2013-10-28 Nr. AB-7238-3-61-3-00849-2013-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A822-2518/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00849-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. L. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiasis suinteresuotas asmuo – Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl sprendimų panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. L. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM) 2013 m. vasario 28 d. sprendimą Nr. 1D-2347(11); 2) priteisti iš atsakovių 8,82 Lt už 2011 m. gruodžio mėnesį neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį ir po 136,69 Lt, kas mėnesį už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos; 3) įpareigoti atsakovus toliau mokėti paskirtą 480,75 Lt pensiją (b. l. 1–6, 33).

Skunde nurodė, kad atsakovas VRM, vadovaudamasis Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjui mokėjo sumažintą pensiją. Toks VRM sprendimas negali būti laikomas teisėtu, nes mokant sumažintą valstybinę pensiją buvo pažeistos pareiškėjo konstitucinės teisės, pagrindiniai teisingumo, teisėtų lūkesčių, proporcingumo ir apsaugos principai. Nurodytos teisės aktų nuostatos, kuriomis vadovaudamasi VRM perskaičiavo pareiškėjui paskirtą valstybinę pensiją, prieštarauja Konstitucijos 23, 29, 30, 48 ir 52 straipsniams bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui. Pabrėžė, kad valstybei nustačius tokį reguliavimą, negavo dalies teisėtai įgytos pensijos dalies, t. y. negavo pajamų, kurias būtų gavęs, jei neteisėtas valstybės teisinis reguliavimas nebūtų buvęs nustatytas.

Atsakovas ir Lietuvos valstybės atstovas Vidaus reikalų ministerija su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (b. l. 24) pažymėjo, kad pareiškėjo pensijos dydis buvo perskaičiuojamas taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinta, kad ši teisės norma neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija).

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 25 d. sprendimu (b. l. 35–38) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad byloje keliamas ginčas dėl pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo 2011–2012 metais. Bylos duomenys patvirtina, kad V. L. 2013 m. vasario 4 d. pateikė prašymą VRM, prašydamas išmokėti susidariusią pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką. Išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, VRM 2013 m. vasario 28 d. sprendime Nr. 1D-2347(11) nurodė, kad pareiškėjui paskirta valstybinė pensija perskaičiuojama, remiantis Laikinojo įstatymo nuostatomis, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjui mokėti neapribotą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime iš esmės pripažino, kad pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį yra galimas. Kitoks pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimo mastas, t. y. vadovaujantis Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi ir Laikinojo įstatymo 5 straipsniu, pažeidžia pensijos gavėjų konstitucines teises. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad ribojant pareiškėjui mokamos valstybinės pensijos dydį nurodytu mastu, pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) pareiškėjo teisės pažeistos nebuvo, todėl nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą ir priteisti jam neišmokėtos valstybinės pensijos dalį. Teismas taip pat pažymėjo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Nesant Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu. Apibendrinęs, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo reikalavimai, susiję su neteisėtu valstybinės pensijos perskaičiavimu bei įpareigojimu toliau mokėti paskirtą pensiją yra nepagrįsti.

Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, kad nagrinėdama pareiškėjo skundą dėl netinkamo pensijos perskaičiavimo, VRM vadovavosi galiojančiais teisės aktais, todėl veikė pagal kompetenciją ir teisės aktų nustatyta tvarka. Pareiškėjui paskirta valstybinė pensija buvo ribojama tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, kuri Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo buvo pripažinta neprieštaraujančia Konstitucijai. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad VRM neturėjo jokio teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą, todėl 2013 m. vasario 28 sprendimu Nr. 1D-2347(11) jį atmetė pagrįstai, todėl nėra teisinio pagrindo naikinti minėtą atsakovo sprendimą.

III. Pareiškėjas V. L. apeliaciniu skundu (b. l. 42–47) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Savo poziciją pareiškėjas grindžia skunde pirmosios instancijos teismui nurodytais argumentais. Papildomai pažymi, kad neišmokėtos valstybinės pensijos dalies nepriteisimas diskriminuotų pareiškėją kitų Lietuvos Respublikos pensininkų atžvilgiu, kuriems paskirtos pensijos yra atkurtos ir išmokami patirti praradimai dėl pensijų sumažinimo.

Atsakovai Vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 54–55) prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Mano, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylai reikšmingas aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei aktualų Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui V. L. nuo 2011 m. gruodžio mėnesio dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo neišmokėtos valstybinės pareigūnų ir karių pensijos dalies priteisimo.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjui VRM 2012 m. vasario 2 d. sprendimu Nr. 11SP-882 nuo 2011 m. gruodžio 30 d. buvo paskirta 525,90 Lt dydžio valstybinė pareigūnų ir karių pensija (b. l. 19), tačiau pensija, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatomis, buvo mokama perskaičiuota (b. l. 20). 2013 m. vasario 4 d. prašymu pareiškėjas kreipėsi į VRM, prašydamas išmokėti susidariusią valstybinės pareigūnų ir karių pensijos nepriemoką (b. l. 21–22). VRM 2013 m. vasario 28 d. raštu Nr. 1D-2347(11) nurodė, kad pareiškėjui paskirta valstybinė pensija perskaičiuojama, remiantis Laikinojo įstatymo nuostatomis, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjui mokėti neapribotą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją (b. l. 7). Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 25 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnis) su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis sutinka.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimas buvo ribojamas vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Atsižvelgiant į tai, kad Sveikatos priežiūros tarnybos 2013 m. sausio 3 d. pažymoje Nr. 11PP(P)-32 „Apie 2011–2012 m. pensijos dydį“ (b. l. 20) pateikti duomenis nuo 2010 m. gruodžio 30 d. iki 2012 m. lapkričio mėnesio (imtinai), teisėjų kolegija sprendžia, kad vertintinas pareiškėjo pensijos ribojimas pažymoje nurodytu laikotarpiu.

Nagrinėjamoje byloje aktualus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas, kuriame konstatuota, jog Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820) 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Ši išvada reiškia, jog minėtoje teisės normoje nurodytu mastu laikinai apribodama valstybinių pensijų dydį, valstybė nenukrypo nuo įstatymais prisiimtų įsipareigojimų valstybinių pensijų gavėjams, todėl pareiškėjui paskirtos ir mokamos pareigūnų ir karių pensijos perskaičiavimas, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, buvo teisėtas ir pagrįstas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad Vidaus reikalų ministerija, apskaičiuodama pareiškėjui mokėtinos valstybinės pensijos dydį, vadovavosi galiojančiais teisės aktais, todėl 2013 m. vasario 28 d. sprendime Nr. 1D-2347(11) faktines aplinkybes vertino ir ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas taikė tinkamai.

Nagrinėjamu atveju Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, kurios pagrindu pareiškėjui perskaičiuota pensija, Konstitucinio Teismo pripažinta neprieštaraujančia Konstitucijai, taigi ribojant pareiškėjui valstybinės pensijos dydį nurodytu mastu, jo teisės nebuvo pažeistos, todėl atmetami apeliacinio skundo argumentai dėl pareiškėjo diskriminavimo kitų Lietuvos Respublikos pensininkų atžvilgiu.

Apibendrindama išdėstytus argumentus apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės bei materialinės teisės normas, atsižvelgė į nagrinėjamam ginčui aktualią administracinių teismų praktiką, todėl priėmė motyvuotą, teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 25 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. L. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė