2013-08-28 Nr. AB-4490-3-61-3-02247-2012-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinės byla Nr. A756-1049/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02247-2012-3

Procesinio sprendimo kategorija: 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. rugpjūčio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Virgilijaus Valančiaus,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. L. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1), prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), jo naudai priteisti 700 Lt neturtinę žalą.

Nurodė, kad dėl Lukiškių TI-K pareigūnų veiksmų, kai 2012 m. kovo 7 d. vykstant į teismo posėdį jam nebuvo išduoti Lukiškių TI-K sandėlyje laikomi jo asmeniniai rūbai, jis patyrė pažeminą bei moralinius išgyvenimus. Apie tai, kad jam bus reikalingi drabužiai, Lukiškių TI-K pareigūnus informavo raštu, tačiau pareiškėjui nebuvo paaiškinta, kodėl jo prašomi drabužiai nebuvo išduoti. Dėl šio įvykio buvo atliktas tyrimas, tačiau tyrimo rezultatai neatitinka realių aplinkybių. Sprendime nurodyta, kad pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 81, tačiau prie skundo pateikti įrodymai patvirtina, kad tuo metu pareiškėjas buvo registruotas kameroje Nr. 125. Šią aplinkybę patvirtina ir tai, kad pareiškėjo prašymą būrio vadui įteikė pareigūnas, kuris yra atsakingas būtent už kamerą Nr. 125, o ne už kamerą Nr. 81. Tai, kad joks pareigūnas 2012 m. balandžio 10 d. apie 14.00 val. jam nepaaiškino drabužių neišdavimo motyvų, gali patvirtinti kartu su pareiškėju kalėjęs asmuo.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, su skundu nesutiko ir atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 10–11) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad pareiškėjo 2012 m. kovo 5 d. prašymas buvo perduotas Apsaugos ir priežiūros skyriaus vyriausiajam inspektoriui R. T., kuris pagal patvirtintą grafiką tą mėnesį nuo 7.00 val. iki 11.30 val. budėjo kieme. Baigęs budėjimą, apie 12.15 val. minėtas pareigūnas, ieškodamas R. L., nuėjo prie kameros Nr. 81, tačiau pareiškėjo kameroje nerado, nes jis buvo išvykęs už įstaigos teritorijos ribų. Į pareiškėjo skundą nebuvo atsakyta raštu, nes 2012 m. kovo 10 d. pareigūnas R. T. žodžiu pareiškėjui išaiškino apie asmeninių daiktų paėmimą iš įstaigos sandėlio vykstant į trumpalaikę išvyką už įstaigos ribų. Pareiškėjas jokių papildomų klausimų dėl daiktų paėmimo nepareiškė. Nagrinėjamu atveju nėra nustatytos būtinos valstybės civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos, įtvirtintos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas) 6.246–6.249 straipsniuose, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimu (b. l. 26–29) pareiškėjo R. L. skundą atmetė.

Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir Bausmių vykdymo kodeksas) 97 ir 112 straipsniai laiduoja laisvės atėmimo bausmes atliekantiems nuteistiesiems teisę bausmės atlikimo metu dėvėti savo drabužius ir avėti savo avalynę. Ginčo dėl to, kad 2012 m. kovo 5 d. pareiškėjas R. L. Lukiškių TI-K direktoriui pateikė prašymą išduoti Lukiškių TI-K sandėlyje laikomus drabužius, kuriuos grįžęs iš teismo posėdžio sutinka grąžinti, nėra (b. l. 15). Asmeniniai drabužiai R. L. nebuvo išduoti. Pareiškėjas neginčija tos aplinkybės, kad jo paties sutikimu dalis asmeninių drabužių po 2012 m. vasario 1 d. atliktos kratos buvo padėti į įstaigos sandėlį, tačiau mano, kad jam nepagrįstai buvo neatsakyta, kodėl drabužiai nebuvo išduoti vykti į teismo posėdį.

Pareiškėjas 2012 m. kovo 8 d. pateikė skundą Lukiškių TI-K direktoriui, prašydamas paaiškinti, kodėl jam nebuvo sudarytos galimybės pasiimti drabužius ir vykti jais apsirengus į teismo posėdį (b. l. 14). Negavęs atsakymo, R. L. pateikė skundą Kalėjimų departamentui prie Teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas), prašydamas nustatyti, ar pareigūnas R. T., – neišdavęs pareiškėjui jo asmeninių drabužių, pasielgė teisėtai, taip pat, kodėl nebuvo raštu atsakyta į pareiškėjo 2012 m. kovo 8 d. skundą (b. l. 13). Kalėjimų departamentas 2012 m. balandžio 17 d. raštu Nr. 2S-1593 persiuntė R. L. skundą nagrinėti Lukiškių TI-K (b. l. 12). Lukiškių TI-K 2012 m. gegužės 25 d. raštu Nr. 22-1180 nurodė, kad jo 2012 m. kovo 5 d. prašymas nebuvo patenkintas, nes 2012 m. kovo 6 d. pareiškėjas buvo išvykęs už įstaigos teritorijos ribų ir pareigūnas R. T. negalėjo jo informuoti apie daiktų paėmimo iš sandėlio tvarką, o į 2012 m. kovo 8 d. skundą raštu nebuvo atsakyta, nes 2012 m. balandžio 10 d. apie 14.00 val. vyresnysis inspektorius R. T. žodžiu pareiškėjui išaiškino apie asmeninių daiktų paėmimą iš įstaigos sandėlio vykstant į trumpalaikę išvyką už įstaigos ribų. Pareiškėjas jokių pretenzijų dėl to neturėjo (b. l. 17).

Teismo vertinimu, Lukiškių TI-K tinkamai neišnagrinėjęs ir neatsakęs į pareiškėjo 2012 m. kovo 5 d. prašymą, pažeidė Bausmių vykdymo kodekso jam garantuotą teisę dėvėti asmeninius drabužius. Aplinkybių, sudarančių pagrindą pripažinti, kad Lukiškių TI-K neturėjo ir objektyviai negalėjo atsakyti į pareiškėjo prašymą, teismas nenustatė. Lukiškių TI-K neįrodė, kad 2012 m. kovo 6 d., kai pareigūnas R. T. norėjo pareiškėją informuoti apie drabužių išdavimo tvarką, pareiškėjo kameroje Nr. 81 nebuvo. Lukiškių TI-K 2012 m. kovo 20 d. raštas Nr. 22-541 (b. l. 5–6) patvirtina, kad pareiškėjas gyvenamojoje kameroje Nr. 81 buvo laikomas nuo 2012 m. kovo 8 d. Kaip nurodoma R. L. 2012 m. kovo 5 d. prašyme, tuo momentu jis buvo laikomas kameroje Nr. 125 (b. l. 15). Duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas 2012 m. kovo 6 d. buvo išvykęs už Lukiškių TI-K ribų, atsakovo atstovas nepateikė. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad R. L. apie drabužių neišdavimą nebuvo informuotas ne dėl to, kad jis buvo išvykęs už Lukiškių TI-K teritorijos ribų, o dėl to, kad pareigūnas R. T. pareiškėjo ieškojo ne toje kameroje.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas R. L. 2012 m. kovo 8 d. Lukiškių TI-K direktoriui padavė skundą dėl, jo manymu, neteisėtų Lukiškių TI-K pareigūnų veiksmų (b. l. 14). Atsakovo atstovas neginčija, kad šis pareiškėjo skundas per 20 dienų, kaip to reikalauja Bausmių vykdymo kodekso 183 straipsnio 1 dalis, nebuvo išnagrinėtas. Teismas pažymėjo, kad Bausmių vykdymo kodekso 183 straipsnio nuostatos suponuoja išvadą, jog pataisos įstaigos direktoriui pateikti rašytiniai skundai turi būti išnagrinėti ir į juos atsakyta raštu, nes tik taip gali būti užtikrinta nuteistųjų teisė kreiptis į Kalėjimų departamento direktorių. Net ir pasitvirtinus Lukiškių TI-K nurodytai aplinkybei, kad pareiškėjas 2012 m. balandžio 10 d. žodžiu buvo informuotas apie skundo išnagrinėjimo rezultatus, negali būti pripažinta, kad atsakovo atstovas pareiškėjo skundą išnagrinėjo laikydamasis Bausmių vykdymo kodekso nuostatų.

Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas nusprendė, kad Lukiškių TI-K veiksmai, kai pareiškėjui nebuvo išduoti jo asmeniniai drabužiai, jis nebuvo informuotas apie 2012 m. kovo 5 d. prašymo ir 2012 m. kovo 8 d. skundo išnagrinėjimo rezultatus, - buvo neteisėti ir pažeidžiantys pareiškėjo teises ir teisėtus interesus.

Nustačius, kad valstybės institucijos neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, valstybei savaime civilinė atsakomybė nekyla, nes turi būti nustatytos kitos būtinos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos.

Pareiškėjas teigia, kad dėl to, jog vykdamas į teismo posėdį negalėjo dėvėti švarių asmeninių drabužių, jis patyrė pažeminimą, diskomfortą, negalėjo tinkamai savęs atstovauti. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalies nuostatas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuluotą praktiką, konstatavo, kad pareiškėjas R. L. neįrodė, jog dėl neteisėtų Lukiškių TI-K pareigūnų veiksmų jam buvo padaryta neturtinė žala, t. y. neįrodė žalos kilimo fakto. Teismo vertinimu, pareiškėjo paaiškinimai negali būti pripažinti pagrindžiančiais žalos padarymo faktą, nes yra akivaizdu, kad dėl Lukiškių TI-K veiksmų R. L. nepatyrė tokių neigiamo pobūdžio išgyvenimų, kurie galėtų būti vertinami kaip žala. Neįrodžius būtinos civilinės atsakomybės sąlygos, - žalos, taip pat negali būti nustatytas ir priežastinis ryšis.

Pareiškėjo R. L. skundas atmestas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).

III. Pareiškėjas R. L. apeliaciniu skundu (b. l. 35) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimą panaikinti bei priteisti jo naudai 700 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Nurodo, kad dėl Lukiškių TI-K pareigūno R. T. veiksmų jis patyrė nepatogumus, išgyveno emocinę depresiją. Jo patirtus išgyvenimus gali patvirtinti ir tuo metu kameroje buvęs nuteistasis R. V., kurį pareiškėjas prašo iškviesti į teismo posėdį.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 40–41) prašo, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Teigia, kad R. L. reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais, kaip to reikalauja ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 6 punktas. Abstraktūs teiginiai negali būti pagrindas tenkinti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes ir rašytinius įrodymus, o R. L., teikdamas apeliacinį skundą, jokių naujų įrodymų nepateikė ir faktinių aplinkybių nenurodė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 47, 84, 85, 97, 127, 130, 137, 138, 139, 150, 154 straipsnių pakeitimo ir papildymo, ir įstatymo papildymo 471 straipsniu 2012 m. balandžio 17 d. įstatymo Nr. XI-1973 (įsigaliojusio nuo 2012 m. liepos 1 d.) 8 straipsniu buvo pakeista ABTĮ 137 straipsnio 1 dalis, nustatant, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Pareiškėjas R. L. apeliaciniame skunde (b. l. 35) išreiškė norą, kad byla apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, nes į teismo posėdį prašė iškviesti ir apklausti liudytoją R. V.. Nuo 2012 m. liepos 1 d. žodinis apeliacinis procesas bylose skiriamas kaip išimtis iš bendrosios taisyklės, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šiuo atveju nenustatė pagrindo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka ir bylą išnagrinėjo rašytinio proceso būdu.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurios atsiradimą pareiškėjas R. L. sieja su Lukiškių TI-K pareigūnų veiksmais, kurie 2012 m. kovo 7 d. vykstant į teismo posėdį jam neišdavė Lukiškių TI-K sandėlyje laikomų jo asmeninių rūbų, bei su tuo, kad nebuvo raštu atsakyta į pareiškėjo 2012 m. kovo 8 d. skundą, kuriuo pareiškėjas kreipėsi į Lukiškių TI-K direktorių, prašydamas jam raštu pateikti paaiškinimą, kodėl jam nebuvo išduoti asmeniniai rūbai, laikomi Lukiškių TI-K sandėlyje, nors to pareiškėjas raštu prašė 2012 m. kovo 5 d.

Vilniaus apygardos administracinis teismas, nors ir padarė išvadą, jog Lukiškių TI-K veiksmai, kai pareiškėjui nebuvo išduoti jo asmeniniai drabužiai, jis nebuvo informuotas apie 2012 m. kovo 5 d. prašymo ir 2012 m. kovo 8 d. skundo išnagrinėjimo rezultatus, buvo neteisėti ir pažeidė pareiškėjo teises ir teisėtus interesus, tačiau motyvuodamas tuo, kad pareiškėjas neįrodė jam padarytos žalos kilimo fakto, skundžiamu 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimu pareiškėjo R. L. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

ABTĮ 136 straipsnio 2 dalis nustato, kad apeliacine tvarka nagrinėjant bylą teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą atsižvelgdama, be kita ko, ir į šias įstatymo nuostatas, su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka.

Laisvės atėmimo bausmes atliekantiems nuteistiesiems teisę bausmės atlikimo metu dėvėti savo drabužius ir avėti savo avalynę laiduoja Bausmių vykdymo kodekso 97 ir 112 straipsniai. Bausmių vykdymo kodekso 97 straipsnyje nustatyta, jog nuteistiesiems leidžiama dėvėti savo drabužius ir avėti savo avalynę, šiuos daiktus nuteistieji gauna pašto arba perduodamame siuntinyje, pasimatymų metu arba perka pataisos įstaigos parduotuvėje. Bausmių vykdymo kodekso 112 straipsnio 3 dalis įtvirtina, jog laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji dėvi savo arba pataisos įstaigos išduotus drabužius.

Byloje nustatyta, kad 2012 m. kovo 5 d. pareiškėjas R. L. Lukiškių TI-K direktoriui pateikė prašymą išduoti Lukiškių TI-K sandėlyje laikomus drabužius, kuriuos grįžęs iš teismo posėdžio sutinka grąžinti (b. l. 15). Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, ginčo dėl to, kad asmeniniai drabužiai R. L. nebuvo išduoti, nėra. Pareiškėjas 2012 m. kovo 8 d. Lukiškių TI-K direktoriui pateikė skundą (b. l. 14), kuriame prašė jam paaiškinti, kodėl nebuvo sudarytos galimybės pasiimti drabužius ir vykti jais apsirengus į teismo posėdį. Lukiškių TI-K atsakymo į šį pareiškėjo skundą nepateikė, todėl R. L. su skundu (b. l. 13) kreipėsi į Kalėjimų departamentą, prašydamas nustatyti, ar pareigūnas R. T., – neišdavęs pareiškėjui jo asmeninių drabužių, pasielgė teisėtai, taip pat, kodėl nebuvo raštu atsakyta į pareiškėjo 2012 m. kovo 8 d. skundą. Kalėjimų departamentas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 7 punktu, 2012 m. balandžio 17 d. raštu Nr. 2S-1593 (b. l. 12) persiuntė R. L. skundą Lukiškių TI-K. Savo atsakymą, įformintą raštu Nr. 22-1180 (b. l. 17) Lukiškių TI-K pareiškėjui pateikė 2012 m. gegužės 25 d.

Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 183 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad viešųjų darbų, laisvės apribojimo, arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes vykdančių institucijų ir įstaigų pareigūnų veiksmai ir sprendimai per vieną mėnesį gali būti skundžiami atitinkamą bausmę vykdančios institucijos ar įstaigos vadovui. Šis skundą turi išnagrinėti ne vėliau kaip per dvidešimt darbo dienų nuo skundo gavimo dienos. To paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodytas bausmes vykdančių institucijų ir įstaigų vadovų veiksmai ir sprendimai per vieną mėnesį gali būti skundžiami Kalėjimų departamento direktoriui. Šis skundą turi išnagrinėti ne vėliau kaip per dvidešimt darbo dienų nuo jo gavimo dienos, o jei dėl skundo atliekamas tyrimas, – per dvidešimt darbo dienų nuo tyrimo baigimo dienos. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, ši nuostata suponuoja išvadą, jog pataisos įstaigos direktoriui pateikti rašytiniai skundai turi būti išnagrinėti ir į juos atsakyta raštu, nes tik taip gali būti užtikrinta nuteistųjų teisė kreiptis į Kalėjimų departamento direktorių. Be to, į asmenų prašymus atsakyti tokiu būdu, kokiu pateiktas prašymas, jeigu prašymą pateikęs asmuo nepageidauja atsakymą gauti kitu būdu, įpareigoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintų „Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių“ (toliau – ir Taisyklės) 39 punkto nuostatos. Vadinasi, tai, kad, kaip atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 10–11) nurodo atsakovas, į 2012 m. kovo 8 d. skundą pareiškėjui nebuvo atsakyta, nes 2012 m. balandžio 10 d. apie 14.00 val. vyresnysis inspektorius R. T. buvo priėjęs prie gyvenamosios kameros Nr. 81, kurioje buvo laikomas pareiškėjas ir jam žodžiu paaiškino apie asmeninių daiktų paėmimą iš įstaigos sandėlio vykstant į trumpalaikę išvyką už įstaigos ribų, negali būti pripažįstama tinkamu pareiškėjo skundo išnagrinėjimu ir atsakymo pateikimu.

Be to, laisvės atėmimo įstaigos ir institucijos įstatymu yra įpareigotos joms pateiktą skundą išnagrinėti ne vėliau kaip per dvidešimt darbo dienų nuo skundo gavimo dienos, o nagrinėjamu atveju, netgi jeigu ir buvo žodžiu atsakyta į pareiškėjo 2012 m. kovo 8 d. skundą, tai padaryta jau praleidus šį terminą. Minėtų Taisyklių 6 punkte įtvirtinta valstybės tarnautojų, nagrinėjančių asmenų prašymus, pareiga vadovautis pagarbos žmogaus teisėmis, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo, taip pat Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme įtvirtintais įstatymo viršenybės, objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, tarnybinės pagalbos, efektyvumo, subsidiarumo ir „vieno langelio“ principais, o teikdami asmenims informaciją – Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatyme (Žin., 2000, Nr. 10-236; 2005, Nr. 139-5008) nustatytais informacijos išsamumo, tikslumo, teisėtumo, objektyvumo ir pagalbos principais.

Atsižvelgiant į išdėstytą, pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, jog Lukiškių TI-K 2012 m. kovo 7 d. neišdavęs pareiškėjui jo asmeninių daiktų ir raštu neinformavęs apie 2012 m. kovo 5 d. prašymo ir 2012 m. kovo 8 d. skundo išnagrinėjimo rezultatus, pažeidė pareiškėjo teises ir teisėtus interesus. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ir iš naujo įvertinusi byloje pateiktus duomenis, taip pat pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta ir aplinkybių, sudarančių pagrindą pripažinti, kad Lukiškių TI-K neturėjo ir objektyviai negalėjo atsakyti į pareiškėjo prašymą. Taigi nagrinėjamu atveju nustatyta, jog valdžios institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti.

Šiame kontekste pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Administracinių teismų praktikoje taip pat laikomasi nuostatos, jog neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, nes neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai neįmanoma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858 – 940/2010). Todėl ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai. Įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas.

Šioje byloje konstatuota, kad Lukiškių TI-K veiksmai, kai pareiškėjui nebuvo išduoti jo asmeniniai drabužiai, jis nebuvo informuotas apie 2012 m. kovo 5 d. prašymo ir 2012 m. kovo 8 d. skundo išnagrinėjimo rezultatus, buvo neteisėti ir pažeidė pareiškėjo teises ir interesus, todėl teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad šie veiksmai sąlygojo atitinkamą neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui. Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į pirmiau nurodytas aplinkybes, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų išgyvenimų ir nepatogumų, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei Lukiškių TI-K pareigūnai būtų tinkamai ir laiku įvykdę teisės aktų nustatytus reikalavimus.

Tačiau pažymėtina, kad administracinių teismų praktikoje kaip neturtinė žala pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tuomet, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kad jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-749/2007). Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į šią aplinkybę, tačiau šiame kontekste reiktų atkreipti dėmesį, kad neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas.

Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, 7508/02).

Teisėjų kolegija, įvertinusi šiame procesiniame sprendime paminėtas aplinkybes, sprendžia, kad šioje byloje, nors ir yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais, tačiau yra pagrindas pripažinti, kad pareiškėjo R. L. teisė į bausmės atlikimo metu laisvės atėmimo bausmes atliekantiems nuteistiesiems teisės aktais garantuojamų teisių užtikrinimą, buvo pažeista. Teisėjų kolegijos vertinimu, pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, pripažįstant, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į laisvės atėmimo bausmę atliekantiems asmenims Lietuvos Respublikos teisės aktais garantuojamas teises, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. L. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimą pakeisti, išdėstant jį taip: pareiškėjo R. L. skundą patenkinti iš dalies. Pripažinti, kad pareiškėjo teisė į laisvės atėmimo bausmę atliekantiems asmenims teisės aktais garantuojamų teisių užtikrinimą buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Virgilijus Valančius