2017-12-20 Nr. AB-24298-3-61-3-02168-2016-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2854-261/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02168-2016-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gruodžio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–3), prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), priteisti 30 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2012 m. birželio 8 d. iki 2016 m. gegužės 29 d. Vilniaus PN jis buvo laikomas perpildytoje 5 būrio 308 patalpoje, dėl to tarp nuteistųjų kildavo konfliktai, pareiškėjas tapo irzlus, suprastėjo jo miegas.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 12–18) prašė skundo reikalavimams iki 2013 m. gegužės 26 d. taikyti ieškinio senaties terminą ir skundą atmesti.

4. Nurodė, kad pareiškėjo asmens byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas būtų gyvenęs 5 būrio 308 patalpoje. Pateikė duomenis, apie patalpas, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, paaiškino, jog šiuo metu nustatyti, kiek asmenų ginčo laikotarpiu gyveno minėtose patalpose neturi galimybės, nes tokie duomenys nėra kaupiami. Pažymėjo, jog skiriant nuteistuosius į gyvenamąsias patalpas, visada patikrinamas patalpų plotas, galimas nuteistųjų skaičius ir stengiamasi, kad būtų užtikrintas vienam asmeniui nustatytas gyvenamasis plotas. Taigi gyvenamojoje patalpoje, kurioje pareiškėjui teko gyventi ginčui aktualiu laikotarpiu, vienu metu buvo laikoma ne daugiau asmenų, nei yra įrengta miegamų vietų. Būrio patalpos jungia kelias gyvenamąsias patalpas ir paprastai užima pusę arba visą gyvenamojo pastato aukštą. Kiekvieno būrio miegamosiose patalpose yra įrengta prausykla, tualetas ir virtuvė – poilsio kambarys. Nuo 7 val. iki 23 val. nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat viso lokalinio sektoriaus teritorijoje, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla. Pataisos namuose įrengtos krepšinio aikštelės, svarmenų kilnojimo įrenginiai pastatų viduje, kuriais gali naudotis nuteistieji. Teisės aktai nenustato, kad patalpoje esančius baldus reikia įskaičiuoti į bendrą gyvenamosios patalpos plotą. Pareiškėjas nepagrindė prašomos priteisti neturtinės žalos dydžio, nepateikė su tuo susijusių įrodymų.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 18 d. sprendimu (b. l. 79–84) pareiškėjo skundą atmetė.

6. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog pareiškėjo reikalavimui priteisti jam nuo 2012 m. birželio 8 d. iki 2013 m. gegužės 24 d. padarytą neturtinę žalą taikytina ieškinio senatis ir ši pareiškėjo skundo dalis atmestina.

7. Teismas nustatė, kad pareiškėjas kelia ginčą dėl gyvenamojo ploto trūkumo bendrabučio tipo ir kamerų tipo gyvenamosiose patalpose. Į bylą pateiktas Vilniaus PN direktoriaus 2012 m. birželio 20 d. įsakymas patvirtina aplinkybę, jog pareiškėjas iš karantino patalpų buvo perkeltas į bendrabučio tipo gyvenamąją patalpą Nr. 406. Rašytinių įrodymų apie jo perkėlimą į kitas bendrabučio tipo patalpas byloje nėra. Šios gyvenamosios patalpos plotas – 31,72 kv. m, joje įrengta 10 miegamųjų vietų, todėl vienam asmeniui tenka 3,17 kv. m. Pareiškėjas teigia ginčo laikotarpiu gyvenęs 308 bendrabučio tipo patalpoje. Bylos duomenimis minėtos patalpos plotas – 29,30 kv. m, joje įrengtos devynios miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui tenka 3,25 kv. m. Pareiškėjas teigia, jog iki 2015 m. vasario 4 d. šiose patalpose buvo įrengta 10, o nuo 2015 m. vasario 4 d. – devynios miegamosios vietos, dalį ploto užima baldai, todėl, pareiškėjo paskaičiavimu, laisvo ploto lieka tik apie 17,52 kv. m.

8. Remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika ir Lietuvos Respublikos teisės aktais, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą nėra nustatytas reikalavimas eliminuoti užstatytą gyvenamąjį plotą. Pataisos namų bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose kiekvienam kalinamajam privalo tekti ne mažiau nei 3,1 kv. m, o kamerų tipo patalpose – 3,6 kv. m ploto. Vienam asmeniui tenkantis plotas apskaičiuojamas gyvenamosios patalpos (kameros) plotą dalijant iš joje laikytų asmenų skaičiaus.

9. Nors nagrinėjamu atveju atsakovo atstovas nepateikė duomenų, kiek asmenų buvo laikoma tam tikroje gyvenamojoje patalpoje, tačiau padalinus bendrabučio tipo gyvenamųjų patalpų Nr. 406 ir 308 plotus iš jose įrengtų miegamųjų vietų skaičiaus, nustatyta, kad ginčo laikotarpiu vienam asmeniui tenkanti ploto norma nebuvo pažeista. Byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, kad gyvenamojoje patalpoje Nr. 308 yra įrengta 10 miegamųjų vietų, tačiau net ir pripažinus, jog minėtoje patalpoje ginčo laikotarpiu buvo 10 miegamųjų vietų, vienam asmeniui tektų 2,93 kv. m ploto, t. y. 0,17 kv. m mažiau nei nustatyta teisės aktuose. Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjo judėjimas (išskyrus nuobaudos atlikimo laikotarpį) nebuvo apribotas, todėl jis galėjo laisvai judėti savo būrio ir lokalinio sektoriaus patalpose, lankyti organizuojamus renginius, sportuoti ir užsiimti kita leistina veikla, tokiu būdu kompensuoti nedidelės asmeninės erdvės plotą. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, kad ginčo laikotarpiu (nuo 2013 m. gegužės 24 d. iki 2016 m. gegužės 23 d.) vienam asmeniui tenkanti gyvenamųjų patalpų, įskaitant ir kamerų tipo, ploto norma nebuvo pažeista.

10. Ginčui aktuliu laikotarpiu pareiškėjas 15 parų praleido bausmės izoliatoriuje (kamerų tipo gyvenamosiose patalpose) Nr. 18K, kurių plotas – 30,47 kv. m, įrengtos 7 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui teko 4,35 kv. m, o tai atitiko teisės aktų reikalavimus. Byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, jog atsakovo atstovo pateikti duomenys būtų neteisingi, todėl teismas neturi pagrindo jais netikėti.

11. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad byloje nėra duomenų, jog dėl tariamai netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjui būtų kilę sveikatos sutrikimų arba kitų neigiamų pasekmių. Pareiškėjas dėl netinkamų jo kalinimo sąlygų į pataisos namų administraciją nesikreipė.

12. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad ginčo laikotarpiu vienam asmeniui tenkanti gyvenamųjų patalpų, įskaitant ir kamerų tipo, ploto norma nebuvo pažeista. Vilniaus pataisos namų neteisėtų veiksmų nenustatyta, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

III. 13. Pareiškėjas V. J. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 95–96), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai.

14. Nurodo, kad neturtinę žalą kildino tik iš Vilniaus PN veiksmų, neužtikrinant pareiškėjui minimalaus gyvenamosios patalpos ploto normos. Pabrėžia, kad visi duomenys apie kameras, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, Vilniaus PN yra registruojami, todėl atsakovui turi būti žinomi. Pareiškėjo teigimu, atsakovas nepaneigė aplinkybės, jog dalį gyvenamosios patalpos ploto užėmė baldai. Pareiškėjas taip pat atkreipia dėmesį, kad jo atžvilgiu padaryti pažeidimai buvo tęstiniai, todėl senaties terminas negali būti taikomas.

15. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 100–101) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, mano, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 16. Skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra priimtas ir pareiškėjo apeliacinis skundas dėl šio sprendimo pateiktas po 2016 m. liepos 1 d. naujos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijos įsigaliojimo. Vadovaujantis 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 1 dalimi, administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti pirmąja instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas pirmojoje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka. Šioje dalyje nurodytų bylų, nagrinėjamų apeliacine tvarka, procesas ir proceso atnaujinimas vyksta šio įstatymo nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo apeliacinis skundas nagrinėjamas pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) redakciją, galiojančią nuo 2016 m. liepos 1 d.

17. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą atmetė nustatęs, kad pareiškėjas yra praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą neturtinei žalai iki 2013 m. gegužės 24 d. prisiteisti, o nuo 2013 m. gegužės 24 d. iki 2016 m. gegužės 23 d. pareiškėjui būnant Vilniaus PN minimali asmeniui tenkanti patalpos ploto norma nebuvo pažeista.

18. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo Vilniaus PN sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis pareiškėjo įvardytus nusiskundimus, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais. Teismo sprendimas pagrįstas įrodymų analize, o faktinių aplinkybių vertinimas susietas su konkrečių ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymu. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, remdamasis ABTĮ įstatymo 140 straipsnyje nustatytomis bylos nagrinėjimo ribomis, daro išvadą, jog apeliacinis skundas netenkintinas. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadomis, kurių pagrindu pareiškėjo skundas buvo atmestas, todėl jų nekeičia ir tik atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus jas papildo.

Dėl ieškinio senaties termino taikymo

19. Apeliaciniame skunde pareiškėjas, be kita ko, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai daliai jo reikalavimų pritaikė ieškinio senaties terminą, kadangi pažeidimai Vilniaus PN buvo tęstiniai. Šie pareiškėjo argumentai vertinti kritiškai.

20. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.124 str.). Šios teisės normos paskirtis yra užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą ir skatinti asmenį kuo greičiau ginti savo pažeistą teisę bei palengvinti ginčo šalių įrodinėjimo procesą. Šios bylos ginčui taikytinas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas pareikšti reikalavimams atlyginti padarytą žalą, kuris taikytinas taip pat ir reikalavimams atlyginti neturtinę žalą. Praleistas ieškinio senaties terminas gali būti atnaujintas (CK 1.131 str. 2 d.), o ieškinio senatį teismas gali taikyti tik ginčo šalies reikalavimu (CK 1.126 str. 2 d.).

21. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas praleido trejų metų ieškinio senaties terminą, skaičiuojant pažeidimo pabaigą nuo 2013 m. gegužės 24 d. iki skundo pateikimo (išsiuntimo) teismui dienos – 2016 m. gegužės 24 d. (žr. Vilniaus PN išsiuntimo spaudą ir datą ant voko (b. l. 6)). Atsakovas prašė taikyti senaties terminą ir teismas senaties terminą pritaikė, prieš tai ex officio (pagal pareigas) patikrinęs ir įvertinęs ieškinio senaties termino praleidimo aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas su tuo sutinka ir neturi pagrindo pareiškėjo nurodytas aplinkybes vertinti iš naujo.

22. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra konstatavęs, jog teisės aktai, reglamentuojantys laikymo sąlygas ir nustatantys nuteistų asmenų teises bei pareigas, yra viešai prieinami. Be to, kaip skunde nurodė pareiškėjas, jis laikymo netinkamomis sąlygomis laikotarpiu jautė neigiamus išgyvenimus, todėl manytina, kad net ir nesusipažinęs su konkrečiais teisės aktų reikalavimais bei teismų išaiškinimais pareiškėjas galėjo suvokti, kad jo teisės buvo pažeidžiamos. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas ar kiti asmenys jam būtų sukliudę susipažinti su aktualiu teisiniu reguliavimu, savo teises ginti teisme ar kreiptis teisinės pagalbos į kvalifikuotus teisės specialistus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2016 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-743-662/2016, 2017 m. sausio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-102-525/2017 ir kt.). Neturtinę žalą sudarantys subjektyvūs išgyvenimai konkrečiu atveju neturi grįžtamojo poveikio, todėl jų pajautimas ex post facto (įvykiui pasibaigus) vertintinas kritiškai.

23. CK 1.127 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad, jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Šiuo atveju tai, kad pareiškėjas Vilniaus PN ginčo laikotarpiu buvo laikomas ne vienoje patalpoje, paneigia tariamo pažeidimo tęstinumą, nes jis buvo daromas ne kiekvieną dieną, o skirtingais laikotarpiais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas administracines bylas dėl neturtinės žalos priteisimo, laikosi pozicijos, jog tokio pobūdžio pažeidimai nėra tęstiniai (žr. 2011 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1027/2011, 2017 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-951-520/2017, 2017 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2193-575/2017 ir kt.). Kaip minėta, administracinių teismų praktikoje pripažįstama, jog paprastai pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus.

24. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, jog teisė į teismą (vienas jos aspektų – teisė kreiptis į teismą) nėra absoliuti, galimi tam tikri šios teisės apribojimai (nes teisės kreiptis į teismą prigimtis (pobūdis) reikalauja valstybės reglamentavimo); svarbu, kad šie apribojimai nesuvaržytų ir „nesusilpnintų“ asmens teisės į teismą tokiu būdu ar apimtimi, kad būtų pažeista šios teisės esmė ir kad jie atitiktų teisėtą tikslą ir egzistuotų pagrįstas proporcingumo ryšys tarp taikomų priemonių bei siekiamo tikslo (žr. 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kt. prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93)). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra pripažinęs, kad senaties terminai iš principo yra pateisinamas teisės kreiptis į teismą apribojimas, tačiau tai, kaip jie pritaikomi konkrečiu atveju, gali sukelti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalies pažeidimą (žr. 2009 m. liepos 7 d. sprendimą byloje Stagno prieš Belgiją (pareiškimo Nr. 1062/07)). Ši teismo praktika patvirtina, kad, remiantis nacionalinės teisės nustatyta tvarka, reikalavimui dėl Konvencijos pažeidimo gali būti taikomas senaties terminas ir jo taikymo pagrįstumas vertinamas kiekvienu konkrečiu atveju atskirai.

25. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas yra praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą neturtinei žalai nuo 2012 m. birželio 8 d. iki 2013 m. gegužės 24 d. prisiteisti. Pažymėtina, jog nuo minėto ieškinio senaties termino pabaigos (2013 m. gegužės 24 d.) iki skundo pateikimo teismui (2016 m. gegužės 24 d.) praėjo pakankamai ilgas laikotarpis, per kurį pareiškėjas turėjo galimybę kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo, tačiau byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas buvo aktyvus, siekdamas apginti jo nurodomą teisės pažeidimą. Atitinkamai, nesant aplinkybių, pateisinančių tokį neveikimą arba jo teisės į gynybą ribojimą, darytina išvada, jog senaties terminas šiuo atveju yra proporcinga priemonė, atitinkanti ieškinio senaties tikslus.

26. Kadangi pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimų priteisti neturtinę žalą nuo 2012 m. birželio 8 d. iki 2013 m. gegužės 24 d. atsisakyta tenkinti pritaikius ieškinio senaties terminą, ši bylos dalis pagrįstai iš esmės nenagrinėta, todėl nevertintini pareiškėjo argumentai dėl jo kalinimo sąlygų pažeidimų ir tai patvirtinantys nauji įrodymai nerinktini.

Dėl vienam asmeniui nustatytos minimalios ploto normos

27. Remiantis byloje pateiktais rašytiniais įrodymais (b. l. 19, 20, 21, 22–23, 63, 65, 66) nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu (t. y. nuo 2013 m. gegužės 23 d. iki 2016 m. gegužės 23 d.) Vilniaus PN buvo laikomas tik 31,72 kv. m ploto 7 būrio gyvenamosiose patalpose Nr. 406, kuriose įrengta 10 miegamųjų vietų, ir 30,47 kv. m ploto baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 18K, kurioje įrengtos 7 miegamos vietos.

28. Skunde pirmosios instancijos teismui pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus PN jis buvo laikomas tik 5 būrio 308 patalpoje, kurioje buvo įrengta 10 miegamų vietų, tačiau jokių tai patvirtinančių įrodymų nepateikė. Byloje tokių duomenų taip pat nėra. Kita vertus, skunde pirmosios instancijos teismui pareiškėjas nurodė, jog nuo 2011 m. spalio 26 d. iki 2015 m. vasario 4 d. Vilniaus PN 308 patalpoje buvo įrengta 10 vietų, nors pareiškėjas į Vilniaus PN buvo atvežtas tik 2012 m. birželio 8 d., todėl duomenų apie tai, kiek miegamų vietų minėtoje patalpoje buvo iki jo atvykimo į Vilniaus PN, neturėdamas tai patvirtinančių įrodymų, žinoti negalėjo. Be to, pirmosios instancijos teismui teiktame atsikirtime į atsakovo atsiliepimą (b. l. 52) pareiškėjas jau nurodė buvęs tiek 308, tiek 406 gyvenamosiose patalpose, tačiau nedetalizavo, kada (bent apytikriai) tai buvo. Taigi nagrinėjamu atveju pareiškėjo argumentai dėl Vilniaus PN patalpų, kuriose jis buvo laikomas ginčo laikotarpiu, bei jose įrengtų miegamų vietų skaičiaus laikytini abstrakčiais ir prieštaringais, todėl vertintini kritiškai. Atitinkamai, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti į bylą pateiktais įrodymais, patvirtinančiais, kad pareiškėjas Vilniaus PN ginčo laikotarpiu buvo laikomas tik 7 būrio gyvenamosiose patalpose Nr. 406 bei baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 18K, todėl jais vadovaujasi spręsdama pareiškėjo šioje byloje keliamą ginčą. Tuo tarpu 5 būrio gyvenamųjų patalpų Nr. 308 plotas ir jose įrengtų miegamųjų vietų skaičius neturi teisinės reikšmės, sprendžiant dėl pareiškėjo prašomos priteisti neturtinės žalos.

29. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (redakcija, galiojusi iki 2017 m. liepos 5 d.) 111.1 ir 111.2 punktuose nustatyta, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m. vienam žmogui, o pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose – ne mažesnis nei 3,6 kv. m.

30. Įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad minimalus 3,1 kv. m bendrabučio tipo patalpose ir 3,6 kv. m baudos izoliatoriaus kamerų tipo patalpose asmeniui tenkantis plotas pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeistas.

31. Pareiškėjo apeliacinio skundo teiginys, kad pirmosios instancijos teismas turėjo į teisės aktais nustatytą minimalią gyvenamosios patalpos ploto normą neįskaičiuoti baldų užimamo ploto, taip pat nėra pagrįstas. Nei EŽTT praktikoje, nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose nenustatytas reikalavimas, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą, iš jo eliminuoti baldais užstatytą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi praktikos, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą, t. y. nustačius neteisėtus veiksmus (neveikimą), ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą Konvencijos 3 straipsnio kontekste, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.), tačiau ši aplinkybė savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros baldų ir įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03), 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03), 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016 ir kt.). Taigi baldų užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant jau nustatytų pažeidimų pobūdį bei mastą, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus.

32. Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamosios patalpos plotą ginčo laikotarpiu nebuvo pažeista, todėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas pareiškėjui tekusį plotą, turėjo iš kamerų ploto atimti jose esančių baldų užimamą plotą, neatitinka tokio pobūdžio bylose suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bei EŽTT praktikos.

33. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas spręsdamas pareiškėjo keliamą ginčą atsižvelgė į byloje surinktus duomenis, aptarė ir įvertino reikšmingas aplinkybes dėl senaties termino taikymo bei kamerų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, ploto bei apstatymo baldais, ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Naikinti ar keisti skundžiamą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 18 d. sprendimą pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo, todėl jis paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius