2019-05-22 Nr. AB-11598-3-61-3-04024-2018-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-4177-629/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04024-2018-4

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gegužės 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų E. V. ir I. L. (I. L.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų E. V. ir I. L. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjai E. V. ir I. L. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi su skundu į teismą, prašydami panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2018 m. lapkričio 6 d. raštą Nr. 10K-43170 „Dėl Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje pakeitimo“ (toliau – ir ginčijamas Raštas) ir įpareigoti Departamentą teisės aktų nustatyta tvarka iš naujo išnagrinėti pareiškėjos E. V. 2018 m. rugsėjo 19 d. prašymą.

2. Pareiškėjai nurodė, kad Departamentas neteisėtai atsisakė pareiškėjui I. L. išduoti leidimą nuolat gyventi. Pareiškėjai buvo Rusijos Federacijos piliečiai, jų santuoka sudaryta Rusijos Federacijoje, todėl jų atvykimas į Lietuvą turėjo būti vertinamas kaip abiejų sutuoktinių atvykimas kartu gyventi į Lietuvą, nepaisant to, kad abu pareiškėjai iki tol kurį laiką gyveno Lietuvoje ir kad pareiškėja, gyvendama Lietuvoje, įgijo Lietuvos pilietybę.

3. Pareiškėjai atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 53 straipsnio 1 dalies 3 punkto sąlygas, nes pareiškėja yra Lietuvos pilietė, jų santuoka sudaryta užsienyje, todėl darytina išvada, kad abu sutuoktiniai atvyko į Lietuvą kartu gyventi. Atsakovas remiasi Dokumentų Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimui gyventi Europos Sąjungoje gauti pateikimo ir Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimų gyventi Europos Sąjungoje užsieniečiams išdavimo, keitimo ir panaikinimo, pragyvento Lietuvos Respublikoje laikotarpio apskaičiavimo, taip pat fiktyvios santuokos sudarymo, fiktyvios registruotos partnerystės bei fiktyvaus įvaikinimo įvertinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-445, (toliau – ir Aprašas) 15.2 punktu, kuris galimai prieštarauja Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 3 punktui, nes Apraše pateikiamas dokumentų sąrašas, reikalaujantis įrodyti gyvenimą užsienyje iki atvykimo į Lietuvą, nors Lietuvos piliečiams garantuojama teisė laisvai pasirinkti gyvenamą vietą. Be to, atsakovas nereikalavo pareiškėjos pateikti papildomus dokumentus, kad ji gyveno užsienio valstybėje, tačiau nusprendė, jog ji neatvyko iš užsienio valstybės. Aprašo 7 punktas, numatantis 3 mėnesių terminą nuo atvykimo į Lietuvą pateikti prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi, netaikytinas pareiškėjui, nes jis atvyko į Lietuvą 2004 m., ir jo buvimas čia yra teisėtas. Pareiškėjų apsisprendimo atvykti nuolat gyventi į Lietuvą momentu turėtų būti laikomas pareiškėjos 2018 m. rugsėjo 19 d. prašymas.

4. Atsakovas atsiliepime prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.

5. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėja kreipėsi į Departamentą per Klaipėdos apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą, pateikdama laisvos formos prašymą (ne pagal Aprašo reikalavimus) išduoti leidimą nuolat gyventi Europos Sąjungoje pareiškėjui, jos sutuoktiniui I. L. pagal Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Departamentas ginčijamu Raštu informavo pareiškėjus, kad pareiškėjui leidimas nuolat gyventi negali būti išduotas, nes jis negali būti laikomas atvykusiu į Lietuvą kartu su pareiškėja, nes Lietuvoje gyvena nuo 2004 metų. Taip pat informavo, kad leidimas nuolat gyventi užsieniečiui gali būti išduotas ir Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu – jeigu užsienietis pragyvena Lietuvoje be pertraukos 5 metus ir turėjo leidimą laikinai gyventi.

6. Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 3 punkto sisteminė ir loginė analizė leidžia teigti, kad šiuo pagrindu leidimas nuolat gyventi yra išduodamas tik tokiam užsieniečiui, kuris iki prašymo dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo pateikimo aukščiau nurodytu pagrindu gyveno užsienio valstybėje kartu su Lietuvos piliečiu ir atvyko gyventi į Lietuvą kaip jo šeimos narys. Tuo atveju, jeigu užsieniečio sutuoktinis Lietuvos pilietis gyvena Lietuvoje, užsieniečiui gali būti išduodamas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir 43 straipsnio 1 dalies 5 punktą (leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui šeimos susijungimo atveju, kai Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis ir kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba užsienietis, turintis leidimą gyventi). Nagrinėjant prašymą, vertinama užsieniečio padėtis, esanti prašymo pateikimo metu, o ne padėtis, buvusi prieš 15 metų. Be to, vadovaujantis Įstatymo 2 straipsnio 14 dalimi, 24 straipsniu, 50 straipsnio 1 dalies 13 punktu bei atsižvelgus į tai, kad pareiškėjui yra išduotas leidimas laikinai gyventi, pareiškėjas yra laikomas ne atvykusiu gyventi į Lietuvą, o gyvenančiu Lietuvoje. Pareiškėjui nuo 2004 m. buvo išduodami leidimai laikinai gyventi, pareiškėja taip pat gyvena Lietuvoje nuo 2004 m. Pareiškėja prašyme nurodė, kad įrodymų apie išvykimą ar atvykimą į Lietuvą neprivalo teikti, nes, būdama Lietuvos pilietė, niekur nebuvo išvykusi. Tokie paaiškinimai tik patvirtina, kad pareiškėjai jau beveik 15 metų gyvena Lietuvoje, todėl pareiškėjas negali būti laikomas atvykstančiu į Lietuvą kartu su Lietuvos piliečiu.

7. Įstatymo nuostatas detalizuoja Aprašas. Pagal Aprašo 7 punktą prašymas išduoti leidimą nuolat gyventi turi būti pateiktas per 3 mėnesius nuo atvykimo į Lietuvą. Taip pat Aprašo 15 punktas numato, kad turi būti pateikiami įrodymai apie gyvenimą užsienio valstybėje, o pareiškėja su prašymu jų nepateikė.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. kovo 8 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.

9. Teismas nustatė, kad pareiškėja, Lietuvos pilietė, pateikė Departamentui per Klaipėdos apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą prašymą išduoti pareiškėjui, jos sutuoktiniui I. L. leidimą nuolat gyventi Lietuvoje Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu. Prašyme nurodė, kad gyvena Lietuvoje, gyvendama Lietuvoje įgijo Lietuvos pilietybę, į užsienį po to, kai įgijo Lietuvos pilietybę, gyventi nebuvo išvykusi. Departamentas atsakė pareiškėjai į jos prašymą ginčijamu 2018 m. lapkričio 6 d. raštu Nr. 10K-43170 „Dėl Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje pakeitimo“.

10. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl šių faktinių aplinkybių: pareiškėjas gyveno Lietuvoje nuo 2004 m. iki prašymo pateikimo (2018 m. rugsėjo 19 d.) ir turėjo leidimus laikinai gyventi; pareiškėja įgijo Lietuvos pilietybę gyvendama Lietuvoje ir po to, kai įgijo Lietuvos pilietybę, nebuvo išvykusi gyventi kitur; pareiškėjai, kaip Lietuvos pilietei, 2016 m. liepos 12 d. buvo išduota asmens tapatybės kortelė, taigi vėliausiai nuo šios datos ji yra Lietuvos pilietė ir nebuvo išvykusi iš Lietuvos.

11. Teismas nurodė, kad ginčas kilo dėl Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 3 punkto aiškinimo. Jame numatyta, kad leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis atvyko gyventi į Lietuvos Respubliką kartu su Lietuvos Respublikos piliečiu kaip jo šeimos narys.

12. Pareiškėjai, įrodinėdami, kad atitinka Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 3 punktą, remiasi šių faktų sudėtimi: 1) kad jie atvyko į Lietuvą iš užsienio; 2) pareiškėja yra Lietuvos pilietė; 3) jie yra susituokę (pareiškėjas laikytinas šeimos nariu). Pareiškėjai nesutinka su Departamento pateikta Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 3 punkto interpretacija, kuri atsispindi ir Aprašo 15.2 punkto (numatančio, jog pateikiami dokumentai apie tai, kad Lietuvos pilietis, su kuriuo atvyko užsienietis, gyveno kitoje šalyje) ir 7 punkto (numatančiame terminą, per kurį asmuo po jo atvykimo turėtų kreiptis dėl leidimo nuolat gyventi) formuluotėse. Pagal pareiškėjų Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 3 punkto interpretaciją, užtenka fakto, kad užsienietis yra kažkada atvykęs į Lietuvą kaip šeimos narys asmens, kuris jau po atvykimo fakto yra tapęs piliečiu.

13. Teismas padarė išvadą, kad tiek lingvistiškai, tiek sistemiškai aiškinant Įstatymo nuostatas, nėra pagrindo sutikti su pareiškėjų siūloma Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 3 punkto interpretacija. Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 3 punkto formuluotė akivaizdžiai reikalauja, kad atvykimo į Lietuvą momentu bent vienas iš šeimos narių būtų Lietuvos pilietis, t. y. numatoma situacija, kai Lietuvos pilietis su šeimos nariu atvyksta į Lietuvą gyventi. Tuo tarpu, kai užsienietis atvyksta pas jau Lietuvoje gyvenantį Lietuvos pilietį, užsieniečiui gali būti išduodamas leidimas laikinai gyventi pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir 43 straipsnio 1 dalies 5 punktą (leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui šeimos susijungimo atveju, kai Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis ir kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba užsienietis, turintis leidimą gyventi). Be to, Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punktas numato, kad leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas, kai užsienietis pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir turėjo leidimą laikinai gyventi, kas iš esmės artima faktinei pareiškėjo situacijai.

14. Teismas, atmetęs pareiškėjų siūlomą Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 3 punkto interpretaciją, nenustatė pagrindo abejoti Aprašo 7 ir 15.2 punktų nuostatų teisėtumu.

15. Teismas nurodė, kad Departamentas teisingai aiškino ir taikė Įstatymą, padarė teisingą išvadą, jog pareiškėjas Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu neturi teisės gauti leidimo nuolat gyventi. Departamentas nepažeidė prašymo nagrinėjimo procedūrų, atsakė į pareiškėjos iškeltus klausimus, todėl nėra jokio pagrindo naikinti ginčijamą Departamento Raštą.

16. Teismas taip pat nurodė, kad pareiškėjo įgaliotas atstovas pateikė papildomą prašymą sustabdyti bylos nagrinėjimą iki įsiteisės Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas dėl Aprašo 15.2.2 punkto. Teismas pažymėjo, kad atsižvelgiant į tai, jog šis prašymas į bylą pateko 2019 m. kovo 1 d., t. y. jau įvykus teismo posėdžiui (2019 m. vasario 28 d., 9 val.), jis negalėjo būti prijungtas prie bylos. Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų teismas nustatė, kad pareiškėjas 2019 m. vasario 27 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su prašymu ištirti norminio teisės akto (Aprašo) nuostatų teisėtumą. Šio prašymo priėmimo klausimas teismo posėdžio metu dar nebuvo išspręstas, o 2019 m. kovo 6 d. šį prašymą atsisakyta priimti. Teismas iš nurodytų aplinkybių padarė išvadą, kad nebuvo pagrindo stabdyti šios bylos nagrinėjimą remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 100 straipsnio 1 dalies 3 punktu.

III. 17. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pripažinti neteisėtu ginčijamą Departamento Raštą ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2018 m. rugsėjo 19 d. prašymą, taip pat bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

18. Pareiškėjai nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl bylos sustabdymo dėl pareiškėjų prašymo ištirti norminio teisės akto teisėtumą yra nepagrįsta. Teismas privalėjo išspręsti pareiškėjų prašymą dėl norminio teisės akto teisėtumo ištyrimo ir tik po to nagrinėti administracinę bylą iš esmės. Teismui buvo žinoma apie nurodytą pareiškėjų prašymą, tačiau jo nesprendė, o tik pasyviai stebėjo kitos Vilniaus apygardos administracinio teismo bylos Nr. I-2607-789/2018 procesą, nors buvo akivaizdu, kad pareiškėjų prašymas dėl norminio teisės akto teisėtumo ištyrimo buvo pateiktas Vilniaus apygardos administracinio teismo byloje Nr. I-126-1066/2019. Be to, norminio teisės akto teisėtumą gali tirti tik Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, tuo tarpu, kaip jau buvo minėta, pirmosios instancijos teismas net nenagrinėjo pareiškėjų prašymo dėl norminio teisės akto teisėtumo ištyrimo.

19. Pareiškėjai pažymi, kad Lietuvos pilietis turi teisę judėti laisvai visoje Europos Sąjungoje, todėl Aprašo 15.2 punkto reikalavimas Lietuvos piliečiui pateikti įrodymus apie savo gyvenimą užsienio valstybėje yra neadekvatus ir diskriminacinio pobūdžio. Reikalavimas Lietuvos piliečiui įrodyti savo atvykimą iš užsienio valstybės į Lietuvą nėra reglamentuotas Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 3 punkte, bet šioje teisės normoje yra nustatytas teisinis pagrindas užsieniečiui, kuris atvyksta į Lietuvą kartu su Lietuvos piliečiu nuolat gyventi į Lietuvą, gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje. Šiuo atveju užsienietis (pareiškėjas) siekė gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje šeimos susijungimo pagrindu, todėl jo sutuoktinės, Lietuvos pilietės atvykimas iš užsienio valstybės į Lietuvą negali būti vertinamas kaip aktualus, reikšmingas ir / ar privalomas. Pareiškėjo atveju turėtų užtekti aplinkybės, kad jis atvyko iš užsienio valstybės į Lietuvą, būdamas sudaręs santuoką su Lietuvos piliete. Pareiškėjo turimas leidimas laikinai gyventi turėtų būti vertinamas kaip papildomas įrodymas apie šeimos santykių tvirtumą bei prašymo gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje pagal Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 3 punktą pagrįstumą patvirtinanti aplinkybė.

20. Pareiškėjai akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo išaiškinimai reiškia, jog Lietuvos piliečių sutuoktiniai ir šeimos nariai, kurie yra užsieniečiai, turėtų nevienodas teises gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje pagal Įstatymo 53 straipsnio l dalies 3 punktą. Teismui nustačius nelygybės prieš Įstatymą faktą tokių pačių mišrių šeimų atžvilgiu, tai turėtų būti pripažinta pagrindu tirti Aprašo 15.2 punkto teisėtumą Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos atžvilgiu.

21. Pareiškėjai teigia, kad atsakovas nepateikė visų dokumentų, kuriuos vertino administracinės procedūros metu. Teismas turėjo įvertinti atsakovo veiksmus ir priimtus sprendimus dėl jų atitikties Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo reikalavimams, nes nagrinėjamu atveju iš ginčijamo Rašto negalima suprasti, ar atsakovas priėmė sprendimą, ar tik pateikė savo nuomonę. Atsakovo Rašte nėra nurodyta atsakovo veiksmų ir / ar sprendimų apskundimo tvarka. Pareiškėjų vertinimu, atsakovo Raštas yra tik nekvalifikuota jo nuomonė arba konsultacija, todėl teismas turėjo atsakovo veiksmus šioje dalyje pripažinti neteisėtais, tinkamai išaiškinti Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 3 punktą bei įpareigoti atsakovą atlikti nurodytus veiksmus.

22. Pareiškėjai nurodo, kad atsakovas nepriėmė nustatytos formos užsieniečio (pareiškėjo) prašymo ir pateiktų dokumentų, tokiu būdu pažeisdamas Įstatymo reikalavimus dėl užsieniečio prašymo gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje pateikimo, priėmimo ir nagrinėjimo tvarkos. Atsakovas, nepriimdamas pareiškėjo pateiktų dokumentų, neturėjo galimybės jų įvertinti.

23. Atsakovas atsiliepime prašo pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

24. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjų teiginiai, jog pirmosios instancijos teismas šioje administracinėje byloje turėjo įvertinti Aprašo 15.2.2 punkto teisėtumą, yra nepagrįsti, nes pareiškėjai, teikdami skundą ir prašymą dėl bylos sustabdymo, tokio reikalavimo nereiškė.

25. Departamentas, atsakydamas į pareiškėjos laisvos formos prašymą, vertino pareiškėjų pateiktus dokumentus bei savo turimą informaciją. Visi įvertinti dokumentai ir informacija buvo pateikti teismui.

26. Departamento priimtas Raštas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus. Ginčijamas Raštas buvo pateiktas pareiškėjai elektroniniu paštu, nes tokį atsakymo gavimo būdą nurodė pati pareiškėja savo prašyme. Be to, Departamento Rašte nurodyta, kad „apgailestaujame, tačiau mūsų nuomone, minėtu Įstatymo pagrindu leidimas nuolat gyventi Jūsų sutuoktiniui negali būti išduotas“. Tai reiškia, kad Departamentas pateikė atsakymą į pareiškėjos laisvos formos prašymą, pagal pareiškėjų pateiktą ir Departamento turimą informaciją, nepažeidžiant Apraše nustatytų procedūrinių taisyklių. Ginčijamame Rašte taip pat aiškiai nurodyta jo apskundimo tvarka ir terminai.

27. Departamentas iš Migracijos skyriaus gavo tik pareiškėjos laisvos formos rašytinį prašymą, kurį išnagrinėjo ir pateikė savo atsakymą. Jokio kito prašymo Departamentas nėra gavęs, pareiškėjas nebuvo atvykęs į Departamentą jį pateikti. Ginčijamas Departamento Raštas nesudaro jokių kliūčių pareiškėjui teisėtai gyventi Lietuvoje.

28. Pareiškėjai pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą bei pripažinti, kad Aprašo 15.2.2 punktas prieštarauja Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 3 punkto reglamentavimui ta apimtimi, kuria Aprašo 15.2.2 punkte yra nustatytas leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo užsieniečiui pagrindas, t. y. dokumentai, patvirtinantys, kad Lietuvos Respublikos pilietis, prieš su užsieniečiu atvykdamas gyventi į Lietuvos Respubliką, gyveno užsienio valstybėje; taip pat sustabdyti nagrinėjamą administracinę bylą, kol bus išspręstas pareiškėjų 2019 m. gegužės 20 d. prašymas ištirti norminio administracinio akto teisėtumą ir iki įsiteisės Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I-2607-789/2019 (teisminio proceso Nr.3-61-3-00837-2019-3).

29. Pareiškėjai pažymi, kad Įstatymo reglamentavimas netaikytinas užsieniečio sutuoktiniui – Lietuvos Respublikos piliečiui, kuriam Lietuvos Respublikos teisės aktai nereglamentuoja pareigos gyventi užsienio valstybėje ar Lietuvos Respublikoje. Lietuvos Respublikos pilietis pagal galiojantį teisinį reglamentavimą yra laisvas pasirinkti savo nuolatinę ir / ar laikiną savo gyvenamąją vietą, todėl Lietuvos Respublikos piliečio išvykimas gyventi į užsienio valstybę ir / ar jo grįžimas gyventi iš užsienio valstybės į Lietuvos Respubliką jokiais teisės aktais nėra ir negali būti vertinamas kaip atitinkama privilegija Lietuvos Respublikos piliečio sutuoktiniui (užsieniečiui) pretenduoti gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.

30. Aprašo 15.2.2. punkto reglamentavimas diskriminuoja kitus asmenis, kadangi Lietuvos Respublikos piliečio, kuris nebuvo išvykęs gyventi į užsienio valstybę, šeimos narys (užsienietis) neturi teisinio pagrindo pretenduoti gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje vien tik dėl to fakto, kad užsieniečio šeimos narys – Lietuvos Respublikos pilietis nebuvo išvykęs gyventi į užsienio valstybę ir nepateikė Lietuvos Respublikai įrodymo, kuris yra reglamentuotas Aprašo 15.2.2 punkte, nors toks teisinis reglamentavimas nėra nustatytas Įstatymo 53 straipsnio l dalies 3 punkte.

31. Aprašo 15.2.2 punkto reikalavimas Lietuvos Respublikos piliečiui pateikti dokumentus, patvirtinančius jo gyvenimą užsienio valstybėje, yra perteklinis ir nepagrįstas, kadangi užsieniečio sutuoktinio, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis, gyvenimas užsienio valstybėje nekeičia užsieniečio teisinės padėties, kuri yra reglamentuota Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 3 punkte, kadangi šio Įstatymo normoje nėra nurodyta Lietuvos Respublikos piliečio pareiga atvykti iš užsienio valstybės į Lietuvos Respubliką tam, kad jo sutuoktiniui (užsieniečiui) būtų suteikta teisė gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje šeimos susijungimo pagrindu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 32. Nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalykas – Departamento 2018 m. lapkričio 6 d. rašto Nr. 10K-43170 „Dėl Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje pakeitimo“, teisėtumas bei pagrįstumas.

33. Pirmosios instancijos teismas 2019 m. kovo 8 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė, nurodydamas, kad Departamentas teisingai aiškino ir taikė Įstatymą bei padarė teisingą išvadą, jog pareiškėjas Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu neturi teisės gauti leidimo nuolat gyventi. Departamentas nepažeidė prašymo nagrinėjimo procedūrų, atsakė į pareiškėjų iškeltus klausimus, todėl nėra jokio pagrindo naikinti ginčijamą Departamento Raštą. Apeliacinį skundą pareiškėjai grindžia pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų nepagrįstumu bei netinkamu įrodymų vertinimu, taip pat proceso teisės normų pažeidimais, bylą prašo nagrinėti žodinio proceso tvarka.

34. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

35. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, atliko išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar konkrečiu atveju, priimant ginčijamą Raštą, nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad ginčijamas Raštas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes bei taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl jo naikinti, vadovaujantis pareiškėjų nurodomais ar kitais motyvais, nėra teisinio pagrindo. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į anksčiau minėtas teisės normas, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, pripažįsta tikslinga atskirai pasisakyti tik dėl apeliacinio skundo argumentų, jog pirmosios instancijos teismas, neišsprendęs pareiškėjų prašymo dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo, nepagrįstai suvaržė pareiškėjų teisę reikšti prašymą dėl norminio administracinio akto ištyrimo dėl Įstatymo 53 straipsnio 1 dalis 3 punkto nuostatų aiškinimo ir taikymo, dėl Aprašo 15.2 punkte nustatyto reikalavimo neadekvatumo ir diskriminacinio pobūdžio bei dėl teiginių, kad atsakovas nepateikė visų dokumentų, kuriuos vertino administracinės procedūros metu, ir nepriėmė nustatytos formos užsieniečio (pareiškėjo) prašymo ir pateiktų dokumentų, tokiu būdu pažeisdamas Įstatymo reikalavimus dėl užsieniečio prašymo gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje pateikimo, priėmimo ir nagrinėjimo tvarkos.

36. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, pažymi, jog ABTĮ 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Aptartas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek proceso šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir proceso šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas.

37. Teismų praktikoje, vadovaujantis EŽTT praktika, pažymima, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas yra galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje instancijoje gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017; 2016 m. liepos 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-703-858/2016 ir kt.).

38. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė būtinumo bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes pareiškėjai iš esmės nemotyvavo tokio savo prašymo, o bylos proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Dėl aptartų priežasčių pareiškėjų prašymas bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka netenkinamas (ABTĮ 141 str. 1 d.)

39. Kaip matyti iš pareiškėjų skundo pirmosios instancijos teismui, pareiškėjai neprašė teismo ištirti norminio administracinio akto teisėtumo, o prašė sustabdyti šios bylos nagrinėjimą iki įsiteisės Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. 1-2607-789/2018, kurioje jie prašė ištirti Aprašo 15.2.2.punkto teisėtumą. Minėtą prašymą pirmosios instancijos teismo 2019 m. kovo 6 d. nutartimi atsisakė priimti, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nėra įstatyme numatyto pagrindo sustabdyti šios bylos nagrinėjimą ABTĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu.

40. Pagal Įstatymo 2 straipsnio 15 dalį, leidimas nuolat gyventi – dokumentas, suteikiantis užsieniečiui teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir patvirtinantis užsieniečio nuolatinio gyventojo statusą. Šį leidimą užsienietis gali gauti, jeigu atitinka vieną iš Įstatymo 53 straipsnyje išdėstytų leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindų ir Įstatymo 26 straipsnio nustatytas sąlygas.

41. Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis atvyko gyventi į Lietuvos Respubliką kartu su Lietuvos Respublikos piliečiu kaip jo šeimos narys. Byloje nėra ginčo dėl faktinių aplinkybių – kad pareiškėjas I. L. gyveno Lietuvos Respublikoje nuo 2004 m. iki prašymo pateikimo (2018 m. rugsėjo 19 d.) ir turėjo leidimus laikinai gyventi (b. l. 50–61), taip pat, kad pareiškėja E. V. įgijo Lietuvos pilietybę gyvendama Lietuvoje ir po to, kai įgijo Lietuvos pilietybę, nebuvo išvykusi gyventi kitur. Byloje esantys įrodymai rodo, kad asmens tapatybės kortelė, kaip Lietuvos pilietei, jai išduota 2016 m. liepos 12 d. (b. l. 49), taigi vėliausiai nuo šios datos ji buvo Lietuvos pilietė ir nebuvo išvykusi iš Lietuvos.

42. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 3 punkto formuluotė akivaizdžiai reikalauja, jog atvykimo į Lietuvos Respubliką momentu bent vienas iš šeimos narių būtų Lietuvos Respublikos pilietis, t. y. numatoma situacija, kai Lietuvos pilietis su šeimos nariu atvyksta į Lietuvą gyventi, tačiau kai užsienietis atvyksta pas jau Lietuvoje gyvenantį Lietuvos Respublikos pilietį, užsieniečiui gali būti išduodamas leidimas laikinai gyventi pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir 43 straipsnio 1 dalies 5 punktą (leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui šeimos susijungimo atveju, kai Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis ir kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba užsienietis, turintis leidimą gyventi).

43. Vadovaudamasi Įstatymo 2 straipsnio 14 dalimi, 24 straipsniu, 50 straipsnio 1 dalies 13 punktu bei atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjui yra išduotas leidimas laikinai gyventi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria atsakovo argumentams, kad pareiškėjas yra laikomas ne atvykusiu gyventi į Lietuvos Respubliką, o gyvenančiu Lietuvos Respublikoje. Pastebėtina, jog iš pareiškėjos pateiktų paaiškinimų matyti, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, t. y. pareiškėjas nepagrindė rašytiniais įrodymais, kad iki prašymo išduoti leidimą nuolat gyventi jis kartu su pareiškėja gyveno užsienio valstybėje, priešingai, pareiškėjos pateikti paaiškinimai patvirtina, kad pareiškėjai Lietuvos Respublikoje kartu gyvena jau beveik 15 metų, todėl jis negali būti laikomas atvykstančiu gyventi į Lietuvos Respubliką kartu su Lietuvos Respublikos piliečiu kaip jo šeimos narys.

44. Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas detalizuoja Aprašas, pagal kurio 7 punktą užsienietis prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu pateikia per 3 mėnesius nuo atvykimo gyventi į Lietuvos Respubliką dienos. Pagal Aprašo 15.2.2 punktą Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintą leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindą inter alia (liet. be kita ko) patvirtina dokumentai, liudijantys, kad Lietuvos Respublikos pilietis, prieš su užsieniečiu atvykdamas gyventi į Lietuvos Respubliką, gyveno užsienio valstybėje (užsienio valstybės išduotas leidimas gyventi, užsienio valstybės išduota atitinkama pažyma ar kt.). Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjai tokių dokumentų nepateikė.

45. Pareiškėjai pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą bei pripažinti, kad Aprašo 15.2.2 punktas prieštarauja Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 3 punkto reglamentavimui ta apimtimi, kuria Aprašo 15.2.2 punkte yra nustatytas leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo užsieniečiui pagrindas, t. y. dokumentai, patvirtinantys, kad Lietuvos Respublikos pilietis, prieš su užsieniečiu atvykdamas gyventi į Lietuvos Respubliką, gyveno užsienio valstybėje; taip pat sustabdyti nagrinėjamą administracinę bylą, kol bus išspręstas pareiškėjų 2019 m. gegužės 20 d. prašymas ištirti norminio administracinio akto teisėtumą ir iki įsiteisės Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I-2607-789/2019 (teisminio proceso Nr.3-61-3-00837-2019-3). Pareiškėjai pažymi, kad Lietuvos Respublikos pilietis pagal galiojantį teisinį reglamentavimą yra laisvas pasirinkti savo nuolatinę ir / ar laikiną savo gyvenamąją vietą, todėl Lietuvos Respublikos piliečio išvykimas gyventi į užsienio valstybę ir / ar jo grįžimas gyventi iš užsienio valstybės į Lietuvos Respubliką jokiais teisės aktais nėra ir negali būti vertinamas kaip atitinkama privilegija Lietuvos Respublikos piliečio sutuoktiniui (užsieniečiui) pretenduoti gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.

46. Spręsdamas prašymo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą priėmimo klausimą, teismas privalo įvertinti ir tokio prašymo turinį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-3065/2011). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinant Administracinių bylų teisenos įstatymo 111 straipsnio (dabartinio 113 straipsnio) 2 dalies 1 punkte įtvirtintą pagrindą, pažymima, kad prašymas ištirti norminio administracinio akto teisėtumą yra pagrįstas, kai prašymas siejamas su prašomos normos taikymu konkrečioje situacijoje ir teisingas bylos išsprendimas bei galbūt pažeistos teisės gynimas įmanomas tik ištyrus norminio administracinio akto teisėtumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. spalio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-661/2008). Būtent teismas galutinai konstatuoja, kokios norminių aktų nuostatos taikytinos byloje ir kaip jos turi būti aiškinamos, todėl būtent teismas ir turi galutinai nuspręsti, ar jo nagrinėjamos konkrečios bylos išsprendimui yra reikalinga pradėti atskirą norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą ir kokia apimtimi toks tyrimas turi būti atliekamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-3065/2011). Taigi teismas nėra saistomas asmens prašymo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą ir gali jį atmesti tais atvejais, kai jam nekyla abejonių dėl ginčijamo akto.

47. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas visų asmenų lygybės principas iš esmės reiškia diskriminacijos draudimą. Diskriminacija dažniausiai suprantama kaip žmogaus teisių varžymas ar tam tikrų privilegijų teikimas atsižvelgiant į lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų požymius. Tačiau diskriminacija nelaikomas diferencijuotas teisinis reguliavimas, kai jis taikomas tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčioms asmenų grupėms, jeigu tuo siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų. Prie diskriminacinių ribojimų nepriskiriami ir specialūs reikalavimai arba tam tikros sąlygos, kai jų nustatymas būna susijęs su reguliuojamų santykių ypatumais. Tačiau konstitucinis asmenų lygybės principas būtų pažeidžiamas, jei tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skirta teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisintinas (žr. pvz., Konstitucinio Teismo 1996 m. lapkričio 20 d. nutarimą; 1998 m. lapkričio 11 d. nutarimą; 2000 m. gruodžio 6 d. nutarimą).

48. Pažymėtina, kad Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 3 punktas įtvirtina, jog leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis atvyko gyventi į Lietuvos Respubliką kartu su Lietuvos Respublikos piliečiu kaip jo šeimos narys, o Aprašo 15.2.2 punktas tik detalizuoja, kokie dokumentai patvirtina atvykimą į Lietuvos Respubliką su Lietuvos Respublikos piliečiu, todėl pareiškėjų argumentai dėl Aprašo 15.2.2 punkto diskriminacinio pobūdžio bei prieštaravimo Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatai apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinami kaip nepagrįsti.

49. Kaip matyti iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I-2607-789/2019 (teisminio proceso Nr.3-61-3-00837-2019-3) įsiteisėjo 2019 m. gegužės 15 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. AS-321-822/2019 palikus minėtą skundžiamą nutartį nepakeistą, todėl pareiškėjų prašymas dėl nagrinėjamos bylos sustabdymo taip pat atmestinas kaip nepagrįstas.

50. Departamentas yra vienas iš subjektų, kontroliuojančių užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje, todėl atsakovas yra viešojo administravimo subjektas, kuriam Įstatymu suteikta kompetencija ir įgalinimai priimti administracinius sprendimus dėl užsieniečių teisinės padėties, šiuo tikslu atlikti reikiamų duomenų rinkimą, aplinkybių tyrimą bei faktų patikrinimą (Įstatymo 4 str. 2 d., 29 str. 1 d., 3 str. 3 d., kt.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3809-756/2019).

51. Pareiškėjui tenka pareiga pagrįsti įstatyme numatytas aplinkybes, reikšmingas leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimui ir / ar pakeitimui; ir tokį įrodinėjimo naštos paskirstymą nėra pagrindo vertinti kaip tariamą atsakovo, viešojo administravimo subjekto perdėtą pranašumą ginčo teisiniuose santykiuose.

52. Nustatyta, kad Departamentas pateikė atsakymą į pareiškėjos laisvos formos prašymą, pagal pareiškėjų pateiktą ir Departamento turimą informaciją, nepažeisdamas Apraše nustatytų procedūrinių taisyklių, todėl konstatuotina, jog Departamentas nepažeidė prašymo nagrinėjimo procedūrų bei priėmė teisėtą bei pagrįstą ginčijamą Raštą.

53. Teisėjų kolegija apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ginčijamo Rašto pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjų E. V. ir I. L. (I. L.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Arūnas Dirvonas Veslava Ruskan Milda Vainienė