2020-06-17 Nr. AB-13706-3-61-3-03498-2018-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-2909-968/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03498-2018-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.10.1; 12.14.1.4; 12.14.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. birželio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko (pranešėjas), Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „NDX Group“ (buvęs pavadinimas – uždaroji akcinė bendrovė „NDX energija“) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „NDX Group“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „NDX Group“ (toliau – ir Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti: 1) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2018 m. birželio 18 d. sprendimą Nr. (21.131-31-5)FR0682-204 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir VMI Sprendimas); 2) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2018 m. rugsėjo 17 d. sprendimą Nr. S-156(7-130/2018) „Dėl UAB „NDX energija“ 2018-07-12 skundo Nr. S18-89“ (toliau – ir MGK Sprendimas).

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. VMI 2018 m. balandžio 16 d. patikrinimo aktas Nr. (21.60-32)FR0680-151 (toliau – ir Patikrinimo aktas) neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnyje individualiam administraciniam aktui nustatytų reikalavimų. Patikrinimo akte atsakovas nenurodė konkretaus ir aiškaus teisinio pagrindo, nepaaiškino, kurios konkrečios leidžiamų atskaitymų pripažinimo materialiosios sąlygos nebuvo tenkinamos pareiškėjui apskaitoje pripažintas ir užregistruotas palūkanų sąnaudas priskiriant leidžiamiems atskaitymams. Dėl to pareiškėjas negalėjo suprasti Patikrinimo aktu jam nustatomų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimo, šio pasikeitimo pagrindų ir apimties, pareiškėjui tapo neįmanoma įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Tokia situacija, kai Patikrinimo akte yra iš viso nenurodomas konkretus teisinis pagrindas, o VMI Sprendime pasirenkamas toks teisinis pagrindas, kurio buvimas neįrodinėtas Patikrinimo akte, turi būti traktuojama kaip nekonkreti teisinė kvalifikacija, ribojanti pareiškėjo teises į teisminę gynybą.

2.2. VMI, Patikrinimo akto išvadas grįsdama kitose administracinėse bylose, kuriose pareiškėjas nedalyvavo, nustatytais faktais ir jų kvalifikavimu, pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 2 dalyje nustatytą įrodymų leistinumo taisyklę, todėl išvadas pagrindė neleistinais įrodymais. Pareiškėjas nedalyvavo nei vienoje iš Patikrinimo akte ir VMI Sprendime nurodytų administracinių bylų, nei vienas iš šiose bylose priimtų teismų sprendimų pareiškėjui nesukėlė jokių teisinių padarinių. Šiose bylose palūkanų sąnaudų priskyrimas leidžiamiems (neleidžiamiems) atskaitymams nebuvo įrodinėjimo dalyku, taip pat visiškai nebuvo nagrinėjami pareiškėjo ekonominiai tikslai, susiję su turtinio įnašo į „LEO LT“ formavimu.

2.3. Mokesčių administratorius, Patikrinimo akto išvadas grįsdamas kitų asmenų (pareiškėjo akcininkų) mokestinių patikrinimų aktuose nustatytais faktais ir jų teisiniu vertinimu, savo išvadas pagrindė ne įrodymais, bet prielaidomis. Pareiškėjas jokiomis formomis nebuvo įtrauktas į tų asmenų mokestinių patikrinimų procesą, todėl jam nėra žinoma jokia informacija, susijusi su šių asmenų mokestiniais patikrinimais. Atsakovas neatsižvelgė į tai, kad šių ginčų objektu buvo palūkanų pajamų priskyrimo gyventojų pajamų mokesčiu neapmokestinamoms pajamoms pagrįstumas. Mokesčių administratorius su visais šiais asmenimis kilusiuose mokestiniuose ginčuose nesugebėjo pagrįsti ir įrodyti patikrinimo aktuose suformuluotų išvadų, kad ginčo objektu laikyti fizinių asmenų paskolų sandoriai buvo sudaryti siekiant vien tik mokestinės naudos. Todėl šių asmenų mokestiniuose ginčuose nustatyti faktai ir jų teisinis vertinimas pareiškėjo ginče su VMI a priori (iš anksto; nepatikrinus faktų) negali būti laikomi prejudiciniais faktais. Tokia situacija, kai jam teisines pasekmes sukėlusiame Patikrinimo akte formuluojamos išvados grindžiamos trečiųjų asmenų patikrinimo aktuose nustatytais faktais ir jų teisiniu vertinimu, neatskleidžiant pareiškėjui visų faktinių aplinkybių, argumentų ir motyvų, lėmusių teisinį kvalifikavimą, vertintina kaip akivaizdus pareiškėjo teisės į gynybą ribojimas. Patikrinimo akto 3 dalyje („Bendrovės akcininkų (fizinių asmenų) kontrolės veiksmų, atliktų už 2008–2012 m., padarytų išvadų duomenys“ pateikiami faktai neturi būti laikomi prejudiciniais faktais, o Patikrinimo aktas ir VMI Sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnyje nustatytų reikalavimų.

2.4. VMI nemotyvavo Patikrinimo akte formuluojamų išvadų. Atsakovas nesugebėjo paneigti pareiškėjo pateiktų įrodymų, kad ginčo objektu laikomais sandoriais pareiškėjas siekė ekonominės naudos. Atsakovas Patikrinimo akte nepateikė aiškių argumentų, kurie leistų suprasti, dėl kokių konkrečių priežasčių palūkanų sąnaudos buvo kvalifikuotos kaip neleidžiami atskaitymai. Pareiškėjui nesuprantama Patikrinimo akte dėstoma argumentavimo logika: Patikrinimo akto išvados yra grindžiamos Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo (toliau – ir PMĮ) normomis, o šių išvadų įrodinėjimas Patikrinimo akte grindžiamas iš esmės kita teisine norma (Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 69 str.), taigi, VMI Sprendimas grindžiamas PMĮ normomis, kurių pažeidimas Patikrinimo akte iš viso nebuvo įrodinėjamas. Patikrinimo akto 3 dalyje ir VMI Sprendime pateiktas įrodymų teisinis kvalifikavimas neturi jokio loginio ryšio su Patikrinimo akte suformuluotų išvadų teisiniu pagrindu. Pareiškėjui neaišku, kaip Patikrinimo akto 3 dalyje pasirinktas teisinis pagrindas (MAĮ 69 str. turinio prieš formą principas) siejasi su Patikrinimo akto 24 puslapyje nurodytu teisiniu pagrindu. Administracinis aktas, kuris adresatui sukelia atitinkamas teisines pasekmes, apskritai turi būti aiškus ir suprantamas. Patikrinimo akto 1 ir 2 dalyse nurodytų faktinių įrodymų visuma neturi sąsajumo su Patikrinimo akte formuluojamų išvadų teisiniu pagrindimu.

2.5. Nors VMI teigia, kad akcininkai darė įtaką Bendrovės sprendimams, tačiau nepateikė tiesioginių įrodymų, kurių pagrindu padarė tokias išvadas, nepaaiškino, kokiems konkretiems sprendimams įtaka buvo daroma, nepateikė vertinimo, kaip galbūt buvusi akcininkų įtaka lėmė tai, kad palūkanų sąnaudos tapo neatitinkančios PMĮ 17 straipsnio 1 dalyje nurodytų sąlygų.

2.6. Pareiškėjo sprendimas išsaugoti didesnę akcinės bendrovės (toliau – ir AB) „VST“ dukterinės bendrovės akcijų paketo vertę, atsisakant planų per 2008 m. padengti pareiškėjo skolos akcininkams likutį, įrodo, kad pareiškėjo pagrindinis tikslas buvo gauti kuo didesnę ekonominę naudą įnešant AB „VST“ akcijas į „LEO LT“ projektą. Pareiškėjo ir akcininkų paskolos sutartyje numatytos palūkanų sąnaudos yra kapitalo, kuris pareiškėjui buvo būtinas, siekiant išlaikyti dukterinės AB „VST“ bendrovės akcijų paketo vertę, kaina. Taigi, palūkanų sąnaudos turi būti kvalifikuojamos kaip tiesiogiai skirtos ekonominei naudai gauti. Pareiškėjui tuo metu pasiskolinti iš akcininkų buvo naudingiau nei iš banko, nes, skirtingai nei akcininkams, bankui reikėtų įkeisti pareiškėjo turtą ir mokėti sutarties mokestį. Šiuos argumentus pareiškėjas išdėstė mokesčių administratoriui, tačiau šis mokestinio patikrinimo metu jų netyrė.

2.7. Mokesčių administratorius tarp pareiškėjo ir jo akcininkų susiklosčiusius santykius įvardindamas „fiktyviomis paskolomis“ privalėjo apibrėžti, kaip suprantama „fiktyvios paskolos“ sąvoka, ir šį teiginį pagrįsti bei įrodyti. Pareiškėjo įsipareigojimas akcininkams sumokėti konkrečią pinigų sumą susidarė dėl įstatinio kapitalo mažinimo procedūros, kuri įtvirtinta Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatyme (toliau – ir ABĮ). Pareiškėjo įsipareigojimo akcininkams atsiradimą sąlygojo ne fiktyvūs pareiškėjo veiksmai, bet procedūros, numatytos ABĮ. Nei Patikrinimo akte, nei VMI Sprendime mokesčių administratorius leistinais įrodymais nepagrindė, kodėl šie tarp pareiškėjo ir akcininkų susiklostę santykiai, kurie pripažįstami finansinėje apskaitoje ir civilinėje teisėje, laikytini fiktyviomis paskolomis.

3. Atsakovas VMI atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad:

3.1. PMĮ 17 straipsnyje įtvirtintais sąnaudų priskyrimo leidžiamiems atskaitymams kriterijais įstatymų leidėjas siekė suteikti teisę mokesčių mokėtojui leidžiamiems atskaitymams priskirti vykdant ūkinę-komercinę veiklą realiai patirtas sąnaudas, tačiau tik tokias, kurios būtinos pajamoms uždirbti ar ekonominei naudai gauti. Šis kriterijus yra vienas iš kumuliatyvių sąnaudų priskyrimo leidžiamiems atskaitymams kriterijų. Sąnaudų patyrimo būtinumas ir ekonominės naudos gavimas turi turėti priežastinį ryšį, dėl kurio neturi kilti abejonių. Ekonominė nauda PMĮ prasme turi būti suprantama kaip nauda, kurią dėl patirtų vienetui būtinų sąnaudų gavo vienetas, siekiantis patirtas sąnaudas priskirti leidžiamiems atskaitymams. Patirtų sąnaudų realumą ir priskirtinumą leidžiamiems atskaitymams turi pagrįsti mokesčių mokėtojas.

3.2. Pareiškėjo pateiktų duomenų visuma, įvertinus ją kartu su mokesčių administratoriaus nustatytomis sandorių sudarymo, atsiskaitymo už juos aplinkybėmis, nepagrindžia patirtų sąnaudų būtinumo pareiškėjo ekonominei naudai gauti. Nustatytų aplinkybių visuma sudaro pakankamą pagrindą teigti, kad vykdytais sandoriais buvo siekta pareiškėjo akcininkams išmokėti pajamas, kurios pagal pobūdį (pajamos už suteiktas paskolas) ir išmokėjimo momentą (2009 m. gruodžio 21 d.) būtų neapmokestinamos gyventojų pajamų mokesčiu.

3.3. Vertinant tarp šalių susiklosčiusius paskolinius santykius ir iš šių santykių kilusias prievoles, sąnaudų pripažinimo leidžiamiems atskaitymams prasme svarbus yra paskolos suteikimo tikslas ir sandorių sudarymo aplinkybės. Nagrinėjamu atveju nėra objektyvių įrodymų, kad 2008 m. gegužės 6 d. paskolų sutarčių paskirtis buvo piniginių lėšų gavimas būtent „LEO LT“ akcijų paketui įsigyti (tiek 2008 m. gegužės 6 d., tiek 2009 m. gegužės 5 d. paskolos sutartyse nėra apibrėžta paskolų paskirtis). Paskolų suteikimo paskirties tikslas nurodytas tik 2017 m. gruodžio 12 d. paaiškinime Nr. S17-186 ir 2018 m. gegužės 18 d. pastabose. Teiginiai, kad paskolų sutartys sudarytos siekiant įgyti kuo didesnį „LEO LT“ akcijų paketą ir kad paskolų sutartyse numatytos sąlygos buvo siejamos su realaus atsiskaitymo su akcininkais galimybėmis, nepatvirtina tokių sąnaudų galimumo priskirti jas leidžiamiems atskaitymams.

3.4. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad VMI sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnyje keliamų reikalavimų. VMI Sprendimo II dalyje išsamiai nurodytos aplinkybės ir įrodymai, teisės aktai bei teismų praktika, kuriais remiantis atsakovas padarė išvadą, kad pareiškėjo palūkanų sąnaudos nebuvo susijusios su pareiškėjo pajamų uždirbimu ir / ar ekonominės naudos gavimu. Išdėstytos faktinės aplinkybės susietos su taikomomis teisės normomis, tiek Patikrinimo aktas, tiek VMI Sprendimas yra aiškūs ir motyvuoti.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. spalio 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – panaikino MGK Sprendimą, o kitą skundo dalį atmetė.

5. Teismas nustatė, jog Patikrinimo akte konstatuota, kad pareiškėjo 2008–2009 m. deklaruotų mokestinių nuostolių, kuriais buvo mažinamas / dengiamas 2012–2015 m. apmokestinamasis pelnas, suma sumažinama iš viso 5 032 203 Lt (1 457 426,73 Eur) (už 2008 m. – 1 910 098 Lt (553 202,62 Eur) ir už 2009 m. – 3 122 105 Lt (904 224,11 Eur). Taip pat konstatuota, kad pareiškėjo buhalterinėje apskaitoje apskaičiuotas 2004–2009 m. sukauptas mokestinių nuostolių, perkeltinų į ateinančius mokestinius laikotarpius, likutis, jį sumažinus 5 032 203 Lt suma, 2015 m. gruodžio 31 d. sudaro 560 191 Lt (162 242,53 Eur). Patikrinimo akte nurodyta, kad mokestinio patikrinimo metu pareiškėjui papildomai pelno mokesčio už 2012 m. sausio 1 d. – 2015 m. gruodžio 31 d. neapskaičiuojama. Patikrinimo aktas patvirtintas ginčijamu VMI Sprendimu. MGK, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, ginčijamu MGK Sprendimu patvirtino VMI Sprendimą.

6. Teismas nurodė, kad mokestinio patikrinimo metu pelno mokestis ir su juo susijusios sumos (delspinigiai, baudos) pareiškėjui nebuvo apskaičiuoti, t. y. dėl ginčijamo VMI Sprendimo atitinkamos mokestinės teisinės pasekmės pareiškėjui nekilo. Nei Patikrinimo akte, nei VMI Sprendime nėra suformuluotos kokios nors kitos pareiškėjui privalomos elgesio taisyklės. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad VMI Sprendimas pareiškėjui savaime nesukelia jokių teisinių pasekmių, todėl negali būti ginčo administracinėje byloje dalyku.

7. Teismo vertinimu, tarp pareiškėjo ir centrinio mokesčių administratoriaus nebuvo kilęs mokestinis ginčas, todėl MGK ikiteismine mokestinių ginčų nagrinėjimo tvarka nepagrįstai nagrinėjo pareiškėjo skundą ir priėmė sprendimą tvirtinti VMI Sprendimą. Teismas sprendė, kad MGK ginčą išnagrinėjo ne pagal kompetenciją.

III. 8. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria pareiškėjo skundo dalis atmesta kaip nepagrįsta, ir šią pareiškėjo skundo dalį tenkinti – panaikinti VMI Sprendimą. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti jam iš atsakovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad:

8.1. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2019 m. gegužės 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-639-968/2019 yra išaiškinęs, kad teisines pasekmes pareiškėjui, kaip mokesčių mokėtojui, galėtų sukelti atlikus mokestinį patikrinimą priimtas mokesčių administratoriaus sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo, jei tokio mokestinio patikrinimo metu būtų nustatyti mokesčių įstatymų pažeidimai. Vadovaujantis minėtu LVAT išaiškinimu, mokestinio patikrinimo metu nustačius mokesčių įstatymų pažeidimus, mokesčių administratorius, vadovaujantis MAĮ 132 straipsnio 1 dalimi, priima vieną iš minėto straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimų, kuris mokesčių mokėtojui sukelia teisines pasekmes. Vadinasi, atsižvelgiant į imperatyvų MAĮ nustatytą teisinį reguliavimą dėl mokestinio patikrinimo rezultatų įforminimo bei vadovaujantis minėta LVAT praktika, mokestinio patikrinimo rezultatai, pareiškėjui nesukeliantys jokių teisinių pasekmių, turėjo būti įforminti patikrinimo pažyma.

8.2. MAĮ nenumato mokesčių administratoriui teisės sprendimu patvirtinti (ar patvirtinti iš dalies) mokestinio patikrinimo aktą, kai mokesčių mokėtojui nėra nurodoma konkreti papildomai apskaičiuotų mokesčių, apskaičiuotų delspinigių ir paskirtų baudų suma.

8.3. Teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą dėl VMI Sprendimo, kuris pareiškėjui nesukelia teisinių pasekmių, turėjo panaikinti VMI Sprendimą, nes tokio mokestinio patikrinimo rezultatai, vadovaujantis MAĮ 128–132 straipsnių nuostatomis, tvirtinami patikrinimo pažyma. Teismui pareiškėjo skundo dalį dėl VMI Sprendimo panaikinimo išnagrinėjus iš esmės ir jį atmetus, galima teigti, kad toks VMI Sprendimas yra teisėtas, o tai nesuderinama su MAĮ 128–132 straipsnių nuostatomis.

9. Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jo netenkinti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime į skundą nurodoma, kad tais atvejais, kai mokestinio patikrinimo metu mokesčių administratoriaus pareigūnas nustatė mokesčių įstatymų pažeidimų, patikrinimo rezultatai patvirtinami sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo (MAĮ 132 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius nustatė mokesčių įstatymų pažeidimus, todėl nėra teisinio pagrindo teigti, kad mokesčių administratorius Patikrinimo aktą turėjo patvirtinti patikrinimo pažyma. VMI Sprendime nustatytas nuostolių sumažinimas ir perkėlimas sukelia mokesčių mokėtojui materialines pareigas mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo srityje, nepaisant to, jog VMI Sprendime ir nėra apskaičiuotų mokestinių prievolių. Nagrinėjamu atveju kilęs ginčas patenka į mokestinių ginčų sąvoką ir yra privaloma ikiteisminė ginčo nagrinėjimo procedūra. Manytina, kad LVAT nėra suformavęs teismų praktikos analogiškoje situacijoje. Teismų praktika buvo formuojama sprendžiant dėl mokesčio administratoriaus sprendimų, kurie nelemia mokesčių mokėtojo materialinių teisių ir pareigų mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo srityje. Nuostolių sumažinamas mokestinio patikrinimo laikotarpiu sukelia konkrečias teisines pasekmes pareiškėjui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 10. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VMI 2018 m. birželio 18 d. sprendimo Nr. (21.131-31-5)FR0682-204 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ ir MGK 2018 m. rugsėjo 17 d. sprendimo Nr. S-156(7-130/2018) „Dėl UAB „NDX energija“ 2018-07-12 skundo Nr. S18-89“, kuriuo patvirtintas VMI Sprendimas, teisėtumo iš pagrįstumo.

11. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – panaikino MGK Sprendimą. Teismas konstatavo, kad kilęs ginčas nėra mokestinis, todėl nepriskirtinas MGK kompetencijai, taip pat tai, kad VMI Sprendimas pareiškėjui jokių teisinių pasekmių nesukėlė. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame, be kita ko, teigia, kad teismas netinkamai nustatė ir įvertino reikšmingas faktines aplinkybes, todėl nepagrįstai atmetė pareiškėjo skundo dalį dėl VMI Sprendimo.

12. Pirmiausiai pažymėtina, kad apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017).

13. ABTĮ 86 straipsnyje nustatyta, kad teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas (1 d.), kad priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas (2 d.), ir kad teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (3 d.). Taigi teismo sprendimas laikomas teisėtu ir pagrįstu, kai teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje, taip pat kai teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje yra argumentuotai atsakyta į pagrindinius pareiškėjo reikalavimus.

14. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, daro išvadą, kad tikrinamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paminėtų esminių teismo sprendimui keliamų reikalavimų neatitinka, todėl negali būti pripažintas pagrįstu bei teisėtu.

15. Iš tikrinamo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas prie išvados, jog VMI Sprendimas pareiškėjui nesukelia jokių teisinių pasekmių, todėl negali būti ginčo administracinėje byloje dalyku, priėjo konstatavęs, kad: „Iš patikrinimo akto ir ginčijamų sprendimų turinio matyti, kad VMI, atlikusi pareiškėjos pelno mokesčio apskaičiavimo, deklaravimo bei sumokėjimo teisingumo patikrinimą už 2012–2015 m., konstatavo aplinkybes, susijusias su 2008–2009 m. pareiškėjos deklaruotais mokestiniais nuostoliais, kuriais buvo mažinamas/dengiamas pareiškėjos 2012–2015 m. apmokestinamasis pelnas, tačiau mokestinio patikrinimo metu pelno mokestis ir su juo susijusios sumos (delspinigiai, baudos) pareiškėjai nebuvo apskaičiuoti, t. y. ginčijamu VMI sprendimu atitinkamos mokestinės teisinės pasekmės pareiškėjai nekilo. Nei 2018 m. balandžio 16 d. patikrinimo akte, nei VMI 2018 m. birželio 18 d. sprendime nėra suformuluotos kokios nors kitos pareiškėjai privalomos elgesio taisyklės“.

16. Nagrinėjamu atveju bylos duomenys patvirtina, kad VMI 2017 m. gruodžio 21 d. pavedimu tikrinti VMI Kontrolės departamento Mokesčių planavimo kontrolės ir prevencijos skyriaus vyriausiosioms specialistėms pavedė tikrinti Bendrovės MAĮ 13 straipsnyje nurodytų mokesčių ir kitų įmokų apskaičiavimą, deklaravimą bei sumokėjimą. Mokestinio patikrinimo tema – pelno mokestis (MGK bylos I t., b. l. 117). VMI Sprendimu patvirtintas Patikrinimo aktas, kuriame, be kita ko, konstatuota: „<...> vadovaujantis PMĮ 11 str. 1 d., 17 str. 1 d., 31 str. 1 d. 13 p. ir 30 str. 1, 3 ir 4 d., Bendrovės 2008–2009 m. deklaruotų mokestinių nuostolių, kuriais buvo mažinamas / dengiamas 2012–2015 m. apmokestinamasis pelnas, suma sumažinama iš viso 5 032 203 Lt (1 457 426,73 Eur) (už 2008 m. – 1 910 098 Lt / 553 202,62 Eur ir už 2009 m. – 3 122 105 Lt / 904 224,11 Eur). Mokestinio patikrinimo metu Bendrovei papildomai pelno mokesčio už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. neapskaičiuojama, tačiau Bendrovės buhalterinėje apskaitoje apskaičiuotas 2004–2009 metų sukauptas mokestinių nuostolių, perkeltinų į ateinančius mokestinius laikotarpius likutis sumažinamas iš viso 5 032 203 Lt / 1 457 426, 73 Eur suma, bei tikrinamojo laikotarpio apmokestinamasis pelnas dengiamas kitų mokestinių laikotarpių sukauptais mokestiniais nuostoliais ir kita apimtimi, konstatuotina, kad Bendrovės buhalterinėje apskaitoje apskaičiuotas 2004–2009 metų sukauptas mokestinių nuostolių, perkeltinų į ateinančius mokestinius laikotarpius likutis, sumažinus 5 032 203 Lt suma, 2015-12-31 datai sudaro 560 191 Lt / 162 242,53 Eur (5 592 394 Lt – 5 032 203 Lt).“

17. Taigi centriniam mokesčių administratoriui ginčijamu VMI Sprendimu patvirtinus Patikrinimo aktą, o MGK Sprendimu patvirtinus VMI Sprendimą, buvo sumažinta pareiškėjo 2008–2009 m. deklaruotų mokestinių nuostolių, kuriais buvo dengiamas 2012–2015 m. apmokestinamasis pelnas, suma ir pareiškėjo sukauptas mokestinių nuostolių, perkeltinų į ateinančius mokestinius laikotarpius, likutis.

18. Nutarties 17 punkte nustatytą aplinkybę įvertinus pelno mokesčio apskaičiavimą reglamentuojančio teisinio reguliavimo (be kita ko, įtvirtinto PMĮ 11 str. 1 d., 17 str. 1 d., 31 str. 1 d. 13 p. ir 30 str. 1, 3 ir 4 d.) kontekste, konstatuotina, kad ji negali neturėti įtakos pareiškėjui taikomo pelno mokesčio apskaičiavimui. Tai negali neturėti įtakos pareiškėjo, kaip mokesčių mokėtojo, teisėms ir pareigoms. Pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu, kitų įrodymų kontekste, ginčijamų VMI ir MGK Sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo nevertino, t. y. dėl to nepateikė ABTĮ reikalavimus atitinkančių motyvų.

19. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija kaip nemotyvuotą vertintina ir pirmosios instancijos teismo išvadą, kad nagrinėjamu atveju „tarp pareiškėjos ir centrinio mokesčių administratoriaus nebuvo kilęs mokestinis ginčas“. Šis teiginys yra grindžiamas tik tuo, kad nei Patikrinimo aktu, nei VMI Sprendimu pareiškėjui nebuvo apskaičiuotas ir nurodomas sumokėti mokestis, tačiau šiame kontekste nebuvo niekaip įvertintos Nutarties 15-18 punktuose paminėtos aplinkybės.

20. Apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti, jei pažeisti, – kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini (žr., pvz., LVAT 2017 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1037-438/2017). Vien tik LVAT teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (žr., pvz., 2012 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-374/2012).

21. Apibendrinant nurodytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė visų bylai svarbių aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai jų neištyrė. Pirmosios instancijos teismo padaryti proceso pažeidimai negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, todėl yra faktinis ir teisinis pagrindas bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, o ne priimti naują sprendimą. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir administracinė byla grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kadangi bylos nagrinėjimas nėra pasibaigęs, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nesprendžiamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „NDX Group“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 11 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Rytis Krasauskas

Ramutė Ruškytė