2022-04-13 Nr. AB-8710-3-61-3-04113-2020-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-251-662/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04113-2020-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. balandžio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arūno Dirvono ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. kovo 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas D. B. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) 10 000 Eur žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad žalą patyrė kalėdamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K), laikotarpiu nuo 2016 m. sausio mėn. iki 2019 m. vasario mėn., nes Lukiškių TI-K kamerose buvo kalinamas pažeidžiant ploto vienam asmeniui reikalavimus. Dėl per mažo ploto kameroje trūko vietos judėti.

3. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo mėn. iki 2019 m. vasario mėn. jis dalyvavo kultūrinio bei meninio ugdymo programoje. Programos metu buvo intensyviai dirbami medžio apdirbimo ir kiti darbai. Darbai vyko vienoje rakinamoje patalpoje, kurios plotas apie 20 kv. m. Patalpa buvo apstatyta įvairiomis medžio apdirbimo staklėmis, kitu inventoriumi, darbui reikalingomis medžiagomis, jau pagaminta produkcija. Kartu su pareiškėju patalpoje nuolat dirbo šeši asmenys, todėl trūko vietos judėti. Šioje patalpoje buvo atviras sanitarinis mazgas. Juo reikėjo naudotis penkių žmonių akivaizdoje.

4. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2016 m. vasario mėn. iki 2019 m. rugsėjo mėn. buvo laikomas kameroje Nr. 68 kartu su kitu nuteistuoju. Šioje kameroje sanitarinis mazgas nuo gyvenamojo ploto buvo atskirtas tik 1,5 m aukščio sienele, todėl buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą pasinaudoti sanitariniu mazgu. Pareiškėjas buvo stebimas ne tik kartu su juo vienoje kameroje kalinčio kito asmens, tačiau ir Lukiškių TI-K pareigūnų. Analogiškai buvo pažeidžiamas privatumas ir naudojantis dušu, kadangi įėjimo į dušą duryse yra įrengtas stebėjimo langelis, per kurį stebimi besiprausiantys duše asmenys. Dėl to pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, pažeminimą, gėdos jausmą. Patirtus nepatogumus prašė atlyginti priteisiant žalos atlyginimą.

5. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti, taip pat dėl dalies reikalavimo prašė taikyti ieškinio senatį.

6. Atsakovas pateikė duomenis apie gyvenamųjų kamerų, kuriose buvo patalpintas pareiškėjas, plotą bei nurodė, kad pareiškėjui kalint Lukiškių TI-K visą ginčo laikotarpį gyvenamojo ploto reikalavimas nebuvo pažeistas. Atsakovas pažymėjo, kad Lukiškių TI-K tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio. Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis, kitose Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose nėra galimybių įrengti sanitarinio mazgo kabinų, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Atsakovas nurodė, kad, siekiant vykdyti įkalinimo įstaigoje kalinčių asmenų kontrolę, pareigūnai nuolat stebi nuteistuosius per kamerų duryse įrengtas stebėjimo akutes. Stebėjimo akučių įrengimas reglamentuojamas teisės aktais. Gyvenamosios kameros vėdinamos natūraliai per langus arba įrengtą ventiliacijos sistemą.

7. Atsakovo teigimu, pareiškėjas, būdamas Lukiškių TI-K, turėjo galimybę dalyvauti socialinės reabilitacijos programose, kurios yra pagrįstos savanoriškumo principu. Pareiškėjui buvo sudarytos sąlygos kuo daugiau laiko praleisti už kameros ribų. Pareiškėjas 2018 m. sausio 10 d. buvo informuotas apie laisvą darbo vietą įmonėje „Mūsų amatai“, tačiau, įvertinus jo prašymą, buvo atsisakyta leisti pareiškėjui dirbti įmonėje. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas į administraciją buvo kreipęsis tik dėl jo įdarbinimo. Kamerose, kuriose buvo apgyvendintas pareiškėjas, visuomenės sveikatos saugos kontrolė nebuvo atlikta. Atsakovas darė išvadą, kad nėra būtinųjų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. kovo 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 750 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Kitoje dalyje teismas pareiškėjo skundą atmetė.

9. Pasisakydamas dėl ieškinio senaties termino taikymo, teismas nurodė, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą, todėl darė išvadą, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie jo nurodomus nepatogumus, kad jis kalinamas galimai teisės aktų nuostatoms neatitinkančiomis sąlygomis, varžomos kitos jo teisės, ir dėl to patiriama neturtinė žala. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus ir patirtą neturtinę žalą turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Kadangi skundą teismui pareiškėjas išsiuntė 2020 m. gruodžio 9 d., teismas darė išvadą, kad pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo atsakovo atstovo prašymu yra taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas, pradedant terminą skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2020 m. gruodžio 9 d. (skundo teismui išsiuntimo data), todėl taikant ieškinio senaties terminą pareiškėjui neturtinė žala galėtų būti priteistina už laikotarpį nuo 2017 m. gruodžio 9 d. iki 2020 m. gruodžio 9 d. Kadangi ginčas dėl neturtinės žalos priteisimo galėtų būti sprendžiamas tik už minėtą laikotarpį, teismas nurodė, kad pareiškėjas už laikotarpį nuo 2014 m. rugsėjo mėn. iki 2017 m. gruodžio 8 d. neturi teisinio pagrindo į neturtinės žalos atlyginimą.

10. Pasisakydamas dėl minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti gyvenamojo ploto reikalavimo, teismas vadovavosi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 papunkčiu, atkreipė dėmesį į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, įvertino atsakovo atsiliepime pateiktus duomenis apie pareiškėjo judėjimą ir darė išvadą, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto normos pagal nacionalinę teisę, jam teko daugiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, šiuo aspektu teismas nenustatė atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų fakto.

11. Pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginių dėl ploto pažeidimo dalyvaujant kultūrinio bei meninio ugdymo programoje, teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovas pateikė įrodymus, patvirtinančius, jog pareiškėjui nebuvo leista dirbti įmonėje „Mūsų amatai“, o kitų įrodymų apie tai, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu (kiekvieną dieną nuo 8.30 val. iki 17.00 val.) intensyviai dirbo, byloje nėra. Teismas pažymėjo, kad visos reabilitacijos programos yra pagrįstos savanoriškumo principu, todėl asmuo, dalyvaudamas atitinkamose programose, turi teisę pats nuspręsti dėl jų tęstinumo, atitinkamai ir tuo atveju, jei dalyvavimas programose sukelia tam tikrus nepatogumus.

12. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl sanitarinio mazgo įrengimo ir privatumo užtikrinimo, teismas vadovavosi Departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 14.5 papunkčiu, nustatė, kad ginčo laikotarpiu gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nebuvo techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios visiškai uždengė matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Įvertinęs šiuos duomenis, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį, t. y. 437 paras buvo laikomas kamerose, kuriose sanitarinio mazgo patalpa buvo atitverta 1,5 m aukščio pertvara ir kuriose buvo įrengtos užuolaidos. Vadovaudamasis suformuota administracinių bylų praktika tokio pobūdžio bylose, teismas konstatavo, kad nors Lukiškių TI-K kamerose įrengtų sanitarinių mazgų atskyrimas nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio sienele nepažeidė nustatytų reikalavimų, įtvirtintų Taisyklių 14.5 papunktyje, tačiau toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo daugiavietės kameros gyvenamosios erdvės nelaikytinas pakankamu asmenų privatumui užtikrinti, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos. Įrengtos užuolaidos nepaneigia, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas neužtikrina pareiškėjo privatumo, jam naudojantis sanitariniu mazgu, ypač įvertinus aplinkybę, kad suimtieji ir nuteistieji nuolat stebimi pro duryse įrengtą stebėjimo akutę ar langelį.

13. Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką ir darė išvadą, kad nors sanitarinio mazgo įrengimas nurodytu laikotarpiu nepažeidė nacionalinės teisės reikalavimų, tačiau pareiškėjo teisė į privatumą nurodytais ginčo laikotarpiais, kai jis buvo laikomas kamerose, kuriose sanitarinio mazgo patalpa buvo atitverta 1,5 m aukščio pertvara ir buvo įrengtos užuolaidos, buvo pažeista. Esant tokioms aplinkybėms, teismas darė išvadą, kad Lukiškių TI-K, viso 437 paras neužtikrinęs pareiškėjo privatumo, naudojantis sanitariniu mazgu, pažeidė pareiškėjo teisę į privatumą.

14. Pasisakydamas dėl privatumo neužtikrinimo naudojantis dušu, teismas atkreipė dėmesį į Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir darė išvadą, kad ginčo laikotarpiu, kuomet pareiškėjas atliko bausmę Lukiškių TI-K, jam nebuvo užtikrintas visiškas privatumas naudojantis dušu.

15. Atsižvelgęs į nustatytų faktinių aplinkybių visumą, įskaitant pažeidimų pobūdį ir jų trukmę, teismas pripažino, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kadangi privatumo neužtikrinimo sanitariniais įrenginiais pažeidimai truko pakankamai ilgą laiką, todėl neabejotinai sukėlė pareiškėjui dvasinius išgyvenimus, nepatogumus. Nors byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo sveikatai ir neigiamai savijautai tiesioginės įtakos turėjo byloje konstatuoti teisės pažeidimai, tačiau Lukiškių TI-K neužtikrinus pareiškėjui teisės aktų reikalavimus atitinkančių kalinimo sąlygų, padaryti pažeidimai sudarė prielaidas patirti pareiškėjui nurodytus neigiamus išgyvenimus, t. y. kilti neturtinei žalai. Teismas darė išvadą, kad tarp nustatytų Lukiškių TI-K pažeidimų ir pareiškėjui kilusių neigiamų padarinių egzistuoja priežastinis ryšys. Teismas pažymėjo, kad nustatyti pažeidimai nebuvo trumpalaikiai ar mažareikšmiai, sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir tik teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai pareiškėjo teisei apginti, todėl patirta neturtinė žala pareiškėjui atlyginama pinigais.

16. Vertindamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgė ne tik į tai, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta, jog Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, bet ir į tai, kad dalį ginčo laikotarpio pareiškėjas buvo laikomas kameroje vienas. Atsižvelgęs į nustatytų pažeidimų mastą bei jų trukmę, Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis aktualia suformuota praktika tokio pobūdžio bylose, protingumo ir teisingumo principais, teismas darė išvadą, kad pareiškėjui priteistina 750 Eur neturtinei žalai atlyginti. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašoma priteisti 10 000 Eur suma neturtinei žalai atlyginti yra per didelė ir neatitinka jo patirtų išgyvenimų bei nepatogumų.

III. 17. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

18. Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, vadovaujasi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 21 punktu, Departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5 punktu ir daro išvadą, kad sanitarinio mazgo įrengimas atitiko galiojančių teisės aktų reikalavimus. Atsakovas pažymi, kad įstaigos pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendravo griežtai vadovaujantis Departamento direktoriaus 2004 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 4/07-79 patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklių reikalavimais, taip pat Tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklių reikalavimais bei stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų.

19. Atsakovas nurodo, kad tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, todėl pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Atsakovo teigimu, byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Atsakovas nurodo, kad nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą, todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 20. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo už netinkamas kalinimo sąlygas buvusiame Lukiškių TI-K (2019 m. balandžio 1 d. prijungtame prie Vilniaus PN). Atsižvelgus į pirmosios instancijos teismo pritaikytą senaties terminą bei atsakovo pateiktus duomenis, iš kurių matyti, kad pareiškėjas nuo 2019 m. vasario 19 d. išvyko į Alytaus pataisos namus, o 2018 m. rugpjūčio 22–26 d. buvo laikomas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje, ginčo laikotarpis šioje byloje yra nuo 2017 m. gruodžio 9 d. iki 2019 m. vasario 18 d. (atmetus 2018 m. rugpjūčio 22–26 d., kai pareiškėjas buvo Laisvės atėmimo vietų ligoninėje).

21. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ginčo laikotarpiu buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu (tualetu) ir dušu (dušo patalpomis). Teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – už nustatytą teisės į privatumą pažeidimą priteisė pareiškėjui 750 Eur neturtinei žalai atlyginti, o kitą skundo dalį atmetė.

22. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Vadovaujantis minėta nuostata, šioje byloje priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų, nes byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Taigi šios bylos apeliacinio proceso stadijoje tikrinama tik tai, ar teismas pagrįstai priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą už ginčo laikotarpiu nustatytą teisės į privatumą pažeidimą naudojantis sanitariniu mazgu (tualetu) ir dušu (dušo patalpomis).

23. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais.

24. Vertindama atsakovo atstovo apeliacinio skundo argumentus dėl sanitarinio mazgo įrengimo, teisėjų kolegija pirmiausia akcentuoja, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, jog sanitarinio mazgo įrengimas gyvenamojoje kameroje, kai juo besinaudojantis asmuo gali būti matomas kitų asmenų, neužtikrina asmens privatumo ir gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemiančių Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje Alekasndr Makarov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016 ir kt.). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra konstatavęs, kad gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.). Pareigos užtikrinti tinkamą kalinamo asmens, besinaudojančiu sanitariniu mazgu (tualetu), privatumą, nepaneigia ir aplinkybė, kad laisvės atėmimo įstaiga turi užtikrinti kalinamų asmenų apsaugą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-875-756/2020).

25. Iš į bylą atsakovo atstovo pateiktų duomenų matyti, kad ginčo laikotarpiu gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nebuvo techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios visiškai uždengė matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Taigi pareiškėjas, besinaudojantis sanitariniu mazgu (tualetu), per kameros duris negalėjo būti matomas, todėl kai pareiškėjas kamerose bausmę atliko vienas, atitinkamai jo, besinaudojančio sanitariniu mazgu iš kameros pusės, taip pat niekas negalėjo matyti. Tokiu atveju vėliausioje vyraujančioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad asmens teisės į privatumą pažeidimo nėra pagrindo konstatuoti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-932-822/2021, 2021 m. gruodžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-1260-624/2021, 2022 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-22-602/22, 2022 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-50-602/2022).

26. Iš byloje pateiktų duomenų darytina išvada, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu iš 431 parų 49 paras kamerose buvo laikomas vienas. Vadovaujantis minėta vėliausiąja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pripažintina, kad kai kamerose pareiškėjas buvo laikomas vienas, nėra pagrindo konstatuoti jo teisės į privatumą pažeidimą. Visgi Lukiškių TI-K kameroje sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusios patalpos erdvės apie 1,5 m aukščio sienele (užuolaida) nelaikytinas tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu pareiškėjo privatumo užtikrinimo prasme, kai pareiškėjas kameroje buvo laikomas ne vienas, nes sanitarinis mazgas nebuvo visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis buvo matomas kitam asmeniui, esančiam kameros viduje, ir tokiu būdu pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu (tualetu) buvo pažeista, t. y. buvo pažeisti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnis ir Konvencijos 8 straipsnis, garantuojantys asmens teisę į privatumą.

27. Nustačius, kad, kai pareiškėjas kameroje buvo laikomas ne vienas, buvo pažeista jo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu (tualetu), taip pat teisė į privatumą buvo pažeista pareiškėjui naudojantis dušu (pažeisti Konvencijos 8 str. ir Konstitucijos 22 str.), konstatuotina, kad Lukiškių TI-K (kuris vėliau buvo prijungtas prie Vilniaus PN) neveikė taip, kaip turėjo veikti, dėl to pareiškėjas patyrė neturtinę žalą CK 6.250 straipsnio 1 dalies prasme. Visgi, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimas naudojantis sanitariniu mazgu (tualetu) nekonstatuotinas tuo metu, kai kameroje jis buvo laikomas vienas. Taip pat šioje byloje nėra pagrindo konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą, t. y. nenustatyta, kad pareiškėjo kalinimo sąlygos buvo tokios, kad viršytų kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį.

28. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad ginčo laikotarpiu buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis dušu. Atsakovas apeliaciniame skunde nepateikia jokių argumentų dėl šio pirmosios instancijos teismo konstatuoto pažeidimo, jo trukmės bei intensyvumo, todėl teisėjų kolegija šiuo aspektu teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo nevertina.

29. Teisėjų kolegija, vertindama, ar pirmosios instancijos teismo priteista suma pareiškėjui nėra per didelė, pažymi, kad nors pareiškėjo teisės į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu (tualetu) pažeidimo trukmė buvo kiek trumpesnė, nei nustatė pirmosios instancijos teismas, tačiau šis pažeidimas vertintinas kaip sunkaus pobūdžio pažeidimas. Be to, atsakovas apeliaciniame skunde nepateikė jokių nesutikimo su pirmosios instancijos teismo konstatuotu pareiškėjo teisės į privatumą jam naudojantis dušu pažeidimu argumentų. Teisėjų kolegijos vertinimu, yra pagrindas išvadai, kad pirmosios instancijos teismas priteisė adekvataus dydžio sumą pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti. Atsakovo atstovas pagrįstų argumentų, kurie būtų pagrindas daryti kitokią išvadą, nenurodė.

30. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais. Todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. kovo 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Milda Vainienė