2023-03-15 Nr. AB-5962-3-61-3-01874-2021-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-157-789/2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01874-2021-8

Procesinio sprendimo kategorija 22.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. kovo 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės, Rasos Ragulskytės-Markovienės (pranešėja) ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. U. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. lapkričio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. U. skundą atsakovui Kultūros paveldo departamentui prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas A. U. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas įpareigoti atsakovą Kultūros paveldo departamentą prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) išmokėti pareiškėjui: 1) 5 mėnesių išeitinę išmoką Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 48 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka; 2) netesybas – vidutinį darbo užmokestį per mėnesį 2 570,19 Eur, padauginus iš uždelstų mėnesių skaičiaus, už kiekvieną uždelstą išeitinės išmokos mokėjimo mėnesį, terminą skaičiuojant iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; 3) kompensaciją už 21 darbo dieną per 7 priverstinės pravaikštos mėnesių laikotarpį susikaupusias nepanaudotas atostogas – 2 558,01 Eur; 4) įpareigoti atsakovą pateikti duomenis Valstybės tarnautojų registrui apie pareiškėjo atleidimo datos pakeitimą.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad 2020 m. lapkričio 6 d. jis pateikė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui (toliau – ir VAAT), ginčydamas Departamento direktoriaus 2020 m. spalio 8 d. įsakymo Nr. P-445 dalis. Teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, 2021 m. vasario 17 d. sprendimu patenkino pareiškėjo skundą iš dalies. Šis sprendimas įsiteisėjo 2021 m. balandžio 21 d., o iš dalies buvo įvykdytas 2021 m. balandžio 27 d. (toliau – ir 2021 m vasario 17 d. teismo sprendimas, VAAT 2021 m vasario 17 d. sprendimas).

3. Pareiškėjas pažymėjo, jog jis, 2021 m. gegužės 20 d. gavęs pranešimą apie tai, kad keičiami SODRA duomenys, 2021 m. gegužės 20 d. kreipėsi į Departamentą, prašydamas pateikti pažymą apie 2021 m vasario 17 d. teismo sprendimo vykdymą iki galutinio atsiskaitymo. Iš pateiktos pažymos matyti, jog Departamentas apskaičiavo po 121,81 Eur už kiekvieną darbo dieną už priverstinę pravaikštą nuo 2020 m. spalio 8 d. iki 2021 m. balandžio 27 d., iš viso 16 566,16 Eur, išskaičiavo iš šios sumos pajamų mokestį – 3 313,23, socialinio draudimo mokestį – 3 230,40 Eur, išeitinę išmoką už 5 mėn. (atskaičiavus mokesčius) – 7774,80 Eur, išmokėjo pareiškėjui 2 247,73 Eur už priverstinę pravaikštą nuo 2020 m. spalio 8 d. iki 2021 m. balandžio 27 d.

4. Pareiškėjas laikėsi pozicijos, jog Departamentas netinkamai įvykdė 2021 m vasario 17 d. teismo sprendimą, kadangi iš priskaičiuotos sumos už priverstinę pravaikštą nuo 2020 m. spalio 8 d. iki 2021 m. balandžio 27 d. išskaičiavo išmokėtą išeitinės išmokos sumą ne už 4, kaip nusprendė teismas, o už 5 mėnesius. Tokiu būdu Departamentas savavališkai išskaičiavo iš išmokėtinos priskaičiuotos priverstinės pravaikštos sumos 2 570,16 Eur.

5. Pareiškėjas pažymėjo, kad VAAT 2021 m vasario 17 d. sprendimas įsiteisėjo 2021 m. balandžio 21 d., todėl pasikeitė pareiškėjo stažo valstybės tarnyboje trukmė, t. y. pareiškėjo stažas valstybės tarnyboje tapo didesnis nei 30 metų, tačiau atsakovas Departamentas, skaičiuodamas išmokėtinas sumas, nevertino šios aplinkybės, nors tai turėjo padaryti, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 30 str. 2 d., nepakeitė šių duomenų Valstybės tarnautojų registre (VTĮ 53 str. 4 d.), nors teismas buvo nurodęs, kad klausimus dėl tarnybos stažo skaičiavimo Departamentas privalo išspręsti administracine tvarka. Be to, dėl Departamento neteisėto neveikimo tapo apribota ir pareiškėjo teisė būti įrašytam pretendentu į valstybės tarnybos rezervą.

6. Pareiškėjas nurodė, jog, pasikeitus jo atleidimo dienai, o tuo pačiu padidėjus valstybės tarnybos stažui, Departamentas privalėjo administracine tvarka apskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjui kompensaciją už susidariusias nepanaudotas atostogas, tačiau Departamentas nesprendė šio klausimo. Pareiškėjo skaičiavimais, teismui pakeitus atleidimo datą į 2021 m. balandžio 21 d., dėl neteisėto atleidimo per 7 priverstinės pravaikštos mėnesius susikaupė 21 atostogų diena, todėl atsakovas turėjo papildomai priskaičiuoti kompensaciją ir išmokėti 2 558,01 Eur kompensaciją už 21 darbo dieną nepanaudotų atostogų, tačiau jis nepriskaičiavo šios sumos ir jos neišmokėjo.

7. Pareiškėjas pažymėjo, kad VAAT 2021 m vasario 17 d. sprendimu išsprendė klausimą dėl negauto vidutinio darbo užmokesčio dėl priverstinės pravaikštos nuo 2020 m. spalio 8 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, su pareiškėju buvo atsiskaityta 2021 m. balandžio 27 d., tačiau teismas nesprendė išeitinės išmokos priteisimo klausimo, kadangi byloje nebuvo tokio ginčo. Teismas 2021 m. vasario 17 d. sprendime konstatavo, kad, pagal VTĮ 48 straipsnio 4 dalį, 48 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta išeitinė išmoka pradedama mokėti praėjus mėnesiui nuo valstybės tarnautojo atleidimo dienos ir mokama kas mėnesį lygiomis dalimis. Teismas pripažino, kad pareiškėjo tarnybos stažas – daugiau nei 29 metai, todėl, pagal VTĮ 48 straipsnio 2 dalies 5 punktą, jam priklauso 5 mėnesių gauto vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoka, kuri numatyta Departamento direktoriaus 2020 m. spalio 8 d. įsakymo „Dėl A. U. atleidimo iš Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Panevėžio skyriaus vedėjo pareigų“ 3.2. punkte. Pareiškėjas pabrėžė, jog, pagal VTĮ nuostatas, pareiga mokėti išeitines išmokas yra imperatyvi, t. y. tokia pareiga įtvirtinta įstatyme, todėl subjektas, kuriam nustatyta pareiga mokėti išeitinę išmoką valstybės tarnautojui, savo valia negali nuspręsti išeitinės išmokos nemokėti ar mokėti pasirinktais terminais. Pareiškėjo tvirtinimu, Departamentas turi pareigą mokėti pareiškėjui VTĮ 48 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatytą išeitinę išmoką, tačiau nevykdo tokios pareigos savavališkai, taigi Departamentas neveikia taip, kaip nustatyta VTĮ 48 straipsnio 3 dalyje. Pareiškėjas teigė, jog, pagal VAAT 2021 m vasario 17 d. sprendimą, Departamentas privalėjo pradėti mokėti 5 mėnesių išeitinę išmoką pagal VTĮ 48 straipsnio 2 dalies 5 punktą ir VTĮ 48 straipsnio 4 dalį 2021 m. gegužės 21 d., tačiau Departamentas nesumokėjo pareiškėjui priklausančios išeitinės išmokos 2021 m. gegužės 21 d. ir jos nesumoka, t. y. neveikia taip, kaip nustatyta VTĮ 48 straipsnio 4 dalyje.

8. Pareiškėjas nurodė, jog 2021 m. gegužės 28 d. elektroniniu paštu (duomenys neskelbtini) jis išsiuntė Departamentui pareiškimą apie Departamento daromą VTĮ 48 straipsnio nuostatų pažeidimą ir informaciją apie tai, kad pareiškėjas nedirba pagal darbo sutartį ir neina jokių pareigų valstybės tarnyboje, negauna jokių pajamų iš valstybės biudžeto, todėl nėra aplinkybių dėl išeitinės išmokos mokėjimo ar nemokėjimo nutraukimo, numatytų VTĮ 48 straipsnio 4 dalyje. Minėtu laišku pareiškėjas prašė nedelsiant nutraukti Departamento daromą VTĮ pažeidimą ir pradėti mokėti 5 mėnesių gauto vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką, kuri turėjo būti pradėta mokėti nuo 2021 m. gegužės 21, t. y. praėjus mėnesiui nuo valstybės tarnautojo atleidimo dienos, tačiau jis negavo jokio atsakymo, Departamentas neišmokėjo išmokos.

9. Pareiškėjas pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymas) 10 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyta, kad išeitinės išmokos priskiriamos pajamoms, nuo kurių skaičiuojamos socialinio draudimo įmokos. Departamentui savavališkai nemokant pareiškėjui priklausančios 5 mėnesių išeitinės išmokos, t. y. neveikiant taip, kaip nustatyta VTĮ 48 straipsnyje, pareiškėjui daroma žala, kadangi jis nepagrįstai netenka socialinio draudimo įmokų, nuo kurių skaičiuojamas socialinio draudimo stažas, o tai reiškia, kad pareiškėjas dėl Departamento neveikimo netenka ir socialinio draudimo stažo dalies ir būsimos pensijos dalies.

10. Pareiškėjas pabrėžė, jog Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 147 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog darbdaviui ne dėl darbuotojo kaltės uždelsus atsiskaityti su juo (DK 146 straipsnio 2 dalis), darbdavys privalo mokėti netesybas, kurių dydis – darbuotojo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių.

11. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

12. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas nesilaiko Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 99 straipsnyje nustatytos įsiteisėjusių teismų sprendimų vykdymo tvarkos. Pažymėjo, jog įsiteisėjusiame Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. vasario 17 d. sprendime nustatyta, kad teismas priteisia pareiškėjui iš atsakovo Departamento vidutinį darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą už kiekvieną darbo dieną po 121,81 Eur nuo atleidimo iš valstybės tarnybos dienos 2020 m. spalio 8 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus (t. y. iki 2021 m. spalio 8 d.), iš šios sumos išskaičiuojant išmokėtą 4 mėnesių išeitinę išmoką. Taigi teismas pasisakė dėl pareiškėjui išmokėtos išeitinės išmokos ir išsprendė ginčą, nuspręsdamas pareiškėjui išeitinę išmoką įskaičiuoti į priteistą vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką ir todėl pakartotinai nebepriteisė išeitinės išmokos.

13. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas buvo atleistas iš Departamente užimamų pareigų 2020 m. spalio 8 d., todėl nuo 2020 m. lapkričio 9 d. (2020 m. lapkričio 8 d. nedarbo diena) Departamentas pradėjo mokėti išeitinę išmoką. Iki teismo posėdžio dienos 2021 m. vasario 17 d. Departamentas buvo išmokėjęs pareiškėjui keturių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžių išeitinę išmoką. Atsižvelgdamas į teismui pateiktus išmokėjimą patvirtinančius dokumentus, teismas įsiteisėjusiame sprendime iš priteistos vidutinio darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą sumos išskaičiavo pareiškėjui iki teismo posėdžio dienos išmokėtą 4 mėnesių išeitinę išmoką. Įvykus teismo posėdžiui, 2021 m. kovo mėnesį Departamentas, vadovaudamasis VTĮ 48 straipsnio 2 dalimi ir 4 dalimi bei vykdydamas Departamento direktoriaus 2020 m. spalio 8 d. įsakymo 3.2 punktą, išmokėjo pareiškėjui penktąją vieno pareiškėjo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinės išmokos dalį (5 vidutinių atlyginimų dydžio išeitinė išmoka lygiomis dalimis buvo išmokėta 2020 m. lapkričio ir gruodžio mėnesiais bei 2021 m. sausio, vasario ir kovo mėnesiais).

14. Atsakovas nurodė, jog jis vadovavosi administracinių teismų suformuota praktika, jog iš priteistos vidutinio darbo užmokesčio sumos už priverstinę pravaikštą turi būti išskaičiuojama visa išmokėta išeitinė išmoka, o ne tik ta jos dalis, kuri buvo išmokėta iki pirmosios instancijos teismo posėdžio dienos. Pareiškėjas iš esmės prašo pakartotinai išmokėti jam penkių vidutinių darbo užmokesčio dydžių išeitinę išmoką. Atsakovo tvirtinimu, toks pareiškėjo reikalavimas prieštarauja imperatyvioms VTĮ 48 straipsnio 2 dalies nuostatoms, nustatančioms, jog gali būti išmokama maksimali penkių vidutinių darbo užmokesčio dydžių išeitinė išmoka. Be to, įsiteisėjusiame 2021 m. vasario 17 d. teismo sprendime teismas nustatė, jog pareiškėjo atleidimo iš Departamento Panevėžio skyriaus vedėjo pareigų diena yra teismo sprendimo įsiteisėjimo diena, tačiau nenustatė, kad, perkėlus pareiškėjo atleidimo datą į teismo sprendimo įsiteisėjimo datą, Departamentas turi pakartotinai išmokėti pareiškėjui jau anksčiau išmokėtą išeitinę išmoką. Pareiškėjo prašymas pakartotinai išmokėti jau išmokėtą išeitinę išmoką prieštarauja teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principams ir iškreipia išeitinės išmokos esmę bei jos paskirtį, neatitinka jos socialinės funkcijos, kadangi pareiškėjui už tą patį laikotarpį (tuos pačius praradimus) iš esmės būtų kompensuojama du kartus.

15. Atsakovas teigė, jog nepagrįstas pareiškėjo prašymas teismui įpareigoti Departamentą išmokėti netesybas, t. y. vidutinį darbo užmokestį per mėnesį – 2 570,19 Eur, padauginus iš uždelstų mėnesių skaičiaus, už kiekvieną uždelstą pakartotinės išeitinės išmokos mokėjimo mėnesį, terminą skaičiuojant iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Pažymėjo, jog teismas įsiteisėjusiu sprendimu nepriteisė pareiškėjui kompensacijos už priverstinės pravaikštos metu nepanaudotas kasmetines atostogas. Teismas pareiškėjo teises apgynė, vadovaudamasis DK 218 straipsnio 4 dalimi. Ši teisės norma nenumato, kad, pripažinus atleidimą neteisėtu, kai atleistas asmuo negrąžinamas į buvusias pareigas, teismas turėtų priteisti kompensaciją už priverstinės pravaikštos metu nepanaudotas atostogas.

16. Atsakovas nurodė, jog jis pateikė duomenis Valstybės tarnautojų registrui, kad pareiškėjo atleidimo data yra 2021 m. balandžio 21 d. Darbo santykius reglamentuojantys įstatymai, skaičiuojant tarnybos Lietuvos valstybei stažą, netaikomi, nes tai reglamentuoja VTĮ ir Vyriausybės nutarimas. Nei VTĮ 47 straipsnyje, nei Taisyklėse nenurodyta, kad į tarnybos Lietuvos valstybei stažą būtų įskaičiuojamas priverstinės pravaikštos laikas. Vien tik pareiškėjo atleidimo datos, nustatytos įsiteisėjusiame sprendime, pateikimas Valstybės tarnautojų registrui nereiškia, kad pasikeitė pareiškėjo tarnybos stažas.

17. Atsakovas akcentavo, kad VAAT priteisė pareiškėjui iš Departamento vidutinį darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą už kiekvieną darbo dieną po 121,81 Eur nuo atleidimo iš valstybės tarnybos dienos 2020 m. spalio 8 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus (t. y. iki 2021 m. spalio 8 d.). Taigi VAAT apgynė pareiškėjo teises, nustatydamas išmoką – po 121, 81 Eur už kiekvieną darbo dieną. Departamentas sumokėjo pareiškėjui tiek, kiek buvo priteista VAAT 2021 m. vasario 17 d. sprendimu, bei informavo pareiškėją Departamento 2021 m. birželio 1 d. raštu Nr. (4.34)2-1336 „Dėl informacijos pateikimo“. Todėl pareiškėjo reikalavimai dėl papildomų išmokų, kurios nebuvo priteistos VAAT 2021 m vasario 17 d. sprendimu, išmokėjimo iš valstybės biudžeto, yra nepagrįsti.

18. Atsakovas pažymėjo, jog VTĮ 17 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad pretendentų rezervą (iki 2019 m. sausio 1 d. valstybės tarnautojų rezervas), kurį, be kita ko, sudaro ir dėl pareigybės panaikinimo atleisti valstybės tarnautojai, administruoja Vyriausybės įgaliota įstaiga – Valstybės tarnybos departamentas. Asmenys, išskyrus nurodytus šio straipsnio 2 ir 3 dalyse, į pretendentų rezervą įtraukiami jų pačių prašymu. Atsakovas pažymėjo, jog pareiškėjas nepateikė į bylą įrodymų, patvirtinančių, kad jis kreipėsi į Valstybės tarnybos departamentą su prašymu įtraukti jį į pretendentų rezervą ir kad jo prašymas netenkintas. Pareiškėjas nepateikė į bylą įrodymų, kaip, kada ir kokiu būdu buvo apribotos jo teisės.

II. 19. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. lapkričio 29 d. sprendimu atmetė pareiškėjo A. U. skundą.

20. Pirmosios instancijos teismas nustatė šias bylai reikšmingas aplinkybes:

20.1. Departamento direktoriaus 2020 m. spalio 8 d. įsakymu Nr. P-445 „Dėl A. U. atleidimo iš Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Panevėžio skyriaus vedėjo pareigų“ (toliau – ir Įsakymas) pareiškėjas buvo atleistas iš Departamento Panevėžio skyriaus vedėjo pareigų.

20.2. Pareiškėjas, nesutikdamas su Įsakymu, kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuris 2021 m. vasario 17 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-1169-426/2021 patenkino pareiškėjo skundą iš dalies ir panaikino atsakovo Departamento Įsakymo 1 punktą, nustatydamas, kad A. U. atleidimo iš Departamento Panevėžio skyriaus vedėjo pareigų diena laikoma teismo sprendimo įsiteisėjimo diena. Šiuo sprendimu teismas taip pat priteisė pareiškėjui iš Departamento vidutinį darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą už kiekvieną darbo dieną po 121,81 Eur nuo atleidimo iš valstybės tarnybos dienos 2020 m. spalio 8 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus (t. y. iki 2021 m. spalio 8 d.), iš šios sumos išskaičiuodamas išmokėtą 4 mėnesių išeitinę išmoką. Teismas, be kita ko, priteisė pareiškėjui iš Departamento 3 000 Eur žalos atlyginimą, atmetė kitą pareiškėjo skundo dalį kaip nepagrįstą.

20.3. Departamentas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, tačiau vėliau jis pateikė pareiškimą apeliacinės instancijos teismui dėl apeliacinio skundo atsisakymo, kurį teismas priėmė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2021 m. balandžio 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2981-575/2020 nutraukė apeliacinį procesą.

21. Teismas išaiškino, jog teismo sprendimo privalomumas yra esminė teisingumo vykdymo prielaida. Administracinio teismo sprendimo privalomumo principas yra įtvirtintas ABTĮ 16 straipsnio 1 dalyje, kurioje numatyta, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ir savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Pažymėjo, jog teismo sprendimo privalomumas visiems asmenims reiškia jo privalomumą dalyvavusiems byloje asmenims; įsiteisėjęs teismo sprendimas yra privalomas nedalyvavusiems byloje asmenims ta prasme, kad jie turi elgtis taip, kaip to reikalauja įsiteisėjęs teismo sprendimas.

22. Teismas, sistemiškai išanalizavęs ABTĮ 99 straipsnio 1 dalyje nuostatas ir atsižvelgdamas į tai, kad, išdavus vykdomąjį raštą, antstoliai, siekdami užtikrinti teismo sprendimo vykdymą, imasi priverstinių veiksmų administravimo subjekto, kurio veiksmai (neveikimas) buvo apskųsti, atžvilgiu, pažymėjo, jog įstatymų leidėjas, išskyrus teisės aktuose nustatytas išimtis, vykdomojo rašto išdavimą sieja su aplinkybe, jog atsakovas savo noru nevykdo (ar netinkamai vykdo) įsiteisėjusio teismo sprendimo. Teismas nustatė, jog nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad 2021 m. vasario 17 d. VAAT priėmė sprendimą, dėl kurio netinkamo vykdymo kreipėsi pareiškėjas. Šis sprendimas įsiteisėjo 2021 m. balandžio 21 d. Taigi teismas vertino, jog pareiškėjas, manydamas, kad teismo sprendimas yra nevykdomas ar vykdomas netinkamai, turėjo teisę kreiptis į VAAT dėl vykdomojo rašto išdavimo ir pateikti vykdomąjį raštą antstoliui vykdyti. Teismas pažymėjo, kad jeigu ABTĮ 99 straipsnio nustatyta tvarka VAAT būtų atsisakęs pareiškėjui išduoti vykdomąjį raštą ir išaiškinęs, kad pareiškėjas gali pareikšti skundą bendra tvarka, inicijuodamas naują bylą, pareiškėjas dėl tokios VAAT nutarties turėtų teisę pateikti atskirąjį skundą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas nesikreipė į teismą su prašymu dėl vykdomojo rašto išdavimo, tačiau iniciavo naują teisminį procesą.

23. Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog į bylą yra pateikta „Pažyma dėl priverstinės pravaikštos priskaitymo ir išmokėjimo A. U.“ (toliau – ir Pažyma), kurioje nurodoma, jog 5 vidutinių atlyginimų dydžio išeitinė išmoka lygiomis dalimis pareiškėjui buvo išmokėta 2020 m. lapkričio ir gruodžio mėnesiais bei 2021 m. sausio, vasario ir kovo mėnesiais. Jokie teisės aktai nenumato pakartotinės išeitinės išmokos išmokėjimo, todėl pareiškėjo reikalavimas priteisti iš Departamento netesybas yra nepagrįstas. Teismas, be kita ko, nurodė, kad įsiteisėjusiu 2021 m. vasario 17 d. sprendimu teismas nepriteisė pareiškėjui kompensacijos už priverstinės pravaikštos metu nepanaudotas kasmetines atostogas.

24. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad į bylą pateiktas Valstybės tarnautojų registro Paskyrimo kortelės išrašas patvirtina, kad atsakovas pateikė Valstybės tarnautojų registrui duomenis, kad pareiškėjo atleidimo data teismo sprendimu yra 2021 m. balandžio 21 d. Teismas nurodė, jog VTĮ 6 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai ir kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja šis įstatymas. VTĮ 47 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės tarnybos stažo skaičiavimo tvarką nustato Vyriausybė. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2002 m. birželio 17 d. nutarimu Nr. 910 patvirtino Tarnybos Lietuvos valstybei stažo skaičiavimo taisykles (toliau – ir Taisyklės). Taigi nei VTĮ, reglamentuojančios valstybės tarnautojų atostogas ar valstybės tarnybos stažo skaičiavimą, nei Taisyklės tiesiogiai nenumato, kad priverstinės pravaikštos laikotarpis būtų įtraukiamas į tarnybos stažą negrąžinto į tarnybą asmens atostogoms apskaičiuoti. Teismas darė išvadą, kad vien tik pareiškėjo atleidimo datos, nustatytos įsiteisėjusiu sprendimu, pateikimas Valstybės tarnautojų registrui automatiškai nereiškia, kad pasikeitė pareiškėjo tarnybos stažas.

25. Teismas išaiškino, jog, pagal VTĮ 17 straipsnio 7 dalį, pretendentų rezervą, kurį, be kita ko, sudaro ir dėl pareigybės panaikinimo atleisti valstybės tarnautojai, administruoja Vyriausybės įgaliota įstaiga – Valstybės tarnybos departamentas. Asmenys, išskyrus nurodytus šio straipsnio 2 ir 3 dalyse, į pretendentų rezervą įtraukiami jų pačių prašymu. Tokiu atveju pareiškėjas turėjo kreiptis į Valstybės tarnybos departamentą, prašydamas įtraukti jį į pretendentų rezervą. Pareiškėjas nepateikė į bylą įrodymų, jog dėl atsakovo veiksmų (neveikimo) jam buvo apribota teisė būti įrašytam į pretendentų rezervą. Taip pat į bylą nepateikti įrodymai, patvirtinantys, jog pareiškėjas pats būtų kreipęsis į Valstybės tarnybos departamentą ir jis būtų atsisakęs jį įrašyti į rezervą. Atsižvelgęs į tai, teismas atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

III. 26. Apeliaciniame skunde pareiškėjas A. U. prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. lapkričio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti pareiškėjo skundą: priteisti iš Departamento pareiškėjui priklausančią 5 mėnesių išeitinę išmoką – 12 850,95 Eur už laikotarpį nuo 2021 m. gegužės 21 d. iki 2021 m. rugsėjo 21 d.; įpareigoti Departamentą išmokėti pareiškėjui kompensaciją už 21 darbo dieną per 7 priverstinės pravaikštos mėnesių laikotarpį susikaupusias nepanaudotas atostogas – 2 558,01 Eur; įpareigoti Departamentą išmokėti pareiškėjui netesybas – vidutinį darbo užmokestį per mėnesį – 2 570,19 Eur, padauginus jį iš uždelstų mėnesių skaičiaus, už kiekvieną uždelstą išeitinės išmokos mokėjimo mėnesį, bet ne daugiau kaip už 6 mėn.

27. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo priimtas, netinkamai nustačius ir įvertinus faktines bylai reikšmingas aplinkybes, teismas neatskleidė bylos esmės, netinkamai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas.

28. Pareiškėjas tvirtina, kad teismas netinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes, jog į bylą pateiktoje „Pažymoje dėl priverstinės pravaikštos priskaitymo ir išmokėjimo A. U.“ nurodoma, kad 5 mėnesių išeitinė išmoka už laikotarpį nuo 2020 m. lapkričio 8 d. iki 2021 m. kovo 8 d. sumokėta 2021 m. kovo 8 d., o, įsiteisėjus VAAT 2021 m vasario 17 d. sprendimui, atsakovo buvo įskaičiuota į priverstinės pravaikštos sumą. Išeitinė išmoka, kuri priklauso pareiškėjui, VAAT 2021 m. vasario 17 d. sprendimu pakeitus jo atleidimo datą, nebuvo pradėta mokėti ir nesumokėta iki šiol. Pareiškėjas teigia, kad Departamentas sumokėjo tik dalį priskaičiuotos už priverstinę pravaikštą laikotarpiu nuo 2020 m. spalio 9 d. iki 2021 m. balandžio 27 d. sumos, tačiau nemokėjo ir nesumokėjo 5 mėnesių išeitinės išmokos, kaip tai yra įtvirtinta VTĮ 48 straipsnyje. Pareiškėjas nurodo, kad VAAT išsprendė klausimą dėl negauto vidutinio darbo užmokesčio dėl priverstinės pravaikštos už laikotarpį nuo 2020 m. spalio 8 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, tačiau nesprendė klausimo dėl išeitinės išmokos priteisimo ir nepanaikino šios atleidžiamiems valstybės tarnautojams įtvirtintos garantijos.

29. Pareiškėjas teigia, kad, pasikeitus jo atleidimo datai, o tuo pačiu ir padidėjus valstybės tarnybos stažui, Departamentas privalėjo apskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjui kompensaciją už susidariusias nepanaudotas atostogas, tačiau atsakovas nesprendė šio klausimo. Teismas, be kita ko, nepagrįstai atsisakė taikyti DK 147 straipsnio 2 dalies nuostatas.

30. Pareiškėjo įsitikinimu, jam padaryta žala, kadangi jis nepagrįstai neteko socialinio draudimo įmokų, nuo kurių skaičiuojamas socialinio draudimo stažas, taigi pareiškėjas dėl Departamento neteisėto veikimo neteko ir socialinio draudimo stažo dalies, ir būsimos pensijos dalies, tačiau teismas nevertino šių aplinkybių ir dėl jų nepasisakė.

31. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

32. Atsakovas, cituodamas VAAT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodo, kad įsiteisėjusiuose teismų sprendimuose nustatyta, kad priteisiamas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos turi būti mažinamas pareiškėjams išmokėtos išeitinės išmokos dydžiu, nebepriteisia jos išmokėti pakartotinai. Atsakovas tvirtina, kad jo cituojama teismų praktika paneigia pareiškėjo tiek skundo, tiek ir apeliacinio skundo argumentus, kad vien atleidimo datos nukėlimas į teismo sprendimo įsiteisėjimo dieną sudaro pagrindą pakartotinai gauti dvigubą išeitinę išmoką. Be to, pareiškėjo prašymas jam pakartotinai išmokėti jau anksčiau išmokėtą išeitinę išmoką prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams bei iškreipia išeitinės išmokos esmę bei jos paskirtį.

33. Atsakovas pažymi, kad teismas įsiteisėjusiu sprendimu nenustatė Departamentui pareigos išmokėti pareiškėjui kompensaciją už nepanaudotas atostogas, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovas neįvykdė įsiteisėjusio sprendimo ir uždelsė atsiskaityti su pareiškėju.

34. Atsakovas akcentuoja, jog darbo santykius reglamentuojantys įstatymai netaikomi, skaičiuojant tarnybos Lietuvos valstybei stažą, nes šiuos santykius reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas ir Vyriausybės nutarimas. Nei VTĮ, nei Taisyklėse nenurodoma, kad į tarnybos Lietuvos valstybei stažą būtų įskaičiuojamas priverstinės pravaikštos laikas. Taigi vien tik pareiškėjo atleidimo datos, nustatytos įsiteisėjusiu sprendimu, pateikimas Valstybės tarnautojų registrui nereiškia, kad pasikeitė pareiškėjo tarnybos stažas.

35. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas nepateikė pirmosios instancijos teismui įrodymų, patvirtinančių, kad jis kreipėsi į Valstybės tarnybos departamentą su prašymu įtraukti jį į pretendentų rezervą ir kad jo prašymas buvo netenkintas. Be to, jis nepateikė teismui įrodymų, kaip, kada ir kokiu būdu pasireiškė šios teisės apribojimas. Atsakovas laikosi nuomonės, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes, atskleidė bylos esmę, nenukrypo nuo VAAT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos, tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 36. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo, kuris buvo neteisėtai atleistas iš valstybės tarnybos panaikinus jo pareigybę, reikalavimų priteisti kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas, išeitinę išmoką ir netesybas, teisėtumo ir pagrįstumo.

37. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, kad teismas netinkamai įvertino bylai reikšmingas aplinkybes, netinkamai aiškino ir taikė teisės aktus.

38. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

39. Remiantis bylos rašytiniais duomenimis, nustatyta, kad pareiškėjas Departamento direktoriaus 2020 m. spalio 8 d. įsakymu Nr. P-445 „Dėl A. U. atleidimo iš Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Panevėžio skyriaus vedėjo pareigų“ buvo atleistas iš Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Panevėžio skyriaus vedėjo pareigų panaikinus jo pareigybę (VTĮ 51 str. 1 d. 9 p.). Šiuo įsakymu, be kita ko, pavesta išmokėti pareiškėjui priklausantį darbo užmokestį ir kompensaciją už 23 kalendorines dienas ir 65 darbo dienas nepanaudotų kasmetinių atostogų, 5 mėnesių pareiškėjo gauto vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką, atsižvelgiant į pareiškėjo stažą (23 metai 5 mėnesiai 17 dienų).

40. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. vasario 17 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-1169-426/2021 patenkino pareiškėjo skundą iš dalies: panaikino Įsakymo 1 punktą, kuriame numatyta 2020 m. spalio 8 d. atleisti pareiškėją iš Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Panevėžio skyriaus vedėjo, karjeros valstybės tarnautojo, pareigų; nustatė, kad pareiškėjo atleidimo diena yra teismo sprendimo įsiteisėjimo diena; priteisė pareiškėjui iš Departamento vidutinį darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą už kiekvieną darbo dieną po 121,81 Eur nuo atleidimo iš valstybės tarnybos dienos (2020 m. spalio 8 d.) iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus, iš šios sumos išskaičiuodamas pareiškėjui išmokėtą 4 (keturių) mėnesių išeitinę išmoką; priteisė pareiškėjui iš Departamento 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti; atmetė kitą pareiškėjo skundo dalį kaip nepagrįstą.

41. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. vasario 17 d. sprendimas įsiteisėjo, Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priėmus 2021 m. balandžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2981-575/2020, kuria buvo nutrauktas apeliacinis procesas pagal atsakovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. vasario 17 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. eI3-1169-426/2021 panaikinimo.

42. Pabrėžtina, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas turi res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galią tiek administracinės bylos proceso šalims, tiek bylą nagrinėjančiam teismui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1065/2010). Sprendimui įgijus res judicata galią, bylinėjimasis laikomas baigtu, o ginčas išspręstu galutinai ir negrįžtamai, taip pat šalys nebegali kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko tuo pačiu pagrindu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-642/2010). ABTĮ 57 straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Remiantis res judicata principu, tie faktiniai ir teisiniai aspektai, kurie buvo išnagrinėti kitame teismo sprendime, turi būti pripažįstami, ir šalis ar kitas dalyvavęs byloje asmuo kitose bylose (kuriose dalyvauja tie patys asmenys) gali remtis teismo sprendimu nustatytomis aplinkybėmis kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu – tų aplinkybių jam nereikės įrodinėti.

43. Lietuvos Respublikos darbo kodekso 218 straipsnio 4 dalyje nustatyta: „Jeigu darbo ginčą dėl teisės nagrinėjantis organas nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžintas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, arba, kai darbuotojo negrąžinti prašo darbdavys, darbo ginčą nagrinėjantis organas priima sprendimą pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu, priteisia išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, ir patirtą turtinę ir neturtinę žalą. Taip pat darbuotojui priteisiama kompensacija, kurios dydis yra lygus vienam darbuotojo vidutiniam darbo užmokesčiui už kiekvienus dvejus darbo santykių trukmės metus, bet ne daugiau kaip šeši darbuotojo vidutiniai darbo užmokesčiai“.

44. Darbo kodekso 218 straipsnio 4 dalis taikoma tuo atveju, kai darbo ginčą dėl teisės nagrinėjantis organas nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių, arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, arba kai darbuotojo negrąžinti prašo darbdavys. Šio straipsnio 4 dalyje reglamentuojami atvejai, kai nustatomas atleidimo iš darbo neteisėtumas, bet pagrindinis pažeistų teisių atkūrimo būdas – grąžinimas į buvusį darbą – netaikomas.

45. Kaip jau minėta, VAAT 2021 m. vasario 17 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-1169-426/2021 priteisė pareiškėjui vidutinį darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą už kiekvieną darbo dieną po 121,81 Eur nuo pareiškėjo atleidimo iš valstybės tarnybos dienos, t. y. nuo 2020 m. spalio 8 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus, iš šios sumos išskaičiuodamas pareiškėjui išmokėtą 4 mėnesių išeitinę išmoką, taip pat priteisė pareiškėjui 3 000 Eur žalos atlyginimą.

46. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad, kai teismas nustato, jog valstybės tarnautojo atleidimas iš valstybės tarnybos yra neteisėtas, tai kiekvienu atveju privalo išspręsti neteisėto atleidimo iš darbo padarinių klausimą, atsižvelgiant į tai, kuris iš įstatymuose numatytų valstybės tarnautojo teisių gynimo būdų konkrečiu atveju taikomas, privalo priteisti jam įstatymo nurodytas išmokas, nepaisant to, yra pareikštas toks prašymas ar ne (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520­3147/2012, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2017 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A­1053­662/2017 ir kt.). Teismai, pasirinkdami vieną iš šių alternatyvių valstybės tarnautojo teisių gynimo būdų, turi savo pasirinkimą argumentuotai pagrįsti ir siekti, kad priimtu sprendimu būtų užtikrinta darbuotojų (tarnautojų) teisių apsauga ir įvykdytas socialinis teisingumas, šie teisių gynimo būdai yra skirti pirmiausia darbuotojų (tarnautojų) interesams ginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261­329/2013, 2016 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A­4600­520/2016 ir kt.).

47. Apeliaciniame skunde pareiškėjas prašo įpareigoti atsakovą Departamentą išmokėti jam kompensaciją už 21 darbo dienos nepanaudotas kasmetines atostogas, kuri, pareiškėjo teigimu, susidarė už priverstinės pravaikštos laikotarpį ir sudaro 2 558,01 Eur.

48. Pažymėtina, jog nei įsiteisėjusiu VAAT 2021 m. vasario 17 d. sprendimu, nei LVAT 2021 m. balandžio 21 d. nutartimi nebuvo sprendžiamas klausimas dėl kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas pravaikštos laikotarpiu priteisimo pareiškėjui. Iš Departamento Įsakymo turinio matyti, kad pareiškėjui buvo pavesta išmokėti kompensaciją už 23 kalendorines dienas ir 65 darbo dienas nepanaudotų kasmetinių atostogų pareiškėjo atleidimo dieną (skundžiamo Įsakymo 3.1. p.), t. y. ši Įsakyme numatyta kompensacija už nepanaudotas atostogas apėmė laikotarpį iki 2020 m. spalio 8 d.

49. Valstybės tarnybos įstatymas nereglamentuoja kompensacijų už nepanaudotas kasmetines atostogas atleidžiamiems valstybės tarnautojams mokėjimo, todėl, sprendžiant klausimus dėl šios kompensacijos priteisimo, taikytini darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai (VTĮ 6 str. 1 d.). Darbo kodekso 127 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teisė pasinaudoti dalimi kasmetinių atostogų (arba gauti piniginę kompensaciją už jas šio kodekso nustatytu atveju) atsiranda, kai darbuotojas įgauna teisę į bent vienos darbo dienos trukmės atostogas. Šio straipsnio 5 dalyje numatyta, kad teisė pasinaudoti visomis ar dalimi kasmetinių atostogų (arba gauti piniginę kompensaciją už jas šio kodekso nustatytu atveju) prarandama praėjus trejiems metams nuo kalendorinių metų, kuriais buvo įgyta teisė į visos trukmės kasmetines atostogas, pabaigos, išskyrus atvejus, kai darbuotojas faktiškai negalėjo jomis pasinaudoti, o minėto straipsnio 6 dalyje numatyta, kad kasmetines atostogas pakeisti pinigine kompensacija draudžiama, išskyrus darbo santykių pasibaigimą, kai darbuotojui sumokama kompensacija už nepanaudotas visos trukmės kasmetines atostogas ar jų dalį, su šio straipsnio 5 dalyje nustatytais apribojimais. DK 127 straipsnio 4 dalyje išvardinti laikotarpiai, kurie yra įskaitomi į darbo metams, už kuriuos suteikiamos kasmetinės atostogos, tenkančių darbo dienų skaičių, o pagal šios dalies 7 punktą – į darbo metams, už kuriuos suteikiamos kasmetinės atostogos, tenkančių darbo dienų skaičių įskaitomas priverstinės pravaikštos laikas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2701-968/2021, 2022 m. rugsėjo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3381-415/2022 ir kt.).

50. Atsižvelgiant į tai, kad, pagal DK 127 straipsnio 4 dalies 7 punktą, į darbo metus, už kuriuos suteikiamos kasmetinės atostogos, tenkančių darbo dienų skaičių privalo būti įskaitytas priverstinės pravaikštos laikas, darytina išvada, kad Departamentas turėjo apskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjui kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas, kurios susidarė priverstinės pravaikštos laikotarpiu nuo 2020 m. spalio 9 d. iki 2021 m. balandžio 21 d. Taigi skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmestas pareiškėjo skundo reikalavimas dėl kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas išmokėjimo priteisimo, pripažintina neteisėta ir nepagrįsta. Byloje nesant duomenų, kuriais remiantis apeliacinės instancijos teismas galėtų nustatyti pareiškėjui priklausančios kompensacijos už nepanaudotas atostogas dydį (pirmosios instancijos teismas nepareikalavo tokių duomenų iš atsakovo), atsakovas įpareigotinas apskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjui kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas, kurios susidarė priverstinės pravaikštos laikotarpiu nuo 2020 m. spalio 9 d. iki 2021 m. balandžio 21 d.

51. Apeliaciniame skunde pareiškėjas taip pat prašo priteisti jam iš atsakovo Departamento VTĮ 48 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatyto dydžio (5 mėnesių) išeitinę išmoką, susidariusią laikotarpiu nuo 2021 m. gegužės 21 d. iki 2021 m. rugsėjo 21 d.

52. Valstybės tarnybos įstatymo 48 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pagal šio įstatymo 51 straipsnio 1 dalies 9 punktą atleidžiamam iš pareigų valstybės tarnautojui išmokama iki pareigybės panaikinimo jo gauto vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka, atsižvelgiant į valstybės tarnautojo tarnybos valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje stažą (į tarnybos stažą valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje taip pat įskaitomas laikas, kurį valstybės tarnautojas šio įstatymo 21, 25 ir 26 straipsniuose nustatytais atvejais buvo perkeltas į kitas pareigas, taip pat šio įstatymo 49 straipsnio 1 dalyje nustatytais atvejais, kai valstybės tarnautojas iki pareigybės panaikinimo buvo perkeltas į kitas pareigas): 1) iki vienų metų – vieno mėnesio; 2) nuo vienų iki penkerių metų – 2 mėnesių; 3) nuo penkerių iki dešimt metų – 3 mėnesių; 4) nuo dešimt iki dvidešimt metų – 4 mėnesių; 5) daugiau kaip dvidešimt metų – 5 mėnesių. Šio straipsnio 4 dalyje numatyta, kad išeitinė išmoka pradedama mokėti praėjus mėnesiui nuo valstybės tarnautojo atleidimo dienos ir mokama kas mėnesį lygiomis dalimis.

53. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas buvo atleistas iš Departamento Panevėžio skyriaus vedėjo, karjeros valstybės tarnautojo pareigų, vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 48 straipsnio 2 dalies 5 punkto, 49 straipsnio 1 dalies, 51 straipsnio 1 dalies 9 punkto nuostatomis. Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs pareiškėjo atleidimą iš tarnybos neteisėtu, 2021 m. vasario 17 d. sprendimu panaikino Departamento Įsakymo 1 punktą ir nustatė, kad pareiškėjo atleidimo iš Departamento Panevėžio skyriaus vedėjo pareigų diena yra teismo sprendimo įsiteisėjimo diena, tačiau teimas paliko kitą Departamento Įsakymo dalį nepakeistą. Taigi nagrinėjamu atveju pareiškėjo atleidimo iš tarnybos pagrindas nebuvo pakeistas – pareiškėjas atleistas iš tarnybos pagal Valstybės tarnybos įstatymo 51 straipsnio 1 dalies 9 punktą (panaikinus pareiškėjo pareigybę).

54. Atsakovo teigimu, pareiškėjui buvo priskaičiuota 5 vidutinių atlyginimų dydžio išeitinė išmoka, ji buvo išmokėta pareiškėjui lygiomis dalimis 2020 m. lapkričio ir gruodžio mėnesiais bei 2021 m. sausio, vasario ir kovo mėnesiais. Iš byloje esančios Departamento 2020 m. lapkričio 27 d. pažymos „Apie A. U. vidutinį vienos dienos ir vieno mėnesio darbo užmokestį“ Nr. 43-7 matyti, kad, išmokant pareiškėjui vidutinį darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą, buvo atliktas perskaičiavimas, iš apskaičiuotos priverstinės pravaikštos nepriemokos sumos išskaičiuojant išmokėtą 5 vidutinių atlyginimų dydžio išeitinę išmoką. Taigi atsakovas nepagrįstai teigia, kad pareiškėjas prašo antrą kartą išmokėti jam 5 vidutinių atlyginimų dydžio išeitinę išmoką. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad, atleidus pareiškėją iš pareigų nuo 2021 m. balandžio 21 d., atsakovas turėjo pareigą išmokėti pareiškėjui Valstybės tarnybos įstatymo 48 straipsnio 2 dalyje nustatyto dydžio (5 mėnesių) išeitinę išmoką, kurią jis privalėjo pradėti mokėti praėjus mėnesiui nuo pareiškėjo atleidimo dienos (2021 m. balandžio 21 d.), mokėdamas ją kas mėnesį lygiomis dalimis. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria buvo atmestas pareiškėjo skundo reikalavimas priteisti jam išeitinę išmoką, yra neteisėta ir nepagrįsta. Įvertinusi Departamento Pažymoje pateiktą informaciją apie pareiškėjo vidutinį vienos dienos darbo užmokestį (121,81 Eur) ir vidutinį vieno mėnesio darbo užmokestį (2570,19 Eur), teisėjų kolegija priteisia pareiškėjui 5 mėnesių jo gauto vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką, kuri sudaro 12 850,95 Eur (2570,19 Eur x 5 mėn.).

55. Apeliaciniame skunde pareiškėjas, be kita ko, prašo įpareigoti atsakovą Departamentą išmokėti pareiškėjui netesybas, t. y. vidutinį darbo užmokestį per mėnesį (2570,19 Eur), padauginus iš uždelstų mėnesių skaičiaus, už kiekvieną uždelstą išeitinės išmokos mokėjimo mėnesį, bet ne daugiau kaip už 6 mėn.

56. Darbo kodekso 146 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, darbo sutarčiai pasibaigus, visos darbuotojo su darbo santykiais susijusios išmokos išmokamos, kai nutraukiama darbo sutartis su darbuotoju, bet ne vėliau kaip iki darbo santykių pabaigos, nebent šalys susitaria, kad su darbuotoju bus atsiskaityta ne vėliau kaip per dešimt darbo dienų. Darbo užmokesčio ar su juo susijusių išmokų dalis, neviršijanti darbuotojo vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio, visais atvejais turi būti sumokama ne vėliau kaip darbo santykių pasibaigimo dieną, nebent atleidimo metu buvo susitarta kitaip. DK 147 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad, darbo santykiams pasibaigus, o darbdaviui ne dėl darbuotojo kaltės uždelsus atsiskaityti su juo (DK 146 straipsnio 2 dalis), darbdavys privalo mokėti netesybas, kurių dydis – darbuotojo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Jeigu uždelsta suma yra mažesnė negu darbuotojo vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis, netesybų dydį sudaro darbdavio uždelsta suma, padauginta iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Jeigu uždelsto atsiskaitymo laikotarpis yra trumpesnis negu vienas mėnuo, netesybų dydį sudaro darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio suma, apskaičiuota proporcingai uždelsto atsiskaitymo laikotarpiui.

57. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2021 m. lapkričio 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-257-1075/2021 konstatavo, kad sisteminė šių normų analizė suponuoja, jog DK 147 straipsnio normų tikslas yra užtikrinti darbuotojo teisę į jam priklausančių sumų gavimą (išmokėjimą) laiku, t. y. laiku įvykstantį atsiskaitymą su darbuotoju; darbdaviui, laiku neatsiskaičiusiam su darbuotoju, taikomos DK 147 straipsnyje nustatytos sankcijos, kuriomis siekiama kompensuoti darbuotojui jo praradimus, atsiradusius dėl darbdavio pareigos pažeidimo. Sistemiškai aiškinant DK 146 straipsnio 2 dalies ir 147 straipsnio 2 dalies nuostatas, galima daryti išvadą, kad šios normos apibrėžia įprastai darbo santykiuose egzistuojančią situaciją, kai darbuotojui priklausančios sumos gali ir turi būti apskaičiuojamos ir mokamos darbo sutarties pasibaigimo dieną, tačiau šios normos neaptaria atvejų, kai darbuotojo teisė į tam tikras priklausančias sumas atsiranda ir (ar) yra įgyvendinama jau pasibaigus darbo sutarčiai; vis dėlto pirmiau minėta DK 147 straipsnio apsauginė paskirtis (DK 5 str. 3 d.), teisėtų lūkesčių apsaugos principas, kuriuo siekiama užtikrinti darbo santykių subjektų, kurie turi tikrą pagrindą tikėtis darbo teisės normų sukuriamų teisinių padarinių, interesus (DK 2 str. 1 d.), įgalina šio straipsnio 2 dalį aiškinti kaip apimančią šioje dalyje nustatytų teisinių pasekmių taikymą ir tuo atveju, kai darbuotojo teisė į jam priklausančias išmokas atsiranda ir (ar) yra įgyvendinama ir pasibaigus darbo sutarčiai.

58. Kadangi VTĮ atskirai nereglamentuoja išmokų atleidžiamiems valstybės tarnautojams išmokėjimo tvarkos ir jos pažeidimo teisinių pasekmių, šiems santykiams reglamentuoti mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) taikomos DK 146 straipsnio 2 dalies ir 147 straipsnio 2 dalies nuostatos (VTĮ 6 str. 1 d.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad, pasibaigus darbo santykiams ir darbdaviui ne dėl darbuotojo kaltės uždelsus atsiskaityti su darbuotoju, darbdavys privalo mokėti netesybas, kurių dydis – darbuotojo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Taigi valstybės tarnautojai, su kuriais nebuvo atsiskaityta laikantis DK 146 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos tvarkos, turi teisę į DK 147 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas netesybas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. spalio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3972-968/2019, 2020 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1607-525/2020, 2021 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1848-756/2021 ir kt.).

59. Bylos duomenys patvirtina, kad, pasibaigus tarnybos santykiams su pareiškėju (įsiteisėjus LVAT 2021 m. balandžio 21 d. nutarčiai), atsakovas neišmokėjo pareiškėjui su tarnybos santykiais susijusių išmokų, t. y. kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas ir išeitinės išmokos, šios išmokos neišmokėtos ne dėl pareiškėjo kaltės. Įvertinusi nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Departamentas, atleidęs pareiškėją iš pareigų, daugiau nei 6 mėnesius uždelsė sumokėti jam sumą, kuri yra didesnė nei jo VDU, todėl pareiškėjui priteistinos 15 421,14 Eur (2570,19 Eur x 6 mėn.) netesybos, o pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria netenkintas pareiškėjo reikalavimas priteisti jam netesybas, pripažįstama neteisėta ir nepagrįsta.

60. Apeliaciniame skunde pareiškėjas neginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria atmestas pareiškėjo skundo reikalavimas įpareigoti atsakovą pateikti duomenis Valstybės tarnautojų registrui apie pareiškėjo atleidimo datos pakeitimą, todėl dėl šio pareiškėjo skundo reikalavimo apeliacinės instancijos teismas nepasisako.

61. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija patenkina pareiškėjo apeliacinį skundą iš dalies, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria netenkinti pareiškėjo skundo reikalavimai dėl kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas, išeitinės išmokos ir netesybų priteisimo, o kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palieka nepakeistą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. U. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. lapkričio 29 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjo A. U. skundą patenkinti iš dalies.

Įpareigoti atsakovą Kultūros paveldo departamentą prie Kultūros ministerijos apskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjui kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas, susidariusias priverstinės pravaikštos laikotarpiu nuo 2020 m. spalio 9 d. iki 2021 m. balandžio 21 d.

Priteisti pareiškėjui A. U. iš atsakovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos 12 850,95 Eur (dvylikos tūkstančių aštuonių šimtų penkiasdešimties eurų ir devyniasdešimt penkių centų) išeitinę išmoką.

Priteisti pareiškėjui A. U. iš atsakovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos 15 421,14 Eur (penkiolikos tūkstančių keturių šimtų dvidešimt vieno euro ir keturiolikos centų) netesybas.

Kitą pareiškėjo A. U. skundo dalį atmesti.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. lapkričio 29 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Iveta Pelienė

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Ernestas Spruogis