2019-03-20 Nr. AB-6900-3-61-3-00618-2016-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-3586-968/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00618-2016-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 14.12; 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Ramutės Ruškytės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. G. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos, Nacionaliniam visuomenės sveikatos centrui prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas padavė teismui skundą, kurį vėliau patikslino, prašydamas: 1) pripažinti atsakovo Vilniaus visuomenės sveikatos centro (pavadinimas pasikeitė į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą prie Sveikatos apsaugos ministerijos; toliau – Centras) 2016 m. sausio 14 d. sprendimą Nr. 13-17(2.1)-2-462 (toliau – ir Skundžiamas sprendimas) nepagrįstu; 2) įpareigoti atsakovą atsakyti į pareiškėjo 2015 m. gruodžio 15 d. skundą; 3) priteisti pareiškėjui 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. Centro 2015 m. rugpjūčio 18 d. rašte Nr. 13-17(2.1)-2-9754 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos“ minimas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – Administracija) prašymas atlikti kontrolinį triukšmo matavimą (-us) dėl tęstinio AB „Grigeo Grigiškės“ pažeidimo buvo nepagrįstas, todėl Centras, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 38 straipsnio 1 punktu, privalėjo informuoti Administraciją, kad tokio prašymo vykdymas nepriklauso jo kompetencijai.

2.2. Nebuvo jokio pagrindo pradėti naują tyrimą, vadovaujantis Tiesioginės valstybinės visuomenės sveikatos saugos kontrolės reglamentu, patvirtintu Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. spalio 28 d. įsakymu Nr. V-946 (toliau – ir Reglamentas). Pareiškėjas Vilniaus apygardos administraciniam teismui (toliau – VAAT) jau yra teikęs skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo tuo pagrindu, kad, ne kartą atlikus AB „Grigeo Grigiškės“ vykdomos veiklos triukšmo lygio matavimus, buvo konstatuota, jog yra viršijamas leidžiamas triukšmo lygis.

Taigi pažeidimas yra tęstinis, todėl naujas tyrimas negalėjo būti pradėtas. Nepaisant to, pareiškėjas 2015 m. rugsėjo 18 d. raštu sutiko, kad būtų atliktas pakartotinis triukšmo lygio matavimas, ir prašė, kad matavimai būtų atlikti keliuose kambariuose, tačiau Centras į tokį jo prašymą nesureagavo ir 2015 m. spalio 15 d. atliko matavimus. 2015 m. lapkričio 2 d. raštu pareiškėjas buvo informuotas, kad yra planuojama atlikti naują triukšmo lygio nustatymo tyrimą, taip pat buvo prašoma pareiškėjo sutikimo, tačiau pareiškėjas neatsakė į šį raštą, manydamas, jog tokiu būdu išreiškė nesutikimą dėl naujo tyrimo pradėjimo.

Pareiškėjas 2015 m. lapkričio 17 d. raštu buvo informuotas, kad yra atliktas triukšmo lygio nustatymo tyrimas, kurio metu nustatytas žemo dažnio triukšmo pažeidimas. Pareiškėjas 2015 m. gruodžio 9 d. raštu buvo informuotas, kad Centras, vadovaudamasis Administracijos Aplinkos ir energetikos departamento 2015 m. rugpjūčio 6 d. raštu, atliks AB „Grigeo Grigiškės“ triukšmo šaltinio nustatymą. Nesutikdamas su šiuo raštu, pareiškėjas Centrui pateikė 2015 m. gruodžio 15 d. skundą, kuriame nurodė, jog tyrimo rezultatai yra netikslūs, nes matavimai nebuvo atlikti pareiškėjo nurodytose vietose, nepagrįstai nenustatytas triukšmo lygio viršijimas miegamajame kambaryje, šių tyrimų atlikimo laikas nebuvo suderintas su pareiškėju, Centras neturi įgaliojimų priimti sprendimus dėl triukšmo šaltinio nustatymo.

Skundžiamu sprendimu atsakovas pareiškėjo skundo netenkino ir nurodė, kad triukšmo šaltinio nustatymo matavimai atlikti pareiškėjui sutikus. Su tokia išvada pareiškėjas nesutiko ir nurodė, kad sutikimą davė tik kontroliniam triukšmo matavimui atlikti pagal VAĮ 364 straipsnio 12 punktą, o toks sutikimas duotas siekiant išsiaiškinti, ar pažeidimas nėra pašalintas, tačiau atlikti tęstinį tyrimą pareiškėjas nesutiko. Skundžiamame sprendime nurodyti argumentai, kodėl pareiškėjas ilgą laiką nebuvo informuotas apie atliktus matavimus, kodėl nebuvo atlikti vibracijos matavimai ir kodėl matavimai nebuvo atlikti pareiškėjo nurodytose vietose, yra nepagrįsti.

Be to, Skundžiamas sprendimas neatitinka VAĮ 3 straipsnio ir 23 straipsnio 54 punkto reikalavimų. Jame taip pat nepasisakyta dėl pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su Centro įgaliojimais, kompetencija bei atsakomybe.

2.3. Pareiškėjas nuo 2012 m. pradžios ne kartą kreipėsi į Centrą su pranešimais apie tai, jog AB „Grigeo Grigiškės“ vykdoma veikla viršija leistiną triukšmo lygį, tačiau iki šiol šie pažeidimai nėra pašalinti. Centrui vykdant triukšmo matavimo tyrimus, AB „Grigeo Grigiškės“ sumažina triukšmą, tačiau, atlikus tyrimus, jį vėl padidina, tokiu būdu išvengdama atsakomybės. Atliekant patikrinimus nebuvo stebima, ar visi prietaisai matavimų metu dirba ir kokiu pajėgumu. Centras niekada nesiėmė jokių papildomų priemonių, siekdamas atlikti objektyvius matavimus, tokiu būdu pažeidė gero viešojo administravimo principą. Dėl minėtų Centro veiksmų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė pažeminimu, stresu, pareiškėjas ilgą laiką jaučia fizinį skausmą dėl per didelio triukšmo lygio, jis negali išsimiegoti, negali dirbti, kenčia psichologinius išgyvenimus, suprastėjo sveikata.

3. Atsakovas Centras atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas pažymėjo, kad vadovavosi Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 ir 7 punktais ir nurodė, jog kontrolės metu vertinama ūkinės komercinės veiklos stacionarių triukšmo šaltinių atitiktis Lietuvos higienos normos HN 33:2011 „Triukšmo ribiniai dydžiai gyvenamuosiuose ir visuomeninės paskirties pastatuose bei jų aplinkoje“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. birželio 13 d.

įsakymu Nr. V-604, ir Lietuvos higienos normos HN 30:2009 „Infragarsas ir žemo dažnio garsai: ribiniai jų dydžiai gyvenamuosiuose ir visuomeninės paskirties pastatuose“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. kovo 13 d. įsakymu Nr. V-190, reikalavimams. Vadovaujantis Reglamento 13.3.1 punktu, vienas iš pagrindų atlikti operatyviąją kontrolę (neplaninį patikrinimą) yra kito kompetentingo viešojo administravimo subjekto rašytinis motyvuotas prašymas ar pavedimas atlikti objekto patikrinimą ar kitos valstybės kompetentingos institucijos prašymas.

Centras, gavęs Administracijos Aplinkos ir energetikos departamento 2015 m. rugpjūčio 6 d. raštą Nr. A51‑75999/15(3.3.10.1-EM4) „Dėl pakartotinų triukšmo matavimų ir Seimo kontrolieriaus rekomendacijų“, kuriuo buvo prašoma tarnybinės pagalbos pakartotiniams matavimams atlikti, motyvuojant tuo, kad AB „Grigeo Grigiškės“ sustabdė dvi senas popieriaus gamybos mašinas (PM2 ir PM3) bei pradėjo eksploatuoti naują popieriaus gamybas mašiną (PM6), organizavo laboratorinius triukšmo matavimus. Vadovaujantis Lietuvos standartu LST ISO 1996-1:2005 „Akustika.

Aplinkos triukšmo aprašymas, matavimas ir įvertinimas. 1 dalis. Pagrindiniai dydžiai ir įvertinimo tvarka“ ir Lietuvos standartu LST ISO 1996-2:2008 „Akustika. Aplinkos triukšmo aprašymas, matavimas ir įvertinimas. 2 dalis. Aplinkos triukšmo lygių nustatymas“, siekiant įvertinti konkretaus triukšmo šaltinio keliamą triukšmą, matuojamas visuminis garsas (nurodytoje vietoje ir laike įvairių tolimų ir artimų šaltinių sukeliamas garsas) ir liekamasis garsas (visuminis garsas, nuslopinus nagrinėjamą triukšmo šaltinį).

Būtent tokie matavimai ir buvo atlikti 2015 m. spalio 15 d. pagal Administracijos prašymą. Centras neturėjo pagrindo atsisakyti Administracijai suteikti prašomą tarnybinę pagalbą, nes VAĮ 40 straipsnyje aiškiai nurodyta, kad už prašymo pagrįstumą ir teisėtumą yra atsakingas tarnybinės pagalbos prašantis viešojo administravimo subjektas, o atsisakyti teikti tarnybinę pagalbą motyvuojant tuo, jog ji yra netikslinga, negalima. Be to, prašomos tarnybinės pagalbos atvejis nepriskirtinas nė vienam iš VAĮ 38 straipsnyje išvardintų atvejų, kuomet tarnybinė pagalba neteikiama.

Skundžiamas sprendimas yra išsamus ir argumentuotas, jame detaliai išaiškinta, kokiu pagrindu ir kuo vadovaujantis buvo organizuojami laboratoriniai triukšmo matavimai. Skundžiamame sprendime pareiškėjui paaiškinta, jog, jam atsisakius sudaryti sąlygas atlikti laboratorinius matavimus gyvenamosiose patalpose, Centras negalėjo įvertinti liekamojo triukšmo, taip pat neturėjo galimybių įvykdyti Administracijos prašymą dėl tarnybinės pagalbos suteikimo. Taip pat Skundžiamame sprendime nurodyta, kad Centras stabdo tarnybinės pagalbos teikimą ir pradėtą administracinę procedūrą pagal Administracijos 2015 m. rugpjūčio 6 d. prašymą iki VAAT bus išnagrinėta administracinė byla Nr. eI-11047-790/2015.

Skundžiamame sprendime išaiškinta, kad, vadovaujantis Centro direktoriaus 2015 m. lapkričio 26 d. įsakymu Nr. VK-182 „Dėl įgaliojimų Vilniaus visuomenės sveikatos centro vardu pasirašyti, tvirtinti ar derinti dokumentus suteikimo“, atsakymus į fizinių ir juridinių asmenų paklausimus, pareiškimus, prašymus ir skundus yra įgaliotas pasirašyti Centro direktoriaus pavaduotojas. Vadovaujantis VAĮ 23 straipsnio 2 dalies nuostatomis, atsakymai į skundus, pateiktus elektroniniu paštu, teikiami asmeniui elektroniniu paštu, o asmenų pageidavimu įteikiami asmeniškai.

Centras, nagrinėdamas pareiškėjo skundus dėl triukšmo jo gyvenamojoje aplinkoje, ėmėsi visų Visuomenės sveikatos priežiūros įstatyme, Lietuvos Respublikos triukšmo valdymo įstatyme bei kituose teisės aktuose numatytų priemonių, kad būtų užtikrinta pareiškėjo teisė į sveiką aplinką. Tikslo siekimą apsunkino paties pareiškėjo veiksmai, nesutikimas įsileisti į gyvenamąsias patalpas atlikti būtinų papildomų triukšmo lygio matavimų, kuriais vadovaujantis būtų parinktos veiksmingos triukšmo valdymo priemonės. Taigi šiuo atveju nėra pagrindinės deliktinės atsakomybės sąlygos – neteisėtų veiksmų.

Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog jis patyrė realią žalą, taip pat nenurodė, kaip ir kokiais įrodymais remdamasis pareiškėjas apskaičiavo prašomos priteisti neturtinės žalos dydį.

4. Trečiasis suinteresuotas asmuo Administracija prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad pareiškėjo išdėstyti argumentai yra abstraktūs ir nemotyvuoti. Pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, kaip pasireiškė jo patirta neturtinė žala, tačiau nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų, taip pat nenurodė, kaip ir kokiais įrodymais remdamasis apskaičiavo prašomos priteisti neturtinės žalos dydį, todėl reikalavimas atlyginti neturtinę žalą yra atmestinas kaip nepagrįstas. Be to, pareiškėjas nepagrindė nei Centro, nei Administracijos neteisėtų veiksmų.

II. 5. VAAT 2016 m. lapkričio 24 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

6. Teismas nurodė, kad ginčas šioje byloje iš esmės kilo dėl Centro 2016 m. sausio 14 d. sprendimo Nr. 13-17(2.1)-2-462 teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjo teigimu, šis sprendimas neatitinka VAĮ 3 straipsnio ir 23 straipsnio 4 ir 5 dalių reikalavimų, prieštarauja Reglamento 13.3.1 punkto reikalavimams, jame atsakyta ne į visus pareiškėjo teiktus klausimus.

7. Teismas nustatė, kad Skundžiamame sprendime atsakovas pareiškėjui nurodė, jog į pareiškėjo skundus Centro direktoriaus pavaduotojas atsako vadovaudamasis Centro direktoriaus 2015 m. lapkričio 26 d. įsakymu Nr. VK-182 „Dėl įgaliojimų Vilniaus visuomenės sveikatos centro vardu pasirašyti, tvirtinti ar derinti dokumentus suteikimo“, kuriuo būtent Centro direktoriaus pavaduotojui yra suteikti įgaliojimai pasirašyti atsiliepimus į skundus. Teismas nenustatė jokio pagrindo nesutikti su tokiu Centro argumentu.

8. Teismas nurodė, kad Skundžiamame sprendime taip pat atsakyta į pareiškėjo argumentą dėl atliktų ir neatliktų matavimų. Sprendime pažymėta, jog Centras neturi įgaliojimų spręsti dėl Administracijos prašymo atlikti pakartotinius triukšmo matavimus pareiškėjo gyvenamosiose patalpose teisėtumo, todėl pareiškėjo teiginio dėl to, jog Vilniaus miesto savivaldybės prašymas dėl AB „Grigeo Grigiškės“ triukšmo šaltinio nustatymo neturi teisinio pagrindo, Centras Skundžiamame sprendime neišnagrinėjo. Teismas su tokiu atsakovo sprendimu sutiko, nes, vadovaujantis VAĮ 40 straipsnio 1 dalimi, tarnybinės pagalbos prašantis viešojo administravimo subjektas yra atsakingas už prašymo pagrįstumą ir teisėtumą. Viešojo administravimo subjektas, į kurį kreipiamasi tarnybinės pagalbos, privalo ją suteikti (2 d.), o atsisakyti teikti tarnybinę pagalbą motyvuojant, kad ji yra netikslinga, negalima (3 d.). Atsižvelgęs į šią nuostatą, teismas darė išvadą, jog Centras, kaip viešojo administravimo subjektas, į kurį Vilniaus miesto savivaldybė kreipėsi tarnybinės pagalbos, iš tiesų neturėjo kompetencijos spręsti dėl tokio prašymo teisėtumo. Be kita ko, teismas pažymėjo ir ginčo šioje byloje nėra, kad pareiškėjas dėl Vilniaus miesto savivaldybės veiksmų teisėtumo yra kreipęsis į teismą. Centras sustabdė tarnybinės pagalbos teikimą iki VAAT išnagrinės bylą dėl Administracijos veiksmų teisėtumo.

9. Teismas, atsakydamas į pareiškėjo argumentą dėl to, jog apie 2015 m. spalio 15 d. matavimus jam nepagrįstai buvo pranešta tik praėjus beveik dviem mėnesiams ir kodėl nebuvo matuota vibracija, nustatė, kad atsakovas Skundžiamame sprendime nurodė, jog informacija apie Centro 2015 m. spalio 15 d. atliktų matavimų rezultatus pareiškėjui buvo pateikta Centro 2015 m. gruodžio 11 d. raštu, kuriame taip pat buvo paaiškinta, kodėl 2015 m. spalio 15 d. nebuvo matuota vibracija. Teismas, įvertinęs Centro 2015 m. gruodžio 11 d. rašto turinį, nustatė, jog iš tiesų pareiškėjui minėtu raštu buvo nurodyta, kad 2015 m. spalio 15 d. buvo atlikti matavimai, išdėstyti šių matavimų rezultatai bei nurodyta, kodėl nebuvo atliekami vibracijos matavimai. Minėtame rašte nurodyta, jog apie matavimų rezultatus pareiškėjas buvo informuotas tada, kai Centras įvertino matavimo protokoluose pateiktus rezultatus. Tokią informacijos pateikimo procedūrą Centras grindė Reglamento nuostatomis. Taigi Centras jau anksčiau buvo atsakęs į pareiškėjo 2015 m. gruodžio 15 d. skunde pateiktus klausimus dėl vibracijos matavimų neatlikimo ir informavimo apie matavimų rezultatus, todėl Skundžiamu sprendimu neprivalėjo pakartotinai į jį atsakinėti. Kita vertus, pareiškėjas skunde teismui teigė, jog, vadovaujantis Reglamentu, atsakymas dėl matavimo rezultatų pateikimo yra nepagrįstas, tačiau toks pareiškėjo teiginys yra abstraktus ir neargumentuotas, todėl nėra pagrindo teigti, kad Skundžiamas sprendimas prieštarauja Reglamento nuostatoms. Be to, pareiškėjo minimas Reglamento 13.3.1 punktas nustato, jog operatyvioji kontrolė (neplaninis patikrinimas) atliekama gavus kito kompetentingo viešojo administravimo subjekto rašytinį motyvuotą prašymą ar pavedimą atlikti objekto patikrinimą ar kitos valstybės kompetentingos institucijos prašymą. Šiuo atveju operatyvioji kontrolė ir buvo atlikta gavus viešojo administravimo subjekto (Vilniaus miesto savivaldybės) rašytinį prašymą, todėl visiškai nėra aišku, kodėl pareiškėjas teigė, kad Skundžiamas sprendimas prieštarauja minėtai Reglamento nuostatai. Centras tyrimus atliko gavęs Administracijos Aplinkos ir energetikos departamento prašymą, todėl pareiškėjas nepagrįstai teigė, jog nebuvo pagrindo organizuoti triukšmo matavimus.

10. Teismas nurodė, kad pareiškėjas 2015 m. gruodžio 15 d. skunde Centrui taip pat prašė informuoti Administraciją, jog buvo atliktas kontrolinis matavimas ir buvo nustatytas pažeidimas dėl ekvivalentinio triukšmo miegamajame kambaryje ir žemo dažnio vaikų kambaryje dėl AB „Grigeo Grigiškės“ veiklos. Atsakydamas į šį pareiškėjo prašymą Centras nurodė, jog apie visuminio triukšmo laboratorinius matavimus, atliktus pareiškėjo gyvenamosiose patalpose 2015 m. spalio 15 d. nakties metu, veikiant AB „Grigeo Grigiškės“ įrenginiams, bei nustatytus žemo dažnio garsų viršijimus, o taip pat reikalingus atlikti pakartotinus triukšmo matavimus, išjungus AB „Grigeo Grigiškės“ įrenginius, Administracijos Aplinkos apsaugos ir energetikos departamentas ir pareiškėjas buvo informuoti Centro 2015 m. lapkričio 17 d. raštu. Šis raštas teismui pateiktas, todėl abejoti šiuo teiginiu teismas nenustatė jokio pagrindo.

11. Nors pareiškėjas 2015 m. gruodžio 15 d. skunde išreiškė abejones atliktų matavimų rezultatais, tačiau iš Skundžiamo sprendimo turinio aiškiai matyti, kad Centras išsamiai atsakė, kaip ir kodėl buvo atlikti matavimai.

12. Teismas pareiškėjo skundo teiginius, jog Skundžiamame sprendime pateikti argumentai, kodėl pareiškėjas ilgą laiką nebuvo informuotas apie atliktus matavimus, kodėl nebuvo atlikti vibracijos matavimai ir kodėl matavimai nebuvo atlikti pareiškėjo nurodytose vietose, yra visiškai nepagrįsti ir neatitinkantys tikrovės, laikė nepagrįstais.

13. Teismas pažymėjo, jog individualus administracinis aktas gali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu tik tuo atveju, jei atitinka VAĮ 8 straipsnio nuostatų reikalavimus. Minėtos nuostatos esmė, kad asmuo, kuriam skirtas individualus administracinis aktas, objektyviai galėtų suvokti tokio sprendimo priėmimo motyvus bei sprendimo pasekmes. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad Skundžiamu sprendimu išsamiai atsakyta į visus pareiškėjo 2015 m. gruodžio 15 d. pateiktus argumentus, jis atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, todėl jį naikinti nėra jokio teisinio pagrindo, tuo tarpu pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

III. 14. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą dėl VAAT 2016 m. lapkričio 24 d. sprendimo, prašydamas jį panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo arba priimti naują sprendimą.

15. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė, kad:

15.1. Visi Centro raštai, sprendimai bei reikalavimai pareiškėjui, pateikti po 2015 m. spalio 16 d., yra neteisėti. Pareiškėjui atsisakius vykdyti neteisėtus reikalavimus, Centras surašė neteisėtus bei nepagrįstus raštus, o pareiškėjui nevykdant neteisėtų reikalavimų, teikė Administracijai bei VAAT administracinėje byloje Nr. eI‑11047-790/2015 nepagrįstas išvadas. Tokios pozicijos pareiškėjas laikosi remdamasis VAĮ nuostatomis, kurios draudžia atlikti kontrolės veiksmus, kai vyksta su tuo susiję teisminiai ginčai.

15.2. Į Centro 2015 m. lapkričio 2 d. prašymą dėl triukšmo šaltinio nustatymo jis atsakė 2015 m. lapkričio 13 d. raštu, jog nėra pagrindo iš naujo nustatinėti triukšmo šaltinį ir atlikti matavimus, nes tyrimas yra tęstinis. Centras nepagrįstai teigė, jog pareiškėjas gavo 2015 m. lapkričio 17 d. raštą, taip pat, jog suderino su juo kontrolės veiksmus 2015 m. rugpjūčio 8 d. raštu. Teismas nepagrįstai patvirtino, kad pareiškėjas 2015 m. lapkričio 17 d. gavo informaciją. Centras kontrolės veiksmus sustabdė (kaip to reikalauja VAĮ) tik nuo 2016 m. sausio 14 d., atlikęs neteisėtus kontrolės veiksmus dėl tariamo Administracijos 2015 m. rugpjūčio 6 d. prašymo vykdymo. Centras, atlikęs 2015 m. spalio 15 d. kontrolinį triukšmo matavimą, privalėjo sekančią dieną stabdyti visus kontrolės veiksmus, apie tai informuoti Administraciją bei teismą, kad pažeidimas neišnyko, nenurodant jokių nepagrįstų teiginių, jog reikia pradėti naują operatyvinę saugos kontrolę bei atlikti papildomus matavimus, taip pat nešmeižiant pareiškėjo.

15.3. Centras žinojo (privalėjo žinoti), jog Administracijos prašymo dalis „dėl triukšmo šaltinio nustatymo“ yra nepagrįstas, nes ankstesniais Centro tyrimais triukšmo šaltinis buvo nustatytas (AB „Grigeo Grigiškės“). Centras turėjo kontroliuoti savo sprendimo vykdymą vadovaudamasis VAĮ 9 straipsniu, taip pat reikalauti bendro pakartotinio sprendimo priėmimo, siekiant sustabdyti pažeidimą, kai bendrą sprendimą įpareigoja priimti Triukšmo valdymo įstatymo 27 straipsnis. Administracijos prašymo dalis „dėl triukšmo šaltinio nustatymo“ vertintina kaip prašymas skaidyti žinomą triukšmo šaltinį.

15.4. Teismo sprendimo argumentai dėl baigtos paskutinės procedūros pagal Reglamentą dėl grįžtamosios kontrolės yra teisingi, tačiau procedūra nebuvo baigta pagal Triukšmo valdymo įstatymo 27 straipsnį. Pagal Reglamentą grįžtamoji kontrolė gali būti atliekama tiek kartų, kiek reikalinga pagal faktines aplinkybes, grįžtamųjų kontrolių skaičius nėra apibrėžtas.

15.5. Centras nesivadovavo įstatymo viršenybės principu, akivaizdžiai jį pažeidė, kai rengė ir vykdė sprendimus dėl triukšmo matavimų, 2015 m. gruodžio 9 d. rašte neįvardino savo veiksmų pagal norminius teisės aktus teisėtumo, o atsiliepime nurodė pagal hierarchiją žemiausiai esančius techninius dokumentus (HN, LST, ISO), ištraukiant iš konteksto informaciją dėl kontrolės pagal įstatymus.

15.6. Pareiškėjas neginčijo Centro direktoriaus pavaduotojo įgaliojimo pasirašyti atsiliepimus į skundus, bet ginčijo šio asmens pasirašytą atsakymą (ne kaip įstaigos vadovo) į skundą(-us) dėl jo paties pasirašyto atsakymo(-ų) ir išnagrinėtų skundų, t. y. dėl direktoriaus pavaduotojo išnagrinėto skundo dėl savo galbūt neteisėtų veiksmų. Atsižvelgiant į tai, kad sprendimus ir raštus pasirašinėjo direktoriaus pavaduotojas, pareiškėjas turėjo turėti galimybę skųsti jo veiksmus ir tikėtis, kad skundą išnagrinės Centro vadovas ar kitas pareigūnas, bet ne tas pats pareigūnas, kurio veiksmai skundžiami (tokius veiksmus draudžia VAĮ 23 str. 5 p.).

15.7. Reglamentas leidžia 2 mėnesius vertinti triukšmo matavimo rezultatus. Reglamente yra įtvirtintas 3 dienų terminas gauti laboratorijos protokolus. Tuo tarpu Centras atsakyti pareiškėjui privalėjo per VAĮ nustatytą terminą, t. y. 20 dienų. Centro išvados, parengtos po 2015 m. spalio 15 d., kad pažeidimo miegamajame namo kambaryje nėra, neteisingos, nes triukšmo norma buvo viršyta 2 dBA.

15.8. Centro atsakymas, kad vibracija nebuvo matuota, nes vibracijos matavimas netrukdo nustatyti triukšmo šaltinį, yra nepagrįstas. Vibracija nebuvo matuota pagal pažeidėjo prašymą. Teismas dėl šių aplinkybių išsamiai nepasisakė, kaip ir dėl aplinkybių, kodėl pažeidėjas vežė Centro specialistus savo transportu iki pareiškėjo namo (tokiu būdu Centras pažeidė gero viešojo administravimo principą, kontrolės procedūras vykdė neskaidriai), taip pat dėl netinkamo raštų įteikimo būdo.

15.9. Netiesa, kad Centro 2015 m. gruodžio 9 d. raštas, įteiktas el. būdu, buvo atsakymas į jo skundą, nes iš teksto turinio galima suprasti, kad tai naujas raštas, su naujais planuojamais veiksmais, teisiškai nepagrindžiant veiksmų bei reikalavimų.

15.10. Centras pažeidė VAĮ 3, 8 ir 9 straipsnių reikalavimus, nes per 5 metus netaikė Triukšmo valdymo įstatymo 27 straipsnyje numatytų ribojimų pažeidėjui. Pareiškėjas 5 metus yra kankinamas nuolatiniu triukšmu, stresu, negali pailsėti, dirbti, patyrė įvairių negalavimų, bet teismas nepagrįstai atsisakė paskirti prašomą ekspertizę, nenagrinėjo jo skundo dalies dėl moralinės žalos atlyginimo. Teismas išnagrinėjo ne visus skunde pareikštus reikalavimus, bylos aplinkybėms išaiškinti būtina surinkti daug naujų įrodymų iš Centro.

15.11. Apeliacinės instancijos teismui priėmus nutartį grąžinti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, bylą būtų tikslinga nagrinėti kartu su patikslintais reikalavimais, įtraukiant Administraciją atsakovu dėl jos 2015 m. rugpjūčio 6 d. rašto Nr. A51‑75999/15(3.3.10.1‑em4) teisėtumo, taip pat atnaujinant terminą skundui dėl minėto rašto paduoti.

16. Atsakovas Centras atsiliepimu prašė pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad, vadovaujantis HN 33:2011 8 punktu, nepastovus triukšmas gyvenamuosiuose ir visuomeninės paskirties pastatuose bei jų aplinkoje vertinamas pagal ekvivalentinį garso slėgio lygį ir maksimalų garso slėgio lygį, o pastovus – pagal ekvivalentinį garso slėgio lygį. Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Fizikinių veiksnių tyrimų skyriaus 2015 m. spalio 19 d. akustinio triukšmo tyrimo protokole Nr. F-T-310 nurodytas triukšmo pobūdis – pastovus, todėl triukšmas miegamajame kambaryje buvo vertinamas tik pagal ekvivalentinį garso slėgio lygį. Taigi Centras 2015 m. spalio 15 d. atliktų matavimų rezultatus įvertino teisingai, vadovaudamasis teisės aktais.

17. Trečiasis suinteresuotas asmuo Administracija atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais. Nurodė, kad VAAT teisingai nusprendė, jog Skundžiamą sprendimą naikinti nėra jokio teisinio pagrindo, todėl pagrįstai nenagrinėjo pareiškėjo skundo dalies dėl neturtinės žalos atlyginimo. Taip pat nepagrįsti pareiškėjo argumentai dėl tiesioginės valstybinės visuomenės sveikatos saugos kontrolės rūšies nurodymo Administracijos 2015 m. rugpjūčio 6 d. prašyme, Centro pradėtos administracinės procedūros pagal minėtą Administracijos prašymą sustabdymo bei triukšmo šaltinio nustatymo fakto, nes tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

IV. 18. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) 2018 m. balandžio 18 d. nutartimi VAAT 2016 m. lapkričio 24 d. sprendimo dalį, kuria buvo atmestas pareiškėjo skundo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo, panaikino ir šią bylos dalį perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, o kitą VAAT 2016 m. lapkričio 24 d. sprendimo dalį paliko nepakeistą.

19. LVAT pažymėjo, kad pareiškėjas (apeliantas) 2015 m. gruodžio 15 d. dokumente, įvardintame „Skundu“, kurio pagrindu priimtas Skundžiamas sprendimas, rezoliucinėje dalyje išreiškia prašymus (informuoti, pranešti, atsakyti), tačiau nesuformulavo jokios pozicijos dėl galbūt pažeistų teisių ar įstatymų saugomų interesų apgynimo. Įvertinęs faktines bylos aplinkybes, atsižvelgęs į VAĮ nuostatas, atskleidžiančias prašymo ir skundo sąvokas (VAĮ 2 str. 14 ir 15 p.), teismas darė išvadą, kad pareiškėjas į atsakovą realiai kreipėsi su prašymu. Juk asmens skundas paduodamas, kai yra pažeistos jo teisės ar teisėti interesai, ir prašoma juos apginti, o kai asmuo kreipiasi dėl to, kad būtų atlikti veiksmai, nesusiję su jo teisių ar teisėtų interesų pažeidimu, yra paduodamas prašymas.

20. LVAT, vadovaudamasis VAĮ, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintomis Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklėmis, pažymėjo, kad tikrinamu atveju pareiškėjui buvo atsakyta į jo pateiktą prašymą (įvardintą „Skundu“), kuriame pareiškėjas buvo išdėstęs savo prašymus. Į visus juos Skundžiamame sprendime suformuluoti konkretūs atsakymai bei aptarti kiti klausimai, pareiškėjo minimi 2015 m. gruodžio 15 d. dokumente. Tai, kad pareiškėjas (apeliantas) nesutinka su atsakovo atsakyme išdėstytomis, nagrinėjant pareiškėjo prašymą (bet ne skundą VAĮ prasme) nustatytomis aplinkybėmis bei pateiktu paties atsakymo turiniu, nėra pagrindas pripažinti, kad atsakymas yra neteisėtas ir nepagrįstas bei jis turi būti panaikintas, o atsakovas įpareigotas dar kartą atsakyti pareiškėjui į jo 2015 m. gruodžio 15 d. prašymą. Todėl LVAT pripažino, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės priėmė teisingą sprendimą dėl pirmųjų dviejų pareiškėjo skundo reikalavimų (žr. nutarties 1 p.).

21. Vis dėlto LVAT konstatavo, kad VAAT visiškai nepasisakė dėl trečiojo skundo reikalavimo atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, o tai atitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 145 straipsnio 1 dalyje 3 punkte išdėstytą nuostatą – apeliacinės instancijos teismas turi teisę perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ne visus byloje pareikštus reikalavimus. LVAT vertinimu, nustatyta aplinkybė ir nurodytas teisinis reguliavimas, taip pat LVAT jurisprudencija šiuo aspektu yra pagrindas apeliacinį skundą patenkinti iš dalies ir perduoti neturtinės žalos atlyginimo klausimą išnagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

V. 22. Pareiškėjas pateikė papildomus paaiškinimus ir nurodė, kad, teikdamas skundą byloje, nebuvo gavęs dokumentų dėl sveikatos sutrikimų ir galimo suluošinimo, dėl to negalėjo išsamiau nurodyti, kaip nukentėjo dėl neteisėtų Centro veiksmų. Pareiškėjas ne tik negalėjo pailsėti ir dirbti, bet nuo triukšmo, nuolatinio streso patyrė 2 operacijas, prarado apie 35–40 proc. klausos, nuolat kentė galvos skausmus nuo 2013 m., daugiau nei 5 metus nuolat vartojo vaistus siekdamas numalšinti smegenų, galvos skausmus ir siekdamas pailsėti. Pareiškėjas neprieštarautų, jeigu teismas paskirtų ekspertizę dėl triukšmo, streso poveikio jam ir tuo pagrindu nustatytų jam dėl to kilusias ligas. Pareiškėjui praradus dalį klausos, smegenys jautriai reaguoja į žemo dažnio triukšmą, girdi-jaučia paminėtą triukšmą su didžiuliu galvos dirginimu ir skausmu. Pareiškėjas negali parduoti turimo namo, sklypo ir kitų statinių dėl neužkardomo triukšmo pažeidimo, paminėtas turtas tapo bevertis ir dėl neteisėtų Centro veiksmų.

VI. 23. VAAT 2018 m. gruodžio 17 d. sprendimu LVAT iš naujo perduotą nagrinėti pareiškėjo skundo dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą.

24. Teismas pabrėžė, kad nors pareiškėjas skunde prašė panaikinti Centro raštus (2015 m. gruodžio 9 d. Nr. 13-17(2.1)-2-15454, 2015 m. lapkričio 17 d. Nr. 13-17(2.1)-2-14209, 2015 m. gruodžio 31 d. Nr. 13-17(2.1)-2-16274), tačiau VAAT 2016 m. kovo 2 d. nutartimi šią skundo dalį atsisakė priimti, motyvuodamas tuo, kad raštai yra informacinio pobūdžio, nesukeliantys pareiškėjui jokių teisinių pasekmių. LVAT 2016 m. birželio 29 d. nutartimi šią teismo nutartį paliko nepakeistą.

25. Įvertinęs tai, kad įsiteisėjusia VAAT 2016 m. lapkričio 24 d. sprendimo dalimi Skundžiamas sprendimas paliktas galioti, t. y. teismas nenustatė šio sprendimo neteisėtumo ir nepagrįstumo požymių, o Centro raštai (2015 m. gruodžio 9 d. Nr.13-17(2.1)-2-15454, 2015 m. lapkričio 17 d. Nr. 13-17(2.1)-2-14209, 2015 m. gruodžio 31 d. Nr.13-17(2.1)-2-16274, 2016 m. sausio 14 d. Nr. 13-17(2.1)-2-462) įsiteisėjusia VAAT 2016 m. kovo 2 d. nutartimi vertinti kaip informacinio pobūdžio, nesukeliantys pareiškėjui jokių teisinių pasekmių, teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, kad Centras priėmęs Skundžiamą sprendimą ir minėtus raštus atliko neteisėtus veiksmus.

26. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas neturtinę žalą taip pat kildina iš to, kad 2012 m. buvo nutrauktas tyrimas dėl triukšmo, o naujas tyrimas vilkintas apie 8 mėnesius (2012 m. gruodžio 11 d.–2013 m. liepos 2 d.), tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą su skundu dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią teigia patyręs dėl Centro veiksmų 2012 m., kreipėsi 2016 m. vasario 12 d., praleidęs įstatyme įtvirtintą CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą skundui paduoti. Pareiškėjas neprašė šio termino atnaujinti. Byloje nėra duomenų, įrodančių svarbias priežastis, sutrukdžiusios pareiškėjui kreiptis į teismą anksčiau, todėl atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą ex officio (pagal pareigas) teismas neturėjo pagrindo.

27. Teismas pabrėžė, kad nors pareiškėjas nurodė, jog Centras nekreipė dėmesio ir nepersiuntė nagrinėti pagal kompetenciją jo pranešimų, jis negavo tinkamos informacijos apie pažeidimo dėl triukšmo jo gyvenamojoje aplinkoje dydį, kenksmingumą, tačiau pareiškėjas konkrečiai nenurodė, kada kreipėsi į Centrą ir ar pastarasis jo pranešimus ignoravo ar veikė, pažeisdamas teisės aktus, ir dėl to pareiškėjas patyrė neigiamas pasekmes. Taigi pareiškėjas skunde laiko ir vietos aspektais neapibrėžė galimų Centro neteisėtų veiksmų (neveikimo), o pateikė tik šių veiksmų (neveikimo) vertinimą.

28. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad nenustatyta neteisėtų Centro veiksmų pareiškėjo atžvilgiu, o, nenustačius vienos iš būtinų sąlygų (neteisėtų veiksmų) valstybės atsakomybei kilti, nėra pagrindo svarstyti kitų viešosios atsakomybės sąlygų ir priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą, todėl pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

VII. 29. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti VAAT (pirmosios instancijos teismo) 2018 m. gruodžio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas. LVAT 2018 m. balandžio 18 d. nutartyje nurodė ne tik pasisakyti, bet išnagrinėti jo paduotą apeliacinį skundą ir tuo pagrindu motyvuotai pasisakyti dėl VAAT 2016 m. lapkričio 24 d. sprendimo ir Centro veiksmų pagrįstumo. Teismas nepagrįstai nevertino Skundžiamo sprendimo ir Centro raštų teisėtumo ir pagrįstumo. Teismas taip pat nepasisakė dėl pareiškėjo pateiktų papildomų dokumentų dėl jo galimo suluošinimo, nors jo sveikatos sutrikimus lėmė netinkamai atlikta Centro pareiga vykdyti triukšmo kontrolę jo gyvenamojoje vietoje. Teismas pasisakydamas dėl senaties termino, nevertino, kada šis terminas nagrinėjamu atveju turėjo būti pradedamas skaičiuoti.

30. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas ir atsakovas Centras atsiliepimu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad teismas, visapusiškai ir objektyviai išanalizavęs ir įvertinęs faktines aplinkybes, padarė pagrįstą išvadą, jog nagrinėjamu atveju neteisėti veiksmai pareiškėjui nebuvo padaryti, o nenustačius vienos iš būtinų sąlygų (neteisėtų veiksmų), valstybės atsakomybei kilti nėra pagrindo.

31. Trečiasis suinteresuotas asmuo Administracija atsiliepimu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad teismas pagrįstai nenustatė neteisėtų Centro veiksmų pareiškėjo atžvilgiu, o nenustačius neteisėtų veiksmų, nebuvo pagrindo svarstyti dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui. Dėl to taip pat nebuvo pagrindo vertinti pareiškėjo pateiktus papildomus duomenis dėl jo galimo suluošinimo ir kitų faktų. Vertinant skundžiamą teismo sprendimą, akivaizdu, kad jis atitinka teismo sprendimui keliamus reikalavimus, t. y. yra išsamus, motyvuotas, pagrįstas tiek byloje ištirtais įrodymais, tiek ir šiam ginčui taikytinomis teisės aktų nuostatomis. Tai, kad teismas priėmė nepalankų pareiškėjui sprendimą, nepaneigia nei jo teisėtumo, nei pagrįstumo, tuo labiau, kad ir apeliaciniame skunde nėra nurodoma jokių konkrečių argumentų, galinčių paneigti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VIII. 32. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas nurodė patyręs dėl neteisėtų Centro veiksmų (priimtų sprendimų).

33. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą, konstatavęs, kad nenustatyta neteisėtų Centro veiksmų, padarytų pareiškėjui. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame nurodo, kad Centras jo atžvilgiu padarė neteisėtus veiksmus, dėl to jis turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

34. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant į apeliacinio skundo ribas.

35. Nagrinėjamai bylai yra aktuali LVAT 2018 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-714-556/2018, kuria ši byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama pirmąjį kartą. LVAT 2018 m. balandžio 18 d. nutartimi konstatavo, kad VAAT 2016 m. lapkričio 24 d. sprendimo išvada, jog nenustatyta pareiškėjo nurodomų neteisėtų Centro veiksmų jo atžvilgiu, yra teisėta ir pagrįsta, tačiau VAAT, kaip pirmosios instancijos teismas, nepagrįstai nepasisakė dėl pareiškėjo skundo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumo. Tuo pagrindu LVAT 2018 m. balandžio 18 d. nutartimi VAAT 2016 m. lapkričio 24 d. sprendimo dalį, kuria buvo atmestas pareiškėjo skundo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo, panaikino ir perdavė šią bylos dalį pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, o kitą VAAT 2016 m. lapkričio 24 d. sprendimo dalį paliko nepakeistą. LVAT 2018 m. balandžio 18 d. nutartis ir VAAT 2016 m. lapkričio 24 d. sprendimo dalis, kuria minėta LVAT nutartimi buvo palikta nepakeista, yra įsiteisėjusios (ABTĮ 98 str. 2 ir 3 d., 148 str. 1 d.).

36. Šiuo aspektu pažymėtina, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas turi res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galią tiek administracinės bylos proceso šalims, tiek bylą nagrinėjančiam teismui (žr., pvz., LVAT 2010 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1065/2010). Sprendimui įgijus res judicata galią, bylinėjimasis laikomas baigtu, o ginčas išspręstu galutinai ir negrįžtamai, taip pat šalys nebegali kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko tuo pačiu pagrindu (žr., pvz., LVAT 2010 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-642/2010). ABTĮ 57 straipsnio 2 dalyje reglamentuojama, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Remiantis res judicata principu, tie faktiniai ir teisiniai aspektai, kurie buvo išnagrinėti kitame teismo sprendime, turi būti pripažįstami, ir šalis ar kitas dalyvavęs byloje asmuo kitose bylose (kuriose dalyvauja tie patys asmenys) gali remtis teismo sprendimu nustatytomis aplinkybėmis kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu – tų aplinkybių jam nereikės įrodinėti.

37. Taigi šioje byloje nagrinėjant LVAT 2018 m. balandžio 18 d. nutartimi perduotos iš naujo nagrinėti bylos dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui, vadovaujantis ABTĮ 57 straipsnio 2 dalimi (res judicata principu), būtina atžvelgti į įsiteisėjusioje LVAT 2018 m. balandžio 18 d. nutartyje konstatuotas aplinkybes apie tai, kad nenustatyti neteisėti Centro veiksmai pareiškėjo atžvilgiu, o pareiškėjo ginčyti Centro veiksmai (neveikimas) ir Skundžiamas sprendimas, kaip konstatavo VAAT 2016 m. lapkričio 24 d. sprendimu, yra teisėti ir pagrįsti. Šios nustatytos aplinkybės dėl Centro veiksmų teisėtumo pareiškėjo atžvilgiu minėtais teismų procesiniais sprendimais yra neginčijamai patvirtintos, dėl to nagrinėjant šią bylą iš naujo neįrodinėjamos. Kadangi nenustatyta neteisėtų Centro veiksmų pareiškėjo atžvilgiu, dėl to jo nurodyti papildomi argumentai apie tai, kad dėl tariamų neteisėtų Centro veiksmų jam kilo neigiamos pasekmės (pvz., apie jo sveikatos sutrikimus, jo namo vertės sumažėjimą), neturi teisinės reikšmės nagrinėjamoje byloje.

38. CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant 3 sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais.

39. Kadangi įsiteisėjusiomis VAAT 2016 m. lapkričio 24 d. sprendimo dalimi ir LVAT 2018 m. balandžio 18 d. nutartimi nenustatyti neteisėti Centro veiksmai pareiškėjo atžvilgiu, todėl nėra pagrindo konstatuoti vienos iš būtinų CK 6.271 straipsnyje numatytos viešosios atsakomybės atsiradimo sąlygų, t. y. neteisėtų veiksmų. Todėl pripažintina, kad atsakovui Lietuvos valstybei nagrinėjamu atveju viešoji atsakomybė nekyla. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo priteisti pareiškėjui jo prašomą neturtinės žalos atlyginimą.

40. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo ir LVAT praktika, kurioje ne kartą pabrėžta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.), dėl kitų pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų detaliai nepasisako, nes jie bet kuriuo atveju nepaneigia išvados, kad Centras pareiškėjui nepadarė neteisėtų veiksmų ir dėl to pareiškėjui nėra pagrindo priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

41. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nors pirmosios instancijos teismo sprendime ne visi išdėstyti motyvai yra pakankamai aiškiai argumentuoti ir pagrįsti (pvz., dėl senaties termino taikymo), tačiau padaryta išvada, kad nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą, nes Centras nagrinėjamu atveju nepadarė neteisėtų veiksmų pareiškėjo atžvilgiu, yra teisėta ir pagrįsta. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė argumentų, kurie paneigtų minėtos išvados pagrįstumą. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. G. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Ramutė Ruškytė

Skirgailė Žalimienė