2025-05-21 Nr. AB-8992-3-61-3-00293-2025-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1910-556/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00293-2025-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.6.4; 9.2; 9.3

(N)

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. gegužės 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. balandžio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) pilietis A. A. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2023 m. gruodžio 15 d. sprendimą Nr. 23S226714 (toliau – ir Sprendimas) ir pritesit patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:

2.1. Atsakovas skundžiamu sprendimu nusprendė: 1) nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos); 2) išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); 3) uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; 4) įvesti į Šengeno informacinę sistemą (toliau – ir SIS) perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

2.2. Pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį pagrįstas baime grįžti į kilmės valstybę dėl grėsmės jo gyvybei, nes (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo pagrindinis jo tikslas atvykus į Europos Sąjungą (toliau – ir ES) buvo gauti prieglobstį ar laikinąją apsaugą, nes savo kilmės valstybėje jis (jo šeima) yra (duomenys neskelbtini). Kartu pareiškėjas (duomenys neskelbtini). Atsakovas pareiškėjo atvejį vertino formaliai, neatsižvelgė, kad pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini).

2.3. Atsakovas, priimdamas skundžiamą Sprendimą, netinkamai taikė Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) nuostatas ir 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1861 dėl Šengeno informacinės sistemos (SIS) sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo patikrinimams kertant sieną, kuriuo iš dalies keičiama Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir iš dalies keičiamas bei panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 1987/2006, su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2021 m. liepos 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2021/1152 (toliau – SIS reglamentas) nuostatas. Atsakovas nepagrįstai nusprendė nesuteikti pareiškėjui termino savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos, o iškarto priėmė sprendimą dėl jo priverstinio išsiuntimo.

2.4. Atsakovas nepagrįstai skundžiamu sprendimu konstatavo esant pagrindą pareiškėjo atžvilgiu taikyti priverstinį išsiuntimą, nurodydamas, kad esama pasislėpimo ar vengimo grįžti į kilmės šalį pavojaus. Nagrinėjamu atveju, atsakovas, priimdamas skundžiamą sprendimą išsiųsti pareiškėją į kilmės šalį, neužtikrino savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos prievolės taikymo galimybės. Pareiškėjas nėra teistas, nėra atlikęs jokios nusikalstamos veikos, yra savanoriškai išvykęs iš Lietuvos Respublikos. Nesant pasislėpimo pavojaus, atsakovas nepagrįstai taikė priverstinę išsiuntimo procedūrą, t. y. priverstinis išsiuntimas taikytas formaliai, nenustačius realios tikimybės, kad pareiškėjas vengs išvykimo.

2.5. Atsakovas taip pat nepagrįstai Sprendimu nusprendė uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką ir į SIS įtraukti perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (lot. teisynas) (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje). Atsakovas nenustatė pareiškėjo grėsmės ar kitų svarbių priežasčių, kurios būtų proporcingos nustatytam ribojimui.

3. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsiliepimas į skundą grindžiamas šiais argumentais:

4.1. Nagrinėdamas pareiškėjo tarptautinės apsaugos prašymą, atsakovas tyrimo metu vertino pareiškėjo nurodytus išvykimo iš kilmės valstybės motyvus ((duomenys neskelbtini)), kurie nelėmė tarptautinės apsaugos suteikimo būtinybės ir nebuvo pagrindas suteikti pabėgėlio statusą. Atsižvelgus į tai, pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas. Taip pat nenustatyti Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nustatyti kriterijai dėl papildomos apsaugos suteikimo. Pareiškėjas taip pat neatitiko papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte, kadangi jo gyvenamoje vietovėje nevyksta ginkluotas tarptautinis ar vidaus konfliktas.

4.2. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas neteisėtai atvyko į Lietuvą kartu su kitais nelegaliais migrantais. Apklausose nurodė, kad prašosi prieglobsčio dėl (duomenys neskelbtini).

4.3. Įvertinus aplinkybes, kad pareiškėjas be dokumentų neteisėtai kirto Lietuvos Respublikos sieną neleistinoje vietoje, buvo sulaikytas su kitais nelegaliais migrantais, siekiant tranzitu per Lietuvos Respubliką vykti į Lenkijos Respubliką, taip pat kad pareiškėjas yra nurodęs, kad turi giminių (duomenys neskelbtini), Migracijos departamentas vertino, kad prieglobsčio gavimas Lietuvoje nėra pareiškėjo tikslas. Atsižvelgus į tai, tikėtina, kad atsisakius pareiškėjui suteikti prieglobstį jis gali pasislėpti, vengdamas grąžinimo. Taigi, pareiškėjui taikytina 2008 m. gruodžio 16 d. Direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva 2008/115/EB) 7 straipsnio 4 dalyje numatyta išimtis ir nesuteiktinas laikotarpis savanoriškai išvykti. Pareiškėjas nėra turėjęs leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje, neturi šeiminių, socialinių ar kitų ryšių ir buvo Lietuvoje tik prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo laikotarpiu. Pareiškėjas dar prieš priimant ginčijamą sprendimą, t. y. 2023 m. gruodžio 8 d., pasišalino iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) Pabėgėlių priėmimo centro. Duomenų apie pareiškėjo išvykimą VSAT informacinėje sistemoje nėra, Migracijos departamentas neturi duomenų, kur šiuo metu yra pareiškėjas.

4.4. Sprendimu buvo pagrįstai nuspręsta uždrausti atvykti 3 (trejus) metus į Lietuvos Respubliką bei įvesti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 (trejiems) metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, atsižvelgus į Įstatymo 130 straipsnio 2 dalį, vadovaujantis Departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtinta Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarka (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka) bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 patvirtintų Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 15 punktu. Įstatymo 130 straipsnio 1, 2 ir 4 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, taip pat nenustatyta.

4.5. Įvertinus tai, kad pareiškėjas išsiunčiamas iš Lietuvos ir ateityje gali siekti pasilikti kitose Šengeno valstybėse, taip pat tai, kad draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų yra aukšto lygio saugumo užtikrinimas Europos Sąjungos laisvės, saugumo ir teisingumo erdvėje, įskaitant visuomenės saugumo bei viešosios tvarkos ir saugumo palaikymą valstybių narių teritorijose, ir tai, kad šis tikslas pasiekiamas tik įvedant įspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi į SIS, užsieniečio duomenys, vadovaujantis Taisyklių 15 punktu, iš Nacionalinio sąrašo teikiami SIS.

II. 5. Regionų administracinis teismas 2025 m. balandžio 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkinto iš dalies – panaikino Sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į SIS perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi 3 (trims) metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, ir priteisė pareiškėjui 80,63 Eur bylinėjimosi išlaidų.

6. Teismas nustatė šias reikšmingas aplinkybes:

6.1. 2023 m. rugsėjo 12 d. Šri Lankos piliečio vairuojamas automobilis gabeno keturis nelegalius migrantus, iš kurių vienas buvo pareiškėjas. Automobilio vairuotojas sprukdamas nuo policijos pareigūnų nesuvaldė automobilio, užvažiavo ant šaligatvio, rėžėsi į pastatą ir apvirto ant šono. Į Lietuvos Respubliką pareiškėjas atvyko be asmens tapatybę ir pilietybę patvirtinančių dokumentų.

6.2. 2023 m. rugsėjo 21 d. vykusios pirminės apklausos metu pareiškėjas nurodė, kad yra (duomenys neskelbtini), išpažįstantis islamą, iš kilmės valstybės išvyko (duomenys neskelbtini). Užsienietis atvyko (duomenys neskelbtini), konkrečios valstybės neieškojo, tiesiog norėjo patekti į Šengeno erdvę. Taip pat nurodė, kad jokios grėsmės jo sveikatai ar gyvybei kilmės valstybėje negrėsė, persekiojimas taip pat. Pažymėjo, kad turi giminių (duomenys neskelbtini).

6.3. 2023 m. gruodžio 7 d. vykusios apklausos metu pareiškėjas nurodė, kad į Europą, į Lietuvą išvyko (duomenys neskelbtini). Dėl susiklosčiusios prastos ekonominės situacijos (duomenys neskelbtini) prieglobsčio prašytojas (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas prašėsi prieglobsčio Lietuvos Respublikoje dėl (duomenys neskelbtini).

6.4. Prieglobsčio prašytojo pasiteiravus, kokia buvo pagrindinė priežastis, kodėl jis išvyko iš kilmės valstybės ir prašosi prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, šis atsakė, kad pati pagrindinė priežastis yra (duomenys neskelbtini).

6.5. Prieglobsčio prašytojo pasiteiravus, kokiu būdu buvo pateikiami grasinimai, šis nurodė, kad (duomenys neskelbtini). Prieglobsčio prašytojo teigimu (duomenys neskelbtini).

6.6. Atsakovas Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos); išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; įvesti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; pavesti Valstybės sienos apsaugos tarnybai vykdyti asmens išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini).

7. Teismas vadovavosi Įstatymo 86 ir 87 straipsniais, analizavo prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijus, apžvelgė aktualią teismų praktiką ir pažymėjo, kad galimas persekiojimas dėl kurių nors iš priežasčių, sudarančių pagrindą suteikti tarptautinę apsaugą, turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę.

8. Teismo vertinimu, pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį teikė dėl jam keliamos grėsmės jo kilmės šalyje dėl (duomenys neskelbtini). Įvertinęs byloje esančius įrodymus, apklausos metu teiktus paaiškinimus, teismas darė išvadą, kad atsakovas pagrįstai pripažino, jog pareiškėjo pasakojimas nepatvirtina realios individualaus persekiojimo rizikos ir prieglobsčio prašytojas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

9. Teismas atkreipė dėmesį, kad nesugebėjimas nuosekliai ir įtikinamai paaiškinti aplinkybių, susijusių su prašymo suteikti prieglobstį pateikimo motyvais, galimais grasinimais ar persekiojimu, kelia pagrįstų abejonių dėl pateiktų faktų patikimumo. Bylos duomenys aptvirtino, kad pareiškėjas savavališkai pasišalino iš Užsieniečių registracijos centro iš karto po pagrindinės apklausos (2023 m. gruodžio 7 d. pasišalino ir negrįžo), jo buvimo vieta nėra žinoma. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad pareiškėjas iš karto po pagrindinės apklausos pasišalino iš apgyvendinimo vietos ir jo buvimo vieta nebuvo žinoma, tik patvirtino, kad pareiškėjas iš esmės nesiekia pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje suteikimo.

10. Teismas sutiko, kad Departamentas, remdamasis pateikta medžiaga, neturėjo pagrindo suteikti pareiškėjui papildomą apsaugą, kadangi užsienietis neatitiko papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose.

11. Pasisakydamas dėl Sprendimo dalies, kuria pareiškėjas išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, teismas vadovavosi Įstatymo 126–128 straipsniais. Teismas nurodė, kad priėmus sprendimą nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio, pareiškėjas netenka teisės likti Lietuvos Respublikos teritorijoje. Buvo atkreiptas dėmesys į Direktyvos 2008/115/EB 7 straipsnio 4 dalyje nustatytą išimtį ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) išaiškinimus.

12. Atsižvelgdamas į aktualų teisinį reguliavimą, teismas pažymėjo, kad bylos duomenys patvirtino, jog pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį buvo išnagrinėtas skubos tvarka bei atmestas kaip nepagrįstas, pareiškėjas buvo sulaikytas 2023 m. rugsėjo 12 d. sprunkantis nuo pareigūnų, mėginant neteisėtai vykti per Lietuvos Respubliką į kitą ES šalį be asmens tapatybę ir pilietybę patvirtinančių dokumentų, prieglobsčio pasiprašė tik tada kai buvo sulaikytas, 2023 m. rugsėjo 13 d. užsieniečio apklausos lape nurodė, kad jo tikslas yra (duomenys neskelbtini), o po 2023 m. gruodžio 7 d. apklausos savavališkai pasišalino iš Pabėgėlių priėmimo centro ir negrįžo, jo buvimo vieta nėra žinoma. Teismo vertinimu, aplinkybių visuma pagrindžia prielaidą, jog prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje (bei prieglobsčio gavimas Lietuvoje) nebuvo ir nėra pareiškėjo tikslas. Aptartos aplinkybės leido teismui spręsti, kad atsisakius suteikti užsieniečiui prieglobstį, vengdamas grąžinimo, jis gali pasislėpti. Atsižvelgęs į tai, teismas darė išvadą, kad atsakovas pagrįstai sprendė, jog šiuo konkrečiu atveju taikytina Direktyvos 2008/115/EB 7 straipsnio 4 dalyje numatyta išimtis ir laikotarpis savanoriškai išvykti nesuteiktinas.

13. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nėra turėjęs leidimo gyventi Lietuvoje bei neturi šeimyninių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, ar kitų ryšių su Lietuvos Respublika, o Lietuvos Respublikoje buvo tik prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo laikotarpiu. Įstatymo 130 straipsnio 1, 2 ir 4 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, taip pat nebuvo nustatyta. Atsižvelgęs į tai teismas sprendė, kad atsakovo sprendimas išsiųsti pareiškėją yra teisėtas ir pagrįstas.

14. Vadovaudamasis Įstatymo 133 straipsnio 2 dalimi ir Kriterijų vertinimo tvarka, įvertinęs tai, kad pareiškėjas neturi socialinių, ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika ir (arba) šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis, taip pat savo veiksmais kelia neteisėtos migracijos grėsmę, nes jis turėjo tikslą apsigyventi kitoje Europos Sąjungos valstybėje, piktnaudžiaudamas Lietuvos Respublikos migracijos procedūromis, klaidino tyrimą, teismas sprendė, kad Departamentas pagrįstai Sprendime nustatė draudimo atvykti į Lietuvą 3 (trijų) metų laikotarpį.

15. Teismas kaip nepagrįstus atmetė pareiškėjo argumentus, kad atsakovo išvada, jog pareiškėjas, vengdamas grąžinimo į kilmės šalį, gali pasislėpti yra tik Departamento nuomonė. Priešingai nei nurodo pareiškėjas, visuma byloje nustatytų aplinkybių apie tai, kaip pareiškėjas pateko į Lietuvą, kokiomis aplinkybėmis jis buvo sulaikytas ir pateikė prašymą dėl prieglobsčio, taip pat tai, kaip apklausose vengė detalių, kurios gali būti patikrinamos, keitė paaiškinimus, klaidindamas pareigūnus, tai, kad pasišalino ir Pabėgėlių priėmimo centro, teismo vertinimu, sudarė pagrindą pripažinti, kad išvada dėl jo pasislėpimo yra ne atsakovo nuomonė, o pagrįsta išvada.

16. Nors skunde pareiškėjas nurodė, kad jis yra savanoriškai išvykęs iš šalies, kas patvirtina jo geranoriškumą ir siekį nesislapstyti, nes, pareiškėjo nuomone, atsakovas niekaip nevykdo sprendimo jį išsiųsti iš šalies, tačiau teismas su tokiu vertinimu nesutiko. Teismo nuomone, vien faktas, kad nėra žinoma pareiškėjo buvimo vieta, savaime nereiškia, kad pareiškėjas savanoriškai išvyko iš šalies.

17. Vertindamas Sprendimo dalies, kuria įvestas perspėjimas į SIS, teismas nurodė, kad ši Sprendimo dalis priimta vadovaujantis SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies b) punktu, nustatančiu, kad valstybės narės įveda perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, jei valstybė narė trečiosios šalies piliečio atžvilgiu yra paskelbusi draudimą atvykti, taikydama procedūras, kurios atitinka Direktyvą 2008/115/EB. Teismas atkreipė dėmesį, kad pagal SIS reglamento 21 straipsnio 1 dalį, prieš įvesdamos perspėjimą ir nuspręsdamos pratęsti perspėjimo galiojimo laikotarpį, valstybės narės nustato, ar atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS.

18. Teismas nustatė, kad atsakovas sprendimą dėl įtraukimo į SIS motyvavo tuo, kad pareiškėjas ateityje gali siekti pasilikti kitose Šengeno valstybėse, taip pat tuo, kad draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų yra aukšto lygio saugumo užtikrinimas Europos Sąjungos laisvės, saugumo ir teisingumo erdvėje, įskaitant visuomenės saugumo bei viešosios tvarkos ir saugumo palaikymą valstybių narių teritorijose.

19. Teismas sutiko su atsakovo nuomone, kad pareiškėjas bandė apeiti Europos Sąjungos ir nacionalinę teisę dėl atvykimo į Lietuvos teritoriją ir buvimo joje, tačiau pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju nėra priimtas administracinis sprendimas, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje keltų grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui. Teismas konstatavo, kad Sprendime nėra motyvų dėl į SIS įvesto perspėjimo proporcingumo, pagrįsto jo individualiu vertinimu, kuris apima trečiosios šalies piliečio asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius. Kadangi atsakovas Sprendime nenurodė motyvų, pagrindžiančių konkretaus atvejo atitiktį aptartiems kriterijams, todėl atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., 2023 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2450-624/2023; 2023 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2446-1188/2023; 2024 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1003-624/2024; 2024 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1044-789/2024; kt.) šią Sprendimo dalį pripažino kaip neatitinkančią Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktų.

20. Teismas darė išvadą, kad Sprendimo dalis įvesti perspėjimą į SIS dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi nelaikytina proporcinga, ji neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio, SIS reglamento 21 straipsnio reikalavimų ir yra naikintina.

III. 21. Atsakovas Departamentas (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. balandžio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

22. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

22.1. Nesutiktina su teismo sprendimo dalimi, kuria panaikinta ginčijamo Sprendimo dalis įvesti perspėjimą į SIS dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi.

22.2. Teismas netinkamai vertino byloje esančią medžiagą bei nepagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kai byloje buvo pagrįstos kitos aplinkybės dėl perspėjimo įvedimo į SIS.

22.3. Teismas sutiko su atsakovo nuomone, kad pareiškėjas bandė apeiti Europos Sąjungos ir nacionalinę teisę dėl atvykimo į Lietuvos teritoriją ir buvimo joje, kad pareiškėjui pagrįstai nustatytas draudimas atvykti į Lietuvą, tačiau pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju nėra priimtas administracinis sprendimas, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje keltų grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui.

22.4. Sprendime nurodoma: prieglobsčio prašytojas kelia neteisėtos migracijos grėsmę, kadangi tyčia, neteisėtai kirto Lietuvos Respublikos bei turėjo tikslą per Lietuvos teritoriją neteisėtai vykti į kitą Europos Sąjungos šalį (buvo sulaikytas policijos pareigūnų neteisėtai gabenamas link Lenkijos Respublikos (Jonavos m.)). Prieglobsčio prašytojas neturėjo pateisinamos priežasties neteisėtai kirsti Lietuvos Respublikos sieną, kadangi, skubos tvarka išnagrinėjus jo prašymą suteikti prieglobstį, realios rizikos, suponuojančios tarptautinės apsaugos poreikį.

22.5. Teismas neatsižvelgė, kad Sprendimo ginčijama dalis grindžiama SIS reglamento 1 dalies b punktu. Kartu pažymėtina, kad Direktyvos 2008/115/EB 14 punkte, su šios direktyvos įgyvendinimu susijusiuose ES institucijų dokumentuose (pvz., Grąžinimo vadovo, pateikto 2017 m. lapkričio 16 d. Komisijos rekomendacijos (ES) 2017/2338 priede) išaiškinta, kad Grąžinimo direktyvoje numatyti su grąžinimu susiję draudimai atvykti skirti daryti prevencinį poveikį bei stiprinti Sąjungos grąžinimo srities politikos patikimumą, aiškiai nurodant, kad tiems, kurie nepaiso migracijos taisyklių ES valstybėse narėse, nustatytą laikotarpį nebus leista grįžti nė į vieną ES valstybę narę.

22.6. Kaip nurodyta ir ginčijamame Sprendime, įvertinus tai, kad užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos ir tai, kad užsienietis ir ateityje gali siekti pasilikti kitose Šengeno valstybėse, taip pat tai, kad draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų yra aukšto lygio saugumo užtikrinimas Europos Sąjungos laisvės, saugumo ir teisingumo erdvėje, įskaitant visuomenės saugumo bei viešosios tvarkos ir saugumo palaikymą valstybių narių teritorijose, ir tai, kad šis tikslas pasiekiamas tik įvedant įspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi į SIS, užsieniečio duomenys, vadovaujantis Taisyklių 15 punktu, iš Nacionalinio sąrašo teikiami SIS. Taigi, ginčijamas Sprendimas atitinka viešojo intereso tikslus ir visos Šengeno erdvės, kurios dalyvė yra ir Lietuva, tikslus.

23. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

24. Pareiškėjas atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

24.1. Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė Įstatymą ir SIS reglamentą.

24.2. Sprendime Direktyvos 2008/115/EB nurodymas nesudaro automatinio pagrindo priimti sprendimą įvesti perspėjimą į SIS. Bet kuriuo atveju atsakovui teko pareiga nustatyti faktus, kurie būtų pakankami ir rimti tam, kad būtų priimtas minėtas ribojimas, taip pat atsakovas turėjo pareigą priimti atskirą administracinį aktą dėl pareiškėjo keliamos grėsmės ES valstybės narėms. Atsakovas apeliaciniame skunde nesutinka su teismo sprendimu, tačiau nenurodo, kokias teisės taikymo ar kitas klaidas padarė teismas.

24.3. Atsakovo priimtas Sprendimas prieštarauja bet kokiems teisės principams (gero administravimo, įstatymo viršenybės; kt.), kadangi visiems asmenims taikomos tos pačios poveikio priemonės, neatsižvelgiant į individualias aplinkybes, atsakovas piktnaudžiauja suteikta diskrecija.

24.4. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad vien prieglobsčio prašymas nesudaro pagrindo teigti, kad pareiškėjas kelią grėsmę ir dėl jo turi būti įtrauktas perspėjimas į SIS. Sutiktina su teismo sprendime daromomis išvadomis, kad atsisakius pareiškėjui suteikti prieglobstį, jis yra išsiunčiamas iš šalies, tačiau tai nereiškia, kad priėmus sprendimą dėl jo išsiuntimo yra privaloma įvesti įspėjimą į SIS. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai pažymi, kad vien SIS II reglamento 24 straipsnyje nustatyta sąlyga savaime nėra pagrindas įvesti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi. Atkreiptinas dėmesys ir į SIS reglamento 21 straipsnyje įtvirtintą proporcingumo reikalavimą ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudenciją.

24.5. Atsakovas neturėjo teisės priimti sprendimą dėl perspėjimo įtraukimo į SIS, kadangi nebuvo nustatyta jokia grėsmė, kuri būtų adekvati, atitinkama ir pakankamai svarbi, kad pateisintų perspėjimo įvedimą. Nagrinėjamu atveju tai, kad pareiškėjas kreipėsi dėl prieglobsčio suteikimo, nesudaro pagrindo teigti, kad atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir pakankamai svarbus. Įspėjimas į SIS dažniausiais įvedamas asmenims, kurie yra padarę nusikalstamą veiką arba jų veiksmai yra tokio pavojingumo, kurie kelia grėsmę valstybių saugumui ir pan. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, tinkamai taikė teisės normas ir priėmė motyvuotą ir teisingą sprendimą, todėl nėra jokio teisinio pagrindo jį naikinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 25. Pateiktame apeliaciniame skunde atsakovas Departamentas reiškia nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria panaikinta Departamento Sprendimo dalis. Atsakovas mano, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančią medžiagą (žr. nutarties 22.1 p.).

26. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

27. SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies b punktas nustato, kad valstybės narės įveda perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, kai valstybė narė trečiosios šalies piliečio atžvilgiu yra paskelbusi draudimą atvykti, taikydama procedūras, kurios atitinka Direktyvą 2008/115/EB.

28. 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/115/EB nustato bendrus standartus ir tvarką, taikomą valstybėse narėse, grąžinant neteisėtai esančius trečiųjų šalių piliečius, remiantis pagrindinėmis teisėmis kaip Bendrijos ir tarptautinės teisės bendraisiais principais, įskaitant pabėgėlių apsaugos ir žmogaus teisių reikalavimus (8 str. „Išsiuntimas“, 11 str. „Draudimas atvykti“).

29. SIS reglamento 21 straipsnio 1 dalis nustato, kad prieš įvesdamos perspėjimą ir nuspręsdamos pratęsti perspėjimo galiojimo laikotarpį, valstybės narės nustato, ar atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į Šengeno informacinę sistemą. Kaip matyti iš Sprendimo turinio, Migracijos departamentas perspėjimą įvedė atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos ir tai, kad užsienietis ir ateityje gali siekti pasilikti kitose Šengeno valstybėse, taip pat tai, kad draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų yra aukšto lygio saugumo užtikrinimas Europos Sąjungos laisvės, saugumo ir teisingumo erdvėje, įskaitant visuomenės saugumo bei viešosios tvarkos ir saugumo palaikymą valstybių narių teritorijose, ir tai, kad šis tikslas pasiekiamas tik įvedant įspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi (žr. nutarties 22.6 p.). Teisėjų kolegija su šiais Migracijos departamento argumentais sutinka. Migracijos departamento nustatytas terminas laikytinas proporcingu, adekvačiu ir svarbiu, siekiant Migracijos departamento nurodytų tikslų. Siekis palaikyti aukšto lygio saugumą Europos Sąjungos erdvėje yra prioritetinis.

30. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija jau pirmiau yra išaiškinusi, kad sprendimas uždrausti trečiosios šalies piliečiui atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikrą laikotarpį, neturi tapti automatiniu pagrindu įvesti perspėjimą į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą. Prieš įvedant tokį perspėjimą, kompetentingoms institucijoms tenka pareiga nustatyti, ar tas atvejis yra adekvatus, atitinkamas ir pakankamai svarbus, kad pateisintų perspėjimo įvedimą, atsižvelgiant į jo poveikį atitinkamo asmens teisėms, bei pateikti tai pagrindžiančius argumentus. Kitaip tariant, kompetentingos institucijos pirmiausia turi įvertinti į SIS II įvedamų perspėjimų atitiktį proporcingumo principui, leidžiančiam užtikrinti subalansuotą santykį tarp siekiamo bendrojo intereso tikslo, t. y. nacionalinio saugumo apsaugos, ir tam tikros asmens teisės ribojimo, kurį nulemtų perspėjimo įvedimas į SIS II. Toks vertinimas implikuoja poreikį atsižvelgti į Europos Sąjungos teisėje garantuojamas pagrindines teises (be kita ko, teisę į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą (Europos Sąjungos pagrindinių teisių Chartijos 7 str.), teisę dirbti (Chartijos 15 str.), laisvę užsiimti verslu (Chartijos 16 str.), teisę į nuosavybę (Chartijos 17 str.) ir įvertinti galimybę taikyti kitas, tas teises mažiau ribojančias priemones, kurios taip pat leistų veiksmingai užtikrinti nacionalinį saugumą. Vertinant perspėjimo įvedimo į SIS II proporcingumą, būtina pagrįstai pasverti visus kiekvienoje konkrečioje situacijoje esamus interesus ir teises. Šiame kontekste gali būti reikšmingos aplinkybės, susijusios su atitinkamo asmens gyvenimo Lietuvos Respublikoje ar kitose ES valstybėse narėse teisėtumu ir trukme, tokio asmens šeimos, kultūriniais ir socialiniais ryšiais valstybėse narėse bei kilmės šalyje, asmens vykdoma profesine veikla, disponuojamu nekilnojamuoju turtu ir pan. (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1044-789/2024).

31. Byloje nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu bei remiantis minėtu teisniu reguliavimu, taip pat paisant jau suformuotos administracinės jurisprudencijos analogiško pobūdžio bylose, teisėjų kolegija konstatuoja, kad departamentas, ginčijamu Sprendimu įvesdamas perspėjimą, tinkamai taikė materialinės teisės normas – įvestas perspėjimas į Šengeno informacinę sistemą buvo pagrįstas pareiškėjo individualiu vertinimu, kuris apima trečiosios šalies piliečio asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius (ABTĮ 56 str. 7 d.).

32. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo pozicija, jog buvo nesilaikyta VAI 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktų, nebuvo pagrįsta (žr. nutarties 19 p.).

33. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1470-756/2018, 2019 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-432-502/2019, 2021 m. rugsėjo 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2099-602/2021). Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-602/2021).

34. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai darant tik iš dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1555-575/2021). Kiekvienu konkrečiu atveju vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą VAĮ 10 straipsnio taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama ir į teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialiosios teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. liepos 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1836-502/2024).

35. Ginčo Sprendimo dalyje yra nurodytos faktinės aplinkybės, teisės normos, išdėstyti pakankami motyvai, iš kurių galima suvokti, dėl kokių juridinių faktų bei kokiu tikslu priimamas sprendimas dėl perspėjimo įvedimo į SIS (žr. nutarties 22.4–22.6 p.). Taigi ginčo Sprendimo dalis visiškai suderinta ir su Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose įtvirtintais reikalavimais.

36. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino aptariamo Sprendimo dalį, todėl atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis pakeičiama.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria :

Atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą patenkinti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. balandžio 3 d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. balandžio 3 d. sprendimo dalį, kuria buvo panaikinta Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023 m. gruodžio15 d. sprendimo Nr. 23S226714 dalis, kuria nuspręsta įvesti į SIS perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui Arafat Arafat atvykti ir apsigyventi 3 (trims) metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius