2016-10-05 Nr. AB-19265-3-61-3-04131-2014-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

A. Tilindė

Administracinė byla Nr. A-975-438/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04131-2014-9

Procesinio sprendimo kategorija 9.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. spalio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Stasio Gagio ir Romano Klišausko (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. P. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Panevėžio AVMI), atliko pareiškėjo R. P. (toliau – ir pareiškėjas) gyventojo pajamų mokesčio (toliau – ir GPM), valstybinio socialinio draudimo (toliau – ir VSD) įmokų sumokėjimo patikrinimą laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d., o privalomojo sveikatos draudimo (toliau – ir PSD) įmokų laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d., ir 2014 m. sausio 28 d. surašė patikrinimo aktą Nr. FR0680-37 (toliau – ir Patikrinimo aktas), kuriame pareiškėjui apskaičiavo 12 868 Lt GPM, atitinkamai 589,20 Lt VSD įmokų ir 4 949 Lt PSD įmokų.

Panevėžio AVMI 2014 m. kovo 26 d. sprendimu Nr. FR0682-157 patvirtino Patikrinimo akte apskaičiuotus 12 868 Lt GPM, 361,20 Lt VSD įmokų pensijų socialiniam draudimui pagrindinei pensijos daliai, 228 Lt VSD įmokų pensijų socialiniam draudimui papildomai pensijos daliai, 4 949 Lt PSD įmokų, papildomai apskaičiavo 6 163,14 Lt GPM delspinigių, 2 102,77 Lt PSD įmokų delspinigių ir skyrė 1 287 Lt baudos, 181 Lt VSD įmokų pensijų socialiniam draudimui pagrindinei pensijos daliai baudos, 114 Lt VSD įmokų pensijų socialiniam draudimui papildomai pensijos daliai baudos ir 495 Lt PSD baudos.

Valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir VMI, atsakovas) 2014 m. gegužės 19 d. sprendimu Nr. 68-95 patvirtino Panevėžio AVMI 2014 m. kovo 26 d. sprendimą Nr. FR0682-157 ir atleido pareiškėją nuo 6 163,14 Lt GPM delspinigių ir 2 102,77 Lt PSD įmokų delspinigių.

Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2014 m. rugpjūčio 19 d. sprendimu Nr. S-153 (7-109/2014) patvirtino VMI 2014 m. gegužės 19 d. sprendimą Nr. 68-95.

Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti: 1) MGK 2014 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą Nr. S-153(7-109/2014); 2) VMI 2014 m. gegužės 19 d. sprendimą Nr. 68-95; 3) Panevėžio AVMI 2014 m. kovo 26 d. sprendimą Nr. FR0682-157 dėl patikrinimo akto tvirtinimo.

Nurodė, kad jis vykdė individualią veiklą, kuria galima verstis turint verslo liudijimą. Pagal verslo liudijimą pagamintas malkas 2008 m. lapkričio 4 d. pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. 66 pardavė UAB „LITA Intertrading“, kuri supirkinėjo malkas ir jas perparduodavo didmenine kaina. Tokia veikla yra komercinė, bet ne gamybinė veikla. UAB „LITA Intertrading“ gamybai vykdyti darbuotojų neturėjo. Pareiškėjas su UAB „LITA Intertrading“ buvo sudaręs pirkimo-pardavimo sandorį, pagal kurį pardavė savo pagamintą produkciją. Sutartis nėra nuginčyta, todėl jos šalims turi įstatymo galią. Pareiškėjas jokių teisės aktų nepažeidė, malkas gamino iš savo medienos, o UAB „LITA Intertrading“ malkų gamybos veiklos nevykdė.

Atsakovas VMI atsiliepime su skundu nesutiko ir prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Paaiškino, kad UAB „LITA Intertrading“ vykdė užsakomąją veiklą ir jai priklausė pagrindinės žaliavos, todėl laikytina, kad UAB „LITA Intertrading“ realiai vykdė gamybinę veiklą. Dėl šios priežasties pareiškėjas ir kiti fiziniai asmenys, įsigiję verslo liudijimus su žyma (x) nurodytoms veiklos rūšims, neturėjo teisės parduoti savo gamybos prekių ir teikti paslaugų UAB „LITA Intertrading“, kurios faktiškai vykdoma veikla (malkų ir kito biokuro gamyba) sutapo su verslo liudijimuose nurodyta veikla, o išmokėtos sumos fiziniams asmenims negalėjo būti priskirtos gyventojų pajamoms iš veiklos pagal verslo liudijimą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas, ginčo laikotarpiu vykdydamas veiklą pagal verslo liudijimus, UAB „LITA Intertrading“ teikė malkų ir kito biokuro gamybos paslaugas. Nurodė, kad verslo liudijimo veiklos rūšių sąrašą reglamentuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimas Nr. 1797, kuriuo patvirtintos verslo liudijimų išdavimų gyventojams taisyklės (toliau – ir Taisyklės). Šiose Taisyklėse nustatyta, kad rūšims, pažymėtoms (x), verslo liudijimas nesuteikia teisės parduoti savo gamybos prekių ir teikti paslaugų įmonei arba kitam juridiniam asmeniui, jeigu veiklos, kuria gali būti verčiamasi turint liudijimą, rūšis yra viena iš veiklos, kuria verčiasi įmonė arba kitas juridinis asmuo, rūšių. Taigi, teismas darė išvadą, kad pagal Taisyklių nuostatas, verslo liudijimas suteikia teisę parduoti savo gamybos prekes ir teikti paslaugas juridiniams asmenims tik tuo atveju, kai veiklos, kuria gali būti verčiamasi turint liudijimą, rūšis nėra viena iš veiklos, kuria faktiškai verčiasi juridinis asmuo, rūšių.

Atkreipęs dėmesį, kad UAB „LITA Intertrading“ ginčo laikotarpiu, be kitų veiklos rūšių, faktiškai vykdė ir malkų bei kito biokuro gamybos veiklą, t. y. užsiėmė ta pačia veikla, kaip ir pareiškėjas, teismas darė išvadą, kad mokesčių administratorius pagrįstai konstatavo minėtų Taisyklių pažeidimą.

Teismas taip pat pažymėjo, kad nėra pagrindo nesutikti su mokesčių administratoriaus nustatytomis aplinkybėmis ir pareiškėjo vykdytos veiklos vertinimu, t. y. jos priskyrimo individualiai veiklai. Byloje esantys įrodymai, teismo vertinimu, patvirtina, kad pareiškėjas nebuvo darbo ar kitais teisiniais (faktiniais) pavaldumo ryšiais susijęs su UAB „LITA Intertrading“, nebuvo jiems atskaitingas, darbo laikas nebuvo nustatytas, dirbo jo paties išsinuomotose patalpose, savo įrankiais, t. y. veikė savarankiškai, jo veikla buvo tęstinio pobūdžio, pareiškėjas siekė ekonominės naudos. Teismas akcentavo, kad mokestinio patikrinimo metu nustatyta, jog pareiškėjo iš UAB „LITA Intertrading“ gautos pajamos sudarė didžiąją dalį jo gautų pajamų.

Įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, teismas sprendė, kad mokesčių administratorius pagrįstai pareiškėjo veiklą vertino kaip individualią Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 7 punkto prasme, ir nustatęs, kad pareiškėjas, vykdydamas individualią veiklą pagal verslo liudijimus, gavo pajamų iš UAB „LITA Intertrading“, kuri faktiškai užsiėmė ta pačia veikla kaip ir pareiškėjas, gautas pajamas apmokestino kaip individualios veiklos pajamas ir tuo pagrindu apskaičiavo mokėtinus mokesčius.

III. Pareiškėjas R. P. pateikė apeliacinį skundą, kuriame nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas, todėl prašo tenkinti jo skunde išdėstytus reikalavimus.

Apeliaciniame skunde išdėsto iš esmės tokias pat faktines ir teisines aplinkybes, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Akcentuoja, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. sprendimas yra neteisėtas, nepagrįstas ir naikintinas, nes pirmosios instancijos teismas pažeidė materialinės teisės normas netinkamai jas pritaikant ir išaiškinant. Nurodo, kad pareiškėjo ir UAB „LITA Intertrading“ vykdyta veikla nebuvo tapačios.

Atsakovas VMI pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti.

Nurodo tokias pat faktines ir teisines aplinkybes, kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą. Sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos bylos dalykas – Mokestinės ginčų komisijos 2014 m. rugpjūčio 19 d. sprendimo Nr. S-153(7-109/2014), Valstybinės mokesčių inspekcijos 2014 m. gegužės 19 d. sprendimo Nr. 68-95, Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2014 m. kovo 26 d. sprendimo Nr. FR0682-157 dėl patikrinimo akto tvirtinimo teisėtumas ir pagrįstumas.

Pažymėtina, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo R. P. apmokestinimo gyventojų pajamų mokesčiu, valstybinio socialinio draudimo įmokomis, privalomojo sveikatos draudimo įmokomis ir paskirtų baudų pagrįstumo, mokesčių administratoriui konstatavus, kad pareiškėjas 2008–2009 metais vykdė individualią veiklą, t. y. teikė paslaugas (prekes) UAB „LITA Intertrading“ (toliau – ir Bendrovė) – pardavė savo gamybos malkas ir atliko malkų gamybos paslaugas, kurių pagal turimą verslo liudijimą su žyma (x) šiai konkrečiai Bendrovei teikti negalėjo (MGK byla, b. l. 6–8).

Pirmosios instancijos teismas 2015 m. birželio 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, konstatavęs, kad minėti mokesčiais pareiškėjai apskaičiuoti bei baudos paskirtos pagrįstai.

Atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes, ginčas byloje iš esmės kilo dėl pareiškėjo teisės pagal turimą verslo liudijimą teikti paslaugas (prekes) Bendrovei.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimu Nr. 1797 patvirtinto Individualios veiklos, kuria gali būti verčiamasi turint verslo liudijimą, rūšių sąrašo (toliau – ir Sąrašas) išnašoje įtvirtina, kad rūšims, pažymėtoms (x) žyma, verslo liudijimas nesuteikia teisės parduoti savo gamybos prekių ir teikti paslaugų įmonei arba kitam juridiniam asmeniui, jeigu veiklos, kuria gali būti verčiamasi turint liudijimą, rūšis yra viena iš veiklos, kuria verčiasi įmonė arba kitas juridinis asmuo, rūšių.

Iš bylos medžiagos teisėjų kolegija nustatė, kad pareiškėjas 2008–2009 metais vykdė individualią veiklą, įsigijęs verslo liudijimus: „Statybinių dailidžių ir stalių dirbinių, medinės taros, kitų medienos gaminių, čiužinių gamyba, remontas“ (x) (ST) (EVRK klasės 16.22-16.24; 31.03; įeina į EVRK klases 16.29; 32.99; 33.19) (Sąrašo 16 p., (Žin., 2004, Nr. 28-898)) ir „Medienos ruoša, malkų gamyba, medienos ruošos paslaugų veikla, įskaitant rąstų vežimą miške (x) (įeina į EVRK klases 02.20; 02.40) (Sąrašo 2 p.) (MGK byla, b. l. 13–16).

Pareiškėjas nuo 2008–2009 metais Bendrovei pardavė prekes (savo gamybos malkas) ir atliko malkų gamybos paslaugas už 89 642 Lt, vykdydamas individualią veiklą pagal verslo liudijimą (MGK byla, b. l. 21). Šiuo tikslu 2008 m. lapkričio 4 d. buvo sudaryta pirkimo pardavimo sutartis Nr. 66 tarp pareiškėjo ir Bendrovės, pagal kurios 1.1 ir 1.2 punktus, pardavėjas (pareiškėjas) įsipareigojo perduoti jam priklausančias Sutartyje nurodytas prekes (pagamintos – suskaldytos, sukrautos į sukaltus konteinerius – malkos) iš pirkėjo (Bendrovė) žaliavos, arba parduoti jau paruoštą produkciją iš pardavėjo žaliavos (MGK byla, b. l. 25).

Kaip matyti iš mokesčių administratoriaus pateiktos medžiagos, Bendrovė deklaravo, kad vykdo medienos, statybinių medžiagų ir sanitarinių įrenginių didmeninę prekybą (MGK byla, b. l. 21).

Nagrinėjamu atveju nesutariama dėl Bendrovės veiklos kvalifikavimo, kadangi, mokesčių administratoriaus tvirtinimu, priešingai nei buvo oficialiai deklaruota, Bendrovė užsiėmė ne tik medienos prekyba, bet ir gamyba, t. y. veikla, kuria pagal verslo liudijimą vertėsi pareiškėjas.

Pažymėtina, kad Bendrovės veikla per laikotarpį nuo 2008 m. gegužės 21 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. buvo vertinama mokestinio patikrinimo metu pagal 2011 m. lapkričio 9 d. pavedimą tikrinti Nr. 32-59 (MGK byla, b. l 56). Dėl šio patikrinimo pagrindu priimto Valstybinės mokesčių inspekcijos 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo, kuriuo konstatuota, kad Bendrovė vykdė ne tik deklaruotą veiklą, bet ir malkų ir kito biokuro gamybą, teisėtumo pasisakė Mokestinė ginčų komisija įsiteisėjusiu 2012 m. rugpjūčio 8 d. sprendimu Nr. S-136 (7-112/2012) (MGK byla, b. l. 57–63).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nurodytas mokestinis ginčas būtent ir buvo kilęs dėl Bendrovės veiklos kvalifikavimo 2008–2010 metais, kuomet Bendrovė malkų gamybai samdė pagal verslo liudijimus dirbančius fizinius asmenis. Tad šioje mokestinėje byloje nustatytos ir nenuginčytos aplinkybės yra svarbios ir nagrinėjamu atveju.

MGK 2012 m. rugpjūčio 8 d. sprendime Nr. S-136 (7-112/2012) inter alia vadovavosi 2007 m. spalio 31 d. Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės generalinio direktoriaus įsakymu Nr. DĮ-226 patvirtintu Ekonominės veiklos rūšių klasifikatoriumi (EVRK 2 red.) (toliau – ir EVRK 2 red.), parengtu pagal Europos Sąjungos Statistikos Tarnybos (EUROSTAT) paruoštą klasifikatorių „Nomenclatures des Activities de Communite Europeene”.

Pagal EVRK 2 red. Įvadinių taisyklių 2 priede „Gamybos procesą užsakančių (outsourcing) vienetų klasifikavimo taisyklės ir apibrėžimai“ išdėstytas nuostatas, tais atvejais, kai apdirbamosios gamybos proceso dalį užsakovas paveda atlikti rangovui, laikoma, kad užsakovas pats vykdo visą gamybos procesą. Tuo tarpu, kai kitam vienetui pavedama vykdyti visą apdirbamosios gamybos procesą, kvalifikavimui yra reikšmingos dvi nuostatos. Kai užsakovas, kuriam priklauso ir pagrindinės žaliavos, ir galutinė produkcija, gamybos procesui (visam) vykdyti yra sudaręs sutartis su rangovais, toks užsakovas klasifikuojamas toje C sekcijos (Apdirbamoji gamyba) klasėje, kuriai priskiriamas visas gamybos procesas. Tačiau jei užsakovas, kuriam nepriklauso pagrindinės žaliavos, yra sudaręs sutartį su kitu vienetu gamybos procesui vykdyti, priklausomai nuo veiklos ir konkrečios parduodamos prekės toks užsakovas yra klasifikuojamos G sekcijoje (Didmeninė ir mažmeninė prekyba), jeigu jis vykdo tik šią veiklą.

Taigi, atsižvelgusi į šį reguliavimą, MGK, siekdama kvalifikuoti Bendrovės vykdytą veiklą kaip prekybą ar gamybą, sprendė, ar Bendrovei priklausė pagrindinės žaliavos, iš kurių buvo gaminamos malkos.

Vadovaudamasi pateiktais duomenimis, MGK nustatė, kad visi fiziniai asmenys, veikiantys pagal verslo liudijimus, Bendrovei teikdavo tik gamybinį procesą atitinkančias paslaugas, pvz., malkų, uždegimo pagaliukų ir malkų, uosio malkų džiovinimas ir pan., o Bendrovė, kaip pripažino ir pati, jiems teikdavo medieną bei pakavimo medžiagas (MGK byla, b. l. 62). Atsižvelgusi į šias aplinkybes, MGK sprendė, kad Bendrovei priklausė pagrindinės žaliavos, todėl darė išvadą, jog Bendrovė realiai vykdė gamybinę veiklą.

Teisėjų kolegija, nagrinėjamos bylos kontekste spręsdama dėl pareiškėjo teisės pagal turimus verslo liudijimus parduoti savo gamybos prekes ir teikti paslaugas Bendrovei, negali Bendrovės veiklos vertinti kitaip, nei kad buvo nustatyta anksčiau aptartame įsiteisėjusiame MGK 2012 m. rugpjūčio 8 d. sprendime Nr. S-136 (7-112/2012).

Pareiškėjas savo paaiškinimuose (MGK byla, b. l. 33) mokesčių administratoriui nurodė, kad darbo laiko jam niekas nenustatinėdavo, malkas skaldė iš Bendrovės medienos, dirbo savo įrankiais, pats nuomojosi patalpas (2008 m. sausio 1 d., Patalpų nuomos sutartis Nr. 1, MGK byla, b. l. 49).

Apibendrinant, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai ir pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas, veikdama pagal turimą verslo liudijimą, neturėjo teisės parduoti savo gamybos prekių ir teikti paslaugų Bendrovei, vykdančiai inter alia tą pačią veiklą kaip ir pareiškėjas.

Teisėjų kolegija taip pat sutinka su mokesčių administratoriaus pateiktais argumentais, jog pareiškėjo veikla atitiko GPMĮ 2 straipsnio 7 dalyje įtvirtintus požymius, apibūdinančius individualią veiklą.

Pagal GPMĮ 2 straipsnio 7 dalį (Žin., 2004, Nr. 60-2118), individuali veikla apibrėžiama kaip savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį: 1) savarankiška bet kokio pobūdžio komercinė arba gamybinė veikla, įskaitant tą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą; 2) savarankiška kūryba, profesinė ir kita panašaus pobūdžio savarankiška veikla, įskaitant tą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą; 3) savarankiška sporto veikla; 4) savarankiška atlikėjo veikla.

GPMĮ prasme savarankiška veikla Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikytina tokia veikla, kurią vykdydamas asmuo veikia savo valia ir nuožiūra, nepriklausomai nuo kitų asmenų, ir iš kurios tiesiogiai gauna pajamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-916/2006). Savarankiškai veikdamas fizinis asmuo pats sprendžia su savo veikla susijusius klausimus, pats investuoja (savo nuosavomis ar skolintomis lėšomis (turtu)), dengia su veiklos vykdymu susijusias išlaidas, paskirsto ir naudoja gautas pajamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A8-693/2007). Be to, tam, kad atitinkamą veiklą galima būtų pripažinti individualia, turi būti nustatytas ir šios veiklos tęstinumas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog tokios veiklos vykdymo aplinkybės kaip nevienkartinis, nuolatinis sandorių sudarymas, jų skaičius, tęstinis jų sudarymo laikotarpis (pasikartojimas) sudaro pagrindą konstatuoti tokios veiklos tęstinumo požymį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-916/2006; išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A5-902/2006).

Teisėjų kolegijos vertinimu, mokesčių administratorius surinko pakankamai faktinių duomenų, leidžiančių spręsti, kad pareiškėjo veikla buvo savarankiška, tęstinė ir ja buvo siekiama gauti ekonominės naudos: veikla buvo atliekama nepriklausomai nuo kitų asmenų, nesilaikant Bendrovės vidaus tvarkos – pareiškėjas veikė savo valia ir nuožiūra, savarankiškai sprendė su savo veikla susijusius klausimus, naudojosi savo darbo įrankiais, savarankiškai nuomojosi patalpas, tikrinamu laikotarpiu gavo pajamų ne tik iš Bendrovės, bet ir kitų juridinių asmenų (MGK byla, b. l. 13–16; 33).

Atsižvelgus į nustatytas aplinkybes, pareiškėjo iš Bendrovės gautos pajamos pagrįstai bei teisėtai mokesčių administratoriaus buvo apmokestintos kaip individualios veiklos pajamos, gautos vykdant veiklą ne pagal verslo liudijimą, nuo kurių teisėtai papildomai apskaičiuoti GPM, VSD ir PSD įmokos bei su šiais mokesčiais susijusios sumos (baudos).

Teisėjų kolegija sutinka su mokesčių administratoriaus vertinimu, jog aplinkybė, kad pareiškėjas galėjo nežinoti realios Bendrovės vykdomos veiklos, nagrinėjamu atveju neturi įtakos pareiškėjo apmokestinimui, kadangi teisės aktai imperatyviai draudžia parduoti savo gamybos prekes ir teikti paslaugas įmonei arba kitam juridiniam asmeniui, jeigu veiklos, kuria gali būti verčiamasi turint liudijimą, rūšis yra viena iš veiklos, kuria verčiasi įmonė arba kitas juridinis asmuo, rūšių. Tačiau minėta aplinkybė, atsižvelgiant į specifinę Bendrovės veiklos kvalifikavimo situaciją, turi reikšmės sprendžiant dėl pareiškėjo atleidimo nuo delspinigių, kas šiuo atveju ir buvo padaryta.

Dėl pareiškėjo atleidimo nuo paskirtų baudų mokėjimo pažymėtina, kad, remiantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 141 straipsnio 2 dalimi, nuo baudos atleidžiama tik tuo atveju, kai mokesčių mokėtojas mokesčio, susijusio su paskirta bauda, sumą yra sumokėjęs (mokestis įskaitytas ir (arba) priverstinai išieškotas) ar šio mokesčio sumokėjimo terminas šio Įstatymo nustatyta tvarka yra atidėtas arba išdėstytas. Byloje nenustatytos MAĮ 141 straipsnio 2 dalyje išdėstytos aplinkybės, kurioms esant, pareiškėjas galėtų būti atleistas nuo paskirtų baudų.

Pažymėtina, kad išaiškinimai šioje nutartyje atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką bylose, kuriose buvo sprendžiama dėl kitų fizinių asmenų, susijusių su tos pačios Bendrovės veikla: 2016 m. rugsėjo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-902-602/2016, 2016 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-138-438/2016, 2015 m. lapkričio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1919-556/2015, 2015 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1023-575/2015.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti pagal apeliaciniame skunde išdėstytus motyvus nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. P. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas