2021-05-26 Nr. AB-12177-3-61-3-03122-2019-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-337-602/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03122-2019-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gegužės 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Rasos Ragulskytės-Markovienės, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N. I. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo N. I. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas N. I. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K) (Vilniaus pataisos namų (toliau – Vilniaus PN), 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad 2019 m. vasario 15 d. atvyko į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į antro korpuso kamerą Nr. 377, kurioje nebuvo priėjimo prie lango, t. y. langas ranka buvo nepasiekiamas, nes tarp lango ir kameroje esančių grotų buvo 1 m 40 cm atstumas. Langas buvo mažas (40x30 cm) ir pravertas nedaug. Be to, grotos buvo 32 vietose, t. y. lauko grotos, lango grotos bei grotos kameros viduje. Dėl nurodyto lango įrengimo oro srautas į kamerą beveik nepatekdavo, o mechaninės ventiliacijos kameroje nebuvo. Kadangi nebuvo galimybės išvėdinti kamerą, nuolat jautėsi galvos skausmas, svaigimas bei oro trūkumas. Pareiškėjas ant sienų pastebėjo augantį pelėsį, kurį pats nuvalė, tačiau pelėsis nenustojo augti. Pelėsio buvimas pareiškėjo sveikatos nesutrikdė, tačiau pelėsio skleidžiami nuodingi garai gali pažeisti kvėpavimo takų, plaučių veiklą. Tai pareiškėjui sukėlė didelius išgyvenimus bei baimę dėl sveikatos problemų ateityje. Kamerų sienos buvo nešvarios, nešvarumų, kurie buvo įsigėrę į sieną, pareiškėjas nuplauti negalėjo, nešvarumai plovimui nepasidavė. Kamerai buvo reikalingas remontas, kadangi sienų tinkas ir dažai buvo nubyrėję, paveikti drėgmės. Iš grindų buvo matyti išlindusios inventoriaus dalys (9 vienetai vinių). Pareiškėjui didelius nepatogumus sukėlė lova, kadangi ji klibėjo, nebuvo pritvirtinta prie grindų, lovoje nebuvo atramų pagalvei, pareiškėjas naktį nubusdavo, nes pagalvė iškrisdavo. Ant sienos įrengta lentyna indams susidėti, tačiau lentyna paveikta smarkios korozijos. Kameroje nuolat jautėsi drėgmė ir šaltis. Teko kęsti administracijos patyčias, kadangi kiekvieną rytą patikrinimo metu matė, kad kamera yra antisanitarinės būklės, joje yra nesaugu ir pavojinga gyventi, tačiau ciniškai jokių veiksmų nesiėmė ir netaisė esamos padėties.

3. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2019 m. vasario 15 d. iki 2019 m. kovo 28 d. buvo kalinamas pažeidžiant privatumą naudojantis sanitariniu mazgu. Kameroje Nr. 377 sanitarinis mazgas nebuvo atskirtas, nebuvo įrengta sanitarinio mazgo patalpa, pareiškėjas buvo stebimas pareigūnų, kas pareiškėjui sukėlė didelius nepatogumus ir išgyvenimus, buvo žeminamas pareiškėjo orumas, sutriko visavertis bendravimas. Pareiškėjas teigė, kad pakabintos užuolaidos nėra tinkamas sanitarinio mazgo įrengimas.

4. Atsakovo atstovas Vilniaus PN atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

5. Atsakovo atstovas nurodė, kad kamerų remontas Lukiškių TI-K buvo atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus bei gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Pažymėjo, kad suimtieji ir nuteistieji asmenys neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadindami elektros instaliaciją, daužydami apšvietimo lemputes, laužydami langus, daužinėdami stiklus, klozetus, taip pat griaudami atitvarines sieneles, kurios skiria klozetą nuo miegamųjų vietų ir pan. Todėl pilnai suremontuotose Lukiškių TI-K kamerose neretai vėl tenka daryti pakartotiną remontą.

6. Atsakovo atstovas paaiškino, kad įstaigos administracija nuolat iš suimtųjų ir nuteistųjų reikalavo, jog jie palaikytų tvarką kamerose, tad už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji, kurie administracijos paskyrimu eilės tvarka tvarkydavo kameras, kuriose gyvena: valė kameros sienų, grindų, langų, baldų, durų (iš kameros pusės), sanitarinių įrenginių paviršius drėgnuoju būdu bei dezinfekuodavo sanitarinius mazgus. Reikalingas inventorius (t. y. šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras) visą laiką buvo išduodami į kameras. Taip pat į kameras buvo išduodama kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui. Karantino kameras valė iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plovė bei dezinfekavo su jam išduotais valikliais. Siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Kiekvienais metais ji buvo pratęsiama. Vykdytojai nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.

7. Dėl kamerų įrengimo atsakovo atstovas nurodė, kad kiekvienoje kameroje buvo lentyna maisto produktams sudėti, pakabos viršutiniams drabužiams kabinti priklausomai nuo lovų kiekio. Lukiškių TI-K gyvenamųjų kamerų įrengimas atitiko teisės aktų reikalavimus. Visų Lukiškių TI-K gyvenamųjų kamerų langų angose įrengtos grotos ir tai atitinka teisės aktų reikalavimus. Grotų įrengimas apsaugo nuteistuosius (suimtuosius) nuo neteisėtų veiksmų atlikimo.

8. Dėl sanitarinio mazgo įrengimo atsakovo atstovas paaiškino, kad įstaigos gyvenamosiose kamerose Nr. 252–257, Nr. 386–395 ir Nr. 406–426 sanitarinių mazgų patalpos buvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Kitose įstaigos gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Pažymėjo, kad priežiūros posto pareigūnas, vadovaudamasis teisės aktais, nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių negali būti numatyti, kadangi priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.

9. Įstaigos kamerose langai vėdinimui buvo pritaikyti, kameros buvo vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitiko higienos normų reikalavimus. Asmenys, kurie reguliariai vėdino, prižiūrėjo, tvarkė savo kameras, neturėjo problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Be to, Nacionalinės visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento Visuomenės sveikatos saugos kontrolės specialistai periodiškai atlikdavo operatyviąją valstybinę sveikatos saugos kontrolę, kurios metu išmatuodavo oro temperatūrą gyvenamosiose kamerose. Oro temperatūra atitiko teisės aktų reikalavimus. Lukiškių TI-K buvo įrengta centrinė šildymo sistema. Šildymo sezono metu visose gyvenamosiose kamerose buvo palaikoma optimali temperatūra.

10. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad įstaigos pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai vadovaudamiesi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2004 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 4/07-79, reikalavimais, taip pat Tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklių reikalavimais bei stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų.

11. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita.

II. 12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gruodžio 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui N. I. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 60 Eur neturtinei žalai atlyginti.

13. Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimo. Pasak pareiškėjo, žala kilo dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2019 m. vasario 15 d. iki 2019 m. kovo 28 d.

14. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus dėl privatumo pažeidimo naudojantis sanitariniu mazgu, vadovavosi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymo Nr. V-176 patvirtintų „Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių“ (toliau – TIĮET) 14.2 ir 14.5 papunkčiais, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų „Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių“ 16.5 papunkčiu, Europos Ministrų Komiteto rekomendacijų šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių” 19.3. punktu, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika (2009 m. kovo 12 d. sprendimas byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimas byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., 2002 m. liepos 15 d. sprendimas byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99) 99 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimas byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimas byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (2012 m. sausio 10 d. sprendimas byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 p.; 2015 m. kovo 10 d. sprendimas byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika (2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017 ir kt.).

15. Teismas nustatė, kad iš atsiliepime į skundą nurodytų duomenų apie pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpius, kartu su juo kamerose buvusių asmenų skaičių, matyti, kad pareiškėjo nurodomu ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo kalinamas kameroje Nr. 377. Vilniaus PN Turto valdymo skyriaus 2019 m. rugsėjo mėnesio pranešime „Dėl N. I. skundo“ (toliau – Pranešimas) nurodyta, kad Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose yra įrengta sanitarinio mazgo patalpa su klozetu. Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose Nr. 252–257, Nr. 386–395, Nr. 406–417 ir Nr. 418–426 sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Kitose Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa yra atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o siekiant užtikrinti asmens privatumą, kamerose įrengtos užuolaidos, uždengiančios matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse.

16. Teismas iš Pranešimo nustatė, kad kamerose, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas, sanitarinio mazgo patalpa nebuvo įrengta kaip atskira kabina su durimis. Atsižvelgiant į tai, teismas nurodė, kad yra pagrindas konstatuoti, jog kamerose, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas, sanitarinių mazgų patalpos nebuvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Šiuo atveju atsakovo atstovas nepateikė duomenų ir įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, jog pareiškėjo teisė privačiai pasinaudoti tualetu buvo užtikrinta, nepaisant to fakto, kad sanitarinio mazgo įrengimas atitiko formalius teisės aktų reikalavimus. Vadovaudamasis minėta teismų praktika, įvertinęs bylos medžiagą, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju sanitarinio mazgo atitvėrimas iš dalies neužtikrino pareiškėjo teisės į minimalų privatumą naudojantis tualetu ir pažeidė jo orumą.

17. Taigi, teismas konstatavo, kad pareiškėjo teisės į privatumą neužtikrinimas blogino jo kalinimo sąlygas visą ginčo laikotarpį, t. y. 41 dieną. Antra vertus, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad, pareiškėjas kamerose kalėjo vienas, todėl jo teisių pažeidimas nebuvo toks intensyvus.

18. Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą sieja su netinkama kameros ventiliacija, kadangi kamerų vėdinimas per langus, ant kurių įrengtos grotos ir prie kurių neįmanoma prieiti, nėra efektyvus. Be to, kamerai buvo reikalingas remontas, nes sienų tinkas ir dažai nubyrėję, iš grindų išlindusios vinys, lentynėlė maistui susidėti paveikta korozijos. Kamerose buvo pelėsis, nuolat jautėsi drėgmė ir šaltis.

19. Teismas nurodė, kad TIĮET 14.1 punkte nustatyta, jog kameroje turi būti langas, užtikrinantis natūralios dienos šviesos patekimą; lango angoje įstatomos metalinės grotos. Taigi, teismas padarė išvadą, kad tokių vidinių grotų įrengimas neprieštarauja galiojantiems teisės aktams bei nepažeidžia kamerose laikomų asmenų teisių.

20. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos „Higienos normos HN 134:2015“ (toliau – Higienos norma HN 134:2015) 39 punkte nustatyta, kad ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių. Higienos normos HN 134:2015 16.10 papunktyje nustatyta, kad kameros vėdinamos per langus, išskyrus kameras, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Teismas atkreipė dėmesį, kad byloje esančiame Pranešime nurodoma, jog yra sudaryta galimybė kameras vėdinti per langus, visi langų rėmai lengvai atidaromi, pritaikyti vėdinimui, o kaliniai, kurie tinkamai vėdina kameras, išvengia didelio drėgmės susidarymo ir pelėsio.

21. Teismas pažymėjo, kad Higienos normos HN 134:2015 16 punkte nustatyta, jog gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C. Atsakovo atstovo pateiktame Pranešime pažymėta, kad Vilniaus PN įrengta centrinė šildymo sistema. 2018–2019 m. šildymo sezonas buvo pradėtas 2018 m. spalio 17 d.; šildymo sezono metu visose gyvenamosiose kamerose palaikoma Higienos normos HN 134:2015 16 punkte nurodyta gyvenamųjų patalpų oro temperatūra, t. y. ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C. Pranešime, be kita ko, pažymėta, kad Nacionalinės visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento Visuomenės sveikatos saugos kontrolės specialistai periodiškai atlikdavo operatyviąją valstybinę sveikatos saugos kontrolę, kurios metu išmatuodavo oro temperatūrą gyvenamosiose kamerose. Oro temperatūra atitikdavo Higienos normos HN 134:2015 16 punkto reikalavimus.

22. Teismas atkreipė dėmesį, kad Pranešime taip pat pažymėta, jog smulkūs gyvenamųjų kamerų, pasivaikščiojimo kiemelių ir dušinių patalpų remonto darbai (pvz., pakeičiama perdegusi lemputė, suplyšusi užuolaida, užglaistomos sienos ir pan.) buvo atliekami nedelsiant; kiti remonto darbai buvo atliekami pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus bei gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Be to, iš Pranešime pateiktos lentelės teismas nustatė, kad kameroje Nr. 377 remonto darbai buvo atlikti 2015 metais.

23. Teismas nurodė, kad pagrindo abejoti atsakovo atstovo atsiliepime ir Pranešime dėstomais paaiškinimais neturi. Tuo labiau, kad pareiškėjas su skundais dėl šių nurodomų kalinimo sąlygų į įkalinimo įstaigos administraciją nesikreipė. Teismas pažymėjo, kad byloje taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjas dėl nurodytų kalinimo sąlygų su skundais būtų kreipęsis į Nacionalinės visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamentą dėl patikrinimo atlikimo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo pretenzijos dėl netinkamos kamerų ventiliacijos, dėl nuo sienų nubyrėjusių dažų ir tinko, dėl to, kad lentynėlė paveikta korozijos, dėl kamerose buvusio pelėsio, drėgmės ir šalčio teismo atmestos kaip nepagrįstos.

24. Pareiškėjas nurodė, jog teko kęsti pareigūnų patyčias, tačiau teismas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra nurodęs, jog hipotetinio pobūdžio svarstymų teismas neturi nagrinėti, nes tai nėra susieta su efektyvia pažeistų teisių gynyba (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-1105/2013). Bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą, todėl pareiškėjo argumentus dėl netinkamo pareigūnų elgesio teismas atmetė kaip nepagrįstus.

25. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog įstatyminis reikalavimas (atsakyti į visus pareikštus pagrindinius reikalavimus) visgi nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvių rašytinį ar teismo posėdyje žodžiu pateiktą argumentą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-115/2012, 2014 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-135/2014). Nors pareiškėjas nurodo eilę pažeidimų, teismas neįpareigotas spręsti ir aptarti kiekvieną detaliai. Lietuvos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nuostatos nereikalauja, kad sprendime būtų nurodyti visi pareiškėjo procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai ir pateikti įrodymai, perteiktas šių įrodymų turinys. Sprendžiant dėl neturtinės žalos priteisimo vertintina įrodymų visuma, susijusi su skundo dalyku. Taigi, teismas nurodė, kad likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v. Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v. Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v. Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 15 str. 1 d., 21 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

26. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas dėl to, jog visą ginčo laikotarpį jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, patyrė nepatogumus, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Teismas nurodė, kad byloje duomenų apie negrįžtamus pareiškėjo sveikatos pakitimus, kuriuos būtų sąlygojęs naudojimasis privatumo neužtikrinančiais sanitariniais mazgais Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu, taip pat nėra. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, t. y. pažeidimo trukmę, atsižvelgęs į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, atsižvelgęs į naujausią LVAT praktiką (žr., pvz., 2019 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1831-525/2019, 2019 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4143-629/2019, 2019 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje A-2299-525/2019, 2019 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2261-502/2019), teismas konstatavo, kad pareiškėjui priteistina 60 Eur suma dėl privatumo neužtikrinimo naudojantis sanitariniais mazgais yra adekvati jo patirtai neturtinei žalai atlyginti. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, todėl prašoma 2 000 Eur suma nelaikytina adekvačia dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamoms pasekmėms kompensuoti.

III. 27. Pareiškėjas N. I. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, priteisiant pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 2000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

28. Pareiškėjas teigia, kad teismas neįvertino tinkamai skunde nurodytų argumentų, nacionalinės ir tarptautinės teismų praktikos. Pareiškėjo teigimu, atsakovas nepateikė į bylą kameros Nr. 377 nuotraukų, iš kurių teismas būtų galėjęs nustatyti skunde nurodytus pažeidimus. Pareiškėjas paaiškina, kad kamera buvo netvarkinga, nebuvo priėjimo prie lango, todėl negalėjo išvėdinti patalpų. Pareiškėjas taip pat pažymi, kad lango nebuvo galima atidaryti dėl esančių grotų.

29. Pareiškėjas nurodo, kad nuo lovos iki sanitarinio mazgo atstumas buvo tik apie 1 kv. m, todėl turėjo kvėpuoti sklindančiu nemaloniu kvapu. Taip pat nurodo, kad sanitarinis mazgas nebuvo atskirtas nuo patalpos, todėl buvo pažeistas privatumas.

30. Kameroje esantys metaliniai baldai buvo surūdiję, netvarkingi. Lovos sulūžusios, surūdijusios. Dienos metu, kai paimdavo čiužinius, pareiškėjui tekdavo nuolatos vaikščioti po kamerą. Pareiškėjas paaiškina, kad Lukiškių TI-K neatsižvelgė į pareiškėjo prašymus, kuriuose paaiškinta, kad dėl sveikatos problemų gali kameroje turėti čiužinį. Laikotarpiu nuo 2019 m. vasario 15 d. iki 2019 m. kovo 28 d. pareiškėjas kameroje dienos metu buvo laikomas be čiužinio.

31. Pareiškėjas pateikia argumentus, kad nebuvo užtikrintas jo privatumas naudojantis dušu. Taip pat pareiškėjas akcentuoja, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto.

32. Pareiškėjas pateikė į bylą papildomus paaiškinimus, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, priteisiant pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 2000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

33. Atsakovas Vilniaus PN pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

34. Atsakovo atstovas pažymi, kad pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su juo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Vadovaujantis nurodytų teisės normų sistemine analize, teisingumo ir protingumo kriterijais, darytina išvada, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus.

35. Nurodo, kad pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą. Atsižvelgiant į tai, atsakovo atstovo nuomone, nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 36. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, veiksmų, neužtikrinant jiems teisės aktų reikalavimus atitinkančių kalinimo sąlygų, atlyginimo.

37. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs į bylą pateiktą medžiagą, padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju sanitarinio mazgo atitvėrimas iš dalies neužtikrino pareiškėjo teisės į minimalų privatumą naudojantis tualetu ir pažeidė jo orumą visą ginčo laikotarpį, t. y. 41 dieną. Antra vertus, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad, pareiškėjas kamerose kalėjo vienas, todėl jo teisių pažeidimas nebuvo toks intensyvus. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

38. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

39. Vadovaujantis EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 61 p., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje G. R. prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

40. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinį skundą, pirmiausia pažymi, kad pareiškėjas, grįsdamas reikalavimą atlyginti patirtą neturtinę žalą, skunde pirmosios instancijos teismui nebuvo nurodęs apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų (aplinkybių) dėl: 1) privatumo naudojantis dušu; 2) dienos metu išnešamų čiužinių; 3) nuo sanitarinio mazgo iki pareiškėjo lovos esančio tik 1 kv. m atstumo, ko pasėkoje jautė diskomfortą dėl blogo kvapo.

41. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1283-492/2018, 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-902-858/2018, 2018 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1400-575/2018).

42. Taigi teisėjų kolegija, vadovaudamasi ABTĮ 134 straipsnio 6 dalimi ir minėtu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimu, konstatuoja, kad neturi pagrindo vertinti minėtus pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus naujus argumentus (aplinkybes), todėl dėl jų nepasisako.

43. Pareiškėjas apeliaciniame skunde kartoja argumentus dėl pažeidimo, kuris buvo nustatytas pirmosios instancijos teismo. Pažymėtina, kad teismas konstatavo, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjui nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Taip pat pažymėtina, kad nors pareiškėjas teigia, jog dėl esančių grotų nebuvo galima išvėdinti kameros, tačiau teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad Pranešime nurodoma, jog yra sudaryta galimybė kameras vėdinti per langus, visi langų rėmai lengvai atidaromi, pritaikyti vėdinimui, o kaliniai, kurie tinkamai vėdina kameras, išvengia didelio drėgmės susidarymo ir pelėsio. Teismas taip pat pagrįstai priėjo išvadą, kad vadovaujantis TIĮET 14.1 punktu, vidinių grotų įrengimas neprieštarauja galiojantiems teisės aktams bei nepažeidžia kamerose laikomų asmenų teisių.

44. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas dėl netinkamų baldų kokybės kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją, daro išvadą, jog pareiškėjas nemanė, kad jo teisės buvo pažeidžiamos. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija pareiškėjo argumentus dėl blogos baldų būklės atmeta kaip nepagrįstus.

45. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas taip pat išreikalavo pakankamai duomenų, leidžiančių priimti pagrįstą ir teisėtą sprendimą dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų bei įvertino juos, vadovaudamasis vidiniu įsitikinimu (ABTĮ 56 str. 7 d.). Tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančiomis normomis nepagrįstas išvadas.

46. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad atsakovo atstovas pažeidė pareiškėjo teisę į teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas dėl privatumo neužtikrinimo naudojantis sanitariniu mazgu. Šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai – tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (Civilinio kodekso 6.271 str.)

47. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą. Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

48. Civilinio kodekso 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, jog neturtine žala pripažintinas ne bet koks, net menkiausio laipsnio, valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis. Neturtinė žala konstatuojama tik tada, kai ją sukeliantys neteisėti veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje A-985-556/2018; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-548-602/2017; 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017 ir kt.).

49. Nagrinėjamu atveju, įvertinusi nustatyto pažeidimo pobūdį ir trukmę (41 dieną neužtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu), atsižvelgusi į tai, kad buvo galimybė kamerą išvėdinti per langą, pareiškėjas kameroje buvo laikomas vienas, byloje nėra duomenų, kad dėl nustatyto pareiškėjo teisių pažeidimo būtų pakenkta pareiškėjo psichinei ir (ar) fizinei sveikatai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteistos neturtinės žalos atlyginimo suma (60 Eur) yra adekvati jo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti, todėl priteistos sumos nėra jokio pagrindo keisti.

50. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, konstatuoja, kad pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, nes jis yra teisėtas ir pagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo N. I. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rasa Ragulskytė-Markovienė

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius