A-502-368-13 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A502-368/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00974-2012-8

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. sausio 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. D. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja D. D. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus Naujosios Vilnios pensijų skyriaus 2010 m. vasario 10 d. sprendimą Nr. 17-17-668 „Dėl atsisakymo skirti nukentėjusiųjų asmenų valstybinę pensiją D. D.“ ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2012 m. kovo 26 d. sprendimą Nr. (6.5)I-1972 „Dėl atsisakymo skirti nukentėjusiųjų asmenų valstybinę pensiją“, ir įpareigoti atsakovą apskaičiuoti ir skirti jai nukentėjusiųjų asmenų valstybinę pensiją.

Skunde (b. l. 1-2, 13-15) pareiškėja paaiškino, kad dėl vykdytų represijų 1966 m. buvo priversta išvykti iš Lietuvos ir grįžo tik 1996 m. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (toliau – LGGRT centras) 2005 m. lapkričio 28 d. įsakymu ji yra pripažinta nukentėjusiu nuo 1939–1990 metų okupacijų asmeniu pagal Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939–1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo (toliau – ir Teisinio statuso įstatymas) 6 straipsnio 1.1 punktą, todėl šiuo atveju yra pagrindas vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Valstybinių pensijų įstatymas) 11 straipsnio nuostatomis jai skirti nukentėjusiųjų asmenų valstybinę pensiją. Pareiškėja įsitikinusi, jog atitinka Valstybinių pensijų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytą tremtinės statusą.

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius ir trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimuose (b. l. 19-22, 32-33) paaiškino, kad pareiškėja nukentėjusiu nuo okupacijų asmeniu pripažinta pagal Teisinio statuso įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 punktą, t. y. už priklausymą religinei grupei, o Valstybinių pensijų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 2, 4 punkte asmenys, persekioti už priklausymą kokiai nors tautinei, etninei, rasinei, religinei, politinei, socialinei ar visuomeninei grupei arba organizacijai, nenurodyti. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad tuo metu, kai pareiškėja kreipėsi dėl nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos skyrimo, ji nebuvo pripažinta nedarbinga ar iš dalies darbinga, netekusi 60 procentų ir daugiau darbingumo ir nebuvo sukakusi senatvės pensijos amžiaus, taip pat nepateikė dokumentų, suteikiančių jai teisę gauti nukentėjusiųjų asmenų valstybinę pensiją, todėl pensija negalėjo būti skirta. Pareiškėjos teiginys, jog ji yra tremtinė, nes buvo priversta būti tremtyje ir dėl šios priežasties turi teisę gauti nukentėjusiųjų asmenų valstybinę pensiją pagal Valstybinių pensijų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 2 punktą, nepagrįstas, nes pareiškėja nepateikė minėtame punkte nurodytų dokumentų, t. y. Lietuvos Respublikos teisėsaugos institucijų išduoto dokumento (reabilitacijos pažymos), patvirtinančio tremtinio teisių atkūrimą, arba LGGRT centro išduoto nuo okupacijų nukentėjusio asmens – tremtinio ar buvusio beglobio vaiko, teisinio statuso pažymėjimo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 17 d. sprendimu pareiškėjos D. D. skundą atmetė (b. l. 67-70).

Teismas, įvertinęs Valstybinių pensijų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 2 punkto reguliavimą, nurodė, kad asmuo, kuriam yra suteikta teisė gauti nukentėjusiųjų asmenų pensiją, turi atitikti įstatymų leidėjo nustatytas sąlygas, t. y. jis turi pateikti LGGRT centro išduotą nuo okupacijų nukentėjusio asmens – politinio kalinio, tremtinio ar buvusio beglobio vaiko, teisinio statuso pažymėjimą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai pripažintas nuo okupacijos nukentėjusio – represuotojo, teisinis statusas ir išduotas nukentėjusio asmens (represuotojo) pažymėjimas Nr. 000949. Duomenų, kad jai būtų pripažintas nuo okupacijų nukentėjusio asmens – politinio kalinio, tremtinio ar buvusio beglobio vaiko, teisinis statusas, byloje nėra. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad D. D. netenkina Valstybinių pensijų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų, todėl valstybinė pensija jai neskirta pagrįstai. Pagal Valstybinių pensijų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 4 punktą, nukentėjusiųjų asmenų valstybines pensijas turi teisę gauti asmenys, kurie Antrojo pasaulinio karo metais buvo išvežti priverstiniams darbams (taip pat ten gimę ar kartu su jais buvę nepilnamečiai šeimos nariai) arba buvo getuose, koncentracijos ar kitokio tipo prievartinėse stovyklose. Šiuo atveju LGGRT centras 2012 m. kovo 1 d. rašte Nr. 35R-60 paaiškino, kad pareiškėja okupacijos metais nebuvo įkalinta kalėjime ar kitoje įkalinimo vietoje, gete, koncentracijos ar kitokio tipo prievartinėje stovykloje. Jokių kitų įrodymų, leidžiančių teigti priešingai, į bylą nepateikta, taigi pareiškėja neatitinka ir Valstybinių pensijų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 4 punkto reikalavimų. Be to, pareiškėja kreipėsi į atsakovą dėl valstybinės pensijos skyrimo nesulaukusi senatvės pensijos amžiaus.

III. Pareiškėja D. D. padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti.

Apeliacinis skundas (b. l. 76-77) grindžiamas tokiomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis, kurias pareiškėja buvo išdėsčiusi savo skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai ji atkreipia dėmesį į tai, kad nuo okupacijų nukentėjusio asmens (represuotojo) teisinis statusas savaime prilygsta tremtinio teisiniam statusui. Priešingu atveju galima įžvelgti Valstybinių pensijų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 2 punkto prieštaravimą Lietuvos Respublikos Konstitucijos 52 straipsniui. Už tai, kad pareiškėja buvo ištremta ir ilgą laiką turėjo gyventi ne savo tėvynėje, valstybė jai privalo garantuoti orią senatvę.

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius ir trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimuose iš esmės pakartoja savo atsiliepimų pirmosios instancijos teismui argumentus (b. l. 84-88).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamos bylos duomenimis nustatyta, kad D. D. 2010 m. vasario 5 d. kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių dėl nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos skyrimo. Standartinėje prašymo formoje pareiškėja pažymėjo, jog priklauso Valstybinių pensijų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytai pasipriešinimo 1940–1990 metų okupacijoms (rezistencijos) dalyvių – laisvės kovų dalyvių, kategorijai (b. l. 23-25). Atsižvelgdama į tai, atsakovo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą teisėjų kolegija tikrins šios normos taikymo aspektu.

Valstybinių pensijų įstatymas įtvirtina valstybinio pensinio aprūpinimo pagrindus, asmenis, kuriems skiriamos ir mokamos valstybinės pensijos, valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo sąlygas. Šio įstatymo nuostatų tikslas yra suteikti didesnę valstybės paramą asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat suteikti kompensaciją įstatyme nurodytiems nukentėjusiesiems asmenims. Kartu pažymėtina, kad valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinio socialinio draudimo pensijų: jos yra mokamos iš valstybės biudžeto; jos skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiesiems asmenims (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 3 d., 2003 m. liepos 4 d., 2007 m. spalio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas); šių pensijų gavimas siejamas ne su nustatyto dydžio pensijų socialinio draudimo įmokomis, o su atitinkamu asmens statusu (tarnyba, nuopelnais ar kitomis aplinkybėmis, nuo kurių priklauso valstybinės pensijos skyrimas); valstybinių pensijų ypatumai leidžia įstatymų leidėjui, atsižvelgiant į visas reikšmingas aplinkybes ir paisant Konstitucijos normų bei principų, nustatyti atitinkamas šių pensijų skyrimo sąlygas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas).

Pagal Valstybinių pensijų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 3 punktą, nukentėjusiųjų asmenų valstybines pensijas turi teisę gauti Lietuvos Respublikos piliečiai, kurių duomenys apie gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, o neturinčių gyvenamosios vietos – apie savivaldybę, kurioje jie gyvena, yra įrašyti į Lietuvos Respublikos gyventojų registrą ir kurie negauna iš kitos valstybės panašaus pobūdžio pensijos (išskyrus socialinio draudimo pensiją) ar kitokios nuolatinės kompensacinės išmokos: pasipriešinimo 1940–1990 metų okupacijoms (rezistencijos) dalyviai – laisvės kovų dalyviai, kuriems įstatymų nustatyta tvarka yra pripažintas šis statusas. Karių savanorių ir laisvės kovų dalyvių bei jiems prilygintų asmenų kategorijų sąvokas, pagrindinius pasipriešinimo dalyvių teisinio statuso pripažinimo kriterijus nustato Lietuvos Respublikos pasipriešinimo 1940-1990 metų okupacijoms dalyvių teisinio statuso įstatymas (toliau – ir Pasipriešinimo 1940-1990 metų okupacijoms dalyvių teisinio statuso įstatymas). Vadovaujantis Pasipriešinimo 1940-1990 metų okupacijoms dalyvių teisinio statuso įstatymo 4 straipsniu laisvės kovų dalyviai yra neginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyviai: 1) partizanų ryšininkai ir rėmėjai; 2) 1940–1990 m. veikusių ir siekusių atkurti Lietuvos nepriklausomybę pogrindinių organizacijų nariai, pogrindžio spaudos leidėjai, bendradarbiai ir platintojai; taip pat pasipriešinimo akcijų dalyviai ir asmenys, kitokiais būdais ar veiksmais dalyvavę kovoje už Lietuvos nepriklausomybę. Sprendimą dėl laisvės kovų dalyvio teisinio statuso pripažinimo, atsižvelgdamas į Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijos išvadą, priima LGGRT centro generalinis direktorius (7 str.).

Iš bylos medžiagos matyti, jog savo teisę į nukentėjusiųjų asmenų valstybinę pensiją siedama su turimu laisvės kovų dalyvio teisiniu statusu, D. D. atsakovui pateikė LGGRT centro generalinio direktoriaus išduotą nukentėjusio asmens (represuotojo) pažymėjimą (b. l. 28). Šiuo dokumentu patvirtinama, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939–1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 punktu pareiškėja yra pripažinta nuo okupacijų nukentėjusiu asmeniu, represuotu okupacinių režimų politiniais ar kilmės motyvais – kitu represuotu asmeniu (Teisinio statuso įstatymo 3 str. 1d) punktas). Taigi pareiškėja netenkina nei vienos Valstybinių pensijų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 2 punkto alternatyvos turėti nuo okupacijų nukentėjusio asmens – politinio kalinio (atitinka Teisinio statuso įstatymo 3 str. 1a) punktą), tremtinio (atitinka Teisinio statuso įstatymo 3 str. 1b) punktą) ar buvusio beglobio vaiko (atitinka Teisinio statuso įstatymo 3 str. 2 punktą) – teisinį statutą, juo labiau neįrodė esanti laisvės kovų dalyvė, kaip reikalaujama pagal Valstybinių pensijų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 3 punktą, todėl kitų, Valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnyje numatytų, sąlygų nukentėjusiųjų asmenų valstybinei pensijai skirti vertinimas šiam ginčui nėra reikšmingas.

Apibendrindamas išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas tinkamai aiškino teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, jų kontekste teisingai vertino faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio ir 86 straipsnio 2 dalies nuostatas atitinkantį sprendimą, kuris paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Pareiškėjos D. D. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė