e150ebd2-bcb4-4012-9446-95c506e9171f · Vilniaus rajono apylinkės teismas

Civilinė byla Nr. 2-11-341/2012Teisminio proceso Nr. 2-52-3-03160-2011-6                                                                                                   Procesinio sprendimo kategorija: (S) 44.1.; 73.2.6.1. 99.7; 113.1; 114.9.3.; 114.11.; 116.1.                                                                                                    S P R E N D I M A S   LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. vasario 27 d.VilniusVilniaus rajono apylinkės teismo teisėjas M.

R. Žukas, sekretoriaujant Almai Buinovskienei, dalyvaujant ieÅ¡kovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro atstovui M. B., dalyvaujant atsakovui Ž. D.,teismo posėdyje iÅ¡nagrinėjęs civilinę bylÄ pagal ieÅ¡kovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieÅ¡kinį atsakovui Ž. D. dėl nuostolių atlyginimo regreso teise, n u s t a t ė :IeÅ¡kovas ieÅ¡kiniu nurodo, kad Norvegijoje 2008-06-13 įvyko eismo įvykis, kurio metu Lietuvos Respublikoje registruota, atsakovui priklausančia transporto priemone Ford Tranzit, valst.

Nr. (duomenys neskelbtini), buvo apgadinta kita transporto priemonė Nissan Primera, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Atsakovui priklausanti Lietuvos Respublikoje registruota transporto priemonė Ford Transit, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, kaip tai numato Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 41 str. 8 d. nuostatos.IeÅ¡kinyje paaiÅ¡kino, jog Lietuva ir kitos Europos SÄ jungos valstybės narės yra tarptautinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sistemos (toliau - žaliosios kortos sistemos) dalyvės. Vienas iÅ¡ pagrindinių Å¡ios tarptautinės sistemos tikslų yra užtikrinti, supaprastinti ir palengvinti nukentėjusiems asmenims jų patirtos žalos atlyginimo gavimÄ .

Žaliosios kortos sistema pagrįsta tuo, kad eismo įvykio valstybės (Å¡iuo atveju - Norvegijos) nacionalinis draudikų biuras, bÅ«damas iÅ¡imtinai kompetentingas spręsti visus reikalus, susijusius su eismo įvykio Å¡alyje taikomų teisės aktų aiÅ¡kinimu ir žalų reguliavimu, atsako už tai, kad nukentėjusiems asmenims, esant jų reikalavimui, bÅ«tų atlyginta už jo valstybėje sukeltus eismo įvykius pagal eismo įvykio valstybėje taikomų teisės aktų nuostatas, o transporto priemonės įprastinės buvimo vietos - registracijos valstybės (Å¡iuo atveju - Lietuvos) nacionalinis draudikų biuras atsako už jo valstybėje registruotomis transporto priemonėmis sukeltų žalų atlyginimÄ .

Taigi, kai eismo įvykį sukėlusi transporto priemonė yra neapdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, iÅ¡ pradžių žalÄ administruoja ir nukentėjusiems asmenims jÄ atlygina eismo įvykio valstybės nacionalinis draudikų biuras (dažniausiai jis yra ir nukentėjusiojo asmens Å¡alies nacionalinis draudikų biuras), kuris vėliau reikalavimÄ dėl iÅ¡mokėtos žalos atlyginimo pateikia žalÄ sukėlusios nedraustos transporto priemonės registracijos valstybės nacionaliniam draudikų biurui (Å¡iuo atveju - ieÅ¡kovui).

Pagrindinis teisės aktas, kuriuo vadovaujasi žaliosios kortos valstybių nacionaliniai draudikų biurai sprendžiant eismo įvykio metu patirtos žalos reguliavimo, atlyginimo bei tarpusavio atsiskaitymo už atlygintas žalas klausimus yra Biurų tarybos Vidaus nuostatai (TPVCAPD įstatyme - Bendradarbiavimo nuostatai) (paskelbti su 2003-07-28 Komisijos sprendimu dėl Direktyvos 72/166/EEB, susijusios su transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo tikrinimu, taikymo (2003/564/EB)). Eismo įvykio valstybės - Norvegijos nacionalinis draudikų biuras TRAFIKKFORSIKRINGSFORENINGEN), vadovaudamasis Biurų tarybos Bendradarbiavimo nuostatais (3 ir 5 str.), sureguliavęs žalÄ ir iÅ¡mokėjęs eismo įvykio metu patirtų nuostolių atlyginimÄ , pateikė transporto priemonės registracijos valstybės - Lietuvos nacionaliniam draudikų biurui, t.y. ieÅ¡kovui, reikalavimÄ 53472 NOK (19573,96 Lt) sumai.

TPVCAPD įstatymas numato atvejus, kuomet ieÅ¡kovas privalo mokėti iÅ¡mokas. TPVCAPD įstatymo 17 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad ieÅ¡kovas moka iÅ¡mokÄ dėl kitoje Europos SÄ jungos valstybėje narėje padarytos žalos pagal teisės aktus kitos Europos SÄ jungos valstybės narės (kurios nacionalinis draudikų biuras pasirašė Bendradarbiavimo nuostatus), jeigu kaltininkas, kurio transporto priemonės įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, yra neapsidraudęs transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu; taip pat ieÅ¡kovas moka iÅ¡mokas ir kitais atvejais, vykdydamas Bendradarbiavimo nuostatų reikalavimus.

Atsižvelgiant į tai, kad minėtas eismo įvykis įvyko Norvegijoje (kitoje Europos SÄ jungos valstybėje narėje, kurios nacionalinis draudikų biuras pasirašė Bendradarbiavimo nuostatus) ir kad jo metu žala buvo padaryta Lietuvos Respublikoje registruota, bet transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu nedrausta, transporto priemone yra akivaizdu, kad ieÅ¡kovas privalėjo apmokėti Norvegijos nacionalinio draudikų biuro pateiktÄ aukščiau minėtÄ reikalavimÄ dėl žalos atlyginimo, nes tokia ieÅ¡kovo pareiga yra įtvirtinta ieÅ¡kovui privalomuose vykdyti teisės aktuose:

TPVCAPD įstatyme (17 str. 5 d.) ir Biurų tarybos Bendradarbiavimo nuostatuose (5 str.). IeÅ¡kovas, gavęs Norvegijos nacionalinio draudikų biuro reikalavimÄ sumokėti 53472 NOK (19573,96 Lt) dėl transporto priemone Ford Transit, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), padarytos žalos, sumokėjo Norvegijos nacionaliniam draudikų biurui 53472 NOK (19573,96 Lt). Kadangi atsakovui priklausanti Lietuvos Respublikoje registruota transporto priemonė Ford Transit, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, galiojančiu Norvegijoje; atsakovas neatlygino neapdrausta transporto priemone padarytos žalos tiesiogiai nukentėjusiam asmeniui; nukentėjęs eismo įvykyje asmuo žalos atlyginimÄ gavo iÅ¡ eismo įvykio vietos valstybės - Norvegijos nacionalinio draudikų biuro; tai ieÅ¡kovas, sumokėdamas Norvegijos nacionaliniam draudikų biurui jo reikalaujamÄ sumÄ , atlygino padarytÄ Å¾alÄ bei su Å¡ios žalos administravimu susijusias administravimo iÅ¡laidas ir įgijo teisę reikalauti iÅ¡mokėtos sumos iÅ¡ atsakovo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.280 straipsnio 1 dalies ir TPVCAPD įstatymo 23 straipsnio 5 dalies pagrindu.

IeÅ¡kovas, įgyvendindamas jam įstatymo suteiktÄ regreso teisę, raÅ¡tu kreipėsi į atsakovÄ , reikalaudamas sumokėti ieÅ¡kovui Norvegijos nacionaliniam draudikų biurui sumokėtus 19573,96 Lt dėl transporto priemone Ford Transit, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), padarytos žalos atlyginimo, tačiau atsakovas reikalaujamos sumos ieÅ¡kovui nesumokėjo ir nepateikė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo dokumento, suteikiančio draudimo apsaugÄ eismo įvykio dienai Norvegijoje.

PraÅ¡o priteisti iÅ¡ atsakovo 19573,96 Lt nuostolių atlyginimo; visas bylinėjimosi iÅ¡laidas, įskaitant 587,00 Lt žyminį mokestį, bei 461,50 Lt už pateikiamų priedų vertimÄ Ä¯ valstybinę kalbÄ ; penkis procentus metinių palÅ«kanų nuo priteistos sumos nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo.Atsakovas su ieÅ¡kiniu nesutiko, atsiliepime į ieÅ¡kinį nurodė, kad 2008 m. vasario mėn. iÅ¡vyko iÅ¡ Lietuvos Respublikos į NorvegijÄ jo vardu registruotu automobiliu Ford Transit. valst.

Nr.(duomenys neskelbtini). Automobilis buvo apdraustas privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu bendrovėje PZU Lietuva. Kelionėje automobilis sugedo ir visÄ tolimesnį laikÄ visai nebuvo eksploatuojamas, jis stovėjo užrakintas prie namų, kur tuo metu gyveno atsakovas, t.y. (duomenys neskelbtini) priemiestyje. Teigia, jog neeksploatuojamÄ automobilį drausti neprivaloma. 2008 m. gegužės pabaigoje atsakovas iÅ¡vyko į LietuvÄ atostogų ir grįžo liepos mėn.; grįžęs pasigedo savo automobilio.

Tuomet sužinojo, kad atsakovui nesant jo automobiliu savavaliÅ¡kai, be atsakovo žinios ir leidimo pasinaudojo jo svainis (žmonos brolis) E. K., gyvenęs tame pat (duomenys neskelbtini) kaime, kuris ir padarė autoįvykį. Jis pats tuo metu buvo nuteistas už Å¡io autoįvykio sukėlimÄ vairuojant neblaiviam ir atlikinėjo bausmę pagal galiojantį Norvegijoje ATPK. Tačiau apie tai, kad autoįvykio metu be atsakovo, dar buvo apgadintas kitas automobilis, atsakovui nieko nebuvo žinoma iki pat Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro laiÅ¡ko gavimo 2011 m. rugpjūčio mėn. PrieÅ¡ tai teko bendrauti ir su norvegų policijos pareigÅ«nais, kuomet atsakovas ieÅ¡kojo sudaužyto automobilio saugojimo vietos.

Nei iÅ¡ jų, nei iÅ¡ norvegų draudimo bendrovės negavo net užuominos, kad buvo padaryta žala kitam automobiliui. Prireikus su atsakovu buvo labai paprasta susisiekti, nes atsakovo adresas ir telefono numeris Norvegijoje vieÅ¡ai paskelbti ir žinomi. Mano, jog atsakovu nebuvo domimasi, nes autoįvykio kaltininkas buvo E. K., dėl žalos atlyginimo į atsakovÄ nebuvo kreiptasi, nes dėl Å¡io autoįvykio nebuvo jokios atsakovo kaltės. E. K. atsakovui teigė, kad neva pats nuvažiavo nuo kelio ir sudaužė automobilį.

Kad buvo apgadintas kitas automobilis jis nutylėjo. E. K. 2008 m. ir prieÅ¡ įvykį ir po jo turėjo legalų darbÄ ir pajamas Norvegijoje, taip pat turėjo ten deklaruotÄ gyv. vietÄ ir tel. numerį. Teigia, kad ieÅ¡kovas 3 metus po įvykio delsė iÅ¡ieÅ¡koti žalÄ iÅ¡ E. K., nors pastarasis, gavęs laiÅ¡kÄ , nuvyko į ieÅ¡kovo biurÄ . 2010 metų spalio mėnesį E. K. mirė.Atsakovas savo veiksmuose dėl autoįvykio nemato jokios kaltės - raktelį nuo automobilio bei automobilio dokumentus laikė savo kambaryje užrakintus;

E. K. naudotis automobiliu neleisdavo, nes jis neturėjo teisės vairuoti. Teigia, kad E. K. į atsakovo užrakintas patalpas patekti negalėjo, įsilaužimo nebuvo, o grįžęs atsakovas raktelį rado toje pat vietoje, todėl daro iÅ¡vadÄ , kad juo nebuvo pasinaudota. Automobilio durelių ir užvedimo spynelės buvo iÅ¡laužtos. Dėl atsakovo padarytos materialinės žalos su E. K. susitarė taikiai, į policijÄ dėl savavaliÅ¡ko automobilio paėmimo (vagystės) nesikreipė, nes jis yra atsakovo svainis.

Nurodo, kad atsakovas nepažeidė Lietuvos Respublikos Transporto priemonių privalomojo draudimo įstatymo 4 str. 3 d., t.y. Norvegijoje nenaudojo ir neleido trečiajam asmeniui naudoti transporto priemonę. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos CK nenumato atsakomybės transporto priemonės savininkui jei jo veiksmai tiesiogiai nesusiję arba nėra tiesioginiame priežastiniame ryÅ¡yje su žalos kitam asmeniui padarymu, esant tiesioginiam žalos kaltininkui. Å iuo atveju atsakovo automobilis, kaip padidinto pavojaus Å¡altinis buvo nusikalstamai užvaldytas žalÄ padariusio asmens veiksmais ne dėl atsakovo neatsargumo ar kaltės. Pabrėžė, kad įvykio kaltininkas Norvegijoje atsakė pagal Å¡alies įstatymus, atliko bausmę.

Tokiu bÅ«du Å¡i situacija LRTPPDÄ® yra numatyta 43 str. l d. Teigia, kad iÅ¡ieÅ¡kojimas turi bÅ«ti vykdomas iÅ¡ kaltininko bendra tvarka, o ne iÅ¡ atsakovo, kaip padidinto pavojaus Å¡altinio savininko. Kaltininkui mirus, iÅ¡ieÅ¡koma iÅ¡ jo turto ir jo teisių perėmėjų.Atkreipė dėmesį, kad Å¡iuo metu LAT praÅ¡o spręsti, ar Civiliniame kodekse (CK) „įtvirtintas teisinis reguliavimas, pagal kurį už didesnio pavojaus Å¡altinio padarytÄ Å¾alÄ , jeigu dėl Å¡io Å¡altinio valdymo netekimo yra ir valdytojo kaltės, tai Å¡is ir didesnio pavojaus Å¡altinį neteisėtai užvaldęs asmuo atsako solidariai“, neprieÅ¡tarauja Konstitucijai bei konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams.“ Kol KT pateiks iÅ¡aiÅ¡kinimÄ , LAT nusprendė bylÄ dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių neturtinės žalos, padarytos nusikalstama veika sunkiai sužalojus sveikatÄ , atlyginimo, sustabdyti.

Mano, jog akivaizdu, kad atsakovo atveju atsakovo kaltės iÅ¡ viso nėra, o nesant kaltės negalima ir civilinė atsakomybė Å¡ioje situacijoje.Atkreipia dėmesį, kad apie pretenzijÄ sužinojo praėjus daugiau kaip 3 metams nuo draudiminio įvykio, ir tai traktuoja kaip ieÅ¡kovo nesÄ Å¾iningumÄ . Apie aukščiau minėtas aplinkybes atsakovas raÅ¡tu pranešė ieÅ¡kovui 2011 metų rugpjūčio mėnesį, tačiau jokio raÅ¡tiÅ¡ko atsakymo negavo. Mano, kad ieÅ¡kovas negali pareikÅ¡ti ieÅ¡kinio dėl Å¡io autoįvykio, nes praėjo daugiau kaip 1 metai nuo draudiminio įvykio, todėl turi bÅ«ti taikomas ieÅ¡kinio senaties terminas, numatytas LR CK 1.124 str. 7 d.

Yra įsitikinęs, kad ieÅ¡kovas piktnaudžiauja savo teise.Atsižvelgiant į iÅ¡dėstytÄ teismo, praÅ¡o sustabdyti bylos nagrinėjimÄ iki KT iÅ¡aiÅ¡kinimo priėmimo arba atmesti ieÅ¡kinį kaip nepagrįstÄ ir priteisti iÅ¡ ieÅ¡kovo bylinėjimosi iÅ¡laidas.IeÅ¡kovas, nesutikdamas su atsiliepime iÅ¡dėstytais argumentais, raÅ¡tu į atsakovo atsiliepimÄ nurodė, kad Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sistemos funkcionavimo teisinius pagrindus ir principus nustato Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas (TPVCAPDÄ® 1 straipsnio 1 dalis).

Kiekviena, tiek valdoma, tiek naudojama (TPVCAPDĮ 3 str. 1 d. („.„valdant ar naudojant (toliau - naudojant).., ")) transporto priemonė privalo būti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu tol, kol ji yra įregistruota (TPVCAPDĮ 4 str. 1 d.). Taigi, nepaisant to, ar transporto priemonė eksploatuojama, ar dėl tam tikrų priežasčių - ne, tol kol ji įregistruota - privalo būti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu (Vilniaus apygardos teismo 2007-10-02 nutartis Nr. 2A-869-30/07, Kauno apygardos teismo 2008-04-24 nutartis Nr. 2A-440-259/2008).

Tuo tarpu pareiga drausti įregistruotas transporto priemones numatyta įregistruotų transporto priemonių savininkams (TPVCAPDĮ 4 str. 2 d., Vilniaus apygardos teismo2010-10-06 nutartis Nr. 2A-840-516/2010, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-06-16 nutartis Nr. 3K-3-325/2O08), šiuo atveju - atsakovui. Taigi, atsakovas 2008-06-13 įvykusio eismo įvykio metu buvo įregistruotos transporto priemonės Ford Transit, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), savininkas, kurio pareiga buvo sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį.

Minėtos pareigos atsakovas nevykdė.Nurodė, kad Å¡iuo atveju Ž. D. atsakomybė už Biuro patirtÄ Å¾alÄ atsirado ne LR CK, o specialaus įstatymo - TPVCAPDÄ® nuostatų pagrindu (CK 6.987 str. 3 d.; Vilniaus apygardos teismo 2011-12-23 nutartis Nr. 2A-1427-567/2011). TPVCAPDÄ® nuostatos apdrausti įregistruotÄ (eksploatuojamÄ ar ne) transporto priemonę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu įpareigoja transporto priemonės savininkÄ (TPVCAPDÄ® 4 str. 2 d.), tačiau atsakovas Å¡ios pareigos neįvykdė.

Pagal TPVCAPDÄ® 17 str. 1 ir 5 d. nuostatas Biuras moka draudimo iÅ¡mokas kitoje Europos SÄ jungos valstybėje narėje neapdrausta, Lietuvos Respublikoje registruota transporto priemone padarytÄ Å¾alÄ atlyginusiam kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui, o iÅ¡mokėjęs iÅ¡mokÄ , vadovaudamasis TPVCAPDÄ® 23 str. 1 d., įgyja teisę reikalauti, kad dėl padarytos žalos iÅ¡mokėtÄ sumÄ grÄ Å¾intų atsakingas už žalos padarymÄ asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį.

Tokiu bÅ«du TPVCAPDÄ® 23 str. 1 d. nuostatose yra įtvirtinta solidari atsakingo už žalos padarymÄ asmens (vairuotojo) ir asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti draudimo sutartį (transporto priemonės savininko), atsakomybė. Remiasi teismų praktika, t.y. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi Nr. 3K-3-325/2008; 2010-10-07 nutartimi Nr. 3K-7-300/2010).Nurodo, kad tarp atsakovo, kaip transporto priemonės savininko, neteisėtų veiksmų (nesilaikymas TPVCAPDÄ® nustatytos pareigos) ir kilusių pasekmių (Biuro patirta žala) yra priežastinis ryÅ¡ys (CK 6.246 str., 6.248 str.), nes jei atsakovas savo transporto priemonei bÅ«tų užtikrinęs draudimo apsaugÄ , Biuras, nepaisant to, teisėtai, ar neteisėtai (TPVCAPDÄ® 2 str. 17 d., 3 str. 2 d.) bÅ«tų buvus valdoma transporto priemonė, nebÅ«tų įtrauktas į minėta transporto priemone padarytos žalos administravimÄ bei nebÅ«tų dėl to patyręs žalos.

Tokiu atveju draudimo iÅ¡mokÄ iÅ¡mokėtų atitinkamas draudikas, kuris atgręžtinio reikalavimo teisę įgytų tik į transporto priemonės vairuotojÄ (TPVCAPDÄ® 22 str.1 d. 3 p.).Taipogi nurodė, kad atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų teiginius, jog transporto priemone Ford Transit, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), buvo pasinaudota be jo žinios ar sutikimo (CPK 178 straipsnis). Be to, mano, kad atsakovo nurodomos aplinkybės, jog transporto priemone naudojosi jo žmonos brolis, kad dėl transporto priemonės vagystės į policijÄ nesikreipė - suponuoja prieÅ¡ingÄ iÅ¡vadÄ .

Atsakovas, kaip jam priklausančio didesnio pavojaus Å¡altinio valdytojas, turi didesnę rÅ«pestingumo pareigÄ rÅ«pintis, kad didesnio pavojaus Å¡altinis bÅ«tų tinkamai saugomas bei eksploatuojamas, atsakovas, iÅ¡važiuodamas į LietuvÄ , paliko neapdraustÄ transporto priemonę ir nesiėmė priemonių užtikrinti, kad neapdraustos transporto priemonės negalėtų vairuoti kitas asmuo (Vilniaus apygardos teismo 2011-12-23 nutartis Nr. 2A-1427-567/2011). Antra, net jei ir minėta transporto priemone bÅ«tų pasinaudota be savininko žinios ir leidimo, tai nedarytų jokios įtakos atsakovo, kaip transporto priemonės savininko, atsakomybei Biuro atžvilgiu, kadangi, Å¡iuo atveju atsakovo atsakomybė prieÅ¡ BiurÄ atsirado remiantis specialaus įstatymo - TPVCAPDÄ® nuostatomis.

Atsakovas nebuvo apdraudęs jam priklausančios transporto priemonės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, todėl Å¡iais veiksmais (neveikimu), pažeidė TPVCAPDÄ® reikalavimus, sudarė galimybę neapdrausta transporto priemone pasinaudoti (tiek teisėtai, tiek neteisėtai) kitiems asmenims, tuo sukurdamas teisines pasekmes ir teisinį pagrindÄ taikyti solidariÄ jÄ atsakomybę. Aplinkybė, jog asmuo paima įregistruotÄ ir neapdraustÄ transporto priemonę be savininko žinios - neatleidžia transporto priemonės savininko nuo solidarios atsakomybės prieÅ¡ BiurÄ (Vilniaus apygardos teismo 2011-12-23 nutartis Nr. 2A-1427-567/2011).Taip pat ieÅ¡kovas nurodė, kad atsakovo praÅ¡ymas taikyti CK 1.125 str. 7 d. numatytÄ 1 metų ieÅ¡kinio senatį yra nepagrįstas, nes draudimo teisiniai santykiai gali sieti tik draudikÄ ir draudėjÄ , tuo tarpu draudikas ir Biuras yra du atskiri, savarankiÅ¡ki subjektai, kurių uždaviniai bei funkcijos skiriasi (TPVCAPDÄ® 5 str. 12 d., 18 d.).

Biuras iÅ¡mokėjęs Norvegijos draudikų biurui jo reikalaujamÄ sumÄ , sutinkamai su TPVCAPDÄ® 23 str. 1 d. nuostatomis, turi atgręžtino reikalavimo teisę į transporto priemonės savininkÄ , su kuriuo BiurÄ sieja ne draudimo teisiniai santykiai, o iÅ¡ delikto kylantys regresiniai teisiniai santykiai. IÅ¡ delikto kylantiems reikalavimams taikomas 3 metų senaties terminas (CK 1.125 str. 8 d., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-09-20 nutartis Nr. 3K-3-456/2006 m.). Pagal CK 1.127 str. 4 d., iÅ¡ regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieÅ¡kinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo „Teismų praktika" biuletenis Nr. 34, 377 psl).

Pagrindinės Biuro prievolės įvykdymas, po ko Biurui atsirado atgręžtinio reikalavimo teisė pagal TPVCAPDÄ® 23 str. 1 d. - iÅ¡mokos eismo įvykio metu padarytÄ Å¾alÄ atlyginusiam nacionaliniam draudikų biurui (Å¡iuo atveju - Norvegijos) sumokėjimas. Kadangi Biuras Norvegijos nacionaliniam draudikų biurui jo reikalaujamÄ sumÄ sumokėjo 2009-01-08, nuo Å¡ios dienos ir skaičiuoja ieÅ¡kinio senaties termino pradžiÄ . Su ieÅ¡kiniu į Vilniaus rajono apylinkės teismÄ ieÅ¡kovas kreipėsi 2011 metų lapkričio mėnesį, todėl teigia, kad reikalavimas pareikÅ¡tas nepažeidžiant 3 metų ieÅ¡kinio senaties termino.

Nesutinka su atsakovo praÅ¡ymu dėl civilinės bylos sustabdymo, nes Biuro reikalavimas kyla iÅ¡ specialaus teisės akto - TPVCAPDÄ® nuostatų. Vadovaudamiesi aukščiau iÅ¡dėstytu ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 42 straipsniu, Teismo praÅ¡o civilinės bylos nagrinėjimo nestabdyti ir ieÅ¡kinį tenkinti.Atsakovas į ieÅ¡kovo atsakymÄ Ä¯ jo atsiliepimÄ nurodė, kad, pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (2007-05-17 redakcija Nr.X-l 137) 6 str. 4 d., įprastinės draudimo sutartys sudaromos, kai įprastinė transporto priemonės buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, tuo tarpu jo transporto priemonė a/m Ford Transit, valst.

Nr.(duomenys neskelbtini), nebuvo Lietuvos Respublikoje naudojama ir eksploatuojamÄ ja, atsakovas asmeniÅ¡kai atvyko į NorvegijÄ ir teigia, kad laisva savo valia galėjo nuspręsti, ar jÄ naudos. Nurodo, kad vietiniai įstatymai neįpareigojo nenaudojamÄ automobilį perregistruoti, ir nesutinka, kad Lietuvos Respublikoje registruotos transporto priemonės savininkui negyvenant Lietuvoje, nepriklausomai nuo jokių aplinkybių yra privaloma drausti automobilį Lietuvoje. Teigia, jog ieÅ¡kovas aiÅ¡kina įstatymÄ neatsižvelgdamas į TPVCAPDÄ® 4 str. imperatyvÄ â€žLietuvos Respublikos teritorijoje naudojamos transporto priemonės...“.

Taip pat nurodo, kad ieÅ¡kovui turi bÅ«ti taikomi didesni atidumo ir rÅ«pestingumo standartai, sudarant sutartis ir jas vykdant, ir tai, kad biuras apmokėjo kitam draudikui jo patirtas iÅ¡laidas, laiko, jog ieÅ¡kovas akivaizdžiai nebuvo atidus ir neanalizavo autoįvykio aplinkybių, arba yra nekompetentingas, nes pagal savo darbo specifikÄ turėjo vadovautis TPVCAPDÄ® 16 str., 17str. 5 d., 6 d. Tokiu bÅ«du ieÅ¡kovas Å¡ioje konkrečioje situacijoje turėjo formaliÄ galimybę (neiÅ¡siaiÅ¡kinus įvykio aplinkybių) nemokėti iÅ¡mokos draudikui Norvegijoje, nes įvykio kaltininkas ne transporto priemonės savininkas, kuris, savo ruožtu, tuo metu nuolat gyveno Norvegijoje, bet jo transporto priemonę vairavęs asmuo sukėlė autoįvykį.

Atsakovas teigia, kad ieškovas remiasi teismų praktika (Vilniaus apygardos teismo 2007-10-02 nutartis Nr. 2A-869-30/07, Kauno apygardos teismo 2008-04-24 nutartis Nr. 2A-440-259/2008), kurios faktinės aplinkybės nėra tapačios su šia nagrinėjama byla ir teismai nėra padarę ieškovo nurodomos išvados, kad „nepaisant to, ar transporto priemonė eksploatuojama, ar dėl tam tikrų priežasčių - ne, tol kol ji įregistruota - privalo būti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu“.

Cituodamas Vilniaus apygardos teismo 2010-10-06 nutartį Nr. 2A-840-516/2010 bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-06-16 nutartį Nr. 3K-3-325/2008, teigia, kad ieÅ¡kovas aiÅ¡kina teismų praktikÄ paimdamas teismo iÅ¡vadas iÅ¡ konteksto sau naudinga forma, bet ne pagal faktinių aplinkybių tapatinimÄ Å¡iuo konkrečiu atveju su jo nurodoma teismų praktika. Taipogi teigia, jog aplinkybę, kad nėra jokios atsakovo kaltės, t.y., kad transporto priemone buvo pasinaudota be jo žinios ar sutikimo įrodo ieÅ¡kovo pateiktas teismo sprendimo vertimas, kuriame konstatuota, kad K. be leidimo paėmė automobilį.

Pažymėjo, kad apie tai, kad K. savavaliÅ¡kai paėmė atsakovo nuosavybę naudotis, atsakovas sužinojo jau po autoįvykio; be to, E. K. užvaldė atsakovo nuosavybę ne tikslu valdyti automobilį, kaip savo ar jį realizuoti ir pan., bet atsakovo manymu, nuvažiuoti iÅ¡ vienos vietos į kitÄ . Mano, kad ar dėl tokių veiksmų kreiptis į policijÄ yra atsakovo teisė, bet ne pareiga. Dėl Å¡io fakto atsakovas nesikreipė ir pretenzijų dėl sugadinto turto nereiÅ¡kė nenorėdamas dar labiau bloginti E. K. padėties.

IeÅ¡kovas nepateikė įrodymų, kad atsakovas netinkamai paliko saugoti savo automobilį, tuo tarpu ieÅ¡kovo nurodomoje Vilniaus apygardos teismo 2011-12-23 nutartyje Nr. 2A-1427-567/2011 nenurodoma, kokios priemonės bÅ«tinos užtikrinant draudimÄ vairuoti transporto priemonę. Nurodė, kad iÅ¡vykdamas iÅ¡ Norvegijos atsakovas paslėpė automobilio raktus, o prielaidų, leidžiančių manyti, jog neturintis teisės vairuoti asmuo ieÅ¡kos raktų, nebuvo. Atsakovas nesutinka su ieÅ¡kovo teiginiu, kad aplinkybė, jog transporto priemone pasinaudota be savininko žinios ir leidimo, nedarytų jokios įtakos atsakovo, kaip transporto priemonės savininko, atsakomybei Biuro atžvilgiu.

Remiasi Å iaulių apygardos teismo civiline byla Nr. 2A-642-71/2011, kurioje konstatuota, kad transporto priemonės savininko atsakomybei atsirasti nepakanka vien pareigos apdrausti įregistruotÄ transporto priemonę neįvykdymo. Taip pat, remdamasis LR CK 6.270 str. 3 d. nurodo, kad didesnio pavojaus Å¡altinio savininkas už padarytÄ Å¾alÄ neatsako, jeigu įrodo, kad, kad galimybę valdyti transporto priemonę prarado dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų. Atsakovas taip pat cituoja nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-1244-640/2011.

Nurodo, kad AT nutartyje civ. byloje Nr. 3K-7-300/2010 imperatyviai nurodyta, kad tik „naudojama transporto priemonė, kurios įprastinė buvimo vieta Lietuvos Respublikos teritorijoje, privalo būti apdrausta transporto priemonių valdytojų privalomuoju draudimu, tol, kol ji yra įregistruota“, tačiau šioje byloje automobilis buvo Lietuvoje ir autoįvykis buvo Lietuvoje. Mano, kad ieškovas sau naudingai netaiko CK normų, kurios šiuo atveju yra prioritetinės prieš TPVCAPDĮ. Atsakovas nenaudojo transporto priemonės Lietuvoje, gyveno, dirbo ir laikė savo transporto priemonę Norvegijoje, t.y. ne Lietuvos teritorijoje.

Nėra jokio įstatymo imperatyvo, kad laikant savo transporto priemonę kitoje valstybėje privalu jÄ drausti Lietuvoje. Atsakovas nesudarė niekam kitam sÄ lygų naudotis automobiliu. Atsakovas neteko galimybės valdyti transporto priemonę iki autoįvykio dėl kito asmens- K. tyčinių veiksmų, dėl ko bÅ«tent Å¡is asmuo ir padarė žalÄ trečiajam asmeniui. Tokiu bÅ«du dėl aukščiau iÅ¡dėstytų faktinių aplinkybių, vadovaujantis iÅ¡dėstyta ieÅ¡kovo argumentų analize, galiojančia teismų praktika ir teisingumo, sÄ Å¾iningumo ir protingumo principais atsakovas pagrindžia ieÅ¡kovo reikalavimo nepagrįstumÄ ir praÅ¡o ieÅ¡kinį atmesti.IeÅ¡kovo atstovas teismo posėdžio metu palaikė ieÅ¡kinį, prašė jį tenkinti ieÅ¡kinyje bei atsikirtimuose nurodytais pagrindais.

Papildomai paaiškino, kad teisės norma reikalauja apdrausti transporto priemonę nepriklausomai nuo jokių aplinkybių; K. palikimas nepriimtas, paveldėtojų nėra, ir ieškovui yra patogiau reikalauti išmokos iš Ž. D.; nurodė, kad nesutinka su atsakovo nuomone, jog įprastinė transporto priemonės buvimo vieta buvo Norvegijoje, nes pagal TPSVPCAD įstatymo 2 str. 8 d., transporto priemonės buvimo vieta apibrėžiama per valstybinius numerius, t.y. jei numeris lietuviškas, tai ir mašinos buvimo vieta laikoma Lietuvos Respublikoje.

Kadangi Norvegija yra Europos ekonominės bendrijos narė, pagal minėto įstatymo 7 str., važiuojant į Å¡iÄ Å¡alį žalios kortos nereikia. Pažymėjo, kad pagal privalomojo draudimo įstatymÄ bei vidaus tvarkos taisykles nenumatyta, jog biuras galėtų atsisakyti mokėti iÅ¡mokÄ . Su Norvegijos draudikų biuru atsiskaito pagal biurų tarybos bendradarbiavimo nuostatus; pagal 5 str. Norvegijos biuras pateikė reikalavimÄ , o ieÅ¡kovas privalėjo apmokėti per 2 mėnesius. Lietuvoje savo nuostatas grindžia Privalomojo draudimo įstatymo 17 str. 1, 5 d. pažymėjo, kad ieÅ¡kovo reikalavimas pateikti dokumentus apie eismo įvykį, žalÄ nestabdo termino ir neturi įtakos norvegų reikalavimo apmokėjimui.

Nurodė, kad bylose, kur buvo atmesti ieÅ¡kovo ieÅ¡kiniai, buvo priimti nuosprendžiai dėl transporto priemonių vagysčių fakto. Mano, kad bÅ«tina atsižvelgti į precedento sukÅ«rimo laikÄ , paminėjo 2011-12-23 nutartį Nr. 2A-1427-567, ir nurodė, jog reikia taikyti vėliausiÄ , o ne atsakovo minėtas ankstesnes nutartis. Mano, jog dėl pasisavinimo fakto atsakovas turėjo kreiptis į policijÄ , ir valinis momentas Å¡iuo atveju neturi reikÅ¡mės, be to tokie teiginiai yra nepagrįsti. Pabrėžė, kad įrodymų, jog transporto priemonė pasisavinta neteisėtai nėra; policija neturėjo jokių įtarimų – buvo visi dokumentai.

Atsakydamas į atsakovo klausimus nurodė, kad norvegai negalėjo iÅ¡ieÅ¡koti sumos iÅ¡ K., nes tÄ sumÄ turi mokėti ieÅ¡kovas. Prašė ieÅ¡kinį tenkinti.Atsakovas teismo posėdžio metu su ieÅ¡kiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad automobilis turėjo variklio defektÄ , ir juo buvo galima nuvažiuoti tik keletÄ kilometrų, atsakovas planavęs keisti variklį ar atiduoti automobilį į metalo lauÅ¾Ä ; giminaitis neturėjo nei leidimo, nei galimybių prieiti prie automobilio ar raktelių; jie gyveno atskiruose butuose.

Niekur nesikreipė, nes nežinojo, kad padaryta žala. RizikÄ dėl aplinkybių nesiaiÅ¡kinimo prisiėmė atsakovas. Mano, kad yra ieÅ¡kovo kaltė, kad nebuvo įsigilinta į Norvegijos biuro reikalavimo iÅ¡mokėti kompensacijÄ pagrįstumÄ . Taip pat nurodė, kad pagal transporto priemonės numerį iÅ¡siaiÅ¡kino, kad tokio automobilio numeris neteisingas, neteisingi duomenys apie automobilio savininkÄ . Dokumentų, pagrindžiančių ieÅ¡kinio dydžio nepagrįstumÄ , neturi. Mano, jog net jei automobilis bÅ«tų draustas, įvykis vis tiek nebÅ«tų traktuojamas kaip draudiminis, jei jį vairuotų asmuo neturintis teisės vairuoti ir dar bÅ«damas neblaivus; polisas negalioja, jei asmuo neturi teisių, ir draudimo bendrovė atsisakytų mokėti iÅ¡mokÄ .IeÅ¡kinys tenkintinas.IÅ¡ byloje esančių raÅ¡ytinių įrodymų nustatyta, kad 2008-06-13 (duomenys neskelbtini) vietovėje (duomenys neskelbtini), Norvegijoje, E. K., gim. (duomenys neskelbtini) bÅ«damas apsvaigęs nuo alkoholio (neblaivus) vairavo automobilį Ford Transit, valst.

Nr. (duomenys neskelbtini), sukėlė eismo įvykį, dėl kurio buvo padaryta žala automobiliams ir stulpui. Dėl Å¡io eismo įvykio E. K. nuteistas 2008-07-07 teismo sprendimu (b.l. 8-14, 19-25). Transporto priemonė Ford Transit, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), registruota Lietuvoje 2008-02-15 atsakovo Ž. D., a.k. (duomenys neskelbtini) vardu (b.l. 7). IeÅ¡kovas pateikė teismui duomenis, patvirtinančius, kad eismo įvykio metu, atsakovui priklausanti transporto priemonė Ford Transit, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nebuvo apdrausta Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu (b.l. 92-95).Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras 2008-10-29 atsakydamas į Norvegijos nacionalinio draudikų biuro (Trafikkforsikringsforeningen) raÅ¡tÄ nurodė, kad duomenų apie transporto priemonės Ford Transit, valst.

Nr. (duomenys neskelbtini), draudimÄ neturi, ir patvirtino, kad minėto automobilio įprastinė buvimo vieta yra Lietuvoje. RaÅ¡te taip pat praÅ¡oma pateikti dokumentacijÄ , įrodančiÄ avarijos faktÄ ir atsakomybę (b.l. 16, 27). Norvegijos transporto priemonių draudikų biuras 2008-11-13 raÅ¡tu informavo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurÄ , kad jis apmokėjo minėtÄ Å¾alÄ , t.y. sumokėjo 46497 NOK, bei nurodė, jog jų aptarnavimo mokestis – 6975 NOK (iÅ¡ viso 53472 NOK), prašė kompensuoti Å¡iÄ sumÄ be papildomų jiems tenkančių iÅ¡laidų (b.l. 15, 26).Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras, 2009-01-08 sumokėjęs Norvegijos nacionalinio draudikų biurui (Trafikkforsikringsforeningen) 58914 Norvegijos kronų, 2011-06-03 iÅ¡siuntė atsakovui Ž.

D. pretenzijÄ dėl 19573,96 Lt iÅ¡mokėtos pinigų sumos sumokėjimo (b.l. 43-44). Ginčo santykius reglamentuojančio Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 17 str. 1 d. 1 p. numato, kad Biuras moka iÅ¡mokÄ dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims ir tais atvejais, kai žala padaryta kitoje Europos SÄ jungos valstybėje narėje neapdrausta transporto priemone, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje (Å¡iame įstatyme sÄ voka „Europos sÄ jungos valstybė narė“ apima ir Europos ekonominės erdvės valstybes (2 str. 7 p.)).

Minėto įstatymo 17 str. 5 d. numato, kad tais atvejais, kai Biuras moka iÅ¡mokÄ pagal Å¡io straipsnio 1 dalį dėl kitoje Europos SÄ jungos valstybėje narėje ar užsienio valstybėje nukentėjusiems tretiesiems asmenims padarytos ir administruotos žalos, iÅ¡moka eismo įvykio metu padarytÄ Å¾alÄ atlyginusiam kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui mokama atsižvelgiant į Bendradarbiavimo nuostatus ir į tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomÄ jį draudimÄ reglamentuojančius teisės aktus.

Biuras moka iÅ¡mokas kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui ar kitos valstybės Garantiniam iždui (fondui) ir kitais atvejais, vykdydamas Bendradarbiavimo nuostatų arba susitarimo dėl reikalavimų tenkinimo abipusio pripažinimo reikalavimus.Nagrinėjamu atveju eismo įvykis įvyko Norvegijoje. Å ios valstybės nacionalinis draudikų biuras pasirašė Bendradarbiavimo nuostatus, pagal kurių 3 str. 1 p., biurui praneÅ¡us apie jo veiklos Å¡alies teritorijoje įvykusiÄ avarijÄ , į kuriÄ pateko kitos Å¡alies transporto priemonė, jis nelaukdamas oficialaus reikalavimo atlyginti žalÄ , ima tirti autoavarijos aplinkybes.

Visas žalas biuras administruoja visiÅ¡kai savarankiÅ¡kai, vadovaudamasis autoavarijos Å¡alyje taikomų teisės aktų įstatymais ir kitais teisės aktais, reglamentuojančiais atsakomybę, atlyginimÄ nuketėjusiems asmenims ir privalomÄ jį draudimÄ , žaliÄ kortÄ ar draudimo polisÄ iÅ¡davusio draudiko arba atitinkamo biuro interesais (Nuostatų 3 str. 3 p.). Biurų tarybos vidaus nuostatų 5 str. 1 d. nustato, kad kai biuras sureguliuoja visas žalas, susijusias su ta pačia autoavarija, ne vėliau kaip per vienerius metus nuo paskutinio nukentėjusiajam asmeniui sumokėto mokėjimo dienos jis faksu ar elektroniniu paÅ¡tu siunčia žaliÄ kortÄ ar draudimo polisÄ iÅ¡davusiam biuro nariui arba, prireikus, atitinkamam biurui praÅ¡ymÄ atlyginti iÅ¡laidas.

Å ių nuostatų 6 str. 1 d. įtvirtinta kiekvieno biuro garantija, kad jo nariai atlygins bet kokias sumas, kurių 5 straipsnyje nustatyta tvarka gali pareikalauti autoavarijos Å¡alies biuras ar tam tikslui paskirtas agentas (b.l. 28-41). Taigi iÅ¡analizavus paminėtus teisės aktus bei sutartis, darytina iÅ¡vada, kad ieÅ¡kovas Norvegijos nacionaliniam draudikų biurui pagrįstai iÅ¡mokėjo jo nurodytas ir nukentėjusiam asmeniui iÅ¡mokėtas sumas bei aptarnavimo mokestį. Atsakovo argumentai, jog ieÅ¡kovas galėjo nemokėti iÅ¡mokos, nes eismo įvykį sukėlė ne transporto priemonės savininkas, yra nepagrįsti. Įrodymų apie iÅ¡mokėtų sumų nepagrįstumÄ atsakovas nepateikė.TPVCAPD įstatymo 23 str. 1 d. numato, kad Biuras turi teisę reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymÄ asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grÄ Å¾intų dėl padarytos žalos iÅ¡mokėtÄ sumÄ , jeigu iÅ¡moka buvo sumokėta pagal minėtÄ Å¡io įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktÄ .

Pažymėtina, jog tokia įstatymo normos formuluotė reiÅ¡kia, kad minėtas biuras turi teisę pasirinkti, iÅ¡ ko reikalauti žalos atlyginimo – iÅ¡ transporto priemonės savininko, pažeidusio prievolę sudaryti civilinės atsakomybės draudimo sutartį, ar iÅ¡ transporto priemonės valdytojo, dėl kurio veiksmų neapdrausta transporto priemone buvo padaryta žala trečiajam asmeniui. Tiek transporto priemonės savininkas, tiek valdytojas tokiu atveju yra solidarÅ«s skolininkai. TokiÄ praktikÄ formuoja ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (pvz. 2008-06-16 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-325/2008).

Remiantis CK 6.6 straipsnio 4 dalimi, skolininkų pareigai esant solidariai, kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iÅ¡ jų skyrium, be to, tiek jÄ visÄ , tiek jos dalį. Atsakovas teigia, kad jis neturėjo pareigos sudaryti draudimo sutarties, nes transporto priemonė, kuria buvo sukeltas eismo įvykis, nebuvo naudojama, o nustatytas autoavarijos kaltininkas E. K. automobilį paėmė savavaliÅ¡kai.TPVCAPD įstatymo 41 str. 8 d. numato, kad transporto priemonių, kurių įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, valdytojai, iÅ¡vykdami iÅ¡ Lietuvos Respublikos į kitas Europos SÄ jungos valstybes nares, privalo turėti galiojantį draudimo liudijimÄ , patvirtinantį draudimo sutarties, atitinkančios Å¡io įstatymo reikalavimus, sudarymÄ ; o pagal Å¡io įstatymo 4 str. 1 d. - transporto priemonė, kurios  įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, privalo bÅ«ti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu tol, kol ji yra įregistruota.

Ä®statymas aiÅ¡kiai apibrėžia įprastinės transporto priemonės buvimo vietos sÄ vokÄ (2 str. 8 d.), t.y.

1) teritorija tos valstybės, kurios nuolatinį ar laikinÄ valstybinį numerio ženklÄ arba registracijos ženklÄ (toliau - valstybinis numerio ženklas) turi transporto priemonė;

2) teritorija tos valstybės, kurioje buvo iÅ¡duotas draudimo numerio ženklas ar valstybinį numerio ženklÄ atitinkantis skiriamasis ženklas, kai tam tikros rÅ«Å¡ies transporto priemonei registracija nereikalinga;

3) teritorija tos valstybės, kurioje nuolat gyvena transporto priemonės valdytojas, kai tam tikros rÅ«Å¡ies transporto priemonei nereikalingas nei valstybinis numerio ženklas, nei draudimo numerio ženklas, nei valstybinį numerio ženklÄ atitinkantis skiriamasis ženklas;

4) teritorija tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, kai transporto priemonė, privalanti turėti valstybinį numerio ženklÄ , jo neturi arba turimas valstybinis numerio ženklas yra ne Å¡ios transporto priemonės ar yra negaliojantis.Ginčo, jog transporto priemonė Ford Transit, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) turėjo Lietuvos valstybinį numerio ženklÄ , nėra, todėl atsakovo argumentai, kad automobilio įprastinė buvimo vieta buvo ne Lietuvoje, o Norvegijoje, ir dėl Å¡ios priežasties jis neturėjo pareigos apdrausti minėto automobilio privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, laikytini nepagrįstais.

CPK 178 str. numatyta, kad Å¡alys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, iÅ¡skyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad atsakovas teigdamas, jog transporto priemonė iki įvykio nebuvo naudojama dėl gedimo, kad Å¡ia transporto priemone buvo galima nuvažiuoti tik keletÄ kilometrų, - tai patvirtinančių įrodymų nepateikė. PrieÅ¡ingai, tai kad E. K. automobiliu nuvažiavo tam tikrÄ atstumÄ , paneigia Å¡ias atsakovo nurodytas aplinkybes.TPVCAPDÄ® 4 str. 3 d. taip pat numato, jog transporto priemonės savininkas, kuris atsakingas už draudimo sutarties sudarymÄ , ir transporto priemonės valdytojai negali naudoti patys ir leisti naudoti kitam asmeniui neapdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu transporto priemonės.Atsakovas, nurodydamas, kad svainis E. K. automobilį paėmė be jo leidimo, nusikalstamai užvaldydamas, apskritai jokių nurodytas aplinkybes patvirtinančių įrodymų taipogi nepateikė, savo nesutikimÄ su ieÅ¡kiniu grindžia tik teiginiais.

Teismų praktikoje pripažinta, kad neteisėtu užvaldymu laikomas didesnio pavojaus šaltinio valdymas be valdytojo sutikimo, leidimo, ar žinios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2000 m. birželio 16 d. nutarimo Nr. 28 6 punktas). Neteisėto transporto priemonės užvaldymo atveju turi būti nustatyta, jog automobilio valdytojas neperdavė transporto priemonės naudotis kitam asmeniui, neleido ja naudotis, taip pat jokiu kitu būdu neišreiškė pritarimo, kad transporto priemone naudosis kitas asmuo.

Trečiojo asmens veiksmai pasinaudojant kito asmens transporto priemone turi bÅ«ti prieÅ¡ingi teisei ir valdytojo valiai, kuri aiÅ¡kiai iÅ¡reiÅ¡kia jo nenorÄ perduoti automobilį naudotis kitam asmeniui (Civilinio kodekso 493 straipsnis). Å ias aplinkybes turi įrodyti didesnio pavojaus Å¡altinio valdytojas, nurodantis neteisėtÄ automobilio užvaldymÄ kaip atsikirtimų pagrindÄ . Pažymėtina, jog atsakovas pripažįsta, jog dėl neteisėto naudojimosi automobiliu atsakovas niekur nesikreipė, be to, byloje nėra duomenų, jog eismo įvykio metu jis buvo iÅ¡vykęs į LietuvÄ , jog nesudarė galimybių naudotis automobiliu, rakteliais bei dokumentais.

Atsiliepime atsakovas nurodo, kad į butÄ , kuriame buvo automobilio rakteliai, įsilaužta nebuvo, o nurodytos aplinkybės, jog automobilio durelių ir užvedimo spynelės buvo iÅ¡laužtos taipogi nepagrįstos kokiais nors įrodymais. IeÅ¡kovo atstovas nurodė, kad Norvegijos pareigÅ«nams nekilo abejonių dėl automobilio valdymo teisėtumo, nes E. K. turėjo visus reikiamus dokumentus; duomenų apie neteisėtÄ naudojimÄ si automobiliu (vagystės požymius ar pan.) nėra ir 2008-07-07 Norvegijos teismo sprendime.

Atsakovas nepagrįstai nurodo, jog šiame teismo sprendime konstatuota, jog E. K. paėmė automobilį be leidimo. Byloje nėra ir atsakovo svainystės ryšius su E. K. patvirtinančių duomenų.Įvertinus šias aplinkybes darytina išvada, kad byloje nėra jokių atsakovo argumentus patvirtinančių įrodymų, kurie leistų teigti, kad E. K. automobiliu pasinaudojo be atsakovo žinios ir sutikimo, t.y. jį užvaldė neteisėtai. Atsakovas neįrodė, jog būdamas transporto priemonės savininkas ėmėsi reikiamų priemonių, jog neapdrausta transporto priemone negalėtų pasinaudoti kiti asmenys.

Pažymėtina, kad atsakovo nurodytame Å iaulių apygardos teismo sprendime, priimtame civilinėje byloje Nr. 2A-642-71/2011, skiriasi aplinkybės, t.y. toje byloje buvo nustatyta, kad automobilis, kuriuo eismo įvykio metu padaryta žala, buvo pavogtas. Vilniaus apygardos teismo nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-1244-640/2011, taipogi nustatyta, jog iki eismo įvykio atsakovas ėmėsi visų teisėtų veiksmų susigrÄ Å¾inti automobilį, tačiau pagal byloje pateiktus įrodymus, automobilio jam nepavyko atgauti.

Kaip minėta, nagrinėjamu atveju atsakovas neįrodė, jog jis prarado galimybę valdyti transporto priemonę dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų. Teismas nesutinka ir su atsakovo argumentu, kad tarp Å¡alių yra susiklostę draudimo teisiniai santykiai, dėl kurių įstatymas numato vienerių metų senaties terminÄ ieÅ¡kiniui pareikÅ¡ti. Reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieÅ¡kinio senaties terminas (CK 1.125 str. 8 d.). IeÅ¡kovas atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakovÄ grindžia specialiu, t.y.

TPVCAPD įstatymu, o iÅ¡ regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieÅ¡kinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento (CK 1.127 str. 4 d.). Tai, kad Draudikų biuro reikalavimas kaltininkui ar transporto priemonės valdytojui TPVCAPDÄ® 23 straipsnio pagrindu kvalifikuojamas regresiniu, nurodyta ir Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo reglamentavimo ir teismų praktikos apžvalgoje (Teismų praktika Nr. 34, p. 390). Kadangi ieÅ¡kovas iÅ¡mokÄ Norvegijos draudikų biurui sumokėjo 2009-01-08, o ieÅ¡kinį pateikė 2011-11-07, todėl laikytina, kad ieÅ¡kinio senaties termino nepraleido.

Kaip minėta, ieÅ¡kovas siuntė atsakovui pretenzijÄ dėl 19573,96 Lt nuostolių atlyginimo (b.l., tačiau atsakovas nuostolių neatlygino, todėl vadovaujantis LR transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 4 str. 1 d., 17 str., 23 str.1 d., 41 str. 8 d., CK 6.280 str., 6.263 str., iÅ¡ atsakovo ieÅ¡kovui priteistina 19573,96 Lt žalos atlyginimo. CK 6.37 str. 2 d., 6.210 str. 1 d. pagrindu iÅ¡ atsakovo priteistinos penkių procentų dydžio metinės palÅ«kanos už priteistÄ sumÄ nuo civilinės bylos iÅ¡kėlimo teisme dienos iki teismo priimto sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo.

          Iš atsakovo priteistinos bylinėjimosi išlaidos: 587 Lt žyminio mokesčio (b.l.

4) bei 461,50 Lt iÅ¡laidų už dokumentų vertimus į valstybinę kalbÄ (b.l. 45-46) ieÅ¡kovui bei 13,08 Lt paÅ¡to iÅ¡laidų valstybei (LR CPK 79 str., 88 str. 1 d. 3 p., 9 p., 93 str. 1 d., 96 str.).           Teismas, vadovaudamasis CPK 259, 270 str., n u s p r e n d ė : IeÅ¡kinį tenkinti visiÅ¡kai. Priteisti iÅ¡ atsakovo Ž. D. (a.k. (duomenys neskelbtini) ieÅ¡kovui Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui (į.k. 125709291) 19573,96 Lt (devyniolika tÅ«kstančių penkis Å¡imtus septyniasdeÅ¡imt tris litus 96 ct) nuostolių atlyginimo, 5 % metinių palÅ«kanų nuo priteistos sumos nuo 2011-11-08 iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo ir 1048,50 Lt (vienÄ tÅ«kstantį keturiasdeÅ¡imt aÅ¡tuonis litus 50 ct) bylinėjimosi iÅ¡laidų.

Priteisti iÅ¡ atsakovo Ž. D. 13,08 Lt (trylika litų 8 ct) paÅ¡to iÅ¡laidų valstybei (gavėjas Vilniaus apskrities VMI, gavėjo bankas AB Swedbank, a.s. LT24 7300 0101 1239 4300, įmokos kodas 5660).Sprendimas per 30 dienų gali bÅ«ti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus rajono apylinkės teismÄ .        Teisėjas                                                                                  M.

R. Žukas