2018-04-05 Nr. AB-7138-3-61-3-00637-2016-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1081-552/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00637-2016-8

Procesinio sprendimo kategorija 7.9

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. balandžio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. Z. A. (W. Z. A.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. Z. A. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybai (tretieji suinteresuoti asmenys Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Suzan Mars“, atstovaujama bankroto administratoriaus mažosios bendrijos „Nemokumas“) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. Z. A. (W. Z. A.) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos (toliau – ir Tarnyba) direktoriaus 2015 m. birželio 17 d. sprendimą Nr. (7.2)S2-21015; 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Valdyba, VSDFV) 2016 m. sausio 21 d. sprendimą Nr. (1.45)I-406.

1.1. Pareiškėjas nurodė, kad yra Lenkijos Respublikos pilietis, Lenkijoje dirbantis savarankiškai. Nuo 2010 m. gegužės 1 d. iki 2014 m. spalio 31 d. pareiškėjas dirbo bankrutavusioje uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir BUAB) „Suzan Mars“, buvo draudžiamas valstybiniu socialiniu draudimu Lietuvos Respublikoje.

1.2. Pareiškėjas teigė, kad Lenkijos kompetentinga įstaiga laikotarpiu nuo 2010 m. gegužės 1 d. iki 2012 m. gegužės 31 d. ir nuo 2012 m. birželio 2 d. iki 2014 m. rugpjūčio 31 d. jo atžvilgiu nustatė Lietuvos Respublikos socialinio draudimo taikytiną teisę. Pažymėjo, kad Tarnyba, priimdama ginčo sprendimą ir nustatydama Lenkijos Respublikos socialinio draudimo taikytiną teisę, nepagrįstai vadovavosi Valstybinės darbo inspekcijos (toliau – ir VDI) 2010 m. vasario 18 d. atliktu patikrinimo aktu bei Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2012 m. gruodžio 21 d. operatyvaus patikrinimo medžiaga, kadangi patikrinimai nebuvo atlikti jo, kaip darbuotojo atžvilgiu, dėl ko patikrinimų metu surinkti duomenys neturėjo įrodomosios galios dėl pareiškėjo darbinės veiklos.

1.3. Pareiškėjas, nesutikdamas su Tarnybos priimtu sprendimu, skundu kreipėsi į VSDFV, tačiau ši jo skundą atmetė. Pareiškėjo vertinimu, VSDFV, priimdama ginčo sprendimą, vadovavosi Tarybos sprendimu, todėl padarė nepagrįstas išvadas. Pažymėjo, kad darbo sutartis su BUAB „Suzan Mars“ nėra panaikinta ar įstatymų nustatyta tvarka nuginčyta, už jį buvo mokami mokesčiai Lietuvos Respublikai, pareiškėjas įtrauktas į apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu registrą, todėl turi teisę į socialinės apsaugos garantijas.

2. Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnyba atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

2.1. Atsakovo nuomone, pareiškėjas savo teiginius grindžia jam naudingomis teisės aktų normomis, neatsižvelgdamas į teisės aktuose išdėstytų teisės normų tarpusavio ryšį bei nepaisydamas sisteminio, loginio ir lingvistinio teisės normų aiškinimo taisyklių.

2.2. Nurodė, kad VDI, 2010 m. vasario 18 d. atlikusi patikrinimą, nustatė, jog BUAB „SuzanMars“ jokios veiklos Lietuvoje nevykdė, o BUAB „Suzan Mars“ įdarbinti Lenkijos Respublikos piliečiai, priimti reklamos agentų pareigoms atlikti, niekada faktiškai Lietuvos Respublikos teritorijoje nedirbo. Pažymėjo, kad VDI 2015 m. vasario mėnesį pakartotinai atliko patikrinimą dėl BUAB „Suzan Mars“ veiklos Lietuvoje, tačiau BUAB „Suzan Mars“ surasti nepavyko. Be to, VMI 2012 m. gruodžio 21 d. atliko BUAB „Suzan Mars“ mokestinį tyrimą už laikotarpį nuo 2009 m. birželio 4 d. iki 2012 m. birželio 30 d. ir nustatė, kad pagrindines įmonės išlaidas sudaro darbo užmokestis ir socialinio draudimo išlaidos, apmokėjimai už buhalterinės apskaitos tvarkymo paslaugas ir patalpų nuomą, kitų išlaidų BUAB „Suzan Mars“ nepatyrė.

2.3. Atsižvelgdamas į nustatytas faktines aplinkybes atsakovas sprendė, kad pareiškėjui darbo sutarties su BUAB „Suzan Mars“ galiojimo laikotarpiu turėtų būti taikomi Lenkijos Respublikos socialinio draudimo teisės aktai.

3. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

3.1. Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, nei VDI, nei VMI nenustatė, kad BUAB „Suzan Mars“ faktiškai vykdo veiklą Lietuvoje, todėl įmonės darbo sutartys su Lenkijoje savarankiškai dirbančiais asmenimis buvo sudarytos, siekiant išvengti socialinio draudimo įmokų mokėjimo Lenkijoje nuo pajamų, gautų iš Lenkijoje vykdomos savarankiškos veiklos.

3.2. Trečiojo suinteresuoto asmens vertinimu, tiek Tarnybos, tiek VSDFV sprendimai yra motyvuoti ir pagrįsti faktinėmis aplinkybėmis bei priimti, vadovaujantis 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 987/2009, nustatančio Reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įgyvendinimo tvarką (toliau – ir Reglamentas Nr. 987/2009) 14 straipsniu, Europos Parlamento ir Tarybos 2004 m. balandžio 29 d. reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo (toliau – ir Reglamentas Nr. 883/2004) 13 straipsnio 3 dalimi bei Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymo Nr. V-131, 35 punktu.

4. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Suzan Mars“ bankroto administratorius mažoji bendrija (toliau – ir MB) „Nemokumas“ atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4.1. Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, valstybės institucijų surinkta informacija patvirtina, jog BUAB „Suzan Mars“, kuriai Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 29 d. nutartimi iškelta bankroto bylą, buvo fiktyvią veiklą vykdžiusi įmonė. Pažymėjo, kad pareiškėjo darbo užmokestis neatskaičius mokesčių sudarė nuo 27,30 Lt iki 96,96 Lt, kas, trečiojo suinteresuoto asmens vertinimu, negalėjo būti pakankamas ir pagrindinis pareiškėjo pragyvenimo ir pajamų šaltinis.

4.2. Akcentavo, kad pareiškėjui naudingos tarptautinių reglamentų normos neturėtų būti taikomos formaliai, būtina atsižvelgti į visas aplinkybes ir nustatyti, kur buvo tikroji pareiškėjo ekonominių interesų vieta.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

5.1. Teismas nurodė, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Reglamentas Nr. 883/2004, Reglamentas Nr. 987/2009 bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2010 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. V–253 patvirtintų Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatų, susijusių su taikytinos teisės nustatymu, įgyvendinimo tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas).

5.2. Teismas pažymėjo, kad Tarnybos sprendimas buvo priimtas kaip atsakymas į Lenkijos kompetentingos įstaigos 2015 m. sausio 12 d. raštą, kuriuo pareiškėjui laikotarpiu nuo 2010 m. gegužės 1 d. iki 2012 m. gegužės 31 d. buvo laikinai nustatytas Lietuvos Respublikos įstatymų taikymas.

5.3. Išanalizavęs ginčijamų sprendimų turinį, teismas sprendė, kad nėra pagrindo teigti, jog sprendimai neatitiko Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, nes jie pagrįsti tiek teisės aktų nuostatomis, tiek nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjo darbo fakto Lietuvos Respublikoje nustatymas, nagrinėjant taikytinos teisės nustatymo klausimą pagal Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalį, yra esminis.

5.4. Pažymėjo, kad išvardintos faktinės aplinkybės ir dokumentai, patvirtina, jog pareiškėjas negalėjo dirbti BUAB „Suzan Mars“ to darbo, kuris sulygtas pateiktose darbo sutartyse, nes VMI 2010 m. vasario 18 d. atlikto patikrinimo dėl BUAB „Suzan Mars“ veiklos Lietuvoje metu buvo nustatyta, jog minėta įmonė veiklos Lietuvoje nevykdo, o BUAB „Suzan Mars“ įdarbinti darbuotojai Lenkijos Respublikos piliečiai, priimti reklamos agentų pareigoms atlikti, faktiškai Lietuvos Respublikos teritorijoje nedirbo. Be to, teismas atkreipė dėmesį, kad 2014 metais VMI informavo Tarnybą apie 2012 m. gruodžio 21 d. atliktą BUAB „Suzan Mars“ mokestinį tyrimą bei 2014 metais vykdytą operatyvų patikrinimą, kurių metu surinkta informacija dėl įmonės galimai tęsiamos neteisėtos veiklos perduota Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.

5.5. Teismas, vertindamas pareiškėjo darbo Lietuvos Respublikoje faktą, taip pat akcentavo, kad pareiškėjas ir teisminio bylos nagrinėjimo metu nepateikė įrodymų, patvirtinančių realią darbinę veiklą Lietuvoje. Dėl nurodytų priežasčių teismas, įvertinęs byloje surinkus įrodymus ir nustatytas faktines aplinkybes, darė išvadą, kad pareiškėjui pagal Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalį negalėjo būti nustatytas Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktų taikymas.

III. 6. Pareiškėjas V. Z. A. (W. Z. A.) apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 17 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

6.1. Pareiškėjas mano, kad teismas, priimdamas ginčo sprendimą, neatliko išsamaus ir visapusiško įrodymų tyrimo, todėl priėmė subjektyviomis prielaidomis pagrįstą sprendimą. Pažymi, kad nei atsakovas, nei trečiasis asmuo į bylą nepateikė atliktų patikrinimo aktų ar išvadų, o pateikti raštai, informacinės pažymos ir užklausos nėra teisiškai reikšmingos. Teismas neįvertino pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kad 2010 m. ir 2015 m. VDI inicijuoti patikrinimai neįvyko, dėl ko išvados apie BUAB „Suzan Mars“ realios veiklos nevykdymą padarytos nepagrįstai, atsižvelgiant tik į aplinkybę, jog BUAB „Suzan Mars“ nepavyko rasti įmonės buveinės registracijos vietoje. Teigia, kad atsakovo ir trečiojo asmens pateikti rašytiniai įrodymai yra dviprasmiški ir prieštaringi, tačiau teismas šių aplinkybių sprendime nevertino, o vadovavosi tik atsakovui palankiais įrodymais.

6.2. Pareiškėjo vertinimu, teismas nepagrįstai vadovavosi VDI 2010 m. vasario 18 d. neįvykusiu patikrinimu, kadangi jis tuo metu įmonėje BUAB „Suzan Mars“ nedirbo. Nurodo, kad pareiškėjo darbo faktą byloje įrodo sudaryta darbo sutartis su BUAB „Suzan Mars“, duomenys apie jo socialinį draudimą, 2012 m. spalio mėnesio darbo laiko apskaitos žiniaraštis bei 2012 m. lapkričio mėnesio darbo užmokesčio paskaičiavimo ir išmokėjimo žiniaraštis.

6.3. Pažymi, kad BUAB „Suzan Mars“ veiklos vykdymo Lietuvoje faktą patvirtina VMI 2014 m. birželio 30 d. atlikto operatyvinio patikrinimo metu nustatytos aplinkybės, kurių teismas, priimdamas ginčo sprendimą, nevertino. Pareiškėjo manymu, teismas nepagrįstai perkėlė jam įrodinėjimo naštą, kadangi būtent atsakovas ir trečiasis asmuo turėjo pareigą įrodyti BUAB „Suzan Mars“ fiktyvų veiklos vykdymą.

6.4. Nurodo, kad Lenkijos kompetentinga institucija 2015 m. sausio 12 d. raštu Nr. 180000/450/913/2013/UE informavo atsakovą apie pareiškėjui ginčo laikotarpiu nustatytus taikytinus Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktus, tačiau Tarnyba per Reglamento Nr. 987/2009 16 straipsnyje nurodytą dviejų mėnesių terminą prieštaravimų nepateikė, o priešingai, įtraukdamas pareiškėją į apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu asmenų registrą, išreiškė pritarimą Lenkijos kompetentingos institucijos padarytai išvadai.

7. Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnyba atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti.

7.1. Atsakovas teigia, kad Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalies sąlyga taikoma tik tada, kai asmuo Lietuvos Respublikoje faktiškai dirba pagal darbo sutartį ir šis darbas nėra nedidelės apimties. Pažymi, kad byloje nustatytos faktinės aplinkybės, atsižvelgiant į VDI 2010 m. vasario 18 d. ir 2015 m. vasario mėnesį atliktus patikrinimus bei į VMI 2012 m. gruodžio 21 d. atliktą mokestinį tyrimą, patvirtina BUAB „Suzan Mars“ veiklos nevykdymo Lietuvoje faktą, todėl teismas padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėjas BUAB „Suzan Mars“ realiai nedirbo.

8. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

8.1. Valdybos manymu, teismas pagrįstai vadovavosi VDI ir VMI atliktų patikrinimų metu nustatytomis aplinkybėmis, todėl padarė teisingas išvadas.

8.2. Pažymi, kad pareiškėjo argumentas, jog VSDFV, negrąžindama jam socialinių draudimo įmokų, pripažino pareiškėjo darbo Lietuvoje faktą, yra nepagrįstas, kadangi socialinio draudimo įmokos grąžinamos gavus prašymą, kurio pareiškėjas VSDFV nebuvo pateikęs.

8.3. Teigia, kad Tarnyba praleido dviejų mėnesių terminą, nustatytą Reglamento Nr. 987/2009 16 straipsnyje, pareikšti prieštaravimus dėl Lenkijos kompetentingos įstaigos rašto, kuriuo pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo nustatyta Lietuvos Respublikos socialinio draudimo taikytina teisė, tačiau minėta aplinkybė, trečiojo asmens manymu, yra formalus pažeidimas. Trečiojo asmens vertinimu, atsižvelgiant į aplinkybes, dėl kurių pareiškėjui negali būti išduotas A1 pažymėjimas, Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės taikymas prieštarautų sąžiningumo, protingumo ir teisėtumo principams.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 9. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos 2015 m. birželio 17 d. sprendimo Nr. (7.2)S2-21015, kuriuo Tarnyba nustatė, kad pareiškėjo darbo sutarties su BUAB „Suzan Mars“ galiojimo laikotarpiu turi būti taikomi Lenkijos Respublikos socialinio draudimo teisės aktai, teisėtumo ir pagrįstumo. Taip pat pareiškėjas prašė panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2016 m. sausio 21 d. sprendimą Nr. (1.45)I-406, kuriuo buvo išnagrinėtas jo skundas privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.

10. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Reglamentas Nr. 883/2004, Reglamentas (EB) Nr. 987/2009, ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2010 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. V-253 patvirtintų Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatų, susijusių su taikytinos teisės nustatymu, įgyvendinimo tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas).

11. Nagrinėjamoje byloje ginčo sprendimas yra individualus administracinis aktas, priimtas viešojo administravimo srityje, todėl nagrinėjamu atveju aktualios ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) 8 straipsnio nuostatos, numatančios reikalavimus individualiems administraciniams aktams. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje (2014 m. lapkričio 11 d. įstatymo Nr. XII-1317 redakcija) nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-450/2010, išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-336/2011; 2017 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-899-858/2017).

12. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal pareiškėjo skundą, padarė išvadą, kad pareiškėjui Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalies nuostatos netaikytinos, kadangi jis realios darbinės veiklos Lietuvoje nevykdė. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad ginčijamas Tarnybas sprendimas Nr. (7.2)S2-21015 yra teisėtas ir pagrįstas, taip pat nėra teisinio pagrindo panaikinti Valdybos sprendimą Nr. (1.45)I-406.

13. Pareiškėjas apeliacinį skundą iš esmės grindžia argumentais, kad teismas nenustatė visų bylai reikšmingų aplinkybių, neištyrė jų objektyviai ir visapusiškai, netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, įrodinėjimo naštą nepagrįstai perkėlė pareiškėjui. Pareiškėjas taip pat teigia, kad Tarnyba, gavusi Lenkijos kompetentingos institucijos raštą, kuriuo jam ginčo laikotarpiu buvo nustatytas Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės taikymas, praleido terminą prieštaravimams pareikšti.

14. Taisyklės dėl taikytinų teisės aktų nustatymo yra aptartos Reglamento (EB) Nr. 987/2009, nustatančio Reglamento (EB) Nr. 883/2004 „Dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo“ įgyvendinimo tvarką, II antraštinėje dalyje. Reglamento Nr. 987/2009 16 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad paskirta gyvenamosios vietos įstaiga nedelsdama nustato, kokie teisės aktai taikomi atitinkamam asmeniui, atsižvelgdama į pagrindinio reglamento 13 straipsnį ir į įgyvendinimo reglamento 14 straipsnį. Toks nustatymas iš pradžių yra laikinas. Ta įstaiga informuoja apie tokį laikiną nustatymą visų valstybių narių, kuriose vykdoma veikla, paskirtas įstaigas. Pagal Reglamento Nr. 987/2009 16 straipsnio 3 dalį numatytas laikinas taikomų teisės aktų nustatymas tampa galutiniu per du mėnesius nuo tada, kai atitinkamų valstybių narių kompetentingų valdžios institucijų paskirtos įstaigos apie tai informuojamos pagal 2 dalį, išskyrus atvejus, kai teisės aktai jau yra galutinai nustatyti remiantis 4 dalimi, arba bent viena iš atitinkamų įstaigų iki šio dviejų mėnesių laikotarpio pabaigos informuoja gyvenamosios vietos valstybės narės kompetentingos valdžios institucijos paskirtą įstaigą apie tai, kad ji dar negali sutikti su nustatymu arba kad ji laikosi kitos nuomonės šiuo klausimu.

15. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Tarnyboje buvo gautas Lenkijos kompetentingos įstaigos 2015 m. sausio 12 d. raštas Nr. 180000/450/913/2013/UE, kuriuo pareiškėjui laikotarpiu nuo 2010 m. gegužės 1 d. iki 2012 m. gegužės 31 d. ir nuo 2012 m. birželio 2 d. iki 2014 m. rugpjūčio 31 d. nustatyta taikytina Lietuvos Respublikos teisė (b. l. 70–72). Tarnyba 2015 m. birželio 17 d. ginčo sprendimu priėmė priešingą sprendimą ir 2015 m. birželio 17 d. išsiuntė jį, kaip atsakymą į Lenkijos kompetentingos įstaigos 2015 m. sausio 12 d. raštą Nr. 180000/450/913/2013/UE (b. l. 73).

16. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas 2015 m. birželio 17 d. pateikdamas atsakymą į Lenkijos kompetentingos įstaigos 2015 m. sausio 12 d. raštu pareiškėjui nustatytą Lietuvos Respublikos taikytiną teisę, praleido Reglamento Nr. 987/2009 16 straipsnio 3 dalyje nustatytą terminą nesutikimui pareikšti. Įvertinusi aptartas byloje nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad Tarnybos direktoriaus 2015 m. birželio 17 d. sprendimas Nr. (7.2)S2-21015 neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų reikalavimų, yra priimtas padarius aptartą procedūrinį pažeidimą. Priimdama ginčijamą sprendimą Tarnyba turėjo nurodyti, kodėl nepareiškusi jokių prieštaravimų Lenkijos kompetentingai įstaigai pagal Reglamento Nr. 987/2009 16 straipsnio 3 dalį, vėliau nesivadovavo Lenkijos kompetentingos įstaigos 2015 m. sausio 12 d. raštu Nr. 180000/450/913/2013/UE. Toks priimtas individualus administracinis aktas nelaikytinas pagrįstu objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, atsakovas nemotyvavo, kodėl pareiškėjui taikomas jam nepalankus teisinis reguliavimas. Minėtos aplinkybės galėjo sudaryti ir kliūtis efektyviai realizuoti teisę į galimai pažeistų teisių ir interesų gynybą. Pažymėtina, kad tokios pozicijos laikytasi ir ankstesnėje administracinių teismų praktikoje (pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2115-502/2017).

17. Atsižvelgdama į nustatytas faktines aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, kad Tarnybos direktoriaus 2015 m. birželio 17 d. sprendimas Nr. (7.2)S2-21015 neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų reikalavimų, priimtas nustačius esminį procedūrinį pažeidimą, todėl laikytinas neteisėtu ir naikintinas. Taip pat naikintinas ir Valdybos 2016 m. sausio 21 d. sprendimas Nr. (1.45)I-406, kuriuo buvo patvirtintas Tarnybos direktoriaus 2015 m. birželio 17 d. sprendimas Nr. (7.2)S2-21015.

18. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, dėl ko priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Todėl apeliacinis skundas tenkinamas, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo ginčijami Tarnybos ir Valdybos sprendimai naikintini (ABTĮ 88 straipsnio 2 punktas, 91 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo V. Z. A. (W. Z. A.) apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 17 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo V. Z. A. (W. Z. A.) skundą tenkinti.

Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos direktoriaus 2015 m. birželio 17 d. sprendimą Nr. (7.2)S2-21015 ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2016 m. sausio 21 d. sprendimą Nr. (1.45)I-406.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Ramūnas Gadliauskas Dalia Višinskienė