2017-10-31 Nr. AB-19943-3-61-3-02219-2016-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2126-525/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02219-2016-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. spalio 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. Z. (S. Z.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. Z. (S. Z.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas S. Z. (toliau – ir pareiškėjas) 2016 m. gegužės 27 d. teismui pateikė skundą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 19 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas teigė, kad jis periodiškai nuo 2003 m. rugpjūčio 7 d. iki 2015 m. vasario 30 d. buvo kalinamas Lukiškių TI-K sąlygomis, neatitikusiomis teisės aktų reikalavimų: kameros perpildytos, drėgnos, langai dažniausiai sulaužyti, nuo sienų ir lubų byrėjo tinkas, sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios patalpos atitvertas tik 1,5 m sienele, veisėsi parazitai. Pasivaikščioti vesta tik 1 valandai per parą, dažniausiai kai buvo tiekiamas maistas. Dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė emocinę depresiją, dvasinius išgyvenimus, negalėjo judėti bei sportuoti.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas pabrėžė, jog dėl laikotarpio nuo 2010 m. rugsėjo 16 d. iki 2014 m. spalio 23 d. jau išnagrinėta administracinė byla Nr. I-5656-580/2016, sprendimas šioje byloje įsiteisėjęs. Atsakovas pripažino, jog vienam asmeniui tekęs gyvenamosios patalpos plotas Lukiškių TI-K ne visada atitiko teisės aktuose nustatytą ribą, tačiau siekta, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitiko nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Stengiantis mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarytos galimybės pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas inventorius. Lukiškių TI-K nuolat organizuojamas profilaktinis aplinkos kenksmingumo pašalinimas (dezinfekcija, dezinsekcija, deratizacija). Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą pagal esamus resursus. Visose kamerose įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos. Tualetas nuo gyvenamosios patalpos atitvertas 1,5 m aukščio sienele. Visose kamerose tiekiamas šaltas vanduo, langai pritaikyti vėdinimui ir atsidarė. Kameros aprūpintos tvarkymo inventoriumi, o suimtieji privalėjo tvarkyti kameras, kuriose gyveno.

5. Atsakovas taip pat prašė priteisti 8,88 Eur bylos dokumentinės medžiagos rengimo išlaidų (148 x 0,06 Eur).

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 21 d. sprendimu pareiškėjo S. Z. skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad buvo pažeista jo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas.

7. Teismas nustatė, jog pareiškėjo skundas dėl laikotarpio nuo 2010 m. rugsėjo 16 d. iki 2014 m. spalio 23 d. buvo išnagrinėtas. Teismas nesutiko, kad, minėtoje byloje neva neteisėtai pritaikius ieškinio senaties terminą, dalis pareiškėjo reikalavimo nebuvo išnagrinėta ir todėl turėtų būti nagrinėjama šioje byloje. Atsižvelgiant į tai, šioje byloje nenagrinėtas laikotarpis nuo 2010 m. rugsėjo 16 d. iki 2014 m. spalio 23 d.

8. Teismas pažymėjo, kad reikalavimams atlyginti žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, taikomas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Pareiškėjas skundu siekė, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis Lukiškių TI-K nuo 2003 m. rugpjūčio 7 d. iki 2015 m. vasario 30 d. Kadangi pareiškėjas į teismą kreipėsi 2016 m. gegužės 28 d., prieš tai nesikreipė į kitas institucijas, nepateikė duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodytų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą savo teisių pažeidimą ir patiriamą neturtinę žalą, o gausi teismų praktika pagal skundus dėl kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K buvo viešai prieinama, teismas sprendė, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo apie patiriamą neturtinę žalą, todėl jis praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo iki 2013 gegužės 27 d. ir nebuvo pagrindo jį atnaujinti. Atsižvelgiant į tai, šioje byloje nagrinėtas tik laikotarpis nuo 2014 m. spalio 24 d. iki 2015 m. vasario 24 d.

9. Teismas akcentavo, jog reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, tektų ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto, nustatytas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punkte. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo kalinamas 2015 m. vasario 19-24 d., 2 dienas vienam asmeniui tekęs plotas kameroje neatitiko nustatytų reikalavimų.

10. Pareiškėjas skunde neneigė, jog sanitarinio mazgo patalpa nuo likusio kameros ploto buvo atitverta pertvara, o Lukiškių TI-K nurodė, jog tokia pertvarka buvo 1,5 m aukščio, Vilniaus visuomenės sveikatos centras nenustatė, kad pertvarkos buvo žemesnės. Taigi, sanitarinio mazgo įrengimas atitiko teisės aktų reikalavimus. Neatlikus kapitalinio remonto, atskiros patalpos įrengti nebuvo galimybių. Tačiau duomenų apie visišką pareiškėjo privatumo užtikrinimą (pertvarų su durimis, užuolaidomis ir pan.) byloje nebuvo, todėl šiuo aspektu pareiškėjo teisės buvo pažeistos.

11. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Lukiškių TI-K kameros vėdinamos per langus, tai atitiko 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 24 punkto reikalavimus. Tinkamai vėdinant kameras, išvengiama didelio drėgmės susidarymo, pelėsio. Įvertinus patikrinimo aktus, matyti, kad ginčo laikotarpiu tam tikrais atvejais apšvietos, šilumos ir drėgmės pažeidimai buvo užfiksuoti, kai kuriose kamerose nubyrėjęs tinkas, tačiau minėti pažeidimai buvo nežymūs ir esant galimybei pašalinami. Pareiškėjas nepateikė duomenų, patvirtinančių, jog jis dėl minėtų pažeidimų kreipėsi į administraciją. Lukiškių TI-K pagal turimus finansinius resursus atliko kamerų remontą, kamerų būklė atitiko minimalias higienos sąlygas. Abejoti valstybės institucijos paaiškinimais nebuvo pagrindo. Lukiškių TI-K buvo sudaręs 2015 m. sausio 2 d. paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri nuolat atliko kenkėjų kontrolės ir naikinimo darbus, o iki minėtos sutarties sudarymo – analogišką sutartį su UAB „Dezinfa“, todėl nesutiktina su pareiškėju, jog kamerose buvo parazitų.

12. Dėl pasivaikščiojimų trukmės teismas pabrėžė, jog, vadovaujantis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalimi, suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip 1 valandą pasivaikščioti gryname ore. Pareiškėjas neginčijo, kad jam tokia teisė buvo užtikrinta, todėl šiuo atžvilgiu pažeidimas nenustatytas.

13. Įvertinęs tai, kad nagrinėjamu atveju nustatytas tik ploto, tekusio vienam asmeniui, ir pareiškėjo teisės į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu pažeidimas bei tam tikri higienos reikalavimų pažeidimai, bei kad kalinimas tokiomis sąlygomis truko trumpą laiką (5 dienas), pareiškėjas su skundais į Lukiškių TI-K administraciją nesikreipė, teismas nusprendė, kad teisės į tinkamas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimas buvo pakankama satisfakcija pareiškėjui.

14. Teismas, atsižvelgdamas į tai, jog Lukiškių TI-K visus dokumentus pateikė per elektroninių paslaugų sistemą, konstatavo, kad įstaiga išlaidų už kopijų parengimą nepatyrė ir atmetė atsakovo prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Be to, pažymėta, kad bylinėjimosi išlaidos už dokumentų kopijų parengimą nepriteisiamos, kai įrodymai į bylą pateikiami ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą.

III. 15. Pareiškėjas S. Z. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 21 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti visiškai.

16. Pareiškėjas pabrėžia, kad Lietuva yra Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) dalyvė ir negali nukrypti nuo jos nuostatų. Senaties terminas negali būti taikomas, jei yra pripažintas Konvencijos pažeidimas. Be to, atsakovas pripažino, kad Lukiškių TI-K kameros būdavo perpildytos, tai matyti ir iš teismui pateiktų duomenų.

17. Pareiškėjas apeliacinio skundo papildyme, teismo gautame 2017 m. spalio 26 d., nurodo, kad jam, ilgą laiką būnant tinkamai neįrengtose patalpose, yra stipriai sutrikdyta sveikata, netinkamų kalinimo sąlygų pasekmės pareiškėjui jau atsirado ir dar atsiras ateityje. Lukiškių TI-K turėtų žinoti, kokiomis sąlygomis laikė pareiškėją, t. y. inventorius kamerose buvo pasenęs, sanitarinis mazgas įrengtas netinkamai, kameros perpildytos ir kt. Minimalaus ploto neužtikrinimas pareiškėjui laikytinas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu ir yra tiesiogiai susijęs su nusikaltimais žmogiškumui, numatytais Tarptautinio Baudžiamojo Teismo Romos Statute, šiuose teisės aktuose senaties terminai nenumatyti. Be to, Lietuvos Respublikos seimo kontrolieriaus 2011 m. rugpjūčio 22 d. pažymoje Nr. 1-3D-2518 konstatuota, kad naujai į įstaigą atvykusių asmenų supažindinimo su jų teisėmis ir pareigomis būdas (supažindinimas pasirašant) nėra pakankamas ir tokia procedūra tėra tik formalumas. Pareiškėjas teigia, kad jo atvykimo į Lukiškių TI-K metu atsakovas tik pakišdavo taisyklių supažindinimo lentelę ir pasirašytinai išduodavo brošiūrėlę – toks supažindinimas neturi jokios vertės. Supažindinimo metu pareiškėjas buvo šoko būsenoje. Socialinės reabilitacijos skyriaus būrio viršininkas privalėjo pareiškėją tinkamai supažindinti su jo teisėmis, individualiai, ir apie tai pažymėti apskaitos žurnale, nurodant, kiek laiko truko darbas. Ieškinio senaties terminas gali būti skaičiuojamas tik nuo tokio individualaus išaiškinimo datos.

18. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

19. Atsakovas pažymi, kad asmenų skaičius kameroje nuolat kinta, todėl negalima objektyviai nustatyti, koks konkretus kameros plotas teko pareiškėjui atitinkamą dieną. Tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Šiuo atveju nėra jokio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą ar kitus nepatogumus, todėl jo skundas yra nepagrįstas.

20. Atsakovas pabrėžia, kad, rengdamas teismui medžiagą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, Lukiškių TI-K turėjo realiai padaryti tam tikras kopijas iš esamų dokumentų, kurie įstaigoje laikomi popierine forma, todėl Lukiškių TI-K realiai patyrė bylos dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas, kurios yra priteistinos iš pareiškėjo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 21. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K neužtikrinimu pareiškėjui, atlyginimo.

22. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo (CK 6.271 str., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 15 str. 1 d. 3 p.), taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2014 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-134/2014). CK 1.125 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atskirų rūšių reikalavimams taikomi sutrumpinti ieškinio senaties terminai. Šio straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. CK 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis to reikalauja.

23. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pabrėžė, kad ginčo šaliai CK 1.127 straipsnio 1 dalies nuostata ieškinio senaties termino eigos pradžią sieja su subjektyviąja aplinkybe (asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima absoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir jų operatyviu gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2005, 2009 m. spalio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009, 2015 m. liepos 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015).

24. Nustatant asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie atitinkamos įstatymų nustatytos asmens teisės pažeidimo dieną, atsižvelgiama į apdairaus ir rūpestingo asmens elgesio standartus, pagal kuriuos vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo pagal numanomo jo teisių pažeidimo pobūdį turėjo suvokti savo teisių pažeidimą. Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste pažymėtina, kad kalinimo sąlygas atitinkamoje įstaigoje ir asmeniui paskirtoje gyventi konkrečioje patalpoje kalinamas asmuo patiria kiekvieną tomis sąlygomis buvimo dieną. Pareiškėjo nusiskundimai dėl kalinimo sąlygų grindžiami neigiamais asmeniui veiksniais (gyvenamojo ploto trūkumu, privatumo naudojantis tualetu neužtikrinimu, netinkamais baldais, didele drėgme, gryno oro trūkumu ir kt.), kurių kalinamas asmuo negali nejausti ir nesuvokti tuo metu (kiekvieną dieną) ir visą laikymo tomis sąlygomis laiką, kai tie neigiami veiksniai tą asmenį veikia. Taigi pareiškėjas, nuo 2003 m. rugpjūčio 7 d. iki 2015 m. vasario 30 d. laikytas Lukiškių TI-K kamerose teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo turėjo vėliausiai per 3 metus, skaičiuojant atitinkamai nuo kiekvienos dienos, kurią laikymo sąlygos neatitiko teisės aktų nuostatų. Taigi, paskutinė diena skundui paduoti dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo 2003 m. rugpjūčio 7 d. buvo 2006 m. rugpjūčio 7 d., dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo 2003 m. rugpjūčio 8 d. – 2006 m. rugpjūčio 8 d. ir t. t. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo į teismą kreipėsi 2016 m. gegužės 27 d. (žyma ant voko, I t., b. l. 5), atsakovui reikalaujant taikyti ieškinio senatį, pagrįstai ir teisingai nusprendė, kad pareiškėjas savo reikalavimui pateikti praleido ieškinio senaties terminą (CK 1.125 str. 8 d., 1.126 str. 2 d.).

25. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA492-6/2012, 2015 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-9-143/2015). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde nurodė, kad jo reikalavimui ieškinio senaties terminas netaikytinas, nes jis nenumatytas Konvencijoje, be to, atvykus į įstaigą jis nebuvo tinkamai supažindintas su savo teisėmis ir pareigomis.

26. Akcentuotina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas, įkurtas siekiant įvertinti susitariančių šalių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.), savo praktikoje ne kartą pažymėjo, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigta ar nepagrįstai apribota pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70)). Valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo ir jeigu priemonės nebus proporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78), 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94)). Prie tokių nustatytų ribojimų gali būti priskirta ir ieškinio senatis, o neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti įrodymams tapus nepatikimais (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93)). Taigi, pareiškėjo argumentas, kad ieškinio senaties terminas jo reikalavimui netaikytinas, nes jis nėra numatytas Konvencijoje, yra nepagrįstas.

27. Pareiškėjas teigė su suimtųjų teises, pareigas ir draudimus įtvirtinančiais teisės aktais buvęs supažindintas tik formaliai, t. y. atvykus į Lukiškių TI-K, jis pasirašė supažindinimo lentelėje ir gavo brošiūrą, supažindinimas truko iki 3 min. Pareiškėjas nenurodė, kad brošiūroje pateikta informacija nebuvo pakankama arba kad, kilus neaiškumams, buvo atsisakyta atsakyti į jo klausimus. Byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, jog pareiškėjui per nuo atvykimo į Lukiškių TI-K iki skundo išsiuntimo teismui praėjusius 12 metų bet kuriuo laikotarpiu buvo sudarytos kliūtys gauti pageidaujamą informaciją arba kreiptis teisinės pagalbos, to neteigė ir pats pareiškėjas. Iš to darytina išvada, kad pareiškėjo nurodytos ieškinio senaties termino praleidimo priežastys buvo subjektyvios, nulemtos jo paties pasyvumo ir nepakankamo rūpestingumo.

28. Pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių, kurios galėtų būti pripažintos objektyviomis, nepriklausiusiomis nuo jo valios ir pakankamai svarbiomis praleistam terminui atnaujinti. Teisėjų kolegija iš bylos duomenų tokių aplinkybių taip pat nenustatė. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad šiuo atveju nėra pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui už laikotarpį nuo 2003 m. rugpjūčio 7 d. iki 2013 m. gegužės 27 d., todėl, atsižvelgiant į administracinėje byloje Nr. I-5656-580/2016 išnagrinėtą laikotarpį nuo 2010 m. rugsėjo 16 d. iki 2014 m. spalio 23 d., teisėjų kolegija vertina tik pareiškėjo reikalavimo dalį dėl jo teisės į neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2014 m. spalio 24 d. iki 2015 m. vasario 30 d.

29. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš jų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

30. Pareiškėjas neturtinę žalą kildino pirmiausiai iš to, kad jis buvo laikytas neužtikrinant teisės aktuose numatyto minimalaus kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui. Ginčui aktualaus Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad laikotarpiu nuo 2014 m. spalio 24 d. iki 2015 m. vasario 30 d. pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikytas 5 dienas, 2 iš jų – pažeidžiant minimalią ploto normą. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos duomenis (atsiliepimas į pareiškėjo skundą, I t., b. l. 9-21), su šia nustatyta aplinkybe sutinka ir papildomai nurodo, kad pažeidimų metu pareiškėjui teko 3,51 kv. m ploto. Konstatuotina, jog Lukiškių TI-K pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam sąlygomis, kai jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. įstaiga neveikė taip, kaip pagal įstatymus buvo įpareigota veikti.

31. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Patikrinusi bylą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnyje nustatyta tvarka, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl kitų pareiškėjo pretenzijų. Pareiškėjas naujų aplinkybių dėl laikymo Lukiškių TI-K 2015 m. vasario 19-24 d., kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, arba argumentų, sudarančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti iš naujo, nepateikė.

32. Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96), 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98)). Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotą praktiką, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus, t. y. jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir, tam tikrais atvejais, nukentėjusiojo lytis, amžius bei sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą Peers prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau net ir nesant tokio tikslo neįmanoma užtikrinti, kad Konvencijos 3 straipsnis nebus pažeistas.

33. Europos Žmogaus Teisių Teismas pažymi, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53254/99), 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Dorokhov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 66802/01), 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07)). 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) Europos Žmogaus Teisių Teismas pabrėžė, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos 3 straipsnį. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tačiau šio pažeidimo prezumpciją galima nuginčyti nurodant veiksnius, atitinkamai galėjusius kompensuoti ploto trūkumą. 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją paprastai galima nuginčyti tuo atveju, kai vienu metu egzistavo tokie veiksniai: 1) minimalaus 3 kv. m vienam asmeniui tekusio ploto trūkumas buvo trumpais atsitiktiniais (netęstiniais) laikotarpiais ir nedidelis; 2) vienam asmeniui tekusio ploto trūkumą kompensavo pakankama judėjimo laisvė bei atitinkama veikla už kameros ribų; 3) asmuo buvo kalinamas, apskritai vertinant, tinkamoje laisvės atėmimo vietoje, kur nebuvo jokių kitų jo ar jos kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių.

34. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui 2 dienas teko 3,51 kv. m ploto (įskaitant sanitarinio mazgo užimamą plotą), kitu metu – nuo 6,32 kv. m iki 7,9 kv. m ploto. Pažeidimų metu pareiškėjas laikytas su 8 asmenimis. Nors Lukiškių TI-K nepateikė duomenų apie kameroje įrengto sanitarinio mazgo užimamą plotą, atsižvelgiant į didelį kameros, kurioje pareiškėjas laikytas, plotą (31,61 kv. m) abejotina, ar, išskaičiavus sanitarinio mazgo plotą, pareiškėjui teko mažiau nei 3 kv. m (tokiu atveju sanitarinis mazgas turėtų užimti ne mažiau nei 4,61 kv. m). Be to, kamerose, kuriose laikytas pareiškėjas, buvo konstatuoti tik nežymūs higienos normų reikalavimų pažeidimai (įėjimas į sanitarinį mazgą neuždengtas durimis ar užuolaida, apšvieta, temperatūra ir drėgmės lygis kamerose neatitiko normų, kai kur nubyrėjęs tinkas). Pareiškėjas teigė, kad dėl laikymo netinkamomis sąlygomis pablogėjo jo sveikata, bet iš byloje esančių duomenų nematyti, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų kilusi žala pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai. Taip pat nenustatyta, jog atsakovas sąmoningai būtų siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyręs jį iš kitų subjektų. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog šie laikymo sąlygų reikalavimų pažeidimai nesudarė prielaidų pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir būtų nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.

35. Neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas buvo kalintas jam neužtikrinant minimalios ploto normos, privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, tinkamos apšvietos ir drėgmės lygio, paviršiai kameroje nebuvo lengvai valomi. Pripažintina, kad tokios aplinkybės galėjo jam sukelti diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).

36. Vertindama pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog pareiškėjas tvirtino dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo patyręs nepatogumus, sveikatos pablogėjimą ir kt. Pareiškėjas neįvardijo jokių konkrečių sveikatos sutrikimų, kurie galėjo kilti dėl laikymo netinkamomis sąlygomis 5 dienas. Byloje nenustatyta ir pareiškėjas nenurodė, kad jis dėl patirtų neigiamų išgyvenimų būtų kreipęsis į psichologą ar kitus sveikatos priežiūros specialistus. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl teismui nurodytų kalinimo sąlygų būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją ar kitas institucijas. Taigi, nėra pagrindo pripažinti, jog dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo pareiškėjas patyrė sunkias neigiamas pasekmes.

37. Atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokie dideli, kad juos būtų galima įvertinti jo prašoma 19 000 Eur suma. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016). Teisėjų kolegija sprendžia, kad, įvertinus Lukiškių TI-K padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą (nežymūs ir mažareikšmiai) ir trukmę (5 dienos), pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, sprendžia, jog pripažinimas, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Lukiškių TI-K sąlygas buvo pažeista, nagrinėjamu atveju yra pakankama satisfakcija pareiškėjui.

38. Dėl atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentų dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo atsakovui nepriteisti bylinėjimosi išlaidų pastebėtina, kad atsakovas, prašydamas priteisti iš pareiškėjo išlaidas už pateiktos medžiagos kopijų rengimą, vadovavosi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 1039 patvirtintų Dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos nuostatų (2002 m. sausio 27 d. redakcija) 6 ir 7 punktais, tačiau nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog Lukiškių TI-K už kopijų parengimą būtų sumokėjęs jo prašomą priteisti 8,88 Eur sumą. Atsakovo pateiktų duomenų nepakanka pagrįsti realias kopijų parengimo išlaidas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino atsakovo prašymo iš pareiškėjo priteisti išlaidas už kopijų, susijusių su bylos nagrinėjimu, parengimą.

39. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. Z. (S. Z.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius