2018-01-03 Nr. AB-164-3-61-3-01398-2016-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-3439-442/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01398-2016-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. sausio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. Ž. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. Ž. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 25 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis nuo 2009 m. spalio 11 d. iki 2014 m. spalio 14 d. Lukiškių TI-K buvo laikomas nežmoniškomis sąlygomis: įstaigoje buvo pažeidžiama pareiškėjo teisė į minimalų kameros plotą, kamerose buvo tik dvi kėdės, nors laikomi keturi suimtieji, dėl to pareiškėjas jautė fizinius nepatogumus ir pažeminimą. Be to, kameroje buvo tarakonų, į prašymus dezinfekuoti patalpas, reaguojama buvo tik po keleto kartų. Lukiškių TI-K taip pat neužtikrino higienos normose nustatyto apšvietimo. Pareiškėjas teigė, kad dėl netinkamų laikymo sąlygų patyrė neigiamus išgyvenimus, kurie pasireiškė baime, nerimu, emocine depresija, pažeminimu, stresu ir kitais nepatogumais. Sutriko pareiškėjo miegas, jis jaučia nuolatinę depresiją.

3. Atsakovą Lietuvos valstybę atstovaujantis Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas atsiliepimu į skundą prašė taikyti ieškinio senatį ir skundą atmesti bei priteisti 1,86 Eur bylinėjimosi išlaidas, susijusias su dokumentų kopijų rengimu.

4. Nurodė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K periodiškai buvo laikomas nuo 2009 m. spalio 20 d. iki 2014 m. spalio 13 d. Teigė, kad įstaigos administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes nuteistiesiems pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis, tačiau negali daryti įtakos atvykstančiųjų suimtųjų ir nuteistųjų bei esančių įstaigoje skaičiui. Atsiradus galimybei, nuteistieji perkeliami į laisvesnes kameras. Iš suimtųjų ir nuteistųjų nuolat reikalaujama palaikyti švarą kamerose, tam jiems išduodamas reikalingas inventorius. Vabzdžių ir graužikų naikinimo darbams atlikti, patalpų priežiūrai ir profilaktiniams patikrinimams atlikti Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartis su UAB „Dezinfa“ ir UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Visose kamerose yra įrengti stalai, taburetės, lentynos, kurios priklausomai nuo žmonių skaičiaus yra didesnės arba mažesnės. Dėl pakankamai mažo kamerų ploto ne visada įmanoma įrengti daugiau spintelių, lentynų ar kitų baldų. Atsakovo atstovo nuomone pareiškėjo skundas grindžiamas samprotavimais ir abstrakčiais teiginiais, nusiskundimai bendro pobūdžio ir nekonkretūs, pašomos priteisti žalos dydis nepagrįstas jokiais įrodymais.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad Lukiškių TI-K 2013 m. spalio 10 d.–2013 m. spalio 11 d. laikotarpiu buvo pažeista pareiškėjo R. Ž. teisė į minimalų kameros plotą. Likusią skundo dalį atmetė. Lukiškių TI-K prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkino.

6. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, 1.127 straipsnio 1 ir 5 dalimis. Pareiškėjas neturinę žalą prašė priteisti už 2009 m. spalio 11 d.–2014 m. spalio 14 d. laikotarpį, tačiau į teismą kreipėsi tik 2016 m. balandžio 5 d. Atsižvelgiant į tai, daryta išvada, kad pareiškėjas praleido skundo padavimo teismui terminą už laikotarpį nuo 2009 m. spalio 11 d. iki 2013 m. balandžio 4 d. Vadovaujantis CK 1.126 straipsnio 2 dalimi, 1.131 straipsnio 1 dalimi, esant ginčo šalies reikalavimui, ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Šiuo atveju, Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą tokį prašymą pareiškė. Pareiškėjas neprašė teismo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, jokių argumentų ar įrodymų, patvirtinančių, kad ieškinio senaties terminą praleido dėl objektyvių priežasčių, teismui nepateikė, teismas tokių aplinkybių ex officio taip pat nenustatė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo bylose, atsižvelgęs į pažeidimų pobūdį, ne kartą yra konstatavęs, kad paprastai pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus. Laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims yra suteikiama teisė siųsti ir gauti korespondenciją, todėl darytina išvada, jog pareiškėjas, manydamas, kad jo teisės yra pažeidžiamos, turėjo realią galimybę per įstatymo nustatytą terminą kreiptis į teismą su reikalavimu priteisti neturtinę žalą, tačiau to nepadarė, savo teises į teisminę gynybą įgyvendino nerūpestingai ir aplaidžiai. Esant nurodytoms aplinkybėms, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, spręsta, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Pareiškėjo skundo dalis, apimanti 2009 m. spalio 11 d.–2013 m. balandžio 4 d. laikotarpį, atmesta CK 1.131 straipsnio 1 dalies pagrindu.

7. Minimalūs kalinimo vietų kamerų plotui keliami reikalavimai nustatyti Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, kurio 1.3.1 punkte įtvirtinta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Iš Kalinamojo (nuteistojo) asmens įskaitos kortelėje nurodytų duomenų matyti, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio 5 d. iki 2014 m. spalio 14 d. (ginčo laikotarpis) buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose Nr. 82, 77, 112A, 234, 226, 78 ir 226. Vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimai pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeisti 2013 m. spalio 10 d.–2013 m. spalio 11 d. laikotarpiu. Teismas neturėjo pagrindo nesiremti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis apie laikotarpius ir kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, jų plotus bei jose buvusių asmenų skaičių. Iš nurodytų duomenų buvo matyti, kad pareiškėjas 1 parą buvo laikomas kamerose, kuriose jam tenkantis plotas buvo mažesnis, nei nustatytas minimalus. Tai patvirtino pareiškėjo skundo argumentus, kad jis Lukiškių TI-K buvo laikomas pažeidžiant vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimus. Teismas atmetė atsakovo atstovo argumentus, kad Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos atvykstančių bei esančių įstaigoje suimtųjų ir nuteistųjų skaičiui, kaip teisiškai nereikšmingus, sprendžiant klausimą dėl atsakovo veiksmų neteisėtumo.

8. Pareiškėjas teigė, kad kamerose keturiems asmenims buvo skirtos tik dvi kėdės, tačiau atkreiptas dėmesys, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas kamerose dažniausiai laikytas vienas arba dviese ir tik 2013 m. spalio 10 d.–2013 m. spalio 11 d. laikytas trise. Atsižvelgiant į tai, tik 2013 m. spalio 10 d.–2013 m. spalio 11 d. pareiškėjui galėjo trūkti kėdės. Kita vertus, nepakankamas kėdžių kiekis kamerose yra neatsiejamai susijęs su mažu kameros plotu ir laikytas šio pažeidimo dalimi, todėl papildomai šiuo aspektu nepasisakyta.

9. Teismas nurodė, kad atsakovo atstovas pateikė teismui paslaugų teikimo sutartis su UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“ ir UAB „Dezinfa“ iš kurių matyti, kad atsakovo atstovas tinkamai organizavo profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą. O pareiškėjas teigdamas, kad administracija ne iš karto reaguodavo į prašymus naikinti buitinius kenkėjus, nusiskundimo nepagrindė, nenurodė, kada būtent kreipėsi su tokiu prašymu, todėl tokie argumentai laikyti pernelyg abstrakčiais ir nepatvirtinančiais atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų. Juo labiau, kad iš skundo turinio matyti, kad Lukiškių TI-K kenkėjų naikinimo darbai buvo atliekami.

10. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos“ bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) 22 ir 23 punktuose nustatyta, kad gyvenamosiose patalpose natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 proc., mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx, dirbtinė naktinė apšvieta – ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx. Kita vertus, HN 76:2010 2 punkte įtvirtinta, kad ši higienos norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Atsižvelgiant į tai, kad Lukiškių TI-K HN 76:2010 priėmimo metu buvo veikianti įstaiga, jai nėra taikomas reikalavimas minimaliam natūraliam apšvietimui, kadangi didesnių, skaidraus stiklo langų įrengimas pareikalautų pastato rekonstrukcijos darbų. Teismui pateiktame skunde pareiškėjas nenurodė ir nepagrindė savo argumentų, jog Lukiškių TI-K dirbtinis apšvietimas buvo netinkamas, nenurodė, nei kodėl jis buvo netinkamas, nei kuriuo laikotarpiu, nei kuriose kamerose, nei kokių prietaisų pagalba nustatė, kad apšvietimas yra netinkamas. Atsižvelgiant į tai, daryta išvada, kad pareiškėjo teiginiai yra paremti subjektyviais pojūčiais, tačiau nepatvirtina neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų.

11. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K tik 1 parą buvo laikytas ploto reikalavimų neatitinkančiose kamerose, kitokių pareiškėjo teisių pažeidimo faktų nenustatyta. Iš pareiškėjo sveikatos istorijos kopijos matyti, kad ginčo laikotarpiu nėra įrašų apie sveikatos sutrikimus, tiesiogiai įtakotus per mažo gyvenamojo ploto. Teismas taip pat neturi pagrindo spręsti, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningų Lukiškių TI-K veiksmų ar siekio išskirti pareiškėją iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Priešingai, atsakovo atstovas nurodė, kad esant perpildytoms kameroms, buvo stengiamasi, jog suimtieji ir nuteistieji tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y., atsiradus galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras. Pareiškėjui buvo suteikiama galimybė naudotis pasivaikščiojimų ir sporto kiemeliais, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba. Iš teismui pateiktų Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų matyti, kad Lukiškių TI-K yra nuolat atliekami gyvenimo sąlygų patikrinimai, vertinamas jų atitikimas nustatytiems reikalavimams. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, bei įvertinus byloje nustatytą atsakovo atstovo pažeidimo laikotarpį, pobūdį ir mastą, vadovaujantis teisingumo bei protingumo principais, daryta išvada, kad byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už pareiškėjo teisių pažeidimą.

12. Šiuo atveju atsakovo atstovas skundo priedus pateikė vykdydamas teismo įpareigojimą, be to, jų visiškai nepagrindė, todėl Lukiškių TI-K prašymas priteisti patirtas išlaidas netenkintas.

III. 13. Pareiškėjas R. Ž. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 11 d. sprendimą ir tenkinti pareiškėjo skundą.

14. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas netiksliai apskaičiavo dienų skaičių, kai pareiškėjui teko mažesnis nei 3,6 kv. m plotas. Nurodo, kad 2014 m. rugpjūčio 13 d.–2014 m. rugsėjo 17 d. (36 dienas) pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 226, kurios plotas 6,9 kv. m, su dar vienu asmeniu.

15. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovo atstovas nepateikė teismui jokių duomenų, kurie galėtų paneigti pareiškėjo nurodytas aplinkybes apie kamerų netinkamą būklę, sanitarinio mazgo neatitikimą keliamiems reikalavimams. Pareiškėjas skunde buvo konkrečiai nurodęs, kad kamerose, kuriose jis buvo laikomas, buvo netinkamas apšvietimas, trūko deguonies, buvo per didelė drėgmė ir buvo netinkamai atitverti sanitariniai mazgai.

16. Atsakovą Lietuvos valstybę atstovaujantis Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

17. Atsakovo atstovas, atsižvelgiant į tai, jog tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, daro išvadą, kad pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Teigia, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijų ar jos darbuotojų neteisėta veika. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba nepatogumus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą. Mano, kad nėra pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovo.

18. Pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartimi Lukiškių TI-K buvo įpareigotas pateikti teismui su ginču susijusią medžiagą. Lukiškių TI-K realiai turėjo padaryti kopijas iš dokumentų, kurie įstaigoje laikomi popierine forma. Lukiškių TI-K realiai patyrė bylos dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas, kurios yra priteistinos iš pareiškėjo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 19. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo R. Ž. galbūt patirtos neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas prašo atlyginti neturtinę žalą dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime.

20. CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

21. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

22. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimų daliai dėl laikotarpio nuo 2009 m. spalio 11 d. iki 2013 m. balandžio 4 d. taikė ieškinio senaties terminą, dėl likusio laikotarpio konstatavo, kad pareiškėjas 1 parą buvo laikomas kamerose, kuriose jam tenkantis plotas buvo mažesnis, nei nustatytas minimalus, tuo metu pareiškėjui galėjo trūkti kėdės, kitus skundo teiginius atmetė kaip nepagrįstus ir nusprendė, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

23. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjo reikalavimui atlyginti žalą, padarytą nuo 2009 m. spalio 11 d. iki 2013 m. balandžio 4 d., taikytina ieškinio senatis, nes skundas teismui paduotas praleidus CK 1.125 straipsnio 8 punkte numatytą trejų metų ieškinio senaties terminą (pagal spaudą ant skundo (b. l. 4) – 2016 m. balandžio 5 d.). Taip pat sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, kurios būtų pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Atsižvelgiant į tai, teismas pagrįstai vertino pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K sąlygas laikotarpiu, kuris nepatenka į senaties terminą, o būtent nuo 2013 m. balandžio 5 d. iki2014 m. spalio 14 d.

24. Pareiškėjas neturtinę žalą kildina pirmiausiai iš to, kad, jo teigimu, Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrintas minimalus plotas. Ginčui aktualaus Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu, kuriam netaikoma ieškinio senatis (2013 m. balandžio 5 d. – 2014 m. spalio 14 d.) pareiškėjas 1 parą (2013 m. spalio 10–11 d.) buvo laikomas Lukiškių TI-K kameroje, pažeidžiant jo teisę į minimalų gyvenamąjį plotą. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos duomenis (atsiliepimą į pareiškėjo skundą, I t., b. l. 8–14), patikslina, kad minimali gyvenamojo ploto norma pareiškėjui nebuvo užtikrinta iš viso 36 paras (2013 m. spalio 10–11 d., 2014 m. rugpjūčio 13 d.–rugsėjo 17 d.). Pažeidimų laikotarpiu pareiškėjui teko 2,65–3,45 kv. m.

25. Pareiškėjas teigia, kad kamerose buvo 2 kėdės. Atsižvelgiant į tai, kad 2013 m. spalio 10–11 d. kameroje Nr. 82 buvo laikomi 3 asmenys, pareiškėjas galėjo patirti papildomų nepatogumų dėl kėdės trūkumo. Teisėjų kolegija papildomai akcentuoja, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką kiti kalinamų asmenų patirti nepatogumai, iš esmės atsiradę dėl kamerų perpildymo (kaip pavyzdžiui kėdžių trūkumas visiems kameroje laikomiems asmenims), vertinami kaip neatsiejamai susiję su nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir turi būti vertinami kaip šio pažeidimo dalis (žr., pvz., 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017, 2017 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1060-624/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-233-438/2017 ir kt.).

26. Kitus pareiškėjo skundo teiginius dėl tarakonų kamerose ar netinkamo apšvietimo, sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kuris juos atmetė kaip nepagrįstus. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į įrodinėjimo ypatumus viešosios deliktinės atsakomybės, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, bylose, kurie ne kartą akcentuoti tiek nacionalinių teismų, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (2013 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-977/2013 ir kt.). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013).

27. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nurodė tik abstraktaus pobūdžio teiginius, kad kamerose yra tarakonų ir nėra tinkamai užtikrinamas apšvietimas, tačiau nedetalizavo nei laikotarpio, nei konkrečių kamerų, nenurodė jokių tokius teiginius galinčių pagrįsti duomenų. O atsakovo atstovas į bylą pateikė dokumentus, patvirtinančius, kad yra sudarytos sutartys, pagal kurias Lukiškių TI-K atliekama patalpų priežiūra, siekiant išsiaiškinti buitinių kenkėjų buvimą ir atlikti jų naikinimo darbus (I t., b. l. 29–47), taip pat Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus, iš kurių matyti, kad patikrinus, be kita ko, kamerą, kurioje ginčo laikotarpiu buvo laikomas ir pareiškėjas (112A), pažeidimų nebuvo nustatyta (I t., b. l. 48–50). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, šiuo aspektu (dėl tarakonų ir apšvietimo Lukiškių TI-K kamerose) pažeidimų konstatuoti nebuvo pagrindo.

28. Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde reiškia ir naujas aplinkybes dėl, jo teigimu, netinkamų sąlygų Lukiškių TI-K ir nepagrįstai teigia, kad jas reiškė skunde, teiktame pirmosios instancijos teismui. Šiuo aspektu pažymėtina, jog Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 134 straipsnio 6 dalis nustato, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 13 d nutartį administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017, 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1128-442/2017). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliaciniame skunde naujai reiškiami argumentai apeliacinės instancijos teisme nenagrinėtini.

29. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui iš viso 36 paras nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas. Per šį laikotarpį tik 1 parą pareiškėjui teko mažiau nei 3 kv. m (2,65 kv. m), o likusiomis dienomis minimalaus ploto norma buvo pažeista nežymiai (teko 3,45 kv. m). Likusiu laikotarpiu pareiškėjui teko daugiau nei 3,6 kv. m ploto. Kitų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K pažeidimų ginčo laikotarpiu nebuvo nustatyta. Iš byloje esančių duomenų nematyti, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų kilusi žala pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai. Be to, nenustatyta, kad atsakovas sąmoningai būtų siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyręs jį iš kitų subjektų. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog šie laikymo sąlygų reikalavimų pažeidimai nesudarė prielaidų pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir būtų nesuderinamas su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsniu.

30. Pasisakydama dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui teisėjų kolegija pažymi, kad neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017, 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017 ir kt.). Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017 ir kt.).

31. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, į nustatytų pažeidimų pobūdį, mastą, trukmę, į kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad šiuo atveju tik teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai pareiškėjo teisei apginti.

32. Nors pareiškėjas prašo, kad jam būtų priteistas 25 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėjo būti priteistas būtent tokio dydžio neturtinės žalos atlyginimas. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 6.250 str.) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, į pažeidimų pobūdį ir intensyvumą, į ginamų vertybių pobūdį, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, į kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad yra faktinis ir teisinis pagrindas pareiškėjui priteisti 325 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

33. Vadovaudamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 325 Eur neturtinei žalai atlyginti.

34. Dėl Lukiškių TI-K prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų pažymėtina, kad, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K medžiagą, už kurios parengimą prašo priteisti patirtas išlaidas, teismui pateikė vykdydamas pirmosios instancijos teismo nurodymą. Minėti dokumentai buvo reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl nurodyta Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarka, kuria remiasi Lukiškių TI-K, pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina. Pažymėtina, jog tokios praktikos buvo laikytasi ir kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtose bylose (žr., pvz., 2014 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-492-945/2014, 2016 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015 ir kt.). Taigi, šiuo atveju nėra pagrindo tenkinti ir minėto Lukiškių TI-K prašymo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. Ž. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 11 d. sprendimą pakeisti. Priteisti pareiškėjui R. Ž. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 325 Eur (tris šimtus dvidešimt penkis eurus) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 11 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė