2018-04-04 Nr. AB-6926-3-64-3-01616-2016-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-768-520/2018

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01616-2016-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. balandžio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. A. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus ir Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas G. A. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau ‒ ir Šiaulių TI) ir Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau –ir Lukiškių TI-K), 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2013 m. liepos 31 d. iki 2014 m. liepos 28 d. jis buvo laikomas Šiaulių TI ir Lukiškių TI-K pažeidžiant kalinimo sąlygas, t. y. kameros buvo perpildytos, jose trūko vietos. Be to, kamerose sąlygos buvo antisanitarinės, nežmoniškos, žeminančios žmogaus orumą, kameros buvo avarinės būklės, nešvarios, dvokiančios, šiukšlinos, nevalytos, sienos pasidengusios pelėsiu, jose krito tinkas, buvo drėgna, šalta, patalynė buvo labai blogos būklės, čiužinys dvokiantis, suplyšęs, veisėsi tarakonai, blakės, utėlės, graužikai. Pareiškėjas pasivaikščioti buvo išvedamas tik 1 val. per dieną, o tiek pačios pasivaikščiojimo patalpos, tiek dušai neatitiko nustatytų reikalavimų. Pareiškėjo teigimu, tualetai kamerose nebuvo atitverti sienele, todėl naudojantis jais nebuvo jokio privatumo, o ir iš sanitarinio mazgo sklido blogas kvapas. Pareiškėjas nurodė, kad Šiaulių TI paskirstymo patalpos taip pat buvo labai blogos būklės. Šiaulių TI nebuvo išduodama valymo reikmenų, o tualetas buvo dezinfekuojamas neaiškiu skysčiu.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas nurodė, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Nuo 2013 m. rugsėjo 11 d. iki 2014 m. liepos 28 d. pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas kamerose Nr. 74, 79, 25, 5 ir 40 vienas arba su dar 1–5 asmenimis, todėl vienam asmeniui teko nuo 3,17 iki 16,30 kv. m. Šiaulių TI kasdieniai vardiniai kamerose kalinamų suimtųjų (nuteistųjų) sąrašai nedaromi, todėl pateikti tikslius kamerose laikomų kartu su pareiškėju asmenų sąrašus nėra galimybės. Atsakovas pažymėjo, kad dėl objektyvių priežasčių ne visuomet turi galimybę užtikrinti vienam asmeniui 3,6 kv. m plotą, bet tokia situacija nėra nuolatinė. Administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras.

5. Atsakovas nurodė, kad atvykstantiems ir išvykstantiems suimtiesiems ir nuteistiesiems visa asmens krata įstaigoje pareiškėjo buvimo Šiaulių TI laikotarpiu buvo atliekama administracinės teritorijos pastato rūsyje esančioje apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje. Priimti suimtieji (nuteistieji), kol įforminami jų dokumentai, bet ne ilgiau kaip 2 val. uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras, laikantis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 10 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Sanitariniai mazgai laikino sulaikymo bei paskirstymo kamerose neatitverti, yra šalto vandens tiekimo sistema, suoliukai, tačiau inventoriaus nėra. Atsakovas pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ patvirtintoje Higienos normoje (toliau – ir Higienos norma) nustatyti įrengimo reikalavimai taikomi tik apgyvendinimui skirtoms patalpoms įrengti, o trumpalaikio laikymo ir paskirstymo kameros nėra apgyvendinti skirtos patalpos.

6. Atsakovas dėl kamerų atitikimo Higienos normos reikalavimams nurodė, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu Šiaulių visuomenės sveikatos centras patikrino kamerą Nr. PK-9 ir nustatė, kad santykinė oro drėgmė yra nuo 40,9 iki 41,3 proc., oro temperatūra 13,6–13,2°C, dirbtinė naktinė apšvieta – 25 lx. Kadangi Šiaulių TI dėl pastato statuso negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, Higienos normos reikalavimai, susiję su remonto darbais, netaikytini ir įstaiga negali būti pripažįstama atsakinga dėl nustatomų Higienos normos reikalavimų pažeidimų.

7. Atsakovas nurodė, kad visose Šiaulių TI kamerose yra įrengtas veikiantis sanitarinis mazgas. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesne kaip 1,5 m aukščio, praėjimas atitvertas durimis arba užuolaida. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus.

8. Atsakovas pažymėjo, jog gyvenamosiose patalpose yra visi reikalingi baldai, taip pat kamerose įrengti elektros instaliacijos kištukiniai lizdai pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintas Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisykles (toliau – ir Taisyklės). Byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas kalinimo metu kokiu nors būdu skundėsi Šiaulių TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kameros perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu, ar kitų jo laikymo sąlygų.

9. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

10. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas skirtingais laikotarpiais nuo 2013 m. rugpjūčio 1 d. iki 2014 m. liepos 24 d. kamerose, kuriose kai kuriais laikotarpiais pareiškėjui tenkantis kamerų plotas visiškai atitiko įstatymų nustatytus reikalavimus.

11. Atsakovas pažymėjo, jog įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą atsakingi patys jose laikomi asmenys. Reikalingas inventorius visą laiką išduodamas į kameras, taip pat išduodamos priemonės, skirtos valyti kamerų kriaukles ir unitazus. Vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus nuo 2013 m. gruodžio 30 d. iki 2015 metų atliko uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Dezinfa“. Visose kamerose yra taburetės, suoliukai, stalai, lentynos maisto produktams laikyti, higienos priemonėms sudėti.

12. Atsakovas nurodė, kad tualetas kamerose nuo likusio kameros ploto atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio, toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros vėdinamos per langus ir tai atitinka Higienos normos reikalavimus.

II. 13. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 7 d. sprendimu pareiškėjo G. A. skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 70 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 0,18 Eur bylinėjimosi išlaidų, iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, – 2 500 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 6,33 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Dėl laikymo sąlygų Šiaulių TI

14. Teismas, analizuodamas bylos duomenis, nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI periodiškai buvo laikomas nuo 2013 m. rugsėjo 11 d. iki 2014 m. liepos 28 d., t. y. iš viso 68 dienas. Įvertinęs kamerų plotą ir jose buvusių asmenų skaičių, teismas nustatė, kad 66 dienas pareiškėjui tenkanti gyvenamojo ploto norma atitiko minimalius reikalavimus, o 2 dienas (2013 m. gruodžio 1 d. ir 2014 m. kovo 3 d.) kamerose Nr. 79 ir 5 pareiškėjui tenkantis kamerų plotas tik iš dalies atitiko reikalavimus.

15. Nagrinėdamas pareiškėjo argumentus dėl Higienos normos pažeidimų, teismas, remdamasis Šiaulių visuomenės centro patikrinimo aktais, nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas kamerose, neatitinkančiose Higienos normos 22, 26 ir 62 punktų reikalavimų, išskyrus kameras Nr. 5 ir 25, kuriose oro temperatūra, santykinė oro drėgmė ir dirbtinė apšvieta atitiko reikalavimus.

16. Taip pat teismas nustatė, kad paskirstymo kameroje Nr. PK-9 santykinė oro drėgmė ir dirbtinė naktinė apšvieta atitiko reikalavimus, tačiau buvo nustatytas oro temperatūros pažeidimas, sienos nelygios, grublėtos, vietomis nusitrynusios, pajuodusios, patalpose reikia atlikti remontą (Higienos normos 62 p. pažeidimas). Be to, teismas pažymėjo, kad sanitariniai mazgai Šiaulių TI kamerose pareiškėjo laikymo jose laikotarpiais neatitiko Higienos normos bei Taisyklių reikalavimų. Kitų Higienos normos (karšto vandens, neišduodamų valymo priemonių) pažeidimų pirmosios instancijos teismas nenustatė.

Dėl laikymo sąlygų Lukiškių TI-K

17. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas periodiškai nuo 2013 m. rugpjūčio 1 d. iki 2014 m. liepos 24 d., kamerose, kurių plotas buvo nuo 6,83 iki 7,94 kv. m, todėl pareiškėjui teko 3,67 iki 7,38 kv. m. Teismas konstatavo, kad 205 dienas jis buvo laikomas kamerose su dar 1–3 asmenimis ir jam teko tik nuo 1,92 iki 2,64 kv. m. Įvertinęs šias aplinkybes teismas sprendė, jog iš tiesų pareiškėjui tenkantis plotas tam tikrą laikotarpį Lukiškių TI-K buvo itin mažas ir jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo ženkliai pažeista.

18. Nagrinėdamas Higienos normos pažeidimus, teismas, remdamasis Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktais, nustatė, kad pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose Nr. 166, 104 ir 105 pažeidžiant Higienos normos 22, 23, 26, 56 ir 62 punktų, reglamentuojančių gyvenamųjų patalpų dirbtinį apšvietimą, oro temperatūrą, santykinę drėgmę ir oro judėjimo greitį, sienų ir lubų būklę, remonto reikalingumą, reikalavimus. Taip pat teismas nustatė, jog Lukiškių TI-K kamerose esantis sanitarinis mazgas nuo bendros kameros patalpos atitvertas 1,5 m aukščio sienele, tačiau tai nėra pakankama užtikrinti sanitariniame mazge esančio asmens privatumą. Nagrinėdamas kitus pareiškėjo skundo argumentus dėl netinkamų kalinimo sąlygų, teismas Higienos normos pažeidimų nenustatė.

19. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, sprendė, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, yra 70 Eur, o iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, yra 2500 Eur.

III. 20. Pareiškėjas G. A. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 7 d. sprendimą ir priteisti jam iš atsakovo Šiaulių TI 8 000 Eur, iš atsakovo Lukiškių TI-K 12 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

21. Pareiškėjas teigia, kad teismas netinkamai apskaičiavo vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą, nes teismas turėjo iš bendro kameros ploto išskaičiuoti baldų plotą ir tik tada dalyti kameros plotą iš kameroje buvusių asmenų skaičiaus.

22. Pareiškėjas pažymi, kad jį perkeliant iš vienos įkalinimo įstaigos į kitą, jis nebuvo tinkamai izoliuojamas nuo kitų asmenų. Jam, kaip policijos pareigūnui, teko kęsti nuolatinę baimę, išgąstį, stresą, taip pat visada būti pasiruošusiam galimam užpuolimui, sumušimui ar kitokio pobūdžio fiziniam kontaktui.

23. Pareiškėjo teigimu, teismas netinkamai įvertino jo nurodytas aplinkybes dėl pasivaikščiojimo kiemelių būklės. Teismas neatsižvelgė į tai, jog nėra galimybės lyjant lietui būti lauke, nes kiemelių apsauga nuo kritulių yra netinkama. Be to, kai kuriuose pasivaikščiojimo kiemeliuose yra likę asbestiniai šiferiai, kurie kenkia sveikatai. Kiemelių gruntas išdaužytas, slidus, purvinas, o lyjant lietui padengtas vandeniu, todėl juose nėra galimybės judėti, vaikščioti ir naudotis 1 val. suteikiama didesne judėjimo galimybe.

24. Be to, pareiškėjo nuomone, teismas netinkamai įvertino jo nurodytas aplinkybes, susijusias su dušų būkle ir naudojimosi jais. Dušai buvo pilni vandens, todėl tekdavo maudytis kitų asmenų nuoplovomis, o tokiu būdu buvo galima užsikrėsti įvairiomis ligomis, grybeliu ir pan. Maudymosi laikas tiesiogiai priklausė nuo pareigūnų norų ir nuotaikos.

25. Teismas nepagrįstai nepripažino pažeidimo dėl netinkamos būklės minkštojo inventoriaus, kuriame veisėsi įvairūs gyviai, kadangi kamerų dezinfekavimas buvo vykdomas atmestinai.

26. Pareiškėjas pažymi, kad teismo priteistas neturtinės žalos dydis nėra pakankamas pareiškėjo patirtiems išgyvenimams atlyginti, dydis neatitinka nei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, nei Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikos.

27. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 7 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą atmesti.

28. Atsakovas nurodo, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtinoji civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galbūt jam padarytą žalą.

29. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į Lietuvos valstybės atstovo Lukiškių TI-K apeliacinį skundą prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 7 d. sprendimą panaikinti ir pareiškėjo skundą atmesti.

30. Atsakovas teigia, kad Šiaulių TI administracija bei Lukiškių TI-K administracija veikė taip, kaip privalo elgtis teisės aktų nustatyta tvarka. Tai, kad pareiškėjas patyrė stresą ir nepatogumus, kai buvo patalpintas į Šiaulių TI ir Lukiškių TI-K kameras, yra natūralu, nes kiekvienam sulaikytam asmeniui tai daugiau ar mažiau sukelia diskomfortą ar stresą. Be to, pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų, nedetalizavo aplinkybių, dėl kurių patyrė tariamą neturtinę žalą, skundą grindė abstrakčiais teiginiais, nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip jis apskaičiuotas. Atsakovo nuomone, pareiškėjas kreipėsi į teismą galbūt siekdamas turtinės naudos, tačiau neįrodė, kad patyrė skunde nurodytus išgyvenimus, fizinius nepatogumus, papildomą diskomfortą bei gyvenimo kokybės pablogėjimą.

31. Pareiškėjas G. A. atsiliepime į atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, apeliacinį skundą prašo šį apeliacinį skundą atmesti.

32. Pareiškėjas mano, kad atsakovo apeliacinis skundas yra visiškai nekonkretus, nepagrįstais jokiais byloje esančiais duomenimis, apsiribojant tik teisės aktų komentavimu.

33. Pareiškėjas pažymi, kad iš viso Šiaulių TI ir Lukiškių TI-K buvo kalinamas 362 dienas. Lukiškių TI-K buvo kalinamas 294 dienas, iš kurių 205 dienas pažeidžiant jo teises ir teisėtus interesus. Tačiau visą kalinimo laikotarpį pareiškėjas patyrė nepatogumus, jautė širdies ir galvos skausmus. Pareiškėjo patirti išgyvenimai, sveikatos sutrikimai, emociniai sutrikimai, orumo pažeidimas nebuvo vienkartiniai, atsitiktiniai, pavieniai ir menki.

34. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo šį apeliacinį skundą atmesti.

35. Atsakovas nurodo, kad Lukiškių TI-K yra specifinė įstaiga, apjungianti ir tardymo izoliatorių, ir kalėjimą, o taip pat atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems.

36. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galbūt jam padarytą žalą, todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

37. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 7 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują – pareiškėjo skundą atmesti. Atsiliepimas į pareiškėjo apeliacinį skundą grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir atsiliepimas į atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Lukiškių TI-K apeliacinį skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 38. Byloje ginčas kilo dėl 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį pareiškėjui G. A. iš Lietuvos valstybės dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI ir Lukiškių TI-K.

39. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, susijusias su netinkamomis kalinimo sąlygomis ir pareiškėjo patirta neturtine žala, skundą tenkino iš dalies, t. y. priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 70 Eur neturtinei žalai atlyginti, o iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, – 2 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

40. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

41. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačius sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama pareiškėjo ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, apeliacinių skundų ribų.

42. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

43. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo aplinkybes, kurių nebuvo išdėstęs pirmosios instancijos teismui paduotame skunde, t. y. kad jis Šiaulių TI nebuvo tinkamai izoliuotas nuo kitų kalinių. Kadangi apeliaciniame skunde negalima nurodyti naujų aplinkybių ir kelti naujų reikalavimų, t. y. išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribų, todėl pareiškėjo nurodomos naujos aplinkybės, susijusios su netinkamomis kalinimo sąlygomis, nenagrinėtinos.

44. Pirmosios instancijos teismo nagrinėtame skunde pareiškėjas patirtą neturtinę žalą kildino iš atsakovo Šiaulių TI ir Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų, kurie pasireiškė minimalaus vienam asmeniui tekusio ploto ir naudojimosi sanitariniais įrenginiais privatumo neužtikrinimu, Higienos normos reikalavimų pažeidimu. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo pretenzijas iš esmės pripažino pagrįstomis bei nustatė, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri jam turi būti atlyginta pinigais. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo pareiškėjui tenkantį minimalų gyvenamąjį plotą (turėjo būti skaičiuojamas plotas be baldų ir sanitarinio mazgo užimamo ploto), nepagrįstai nenustatė pažeidimų dėl minkštojo inventoriaus, dušo, pasivaikščiojimo kiemelių, netinkamai nustatė atlygintinos neturtinės žalos dydį. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad jam turi būti priteistas iš Šiaulių TI 8 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas, o iš Lukiškių TI-K – 12 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, apeliaciniame skunde teigia, jog nėra nustatyta būtinoji civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas, be to, nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pareiškėjas patyrė neigiamus išgyvenimus.

45. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinių skundų argumentus, pirmiausia pažymi, kad CK 6.271 straipsnyje reglamentuota valdžios institucijų atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl jų neteisėtų veiksmų. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Neteisėti veiksmai yra detalizuoti CK 6.246 straipsnyje, pagal kurio 1 dalį civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė. Neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje numatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamųjų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 str. 1 d.).

46. Viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (įstatymuose nustatytos pareigos neįvykdymo (neteisėtas neveikimas) arba įstatymuose draudžiamų veiksmų atlikimo (neteisėtas veikimas)); 2) asmens patirtos žalos; 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą.

47. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais.

48. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Minėtos konstitucinės nuostatos perkeltos į Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalį ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalį. Šis nacionalinėje teisėje įtvirtintas teisinis reguliavimas yra analogiškas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio nuostatai, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.

49. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas netinkamomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008; 2009 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-734/2009; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4043-624/2017; kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą).

50. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Lukiškių TI-K pareiškėjui neužtikrino jo teisės būti laikomam kamerose, atitinkančiose teisės aktų reikalavimus dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto, taip pat nebuvo garantuotas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu bei buvo pažeisti Higienos normos reikalavimai. Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K nėra pateikęs įrodymų, kuriais remiantis būtų galima konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas be teisėto pagrindo nustatė minėtus pažeidimus ir padarė išvadą, jog dėl šių pažeidimų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri jam (pareiškėjui) pagal CK 6.250 straipsnį turi būti atlyginta pinigais.

51. Šiame kontekste pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

52. Nagrinėjant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl vienam asmeniui tekusio ploto pažeidimo, teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjo kalinimo Šiaulių TI ir Lukiškių TI-K metu vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimus nustatė Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas). Įsakymo 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui, laikomam tardymo izoliatoriaus kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Pažymėtina, kad asmens laikymo tardymo izoliatoriuje sąlygas nustatančiame teisiniame reguliavime nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima baldai.

53. Teisėjų kolegija pažymi, kad Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą). 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją EŽTT pabrėžė, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos 3 straipsnį. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tačiau šio pažeidimo prezumpciją galima nuginčyti nurodant veiksnius, atitinkamai galėjusius kompensuoti ploto trūkumą. 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją paprastai galima nuginčyti tuo atveju, kai vienu metu egzistavo tokie veiksniai: 1) minimalaus 3 kv. m vienam asmeniui tekusio ploto trūkumas buvo trumpais atsitiktiniais (netęstiniais) laikotarpiais ir nedidelis; 2) vienam asmeniui tekusio ploto trūkumą kompensavo pakankama judėjimo laisvė bei atitinkama veikla už kameros ribų; 3) asmuo buvo kalinamas, apskritai vertinant, tinkamoje laisvės atėmimo vietoje, kur nebuvo jokių kitų jo ar jos kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių.

54. Pažymėtina, kad šiuo atveju, įvertinus atsakovo atstovų teismui pateiktus duomenis (I t., b. l. 41–43, 124–126), galima spręsti, jog pareiškėjas Šiaulių TI nuo 2013 m. rugsėjo 11 d. iki 2014 m. liepos 28 d. periodiškai buvo laikomas kamerose, kurių plotas buvo nuo 3,17 iki 16,25 kv. m; kamerose buvusių asmenų skaičius svyravo nuo 1 iki 4, atitinkamai – vienam asmeniui tenkantis kameros plotas svyravo nuo 3,17 iki 8,12 kv. m. Atėmus sanitarinio mazgo plotą, pareiškėjui teko nuo 2,53 iki 2,80 kv. m (Konvencijos pažeidimas nustatytas 2 dienas). Lukiškių TI-K pareiškėjas periodiškai buvo laikomas nuo 2013 m. rugpjūčio 1 d. iki 2014 m. liepos 24 d. kamerose, kurių plotas buvo nuo 6,83 iki 7,94 kv. m. Šiose kamerose asmenų skaičius svyravo nuo 1 iki 3, todėl vienam asmeniui teko nuo 1,92 iki 2,64 kv. m. Atsižvelgęs į šias faktines aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas 2 dienas Šiaulių TI buvo laikomas perpildytose, t. y. teisės aktų reikalavimų dėl kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui neatitinkančiose kamerose. Tačiau pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas vienam asmeniui tekusį plotą Lukiškių TI-K, neišskaičiavo sanitarinio mazgo ploto, todėl netinkamai apskaičiavo laikotarpį, kuriuo pareiškėjas buvo laikomas perpildytose kamerose. Remdamasi bylos duomenimis, teisėjų kolegija nustatė, jog pareiškėjas 225 dienas buvo laikomas kamerose, kuriose jam teko mažiau nei 3 kv. m, todėl galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.

55. Teisėjų kolegija, patikrinusi byloje surinktus įrodymus, susijusius su pareiškėjo išsakytomis pretenzijomis dėl kitų kalinimo sąlygų (blogos minkštojo inventoriaus kokybės, netinkamai įrengtų pasivaikščiojimo kiemelių ir dušų) sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir jų nekartoja. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu yra abstraktūs ir deklaratyvūs, nepagrįsti įrodymais.

56. Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytą gyvenamojo ploto normos trūkumo pažeidimo trukmę (2 paras Šiaulių TI ir 225 paras Lukiškių TI-K) ir mastą (227 paras pareiškėjui tekdavo mažiau nei 3 kv. m ploto), tai, kad pareiškėjas buvo kalinamas kamerose, kuriose nebuvo užtikrintas tinkamas sanitarinio mazgo įrengimas, daro išvadą, kad ploto normos trūkumas nebuvo trumpas, atsitiktinis ir nereikšmingas, be to, kamerų būklė neatitiko Higienos normos reikalavimų, o tai reiškia, kad pareiškėjas buvo kalinamas žmogaus orumą žeminančiomis ir Konvencijos 3 straipsnį pažeidžiančiomis sąlygomis.

57. Nustatant pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydį, pažymėtina, kad administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017; 2017 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-930-858/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017 ir kt.).

58. Atsižvelgus į pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimų pobūdį ir jų trukmę, į tai, kad pareiškėjo kalinimo Šiaulių TI ir Lukiškių TI-K laikotarpis buvo su pertraukomis, ir į kitus CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodytus ir teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuotina, kad pareiškėjui turi būti priteistas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 100 Eur, o iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 3 000 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas.

59. Nors pareiškėjas prašo, kad jam būtų priteista 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodo tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėtų būti priteistas būtent toks neturtinės žalos atlyginimo dydis.

60. Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, pareiškėjo apeliacinio skundo reikalavimą tenkina iš dalies ir pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeičia, t. y. priteistą pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 70 Eur neturtinei žalai atlyginti sumą padidina iki 100 Eur, o iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 2 500 Eur neturtinei žalai atlyginti sumą padidina iki 3 000 Eur. Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, apeliacinis skundas atmetamas.

61. Atsakovo atstovo Lukiškių TI-K prašymas priteisti iš pareiškėjo jo patirtų bylos medžiagos parengimo išlaidų atlyginimą netenkinamas dėl to, kad bylą iš esmės laimėjo pareiškėjas, nes buvo pripažinta, jog pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė neturtinę žalą (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo G. A. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 7 d. sprendimą pakeisti. Sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjo G. A. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui G. A. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 100 Eur (šimtą eurų) neturtinei žalai atlyginti, iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 3 000 Eur (tris tūkstančius eurų) neturtinei žalai atlyginti.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė