2018-09-27 Nr. AB-16772-3-64-3-01155-2017-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2734-415/2018

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01155-2017-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugsėjo 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. V. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), priteisti 4 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2017 m. vasario 1 d. iki 2017 m. liepos 6 d. Šiaulių TI jis buvo laikomas netinkamomis kalinimo sąlygomis. Pareiškėjo teigimu, Šiaulių TI kamerose jam teko per mažai ploto. Kameros, kuriose jis buvo laikomas, neatitiko higienos normų reikalavimų. Kamerose buvo tamsu, drėgna, šalta, trūko oro. Natūralus apšvietimas kamerose buvo nepakankamas, o tai labai pakenkė pareiškėjo akims. Rūkantys ir nerūkantys asmenys buvo laikomi kartu. Atvykus ar išvykstant iš Šiaulių, asmens apžiūros buvo atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis, esant žemai oro temperatūrai būdavo verčiamas nusirengti, daiktus dėti į nešvarias dėžes. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas nurodė patyręs dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą.

3. Atsakovo atstovas Šiaulių TI atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Šiaulių TI nurodė, kad pareiškėjas buvo kalinamas kamerose, kuriose jam teko nuo 3,69 kv. m iki 18,5 kv. m ploto. Paaiškino, kad negalima konstatuoti neteisėtų Šiaulių TI neteisėtų veiksmų (neveikimo), kiek tai susiję su pareiškėjo argumentais dėl didėlės drėgmės, natūralaus apšvietimo, drėgmės ir oro trūkumo kamerose, kadangi šie reikalavimai susiję su pastato ir jo patalpų rekonstrukcijos darbais, dėl to teisės aktų nuostatos, nustatančios higienos normas, netaikomos. Pabrėžė, kad Šiaulių TI kameros vėdinamos atidarius langus. Šiaulių TI nurodė, kad pareiškėjo dėstomi argumentai dėl asmenų apžiūrų, atliekamų antisanitarinėmis sąlygomis, bei rūkančių ir nerūkančių asmenų laikymo kartu yra abstraktūs, netikslūs (pvz., pats pareiškėjas nenurodė, ar jis yra rūkantis ar nerūkantis), dėl to negali būti vertinami kaip pagrįsti.

5. Atsakovo atstovo nuomone, pareiškėjas savo skundą grindė abstrakčiais argumentais, kurių nepatvirtino jokiais įrodymais. Šiaulių TI siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus, nagrinėjamu atveju nebuvo veikiama išimtinai prieš pareiškėją, dėl to nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą.

II. 6. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas buvo pažeista.

7. Įvertinęs bylos duomenis, teismas konstatavo, kad pareiškėjas buvo laikomas tinkamomis ploto sąlygomis, t. y. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktas, kuriame nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m, nebuvo pažeistas. Teismas taip pat vertino kaip nepagrįstus pareiškėjo teiginius, kad jis, kaip nerūkantis asmuo, buvo laikomas kamerose kartu su rūkančiais asmenimis.

8. Teismas pažymėjo, kad iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento 2017 m. gegužės 3 d. patikrinimo akto Nr. PA.6-113 (16.3.187. 6.12) matyti, kad kameroje Nr. 91 patikrinimo metu, t. y. 2017 m. balandžio 25 d., (pareiškėjas šioje kameroje buvo laikomas nuo 2017 m. birželio 13 d.) nustatyti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) 39 punkto pažeidimai (ant lubų ir (ar) sienų buvo vizualiai matomų pelėsių).

Šiaulių TI nepateikė jokių įrodymų, kad po patikrinimo atlikimo iki pareiškėjo įkalinimo šioje kameroje nustatyti pažeidimai buvo pašalinti. Kitų pažeidimų kameroje Nr. 91 ir kratos atlikimo patalpose nebuvo nustatyta. Iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento 2017 m. balandžio 18 d. patikrinimo akto Nr. PA.6-101 (16.3.187. 6.12) matyti, kad kamerose Nr. 44 ir Nr. 75 ir kratos atlikimo patalpose higienos normų pažeidimų nenustatyta. Iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento 2017 m. kovo 13 d. patikrinimo akto Nr. PA.6-55 (16.3.187. 6.12) matyti, kad kameroje Nr. 24 patikrinimo metu, t. y. 2017 m. kovo 7 d., (pareiškėjas šioje kameroje buvo laikomas nuo 2017 m. balandžio 18 d.) nustatyti HN 134:2015 14 punkto pažeidimai (nepakankama dirbtinė apšvieta).

Atsakovo atstovas nepateikė jokių įrodymų, kad po patikrinimo atlikimo iki pareiškėjo įkalinimo kameroje Nr. 24 nustatyti pažeidimai buvo pašalinti. Kitų pažeidimų kamerose Nr. 24 ir Nr. 75 nenustatyta. Bylai aktualiu laikotarpiu kitose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nebuvo atlikti sąlygų atitikimo higienos normų reikalavimams patikrinimai, taip pat byloje nėra jokių kitų objektyvių duomenų apie kitų patalpų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, atitikimą higienos normų reikalavimams. Pareiškėjas dėl skunde nurodytų netinkamų kalinimo sąlygų (kamerų ir kitų patalpų atitikimo higienos normų reikalavimams) bylai aktualiu laikotarpiu į Šiaulių TI administraciją su skundais nesikreipė.

Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas su skundais būtų kreipęsis ir į kitas kompetentingas institucijas (pvz., Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamentą) dėl netinkamų kalinimo sąlygų.

9. Įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes, atsakovo atstovo atsiliepime nurodytas aplinkybes, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 24 ir Nr. 91, kurios neatitiko HN 134:2015 reikalavimų, t. y. Šiaulių TI neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši įstaiga privalėjo veikti. Taip pat teismas konstatavo, kad neįrodyta, jog kitos patalpos (išskyrus nustatytus pažeidimus), kuriose pareiškėjas buvo laikomas, neatitiko HN 134:2015 reikalavimų.

10. Išnagrinėjęs duomenis apie pareiškėjo sveikatą, teismas neturėjo pagrindo išvadai, kad paireiškėjo sveikata pablogėjo būtent dėl netinkamų kalinimo sąlygų.

11. Atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, nustatytų pažeidimų mastą, trukmę ir intensyvumą, teismas pripažino, kad byloje nustatyti pažeidimai nelaikytini intensyviais ir dėl to patirti pareiškėjo nepatogumai neprilygo kankinimui Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį prasme. Todėl teismas neturėjo pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir paireiškėjo teisės į tinkamas kalinimo sąlygos pažeidimo pripažinimą laikė pakankama ir teisinga satisfakcija jo patirtai žalai kompensuoti.

III. 12. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti ir jo skundą tenkinti.

13. Paireiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priėmė neteisingą sprendimą nepriteisdamas jam neturtinės žalos atlyginimo, o tik pripažindamas, kad pakankama satisfakcija jo patirtai žalai kompensuoti yra pripažinimas, kad jo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas buvo pažeista.

14. Atsakovo atstovas Šiaulių TI atsiliepimu prašo apeliacinį procesą nutraukti.

15. Šiaulių TI nurodo, kad pareiškėjo apeliacinis skundas neatitinka Lietuvos Respublikos administracines teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 134 straipsnios 2 dalies nuostatų. Pareiškėjo paduotame apeliaciniame skunde nenurodomi nei ginčijami klausimai, nei bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ir nepagrįstumas, taip pat nepateikti jokie įrodymai, patvirtinantys apeliaciniame skunde išdėstytas aplinkybes. Todėl Šiaulių TI, vadovaudamasis ABTĮ 138 straipsnio 8 dalimi, prašo apeliacinį procesą nutraukti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 16. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

17. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

18. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo pareiga.

19. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad kameroje Nr. 24, kurioje pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2017 m. balandžio 18 d. iki 2017 m. liepos 6 d. (b. l. 20), buvo laikomas 4 dienas, buvo per maža dirbtinė apšvieta (pažeistas HN 134:2015 14 punktas) (b. l. 57–61), o kameroje Nr. 91, kurioje pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas 8 dienas, ant lubų ir (ar) sienų buvo vizualiai matomo pelėsio (pažeistas HN 134:2015 39 punktas) (b. l. 51–54). Todėl pripažintina, kad Šiaulių TI neveikė taip, kaip pagal įstatymus (teisės aktus) privalėjo veikti, o pareiškėjas dėl nustatytų pažeidimų patyrė papildomų nepatogumų ir išgyvenimų, t. y. patyrė neturtinę žalą CK 6.250 straipsnio 1 dalies prasme.

20. Nors pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui buvo nurodęs daugiau aplinkybių, dėl kurių, jo nuomone, jis patyrė neturtinę žalą, tačiau apeliaciniame skunde jų jau nebenurodė. Todėl teisėjų kolegija, vadovaudamasi minėta ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, dėl jų plačiau nepasisako, tik pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo nurodytas aplinkybes, įvertino byloje surinktus įrodymus ir sprendime detaliai išdėstė pareiškėjo skundo dalies nepagrįstumą pagrindžiančius motyvus.

21. Pareiškėjas apeliaciniu skundu iš esmės nesutinka, kad pirmosios instancijos teismas už nustatytus pažeidimus ir dėl to jo patirtus papildomus nepatogumus ir išgyvenimus nepriteisė jam neturtinės žalos atlyginimo.

22. Šiuo aspektu pažymėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas yra konstatavęs, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013).

23. Įvertinusi pareiškėjui padaryto pažeidimų pobūdį, trukmę ir mastą, atsižvelgusi, kad nenustatyta, jog pareiškėjui dėl šių pažeidimų būtų kilusios kokios nors ilgalaikės neigiamos pasekmės (pvz., sveikatos sutrikimai), teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo patirta žala nėra tokio sunkaus pobūdžio, jog jam būtų pagrindas priteisti piniginę kompensaciją už patirtus nepatogumus dėl nustatytų pažeidimų. Tinkama pareiškėjui patirtos žalos kompensavimo forma šioje byloje yra pripažinimas, kad pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas Šiaulių TI buvo pažeista.

24. Dėl nurodytų argumentų apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).

25. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nevertina Šiaulių TI atsiliepime nurodytų argumentų, jog pareiškėjo apeliacinis skundas neatitiko ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies nuostatų ir dėl to turėjo būti nepriimtas, kadangi šis klausimas nėra bylos šioje proceso stadijoje nagrinėjimo dalykas, o pats apeliacinio skundo priėmimo klausimas teisėjo rezoliucija buvo išpręstas jo priėmimo metu. Apeliacinio skundo trūkumų, dėl kurių pagal ABTĮ 138 straipsnio 8 dalį apeliacinis procesas galėtų būti nutrauktas, nenustatyta.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Paireiškėjo V. V. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius

Dainius Raižys