2013-11-25 Nr. AB-8715-3-61-3-02321-2012-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A520-1888/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02321-2012-6

Procesinio sprendimo kategorija 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. lapkričio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

rašytinio proceso ir apeliacine tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Z. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Z. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. Z. (toliau – ir pareiškėjas) teismui padavė skundą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir atsakovas, Teisingumo ministerija) 2012 m. liepos 27 d. raštą Nr. (1.16)7R-5543.

Pareiškėjas nurodė, jog nesutinka su atsakovo 2012 m. liepos 27 d. rašte Nr. (1.16)7R-5543 nurodytu sprendimu, kuriuo atsisakyta atnaujinti pareiškėjo antstolio įgaliojimus, nes atsakovas pažeidė asmenų lygybės principą ir sudarė prielaidas dvigubiems standartams. Pareiškėjas paaiškino, kad baudžiamasis persekiojimas pradėtas ir kitiems antstoliams, tačiau jų įgaliojimai sustabdyti nebuvo. Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo (toliau – ir Antstolių įstatymas) 11 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta teisingumo ministro diskrecijos teisė sustabdyti antstolio įgaliojimus nėra absoliuti. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 157 straipsnio 4 dalį, bylą perdavus į teismą, dėl laikino nušalinimo ar teisės užsiimti tam tikra veikla sustabdymo sprendžia teismas. Todėl teismui priėmus procesinį sprendimą dėl asmens nušalinimo nuo pareigų, pakartotinai šio veiksmo institucijai atlikti nereikia. Pareiškėjas teigė, kad atsakovas plečiamai traktavo teisės akto galiojimą laike, nes įsakymu, kuriuo sustabdyti pareiškėjo įgaliojimai, buvo nustatytas terminas, jis nepratęstas. Pareiškėjo įgaliojimai turėjo būti atnaujinti, teismui priėmus nutartį, kuria nutraukiamas prievartos priemonių taikymas.

Atsakovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

Atsakovas nurodė, jog pareiškėjo įgaliojimai buvo sustabdyti teisingumo ministro 2010 m. kovo 1 d. įsakymu, atsižvelgiant į tai, kad jam buvo pareikšti įtarimai dėl galbūt padarytų nusikalstamų veikų. Teisiniai pagrindai, kurie buvo šio įsakymo priėmimo metu, nėra išnykę. Atsakovo teigimu, pareiškėjas klaidingai sutapatino procesinę prievartos priemonę, nustatytą BPK 157 straipsnyje, su antstolių įgaliojimų sustabdymo pagrindais, įtvirtintais Antstolių įstatymo 11 straipsnyje. Įgaliojimai atnaujinami, išnykus pagrindams, dėl kurių jie buvo sustabdyti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. rugsėjo 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A18-797/2007 yra nurodęs, kad teisingumo ministras jam suteikta diskrecijos teise gali naudotis nepriklausomai, ar įtariamajam buvo taikytos BPK 157 straipsnyje nustatytos procesinės prievartos priemonės, nes Antstolių įstatymo 11 straipsnyje nustatytas įgaliojimų sustabdymas nėra skirtas baudžiamojo proceso tikslams pasiekti. Atsakovas pažymėjo, jog pareiškėjas neteisingai nurodė, kad 2010 m. kovo 1 d. įsakymu buvo nustatytas įgaliojimų sustabdymo terminas. Įgaliojimai sustabdyti iki atitinkamų pagrindų išnykimo, o terminu apibrėžtas laikas, iki kada pareiškėjas bus pavaduojamas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. balandžio 10 d. sprendimu pareiškėjo A. Z. skundą atmetė.

Teismas vadovavosi Teisingumo ministerijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 9 d. nutarimu Nr. 851, (toliau – ir Nuostatai) 8.10 punktu, Antstolių įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2013 m. sausio 1 d.) 11 straipsnio 4 dalimi. Teismas nustatė, kad pareiškėjo įgaliojimai buvo sustabdyti Antstolių įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, kad pareiškėjui 2010 m. vasario 25 d. buvo pareikštas įtarimas dėl nusikalstamų veikų pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 225, 300 straipsnius padarymo, bei kad pareiškėjas kėlė ginčą dėl atsisakymo atnaujinti jo įgaliojimus, atsižvelgdamas į tai, jog baudžiamąją bylą nagrinėjantis teismas 2012 m. birželio 14 d. panaikino pareiškėjui taikytą procesinę poveikio priemonę – laikiną nušalinimą nuo antstolio pareigų.

Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A18-797/2007, darė išvadą, kad pareiškėjo įgaliojimų sustabdymas nesiejamas su procesinių poveikio priemonių taikymu, todėl faktas, jog Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. birželio 14 d. nutartimi panaikinta pareiškėjui taikyta procesinė poveikio priemonė – laikinas nušalinimas nuo antstolio pareigų, neturi reikšmės teisingumo ministro įsakymu nustatytam antstolio įgaliojimų sustabdymui. Teismas nustatė, kad ginčijamo sprendimo priėmimo metu teisinis įgaliojimų sustabdymo pagrindas nebuvo išnykęs.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog nepagrįstas pareiškėjo argumentas, kad jo įgaliojimai buvo sustabdyti konkrečiai apibrėžtam terminui – iki 2010 m. kovo 30 d., nes šiuo terminu nustatyta, iki kada antstolė V. V. skiriama pavaduoti pareiškėją. Toks aiškinimas atitinka Antstolių įstatymo 36 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad pavaduojantis antstolis skiriamas ne ilgesniam kaip trisdešimties dienų laikotarpiui.

III. Pareiškėjas A. Z. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo būtų panaikintas 2012 m. liepos 27 d. Teisingumo ministerijos raštas Nr. (1.16)7R-5543 ir 2012 m. rugpjūčio 20 d. Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos sprendimas Nr. 3R-179 (AG-163/02-2012).

Apeliaciniame skunde pareiškėjas išdėsto iš esmės tuos pačius argumentus kaip ir skunde, taip pat nurodo, jog nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo įgaliojimų stabdymas nesiejamas su procesinių poveikio priemonių taikymu. Atsakovo 2010 m. balandžio 7 d. įsakymas Nr. 8P-48 yra priimtas atsižvelgiant į 2010 m. kovo 15 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjos nutartį dėl laikino nušalinimo nuo antstolio pareigų. Dėl pareiškėjo įgaliojimų stabdymo termino pratęsimo ministro įsakymas nepriimtas, todėl laikytina, kad apelianto įgaliojimai (ministerijos įsakymais) sustabdyti iki teismo, kurio žinioje buvo byla, procesinių sprendimų dėl nušalinimo nuo pareigų priėmimo, nes įsakyme nurodytas terminas.

Atsakovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.

Atsakovas be aplinkybių, išdėstytų atsiliepime į pareiškėjo skundą, taip pat nurodo, jog teismas padarė pagrįstą išvadą, kad A. Z. įgaliojimų sustabdymas nesiejamas su procesinių poveikio priemonių taikymu, todėl faktas, jog Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. birželio 14 d. nutartimi panaikinta A. Z. taikyta procesinė poveikio priemonė – laikinas nušalinimas nuo antstolio pareigų, neturi reikšmės teisingumo ministro įsakymu nustatytam antstolio įgaliojimų sustabdymui. Atsakovas pažymi, jog baudžiamojoje byloje, kurioje A. Z. buvo pareikšti įtarimai, o vėliau ir kaltinimai, yra priimtas apkaltinamasis teismo nuosprendis (Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. lapkričio 15 d. nuosprendis), kuriuo teismas pripažino A. Z. kaltu pagal BK 225 straipsnio 1 ir 3 dalis, 216 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį bei paskyrė galutinę subendrintą 5 metų laisvės atėmimo bausmę. Minėtas nuosprendis nėra įsiteisėjęs, tačiau iš minėtų aplinkybių matyti, kad neišnyko aplinkybės dėl antstolio A. Z. įgaliojimų sustabdymo.

Atsakovas taip pat nurodo, jog teisingumo ministro 2010 m. kovo 16 d. įsakymu Nr. 1R-52 „Dėl teisingumo ministro 2010-03-01 įsakymo Nr. 1R-41 „Dėl antstolio A. Z. įgaliojimų sustabdymo“ pakeitimo“ buvo pakeistas antstolį A. Z. pavaduojančios antstolės V. V. pavadavimo terminas iki 2010 m. kovo 16 d. įskaitytinai. Antstolį A. Z. nuo 2010 m. kovo 17 d. iki 2010 m. balandžio 7 d. įskaitytinai pavaduojančia antstole buvo paskirta antstolė A. R. Ž. Teisingumo ministras 2010 m. balandžio 7 d. įsakymu Nr. 8P-48 „Dėl antstolio A. Z. pavadavimo“ antstolę V. V. paskyrė pavaduoti A. Z. jo įgaliojimų sustabdymo laikotarpiui, todėl A. Z. nepagrįstai teigia, kad turėjo būti priimtas teisingumo ministro įsakymas dėl įgaliojimų sustabdymo pratęsimo. Atsakovo teigimu, kitų antstolių bylos nėra susijusios su šia byla.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas netenkintinas.

Nagrinėjamos bylos ginčo dalykas – atsakovo Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2012 m. liepos 27 d. sprendimo, kuriuo atsisakyta pareiškėjui A. Z. atnaujinti teisingumo ministro 2010 m. kovo 1 d. įsakymu Nr. 1R-41 sustabdytus antstolio įgaliojimus, teisėtumas ir pagrįstumas.

Byloje nustatyta, kad teisingumo ministras, vadovaudamasis Antstolių įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 36 straipsnio 1 dalimi, remdamasis Klaipėdos apygardos prokuratūros pranešimu, atsižvelgdamas į tai, kad antstoliui A. Z. 2010 m. vasario 25 d. yra įteiktas pranešimas apie įtarimą dėl BK 225 straipsnio 3 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų padarymo ir Klaipėdos miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi paskirta kardomoji priemonė suėmimas, bei manydamas, kad asmuo, įtariamas nusikaltimais valstybės tarnybai, viešiesiems interesams ir valdymo tvarkai, negali užtikrinti tinkamo valstybės suteiktų įstatymų nustatytų funkcijų vykdymo, 2010 m. kovo 1 d. įsakymu Nr. 1R-41 sustabdė antstolio A. Z. įgaliojimus (b. l. 32). Taip pat šiuo įsakymu antstolė V. V. paskirta pavaduoti pareiškėją iki 2010 m. kovo 30 d. (įskaitytinai). Teisingumo ministro 2010 m. kovo 16 d. įsakymu Nr. 1R-52 antstolės V. V. antstolio A. Z. pavadavimo terminas pratęstas iki 2010 m. kovo 16 d. (įskaitytinai), o 2010 m. balandžio 7 d. įsakymu Nr. 8P-48 ši antstolė paskirta pavaduoti pareiškėją nuo 2010 m. balandžio 8 d. jo įgaliojimų sustabdymo laikotarpiui. Taip pat nuo 2010 m. kovo 17 d. iki 2010 m. balandžio 7 d. (įskaitytinai) pareiškėją pavaduojančia antstole buvo paskirta antstolė A. R. Ž.

Iš byloje surinktų įrodymų matyti, kad pareiškėjui 2010 m. vasario 25 d. buvo pareikšti įtarimai dėl BK 225 straipsnio 3 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų padarymo. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. kovo 15 d. nutartimi baudžiamojoje byloje pareiškėjui paskirta procesinė prievartos priemonė – laikinas nušalinimas nuo antstolio pareigų. Klaipėdos apygardos teismas 2012 m. birželio 14 d. nutartyje, priimtoje baudžiamojoje byloje, nustatė, kad pareiškėjo laikino nušalinimo nuo pareigų terminas baigiasi 2012 m. birželio 15 d., kad BPK 157 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad laikinas nušalinimas nuo pareigų ar laikinas teisės užsiimti tam tikra veikla sustabdymas gali būti taikomas nusikalstamos veikos tyrimo metu, jei tai būtina, kad kuo greičiau ir nešališkiau būtų ištirta nusikalstama veika ar užkirsta įtariamajam galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, bei kad baudžiamosios bylos nagrinėjamas baigiamas bei bylos nagrinėjimas užsitęsė, todėl yra pagrindas manyti, jog baudžiamojo proceso tikslus pasiekti galima ir nebenušalinant pareiškėjo nuo pareigų atlikimo. Dėl šių priežasčių šia nutartimi baudžiamojoje byloje nebuvo pratęstas pareiškėjui laikinas nušalinimas nuo antstolio pareigų ir ši procesinė prievartos priemonė panaikinta.

Pareiškėjas 2012 m. liepos 11 d. prašymu, kurį atsakovas gavo 2012 m. liepos 24 d., prašė priimti įsakymą dėl jo (pareiškėjo) įgaliojimų atnaujinimo (b. l. 26-29). Pareiškėjas prašymą grindė tuo, kad pagal susiformavusią praktiką teisingumo ministras nestabdo antstolių įgaliojimų, kai jiems pradedami ikiteisminiai tyrimai, iki bus priimti išteisinamieji ar apkaltinamieji nuosprendžiai, t. y. analogiškais atvejais teisingumo ministras netaikė antstolių įgaliojimų sustabdymo, nors tokią teisę teisingumo ministrui suteikia Antstolių įstatymo 11 straipsnis, bei minėta Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. birželio 14 d. nutartimi. Pareiškėjas akcentavo tai, kad ilgiau nei du metus buvo teismo taikyta procesinė prievartos priemonė – laikinas nušalinimas nuo antstolio pareigų ir ši prievartos priemonė panaikinta, pareiškėjo atitraukimas nuo vienintelio darbo, vienintelio pragyvenimo šaltinio ir profesinio užsiėmimo padarė daug žalos ir toliau daro žalą tiek ekonomine prasme, tiek socialine prasme. Atsakovas 2012 m. liepos 27 d. sprendimu (b. l. 30) netenkino pareiškėjo prašymo, nurodydamas, kad pareiškėjas yra kaltinamas nusikaltimais finansų sistemai, valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams ir šie kaltinimai yra tiesiogiai siejami su pareiškėjo darbine veikla – antstolio funkcijų atlikimu, įgaliojimai sustabdyti pagrįstai ir neturėtų būti atnaujinami iki įsiteisės nuosprendis baudžiamojoje byloje ir neliks pagrindo abejoti, jog bus užtikrintas tinkamas valstybės suteiktų funkcijų vykdymas.

Pareiškėjas atsakovo atsisakymą atnaujinti įgaliojimus skundė Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai, kuri nepripažino, kad šis atsakovo atsisakymas yra nepagrįstas ir neteisėtas. Pareiškėjo reikalavimo panaikinti atsakovo atsisakymą atnaujinti įgaliojimus taip pat netenkino ir pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadą, kad teisingumo ministrui suteikta teisė sustabdyti antstolių įgaliojimus, esant Antstolių įstatymo 11 straipsnyje nurodytiems pagrindams, pareiškėjo įgaliojimų sustabdymas nebuvo siejamas su procesinių poveikio priemonių baudžiamojoje byloje taikymu, atsakovo 2012 m. liepos 27 d. sprendimo priėmimo metu nebuvo išnykęs įgaliojimų sustabdymo pagrindas.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, nustatė, kad pirmiau minėtoje baudžiamojoje byloje 2012 m. lapkričio 15 d. nuosprendžiu pareiškėjas pripažintas kaltu pagal BK 225 straipsnio 1 ir 3 dalis, BK 216 straipsnio 1 dalį, BK 300 straipsnio 1 dalį, paskirta galutinė subendrinta 5 metų laisvės atėmimo bausmė. Šis nuosprendis nėra įsiteisėjęs.

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, apeliaciniame skunde teigia, kad ir kitiems antstoliams buvo pareikšti įtarimai, padarius nusikalstamas veikas valstybės tarnybai, viešiesiems interesams ir valdymo tvarkai, tačiau šių antstolių įgaliojimai nebuvo sustabdyti, o šios aplinkybės nebuvo nagrinėtos, neišreikalauti įrodymai dėl šių aplinkybių, nepašalintos abejonės dėl dvigubų standartų taikymo, apelianto įgaliojimai ministerijos įsakymais sustabdyti iki teismo, kurio žinioje buvo byla, procesinių sprendimų dėl nušalinimo nuo pareigų priėmimo. Pareiškėjas, nurodydamas Antstolių įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir BPK 157 straipsnio 4 dalį, teigia, kad teismui priėmus procesinį sprendimą dėl asmens nušalinimo nuo pareigų (įgaliojimų sustabdymo), pakartotinai šio veiksmo atlikinėti institucijai, kuri kontroliuoja antstolio organizacinę veiklą, nereikia.

Vertinant šiuos apeliacinio skundo argumentus pažymėtina, kad pagal Antstolių įstatymą antstolis yra valstybės įgaliotas asmuo, kuriam valstybė suteikia vykdomųjų dokumentų vykdymo, faktinių aplinkybių konstatavimo, dokumentų perdavimo ir kitas įstatymų nustatytas funkcijas (2 straipsnio 1 dalis). Teisę vykdyti antstolio veiklą turi viešą konkursą laimėję asmenys, teisingumo ministro įsakymu paskirti antstoliais ir Antstolių įstatymo nustatyta tvarka prisiekę bei apdrausti civilinės atsakomybės draudimu (8 straipsnio 1 dalis). Antstolis privalo vykdyti įstatymų nustatytus vykdomuosius dokumentus, teismo pavedimu konstatuoti faktines aplinkybes, teismo pavedimu perduoti ir įteikti dokumentus Lietuvos Respublikoje esantiems fiziniams ir juridiniams asmenims, atlikti kitas įstatymų nustatytas funkcijas (21 straipsnio 1 dalis); antstolis teisės aktų nustatyta tvarka gali teikti ir kitas paslaugas. Vienas iš antstolių veiklos principų – jų nepriklausomumas (3 straipsnio 2 dalis); vienas iš reikalavimų asmenims, pretenduojantiems tapti antstoliais, – nepriekaištinga reputacija (4 straipsnio 1 dalis, 5 straipsnis).

Pagal Antstolių įstatymą antstoliai vykdo tokias funkcijas, kurių vykdymą valstybė privalo užtikrinti. Šių funkcijų vykdymo užtikrinimas – viešasis interesas ir valstybės priedermė. Antstoliai nėra valstybės (ar savivaldybės) tarnautojai ir verčiasi savarankiška profesine (privačia) veikla, tačiau jų funkcijas, kitą veiklą bei įgaliojimus apibrėžia įstatymai. Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad už įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimus, padarytus atliekant antstolio funkcijas, už kuriuos taikoma baudžiamoji ar administracinė atsakomybė, antstolis atsako kaip valstybės pareigūnas (Antstolių įstatymo 16 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2008 m. sausio 7 d. nutarime yra konstatavęs, kad antstolio profesija – tai valstybės kontroliuojama profesija, t. y. toks viešąjį interesą užtikrinančių funkcijų vykdymas, kai tai daro savarankiška profesine (privačia) veikla besiverčiantys asmenys (už atlygį), o jiems šias funkcijas vykdyti perdavusi valstybė turi kontroliuoti, kaip jos yra vykdomos.

Nagrinėjamu atveju klausimas, ar pareiškėjui pagrįstai ir teisėtai nebuvo atnaujinti sustabdyti įgaliojimai, turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į antstolio, kaip valstybės pareigūno, atliekamų funkcijų apimtį ir jų svarbą.

Antstolių įstatymo 11 straipsnio 1 dalis nustato, kad antstolio įgaliojimai teisingumo ministro įsakymu gali būti sustabdomi, kai: 1) antstolis yra įtariamas arba kaltinamas padaręs tyčinę nusikalstamą veiką; 2) atlikus antstolio veiklos patikrinimą, buvo nustatyta šiurkščių pažeidimų tvarkant, saugant ir naudojant pinigines lėšas ar kitas materialines vertybes, kurios antstoliui buvo patikėtos ar buvo gautos jam atliekant šiame Įstatyme nustatytas funkcijas, ir dėl to iškelta drausmės byla; 3) antstolis nesumoka Lietuvos antstolių rūmams profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įmokos. Teisingumo ministro sprendimas sustabdyti antstolio įgaliojimus turi būti motyvuotas. Teisingumo ministro įsakymas dėl antstolio įgaliojimų sustabdymo gali būti skundžiamas teismui Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Antstolio įgaliojimai gali būti sustabdomi ir kitų įstatymų nustatyta tvarka bei pagrindais (Antstolių įstatymo 11 straipsnio 5 dalis). Antstolis, kurio įgaliojimai sustabdyti, arba šio antstolio atstovas įgaliojimų sustabdymo laikotarpiu negali vykdyti antstolio veiklos (Antstolių įstatymo 11 straipsnio 6 dalis).

Iš šioje byloje pateiktų įrodymų matyti, kad pareiškėjo (antstolio) įgaliojimai buvo sustabdyti Antstolių įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu ir nenurodant sustabdymo termino. Nepagrįsti nei faktinėmis, nei teisinėmis aplinkybėmis pareiškėjo argumentai, kurių pagrindu jis teigia, kad jo įgaliojimų sustabdymas buvo siejamas su BPK 157 straipsnio 4 dalyje nustatyta procesine prievartos priemone – laikinu nušalinimu nuo antstolio pareigų, kuri pareiškėjui buvo taikyta baudžiamojoje byloje, ir kad jo įgaliojimai buvo sustabdyti iki 2010 m. kovo 30 d. (įskaitytinai), t. y. iki buvo nustatytas kitos antstolės pavadavimo laikotarpis.

Iš teisingumo ministro 2010 m. kovo 1 d. priimto įsakymo turinio yra akivaizdu, kad pareiškėjo įgaliojimai buvo sustabdyti dėl pareiškėjui pareikštų įtarimų nusikaltimais valstybės tarnybai, viešiesiems interesams ir valdymo tvarkai, dėl ko pareiškėjas negali užtikrinti tinkamo valstybės suteiktų įstatymų nustatytų funkcijų vykdymo, t. y. Antstolių įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu. Pažymėtina, kad teisingumo ministras vadovavosi ne BPK 157 straipsnio 4 dalyje nurodytu pagrindu ir aplinkybėmis, kurios yra reikšmingos, nustatant, ar yra pagrindas taikyti BPK 157 straipsnio 4 dalyje nurodytą procesinę prievartos priemonę, t. y. nebuvo siejama su tuo, kad pareiškėjo įgaliojimai turi būti sustabdyti dėl to, kad būtų kuo greičiau ir nešališkiau ištirta nusikalstama veika ar užkirsta galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas. Be to, kai teisingumo ministras sustabdė antstolio įgaliojimus, vadovaudamasis jam įstatymo suteikta teise, pareiškėjui dar nebuvo taikyta BPK 157 straipsnio 4 dalyje nurodyta procesinė prievartos priemonė (ši priemonė taikyta 2010 m. kovo 15 d. teismo nutartimi). Tai, kad antstolė V. V. buvo paskirta pavaduoti pareiškėją iki 2010 m. kovo 30 d. (įskaitytinai) pagal Antstolių įstatymo 36 straipsnio 1 dalį, nesudaro faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, jog 2010 m. kovo 1 d. įsakymu pareiškėjo įgaliojimai buvo sustabdyti iki 2010 m. kovo 30 d. įskaitytinai. Kaip jau nurodyta pirmiau, pareiškėjo pavadavimas buvo nustatytas ir kitais teisingumo ministro įsakymais. Atsakovo 2010 m. balandžio 7 d. įsakyme Nr. 8P-48, kuriuo antstolė V. V. nuo 2010 m. balandžio 8 d. paskirta pavaduoti pareiškėją jo įgaliojimų sustabdymo laikotarpiu, nėra jokių nurodyta duomenų, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti, kad pareiškėjo įgaliojimai buvo sustabdyti tik iki 2010 m. kovo 30 d. (įskaitytinai) ar iki galios pareiškėjui taikyta procesinė prievartos priemonė, paskirta baudžiamojoje byloje.

Antstolių įstatymo 11 straipsnio 4 dalis nustato, kad antstolio įgaliojimai nedelsiant atnaujinami išnykus pagrindams, dėl kurių jie buvo sustabdyti. Antstolio įgaliojimus atnaujina teisingumo ministras, išskyrus atvejus, kai sprendime dėl antstolio įgaliojimų sustabdymo buvo nurodytas įgaliojimų sustabdymo pasibaigimo pagrindas. Taigi nagrinėjamu atveju pareiškėjo įgaliojimai turi būti nedelsiant atnaujinti išnykus pagrindui, dėl kurio jie buvo sustabdyti. Iš bylos medžiagos matyti, kad pagrindas, dėl kurio buvo sustabdyti pareiškėjo įgaliojimai, neišnyko, t. y. pareiškėjui įtarimai bei kaltinimai dėl nusikalstamų veikų padarymo, nėra panaikinti. Tai, kad pareiškėjui baudžiamojoje byloje yra panaikinta procesinė prievartos priemonė, kurios taikymo pagrindas ir tikslas nėra susijęs su Antstolių įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu, negali būti pripažinta, kad išnyko ir pagrindas, dėl kurio teisingumo ministras sustabdė pareiškėjo įgaliojimus pagal Antstolių įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 1 punktą.

Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje teigdamas, kad atsakovas turėjo atnaujinti jo įgaliojimus pagal jo paduotą prašymą, nurodo argumentus, kuriais iš esmės ginčija teisingumo ministro 2010 m. kovo 1 d. priimtą įsakymą dėl jo įgaliojimų sustabdymo, t. y. nurodo, kad kitų antstolių įgaliojimai nebuvo stabdomi, kad teisingumo ministrui nėra pagrindo sustabdyti antstolio įgaliojimų, kai teismas pagal BPK 157 straipsnio 4 dalį priima sprendimą dėl asmens nušalinimo nuo pareigų (įgaliojimų sustabdymo). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pareiškėjo skundo turinį, konstatuoja, kad šioje byloje nėra faktinio ir teisinio pagrindo nagrinėti pareiškėjo argumentų, susijusių su teisingumo ministro 2010 m. kovo 1 d. priimto įsakymo teisėtumu ir pagrįstumu, nes pareiškėjas byloje nėra pareiškęs reikalavimo dėl šio įsakymo panaikinimo.

ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, ji gali būti įgyvendinta įstatymų nustatyta tvarka, nagrinėjamu atveju – laikantis ABTĮ nustatytos tvarkos. Privataus asmens kreipimosi į administracinį teismą, kad būtų išspręstas administracinis ginčas, forma yra skundas (ABTĮ 2 straipsnio 20 punktas), kuris turi atitikti ABTĮ 23 ir 24 straipsnių reikalavimus.

Pagal ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 6 ir 7 punktus, kiekviename skunde pareiškėjas privalo nurodyti savo skundo elementus (skundo sudedamosios dalys) – skundo dalyką (pareiškėjo reikalavimas) ir pagrindą (aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą, ir šias aplinkybes patvirtinantys įrodymai). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuoseklios praktikos, jog tik tinkamai suformulavus skundą galima tiksliai ir aiškiai apibrėžti bylos nagrinėjimo dalyką ir tinkamai išnagrinėti bylą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-30/2011).

Asmuo, realizuodamas savo teisę į teisminę gynybą, turi autonomiją pasirinkdamas elgesio modelį, t. y. suinteresuotas asmuo turi teisę pasirinkti savo pažeistų teisių ar įstatymo saugomų interesų teisminės gynybos pobūdį bei apimtį. Formuluodamas skundo dalyką, būtent pareiškėjas nustato bylos nagrinėjimo ribas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1447/2012). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje yra pažymėta, kad administracinės bylos nagrinėjimo ribos negali būti neapibrėžtos.

Nagrinėjimo apimtis apsprendžiama pagal pareikštus konkrečius ir aiškius reikalavimus. Tik tiksli jų formuluotė gali atskleisti siekiamas apginti teises ar teisėtus interesus bei padėti visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti bylą, taikant teisės aktus, reguliuojančius atitinkamus visuomeninius santykius. Priešingu atveju, būtų pažeistas ginčo šalių teisių ir pareigų vienovės principas, procesinių staigmenų negalimumo principas, kiltų pagrįstos abejonės dėl teismo nešališkumo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 1 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A17-217/2007).

Pabrėžtina, jog pagal ABTĮ 22, 23 straipsnius teisė suformuluoti skundo (prašymo) pagrindą ir dalyką priklauso pareiškėjui. Todėl pareiškėjo suformuluotas skundo pagrindas ir dalykas apsprendžia pareiškėjo ginčijamo teisinio santykio ribas, o kartu ir ribas, kuriose teismas turi nagrinėti bylą.

Kadangi šioje byloje pareiškėjas skunde nebuvo suformulavęs reikalavimo dėl viešojo administravimo subjekto administracinio akto, t. y. teisingumo ministro 2010 m. kovo 1 d. priimto įsakymo, panaikinimo, o buvo suformulavęs reikalavimą tik dėl 2012 m. liepos 27 d. sprendimo panaikinimo, todėl šioje byloje negali būti nagrinėjamos iš esmės faktinės ir teisinės aplinkybės, kurių pagrindu buvo priimtas 2010 m. kovo 1 d. įsakymas, ir nustatyta, kad šis įsakymas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Pareiškėjas, nesutikdamas su 2010 m. kovo 1 d. priimtu įsakymu, jį turėjo ginčyti ABTĮ nustatyta tvarka ir terminais.

Atsižvelgiant į šias aplinkybes, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjo reikalavimo išreikalauti iš atsakovo medžiagą, susijusią su antstolių J. G., G. M., V. S., V. Č., D. M., D. B. įgaliojimų sustabdymu baudžiamojo persekiojimo metu, tam, kad būtų nustatyta, ar nėra pažeidžiamas lygybės principas. Pažymėtina, kad pareiškėjas šioje byloje teigė, jog teisingumo ministras pagal Antstolių įstatymo 11 straipsnį nebuvo sustabdęs šių antstolių įgaliojimų, kai jiems buvo pareikšti įtarimai dėl nusikalstamų veikų padarymo. Kaip jau buvo minėta, pareiškėjas ginčija atsakovo sprendimą, kuriuo jam nebuvo atnaujinti įgaliojimai pagal jo pateiktą atsakovui prašymą, ir pareiškėjas šioje byloje nėra nurodęs, kad buvo analogiškos situacijos ir su jo nurodomais kitais antstoliais, t. y. teisingumo ministras sprendė įgaliojimų atnaujinimo klausimą ir esant tokiom pačiom aplinkybėm kitiems antstoliams atnaujino įgaliojimus, o pareiškėjui įgaliojimų neatnaujino.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje yra įtvirtintas visų asmenų lygybės įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams principas. Jo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant, ir vykdant teisingumą. Šis principas įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pačius faktus savavališkai vertinti skirtingai (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1996 m. sausio 24 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas 1996 m. balandžio 18 d. nutarime yra konstatavęs, jog visų asmenų lygybės pagal įstatymą principas – tai demokratinės visuomenės pagrindas. Asmenų lygybės principas gali būti apibūdinamas kaip nediskriminacija. Diskriminacija paprastai suprantama kaip asmens ar asmenų grupės padėties kitų asmenų atžvilgiu pakeitimas be objektyviai pateisinamo pagrindo. Tačiau tam tikrais atvejais, tai yra, esant pakankamai motyvuotam ir pagrįstam reikalui, įstatymu atskiroms subjektų grupėms galima nustatyti specialų teisinį statusą ar įtvirtinti tam tikrus teisinės padėties ypatumus (Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas būtų pažeistas, jeigu tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginus su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (Konstitucinio Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2010 m. birželio 29 d., 2011 m. vasario 14 d. nutarimai).

Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 14 straipsnis įtvirtina diskriminacijos uždraudimą – „Naudojimasis šioje Konvencijoje nustatytomis teisėmis ir laisvėmis yra užtikrinamas be jokios diskriminacijos dėl asmens lyties, rasės, odos spalvos, kalbos, religijos, politinių ar kitokių pažiūrų, tautinės ar socialinės kilmės, priklausymo tautinei mažumai, nuosavybės, gimimo ar kitais pagrindais“. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), aiškindamas Konvencijos 14 straipsnį, yra nurodęs, kad jis saugo asmenis, kurie yra analogiškose situacijose, nuo diskriminuojamai skirtingo jų traktavimo (EŽTT 1986 m. liepos 8 d. sprendimas byloje Lithgow ir kiti prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimų Nr. 9006/80; 9262/81; 9263/81; 9265/81; 9266/81; 9313/81; 9405/81, 177 punktas).

Nagrinėjamos bylos kontekste atkreiptinas dėmesys į EŽTT 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimo byloje Jokšas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 25330/07, 58 punktas), kuriame nurodyta, kad administraciniai teismai turėjo aptarti pareiškėjo skunde nurodytą diskriminacijos aspektą, konstataciją, jog administraciniams teismams nepadėjus pareiškėjui gauti įrodymų ir jų neįvertinus bei nepateikus argumentų, kodėl tai nėra būtina, buvo paneigta pareiškėjo teisė pasinaudoti veiksmingomis priemonėmis, siekiant pagrįsti savo reikalavimą. Sprendžiant ginčus dėl asmens civilinio pobūdžio teisių, tokių kaip nagrinėjamu atveju, ši ribota patikra negali būti pripažinta veiksminga teismine patikra Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies prasme.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad ABTĮ 57 straipsnio 1 dalis įtvirtina, jog įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Remiantis šia definicija išskiriami tokie įrodymų požymiai: 1) tam tikra informacija apie faktus, sudarančius įrodinėjimo dalyką; 2) įrodymų sąsajumas; 3) įrodymų leistinumas. Įrodymų sąsajumas reiškia, jog renkami, pateikiami ir teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie gali patvirtinti ar paneigti byloje pareikštiems reikalavimams išspręsti reikšmingas konkrečias aplinkybes. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, jog įrodinėjimo procese reikšmingi tik tie įrodymai, kurie yra susiję su nagrinėjama byla (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-3022/2011). Tokia sąsaja nustatoma atsižvelgiant į administracinės bylos ribas, kurias apsprendžia pareiškėjo suformuluoti reikalavimai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-115/2012). Sąsajumo taisyklių turi paisyti tiek teismas, tiek ir dalyvaujantys byloje asmenys. Pavyzdžiui, reikšdami prašymus priimti įrodymus ar juos išreikalauti, asmenys privalo nurodyti, kokias reikšmingas aplinkybes tie įrodymai gali patvirtinti ar paneigti. Įrodymus, neturinčius ryšio su byla, atsisakoma priimti, o kai jie yra byloje, teismas gali jų byloje nevertinti, pripažinęs, kad tam tikri dokumentai byloje nelaikytini įrodymais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-3647/2011).

Kadangi pareiškėjo prašomi išreikalauti įrodymai ir nurodomi argumentai dėl diskriminacijos nebuvo susiję su šioje byloje nagrinėjamu pareiškėjo pareikštu reikalavimu, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė ABTĮ nuostatas, susijusias su įrodymų rinkimu ir jų vertinimu. Pareiškėjo nurodytos šios bylos aplinkybės ir faktai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad atsakovas, spręsdamas klausimą dėl pareiškėjo įgaliojimų atnaujinimo, pažeidė lygiateisiškumo principą, t. y. pareiškėją diskriminavo.

Vertinant pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kad teisingumo ministras, priimdamas 2012 m. liepos 27 d. sprendimą pagal jo prašymą, turėjo atnaujinti įgaliojimus, t. y. sudaryti galimybes pareiškėjui atlikti antstolio funkcijas tuo metu, kai yra nagrinėjama baudžiamoji byla, pažymėtina, kad pareiškėjui pareikšti kaltinimai padarius tyčinę nusikalstamą veiką finansų sistemai (BK 216 straipsnio 1 dalis), valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams (BK 225 straipsnio 1 dalis ir 3 dalis) bei valdymo tvarkai, susijusiai su dokumentų klastojimu (BK 300 straipsnio 1 dalis), t. y. šie kaltinimai yra tiesiogiai siejami su pareiškėjo darbine veikla – antstolio, kaip valstybės pareigūno, funkcijų atlikimu.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pareiškėjui pareikštų kaltinimų pobūdį, į antstoliams taikomus profesinio elgesio ir reputacijos standartus, į atliekamų funkcijų vykdymo procese pobūdį bei į tai, kad antstolis, vykdydamas teismo procesinius dokumentus, yra teisinės sistemos dalis bei teisingumo įgyvendinimo dalyvis, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju atsakovas pagrįstai ir teisėtai pareiškėjui neatnaujino įgaliojimų, kai nėra išnykęs šių įgaliojimų sustabdymo pagrindas.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ir kvalifikavo bylos faktus, priėmė teisingą sprendimą tiek galiojančios materialiosios teisės, tiek bylos faktų vertinimo požiūriu, tinkamai taikė proceso teisės normas, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo nepanaikintas atsakovo 2012 m. liepos 27 d. sprendimas, paliekamas galioti nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. Z. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė