2017-01-03 Nr. AB-407-3-61-3-05512-2014-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2265-143/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05512-2014-3

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. sausio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos G. K. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos G. K. N. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo išmokėti valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos nepriemoką.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja G. K. N. (toliau – ir pareiškėja, apeliantė) kreipėsi su skundu (b. l. 1–3) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – ir atsakovas, VSDFV Vilniaus skyrius) 2014 m. spalio 14 d. sprendimą Nr. PE_SP15-97785 „Dėl kompensuojamosios sumos apskaičiavimo ir mokėjimo“; 2) panaikinti trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo, VSDFV) 2014 m. gruodžio 11 d. sprendimą Nr. (6.5) I-9855 „Dėl 2014 m. lapkričio 16 d. prašymų“; 3) įpareigoti atsakovą apskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjai neišmokėtą senatvės pensijos dalį, susidariusią dėl laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. taikytų nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusių Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 6 straipsnio 1 dalies, 8 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatų.

Pareiškėja nurodė, kad jai paskirta 231,50 Eur (799,33 Lt) dydžio senatvės pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo perskaičiuota remiantis Laikinojo įstatymo nuostatomis ir jai mokama 187,09 Eur (645,98 Lt) dydžio pensija. Laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. nebuvo išmokėta 1 097,98 Eur (3 791,10 Lt) pensijos, tačiau ginčijamu sprendimu VSDFV Vilniaus skyrius nusprendė kompensuoti tik dalį, t. y. 243,96 Eur (842,34 Lt), neišmokėtos pensijos. Kadangi pensijos nepriemoka susidarė dėl Konstitucijai prieštaravusių teisės aktų nuostatų taikymo, ji siekia apginti Konstitucijoje įtvirtintas teises ir reikalauja, kad būtų kompensuota visa neišmokėtos pensijos dalis.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 12–16) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjai paskirta ir vėliau jos prašymais perskaičiuota valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. buvo perskaičiuojama vadovaujantis Laikinojo įstatymo 6 ir 8 straipsnių nuostatomis. Ginčijamas sprendimas priimtas vadovaujantis 2014 m. gegužės 15 d. Valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų kompensavimo įstatymu (toliau – ir 2014 m. gegužės 15 d. Kompensavimo įstatymas), kuris nustato valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo pensijų, sumažintų dėl Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1–4, 6 ir 7 dalių bei 7 straipsnio 1, 2, 4–6 dalių nuostatų taikymo, kompensavimo tvarką, dydžius ir terminus. 2014 m. gegužės 15 d. Kompensavimo įstatyme nenustatyta tvarka, pagal kurią turi būti kompensuojamos senatvės pensijos, kurios buvo perskaičiuotos pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatas. Pareiškėjai kompensuotina suma apskaičiuota teisingai, todėl sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negali būti pagrindas išmokėti dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų neišmokėtą pensijos dalį, nes jo galia yra nukreipta į ateitį.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į skundą (b. l. 29–31) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad VSDFV, kaip ikiteisminė ginčų nagrinėjimo institucija, išnagrinėjo pareiškėjos skundą ir nustatė, jog VSDFV Vilniaus skyriaus 2014 m. spalio 14 d. sprendimas Nr. PE_SP15-97785 yra teisėtas ir pagrįstas. Pareiškėjai kompensuotina senatvės pensijos suma ir jos išmokėjimo terminai nustatyti teisingai, todėl pagrindo patenkinti jos skundą nėra.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 26 d. sprendimu (b. l. 49–51) atmetė pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad byloje ginčas keliamas dėl VSDFV Vilniaus skyriaus ir VSDFV sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo bei pareiškėjos teisės į valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo. Laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. pareiškėjai paskirta valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija buvo perskaičiuota vadovaujantis Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies ir 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis. VSDFV Vilniaus skyrius 2014 m. spalio 14 d. sprendimu Nr. PE_SP15-97785 nusprendė kompensuoti pareiškėjai 243,96 Eur (842,34 Lt) valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalį, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1–4, 6 ir 7 dalių bei 7 straipsnio 1, 2, 4–6 dalių nuostatų taikymo. Taip pat nustatė kompensuotinos senatvės pensijos dalies mokėjimo terminus ir dydžius. Nesutikdama su VSDFV Vilniaus skyriaus 2014 m. spalio 14 d. sprendime Nr. PE_SP15-97785 apskaičiuotu kompensuotinos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dydžiu, pareiškėja su 2014 m. lapkričio 16 d. prašymu išmokėti visą neišmokėtos pensijos dalį, t. y. ir tą dalį, kuri jai nebuvo išmokėta kaip dirbančiai pensijos gavėjai, kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių ir VSDFV. VSDFV Vilniaus skyrius pareiškėjos 2014 m. lapkričio 16 d. prašymą 2014 m. lapkričio 20 d. raštu pagal kompetenciją persiuntė nagrinėti VSDFV. VSDFV 2014 m. gruodžio 11 d. sprendimu Nr. (6.5) I-9855 pareiškėjos prašymą atsisakė patenkinti ir nurodė, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2014 m. spalio 14 d. sprendime Nr. PE_SP15-97785 kompensuotina pensijos suma ir jos išmokėjimo terminai nustatyti teisingai, todėl jis yra teisėtas ir pagrįstas. Pareiškėja su tokiais VSDFV Vilniaus skyriaus ir VSDFV sprendimais nesutiko ir manė, kad, remiantis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, jai turėtų būti kompensuota visa laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo neišmokėtos pensijos dalis.

Teismas nurodė, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime konstatavo, jog Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas neprieštaravo Konstitucijai, o Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1, 2 dalyse nustatytas teisinis reguliavimas – prieštaravo Konstitucijai. Įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, Lietuvos Respublikos Seimas priėmė 2014 m. gegužės 15 d. Kompensavimo įstatymą, nustatantį valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų, sumažintų dėl Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1–4, 6 ir 7 dalių ir 7 straipsnio 1, 2, 4, 5 ir 6 dalių nuostatų taikymo, kompensavimo tvarką, dydžius ir terminus.

Teismas, remdamasis ginčijamu VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimu, nustatė, kad jis priimtas vadovaujantis 2014 m. gegužės 15 d. Kompensavimo įstatymu, t. y. šiuo sprendimu apskaičiuota kompensuotina pensijos dalis, kuri laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. pareiškėjai nebuvo išmokėta dėl taikytų Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostatų. Teismas vadovavosi 2014 m. gegužės 15 d. Kompensavimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi. Nustatė, kad dėl Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjai nebuvo išmokėta 243,96 Eur (842,34 Lt) valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos. Būtent tokią sumą ginčijamu VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimu pareiškėjai nuspręsta kompensuoti.

Teismas pažymėjo, jog dėl apskaičiuotos kompensuotinos senatvės pensijos dalies teisingumo ir nustatytų pensijos išmokėjimo terminų pareiškėja ginčo nekėlė, tačiau manė, kad tuo pačiu sprendimu turėjo būti apskaičiuota ir kompensuotina senatvės pensijos, neišmokėtos dėl taikytų Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų, dalis. Teismas nurodė, kad, įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, Lietuvos Respublikos Seimas priėmė 2015 m. birželio 30 d. Valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų ir valstybinių pensijų, sumažintų dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo, kompensavimo įstatymą (toliau – ir 2015 m. birželio 30 d. Kompensavimo įstatymas), nustatantį praradimų, atsiradusių dėl valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų ir valstybinių pensijų, sumažintų dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo, kompensavimo tvarką. Vadinasi, valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos, sumažintos dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo, bus kompensuotos vadovaujantis nurodyto įstatymo, įsigaliojusio nuo 2015 m. rugpjūčio 1 d., nuostatomis. Ginčijamų sprendimų priėmimo metu 2015 m. birželio 30 d. Kompensavimo įstatymas nebuvo priimtas, todėl nei VSDFV Vilniaus skyrius, nei VSDFV neturėjo teisės priimti sprendimą dėl taikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatas pareiškėjai neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalies kompensavimo. Teismas išaiškino pareiškėjai, kad, vadovaujantis 2015 m. birželio 30 d. Kompensavimo įstatymo nuostatomis, bus priimtas kitas VSDFV teritorinio skyriaus sprendimas dėl laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. taikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatas neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalies kompensavimo.

Teismas, apibendrinęs tai, kas išdėstyta, konstatavo, kad pagrindo patenkinti pareiškėjos skundą remiantis jame išdėstytais argumentais nėra. VSDFV Vilniaus skyriaus ir VSDFV sprendimai, priimti vadovaujantis 2014 m. gegužės 15 d. Kompensavimo įstatymo nuostatomis, yra teisėti ir pagrįsti, todėl paliktini galioti nepakeisti.

III. Pareiškėja apeliaciniu skundu (b. l. 53), kurį patikslino (b. l. 57–58), prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą.

Pareiškėja nurodo, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. jai nebuvo išmokėta 3 791,10 Lt (1 097,98 Eur) priklausančios senatvės pensijos. Pensijos dalis neišmokėta remiantis Konstitucijai prieštaraujančiais teisės aktais, todėl vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais turėjo būti priteista. Kreipėsi į teismą nesutikdama su atsakovo sprendimu kompensuoti tik dalį neišmokėtos pensijos. Būtent siekdama gauti visą nusavintą pensijos dalį padavė skundą teismui, tikėdama, kad teismas vykdo teisingumą. Teismo sprendimas prieštarauja Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio nuostatoms.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 61–63) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodo, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. pensijos buvo mokamos atsižvelgiant į Laikinojo įstatymo nuostatas. VSDFV Vilniaus skyriaus 2014 m. spalio 14 d. sprendimas Nr. PE_SP15-97785 priimtas tinkamai taikant 2014 m. gegužės 15 d. Kompensavimo įstatymo nuostatas, yra teisėtas ir pagrįstas. Ginčijamų sprendimų priėmimo metu 2015 m. birželio 30 d. Kompensavimo įstatymas nebuvo priimtas, todėl nei VSDFV Vilniaus skyrius, nei VSDFV neturėjo teisės priimti sprendimą dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo pareiškėjai neišmokėtos senatvės pensijos dalies kompensavimo. VSDFV 2014 m. gruodžio 11 d. sprendimu Nr. (6.5) I-9855, nagrinėdama pareiškėjos skundą dėl VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimo teisėtumo, šį klausimą išsprendė teisingai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 64–67) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2014 m. spalio 14 d. sprendimo Nr. PE_SP15-97785, kuris priimtas 2014 m. gegužės 15 d. Kompensavimo įstatymo pagrindu, priėmimo metu 2015 m. birželio 30 d. Kompensavimo įstatymas dar nebuvo priimtas, todėl teismas pagrįstai konstatavo, jog VSDFV Vilniaus skyriui nebuvo teisinio pagrindo nuspręsti kompensuoti pareiškėjai senatvės pensijos dalį, sumažintą Laikinojo įstatymo 8 straipsnio pagrindu dėl turėtų draudžiamųjų pajamų. Pareiškėjai senatvės pensijos dalis, sumažinta dėl 2010–2011 m. turėtų draudžiamųjų pajamų Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų pagrindu, bus kompensuota 2015 m. birželio 30 d. Kompensavimo įstatymo pagrindu VSDFV Vilniaus skyriui priėmus sprendimą dėl kompensavimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Iš pareiškėjos teismui paduoto skundo matyti, kad jos siekiama atgauti jai paskirtos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos nepriemoka per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. susidarė dėl Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies ir 8 straipsnio 1 dalies tiesioginio taikymo, kurį vykdė šią pensiją paskyrusi ir ją administravusi įstaiga – atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius. Todėl, nagrinėjant šį administracinį ginčą, yra būtina atskirai pasisakyti dėl abiejų nurodytų teisės normų (Laikinojo įstatymo 6 ir 8 str.) taikymo byloje nagrinėjamoje situacijoje.

Pasisakydama dėl Laikinojo įstatymo 6 straipsnio taikymo teisėtumo ir pagrįstumo, kolegija pažymi, kad šios materialinės teisės normos taikymas pareiškėjai prasidėjo nuo 2010 m. sausio 1 d., kai įsigaliojo pats Laikinasis įstatymas. Šios teisės normos konstitucingumo klausimas buvo ištirtas Konstitucinio Teismo (kuris yra vienintelė institucija, kompetentinga spręsti Konstitucijos aiškinimo klausimus). Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime buvo konstatuota, kad Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostatos neprieštaravo Konstitucijai. Todėl konstatuotina, kad pareiškėjos reikalavimas grąžinti jai dėl šios teisės normos tiesioginio taikymo sumažintą senatvės pensijos dalį Konstitucijos tiesioginio taikymo požiūriu negali (negalėjo) būti pripažintas pagrįstu. Kartu pažymėtina, kad dėl šios teisės normos taikymo sumažintos senatvės pensijos kompensavimas įstatymų leidėjo yra nustatytas (ir pradėtas vykdyti) specialiai priimtu 2014 m. gegužės 15 d. Kompensavimo įstatymu. Pastebėtina, kad pastarojo įstatymo nuostatų atitikimo Konstitucijai klausimas šioje administracinėje byloje nėra keliamas ir kvestionuojamas.

Atsižvelgdama į išsakytus argumentus, sietinus su Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies taikymu byloje nagrinėjamoje situacijoje, kolegija pripažįsta pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu priimto sprendimo dalį teisinga ir pagrįsta.

Pasisakydama dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo pareiškėjai teisėtumo ir pagrįstumo, kolegija pažymi, kad šios materialinės teisės normos taikymas pareiškėjai prasidėjo nuo 2010 m. sausio 1 d. ir buvo tęsiamas per visą pareiškėjos nurodytą laikotarpį (t. y. iki 2011-12-31). Atsižvelgiant į pirmiau nurodytą pareiškėjos skundo reikalavimo apimtį laike, nagrinėjamai bylai yra aktualus Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymas pareiškėjai per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. Pasisakydama dėl šios materialinės teisės normos konstitucingumo, kolegija pažymi, kad paminėtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu ji buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai. Tai, be kita ko, reiškia, kad tokio pobūdžio administracinėse bylose teismas privalo paisyti Konstitucijos 110 straipsnio nustatyto imperatyvo netaikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai, ir tais atvejais, kai tokį įstatymą viešojo administravimo subjektas buvo pritaikęs tuomet, kai jis Konstitucinio Teismo dar nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Tokios teisės taikymo pozicijos yra laikomasi administracinių teismų praktikoje panašaus pobūdžio administracinėse bylose. Todėl kolegija daro išvadą, kad pareiškėja turi teismine tvarka ginamą teisę į senatvės pensijos dalį, kuri buvo jai neišmokėta taikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį. Nustatydama šią dalį (pareiškėjai dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. taikymo neišmokėtos pensijos dydį), kolegija atsižvelgia į pareiškėjos nurodytą ir atsakovo šioje byloje nekvestionuojamą neišmokėtos pensijos sumą – 854,02 Eur.

Pasisakydama dėl 2015 m. birželio 30 d. Kompensavimo įstatymo reikšmės nagrinėjamai bylai, kolegija pirmiausia pažymi, kad šioje byloje nagrinėjamas pareiškėjos skundas teismui buvo paduotas 2014 m. gruodžio 22 d., t. y. iki šio įstatymo priėmimo ir jo įsigaliojimo (2015-08-01). Kolegija taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismo nurodyti argumentai dėl 2015 m. birželio 30 d. Kompensavimo įstatymo reikšmės nagrinėjamai bylai iš esmės panašūs į argumentus, kurie buvo nurodyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-669-602/2016, kurioje buvo sprendžiama panaši teisės taikymo laike problema. Todėl kolegija pripažįsta būtina pasisakyti dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendime padarytų teisės aiškinimo išvadų taikymo galimybės šioje (kolegijos nagrinėjamoje) byloje. Toks būtinumas, kolegijos manymu, yra įžvelgiamas, sprendžiant Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies (pagal kurią, teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose) taikymo klausimą.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ir paminėtoje administracinėje byloje Nr. A-669-602/2016 teisės taikymo laike situacijų panašumas pasireiškia tuo, kad byloje Nr. A-669-602/2016 buvo sprendžiama situacija, kai po to, kuomet valstybės tarnautojų darbo užmokestį reglamentuojančios Valstybės tarnybos įstatymo normos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaravusiomis Konstitucijai, buvo priimtas ir 2015 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymas Nr. XII-1927 (toliau - ir Grąžinimo įstatymas), kuriame buvo nustatyta dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio dalies grąžinimo tvarka. (Pastebėtina, kad, kaip ir šioje administracinėje byloje, buvo kreipiamasi į teismą iki Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo priėmimo ir įsigaliojimo).

Kolegija pažymi, jog aptariamame Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-669-602/2016 buvo prieita prie išvados, kad susiklosčiusioje situacijoje prioritetinę reikšmę turi (ir turi būti) taikomas Grąžinimo įstatymas, kaip specialusis ginčo teisiniams santykiams išspręsti teisės aktas. Tačiau kartu kolegija pažymi, kad tokia išvada išplėstinės teisėjų kolegijos buvo padaryta, atsižvelgiant į konkrečią bylos situaciją, kuri pasireiškė tuo, jog dėl byloje spręstinų teisės taikymo klausimų specialiai buvo pasisakyta Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendime (kuriame buvo pateiktas paminėto Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo išaiškinimas) bei Konstitucinio Teismo 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime (kuris buvo priimtas pagal šios išplėstinės teisėjų kolegijos kreipimąsi ir kuriame buvo išspręstas paminėtos darbo užmokesčio nepriemokos grąžinimo laike įstatymo konstitucingumas).

Tai yra specialiai aptarta paminėtame išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendime (49, 50 p.). Pastarųjų išplėstinės teisėjų kolegijos argumentų specifika, kolegijos manymu, nulemia tai, kad nagrinėjama administracinė byla ir paminėta administracinė byla Nr. A-669-602/2016 Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies taikymo požiūriu nėra analogiškos ar iš esmės panašios. Todėl kolegija daro išvadą, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-669-602/2016 suformuluotos teisės aiškinimo taisyklės neturi būti taikomos šioje administracinėje byloje.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, kolegija nepritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai dėl 2015 m. birželio 30 d. Kompensavimo įstatymo reikšmės nagrinėjamai bylai.

Kartu kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. liepos 11 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-1689-502/2016 (kuri pirmiau aptartos teisinės situacijos požiūriu yra analogiška nagrinėjamai bylai), spręsdamas 2015 m. birželio 30 d. Kompensavimo įstatymo reikšmės tokioje pačioje situacijoje klausimą, atsižvelgdamas į (šiame sprendime nurodytą) administracinių teismų praktiką bei akcentuodamas Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą (garantuojamą) asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą ir iš šio konstitucinio imperatyvo kylančią teismo pareigą asmens teises ginti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai, padarė priešingą, negu šioje administracinėje byloje pirmosios instancijos teismo padaryta, išvadą dėl 2015 m. birželio 30 d. Kompensavimo įstatymo reikšmės byloje nagrinėjamai situacijai. Kolegija, sutikdama su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo paminėtame 2016 m. liepos 11 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-1689-502/2016 plačiai išdėstytais argumentais (jų nekartodama) ir jiems pritardama, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmestas pareiškėjos reikalavimas priteisti dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo sumažintos pensijos dalį, negali būti pripažinta pagrįsta ir yra naikintina (Administracinių bylų teisenos įstatymo 143 str.).

Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes ir padarytas teisės taikymo išvadas bei išvadą dėl pareiškėjos teisės į 854,02 Eur dydžio pensijos dalį, kolegija priteisia pareiškėjai šią sumą.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija, galiojusi iki 2016 m. birželio 30 d.) 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 26 d. sprendimo dalį, kuria atmestas pareiškėjos G. K. N. reikalavimas priteisti dėl Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo Nr. XI-537 8 straipsnio 1 dalies taikymo jai sumažintą valstybinės socialinio draudimo pensijos nepriemoką.

Priteisti pareiškėjai G. K. N. iš atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neteisėtai neišmokėtą valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalį – 854,02 Eur (aštuonis šimtus penkiasdešimt keturis eurus ir 2 centus).

Kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis

Skirgailė Žalimienė