pareiškėjas privalo mokėti ženkliai didesnį akcizo mokestį nei mokėtų atitinkamo gėrimo klasifikavimo KN 2206 pozicijoje atveju.

Pareiškėjo vertinimu, Muitinės laboratorijos atliktas produktų klasifikavimas pagal KN gali būti skundžiamas, šiuo atveju pirmiausia paduodant skundą teismui dėl Muitinės departamento sprendimo (žr., administracinę bylą Nr. eAS-396-261/2017). Tiek Muitinės laboratorijos Išvadoje, tiek Muitinės laboratorijos protokoluose vartojami lingvistiniai išsireiškimai „rekomenduoja“, „rekomendacinis“, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, niekaip nelemia pareiškėjo teisės skųsti Muitinės laboratorijos atliktą produktų klasifikavimą pagal KN, dėl kurio pareiškėjas pagrįstai bei motyvuotai nesutinka.

Atsakovas Muitinės departamentas atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

Atsakovas nurodė sutinkantis, kad pareiškėjas turi teisę skųsti Muitinės departamentui muitinės įstaigų priimtus sprendimus, tačiau ne informacinio pobūdžio ar kitokius raštus.

Atsakovas paaiškino, kad Muitinės įstatymas nustato, jog muitinės įstaigų sprendimai priimami pagal Reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas (toliau – ir Sąjungos muitinės kodeksas) 22, 23, 27, 28, 29 ir 30 straipsnius. Sąjungos muitinės kodekso 5 straipsnio 1 dalies 39 punkte sąvoka „sprendimas“ apibrėžiama kaip „bet kuris muitinės veiksmas, susijęs su muitų teisės aktais, kuriuo duodamas nurodymas konkrečiu atveju, sukeliantis teisines pasekmes atitinkamam asmeniui arba asmenims“. Sutinkant su pareiškėjo nuomone, paremta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencija, kad „viešojo administravimo subjekto priimto akto kvalifikavimo ir teisinio vertinimo negali lemti tik formalūs kriterijai inter alia jo pavadinimas“, o reikia vertinti ir dokumento turinį, būtent skundžiamo Muitinės laboratorijos rašto turinys nenustato pareiškėjui nei teisių, nei pareigų, nei jo atžvilgiu sukelia kokias nors teisines pasekmes. Kaip matyti iš Muitinės laboratorijos rašto turinio, jame nėra jokių nurodymų pareiškėjui atlikti tam tikrus veiksmus, jais nenustatomi jokie draudimai ar apribojimai. Muitinės laboratorijos skundžiamas raštas per se neturi įtakos pareiškėjo teisėms ir pareigoms, todėl nelaikytinas jo atžvilgiu tiesiogiai ir individualiai taikomu sprendimu. Atsižvelgiant į tai, pagrįstai ir teisėtai Muitinės departamentas 2020 m. spalio 13 d. raštu Nr. 3B(4.10)-6355 informavo pareiškėją, kad jo skundas dėl Muitinės laboratorijos rašto Muitinės departamente nebus nagrinėjamas. Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo objektas.

Atsakovas pabrėžė, jog pareiškėjas pripažįsta, kad Muitinės laboratorijos raštas jam tiesiogiai jokių teisių ar prievolių nesukuria, tačiau turi įtakos jo santykiuose su kitomis valstybės institucijomis ar pan. Tinkamai įforminta (ne pareiškėjui adresuotas minėtas raštas su rekomenduojamu KN kodu) Išvada yra tik tarpinis dokumentas kitų institucijų priimamiems sprendimams pagrįsti. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, skundas negali būti teikiamas dėl tarpinių viešojo administravimo subjekto priimamų dokumentų, kuriais siekiama parengti ar sudaryti prielaidas priimti galutinį sprendimą (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 20 d. nutartį, priimtoje administracinėje byloje Nr. A261-69/2011, 2010 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-442-555/2010).

Atsakovas pažymėjo, kad Muitinės laboratorija, iš vienos pusės, ištyrusi prekės pavyzdį, jokių privalomų įpareigojimų Bendrovei nenustatė, iš kitos pusės, netiesa, jog gali būti remiamasi išskirtinai Muitinės laboratorijos išvadomis. Sąjungos muitinės kodekso įgyvendinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. gruodžio 7 d. nutarimu Nr. 1224 (toliau – ir Taisyklės) 15 punktas nustato, kad „taikant Kombinuotąją nomenklatūrą, Europos Sąjungos integruoto tarifo (TARIC) nomenklatūrą ir kitas pagal Kombinuotąją nomenklatūrą ir jos pagrindu sudarytas prekių nomenklatūras Lietuvos Respublikoje, kai prekių tarifiniam klasifikavimui atlikti būtini laboratoriniai tyrimai, remiamasi tik Muitinės laboratorijos arba kompetentingos institucijos akredituotos (sertifikuotos) nešališkos tyrimų laboratorijos, įgaliotos tirti atitinkamas prekes, išvadomis“. Taigi, minėta nuostata suteikia galimybę remtis ne išskirtinai Muitinės laboratorijos, tačiau ir kitos kompetentingos institucijos išvadomis.

Atsakovas nurodė, kad galimybė ginčyti Muitinės laboratorijos tyrimų protokolus atsiranda tik iš esmės išnagrinėjus ginčą Muitinės departamente ir pateikus skundą dėl pastarojo sprendimo, kartu ginčijant ir Muitinės laboratorijos tyrimų protokolą. Taigi prievolė Muitinės departamentui nagrinėti asmenų skundus dėl Muitinės įstaigų rekomendacinio pobūdžio raštų nenumatyta ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. eAS-396-261/2017, kurią neteisingai interpretuoja pareiškėjas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Muitinės laboratorija atsiliepime į pareiškėjo skundą, palaikydamas atsakovo atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus, prašė skundą atmesti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. balandžio 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas, nustatęs ginčui aktualias faktines aplinkybes, akcentuodamas Sąjungos muitinės kodekso 5 straipsnio 1 dalies 39 punkte, Muitinės įstatymo 31 straipsnyje, 37 straipsnio 2 dalyje, Nuostatų 1 punkte, 2.1, 5.1, 10.3 papunkčiuose, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23 straipsnio 5 dalyje, 26 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisinį reglamentavimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimų kontekste vertino, kad Muitinės departamentas pagrįstai ginčijamu 2020 m. spalio 13 d. raštu atsisakė nagrinėti pareiškėjo skundą, kadangi skundžiamas Muitinės laboratorijos raštas yra rekomendacinio pobūdžio, pareiškėjo atžvilgiu nesukelia teisinių pasekmių ir laikytinas tarpiniu dokumentu kitų institucijų priimamiems sprendimams pagrįsti. Teismas pabrėžė, kad skundas negali būti teikiamas dėl tarpinių viešojo administravimo subjekto priimamų dokumentų, kurias siekiama parengti ar sudaryti prielaidas priimti galutinį sprendimą.

Teismas nesutiko su skundo teiginiu, jog atsakovas, atsisakęs nagrinėti pareiškėjo 2020 m. rugsėjo 21 d. skundą, užkirto jam kelią ginti savo pažeistas teises dėl Muitinės laboratorijos netinkamai atlikto pareiškėjo gaminamo produkto klasifikavimo pagal KN.

Teismas Taisyklių 15 punkte nustatyto teisinio reguliavimo kontekste nurodė, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog Muitinės laboratorijos išvados yra besąlygiškai privalomos, kadangi gali būti remiamasi ne tik Muitinės laboratorijos, bet ir kitos kompetentingos institucijos akredituotos (sertifikuotos) nešališkos tyrimų laboratorijos, įgaliotos tirti atitinkamas prekes, išvadomis. Tai patvirtina ir administracinių teismų praktika, pavyzdžiui, kaip nurodė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. lapkričio 21 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A556-1949/2008 vienas iš įrodymų, objektyviai galėjusių ir turėjusių padėti pagrįsti subjektyvią pareiškėjo poziciją dėl neteisingo Kombinuotosios nomenklatūros kodo suteikimo tirtai prekei bei neigti Muitinės laboratorijos padarytas išvadas, galėjo būti nešališkos, atitinkamos kompetentingos institucijos kitokios tyrimo išvados dėl suteikimo ginčo prekei KN kodo.

Teismas atkreipė dėmesį, kad nors pareiškėjas skunde cituoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-369-261/2017, tačiau minėtoje byloje buvo skundžiama ne Muitinės laboratorijos raštu pateikta rekomendacinio pobūdžio išvada, bet Muitinės laboratorijos tyrimo protokolas. Apeliacinės instancijos teismas minėtoje nutartyje nurodė sąlygas, kurioms esant pareiškėjas galėtų ginčyti Muitinės laboratorijos protokolus: „pirmosios instancijos teismui išnagrinėjus Muitinės departamento 2017 m. vasario 9 d. sprendimo Nr. 1A-26 palikti pareiškėjo skundą nenagrinėtu teisėtumo ir pagrįstumo klausimą ir teismui nusprendus panaikinti tokį Muitinės departamento sprendimą, o Muitinės departamentui išnagrinėjus pareiškėjo skundą iš esmės, pareiškėjas turės teisę teisme ginčyti tiek Muitinės laboratorijos 2016 m. rugsėjo 13 d. tyrimo protokolą Nr. 16MLT 1302, 2016 m. lapkričio 7 d. tyrimo protokolą Nr. 16MLT 1543 ir 2016 m. lapkričio 9 d. tyrimo protokolą Nr. 16MLT 1547, tiek galutinį Muitinės departamento sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundas bus išnagrinėtas iš esmės.“ Šia pareiškėjo minima Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi nenumatyta prievolė Muitinės departamentui nagrinėti asmenų skundus dėl muitinės įstaigų rekomendacinio pobūdžio raštų.

Teismas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-69/2011 pateiktų išaiškinimų kontekste darė išvadą, kad skundo teiginiai, jog Muitinės laboratorijos 2020 m. rugsėjo 3 d. raštu pateiktos rekomendacijos dėl jo pateiktos prekės Nr. 2 tarifinio klasifikavimo yra privalomos ir sukelia neigiamas teisines pasekmes ir šį raštą apskundus Muitinės departamentas privalėjo įvertinti jo pagrįstumą ir teisėtumą, yra nepagrįsti.

Teismas, netenkinęs pagrindinio skundo reikalavimo, netenkino ir išvestinio skundo reikalavimo dėl įpareigojimo Muitinės departamento išnagrinėti pareiškėjo skundą iš esmės bei procesinio reikalavimo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo.

III. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. balandžio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundo reikalavimus tenkinti ir priteisti iš atsakovo bylos nagrinėjimo išlaidas.

Pareiškėjas teigė, kad teisę apskųsti Muitinės laboratorijos Išvadą jam suteikia Nuostatų 5.1 papunktis, Muitinės įstatymo 31 straipsnio 1 punktas, Sąjungos muitinės kodekso 44 straipsnis. Viešojo administravimo subjekto priimto akto kvalifikavimo ir teisinio vertinimo negali lemti tik formalūs kriterijai, inter alia jo pavadinimas. Tai, ar dėl akto arba sprendimo galima paduoti skundą, lemia ne jo forma, o turinys. Todėl šiuo atveju būtina analizuoti ne tik pačios išvados turinį, bet ir jos priėmimą lydinčius ir reglamentuojančius teisės aktus.

Pareiškėjo vertinimu, Muitinės laboratorijos Išvada tiesiogiai sukelia jam neigiamas teisines pasekmes. Teismas nevertino ir neatsižvelgė į pareiškėjo 2020 m. spalio 29 d. skunde dėstomą poziciją dėl, vadovaujantis KN kodu, nustatomos mokestinės-teisinės situacijos pareiškėjo prekės atžvilgiu ir to pasėkoje atitinkamam pareiškėjo gėrimui taikytino akcizo tarifo. Muitinės laboratorijai nustačius, jog pareiškėjo gėrimas – produktas Nr. 2 – klasifikuotinas KN 2208, o ne KN 2206 pozicijoje (kuri turėtų būti taikoma produkto Nr. 2 atžvilgiu), savo ruožtu konstatuota, jog pareiškėjas privalo mokėti ženkliai didesnį akcizo mokestį, nei mokėtų atitinkamo gėrimo klasifikavimo KN 2206 pozicijoje atveju.

Pareiškėjas pažymėjo, kad teismo išvada, jog Muitinės laboratorijos Išvada neskundžiama, kadangi nesukelia pareiškėjo atžvilgiu teisinių pasekmių, prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamai praktikai (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-396-261/2017). Muitinės laboratorijos Išvadoje ir protokoluose vartojami lingvistiniai išsireiškimai „rekomenduoja“, „rekomendacinis“ neapriboja pareiškėjo teisės skųsti Muitinės laboratorijos atliktą produktų klasifikavimą pagal KN, dėl kurio pareiškėjas nesutinka.

Pareiškėjas laikėsi pozicijos, kad skundas dėl Muitinės laboratorijos Išvados neabejotinai turėjo būti iš esmės nagrinėtas Muitinės departamente. Muitinės departamentui nepagrįstai ir neteisėtai atsisakius nagrinėti pareiškėjo skundą dėl Išvados, buvo paneigta pareiškėjo teisė į veiksmingą teisinės gynybos priemonę, užkertant kelią pareiškėjui taikytinų teisės aktų nustatyta tvarka apginti savo pažeistas teises dėl Muitinės laboratorijos netinkamai atlikto pareiškėjo gaminamo produkto klasifikavimo pagal KN.

Pareiškėjo teigimu, teismas palaiko ankstesnę Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje įtvirtintą poziciją dėl Muitinės laboratorijos padarytų išvadų neprivalomumo ir nevertina faktinių aplinkybių bei realios Lietuvos Respublikoje esamos situacijos, susijusios su akredituotų (sertifikuotų) nešališkų tyrimų laboratorijų pasiūla. Vertinant teismo motyvus, susidaro situacija, kai pareiškėjas lyg ir turi teorinę galimybę remtis ne Muitinės laboratorijos, bet kitos kompetentingos institucijos akredituotos (sertifikuotos) nešališkos tyrimų laboratorijos, įgaliotos tirti atitinkamas prekes, išvadomis, tačiau praktikoje tokios galimybės nėra.

Pareiškėjas akcentavo, kad Muitinės laboratorija vienintelė specializuota laboratorija Lietuvoje ir jai suteikta išimtinė teisė atlikti tyrimus, kai jie reikalingi prekių tarifiniam klasifikavimui nustatyti, teikti išvadas muitinės įstaigoms, kitoms valstybės ir savivaldybių institucijoms bei įstaigoms, taip pat kitiems asmenims (įskaitant ir Bendrovę) dėl prekių klasifikavimo pagal KN.

Pareiškėjas pažymėjo, kad Nuostatų 1 punkto kontekste Išvada neabejotinai yra privaloma pareiškėjui. Atitinkamai, Muitinės laboratorijai konstatavus, kad tam tikrai prekei taikomas konkretus kodas pagal KN, subjektai Lietuvos Respublikoje iš esmės neturi alternatyvų elgtis kitaip nei „rekomenduoja“ Muitinės laboratorija, kadangi kitos kompetentingos institucijos, akredituotos (sertifikuotos) nešališkos tyrimų laboratorijos, įgaliotos tirti atitinkamas prekes, Lietuvos Respublikoje nėra.

Atsakovas Muitinės departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašė apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas, pritardamas pirmosios instancijos teismo motyvams ir išvadoms, nesutikimą su apeliaciniu skundu grindė iš esmės analogiškais pirmosios instancijos teismui nurodytais argumentais, ginčui aktualaus teisinio reglamentavimo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimų kontekste akcentavo, kad pareiškėjas turi teisę skųsti Muitinės departamentui muitinės įstaigų priimtus sprendimus, tačiau ne informacinio pobūdžio raštus. Muitinės laboratorijos rašte nėra jokių nurodymų pareiškėjui atlikti tam tikrus veiksmus ar nuo jų susilaikyti, nenustatomi jokie draudimai ar apribojimai. Muitinės laboratorijos skundžiamas raštas per se neturi įtakos pareiškėjo teisėms ir pareigoms, todėl nelaikytinas jo atžvilgiu tiesiogiai ir individualiai taikomu sprendimu. Pareiškėjas iš esmės pripažino, kad minėtas raštas jam tiesiogiai jokių teisių ar prievolių nesukuria, tačiau gali turėti įtakos jo santykiuose su kitomis valstybės institucijomis, administruojančiomis akcizo mokestį.

Atsakovas laikėsi pozicijos, kad Išvada yra tik tarpinis dokumentas kitų institucijų priimamiems sprendimams pagrįsti. Be to, ginčas nagrinėjamu atveju vyksta ne dėl Išvadoje nustatytų faktų vertinimo, tačiau dėl šios įstaigos pateikto rekomendacinio pobūdžio rašto pripažinimo ar nepripažinimo muitinės įstaigos sprendimu ir galimybės jį skųsti teisės aktų nustatyta tvarka Muitinės departamentui. Taisyklių 15 punktas suteikia galimybę remtis ne išskirtinai Muitinės laboratorijos, tačiau ir kitų kompetentingų institucijų ar net kitų valstybių (ne tik Lietuvos) atitinkamų institucijų išvadomis, galinčiomis paneigti Muitinės laboratorijos išvadas.

Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas neteisingai interpretuoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eAS-396-261/2017 teiginius. Šioje byloje skundžiama ne Muitinės laboratorijos raštu pateikta rekomendacinio pobūdžio išvada, o Muitinės laboratorijos tyrimo protokolas. Teismas šioje byloje nurodo sąlygas, kurioms esant pareiškėjas galėtų ginčyti Muitinės laboratorijos tyrimų protokolus. Galimybė ginčyti Muitinės laboratorijos tyrimų protokolus atsiranda tik nuginčijus Muitinės departamento atsisakymą priimti ir nagrinėti pareiškėjo skundą ir išnagrinėjus ginčą Muitinės departamente iš esmės, o vėliau pateikus skundą dėl pastarojo sprendimo, kartu ginčijant ir Muitinės laboratorijos tyrimų protokolus. Taigi, prievolė Muitinės departamentui nagrinėti asmenų skundus dėl Muitinės įstaigų rekomendacinio pobūdžio raštų nenumatyta ir šia apeliacinės instancijos teismo nutartimi.

IV. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2022 m. vasario 23 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Kauen craft“ apeliacinį skundą tenkino iš dalies, panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. balandžio 19 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – panaikino Sprendimą ir įpareigojo Muitinės departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo UAB „Kauen craft“ 2020 m. rugsėjo 21 d. skundą dėl Muitinės laboratorijos 2020 m. rugsėjo 3 d. išvados dėl tarifinio prekių klasifikavimo Nr. (1.5)2B-273.

Teismas nurodė, kad Muitinės laboratorija, kuriai pareiškėjas 2020 m. liepos 15 d. pateikė prašymą pagal prekių pateiktus aprašymus ir pavyzdžius nustatyti kodus pagal Kombinuotąją prekių nomenklatūrą, TARIC ir nacionalinį papildomą kodą, pagal Muitinės laboratorijos nuostatų, patvirtintų Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos generalinio direktoriaus 2011 m. gruodžio 6 d. įsakymu Nr. 1B-668 (akto redakcija, galiojanti nuo 2018 m. gruodžio 28 d.) (toliau – ir Muitinės laboratorijos nuostatai) 10.3 papunkčiu nustatytą kompetenciją teikia rekomendacijas dėl prekių tarifinio klasifikavimo juridiniams ir fiziniams asmenims, kurios turinys numatomų mokėti mokesčių mokėjimo klausimais atitinka konsultavimo formą, nustatyta Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 37 straipsniu. Pareiškėjas, nesutikdamas su Muitinės laboratorijos išvada, pateikė skundą Muitinės departamentui, kuris pagal Muitinės departamento nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos finansų ministro 1998 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 171 (toliau – ir Muitinės departamento nuostatai), 9.1 papunktį planuoja, organizuoja, koordinuoja ir kontroliuoja muitinės įstaigų veiklą, vykdomą atliekant joms pavestas funkcijas, todėl pareiškėjas galėjo teikti skundą atsakovui ir atsakovas pavaldumo tvarka kontroliuodamas jam pavaldžią instituciją (Muitinės laboratorijos nuostatų 1 p.) privalėjo skundą priimti bei nagrinėti.

Teismo vertinimu, atsakovas, atsisakydamas nagrinėti pareiškėjo skundą, nesilakė nustatytos šios rūšies skundų nagrinėjimo tvarkos, tuo iš esmės pažeidė pagrindinės procedūras bei taisykles ir tai yra pagrindas panaikinti administracinės procedūros sprendimą kaip neteisėtą.

V. Atsakovas Muitinės departamentas pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. eA-278-261/2022.

Atsakovas teigia, kad pareiškėjas UAB „Kauen craft“ 2020 m. liepos 15 d. raštu „Dėl kodų pagal kombinuotąją prekių nomenklatūrą nustatymo“ kreipėsi į Muitinės laboratoriją ne konsultacijos jos planuojamų gaminti produktų apmokestinimo klausimais, o prašydamas pagal jo pateiktus produktų aprašymus ir pavyzdžius „nustatyti kodus pagal Kombinuotąją prekių nomenklatūra, TARIC ir nacionalinį papildomą kodą“. Taigi iš prašymo turinio matyti, jog pareiškėjas siekė gauti iš Muitinės laboratorijos tam tikros informacijos, o ne prašė priimti kokį nors sprendimą mokesčių klausimu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, vertindamas Muitinės laboratorijos 2019 m. liepos 10 d. atsakymą, neteisingai, vadovaudamasis MAĮ 37 ir 371 straipsniais bei neatsižvelgdamas į Reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas, 57 straipsnio 1 dalies nuostatas, sprendime minėtą atsakymą priskyrė konsultacijos teikimui mokesčių klausimais. Atsakovo vertinimu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas neįvertino to, kad pagal MAĮ 2 straipsnio 6 punktą konsultacija mokesčių mokėjimo klausimais yra mokesčių administratoriaus individualaus pobūdžio paaiškinimas, skirtas konkrečiam mokesčių mokėtojui jo mokamų (numatomų mokėti) mokesčių mokėjimo klausimais. Šiuo atveju pareiškėjas, besiruošdamas gaminti jo prašyme nurodytu produktus, nėra mokesčių mokėtojas muitinės atžvilgiu, o Muitinės laboratorija nėra mokesčių administratorius. Nebūdama mokesčių administratoriumi, Muitinės laboratorija negalėjo prisiimti ir įsipareigojimų dėl mokesčių teisės nuostatų taikymo pagal MAĮ 371 straipsnį: nagrinėti mokesčių mokėtojo prašymą „pritarti jo siūlomam mokesčių teisės aktų taikymui“. Be to, UAB „Kauen craft“ nesikreipė su pasiūlymu mokesčių klausimais, taigi Muitinės laboratorijos pateiktos išvados ginčijimas nepatenka į MAĮ reguliavimo sritį.

Atsakovo įsitikinimu, Lietuvos vyriausiasis administracini teismas, nenurodydamas teisinio pagrindo ir neteisingai interpretuodamas Muitinės departamento nuostatų 9.1 papunktį, nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjas galėjo teikti skundą atsakovui ir atsakovas pavaldumo tvarka kontroliuodamas jam pavaldžią instituciją (Muitinės laboratorijos nuostatų 1 p.) privalėjo skundą priimti ir nagrinėti, o skundo nagrinėjimo apimtis tokio pobūdžio bylose yra nagrinėjimas su išimtimi iš bendros tvarkos, kartu patikrinant ar nebuvo pažeistos prašymo nagrinėjimo bei sprendimo priėmimo administracinė procedūra, kaip yra numatyta VAĮ. Atsakovas pažymi, jog asmenų skundų nagrinėjimą reglamentuoja ne teismo sprendime nurodytas Muitinės departamento nuostatų 9.1 papunktis, o Muitinės departamento nuostatų 9.15 papunktis. Atsakovo vertinimui, Muitinės laboratorijos Išvada nelaikytina pareiškėjo atžvilgiu priimtu jam privalomu sprendimu: juo neduodamas joks privalomas nurodymas ar įpareigojimas, neribojamos ir nepažeidžiamos pareiškėjo teisė ar teisėti interesai. Išvados turinys apsiriboja išimtinai atlikto tyrimo teisinio pagrindo, pateiktos prekės sudėties ir jos charakteristikų konstatavimu bei rekomendavimu šį produktą klasifikuoti KN 2206 00 59, TARIC 2206 00 59 00 ir nacionaliniu papildomu X105 kodu. Taigi Išvada yra informacinio pobūdžio dokumentas, kuriame išreikšta Muitinė laboratorijos pozicija ir jokio privalomo bei pareiškėjui konkrečiai taikomo sprendimo jo atžvilgiu Muitinės laboratorija nepriėmė.

Pagal suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo objektas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 15 d. nutartyje Nr. eA-2866-331/2017 yra nurodyta, jog Muitinės laboratorijos tyrimų protokoluose nėra jokių nurodymų pareiškėjai atlikti tam tikrus veiksmus, jais nenustatomi jokie draudimai ar apribojimai, todėl Muitinės laboratorijos tyrimo protokolai neturi apskritai jokios įtakos pareiškėjos teisėms ir pareigoms, nelaikytini tiesiogiai ir individualiai taikomais sprendimais. Taip pat minėtoje nutartyje nurodyta, kad Muitinės departamentas, vadovaudamasis teisės aktais, byloje nustatytomis aplinkybėmis, pagrįstai pareiškėjos prašymą panaikinti Muitinės laboratorijos tyrimo protokolus paliko nenagrinėtu, nes šie protokolai apskritai nesukelia pareiškėjai teisinių pasekmių.

Pareiškėjas UAB Kauen craft“ atsiliepime į prašymą atnaujinti procesą prašo jo netenkinti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjo teigimu, atsakovo prašymas atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktu yra nepagrįstas, nes pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktika būtent valstybėms narėms tenka vaidmuo užtikrinti KN taikymą. Europos Sąjungos valstybių narių nacionalinės institucijos (muitinės laboratorijos) turi pareigą įvertinti, ar teisingai buvo suklasifikuotos prekės bei sumokėtas reikiamo dydžio muito mokestis. Kilus ginčui dėl prekių tarifinio klasifikavimo teisingumo, teisme remiamasi išimtinai tik Muitinės laboratorijos išvadomis, o mokesčių mokėtojų teikiami įrodymai (kitų tyrimo įstaigų išvados) yra atmetami.

Muitinės laboratorijai konstatavus, kad tam tikrai prekei taikomas konkretus kodas pagal Kombinuotąją nomenklatūrą (KN), subjektai Lietuvos Respublikoje iš esmės neturi alternatyvų elgtis kitaip. Taigi Muitinės laboratorija teikia tyrimo išvadas muitinės įstaigoms, kitoms valstybės ir savivaldybių institucijoms bei įstaigoms dėl prekių klasifikavimo pagal KN, TARIC, kurių pagrindu nustatoma mokestinė – teisinė situacija prekės atžvilgiu, taigi Muitinės laboratorija, kaip specialioji įstaiga yra priskirtina muitinei, kuri vadovaujantis MAĮ 15 straipsnio 2 dalimi yra laikytina mokesčių administratore, administruojančia mokesčius kiek jai pavesta pagal Pridėtinės vertės mokesčio ir Akcizų įstatymus bei muitus, o pareiškėjas, kuris kreipėsi į Muitinės laboratoriją prašydamas nustatyti kodus pagal KN, TARIC ir nacionalinį papildomą kodą jo planuojamiems gaminti fermentuotiems ir nealkoholiniams mišiniams, laikytinas mokesčių mokėtoju, turinčiu teise pagal MAĮ 37 straipsnį kreiptis į muitinę (jos specialiąją įstaigą – Muitinės laboratoriją) konsultacijos konkrečiu mokesčių mokėjimo klausimu.

Atsižvelgus į tai, darytina išvada, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2022 m. vasario 23 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-278-261/2022 vadovaudamasis MAĮ 37 ir 371 straipsniais bei aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika pagrįstai nusprendė, kad Muitinės laboratorija yra mokesčių administratorius, o jos Išvada priskirtina konsultacijos teikimui mokesčių klausimais. Pareiškėjo įsitikinimu, vien ta aplinkybė, jog atsakovo deklaratyviu ir nei faktiškai nei teisiškai nepagrįstu manymu, kad teismas, priimdamas sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-278-261/2022, nesivadovavo tam tikru atsakovo nurodomu teisės aktu ar aktais, neleidžia daryti išvados, kad yra padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, jog atsakovo nurodytų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylų ir administracinės bylos, kurios procesą siekia atnaujinti atsakovas, ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) nesutampa bei skiriasi bylų faktinės aplinkybės. Be to, pareiškėjo nuomone, atsakovas klaidina teismą, nes prašyme remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2866-331/2017, nors atsakovo cituojama išvada buvo suformuluota Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. eI-2866-331/2017. Taigi atsakovas prašyme nenurodė nė vieno Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesinio sprendimo kitoje analogiško pobūdžio administracinėje byloje, kurioje esant analogiškoms faktinėms aplinkybėms, būtų kilęs tų pačių teisės normų aiškinimo ir taikymo klausimas. Atsižvelgiant į tai, nėra jokio pagrindo teigti, kad teismas nukrypo nuo formuojamos praktikos. Atsakovas taip pat nenurodė konkrečių teismų praktikoje suformuotų taisyklių, kurias teismas būtų pažeidęs. Tai reiškia, jog nėra pagrindo atnaujinti procesą ir pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Atsakovas Muitinės departamentas prašo atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. vasario 23d. administracinėje byloje Nr. eA-278-261/2022 pagal ABTĮ 156 straipsnio 10 ir 12 punktuose įtvirtinus pagrindus.

Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, jog proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-34-662/2015; 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P63-159/2010). Akcentuotina, kad proceso atnaujinimo institutas neturi būti priemonė dar kartą pasibylinėti ar vilkinti priimtų teismų sprendimų vykdymą, o proceso atnaujinimo tikslas – išvengti teisinių galimo neteisėto teismo sprendimo (nutarties) padarinių ir taip įvykdyti teisingumą, apginant ne tik privatų šalių, bet ir viešąjį interesą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-16-520/2020).

Sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą baigtoje administracinėje byloje yra patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 162 str. 1 d.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-166/2011). ABTĮ 156 straipsnio 2 dalis nenustato pagrindo atnaujinti bylos procesą vien tam, kad būtų iš naujo peržiūrėtos bei įvertintos išnagrinėjus bylą jau ištirtos bei įvertintos faktinės aplinkybės, dar kartą ištirti byloje esantys įrodymai, kuriuos ištyrė ir įvertino tiek pirmosios instancijos teismas, tiek apeliacinės instancijos teismas. Administracinės bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, procesas negali būti atnaujinamas vien siekiant pakartotinio bylos faktinių ir teisinių aplinkybių ar įrodymų vertinimo, nes tai iš esmės prieštarautų proceso atnaujinimo stadijos tikslams ir paskirčiai bei res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) principui.

Dėl proceso atnaujinimo pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktą

Vadovaujantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktu, procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį.

Siekiant atnaujinti procesą aptariamu pagrindu, būtina nustatyti akivaizdų materialiosios teisės normų pažeidimą, t. y. kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo materialiosios teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P662-143/2010).

Procesas aptariamu pagrindu gali būti atnaujintas tik nustačius šių sąlygų visumą: 1) turi būti nustatytas materialiosios teisės normos pažeidimas jas taikant; 2) nustatytas pažeidimas turi būti akivaizdus; 3) toks pažeidimas turi būti esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-33-556/2018).

Aptariamas proceso atnaujinimo pagrindas iš esmės siejamas su pažeidimo akivaizdumu. Prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikiama argumentų, kurie akivaizdžiai parodytų, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialiosios teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo. Akcentuotina, kad klaida turi būti ne tik aiški, bet ir „esminė“, t. y. tokia, kuri daro teismo procesinį sprendimą neteisėtu. Teismo padarytas „esminis materialiosios teisės normų pažeidimas“ gali būti suprantamas kaip (i) konkrečioje teisės normoje esančios aiškios taikytinos nuostatos netaikymas, (ii) imperatyviosios teisės normos netaikymas, (iii) vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai ir (iv) kiti panašūs atvejai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-5-438/2020, 2018 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-28-520/2018, 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-32-261/2017).

Nagrinėjamu atveju Muitinės departamentas, grįsdamas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje 10 punkte nustatyto proceso atnaujinimo pagrindo buvimą, nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas neįvertino to, kad pagal MAĮ 2 straipsnio 6 punktą konsultacija mokesčių mokėjimo klausimais yra mokesčių administratoriaus individualaus pobūdžio paaiškinimas, skirtas konkrečiam mokesčių mokėtojui jo mokamų (numatomų mokėti) mokesčių mokėjimo klausimais. Šiuo atveju pareiškėjas, besiruošdamas gaminti jo prašyme nurodytu produktus, nėra mokesčių mokėtojas muitinės atžvilgiu, o Muitinės laboratorija nėra mokesčių administratorius. Nebūdama mokesčių administratoriumi, atsakovo vertinimu, Muitinės laboratorija negalėjo prisiimti ir įsipareigojimų dėl mokesčių teisės nuostatų taikymo pagal MAĮ 371 straipsnį.

Teisėjų kolegija pažymi, jog Muitinės laboratorija teikia rekomendacijas dėl prekių tarifinio klasifikavimo juridiniams ir fiziniams asmenims (Muitinės laboratorijos nuostatų 10.3 p.). Šią funkciją Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas prilygino mokesčių mokėtojų konsultavimui MAĮ 37 straipsnio prasme.

Šiuo atveju nėra ginčo dėl to, kad mokamo akcizo tarifas priklauso nuo prekės priskyrimo Kombinuotosios nomenklatūros (KN) pozicijai. Muitinės laboratorija teikia tyrimo išvadas muitinės įstaigoms, kitoms valstybės ir savivaldybių institucijoms bei įstaigoms dėl prekių klasifikavimo pagal KN, TARIC, kurių pagrindu nustatomas prakės akcizo tarifo dydis. Taigi pareiškėjas, prašydamas Muitinės laboratorijos pagal jo pateiktus produktų aprašymus ir pavyzdžius nustatyti kodus pagal Kombinuotąją prekių nomenklatūra, TARIC ir nacionalinį papildomą kodą, pagal kuriuos bus nustatinėjamas akcizo dydis, laikytinas mokesčių mokėtoju, turinčiu teise pagal MAĮ 37 straipsnį kreiptis į muitinę (jos specialiąją įstaigą – Muitinės laboratoriją) konsultacijos konkrečiu mokesčių mokėjimo klausimu, o Muitinės laboratorija, kaip specialioji įstaiga, yra priskirtina muitinei, kuri, vadovaujantis MAĮ 15 straipsnio 2 dalimi, yra laikytina mokesčių administratoriumi.

Be to, Muitinės departamentas planuoja, organizuoja, koordinuoja ir kontroliuoja muitinės įstaigų veiklą, vykdomą atliekant joms pavestas funkcijas (Muitinės departamento nuostatų 9.1 p.) bei nagrinėja asmenų prašymus ir skundus dėl muitinės įstaigų priimtų sprendimų arba dėl jų nepriėmimo, dėl muitinės pareigūnų, valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, veiksmų ar jų neveikimo, imasi priemonių nustatytiems trūkumams ir teisės aktų pažeidimams pašalinti ar kaltiems pareigūnams, valstybės tarnautojams ir darbuotojams, dirbantiems pagal darbo sutartis, nubausti (Muitinės departamento nuostatų 9.5 p.). Taigi nors, atsakovo vertinimu, teismas nepagrįstai vadovavosi ir neteisingai interpretavo Muitinės departamento nuostatų 9.1 papunktį, tačiau atsakovas nenurodė teisinio pagrindo, kuriuo remiantis Muitinės departamentas galėjo atsisakyti nagrinėti pareiškėjo skundą.

Teisėjų kolegija, įvertinusi prašymo turinį, konstatuoja, kad šiuo atveju prašymu iš esmės siekiama, jog byla būtų nagrinėjama iš naujo, nes iš esmės nesutinkama su priimtu teismo sprendimu. Muitinės departamentas nepateikė jokio alternatyvaus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo taikytos materialiosios teisės normos aiškinimo, kuris akivaizdžiai prieštarautų apeliacinės instancijos teismo išvadoms ir iš kurio būtų galima spręsti apie teismo aiškiai nepagrįstą materialiosios teisės normų nuostatų interpretavimą.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Muitinės departamentas nepateikė akivaizdžių įrodymų, patvirtinančių, jog apeliacinės instancijos teismas padarė esminį materialiosios teisės normų pažeidimą jas taikydamas, galėjusį turėti įtakos priimti neteisėtą nutartį, todėl nėra pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu.

Dėl proceso atnaujinimo remiantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktu

ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.

Prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, kad administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, kad byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-10/2012). Atnaujinti procesą šiuo pagrindu galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P143-127/2011; 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-71/2012). Nustatęs, jog administracinių teismų praktika prieštaringa, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas turi į tai reaguoti ir imtis teisės aktuose nustatytų priemonių ją suvienodinti, nes tik unifikuojant teismų praktiką galima veiksmingai užtikrinti konstitucinio imperatyvo, kad analogiškos bylos būtų sprendžiamos taip pat, laikymąsi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P261-59/2011).

Vadovaujantis ABTĮ 160 straipsnio 2 dalimi, būtinybė atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu turi būti pagrįsta atitinkamais įrodymais – nuorodomis į konkrečiose bylose priimtus vienodos administracinių teismų praktikos atitinkamu klausimu formavimui aktualius įsiteisėjusius Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimus ar nutartis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-2/2010; 2016 m. rugpjūčio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-52-146/2016).

Atsakovas Muitinės departamentas prašyme atnaujinti procesą remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2866-331/2017. Tačiau, kaip teisingai pažymėjo pareiškėjas, atsakovo cituojama išvada buvo suformuluota Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. eI-2866-331/2017, o ne Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo priimtoje nutartyje. Be to, šioje ir atsakovo nurodytoje byloje skiriasi bylų faktinės aplinkybės, kadangi Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. eI-2866-331/2017 buvo nagrinėjamas klausimas dėl Muitinės departamento sprendimo, kuriuo pareiškėjo skundas dėl Muitinės laboratorijos tyrimų protokolų buvo paliktas nenagrinėtu, teisėtumas ir pagrįstumas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad atsakovas prašyme nenurodė nė vieno Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesinio sprendimo kitoje panašaus pobūdžio administracinėje byloje, kurioje, esant analogiškoms faktinėms aplinkybėms, būtų sprendžiamas tų pačių teisės normų aiškinimo ir taikymo klausimas. Taigi nėra jokio pagrindo teigti, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nukrypo nuo formuojamos praktikos. Atsakovas taip pat nenurodė konkrečių teismų praktikoje suformuotų taisyklių, kurias apeliacinės instancijos teismas būtų pažeidęs. Tai reiškia, jog nėra pagrindo atnaujinti procesą ir pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad Inspekcijos prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atsisakytina atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-278-261/2022 (ABTĮ 162 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-278-261/2022 atmesti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-278-261/2022 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Kauen craft“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. balandžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Kauen craft“ skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo - Muitinės laboratorija) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Jolanta Malijauskienė

Dainius Raižys